2009-12-10

A Nation of Cowards

Kadangi kažkaiptais ginklų (ir jų "kontrolės") tema šitam bloge šiuo momentu staiga opi tapo, tai nusprendžiau įmesti į savo blogą keletą tekstų. Jie rašyti ne mano. Jie jau tapę savotiška "klasika" (nors Lietuvoj jie nėra žinomi). Jie (perdaug) į visokias "statistikas" nelenda ir neatlieka analizių. Kai kurie jau yra vieno kito dešimtmečio senumo, todėl konkretika juose jau gali būti neaktuali. Su kai kuriais dalykais juose(pvz. apeliacijom į "Dievą") aš nesutinku.
Bet pati esmė - pasaulėžiūra, "filosofija", jei norit, - ji išlieka. Ir ji negali keistis (imho).
Šiandien pirmasis toks tekstelis:



A NATION OF COWARDS

Jeffrey R. Snyder


OUR SOCIETY has reached a pinnacle of self-expression and respect for individuality rare or unmatched in history. Our entire popular culture -- from fashion magazines to the cinema -- positively screams the matchless worth of the individual, and glories in eccentricity, nonconformity, independent judgment, and self-determination. This enthusiasm is reflected in the prevalent notion that helping someone entails increasing that person's "self-esteem"; that if a person properly values himself, he will naturally be a happy, productive, and, in some inexplicable fashion, responsible member of society.


And yet, while people are encouraged to revel in their individuality and incalculable self-worth, the media and the law enforcement establishment continually advise us that, when confronted with the threat of lethal violence, we should not resist, but simply give the attacker what he wants. If the crime under consideration is rape, there is some notable waffling on this point, and the discussion quickly moves to how the woman can change her behavior to minimize the risk of rape, and the various ridiculous, non-lethal weapons she may acceptably carry, such as whistles, keys, mace or, that weapon which really sends shivers down a rapist's spine, the portable cellular phone.


Now how can this be? How can a person who values himself so highly calmly accept the indignity of a criminal assault? How can one who believes that the essence of his dignity lies in his self-determination passively accept the forcible deprivation of that self-determination? How can he, quietly, with great dignity and poise, simply hand over the goods?


The assumption, of course, is that there is no inconsistency. The advice not to resist a criminal assault and simply hand over the goods is founded on the notion that one's life is of incalculable value, and that no amount of property is worth it. Put aside, for a moment, the outrageousness of the suggestion that a criminal who proffers lethal violence should be treated as if he has instituted a new social contract: "I will not hurt or kill you if you give me what I want." For years, feminists have labored to educate people that rape is not about sex, but about domination, degradation, and control. Evidently, someone needs to inform the law enforcement establishment and the media that kidnapping, robbery, carjacking, and assault are not about property.


Crime is not only a complete disavowal of the social contract, but also a commandeering of the victim's person and liberty. If the individual's dignity lies in the fact that he is a moral agent engaging in actions of his own will, in free exchange with others, then crime always violates the victim's dignity. It is, in fact, an act of enslavement. Your wallet, your purse, or your car may not be worth your life, but your dignity is; and if it is not worth fighting for, it can hardly be said to exist.


The Gift of Life


Although difficult for modern man to fathom, it was once widely believed that life was a gift from God, that to not defend that life when offered violence was to hold God's gift in contempt, to be a coward and to breach one's duty to one's community. A sermon given in Philadelphia in 1747 unequivocally equated the failure to defend oneself with suicide:


He that suffers his life to be taken from him by one that hath no authority for
that purpose, when he might preserve it by defense, incurs the Guilt of self
murder since God hath enjoined him to seek the continuance of his life, and
Nature itself teaches every creature to defend itself.

"Cowardice" and "self-respect" have largely disappeared from public discourse. In their place we are offered "self-esteem" as the bellwether of success and a proxy for dignity. "Self-respect" implies that one recognizes standards, and judges oneself worthy by the degree to which one lives up to them. "Self-esteem" simply means that one feels good about oneself. "Dignity" used to refer to the self-mastery and fortitude with which a person conducted himself in the face of life's vicissitudes and the boorish behavior of others. Now, judging by campus speech codes, dignity requires that we never encounter a discouraging word and that others be coerced into acting respectfully, evidently on the assumption that we are powerless to prevent our degradation if exposed to the demeaning behavior of others. These are signposts proclaiming the insubstantiality of our character, the hollowness of our souls.

It is impossible to address the problem of rampant crime without talking about the moral responsibility of the intended victim. Crime is rampant because the law-abiding, each of us, condone it, excuse it, permit it, submit to it. We permit and encourage it because we do not fight back, immediately, then and there, where it happens. Crime is not rampant because we do not have enough prisons, because judges and prosecutors are too soft, because the police are hamstrung with absurd technicalities. The defect is there, in our character. We are a nation of cowards and shirkers.


Do You Feel Lucky?

In 1991, when then-Attorney General Richard Thornburgh released the FBI's annual crime statistics, he noted that it is now more likely that a person will be the victim of a violent crime than that he will be in an auto accident. Despite this, most people readily believe that the existence of the police relieves them of the responsibility to take full measures to protect themselves. The police, however, are not personal bodyguards. Rather, they act as a general deterrent to crime, both by their presence and by apprehending criminals after the fact. As numerous courts have held, they have no legal obligation to protect anyone in particular. You cannot sue them for failing to prevent you from being the victim of a crime.

Insofar as the police deter by their presence, they are very, very good. Criminals take great pains not to commit a crime in front of them. Unfortunately, the corollary is that you can pretty much bet your life (and you are) that they won't be there at the moment you actually need them.

Should you ever be the victim of an assault, a robbery, or a rape, you will find it very difficult to call the police while the act is in progress, even if you are carrying a portable cellular phone. Nevertheless, you might be interested to know how long it takes them to show up. Department of Justice statistics for 1991 show that, for all crimes of violence, only 28 percent of calls are responded to within five minutes. The idea that protection is a service people can call to have delivered and expect to receive in a timely fashion is often mocked by gun owners, who love to recite the challenge, "Call for a cop, call for an ambulance, and call for a pizza. See who shows up first."

Many people deal with the problem of crime by convincing themselves that they live, work, and travel only in special "crime-free" zones. Invariably, they react with shock and hurt surprise when they discover that criminals do not play by the rules and do not respect these imaginary boundaries. If, however, you understand that crime can occur anywhere at anytime, and if you understand that you can be maimed or mortally wounded in mere seconds, you may wish to consider whether you are willing to place the responsibility for safeguarding your life in the hands of others.


Power And Responsibility

Is your life worth protecting? If so, whose responsibility is it to protect it? If you believe that it is the police's, not only are you wrong -- since the courts universally rule that they have no legal obligation to do so -- but you face some difficult moral quandaries. How can you rightfully ask another human being to risk his life to protect yours, when you will assume no responsibility yourself? Because that is his job and we pay him to do it? Because your life is of incalculable value, but his is only worth the $30,000 salary we pay him? If you believe it reprehensible to possess the means and will to use lethal force to repel a criminal assault, how can you call upon another to do so for you?

Do you believe that you are forbidden to protect yourself because the police are better qualified to protect you, because they know what they are doing but you're a rank amateur? Put aside that this is equivalent to believing that only concert pianists may play the piano and only professional athletes may play sports. What exactly are these special qualities possessed only by the police and beyond the rest of us mere mortals?

One who values his life and takes seriously his responsibilities to his family and community will possess and cultivate the means of fighting back, and will retaliate when threatened with death or grievous injury to himself or a loved one. He will never be content to rely solely on others for his safety, or to think he has done all that is possible by being aware of his surroundings and taking measures of avoidance. Let's not mince words: He will be armed, will be trained in the use of his weapon, and will defend himself when faced with lethal violence.

Fortunately, there is a weapon for preserving life and liberty that can be wielded effectively by almost anyone -- the handgun. Small and light enough to be carried habitually, lethal, but unlike the knife or sword, not demanding great skill or strength, it truly is the "great equalizer." Requiring only hand-eye coordination and a modicum of ability to remain cool under pressure, it can be used effectively by the old and the weak against the young and the strong, by the one against the many.

The handgun is the only weapon that would give a lone female jogger a chance of prevailing against a gang of thugs intent on rape, a teacher a chance of protecting children at recess from a madman intent on massacring them, a family of tourists waiting at a mid-town subway station the means to protect themselves from a gang of teens armed with razors and knives.

But since we live in a society that by and large outlaws the carrying of arms, we are brought into the fray of the Great American Gun War. Gun control is one of the most prominent battlegrounds in our current culture wars. Yet it is unique in the half-heartedness with which our conservative leaders and pundits -- our "conservative elite" -- do battle, and have conceded the moral high ground to liberal gun control proponents. It is not a topic often written about, or written about with any great fervor, by William F. Buckley or Patrick Buchanan. As drug czar, William Bennett advised President Bush to ban "assault weapons." George Will is on record as recommending the repeal of the Second Amendment, and Jack Kemp is on record as favoring a ban on the possession of semiautomatic "assault weapons." The battle for gun rights is one fought predominantly by the common man. The beliefs of both our liberal and conservative elites are in fact abetting the criminal rampage through our society.


Selling Crime Prevention

By any rational measure, nearly all gun control proposals are hokum. The Brady Bill, for example, would not have prevented John Hinckley from obtaining a gun to shoot President Reagan; Hinckley purchased his weapon five months before the attack, and his medical records could not have served as a basis to deny his purchase of a gun, since medical records are not public documents filed with the police. Similarly, California's waiting period and background check did not stop Patrick Purdy from purchasing the "assault rifle" and handguns he used to massacre children during recess in a Stockton schoolyard; the felony conviction that would have provided the basis for stopping the sales did not exist, because Mr. Purdy's previous weapons violations were plea-bargained down from felonies to misdemeanors.

In the mid-sixties there was a public service advertising campaign targeted at car owners about the prevention of car theft. The purpose of the ad was to urge car owners not to leave their keys in their cars. The message was, "Don't help a good boy go bad." The implication was that, by leaving his keys in his car, the normal, law-abiding car owner was contributing to the delinquency of minors who, if they just weren't tempted beyond their limits, would be "good." Now, in those days people still had a fair sense of just who was responsible for whose behavior. The ad succeeded in enraging a goodly portion of the populace, and was soon dropped.

Nearly all of the gun control measures offered by Handgun Control, Inc. (HCI) and its ilk embody the same philosophy. They are founded on the belief that America's law-abiding gun owners are the source of the problem. With their unholy desire for firearms, they are creating a society awash in a sea of guns, thereby helping good boys go bad, and helping bad boys be badder. This laying of moral blame for violent crime at the feet of the law-abiding, and the implicit absolution of violent criminals for their misdeeds, naturally infuriates honest gun owners.

The files of HCI and other gun control organizations are filled with proposals to limit the availability of semiautomatic and other firearms to law-abiding citizens, and barren of proposals for apprehending and punishing violent criminals. It is ludicrous to expect that the proposals of HCI, or any gun control laws, will significantly curb crime. According to Department of Justice and Bureau of Alcohol, Tobacco and Firearms (ATF) statistics, fully 90 percent of violent crimes are committed without a handgun, and 93 percent of the guns obtained by violent criminals are not obtained through the lawful purchase and sale transactions that are the object of most gun control legislation. Furthermore, the number of violent criminals is minute in comparison to the number of firearms in America -- estimated by the ATF at about 200 million, approximately one-third of which are handguns. With so abundant a supply, there will always be enough guns available for those who wish to use them for nefarious ends, no matter how complete the legal prohibitions against them, or how draconian the punishment for their acquisition or use. No, the gun control proposals of HCI and other organizations are not seriously intended as crime control. Something else is at work here.


The Tyranny of the Elite

Gun control is a moral crusade against a benighted, barbaric citizenry. This is demonstrated not only by the ineffectualness of gun control in preventing crime, and by the fact that it focuses on restricting the behavior of the law-abiding rather than apprehending and punishing the guilty, but also by the execration that gun control proponents heap on gun owners and their evil instrumentality, the NRA. Gun owners are routinely portrayed as uneducated, paranoid rednecks fascinated by and prone to violence, i.e., exactly the type of person who opposes the liberal agenda and whose moral and social "re-education" is the object of liberal social policies. Typical of such bigotry is New York Gov. Mario Cuomo's famous characterization of gun-owners as "hunters who drink beer, don't vote, and lie to their wives about where they were all weekend." Similar vituperation is rained upon the NRA, characterized by Sen. Edward Kennedy as the "pusher's best friend," lampooned in political cartoons as standing for the right of children to carry firearms to school and, in general, portrayed as standing for an individual's God-given right to blow people away at will.

The stereotype is, of course, false. As criminologist and constitutional lawyer Don B. Kates, Jr. and former HCI contributor Dr. Patricia Harris have pointed out, "[s]tudies consistently show that, on the average, gun owners are better educated and have more prestigious jobs than non-owners.... Later studies show that gun owners are less likely than non-owners to approve of police brutality, violence against dissenters, etc."

Conservatives must understand that the antipathy many liberals have for gun owners arises in good measure from their statist utopianism. This habit of mind has nowhere been better explored than in The Republic. There, Plato argues that the perfectly just society is one in which an unarmed people exhibit virtue by minding their own business in the performance of their assigned functions, while the government of philosopher-kings, above the law and protected by armed guardians unquestioning in their loyalty to the state, engineers, implements, and fine-tunes the creation of that society, aided and abetted by myths that both hide and justify their totalitarian manipulation.


The Unarmed Life

When columnist Carl Rowan preaches gun control and uses a gun to defend his home, when Maryland Gov. William Donald Schaefer seeks legislation year after year to ban semiautomatic "assault weapons" whose only purpose, we are told, is to kill people, while he is at the same time escorted by state police armed with large-capacity 9mm semiautomatic pistols, it is not simple hypocrisy. It is the workings of that habit of mind possessed by all superior beings who have taken upon themselves the terrible burden of civilizing the masses and who understand, like our Congress, that laws are for other people.

The liberal elite know that they are philosopher-kings. They know that the people simply cannot be trusted; that they are incapable of just and fair self-government; that left to their own devices, their society will be racist, sexist, homophobic, and inequitable -- and the liberal elite know how to fix things. They are going to help us live the good and just life, even if they have to lie to us and force us to do it. And they detest those who stand in their way.

The private ownership of firearms is a rebuke to this utopian zeal. To own firearms is to affirm that freedom and liberty are not gifts from the state. It is to reserve final judgment about whether the state is encroaching on freedom and liberty, to stand ready to defend that freedom with more than mere words, and to stand outside the state's totalitarian reach.

The Florida Experience

The elitist distrust of the people underlying the gun control movement is illustrated beautifully in HCI's campaign against a new concealed-carry law in Florida. Prior to 1987, the Florida law permitting the issuance of concealed-carry permits was administered at the county level. The law was vague, and, as a result, was subject to conflicting interpretation and political manipulation. Permits were issued principally to security personnel and the privileged few with political connections. Permits were valid only within the county of issuance.

In 1987, however, Florida enacted a uniform concealed-carry law which mandates that county authorities issue a permit to anyone who satisfies certain objective criteria. The law requires that a permit be issued to any applicant who is a resident, at least twenty-one years of age, has no criminal record, no record of alcohol or drug abuse, no history of mental illness, and provides evidence of having satisfactorily completed a firearms safety course offered by the NRA or other competent instructor. The applicant must provide a set of fingerprints, after which the authorities make a background check. The permit must be issued or denied within ninety days, is valid throughout the state, and must be renewed every three years, which provides authorities a regular means of reevaluating whether the permit holder still qualifies.

