Vis klausiu saves...

...o ka jei as is tiesu patikeciau, kad gyvenu tik viena karta?

Kas pasikeistu?

Viskas?

Gal del to taip ir bijau tuo patiket?

Lietuva - hipokritiška šalis*

Lietuva - baltųjų šalis (o ne koks negrų Mėnulis).
Lietuva - vyrų šalis (o ne bobų sala)...
Lietuva - krikdemų šalis (o ne socdemų partijos suvažiavimas)...
Etc.

Skamba... groteskiškai? Atstumiančiai? Provokuojančiai? A'ne?

Ir kas svarbiausia - dauguma (netgi ir lietuviškų politikų) sutiks, kad tokie teiginiai diskriminaciniai ir netinkami (net jei juose ir yra tam tikra dalis tiesos). Lietuvos valstybė/valdžia (kaip tokia) - irgi sutiktų.
Bet... kai kažkas ima ir drebia:

Lietuva - krikščioniška šalis (o ne ateistinis Mėnulis).

...tai tei patys žmonės ima aiškinti apie visokius "tautinius paveldus", "audimus", "tradicijas" ir dar ką tik nori.

Tai vadinasi hipokrize.
Ir žmonės tokie vadinami hipokritais.
O tokia šalis matyt turėtų būti vadinama hipkokritiška šalim. Juk taip?

_______________________
* pratęsiant trečiadienio posto temą...

The defence of one’s self, justly called the primary law of nature, is not, nor can it be abrogated by any regulation of municipal law. This principle of defence is not confined merely to the person; it extends to the liberty and the property of a man: it is not confined merely to his own person; it extends to the persons of all those, to whom he bears a peculiar relation -- of his wife, of his parent, of his child, of his master, of his servant: nay, it extends to the person of every one, who is in danger; perhaps, to the liberty of every one, whose liberty is unjustly and forcibly attacked. It becomes humanity as well as justice.

- James Wilson - 'Of the Natural Rights of Individuals' - 1790-1792
(Via walls of the city)

Išaiškinimas politikams: religija ir jos vieta Lietuvoje

Kai perskaitau kažką tokio (Via Girius), tai net nežinau ar čia plaukus nuo galvos rautis ar čia imti isteriškai kikenti :)
Aš kažkodėl vis tikiuosi, kad politikai na bent jau mažumėle turėtų išmanyti Lietuvos Konstituciją, ir kad tokios kategorijos kaip "pasaulietinė valstybė" ar netgi "įsitikinimų bei sąžinės laisvė" jiems turėtų būti na bent jau miglotai, bet vis tik suprantamos :)
Tačiau panašu, kad nelabai :/


Todėl, siekdamas jiems palengvinti dalią, nusprendžiau parašyti va tokią trumpą išaiškinimą apie religiją ir jos vietą Lietuvoje...

Ar mes gyvename katalikiškoje šalyje, katalikiškoje Europoje, ar ateistiniame Mėnulyje? - P.Saudargas

Ne, mes gyvename ne katalikiškoje šalyje. Ir ne, mes gyvename ne ateistinėje šalyje*.
Lietuva yra pasaulietinė valstybė. Mūsų pagrindinis įstatymas neįtvirtina katalikybės prioriteto prieš kitas religijas. Jis taip pat neįtvirtina ir jokios išskirtinės vietos ateizmui.
Pradedančiajam politikui derėtų skirti sąvoką "ateizmas" nuo sąvokos "sekuliarumas" (nuo kitų sąvokų irgi).
Taip pat, kaip jau esu rašęs, nereiktų perdėti religijos (krikščionybės) "vaidmens" - ji yra mūsų dabartinės vakarų civilizacijos palydovas (požymis), bet ne pagrindas.