Passage of this legislation was vehemently opposed by HCI and the media. The law, they said, would lead to citizens shooting each other over everyday disputes involving fender benders, impolite behavior, and other slights to their dignity. Terms like "Florida, the Gunshine State" and "Dodge City East" were coined to suggest that the state, and those seeking passage of the law, were encouraging individuals to act as judge, jury, and executioner in a "Death Wish" society.

No HCI campaign more clearly demonstrates the elitist beliefs underlying the campaign to eradicate gun ownership. Given the qualifications required of permit holders, HCI and the media can only believe that common, law-abiding citizens are seething cauldrons of homicidal rage, ready to kill to avenge any slight to their dignity, eager to seek out and summarily execute the lawless. Only lack of immediate access to a gun restrains them and prevents the blood from flowing in the streets. They are so mentally and morally deficient that they would mistake a permit to carry a weapon in self-defense as a state-sanctioned license to kill at will.

Did the dire predictions come true? Despite the fact that Miami and Dade County have severe problems with the drug trade, the homicide rate fell in Florida following enactment of this law, as it did in Oregon following enactment of similar legislation there. There are, in addition, several documented cases of new permit holders successfully using their weapons to defend themselves. Information from the Florida Department of State shows that, from the beginning of the program in 1987 through June 1993, 160,823 permits have been issued, and only 530, or about 0.33 percent of the applicants, have been denied a permit for failure to satisfy the criteria, indicating that the law is benefitting those whom it was intended to benefit -- the law-abiding. Only 16 permits, less than 1/100th of 1 percent, have been revoked due to the post-issuance commission of a crime involving a firearm.

The Florida legislation has been used as a model for legislation adopted by Oregon, Idaho, Montana, and Mississippi. There are, in addition, seven other states (Maine, North and South Dakota, Utah, Washington, West Virginia, and, with the exception of cities with a population in excess of 1 million, Pennsylvania) which provide that concealed-carry permits must be issued to law-abiding citizens who satisfy various objective criteria. Finally, no permit is required at all in Vermont. Altogether, then, there are thirteen states in which law-abiding citizens who wish to carry arms to defend themselves may do so. While no one appears to have compiled the statistics from all of these jurisdictions, there is certainly an ample data base for those seeking the truth about the trustworthiness of law-abiding citizens who carry firearms.

Other evidence also suggests that armed citizens are very responsible in using guns to defend themselves. Florida State University criminologist Gary Kleck, using surveys and other data, has determined that armed citizens defend their lives or property with firearms against criminals approximately 1 million times a year. In 98 percent of these instances, the citizen merely brandishes the weapon or fires a warning shot. Only in 2 percent of the cases do citizens actually shoot their assailants. In defending themselves with their firearms, armed citizens kill 2,000 to 3,000 criminals each year, three times the number killed by the police. A nationwide study by Kates, the constitutional lawyer and criminologist, found that only 2 percent of civilian shootings involved an innocent person mistakenly identified as a criminal. The "error rate" for the police, however, was 11 percent, over five times as high.

It is simply not possible to square the numbers above and the experience of Florida with the notions that honest, law-abiding gun owners are borderline psychopaths itching for an excuse to shoot someone, vigilantes eager to seek out and summarily execute the lawless, or incompetent fools incapable of determining when it is proper to use lethal force in defense of their lives. Nor upon reflection should these results seem surprising. Rape, robbery, and attempted murder are not typically actions rife with ambiguity or subtlety, requiring special powers of observation and great book-learning to discern. When a man pulls a knife on a woman and says, "You're coming with me," her judgment that a crime is being committed is not likely to be in error. There is little chance that she is going to shoot the wrong person. It is the police, because they are rarely at the scene of the crime when it occurs, who are more likely to find themselves in circumstances where guilt and innocence are not so clear-cut, and in which the probability for mistakes is higher.


Arms and Liberty

Classical republican philosophy has long recognized the critical relationship between personal liberty and the possession of arms by a people ready and willing to use them. Political theorists as dissimilar as Niccolo Machiavelli, Sir Thomas More, James Harrington, Algernon Sidney, John Locke, and Jean-Jacques Rousseau all shared the view that the possession of arms is vital for resisting tyranny, and that to be disarmed by one's government is tantamount to being enslaved by it. The possession of arms by the people is the ultimate warrant that government governs only with the consent of the governed. As Kates has shown, the Second Amendment is as much a product of this political philosophy as it is of the American experience in the Revolutionary War. Yet our conservative elite has abandoned this aspect of republican theory. Although our conservative pundits recognize and embrace gun owners as allies in other arenas, their battle for gun rights is desultory. The problem here is not a statist utopianism, although goodness knows that liberals are not alone in the confidence they have in the state's ability to solve society's problems. Rather, the problem seems to lie in certain cultural traits shared by our conservative and liberal elites.

One such trait is an abounding faith in the power of the word. The failure of our conservative elite to defend the Second Amendment stems in great measure from an overestimation of the power of the rights set forth in the First Amendment, and a general undervaluation of action. Implicit in calls for the repeal of the Second Amendment is the assumption that our First Amendment rights are sufficient to preserve our liberty. The belief is that liberty can be preserved as long as men freely speak their minds; that there is no tyranny or abuse that can survive being exposed in the press; and that the truth need only be disclosed for the culprits to be shamed. The people will act, and the truth shall set us, and keep us, free.

History is not kind to this belief, tending rather to support the view of Hobbes, Machiavelli, and other republican theorists that only people willing and able to defend themselves can preserve their liberties. While it may be tempting and comforting to believe that the existence of mass electronic communication has forever altered the balance of power between the state and its subjects, the belief has certainly not been tested by time, and what little history there is in the age of mass communication is not especially encouraging. The camera, radio, and press are mere tools and, like guns, can be used for good or ill. Hitler, after all, was a masterful orator, used radio to very good effect, and is well known to have pioneered and exploited the propaganda opportunities afforded by film. And then, of course, there were the Brownshirts, who knew very well how to quell dissent among intellectuals.


Polite Society

In addition to being enamored of the power of words, our conservative elite shares with liberals the notion that an armed society is just not civilized or progressive, that massive gun ownership is a blot on our civilization. This association of personal disarmament with civilized behavior is one of the great unexamined beliefs of our time.

Should you read English literature from the sixteenth through nineteenth centuries, you will discover numerous references to the fact that a gentleman, especially when out at night or traveling, armed himself with a sword or a pistol against the chance of encountering a highwayman or other such predator. This does not appear to have shocked the ladies accompanying him. True, for the most part there were no police in those days, but we have already addressed the notion that the presence of the police absolves people of the responsibility to look after their safety, and in any event the existence of the police cannot be said to have reduced crime to negligible levels.

It is by no means obvious why it is "civilized" to permit oneself to fall easy prey to criminal violence, and to permit criminals to continue unobstructed in their evil ways. While it may be that a society in which crime is so rare that no one ever needs to carry a weapon is "civilized," a society that stigmatizes the carrying of weapons by the law-abiding -- because it distrusts its citizens more than it fears rapists, robbers, and murderers -- certainly cannot claim this distinction. Perhaps the notion that defending oneself with lethal force is not "civilized" arises from the view that violence is always wrong, or the view that each human being is of such intrinsic worth that it is wrong to kill anyone under any circumstances. The necessary implication of these propositions, however, is that life is not worth defending. Far from being "civilized," the beliefs that counterviolence and killing are always wrong are an invitation to the spread of barbarism. Such beliefs announce loudly and clearly that those who do not respect the lives and property of others will rule over those who do.

In truth, one who believes it wrong to arm himself against criminal violence shows contempt of God's gift of life (or, in modern parlance, does not properly value himself), does not live up to his responsibilities to his family and community, and proclaims himself mentally and morally deficient, because he does not trust himself to behave responsibly. In truth, a state that deprives its law-abiding citizens of the means to effectively defend themselves is not civilized but barbarous, becoming an accomplice of murderers, rapists, and thugs and revealing its totalitarian nature by its tacit admission that the disorganized, random havoc created by criminals is far less a threat than are men and women who believe themselves free and independent, and act accordingly.

While gun control proponents and other advocates of a kinder, gentler society incessantly decry our "armed society," in truth we do not live in an armed society. We live in a society in which violent criminals and agents of the state habitually carry weapons, and in which many law-abiding citizens own firearms but do not go about armed. Department of Justice statistics indicate that 87 percent of all violent crimes occur outside the home. Essentially, although tens of millions own firearms, we are an unarmed society.


Take Back the Night

Clearly the police and the courts are not providing a significant brake on criminal activity. While liberals call for more poverty, education, and drug treatment programs, conservatives take a more direct tack. George Will advocates a massive increase in the number of police and a shift toward "community-based policing." Meanwhile, the NRA and many conservative leaders call for laws that would require violent criminals serve at least 85 percent of their sentences and would place repeat offenders permanently behind bars.

Our society suffers greatly from the beliefs that only official action is legitimate and that the state is the source of our earthly salvation. Both liberal and conservative prescriptions for violent crime suffer from the "not in my job description" school of thought regarding the responsibilities of the law-abiding citizen, and from an overestimation of the ability of the state to provide society's moral moorings. As long as law-abiding citizens assume no personal responsibility for combatting crime, liberal and conservative programs will fail to contain it.

Judging by the numerous articles about concealed-carry in gun magazines, the growing number of products advertised for such purpose, and the increase in the number of concealed-carry applications in states with mandatory-issuance laws, more and more people, including growing numbers of women, are carrying firearms for self-defense. Since there are still many states in which the issuance of permits is discretionary and in which law enforcement officials routinely deny applications, many people have been put to the hard choice between protecting their lives or respecting the law. Some of these people have learned the hard way, by being the victim of a crime, or by seeing a friend or loved one raped, robbed, or murdered, that violent crime can happen to anyone, anywhere at anytime, and that crime is not about sex or property but life, liberty, and dignity.

The laws proscribing concealed-carry of firearms by honest, law-abiding citizens breed nothing but disrespect for the law. As the Founding Fathers knew well, a government that does not trust its honest, law-abiding, taxpaying citizens with the means of self-defense is not itself worthy of trust. Laws disarming honest citizens proclaim that the government is the master, not the servant, of the people. A federal law along the lines of the Florida statute -- overriding all contradictory state and local laws and acknowledging that the carrying of firearms by law-abiding citizens is a privilege and immunity of citizenship -- is needed to correct the outrageous conduct of state and local officials operating under discretionary licensing systems.

What we certainly do not need is more gun control. Those who call for the repeal of the Second Amendment so that we can really begin controlling firearms betray a serious misunderstanding of the Bill of Rights. The Bill of Rights does not grant rights to the people, such that its repeal would legitimately confer upon government the powers otherwise proscribed. The Bill of Rights is the list of the fundamental, inalienable rights, endowed in man by his Creator, that define what it means to be a free and independent people, the rights which must exist to ensure that government governs only with the consent of the people.

At one time this was even understood by the Supreme Court. In United States v. Cruikshank (1876), the first case in which the Court had an opportunity to interpret the Second Amendment, it stated that the right confirmed by the Second Amendment "is not a right granted by the constitution. Neither is it in any manner dependent upon that instrument for its existence." The repeal of the Second Amendment would no more render the outlawing of firearms legitimate than the repeal of the due process clause of the Fifth Amendment would authorize the government to imprison and kill people at will. A government that abrogates any of the Bill of Rights, with or without majoritarian approval, forever acts illegitimately, becomes tyrannical, and loses the moral right to govern.

This is the uncompromising understanding reflected in the warning that America's gun owners will not go gently into that good, utopian night: "You can have my gun when you pry it from my cold, dead hands." While liberals take this statement as evidence of the retrograde, violent nature of gun owners, we gun owners hope that liberals hold equally strong sentiments about their printing presses, word processors, and television cameras. The republic depends upon fervent devotion to all our fundamental rights.

(Originally published in Fall, 1993 issue of The Public Interest, a quarterly journal of opinion published by National Affairs, Inc. )

- Via rkba.org

А ВЫ МОГЛИ БЫ?

Я сразу смазал карту будня,
плеснувши краску из стакана;
я показал на блюде студня
косые скулы океана.
На чешуе жестяной рыбы
прочел я зовы новых губ.
А вы
ноктюрн сыграть
могли бы
на флейте водосточных труб?


- Владимир Маяковский

Dydis

Afigennai :)

http://learn.genetics.utah.edu/content/begin/cells/scale/

2009-12-09

If ye love wealth better than liberty, the tranquility of servitude better than the animating contest of freedom, go home from us in peace. We ask not your counsels or your arms. Crouch down and lick the hands which feed you. May your chains set lightly upon you, and may posterity forget that you were our countrymen.

2009-12-08

Re: Laws that forbid the carrying of arms ...

Kartais diskusija išsivysčiusi po posto būna geresnė negu pats postas :) Tai ir šis įrašas yra diskusijos vykusios po šiuo postu pratęsimas... bet kadangi komentaras gavosi jau labai ilgas, tai įdedu jį atskiru įrašu bloge.

Tai jau tampa juokinga :DDD
Na gerai, dar kartelį, šį kartą iš eilės papunkčiui:

Nereprezentatyvi imtis? Taip, matyt žudikai tiesiog nėra
reprezentatyvi visuomenės dalis, ir ką čia dabar padarysi? Nelabai matau, kur tame kyla problema.

Dar kartą: problema tame, kad rezultatas ekstrapoliuojamas visai visuomenei. Jei norima tą daryti reikia atrinkti imtį, kuri reprezentuotų tą visuomenę. Negi tas neaišku?

Toliau, apie psichologinius ir fizinius barjerus: šaunamasis ginklas reikalauja mažiau fizinių pastangų ir labiau nuasmenina žudymą, galima žudyti per atstumą. Taigi, abiem požiūriais nušauti žmogų lengviau nei užkapoti jį kirviu.
Taip, lengviau. Bet jau 4x kartoju – paskaityk knyga :)))
Ar su BMW M3 „lengviau“ viršyt greitį nei su BMW325? Taip, „lengviau“. Ir ką? „Lengvumas“ yra faktorius, bet tik vienas iš faktorių ir ne pats pagrindinis.

Beje, daugelis kirvį turinčių žmonių jo pastoviai nesinešioja už diržo.
Vadovaujantis tamstos teorija tai neturėtų būti reikšmingas veiksnys, nes vis tiek žudoma namie.

Toliau, galbūt nesiremkime bulvarinių laikraščių straipsniais, o paimkime vienareikšmiškesnį kriterijų (violent crime apibrėžimai skirtingose šalyse skiriasi, todėl lyginti šį rodiklį sudėtinga), pvz., nužudymų skaičius 100 000 gyventojų. Ir pamatysime, kad JAV lenkia D. Britaniją 2,5 karto ( http://en.wikipedia.org/wiki/List_of_countries_by_murder_rate ).
Tu atmeti smurtinius nusikaltimus kaip argumentą. Hmmm... Gerai, tebūnie - apsiribokim „vienareikšmišku kriterijum“ - tik nužudymais.
Palikime nuošalyje „bulvarinius laikraščius“? Gerai, tebūnie - pasinaudokime Tavo siūloma wikipedija...
Taip ir padarysim, tik prieš tai atsakysiu į likusias Tavo mintis:

Citatos iš, vėl gi, lobistinio websaito manęs neįtikina.
Vėlgi, Tave kažkodėl įtikina citatos iš priešingos lobistinės pusės saitų. Kodėl? :DDD
Tik. Kai aš pateikiu kokį peidžą - aš ir neneigiu, kad jis pro-gun. Tuo tarpu, kai Tu pateiki kokį 'anti' peidžą – Tu vaidini, kad jis objektyvus...

Ar nemanau, kad tavo pozicija šiek tiek susijusi su tuo, kad tu „domiesi“ informacija būtent iš tokių websaitų? ;)
Taip, vienareikšmiškai. To aš neneigiu. Tačiau...
Nemanai, kad Tavo pozicija šiek tiek susijus su tuo, kad Tu šia tema išvis nelabai domiesi (na, iki šio momento), o žinai tik tiek, kiek „populiarioji žiniasklaida parašo“? ;) Iš esmės – vadovaujiesi emocijom (nepaaiškinamom baimėm), o ne žiniomis ir protu? Ne, atsakyti visai nereikia... :)))

Kalbant apie principus: o kodėl neprieštarauji, kad valstybė neleidžia žmonėms įsigyti tankų? Berods, pats nesi nuoseklus savo principuose. Kodėl savigynos ribą nubrėži ties kulkosvaidžiu, o ne ties branduoline galvute?
Nemanau, kad principai privalo būti absurdiški.
Pakartosiu: ribą aš nubrėžiu ten, kur kalba eina apie savęs ir savo artimųjų gynimą (žinoma čia vėl gali bandyt suvedinėt i tai, kad visa „Lietuva man giminės dėl to man reikia bombos“, bet tai ir vėl bus niekur nevedantis ad absurdum). Valstybės/visuomenės kaip visumos gynimas gi (imho) yra tai ką mes pagal „kontraktą“ pavedėm valstybei.
Nelabai įsivaizduoju situaciją, kada gali prireikti atominės bombos savigynai. Kaip (nežinau ar) pastebėjai, kulkosvaidį ir tą aš parašiau tik su „uragano išlyga“ (N.Orleane po uragano siautėjant gaujoms nutikdavo taip, kad vienam-dviems žmonėms tekdavo ginti savo būstą nuo didelės krūvos plėšikų. Pilnai automatinis ginklas net ir tokiu atveju realiai nėra niekuo itin geriau nei pusautomatis išskyrus (imho) du gan svarbius faktorius – serijom šaudančiu ginklu galima sukurt „ugnies užtvarą“ plius kai šaudoma serijom, tai „skamba“ labai baisiai (baisiau nei pavieniai šūviai :)). Jei atmetant tokį retą atvejį, tai nelabai matau, kam ir tas kulkosvaidis galėtų būt reikalingas savigynai...
Savigyna ir kariavimas labai labai labai daug skiriasi. Tiek „filosofiniu“ tiek ir praktiniu požiūriu. Gal dėl to ir ginklams yra keliami skirtingi reikalavimai.

Ir taip, aš manau, kad teises reikia riboti tiek, kiek būtina. Kad apsaugoti kitų teises. Ir aš manau, kad mano teisės kur kas geriau apsaugotos, kai gatvėje nesišlaisto gausybė ginkluotų žmonių.
Tai, ką Tu čia stengiesi racionalizuot, būtų galima išreikšti labai paprastai: „aš bijau ginklų“*.
O va aš ginklų nebijau (nes tai daiktai kurie patys, be žmonių, nieko nedaro). Aš bijau blogų žmonių (nesvarbu kuo jie ginkluoti). Ir tikrai nesijausčiau mažiau saugus (atvirkščiai – daugiau saugus), jei ginkluotų gerų žmonių gatvėje būtų daugiau (ir jei žinočiau, kad jie moka tais ginklais naudotis).
Ir šiaip... jokio realaus faktinio pagrindo Tavo baimėms nėra – legaliai turimų ginklų nuolat daugėja, bet nusikaltimų, padarytų panaudojant ginklą, skaičius nuo 2000 metų Lietuvoje iš esmės išlieka stabilus...

O apskritai visa šita „savigynos teorija“ paremta klaidingu kriminalistinės situacijos supratimu.

Tas dalykas vadinasi kriminologija. NE kriminalistika (tai visai visai kitas mokslas).
Kotais aš abejoju, kad Tu geriau „supranti situaciją“ negu aš, jei net pavadinimo nelabai žinai ;)

Taip, jei įsivaizduosime, kad yra tie „geri žmonės“, kurie niekada nedaro nusikaltimų, ir kuriems reikia ginklo savigynai, ir yra „nusikaltėliai“, kurie padaro visus nusikaltimus ir kurie vis vien turi ginklus, jei manysime, kad daugelis nužudymų įvykdomi profesionalių recidyvistų, iš anksto suplanavusių nusikaltimą ir apsirūpinusių ginklais – atrodytų, kad ginklas savigynai yra puiki idėja.
Taip iš esmės ir yra, jei imsime visus smurtinius nusikaltimus, o ne tik nužudymus
Kaip jau minėta anksčiau - Tavo logikoj yra viena yda (matyt yra ir daugiau :) ). Tai prezumpcija, kad ginklas yra skirtas gintis vien tik nuo nužudymo, o kitkam jis "nereikalingas". Kai tuo tarpu išties jis skirtas gintis ir nuo kitų sunkių nusikalstamų veikų, kaip kad: plėšimo, žaginimo, sunkaus sužalojimo etc.
Ir jei recidyvistas ruošiasi moterį „tik“ išžaginti, bet visai nesiruošia jos nužudyti, tai, bent jau mano nuomone, ji turi teisę gintis (imho išties – ji privalo gintis, bet šiuo atveju ne apie tai kalba). Ir jei nuo vieno vyro ji dar turi nedidelę teorinę galimybę apsiginti ir be ginklo... Nedidelę. Teorinę. Tai nuo daugiau...
Pagal vertinimus yra pranešama apie mažiau nei pusę pavykusių išžaginimų. O apie kiek nepavykusių (t.y. tokių, kur auka vienu ar kitu būdu sugebėjo apsiginti) Tavo nuomone yra pranešama? Nustebčiau jei susidarytų bent dešimtadalis procento.
Problema su tais „neįvykdytais nusikaltimais“ ir yra ta, kad apie juos labai sunku surinkti kažkokią statistiką – skirtingai nuo Tų pačių nužudymų.

Bet kaip jau ne kartą sakiau: statistika man būtų giliai px jeigu tektų ginti save ir savo artimus nuo nusikaltėlio kėsinimosi. NET jei pastarasis būtų ginkluotas ne šaunamuoju ginklu, o „tik“ peiliu ar beisbolo lazda.

Bėda, kad dažniausiai žmogžudystės įvyksta buitinio konflikto metu, tarp tų pačių eilinių „gerų žmonių“, be jokio planavimo ir pasiruošimo. Ir čia galimybė greitai ir nesunkiai pribaigti artimą savo tampa lemtingu kriterijumi, apsprendžiančiu, ar viskas apsiribos snukių daužymu, ar lavonu.
NET jei ir taip, NET jei šitas Tavo teiginys būtų visiška absoliuti ir nepajudinama tiesa – net ir tuo atveju tai NIEKO nepasakytų apie būtinumą uždrausti ginklus. Nes kalba eina tik apie pakankamai nedidelę dalį visuomenės. Nes, kaip matyt pats (tikiuosi) žinai butiniai nužudymai vyksta paprastai ne tarp „pačių iškiliausių visuomenės atstovų“, o tarp tam tikro gan specifinio „kontingento“...


Bet grįžkim atgal prie Tavo įmestos wikipedijos nuorodos ir pasinaudokim ja.

Tu teigi, kad ginklų skaičius neigiamai įtakoja nužudymų skaičių. Plius tu teigi, kad tai itin reikšmingas veiksnys įtakojantis nužudymų skaičių (kiek supratau ir visą nusikalstamumą irgi – bet dėl pastarojo dalyko galiu klysti). T.y. anot Tavęs - jei valstybėje daugiau ginklų, tai bus daugiau ir nužudymų.
Aš teigiu atvirkščiai. Imho ginklų skaičius nėra perdėtai reikšmingas veiksnys (nes esminis veiksnys vis tik yra žmonių mentalitetas) tačiau, jei kalbam būtent apie ginklus, tai imho ginklų skaičius teigiamai įtakoja smurtinių nusikaltimų skaičių. T.y. jei ginklų daugiau – smurtinių nusikaltimų mažiau (taigi ir nužudymų irgi).

Supaprastinant:
Tu sakai: More guns = more homicide.
Aš sakau: More guns = less homicide.


Jei imam tiesiog konkrečias valstybes rezultatai gali nebūti perdaug sakantys: Tu va lygini US su UK ir gauni vieną rezultatą, bet aš galėčiau pvz. lygint Jemeną su Kolumbija – ir rezultatas būtų priešingas.


Bet galima pabandyti palyginti ne atskiras valstybes, bet bendras tendencijas. Kas teisus, o kas ne, turėtų aiškiai matytis sugretinus Tavo pateiktą sąrašą su va šitu.
Jei Tu teisus – turėtų matytis akivaizdi tendencija, kad kuo daugiau valstybėse ginklų, tuo daugiau nužudymų. Žinoma kiekviena šalis turi savo specifiką, todėl konkretūs skaičiai gali būti įvairiausi, bet pati tendencija turėtų būti akivaizdi.
Jei teisus aš – tendencija turi būti atvirkščia.

Paėmiau (nieko neatrinkinėdamas ir nemanipuliuodamas) šalis iš „list by gun ownership“ sąrašo ir prie jų prirašiau nužudymų skaičius iš Tavo nurodytos lentelės (skaičiai apvalinti (tingėjau su tais po kablelio terliotis) – bet tai esmės nekeičia).


Country/Guns (per 100)/Homicide (per 100000)
US **/90/6
Yemen/61/4
Swiss/46/2
Iraq/39/21
Serbia/38/1
France/32/2
Finland/32/2
Canada/32/2
Sweden/32/1
Austria/31/1

Germany/30/1
N.Zealand/27/2
Saudi Arabia/26/1
Greece/23/1
Angola/21/40
Thailand/16/8
Australia/16/1
Mexico/15/10
South Africa/13/37
Turkey/13/6
Argentina/13/5
Italy/12/1
Pakistan/12/7

Spain/11/1
Russia/9/17
Ukraine/9/7
Brasil/9/26
Columbia/7/36
UK/6/2
Iran/5/3
Phillipines/5/4
India/4/3
China/4/2

Jau krenta į akis kokios nors tendencijos? Sakysi nelabai?

O jei pažvelgtume taip:
Pirmo 10tuko 'guns' vidurkis 43.3, 'homicide' vidurkis 4.2
Paskutinio 10tuko 'guns' vidurkis 6.9, 'homicide' vidurkis 10.1

(Likusių vidurinių 13-os 'guns' vidurkis 18.2, 'homicide' vidurkis 9.3)

Taigi... gautų rezultatų „paklaidoms“ nenurašysi. -> Pataisymas: ghoul, kuris geriau išmano statistiką patikslino, kad rezultatas statistiškai nereikšmingas (žr. komentarus)

Kadangi esi mąstantis žmogus – pats turėtum suprasti ką tai reiškia :)

Pakartokim: jei manytumėm, kad Tavo teiginys apie tai, kad ginklų turėjimas neigiamai įtakoja nužudymus šalyje yra teisingas, tada nužudymų skaičiaus tendencija lyginant įvairias valstybes turėtų iš esmės atkartoti ginklų skaičiaus tendenciją. T.y. daugiau ginklų – daugiau nužudymų.
Bet (primenu - žiūrime ne atskiras konkrečias valstybes, o bendras tendencijas) yra visai atvirkščiai – kuo daugiau ginklų, tuo nužudymų mažiau :)
Aišku, kad skirtingose valstybėse skaičiai labai skirtingi, bet bendra tendencija YRA akivaizdi.


Ok, dabar gal sakysi, kad tai nesiskaito ir kad reikia imt ne bendrą visų nužudymų skaičių, o tik nužudymų panaudojant ginklus skaičių?
Kaip minėjau – mano nuomone tai neteisinga, nes, kaip jau sakiau, cituoju:
nelogiška išskirti vien nusikaltimus susijusius su ginklais. Kodėl? Todėl kad mes būtent apie tai ir kalbam – ar ginklų minusai (kad juos panaudojant padaromi nusikaltimai) "atperka" tai, kad jais kažkas apsigina nuo smurto. Dėl to jei apie kažką kalbėt, tai apie bendrą smurtinių nusikaltimų skaičių.

Bet tarkim.
Ginklų skaičius valstybėse*** vs nužudymai ginklu****

Country/Guns (per 100)/Gun homicide(per 100000)
US *****/90/3.7
Swiss/46/0.6
France/32/0.4
Finland/32/0.9
Canada/32/0.8
Sweden/32/0.2
Austria/31/0.4
Germany/30/0.2
N.Zealand/27/0.2
Greece/23/0.6

Thailand/16/33******
Australia/16/0.4
Mexico/15/9.9

South Africa/13/74.6
Argentina/13/2.1
Italy/12/1.7
Spain/11/0.2
Ukraine/9/0.4
Brasil/9/10.6
Columbia/7/51.8
UK/6/0.3
Phillipines/5/9.5
India/4/0.9

Pirmo 10tuko 'guns' vidurkis 37.5, 'gun homicide' vidurkis 0.8
Paskutinio 10tuko 'guns' vidurkis 8.9, 'gun homicide' vidurkis 15.2 (net atmetus Kolumbiją ir PAR vidurkis gaunasi 3.2, kas lyginant su 0.8 yra keturis kartus daugiau – taigi apie „paklaidas“ kalba neina...).
-> Pataisymas: ghoul, kuris geriau išmano statistiką patikslino, kad rezultatas statistiškai nereikšmingas (žr. komentarus)

Taigi. Ir pagal šitą palyginimą: daugiau ginklų – mažiau nusikaltimų. Ką pastarasis palyginimas dar parodo, tai kad kuo daugiau yra ginklų šalyje, tuo su jais atsakingiau elgiamasi...



Jei dar to nesupratai: aš ką tik Tave sumušiau Tavo paties pasirinktais ginklais.
Fair and square.

Jei čia šita diskusija išties buvo „racionali“, tai dabar Tu turėtum prisipažinti klydęs ir pripažinti savo pralaimėjimą. Nes visa kita ką sakysi, tebus bandymai išsukti uodegą...


p.s. Kita įdomi tendencija, kurią nesunku pastebėti, tai kad ginklų yra daugiau "išsivysčiusiose" valstybėse, negu tose "antrojo" ir "trečiojo" pasaulio. Įdomu - ką gi tai galetų reikšti? ;)


_____________________

* Nors, pripažįstu, galiu ir klysti: gal Tu tiesiog esi socialistas pagal savo vidinius politinius įsitikinimus ir tai niekuo nesusiję su baime? "Valstybė kaip motina turi rūpintis savo vaikais, nušluostyt jiems tekančia nosį, apginti juos nuo skriaudikų, bla bla..."... :)
**Kadangi apie Nigerijos nužudymus info nėra, tai ją išbraukiau iš lentelės (Bandžiau „ant greitųjų“ paieškot info, kiek ginklų turima Lietuvoj, bet radau tik tiek.)
*** Iš tos pačios
lentelės.
**** 'Firearm homicide' iš
čia. Nemanau, kad logiška būtų įskaičiuot savižudybes (mes pagal jas sėkmingai pirmaujam ir be ginklų) ar atsitiktines mirtis (nes kalbant apie atsitiktinumus tai aš linkęs būčiau tikėti (o tikrint tingiu), kad kuo daugiau ginklų, tuo daugiau atsitiktinumų su jais ir nutinka) .
***** Išmečiau iš lentelės visas valstybes apie kurių 'firearm homicide' nebuvo duomenų.
****** Beje, pas kai kurias valstybes ‚gun homicide‘ gaunasi didesnis nei ‚homicide‘ ankstesnėj lentelėj – taip yra todėl, kad duomenys šitose lentelėse skirtingų metų.

2009-12-04

“We started our research seeking men in their 20s who had never consumed pornography,” said Professor Simon Louis Lajeunesse. “We couldn't find any.”


What else could you expect? :)))

2009-12-02

Žmogus šaudo - dievas kulkas gaudo...

Senokai rašiau apie ginklus ir savigyną, nors kaip tik buvo gera (nors liudna) proga apie tai vėl pakalbėt - žmogus nušovė savo anūką.

Ikiteisminis tyrimas išsiaiškins konkrečias aplinkybes ir priežastis, bet kai kuriuos bendrus dalykus galima pasakyti jau dabar.

Pirmas dalykas, kurį reikia pasakyti - turėti ginklą ir mokėti juo naudotis yra du visiškai skirtingi dalykai.
Jeff Cooper sakydavo “Owning a handgun doesn't make you armed any more than owning a guitar makes you a musician”. Mintis juk išties labai paprasta - vien turėti ginklą nepakanka - reikia mokėti juo naudotis.
Aš jau pora kartų rašiau apie 4 taisykles, tai dar kartą nesikartosiu, tik pabrėšiu, kad eilinį kartą tragedija įvyko dėl to, kad jų nebuvo laikomasi. O laikomasi jų nebuvo nes... greičiausiai tas šaulys jų tiesiog nebuvo mokytas.

Kai perskaitau tokį sakinį: "Bandydamas sulaikyti vagis, vyriškis juos pagąsdino šūviu, tačiau kulka pataikė į kartu su juo atėjusį nepilnametį", tai plaukai ant galvos stojasi...
Pradėkim nuo to, kad ginklas nėra skirtas gąsdinti. Žinau, kad krūva žmonių, kurie įsigyja ginklą įsivaizduoja, kad "jei ką, aš tik pagąsdinsiu", bet toks požiūris, nevyniojant į vatą, yra kvailystė.
Jei norima gąsdinti galima (reikia?) tą daryti žodžiu (pvz. rėkti "Aš esu ginkluotas! Stok!!! Šausiu!!!"). Vieną kartą derėtų atsikratyti tos iš tarybinių laikų "paveldėtos" nesąmonės, kad (prieš ginantis) pirmiausia "reikia šauti perspėjamajį šūvį (į orą)". Nereikia. Į orą šaudyti nedėrėtų jau vien dėl tos paprastos priežasties, kad tai kas pakyla į viršų - su laiku grįžta atgal. Ir nors grįžta ne visai su ta pačia jėga, kaip pakyla, tačiau nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms kas nors gali būti sužalotas (stipriai). Taip pat nedėrėtų šaudyt ir į žemę - dėl rikošeto pavojaus.
Išvis, nedėrėtų šaudyti niekur, kol nesi visiškai tikras į ką pataikysi. Clint Smith ne veltui sako "We don't shoot at sounds and shadows" - šaunama gali būti tik tuo atveju, jei taikinys visiškai aiškiai idetifikuotas ir jei jį visiškai neabejotinai norima sunaikinti. Tik tuo atveju.*


Summa sumarum:
1. Jei situacija pakankamai kritiška, kad būtų naudojamas ginklas - šauti reikia į užpuoliką.
2. Jei situacija nėra kritiška - nereikia šaudyt išvis (geriausia - išvis nemosikuot (nedemonstruot) ginklu).
3. "Gal aš geriau šausiu perspėjamąjį šūvį į orą"? Dar kartelį - šaudant "belenkur" (į orą, į žemę, pagąsdinimui etc.) galima pataikyt į beleką. O pašovus (juolab nušovus) pašalinį žmogų (jau nekalbant apie anūką) nelabai pasiteisinsi "aš tik pagąsdinti norejau...".

__________________
* Šitam kontekste verta taip pat paminėti, kad naktį geras prožektorius yra ne mažiau, o matyt net daugiau svarbus negu ginklas, nes deja, bet žmonės tamsoj mato prastai ir norint kažką matyti reikia pasišviesti.

Land of the free?

Šito dar nebuvau matęs...



Visokių blevyzgų prikalbėta (pvz. apie galutinį vergijos panainkinimą (wtf?)), bet ta gi jau "geroji dalis" maždaug ties 3:55 prasideda: "I pledge to be a servant to our president..." :/

Hmmm...


Ich schwöre Adolf Hitler unerschütterliche Treue. Ich schwöre ihm und den Führern, die er mir bestimmt, unbedingten Gehorsam. Adolf Hitler: Sieg Heil! *

____________________
*O kas gi čia? SS priesaika...
Laws that forbid the carrying of arms ... disarm only those who are neither inclined nor determined to commit crimes... Such laws make things worse for the assaulted and better for the assailants; they serve rather to encourage than to prevent homicides, for an unarmed man may be attacked with greater confidence than an armed man.
- Thomas Jefferson, quoting Cesare Beccaria ('On Crimes and Punishment')

2009-12-01

Aš nieko prieš

Buvau šiandien per pietus duoti kraujo ("vėluoju" jau kokius 2 mėn., bet geriau vėliau negu niekad). Žmonių gerokai daugiau nei įprastai, bet absoliuti dauguma duoda kraują už pinigus - krizė akivaizdžiai jaučiasi :/
Kadangi aš duodu neatlygintinai, tai žmonių kiekis nėra jokia problema, nes vis tiek visur be eilės einu...

Bet šiandien toks vienas įdomesnis dalykas nutiko. Laukiu prie procedūrinio (ten kur jau turi imti tą kraują), seselė (?) baigia pildyti paskutinius duomenis sveikatos kortelėj... ir staiga klausia manęs:
- Ar Jūs nieko prieš, jei Jūsų kraujas būtų perpiltas konkrečiam asmeniui greitosios pagalbos ligoninėj?

Atvirai sakant, iš pradžių aš net nesupratau klausimo. Na, žodžius žinoma supratau ir ką jie reiškia sulipdyti į sakinį irgi supratau - bet va kokia to klausimo mintis - ne. Juk aš ir duodą tą kraują būtent su ta mintim, kad jį kažkam (kam jo reikia) perpils (o ne panaudos drabužių dažymui pvz.). Tai... kame klausimas?
Peklausiau dar keletą kartų - išties klausia būtent to, ko klausia...
Atsakiau:
- Aš nieko prieš.

Ir tik važiuojant atgal į darbą man pagaliau kažkaip "dašuto" kodėl klausia tokio keisto klausimo...
Nes juk yra žmonių (nebadysiu pirštais ;) ), kurie mano, kad kartu su krauju tu kitam žmogui atiduodi dalį savo "sielos" (ar ten kažko panašaus) ir paskui jis kaip "energetinis vampyras" gali iš tavęs "siurbti" tavo "gyvybines jėgas" :DDD
Na... ir ką čia pasakysi? Kai kurie žmonės tiki "žiauriu nematomu draugu", tai matyt ir toks tikėjimas - nieko nuostabaus.

Klausimas tik - o tai koks skirtumas ar tas duotas kraujas bus perpiltas vienam konkrečiam žmogui ar bus panaudotas bendrąja tvarka?


p.s. Kaskart stebiuosi tuo keistu jausmu, kuris apima "pridavus" kraują. Aš ne apie fizinius pojūčius (nors tas lengvumas, kuris apima, irgi toks savotiškas... ypatingas), bet apie tą keistą, tokį naivų ir kvailą pasididžiavimą savim savo paties akyse :))) nes padarei kažką išties Gero... ir galbūt (tik galbūt) išties kažkam išgelbėjai gyvybę....

Apie klausimų formulavimą

Vakar netyčiom bejunginėdamas TV kanalus užklydau ant LTV laidos 'Paskutinis klausimas'. Ilgai aš ten jos nežiūrėjau (kas gali iškęsti kvailas Dagio demagogijas?), bet akis rėžė vienas dalykas - ekrano apačioje matomas klausimas (cituoju iš atminties): "Ar iš pensininkų atimti pinigai išgelbės Sodrą? Taip/Ne?"...

Pasakysiu (kaip įprasta), kad aš joks nei viešųjų ryšių nei reklamos specialistas (nors ir turiu lentynoj diplomą iš vieno l.rimto "polittechnologinio" seminaro), bet atvirai pasakius... tokia klausimo formuluotė man "negerai kvepia".

Jei pabandyčiau paklausti, į ką toks klausimas orientuotas (kas jo "tikslinė grupė", t.y. ką jis turi "užkabint"), tai būtų akivaizdu, kad į tuos pačius pensininkus - jis skirtas sukelti pastarųjų pasipiktinimą ir paskatinti juos balsuoti (Ne!!!). Ką akivaizdžiai ir rodė balsavimo rezultatai - tuo metu, kai buvau įsijungęs, buvo 120 'Taip' ir 2700+ 'Ne'... O kiekvienas balsas - berods pora litų... (Kaip manot, ar būtų tokie balsavimo rezultatai, jei klausimas būtų suformuluotas neutraliau? Pvz. "Ar pensijų sumažinimas prisidės prie Sodros gelbėjimo?")


Melžti pinigus iš pensininkų?
"Visuomeninis transliuotojas", sakote?

2009-11-30

There is a difference between what is wrong and what is evil. Evil is committed when clarity is taken away from what is clearly wrong, allowing wrong to be seen as less wrong, excusable, right, or an obligatory commandment of the Lord God Almighty.
Evil is bad sold as good, wrong sold as right, injustice sold as justice. Like the coat of a virus, a thin veil of right can disguise enormous wrong and confer an ability to infect others.

2009-11-26

Pirmasis Klonas

Ne, tai nebuvo avis Dolly ir net ne kokiataiten varlė.


Susimąsčiau šiandien (net keista, kaip tai anksčiau į galvą neatėjo?)...

Norint paimti vyro somatines ląsteles (pvz. šonkaulį :) ) ir iš jų gauti moterį, reikia ją klonuoti. Ir dar negana to - pries klonuojant reikia tas lasteles genetiškai modifikuoti (idant pakeisti lytį... hmmm... jau nekalbant apie tai, kad reiktu matyt siaip "pamiksuot" mažumele genus, idant ta moteris nesigautų vyro "dvynė"... su visa iš to išplaukiančia padidinta palikuonių išsigimimų rizika)...

Nesunku suprasti, kad pirmasis klonuotojas ir genetinis inžinierius (jei tikėtume krikščioniškomis dogmomis) buvo dievas.

Oj ne veltui krikščionys (pirmiausia žinoma katalikų bažnyčia, kaip jau įprasta) itin priešinasi žmogaus klonavimui (o ir genetinei inžinerijai irgi) - juk jų nuomone tai (turėtų būti) monopolinė (dievo) veikla :D

2009-11-25

Mandagumo dilemos

Situacija į kurią pakliūnu netgi gan dažnai: sėdžiu kokiam nors vakarėlyje / bare / kitam pasisėdėjime. Kalbama kaip įprasta apie viską ir apie nieką. Ir staiga taip iš kalbos išeina, kad vienas koks nors žmogus ima kitiems aiškinti kokią nors "tiesą". Aš nekalbu apie "egzistencijos tiesas", o apie kažką palyginus paprasto kaip pvz. žuvį fugu, homeopatijos naudą, narkotikų žalą etc. - t.y. ne pakylėtus filosofinius dalykus, bet kažką visai realaus, bet tik tiek, kad daugumai žmonių nežinomo (kadangi jie į tai niekad nesigilino).

Ir nors aš nesu "visažinis", o bet tačiau mėgstu pasidomėt įvairiausiais dalykais... ir gaunas, kad kartais klausausi žmogaus ir kraupstu, kaip jis visiškai, totaliai, absoliučiai nusišneka - akivaizdu, kad perskaitė kažkokį straipsnelį lietuviškoj "spaudoj" ir iš to susidarė "nuomonę", kuri neturi nieko bendro su tuo, kaip viskas išties yra... O žmogus šneka visiškai užtikrintai, 100proc. įsitikinęs savo neklystamumu, vartoja visokius protingus žodžius (kurių reikšmės, panašu, pats nelabai supranta iki galo)...


Klausimas žinoma yra tas: o ką gi tokiu atveju daryti?

Jei tai būtų kokiam forume (neakivaizdžiai), tai galima būtų imti ir jo pasisakymą išrankioti į sudedamąsias dalis*, bet kai akivaizdžiai?
Jei žmogus tik truputėlį klystų detalėse - galima jį būtų subtiliai pataisyt... bet kai jis klysta absoliučiai totaliai? Nepasakysi gi tokiu atveju "Tu čia truputelį suklydai...", o toliau paaiškinus paaiškėtų, kad tas "truputėlį" reiškia, kad jis visiškai nusišnekėjo?

Tai va tokiu atveju sėdžiu-tyliu-kraupstu ir galvoju ką čia dabar daryt. Mandagumas neleidžia suvarinėt kito žmogaus net ir pabrėžtinai mandagia forma (pagaliau jei vakarėlis, tai visi aplink gi "draugai")... o ka reiktų daryt neaišku.
Nes kai jis išdėsto tas "tiesas", tada ir visi kiti patiki, kad taip ir yra... ir tokių "žinovų" atsiranda dar daugiau. Ir jie paskui kitiems tas "tiesas" perduos...

Tataigi.

______________________
* Ką aš paprastai ir linkęs daryti jei netingiu... Bandydavau taikyti dialektinius metodus (klausti žmogaus "jei tarkim tavo teiginys teisingas, tai tada išeitų kad teisingi ir teiginiai A, B ir C? Ar taip?"), bet paprastai susidurdavau su nenoriu pabandyt pamąstyt ir paieškot atsakymų į iškeltus klausimus... na, is serijos "tu negudrauk, pirštu parodyk" :DDD
Religious faith represents so uncompromising a misuse of the power of our minds that it forms a kind of perverse, cultural singularity— a vanishing point beyond which rational discourse proves impossible.
- Sam Harris

2009-11-24

Kul'tura

- Dobryj den'. Eto prachechnaya?
- Prachechnaya chuyachechnaya - eto ministerstvo kultury!
/senas anekdotas/


Buvau šiandien "Delano". Jei tiksliau tai ne "Delano", bet "CanCan" "picerijoj" kuri Gedimino prospekte (ji per pietus dirba kaip (anksčiau ten buvęs) "Delano")... Buvau jau po gan ilgo tarpo.
Pastoviniavau, pažiūrėjau, kas yra repertuare, o paskui tvarkingai atsistojau į eilutę laukti savo eilės, kad galėčiau pasakyti kokį patiekalą noriu gauti. Atėjo mano eilė ir moteris dirbanti už ten tą padavėją - maisto dalintoją paklausė: "Ko Jums?". Atsakiau maždaug: "Kažkokį ten gabalą užkeptą grybais" - ir parodžiau ranka, kur tas maždaug gabalas turėtų gulėti, nes aš buvau gan toli nuo jo (kaip minėta - stovėjau eilėje, o prieš mane stovėję žmonės dar nebuvo spėję atsiimti savo patiekalų).

Toliau ji man pasakė: "Tai prieikite čia."
Ir va dabar, kai tai parašau, tai atrodo visai nieko įspūdingo, nes... parašyme neatsispindi intonacijos. O juos šiuo atveju labai daug lemia. Kadangi tai nebuvo pasakyta mandagia malonia prašymo intonacija, tai buvo paliepimas - įsakymas. Ir dar netgi su vos slepiamu suirzimu.

Galima būtų žinoma numot ranka: "kam nebūna blogų dienų". Bet šiu atveju kalba eina greičiau apie žmogų, kam gerų dienų nebūna. Aš jau ne pirmą kartą pastebėjau, kad nuėjęs ten, aš jos visad vengiu, kadangi man su ja yra nemalonu bendrauti - stengiuosi visad stoti į kitą eilę nei ji (aptarnauja).
Nes ta moteris, kuri kiek suprantu dirba ten brigadininke (kaip tai pas juos besivadintų), visada taip elgiasi. Ir su visais. Visada visiems įsakinėja, visada nepatenkinta. Ir jei pavaldinių atžvilgiu toks elgesys dar gali būti kažkiek suprantamas (nors, bent jau mano nuomone, įmanoma žmonėms vadovauti ir apseinant be šunų dresavimo komandų), tai klientų atžvilgiu - vargu bau.

Šiandien, kadangi ji man sugadino šiaip jau gerą lig tol buvusią nuotaiką, aš jai apie tai užsiminiau - paklausiau: "Ar Jums kas nors sakė, kad Jūs elgiatės su klientais, kaip su pavaldiniais?". Klausimą ji tiesa suprato iš kokio trečio karto, bet net ir tada nematė jokių problemų savo elgesyje: "Aš Jūsų tik paprašiau prieiti..."...

A-ha. Tikrai.

Pedotema

Lietuvoje sutikimo (lytiniams santykiams) amžius yra 14 metų. Dabar kai šis pedofilijos skandalas taip nuskambėjo jau pasigirsta Seimo narių šūkiai, kad reiktų jį padidint iki 16 metų. Moralistai, kurių dažnas bus katalikas, tą sutiktų džiaugsmo šūksniais.
O dabar klausimas: kur Europoje yra žemiausia sutikimo amžiaus riba? Jei kas netingi, gali pagooglint, o tiems kas tingi, pasakysiu, kad... Vatikane. 12 metų. Visi, kam tai pasakau, išplečia akis nesuprasdami (ir nelabai tikėdami), kam Vatikane išvis tai reikalinga... bet taip yra. Čia tenka žinom prisiminti katalikinius pedofilijos skandalus (kaip sarkastiškai juokauja Ch.Hitchens "no child's behind left"), bet tai nėra mano esminis akcentas šiuo atveju...

Kita.
Po Kedžio istorijos Lietuvoje baisiausias pasipiktinimas pedofilų "klanais". Net vaikiški žurnalai spausdina nesąmoningus komiksus. Tačiau...
Vyksta "Lietuvos talentų" pusfinalis ir jame be konkurencijos laimi mergaitė (vaikas). Šokanti pagal muziką "I know you want me... You know I want'cha..." ir visai ne mergaitiškai, o moteriškai besiranganti bei bekraipanti sėdimąją. Už ją balsavo daugiausia žiūrovų.
Sakot "pedofilų klanai"? Nežinau ar čia dar reikia komentuoti.


Ir... hmmm...
As linkęs apie save galvoti, kaip apie humanistą.
Tačiau, nors tai ir neskambės itin politkorektiškai, aš manau, kad yra didesnių vertybių negu gyvybė...


Tai tiek tos įžangos. O dabar apie atskirus klausimus susijusius su pedofilija:


Dėl amžiaus ribos. Dėl to, kokia yra "teisinga".
Kaip minėta, moralistai matyt pasisakytų už 16 metų (gal net dar daugiau... ir griežčiau... lytiniai santykiai tik po vedybų?). Mastantys žmonės atkreiptų dėmesį, kad šiais laikais "pradėti lytinį gyvenimą" 14 metų gal dar ir nėra taisyklė, tačiau tai nieko jau nestebina. Ir taip, yra tokių, kurie pradeda ir anksčiau - ir be jokios suaugusiųjų "pagalbos". O net jei ir su pastarųjų pagalba - dabartinės trylikametės taip prisimaliavoja, kad nelabai atspėsi (kol nepakliūsi į teismą ;) ), kad jai ne 16... Tai tas "teisingas amžius" tada yra 12, kaip mus ir "moko" Šv. Sostas?
Irgi ne. Nes kai kurie 16-mečiai dar nėra pakankamai subrendę "tam"...
Manau akivaizdu, kad jokio "teisingo" amžiaus nėra ir būti negali. Kiekvienas žmogus lytiškai ir protiškai (su)bręsta skirtingai. Pasirinktas įtvirtinti teisės aktuose amžius tėra kažkokstai (vykęs arba nelabai - priklausomai nuo požiūrio) kompromisas...
Ar tai geriausias įmanomas sprendimas? Mano galva - ne. Mano nuomone, jis jau atgyvenęs. Tas kompromisinis amžius "ateina" iš XX a. vidurio, kai mokslas (psichologija & co), sakykim taip, dar nebuvo tiek pažengęs, kaip dabar.
Mano nuomone logiškiausias (vienintelis logiškas?) sprendimas yra (neatsisakant metų kaip tam tikro "bazinio dydžio" įtvirtinimo) kiekvienu atveju vertinti brandą individualiai. As nesu didelis specialistas bes gal išties kai kurie žmonės subręsta "tam reikalui" 11 metų kai kiti tik 22-erių (jei žinoma tokių yra)? Nelabai matau nei kodėl turėtų būti baudžiamas tas, kas "pažino" ta perdėtai išsivysčiusią 11-metę, nei kodėl turėtų būti nebaudžiamas tas, kuris "pasinaudojo" perdėtai infantilia 22-mete (tikiuosi visiems akivaizdu, kad čia hiperbolė kuria tiesiog siekiama iliustruoti mintį?). Pagaliau galima net įtvirtinti žirkles: jei asmuo jaunesnis nei (pvz.) 11 metų ar vyresnis nei (pvz.) 18 metų - jokių klausimų nekyla. O jei patenka į tą "tarpą" - sprendžiama individualiai...


Pedofilija ir homoseksualumas.
Kaip minėta - mėgiamas katalikų argumentas kalbant apie homoseksualių asmenų teisę tuoktis.
Apart to, kad tai akivaizdi logikos klaida ("slippery slope"), reikia pasakyti, kad daroma esminė klaida vertinime.
Sąvokoje "lytiniai santykiai su vaiku" problemos esmė glūdi ne žodžiuose "lytiniai sanykiai" (kaip atrodo katalikams - kas nenuostabu žinant jų "santykius" su "lytiniais santykiais"), o žodžiuose "su vaiku".
Problema ne tame, kad kažkas uzsiima sesku, o tame, kad tai daroma su asmeniu, kuris tam nėra subrendęs, kuris negali nei suprasti, nei įvertinti, nei sutikti su tuo, kas daroma. Todėl kad jis per jaunas. Todėl, kad jis vaikas.
Ir čia slypi esminis skirtumas nuo homoseksualių asmenų - pastarieji, būdami du suaugę asmenys, gali patys spręsti kuo jie nori užsiimti. Ir niekas (joks moralistas) jiems neturėtų nieko nurodinėti.
Tai yra tiek paprasta, kad to nesuprasti įmanoma tik būnant keistai perdėtai "susirūpinus" savo ir visų aplinkinių lytiškumu, tik gebant mėgautis atskiru žodžiu lyg kiekvienu uždraustojo vaisiaus kąsniu.
Kitas "niuansėlis" būtų tas, mergaičių tvirkinimas vis tik pasitaiko geroooookai dažniau nei berniukų (ir čia vien ta statistika, kuri žinoma - o kiek nuskriaustų mergaičių lieka nežinomų? Juk tikimybė, kad apie nuskriaustą berniuką mūsų homofibiškoj visuomenėj bus pranešta yra gerokai didesnė, nei apie mergaitę (nes pastaroji dažnu atveju "bus" "pati kalta", jau nekalbant apie tai, kad globėjai nenorės jai daryti "dar didesnės negarbės" (įdomu, a'ne? Jei buvo nuskriaustas berniukas - jam tai nėra negarbė (tiesiog vargšas vaikas buvo nuskriaustas), jei mergaitė - jau yra))) - taigi ir kaltint homoseksualus dėl pedofilijos kaipo ir nėra didesnio pagrindo nei heteroseksualus. Bet nepaisant to, "delfinio" pavyzdžio komentatoriai netgi Kedžio istorijoj (kur, primenu, mergaitę (galimai) tvirkino vyrai), sugeba prikergti homoseksualus, kaip grėsmę visuomenei... :/



Gal dar pora žodžių apie "chemininę kastraciją"...
Apie moralinius ir teisinius šio reikalo aspektus jau kalbėta nemažai. Tik va, ką aš norėčiau išgirsti, tai psichologų nuomonę šiuo klausimu. Nes bent jau aš įtariu, kad iš tos cheminės kastracijos (net jei išties būtų įmanoma ją realizuoti) nebūtų tiek tos naudos, kaip tikimasi.
Jei paklausytume/paskaitytume kas yra kalbama/rašoma apie pedofilų "motyvaciją", tai ten kalba eina apie visokias "tyrumas", "nepaliestumus" etc. Tas man, atvirai pasakius, kelia tam tikrų abejonių dėl to, kad seksualinis motyvas yra pagrindinis šiuo atveju.
Jau pakankamai gerai žinom, kad moters žaginimo atveju lytinis potraukis, nors ir vaidina itin svarbų vaidmenį, tačiau, vis tik, jis nėra lemiantis - gerokai svarbiau žagintojui yra pasitenkinimas, kurį jis patiria iš savo valios primetimo.
Turiu kažkaip įtarimų, kad panaši situacija visai gali būti ir su vaikais - o tokiu atveju bijau, kad lytinį potraukį mažinančių vaistų vartojimas niekuo perdaug nepadės, nes net ir nejaučiant jo vaikai vis tiek išliks "tyri ir nepaliesti"...




O šiaip... man tai keista. Vaikų lytinis auklėjimas Lietuvoj yra "tabu". Ką ten auklėjimas... tėvai bijo, kad jų vaikai jų nuogų nepamatytų... Vaikai žingeidūs... pagaliau visi mes vaikystėj "gydytojus" žaidėm. O tas "tabu" sukurimas nieko gero neduoda.
Paskui ir gaunam situaciją, kai pedofilai naudojasi tuo, kad tie vaikai nieko apie tai nežino ir nesuvokia, kas leistina, o kas ne... "Neimk iš dėdes saldainio"? Na gerai, vaikas neims. Bet jei tas dėdė visai ne saldainį duoda - tai jau galima imti? O norint paaiškint, kad negalima, reikia paaiškint kodėl...
Ne, aš nesiūlau penkiamečiams detaliai aiškinti apie lytinius organus bei santykius. Bet daryti iš to "baubą", "tabu" ar "uždraustąjį vaisių" pagaliau? Mano galva tai irgi ne visai "tas" sprendimas.



Gal tiek.

2009-11-20

I'd take the awe of understanding over the awe of ignorance any day.
- Douglas Adams

2009-11-19

Shake off all the fears of servile prejudices, under which weak minds are servilely crouched. Fix reason firmly in her seat, and call on her tribunal for every fact, every opinion.
- Thomas Jefferson

2009-11-18

Juoda, balta ir valstybes tarnyba

Paskaičiau čia vienam bloge įrašą ir norėjau trumpai pakomentuot... bet kai pradėjau rašyt gavosi ne taip jau ir trumpai ir net truputį į pievas ;). Tai įmetu tą komentarą taip pat ir čia atskiru postu:


Del pačios posto temos... Mane visad stebina, kaip žiniasklaida žaisdama skaičiukais užmiršta, pavadinkim taip, "inerciją"... (ar tyčia jos nepastebi)
Darbuotojų skaičiaus mažinimas valstybės tarnyboj nevyksta akimirksniu. Tarpas tarp sprendimo priėmimo ir išmetimo žmonių į gatvę berods 4 mėn (ir jei ką - tai teisinė garantija, o ne "vilkinimas"). Ir tos apsimestinės "viltys", kad va rytoj skaičius bus mažesnis ketvirtadaliu nei kad buvo vakar... naivus?
Panašiai ir su atlyginimų mažinimais: jei atlyginimas sumažintas nuo lapkričio pirmos, tai akivaizdu, kad statistikoje už spalį to (eilinio) sumažinimo nesimatys. Ane? :))) Pasirodo - ne.


Šitas (žemiau) tai man patiko :)

"Antra, darbuotojų skaičiaus mažinimas iki tam tikro lygio yra netgi sveikintinas procesas, nes taip darbą palieka mažiausiai produktyvūs darbuotojai, priimti ir abejotiną naudą nešę tik ekonominio bumo laikotarpiu."
Tokią neabejojančią nuomonę (kalbant apie valstybės tarnybą Lietuvoje) gali išreikšti tik tas, kas neturėjo laimės susipažinti su tuo kaip ji iš vidaus atrodo, ta "valstybės tarnyba" :)))

Aš vis kartoju, kad sumažinus valstybės tarnautojų 2x, o likusiems pakėlus atlyginimus 1.5x būtų ir pinigų sutaupoma ir padaroma daugiau (ir geriau). (Jei darant tą protingai - t.y. kalba turi eit ne tik apie mažinimą, bet ir apie perpaskirstymą "etatų". Nes dabartiniu metu, nors ir yra daugybė tų, kurie imituoja darba, rašinėja pirmyn atgal niekam nereikalingus popiergalius ir kitaip š mala (ir kurie yra tas chrestomatinis žiniasklaidos peikiamas "valdininkas"), yra taip pat ir nemažas kiekis valstybes tarnautojų, kurie "aria" iki "kraujo iš nosies" (dirba ir už tuos "poilsiautojus" irgi), bet tai neatsispindi nei jų darbo vertinime (finansiniam ar kitokiam) nei žiniasklaidos priemonėse).

Taigi, aš lyg ir visom keturiom "už", BET.
1. Nelabai įsivaiduoju, kaip realiai tą mažinimą būtų galima atlikt, kai dabartiniu metu karjerą sėkmingiausiai daro visokie partiniai "kolegos", žmonų draugės, asmenys su talentu tuščiažodžiauti ir imtuoti didelį darbą bei svarbą ir šiaip turintys lindimo be muilo gebėjimus...
Kažko manau, kad net ir atliekant mažinimą pastarasis kontingentas realiai turės didesnius šansus išlikti už nemuiliną, neturintį gero užnugario specialistą (profesionalą)...
2. Nemanau taip pat, kad krizė - tinkamas momentas išmetinėt žmones į gatvę. Ir ypač iš valstybinių institucijų.
Nepamirškim, kad žmonių motyvacija dirbti valstybei visą laiką buvo maždaug tokia: nesvarbu, kad uždirbu mažiau nei (analogiškas specialistas) privačiai, tačiau turiu rimtesnes garantijas (įskaitant ir garantiją, kad tavęs neims ir neišmes į gatvę tiesiog šiaip sau). Ok, žinoma visad buvo kažkokia nedidelė dalis tokių, kurie įsivaizduodavo, kad "nieko neveiksiu užtat atlyginimą gausiu", bet nemanau, kad apie juos verta kalbėt (juos vertėtų tiesiog išmest, bet vėlgi susidurtume su minėtom problemom).
Dabar gi valstybė praranda šį stabilumo įvaizdį... ir įgauna didelių abejonių dėl savo, kaip darbdavio, patikimumo.


Tiems kam atrodo, kad vykdomas valstybės tarnautojų skaičiaus mažinimas "nerimtas", aš siūlau pažvelgt į tai iš to valstybės tarnautojo, kurio instituciją dabar naikina (o tokių institucijų ne viena ir ne dvi) pozicijų... Jam kažkaip bijau, kad neitin rūpi statistika, kuri atseit sako, kad tarnautojų skaičius sumažėjo "nežymiai"... Jis žino, ką tas mažėjimas reiškia ne skaičiukuose, o realiai.
Jis žino, kad jį nuo Naujųjų atleis. Tiesiog išvys į gatvę. Be jokių šansų susirasti darbą. Per patį šildymo sezoną, kai labiausiai reikia pinigų...
Jeu girdžiu šūksnius apie tai, kad tai niekuo neisiskiria nuo bet kokio darbuotojo privačiam versle, kuris (kaip įprasta) ateidamas dirbti iš anksto yra parašęs prašyma "savo noru" atleisti iš darbo. Galbūt.
Bet paklauskim savęs: koks stimulas tam valstybės tarnautojui, kurį netrukus išmes, stengtis ir dirbti? Bandyt padaryt kažką Gero Lietuvai?
Ar pagaliau - koks jam stimulas neimti kyšių, jei jis žino, kad jį vis tiek po poros mėnesių išmes basą ant ledo? Na taip... moralė. Tik. Bet ar jam atrodo morali jo paties valstybė, kuri jį sunkiausiu metu meta į gatvę - klausimas atskiras.

Kas iš to išplaukia?
Krizė baigsis (kada nors). Ir paklauskim savęs, ar tas (tikrai sąžiningas ir geras - nes taip, tokių valstybės tarnyboj yra, ir nemažai - kad ir ką berašytų žiniasklaida) specialistas, kuris buvo išmestas iš darbo pačioj krizės duobėj, kai darbą susirasti yra sunkiausia (juolab jei tuo tarpu koks nors "pateptasis" nors ir neitin kompetentingas liko vietoj jo)... ar jis galvos apie darbą valstybei? Vargu bau... galvos tie, kur "nieko neveiksiu užtat uždirbsiu" arba "pasisemsiu į kišenę"...
Ir paėjus porai metelių žiniasklaida tik dar labiau dejuos, kad valstybės tarnyboj niekas nedirba, korupcija auga... na ir t.t.



Hmmm... turėjo būt trumpas komentaras, bet prirašiau mažumėle :)))

Šiaip, ką aš bandau pasakyti... nėra čia viskas tik juoda ir balta ir taip labai jau paprasta, kad išmetei valstybės tarnautojus ir gyvenimas Lietuvoj pagerėjo - vieni pliusai...
Kažkaip dažnai atrodo, kad nieks nesusimasto apie to viso kainą...

2009-11-13

Paneigiant keleta homofobiniu "argumentu"

Kadangi pastarosiom dienom paridenau truputėli akmenų ant religijos, tai pagalvojau, kad gal nereiktų pamiršti kitos itin diskusijas keliančios temos... tolerancijos homoseksualams :DDD

Gal tiesiog pakomentuosiu kai kuriuos gan tipinius homofobų "argumentus" parankiotus interneto platybese.


1. Mano labai mėgstamas "aš visai ne homofobas ir siaip as labai pakantus zmogus... kol tie šunsniukiai nepradeda agresyvios propagandos, neima rengti visokių paradų ir panašiai!".
Ką čia pasakysi? Nereikia saves apgaudinėti. Nes drausti kazka "propaguoti" galima būtų tik tuo atveju, jei tai yra "blogis". O jei kažkam atrodo, kad homoseksualumas yra "blogis" - toks žmogus pagal pati sąvokos apibrėžimą yra netolerantiškas, homofobas.


2. "Kalbos apie homoseksualų diskriminaciją yra nusišnekėjimas. Parodyk man teisės aktą, kur homoseksualūs asmenys diskriminuojami".
Galima žinoma kukliai užsiminti apie tai, kad diskriminacija visai nebūtinai turi būti įtvirtinta teisės aktuose tam, kad tai būtų diskriminacija, bet... Lietuvos atveju tas netgi nėra būtina :)
Mūsų Konstitucijos 38 str. 3 d. įtvirtina visiskai nedviprasmišką ir absoliučiai diskriminacinę homoseksualių asmenų atžvilgiu nuostatą.


3. Pasiruoškit, nes šitas yra geras :) Kas smagu, kad jis dažnai naudojamas kartu su 2-ju nesugebant ižiūrėti, kad jie vienas kitam prieštarauja :) Skamba maždaug taip:
"Kitos valstybės gali gyventi, kaip joms patinka, bet čia yra Lietuva ir mūsų Konstitucijos 38 str. sako (inter alia):
Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.".
Kaip sakiau - juokinga, kai šis "argumentas" teikiamas su tuo aukščiau einančiu :)
Bet jei kalbant grynai apie Konstitucinę nuostatą, tai reik atkreipt dėmesį į keleta dalykų:
- vartojamos atskiros sąvokos "šeima" ir "santuoka". Jos nėra tapačios. Ir nors žinau, kad labai norisi sakyt, kad tik susituokę asmenys yra šeima, bet siaip reiktų ištraukt galvą iš ... ir apsidairyt aplinkui, kur XXI a... Kas Jūsų nuomone yra pvz. našlys (kuris galbūt net nebuvo susituokės su savo vaikų motina) ir jo auginami trys vaikai? Stalo teniso komanda?
- Ir šiaip... ta nuostata apie laisvą susitarimą... jos juk visa esmė ir yra būtent tame, kad santuoka sudaroma laisvu susitarimu, ne tame, kad ji tarp vyro ir moters... Akcentus teisingai reiktų sudėliot.
- Ir vis tik reikia pastebėt, kad šią akivaizdžiai diskriminacinę nuostatą reiktų keisti - ir su laiku ji tikrai bus pakeista.


4. "AIDS tarp gėju!"
Linksma tai, kad kartais pasitelkiami net "moksliniai" argumentai is serijos "analinio sekso metu uzsikresti AIDS tikimybe daug didesne nei vaginalinio" bla bla...
Bėda čia ta, kad nenorima matyt viso vaizdo.
- Analiniu uzsiimineja ir heteroseksualai (ir tai netgi yra nemažoz dalies vyrų neįgyvendinta svajonė :))) ), nors kalbėt apie tai yra diiiidžiulis tabu (kokie mes heteroseksualai vis tik apgailetini :DDD )
- Didžiausia tikimybė uzsikrėsti yra perpilant užkresto žmogaus kraują. Be konkurencijos. Niuansėlis yra tik klausime: o kas dažniau pasitaiko? Užkrėsto kraujo perpylimas, santykiai su užkrėstu homoseksualu ar su užkrėstu heteroseksualu?...
Taigi. Ir taip jau nutinka, kad matuojant visos žemės mastu gerokai didesnė tikimybė užsikrėsti ŽIV dabar yra būnant heteroseksualia moterim, o ne homoseksualiu vyru...


5. "Tik leisk homoseksualams, tai paskui turesi leisti ir pedofilams (tuoktis pvz)". Mėgstamas katalikų bažnyčios "argumentas".
Atrodo net nėr ka komentuot - akivaizdu, kad kartojama XIX a. "gili išmintis": "jei duosim rinkimų teisę moterims ir arkliai užsimanys", bet...

Hmmm... atsižvelgiant i tai, kad pedofilijos tema šiandienai opi, šiaip gan sudėtinga (mano galva) ir toli gražu ne tokia triviali, kaip vaizduojasi nemąstantis kontingentas susižavėjęs supermenu violetava bliuske... gal parašysiu aš atkirą postą apie tai, ką galvoju ta tema...

Sarah Silverman on the Holocaust

2009-11-12

Mano didesnis!!! :)

Vis ruošiausi parašyti postą apie IQ...

Šiaip IQ man labai patinka, kažkada esu net rašęs apie tai, kad gal vertėtų įvesti IQ cenzą kandidatams į Seimo narius, bet... aš pats savo IQ niekada nesigiriu, nes kažkaip man atrodo, kad nelabai verta (nelabai yra ko).
Kodėl? Ne todėl, kad jis žemas :))), o todėl, kad man akivaizdu, kad (kai kurie) žmonės teikia tam rodikliui ne visai tą prasmę, kuria tas rodmuo turi (ar bent turėtų tureti)... (Kartais mane stebina "paaugliški" (nors nebūtinai paauglių) pasireiškimai interneto platybėse, kai ginčo metu įsikarščiavus metami "argumentai" kaip pvz. "tu pats durnas, mano IQ 132", "ne, čia tu durnas, mano IQ 145"... etc...)

Man (bent jau) akivaizdu (bent jau)tai, kad
- IQ nėra pastovus dydis. Tas pats žmogus, skirtingomis dienomis testuojamas parodytų skirtingus rezultatus (analogiškai kaip su taip vadinama "sportine forma"). Dėl to visai gali būti, kad vieno asmens "realus IQ" (vidutinis statistinis pvz. metu bėgyje) bus aukštesnis nei kito, nors tam tikra dieną matuojant rezultatai gali būti visiskai atvirkšti.
- IQ neparodo visko. R.Feymano IQ, kai jis kažkada buvo testuojamas, buvo (jei gerai pamenu) "tik" 128. Nepaisant to, jis laikomas vienu protingiausių žmonių gyvenusių XX amžiuje.

Galėčiau (ir brandinau tokia mintį) parašyt apie tai ir daugiau, bet čia netyčia "užbridau ant" tokio gero staipsnelio apie tai su kuo tas IQ "turėtų būti valgomas". Bet pradžiai trumpas testukas:


1) A bat and a ball cost $1.10 in total. The bat costs $1 more than the ball. How much does the ball cost?
2) If it takes five machines 5 minutes to make five widgets, how long would it take 100 machines to make 100 widgets?
3) In a lake, there is a patch of lily pads. Every day, the patch doubles in size. If it takes 48 days for the patch to cover the entire lake, how long would it take for the patch to cover half of it?


Atsakymai straipsnelyje :)

2009-11-11

...I figured it out, why hot dogs come in packages of ten and hot dog buns come in packages of eight. See, the thing is, life doesn't always work out according to plan so be happy with what you've got, because you can always get a hot dog.


"Krikscioniska" civilizacija

Kas nėra girdėjęs sąvokos "krikščioniškoji civilizacija", pakeliam rankas! Kaip ir tikejausi - tokių nėra :)

Kažkam rimčiau pasidomėjus staiga paaiškėjo (tai ką aš senokai įtariau), kad bažnyčios ar kokių ten krikdemų įvairiausiomis progomis minimas 70-90 proc. Lietuvos gyventojų, kurie tariamai yra krikščionys, skaičius, yra, švelniai tariant, neteisingas (taip kokius keturis kartus (!))...
Kaip sakiau - kadangi aš to lyg ir tikėjausi, tai manes tai nenustebino.

Bet šia proga prisiminiau tą mistinę "krikščioniškąją civilizaciją". Formuluojama tai įvairiai (priklauso nuo konteksto), bet esme išlieka ta pati - (įsi)vaizduojama, kad šiuolaikinės (vakarietiškos, demokratiškos etc) civilizacijos "esmė", "fundamentas" yra krikščionybė; ji yra "moralinis vertybinis pagrindas". Ir t.t. ir pan.
Prieinama net iki teiginių, kad tik dėka krikščionybės mes turim tai, ka turim šiandien, įskaitant mokslą ir pažangą, nes butent dvasininkija buvo labiausiai išsilavinęs visuomenes sluoksnis praktiskai ligi pat naujųjų laikų (na, bent jau iki kokių Gutenbergų) ir bažnyčia viduramžiais rėmė mokslą (tik pamirštama, kad jei tas mokslas atrasdavo ką nors, kas bažnyčiai nepatikdavo... "ant laužo jį!!!")...
Tingiu rašyt apie (paneiginėt) teiginius, kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti (bažnyčios požiūrį į mokslą ir progresą gerai parodo, kad ir šiandieninis jos požiūris į klonavimą ar kamieninių ląstelių tyrimus... arba net kažka ne tokio polemiško, kaip pvz. kontracepcija ar AIDS - o teigti, kad anksčiau bažnyčia buvo liberalesnė matyt jau būtų gerokai per daug optimistiška), tai grižkim prie pačios civilizacijos apibūdinimo kaip krikščioniškosios.

Ir vel "kažkas" painioja koreliaciją su sąlygojimu.

Taip, krikščionybė yra vienas būdingų dabartinės vakarų civilizacijos bruožų (požymių). Bet tai ir tiek. Ji nėra sąlygojantis veiksnys*. Atvirkščiai - ji tiesiog yra išraiška to, kaip vystosi visuomenė, visuomenės (civilizacijos, kultūros) palydovas**.
Ne bažnyčia (religija) sukuria moralę ir etiką, bet visuomenėje susiformavusi moralė (plačiąja prasme) sąlygoja toj visuomenėj atsiradusią ir įsigalėjusią religiją... ir t.t.

Šita mūsų "krikščioniškoji civilizacija" taip pat sėkmingai galėtų būt vadinama "vidurio vakarų Europos civilizacija" arba pvz. "baltųjų heteroseksualių vyrų civilizacija" - bet nieks gal nepuls įrodinėti, kad KKK yra mokslo ir progreso varomoji jega...

Jei pažvelgsim atgal į senovės Egiptą, Antiką, Mesopotamiją ar Majus - tai vertinsim jas (tas civilizacijas) kaip tam tikras civilizacijas apibrėžtas jų kultūriniu paveldu (-io -o). Religija tebūtų tik vienas tos kultūros (civilizacijos) požymių.

Analogiškai žvelgt matyt reiktų ir į mūsų dabartinį pasaulį (civilizaciją)... o ne priskirt (kokiai nors) religijai nesamus (ir nepelnytus!) nuopelnus "už viska" aplink...


p.s. Tiems, kurie vis tiek vis dar norėtų ginčytis apie krikščionybę, kaip "moralini fundamentą" aš tik noriu atkreipt dėmesį į (užsimint apie) keletą teiginių (jų galima dėstyt daug ir plačiai, bet to gal pakaks): antisemitizmas išliko oficiali kataliku bažnycios pozicija iki pat XXa. vidurio; Lietuva ir XXa. pradžioj buvo taip pat labai katalikiška šalis (įtariu gerokai katalikiškesnė nei dabar); Lietuvoje žinia buvo "likviduota" ~90-95 proc. (is 208-210 tūkst. buvo sunaikinti 195-196 tūkst.) Lietuvos žydų (berods tai netgi kazkoks liudnas rekordas).
Dėmesio, dabar klausimas: tai tik (bergždžia) koreliacija ar čia vis tik galima įžvelgti kažkokį priežastinguma?

_____________________
* Tam tikra nedidele apimtimi ji žinoma sąlygoja, bet... skaityti toliau.
** Civilizacija sąlygoja religiją (stipriai pasakyta :). Ypač turint omeny, kad "civilizacija" is esmės apima "religiją". Na bet tikiuosi mano mintis aiški... nors tautologiška ;) ). Krikščionybė neisivaizduojama pvz. senovės Egipte, kaip senovės Egipto religija(-os) neįsivaizduojamos šiuolainiame pasaulyje.

2009-11-09

Lies, damn lies and... pasitikejimas teismais

Pasitikėjimas teismais siandien itin opi problema (ir kas svarbu - ji isties yra opi, skirtingai nei dauguma tų visų ziniasklaidos puciamų burbulų siekiant uzdirbti babkių)...

Kazka su tuo lyg ir reiktu daryti, bet panasu, kad sprendimas sudetingas.



Bet va ko daryt nereiktu, tai apsimetinet, kad viskas gerai ir siekiant tai pagristi, bandyt (nesekmingai) "pasinaudoti" statistika...



Isivaizduokim du tipinius zmones gyvenancius kaime. Jie (velgi tipiskai) nepasitiki (visiskai) teismais. Susitaria jie kad uz vienas is kito uz 20Lt vista* nupirks... sandoris ivyksta.

Bet praeina savaiate ir pirkejas lieka nepatenkintas - vista nepateisina jo lukesciu: nepakankamai gyvybinga, o ir nupesiota visa, ir kiausiniu nededa tiek kiek noretusi... Ima naujasis savininkas reikalauti grazinti puse sumos, nes jo nuomone ta vista 10Lt teverta. Pasigincija jie - ir nieko nesutaria.

Ka bedarysi, kad ir kaip nepasitiki teismais, bet nieko kito nebelieka - pirkejas kreipiasi teisma... Teismas isnagrineja byla (kas zinoma uztrunka ne pora savaiciu, o kokius pusantru metu) ir nusprendzia... mums net nera svarbu ka nusprendzia. Gal priteisia pirkejui jo prasytus 10 Lt, o gal pripazista, kad ieskinys nepagristas, gal padalina po 5Lt...

Klausimas kuris man idomus siuo konkreciu atveju: ar tas zmogus, kuris nepatenkintas sprendimu, kreipsis i aukstesni teisma?

Jei mastytumem bent kazkiek blaiviai (o ne vadovautumemes vien emocijom, kas ne taip jau reta ir bylose), tai atsizvelgiant i tai, kad byla uztruko ilgokai... pareikalavo islaidu vazinet i teisma ir moket teisininkams... tolesnis teisimasis vel pareikalautu nauju islaidu, gaisaties, nervu gadinimosi ir streso... be to i tai, kad zmogus ir siaip tais teismais nepasitikejo ("tas teismu klanas", jei jau zemesnysis teismas kazkaip nusprende, tai aukstensysis nepakeis sprendimo - jie juk "klanas")... Manau visai akivaizdu, kad nieks i ta aukstesni teisma nesikreiptu.

Klausimas dabar toks: ar tai, kad i ta aukstesni teisma nebuvo siuo atveju kreiptasi, leidzia daryt prielaida, jog teismais (apskritai ir siuo teismu konkreciai) pasitikima?

Manau visiems (turetu buti) akivaizdu, kad ne...





Bet va mano buves bendramokslis Petras, kazkodel tyrinedamas statistika sugeba tai izvelgt. Jo nuomone, tai, kad 2008 m. buvo apskusta tik 1,6 proc. sprendimu civilinese bylose ir 20 proc. baudziamosiose suponuoja, kad objektyviu aplinkybiu nepasitiket teismais nera...

Man gi atrodo, kad kazkas painioja koreliacija ir priezastinguma...
Tai, kad maza dalis sprendimu skundziama nera pagrindas nei teigti, kad tie priimti sprendimai zmones tenkina, nei teisgi, kad objektyviu priezasciu nepasitiket teismais nesama. Greiciau** jau atvirksciai, tiketina, kad butent nepasitikejimas teismais salygoja tai, kad zmones nelinke su jais prasideti, vadinasi ir skusti priimtus sprendimus aukstesniems teismams...
Nes norint skustis ausktesniam teismui reikia tiketi(s), kad jis kazka pakeis. Jei tokio (pasi)tikejimo nera - nera ir ko i ta (aukstesniji) teisma kreiptis.


_______________
* Jei kazkam nepatinka, kad istorija apie vista - tai isivaizduokit, kad ji apie traktoriu arba ferma - ne tame cia esme.
** NB. As cia irgi neskubeciau daryti vienareiksmes isvados nenoredamas papulti i tos pacios logikos klaidos pinkles...

Atrodo ir kiti zmones jau ima tai pastebėti :D

Pavyzdžiui Valentinas Mitė:

"Gyvename nepriklausomoje LTSR - štai ir visas atsakymas."

2009-11-05

"Tokiems galima patarti tik dazniau pavartyti Biblija..."

Isties jau pavargau as nuo tu tradicines seimos apologetu...

Berods esu kazkada rases, kad nederetu painiot savoku "idealizuota seima" ir "tradicine seima", nes jos nei, viena vertus, sutampa, nei, kita vertus, isvis turi ka bendro... Jei kazkas nori pamatyt "tradicine seima" lai nuvaziuoja i koki lietuviskosios gludumos kaima...

Dar blogiau, kai kalbant apie "tradicine seima" imama baksnoti rodomuoju pirstu i Biblija. Toks ispudis, kad jie tos Biblijos patys neskaito :/

Va kad ir vienas naujausiu baksnotoju:
"Tiek Mozė, tiek Šv.Paulius yra aiškiai pasakę, kaip derėtų elgtis. Geriausia – ramiai gyventi tradicinėje šeimoje. Beje, į šį klausimą visuomenė kreipia mažiausiai dėmesio. Jei koks politikierius palieka žmoną ir pabėga pas jaunesnę sekretorę – veik visi džiaugiasi, giria. Atseit, yra dar parako parakinėje… Nuostabi ištvirkimo tolerancija. Tuomet ir pats politikas gali girtis “tikras vyras” esąs… Ką jau bekalbėti apie vis populiarėjančius įvairius “netradicinius” šeimyninių santykių modelius. Tokiems galima patarti tik dažniau pavartyti Bibliją. "

Pavartyt Biblija? Na tai pavartykim...


Pr19:
6 Lotas išėjo pas juos už durų ir, uždaręs už savęs duris, 7 kalbėjo: „Maldauju, mano broliai, nesielkite nedorai! 8 Štai aš turiu dvi dukteris, kurios dar nėra pažinusios vyro. Leiskite man jas jums atvesti, darykite su jomis, kaip jums patinka, tik nedarykite nieko aniems vyrams, nes jie įėjo po mano stogo pavėsiu“.

Kas toks yra Lotas? Sodomos(!) gyventojas ir vienintelis (!!!) (kartu su 2 dukromis) kuris buvo isgelbetas is to pasmerkto miesto (jo zmona isgelbeta nebuvo, nes atsisuko atgal ir pavirto druskos stulpu). Vienintelis, kuris buvo isgelbetas.

Reiktu manyti, kad jo seima turejo buti pavyzdine ir matyt netgi "tradicine", jei jau dievas ja gelbejo, o ne sunaikino kartu su dviem miestais?
Bet kas cia per pavyzdine seima, kurioj tevas sako zmonems is gatves "imkit ir zaginkit mano nekaltas dukteris - darykit su jom ka tik norit"... hmmm...

Ar tikrai Biblija ta vieta, kur dera ieskot pavyzdziu idealiai seimai?


Griztant prie isgelbetosios seimos - Loto dukterys irgi ne sventosios buvo... ta pati Pr19:
30 Lotas pakilo iš Zoaro ir apsigyveno kalnuose su savo dviem dukterimis. Zoare pasilikti bijojo. Gyveno tad su savo dviem dukterimis oloje. 31 Pirmagimė tarė jaunesniajai: „Mūsų tėvas sensta, nėra kito vyro žemėje susidėti su mumis, kaip įprasta visame pasaulyje. 32 Eikš, nugirdykime savo tėvą vynu, – gulėsime su juo, idant turėtume palikuonį iš savo tėvo“.
33 Tą naktį juodvi nugirdė savo tėvą vynu, pirmagimė įėjo ir gulėjo su savo tėvu. Jis nežinojo nei kada ji atsigulė, nei kada ji atsikėlė. 34 Kitą dieną pirmagimė tarė jaunesniajai: „Štai praėjusią naktį aš gulėjau su savo tėvu. Nugirdykime jį vynu ir šią naktį. Tu įeik ir gulėk su juo, idant turėtume palikuonį iš savo tėvo“. 35 Taigi juodvi nugirdė savo tėvą ir tą naktį. Jaunesnioji pakilo ir gulėjo su juo. O jis nežinojo nei kada ji atsigulė, nei kada ji atsikėlė. 36 Taigi abi Loto dukterys tapo nėščios iš savo tėvo.



Tai jau isties: "Tokiems galima patarti tik dazniau pavartyti Biblija"...
Remember, remember the fifth of November,
The gunpowder treason and plot,
I know of no reason
Why the gunpowder treason
Should ever be forgot.

2009-10-30

Su tuo, kad Dievo nera dar galima susitaikyt...

Bet va su tuo, kad Velnio nera...


Nera net kam siela parduoti :/

2009-10-23

People should not be afraid of their governments. Governments should be afraid of their people.

- from movie V for Vendetta

2009-10-22

Здесь не место таким подлецам и подонкам!
Здесь свои идеалы оставляют потомкам!

2009-10-21

Tačiau linkiu (ir tikiuosi), kad nenustosite skaityti - dar turiu vilties, kad pradėsite suprasti, o ne tik aprioriškai žinoti.

- Justinas (galima numanyti, kad Žilinskas :) )

"Inkilai" ir saugumas

Kam reikalingi automatiniai greicio matuokliai, populiariai vadinami inkilais?

Man bent jau, atsakymas akivaizdus - tam kad rinkti pinigus. Tai mazdaug ir viskas.

Bet idomu, kad yra zmoniu, kurie mano, kad jie skirti didinti eismo sauguma. Na ir kaip jie taip nemanys, kai taip teigia policija. Va ir dabar pristate berods 150+ nauju greicio matuokliu idant "keliai saugesni taptu".
Siaip as gal netgi sutikciau, kad tai (eismo saugumas) turetu buti tu inkilu statymo tikslas. Bet norint to pasiekti juos, viena vertus, reikia statyti vietose, kur jie gali kazkaip prisidet prie to saugumo (skirtingai nei dabar - dauguma ju statoma tokiose vietose, kur kelio salygos akivaizdziai leistu vaziuot didesniu nei leistinas greiciu - ka dauguma zmoniu ir daro); kita vertus - turetu buti apie juos ispejantys zenklai (kurie dar vietomis yra, bet, kiek suprantu, juos jau nurinkineja).


Ir kitas "niuansas" kalbant apie ta inkilu "didesni sauguma"... kas yra geriau: virsyt greiti, ar vaziuot aklai (t.y. nematant kelio)?

Savaitgali pirma karta "karjeroje" pasiseko buti "pasautam" automatinio greicio matuoklio. Zinia, kai jis uzfiksuoja pazeidima, tai plykstelna tokia ryskoka raudona sviesa. Beda ta, kad ta sviesa man taip plykstelejo, kad as koki trecdali sekundes (gal ir ilgiau) po to vaziavau is esmes "autopilotu", nelabai matydamas kelio (vadinasi aklai nuvaziavau 10+ metru).
Gal cia mano akys perdem jautrios, bet... As linkes manyt, kad tiesiog dienos metu ta sviesa gal ir nera per ryski, bet nakti... ji tiesiog apakina.

Galima butu zinoma megztuoju bereciu stiliuje parekaut, kad "nereikia virsyt greicio, tada ir neakins", bet bent jau mano galva, greicio virsijimas vis tik yra mazesne beda eismo saugumo poziuriu negu vairavimas aklai - nes kai nematai kur vaziuoji, tai bet koks greitis yra nesaugus.


Juo labiau - mano kuklia nuomone, irenginys skirtas didint eismo sauguma neturetu jo mazint. Argi ne?

2009-10-20

Na, pasispjaudom... :)

Visi spjaudosi, tai pasispjaudysiu ir as :DDD




L.Bielinis apie V.Baliukoni: "pažįstu jį kaip atkaklų ir saldaus žodžio nesivaikantį Užsienio reikalų ministerijos (URM) tarnautoją, kuris, reikalui esant, ir kumščiu į stalą trinktelės, bet jam suformuluotą užduotį įvykdys".

Ka as galiu pasakyt? As nepazistu V.Baliukonio taip, kaip ji pazista L.Bielinis. Jei tiksliau - as isvis nepazistu - niekad nesu su juo akis i aki reikalu jokiu tvarkes. Jis manes irgi nepazista - kas gi ten prisimins n-taji nereiksminga antraplani personaza :). Taciau man yra teke kazkadaise probegsmiais darbo reikalais "prasilenkti".

Bet is tu "probegsmiu" mano susidarytas ispudis yra kiek kitoks nei gerb. L.Bielinio. Mano nuomone, jei V.Baliukonis trenktu kumsciu i stala, tai labiau todel, kad yra (jauciasi esas) labai reiksmingas ponas ir nori tai akcentuoti, o ne todel, kad labai jau taip neispasakytai stipriai dirba. L.Bielinio mintys apie "saldu zodi" man patiko zinoma :), bet cia reiktu matyt pasakyti viena dalyka apie didziaja dali (su retomis, bet reiksmingomis isimtimis) viso URM'o kontingento - jie kalba gal ir ne visada saldziai, bet daug. Ir tusciai. Ir nors is principo sutikciau, kad diplomatas turi sugebet kalbeti daug, nieko nepasakydamas, taciau tam yra vieta... ir yra vieta kur reiktu kalbeti trumpai ir konkreciai.

Sia prasme V.Baliukonio ispudis, kuri as susidariau, gan tipiskas URM'istinis: susireiksmines, daug kalba, bet nedaug daro... Bet kaip sakiau - ispudis tik "probegsmiais", tai gali but ir visiskai klaidingas... bet panasu, kad D.Grybauskaite ji panasu susidare. Kazkodel. Ir ji bendravus ne tik "probegsmiais". Taigis.




Bet paliekant nuosaly tuos personaliju klausimus (nes as isties pripazistu, kad isties gali buti taip, kad as klystu del V.Baliukonio... pagaliau ir apie mane zmones gan daznai is pirmo zvilgsnio susidaro ispudi, kad as arogantiskas klugscheisser'is - ir tik daugiau su manim pabendrave suvokia, kad tai ne visai tiesa ;) , - taigi tikrai gali buti, kad ir del V.Baliukonio mano susidarytas ispudis visiskai klaidingas (o gal ir ne)).


Gerokai idomesne man ta L.Bielinio mintis, kad D.Grybauskaite atseit sujauke nusistovejusia santykiu tarp valstybes instituciju tvarka. Na, manykim sujauke. I ka?

Kuo cia deta kazkokia nusistovejusi tvarka, jei yra toks dalykas, kaip istatymai, o ypac Konstitucija, kuri nedviprasmiskai ivardija LR Prezidento kompetencija. Jei ta "nusistovejusi tvarka" neleidzia Prezidentui igyvendinti jo konstituciniu galiu, tai gal cia problema ne Prezidente ir ne Konstitucijoje, o "tvarkoje"?

Ir jokios problemos, skirtingai nei L.Bielinis, as cia neiziuriu: susiformuos laikui begant nauja "tvarka", kai pries skiriant ambasadoriu bus atsiklausiama Prezidento nuomones (kad paskui nereiktu tokiu ban'u) - ir tiek. Net sakyciau - tik i gera. Jei pazvelgtumem pagaliau i premjero skyrima, tai ir Prezidentas lyg ir galetu teikt bet kuria kandidatura - bet nepaisant to, jos kazkodel vis tiek is anksto yra "suderinamos" su Seimo dauguma... Tiesiog teks Vyriausybei (URM'ui) ta pati daryti pries skiriant ambasadoriu... susiderint su Prezidentu.


Ir su L.Bielinio teiginiais apie Prezidentes "kaprizus", "nekorektiskuma" ir "neargumentuotuma" taip pat nesutikciau. Prezidente aiskiai pasake (pazodziui nepamenu), kad jos nuomone V.Baliukonis nesugeba dirbti taip, kaip turetu dirbti asmuo skiriamas ambasadorium. Ar ji turetu pateikti kazkokius faktus? Gal ir butu neblogai. Bet atvirai sakant - nemanau, kad tai butina. Viena vertus, juokinga reikalaut, kad Prezidente dabar rinktu "kompromata", "atkasinetu" kazka, kas buvo padaryta ne visai tinkamai pries pora metu ir veltusi i polemika siuo klausimu su tuo paciu L.Bieliniu pvz. Kita vertus - butent jos kompetencija yra skirti ambasadoriu. Ir deja, bet ji neprivalo argumentuot atsisakymo ji skirti - nes konkretu asmeni skirti i tas pareigas nera jos pareiga, o netgi atvirksciai - jos prerogatyva.







Siaip, jei bendrai: man D.Grybauskaite irgi kol kas nepalieka perdem teigiamo ispudzio savo akivaizdziai autoritariniais polekiais, bet... tikrai nemanau, kad verta ja uzsipuldinet del visiskai "belenko", net jei isties visai ir ner dal ko isties... :)

2009-10-14

Drasus?

Racas cia visai nesenai pabedavojo, kad retas tinklarastininkas Lietuvoj raso apie tai ka ismano. Tai priverte mane susimastyt: o ka gi ismanau as? Apie ka ash "turiu teise" rasyt? Siaip manau, kad is-manau viena kita dalyka... gal kada net parasysiu atskira posta apie tai.

Bet sis postas yra apie kazka, ko nei as nei dauguma kitu Lietuvos "komentatoriu" (ir cia as turiu omenyje ne tik internetinius komentatorius ar tinklarastininkus, bet ir zurnalistus, politikus, ivairiausius apzvalgininkus, artojus-mechanizatorius, jaunuosius ukininkus, programuotojus etc) neismano, taciau vis tiek komentuoja ir reiskia svaria nuomone - apie vadinamaji "pedofilijos skandala".

As nemanau, kad mano nuomone itin svari, bet jei bandau zvelgt bent kazkiek kritiskai i tai kas cia rutuliojasi, tai keletas dalyku man vis tiek krenta i akis...





Pirma, kas bado akis (ir ne man vienam) - kad visuomene D.Kedi jau nuteise. Is anksto. Niekas dar nieko neirode, bet visuomene ji jau nuteise.
Pagaunat?
Faktas tas, kad visuomenes akyse jis jau nuteistas (nesvarbu, kad jis atseit "geras"). Jis jau zudikas. Net tie, kurie viesai gincija sia pozicija giliai sirdy vis vien isitikine, kad jis yra zudikas.
Hmmm... nesiimu sprest, ka tai sako apie mus visus, bet kazka juk sako?





Isivaizduoju, kad tevai duodami vaikui varda Drasius isisvaizdavo, kad tai reiks, kad jis uzauges bus drasus... Ir panasu, kad nemaza dalis Lietuvos vertina to amens (galima/tariama/etc.) poelgi kaip drasu (ejima pries sistema/klanus/blogi...). Itariu jam irgi matyt taip atrodo. Na... gal...
As megstu visad paklaust saves - o jei tai buciau as? Grynai hipotetiskai?
As kazkaip matau du variantus kurie man atrodo logiski ("logiski" siu atveju zinoma dalykas salyginis):
1. Jei jau zudai, tai iszudai tuos visus "skriaudikus" (nes siaip didelio skirtumo 2 ar 5 nera atsakomybes prasme) ir paskui pats prisistatai ir sakai: "Taip, tai padariau As.". Tas matyt turetu buti vertinama kaip drasus poelgis.
2. O jei jau ne pirmasis variantas, tada viska reikia padaryt taip, kad turetum gelezini alibi, kad prie taves niekas prisikast negaletu... na arba dar geriau, kad tie "blogieciai" tiesiog pradingtu be pedsaku... Kas gal ir nelabai drasu, taciau gerokai labiau praktiska.


O dabar gi? Nei sis nei tas. Prie tos moters namu rado D.Kedzio ginkla. Kas cia per nesamone? Kad kazkas taip va imtu ir pamestu ginkla (net to nepastebejes)? Ypac dar ta is kurio (anot ziniasklaidos) nesaudyta?
Niekam tai neatrodo, svelniai tariant, keista? Hmmm... bent jau man pirma kilusi mintis - kazkas bando D.Kedziu "pakisht"... Nesakau, kad taip isties yra, bet bet...





Kitas dalykas, kuri kazkodel atkakliai atsisako pastebeti D.Kedzio "fanai" tai, kad jis gal ir "nubaude" "blogiecius" (jei jis zudikas)... taciau bet kokiu atveju suzalojo savo dukros gyvenima.

Man toks ispudis, kad tevas besivaikydamas kersto visiskai pamirso, kad svarbiausia sitoj istorijoj turejo buti ne kerstas, o vaikas. Paklauskim saves - kaip tai mergaitei dabar reikes uzaugti po viso sito skandalo? Kokiu budu isaugt i normalu, sveika zmogu?

Ja jau dabar akivaizdziai reikia itraukti i liudytoju apsaugos programa, pakeisti jos varda ir pavarde, atlikt plastines operacijas... kad niekas jos negaletu identifikuot. Nes kitaip paskui ja visa laika vilksis tas "pedofilu zaislo" sleifas. O su tokiu titulu isgyvent paauglyste... niekam nelinkeciau.

Galima nevyniojant i vata ta pasakyti:
Tevas apimtas visiskai idiotisko kersto troskimo (kersto - ne teisingumo) subjaurojo savo dukrai visa jos likusi gyvenima. Subjaurojo labiau negu vien tie (itariami/galimi) pedofilai vieni butu pajege.

Idomu man zinoma - ar jis sugebes pats uz tai prisiimt atsakomybe kada nors... ir jei sugebes - ar sugebes sau kada nors uz tai atleisti...

Na, o jei D.Kedys dar ir zudikas... tai kaip jau kazkur sakiau - mergaitei tiesiog "nuskilo" gyvenime: ji pati pedofilu auka, motina pedofilu sutenere, tevas zudikas.





Dar vienas dalykas - nuolatiniai visuotiniai plepsalai apie "teiseju klanus"... Iskilus psichologas netgi parase ilgokoka straipsni kuriame tvirta ranka paiso lygybes zenkla tarp siuveju ir teiseju, teigia, kad tiek vieni, tiek kiti, vienodai vertingi.
DEJA, bet taip NERA.

Zinoma, zmones principiniame lygmenyje visi yra (turetu buti) vienodai vertingi ir visi yra (turetu buti) lygus. Niuanselis tik tas, kad jei aklai vadovausimes principu ir nesivadovausim sveiku protu, tai pradedantysis Lietuvos prezidentas (ar prezidente) yra toks pats vertingas kaip pradedantysis abstinentas (vakarykstis "chronius"). Kas nors tuo tiki? Kas nors isties mano, kad vieno ir kito nuzudymas yra visiskai vienareiksmiai dalykai? Tikrai?
Tas pat pasakytina ir apie teisejus. Taip, zinoma, patys savaime jie niekuo "negeresni" nei siuvejai. Tik va taip jau nutinka, kad siuolaikineje teisineje valstybeje (kokia buti labai nori ir Lietuva) tokia jau gan specifine jie vieta uzima - jie (tiksliau teismai - bet pastarieji juk ne is oro sudaryti) vykdo teisinguma. Visos musu Lietuvos aspiracijos buti "teisine valstybe" pirmu pirmiausia ir "statomos" ant tu visi teiseju "pagrindo". Ne ant siuveju (nors pastarieji irgi labai labai svarbus zmones). Ir jei mes norim, kad musu valstybe butu visokia ten demokratine, teisine etc. ne tik lozunguose, o ir is tikruju - mes turime kelti itin aukstus reikalavimus teisejams (pvz. nebut pedofilais), taciau taip pat turim ir uztikrinti ju apsauga - tiek nuo valdzios kishimosi, tiek ir nuo zudiku.

Del to siuvejai, blaiviai ziurint, o ne emociniais lozungai svaidantis, nera ir negali buti lygus teisejams. Ir Lietuva cia joks "pasaulio stebuklas" - taip pat yra ir JAV, ir Skandinavijoje i kurias gerb. prelegentas pirstais baksnoja...


Ir del to ir tie O.Lapino "punktai" isdestyti straipsnio pabaigoj nera visi teisingi: yra skirtumas ir kas uzsiima pedofilija, yra skirtumas ir kas nuzudytas. Tiek ir teisejas pedofilas turetu buti isaiskintas ypac skubiai, tiek ir teisejo zudikas turi but rastas Cito!
Tik su treciuoju punktu tenka visiskai pilnai visa apimtimi sutikti...




Ir juo labiau juokingai skamba postulavimas apie "teiseju klanus", kai dabar vaika atidave globoti ne kam kitam, o teisejai... ir niekas, jokia ziniasklaida, jokie politikeliai - a nei cypt! :)




O dar kur tie tradicines morales apologetai, kurie vel pasinaudojo proga islysti... :/
Kurie nesuvokia skirtumo tarp vaiko ir suaugusiojo, tarp laisvo pasirinkimo ir nesugebejimo tai daryti, tarp pedofilijos ir homoseksualumo pagaliau...

2009-10-08

Irodyk...



Kodel nerasau pastaruoju metu?
O ka rasyti? Toks ispudis, kad visa laika rasiau ir rasiau apie ta pati. Rakursai skiriasi, bet tema lieka ta pati - eilini karta tingima pamastyti ir pasigilint i problema (kokia tai bebutu problema)... o tiesiog viskas "zinoma"... "Zinoma", zinoma, kabutese.


Bet naujausia musu genialiuju ministru ideja mane vis tik suzavejo. Pacia neigiamiaus prasme.
Neaisku ar is jos kas gausis (labai noriu tiketi, kad ne) bet bent jau ideja tokia gime. Velgi, gime kazkokieno emociju pritvinkusiame taciau mastyti neitin tesugebanciame prote... :/
Suprantu, kad tai susije su pedofilai vs "drasus" zudikas istorija, bet visgi... reiktu nors kazkiek sugebet vadovautis protu :/


O ideja yra tokia: leisti savigynos ginklus isigyti tik tuo atveju, jei tu pajegi irodyti, kad tavo gyvybei ar sveikatai grecia pavojus. Tu turesi surasyt "rimtai" argumentuota prasyma ir policija paskui dar tikrins, ar tas pavojus tau is tikruju gresia...
T.y. prie tos visos dabartines perdetai biurokratizuotos bet neefektyvios sistemos norima prideti dar papildomu... kvailysciu.


Pradesiu gal nuo tokio asmeninio prisiminimo. Kai dar buvau studentas, karta su draugais nuejau i naktini kluba. Ten mes susipazinom su kazkokiom merginom ir nusprendem jas palydet namo. Ejom keturiese (2 merginos ir 2 vaikinai), ramiai, prie nieko nesikabinedami, niekam netrukdydami. Ir staiga prisistate keletas (nepasakysiu kiek, nes nepamenu - zr. toliau) kazkokiu perdetu intelektu nepasizyminciu "personaliju" ir "paprase cigareciu". Jei trumpai - gavau smugi i galva, nuo kurio nugriuvau... Tos "personalijos" iskrate merginu rankinukus etc etc... pasieme ka norejo. Tuo viskas lyg ir baigesi...

Kad kazkas su manim ne visai gerai paaiskejo, kai beeinant toliau emiau kartoti po daugybe kartu tuos pacius klausimus... pvz. "kas siandien nutiko, kad mano lupa praskelta?". Kartot emiau del to, kad nieko neprisiminiau. Net kai man papasakodavo to vakaro ivykiu seka - iskart vel viska pamirsdavau. Ir dabar nelabai ka beprisimenu. O neprisimenu todel, kad "gavau dovanu" smegenu sutrenkima... Po to "nuotykio" dar koki puse metu galvoje nuolat uze :/


Sitas istorinis ekskursas skirtas iliustruot vienai paprastai minciai - tu negali zinot, kada ir kur tave uzpuls negeri zmones. Deja bet negali. Gali buti, kad siandien vakare tau einant namo, tave uzpuls. Tu tikiesi, kad to neivyks, tiki, kad to neivyks, viliesi, kad to neivyks, bet... deja, blogu zmoniu yra. Ju yra. Deja.
Jei galetum tiksliai zinot, kada ir kur tave uzpuls blogi zmones - tau ginklo isvis nereiktu. Tiesiog tuo momentu butum kitoj vietoj - ir tiek. Bet tu negali to zinot. Deja.


Reikalavimas "irodyt", kad tau gresia pavojus, pries suteikiant zmogui galimybe gintis, ne tik kad absurdiskas - jis nusikalstamas (placiaja, ne grynai teisine, prasme). Dar daugiau - mano isitikinimu ji fundamentaliai priestarauja demokratines teisines valstybes idejai, o yra grynai totalitarine. Nes ne tu pats, bet valstybe sprendzia ar tu turi teise gintis. Ir jei nusprendzia, kad neturi... Deja.


Tarkim netgi, kad zmogus zino, kad ji gali uzpult... Na, gyvena diedas su boba vienkiemyje. Aplink kasnakt slaistosi kazkokie itartini tipai. Jie nusprendzia isigyt ginkla savyginai. Paraso prasyma: "brangioji valdzia, buk gera, leisk man isigyt ginkla, nes aplink mano namus slaistosi itartini tipai". Policija imasi sita prasyma tikrinti ar jis yra "rimtas" ir "pagristas". Toks tikrinimas trunka ~ menesi (nes per trumpesni termina kazka tokio patikrint yra neimanoma... jei imanoma isvis tai kazkaip patikrint, kuo as nesu visiskai tikras). Ir kol tas patikrinimas vyksta, viena grazia giedra nakti, pas dieda ir boba i nama isiverzia gauja. Pacirskina juos lygintuvu, kad pastarieji pasakytu, kur padeje savo menkas santaupas... pasitycioja... pakankina... diedas del tokio elgesio galbut net uzsilenkia, mat jo sirdis silpna buvo...


Klausimas siu atveju kyla. KAS UZ TAI ATSAKYS? Ir moraline ir realia materialine prasme?

Valstybe?

Kuris priekvailis politikas pasiules ir/ar nubalsaves uz tokia nesamone paskui prisiims atsakomybe?
Atsakymas: JOKS. Kalta liks policija, prokuratura, dar kazkas, kas neuztikrino zmoniu saugumo, per ilgai tikrino ar dar kazka atseit netinkamai dare...



Blogai kai zmones "viska zino" is anksto... net nepasistenge pamatyt ar pasigilint i problema... arba bent jau pasimokyt is kitu zmoniu (valstybiu) patirties...
Labai blogai.

2009-09-28

You may say you to me!
- Helmut Kohl to Margaret Thatcher (allegedly)

2009-09-22

Summa legis lituanorum...

Curiously, <...> these Lithuanian laws imply that not only is heterosexuality an extremely delicate flower that can wilt easily, but also that homosexuality is so very appealing that if people are told about it, they will be unable to resist plunging head on into the lifestyle, and society will, of course, collapse.