Daugelio Europos valstybių gyventojų tikinčiųjų širdyse ir protuose šv. Raštas yra aukščiau negu koks nors teismo išaiškinimas ar netgi Konstitucija, kuri yra žemiška. - P.Saudargas

Tarkime, kad netgi ir taip. Tačiau, atkreiptinas dėmesys į keletą dalykų:
Pirma, tai kad man atrodo, kad (pvz.) Technikos žinynas yra daug "aukščiau" nei Konstitucija, čia žinoma mano asmeninis reikalas. Bet valstybė mūsų grindžiama teisine sistema kuri "išauga" iš Konstitucijos "grūdo", dėl to tai, kas man asmeniškai yra "aukščiau" kaipo ir neturi didesnės reikšmės.
Antra, kaip parodė nesenai atliktas tyrimas, tikinčiųjų (skirtingai negu aktyviai apsimetančių jais) Lietuvoj nėra tiek jau baisiai daug - tik 19 proc. Tas pats tyrimas taip pat rodo, kad didžiosios daugumos lietuvių nuomone bažnyčios vaidmuo politiniam gyvenime yra "pats tas" ir didint jo nereikia**.

Nukryžiuotojo atvaizdo naudojimas krikščioniškose šalyse viešose vietose atspindi krikščioniškąją Europos tradiciją ir neturėtų būti traktuojamas kaip religijos išpažinimo laisvės suvaržymas - V.Ušakas

Šiaip aš beveik sutinku su ministru: krikščioniškose šalyse nukryžiuotojo kabinimas viešose vietose mano galva nebūtų nieko itin keisto. Bet, kaip jau minėta, Lietuva nėra krikščioniška šalis.
Nors net ir tokiu atveju tai vis tiek būtų religijos išpažinimo laisvės suvaržymas.

Kažkam gali pasirodyti, kad, pavyzdžiui, kryžiaus naudojimas valstybinėse vėliavose (kaip Jungtinėje Karalystėje, Skandinavijoje) pažeidžia netikinčiųjų teises, kryžių buvimas kaimuose ar miestuose Lietuvoje ar kitose europinę kultūrą išpažįstančiose valstybėse pažeidžia... Arba netgi, sakysim, Kryžių kalno buvimas galbūt kažkam irgi galėtų pasirodyti netinkamas - Š. Adomavičius

Kas žino kaip fear mongering lietuviškai? ;)
Nelabai supratau kuo tas Kryžių kalnas viceministrui užkliuvo - aš manau, kad reikia pradėt nuo katedros. Ir vietoj jos pastatyt Maximą. Kas už? :)
Jei rimčiau, tai religijos laisvė tą ir reiškia - laisvę išpažinti pasirinktą religiją. Bet ne privalomą kokių nors simbolių brukimą. Bet ir ne privalomą simbolių draudimą (ką mes jau Lietuvoje turime... jei ką).

Netgi paskutinis Rusijos caras Nikolajus II Romanovas, kuriam tuo metu priklausė Lietuva, ir tas nedrįso paskelbti ir paviešinti, kad Lietuvoje, kurią tuo metu valdė caras, būtų draudžiama katalikiška, sentikių ar protestantiška Bažnyčia - A.D. Barakauskas

Keistas argumentas. Stalinas užtat "drįso tai paskelbti". Ir ką dabar tai įrodo, kad vienas autoritaras nedraudė, o kitas draudė?
Remtis autoritetais galima (ir net matyt reikia kartais), tačiau tai reiktų daryti tais atvejais, kai tai aktualu aptariamai temai.
Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nieks net nesiruošia drausti religinių simbolių - siūloma tik tiems simboliams būti "savo vietoje". O privaloma tvarka būti iškabintiems pasaulietinėse mokyklose - nėra ta vieta.

Teisė nebūti trikdomam gali būti panaudota ir paciento prieš Raudonajį kryžių valstybinėje ligoninėje, prieš tą patį kryžių ant Katedros ir prieš religinius simbolius, kurie yra įausti į lietuvių tautos ir visos Europos kultūrinį paveldą - M. Adomėnas

Info: Raudonasis kryžius nėra religinis simbolis. Jis neišsiveda iš religinio simbolio.
Info: Katedra - ne valstybinė pasaulietinė mokykla.
Info: teisės specialistas vadinasi "teisininkas", ne "audėjas".



Apibendrinant... aš taip ir nesu galutinai tikras: tie politikai... jie išties tokie "naivūs" (infantilūs?) , ar jie čia tik apsimeta tokiais stendamiesi "įtikt" rinkėjams?

Gėda.

____________________________
* Kiek žinau Mėnulis nėra ateistinis, jeigu ką. Bent jau jokios informacijos apie tai, kad Menulio gyventojai butų reiškę ateistinius įsitikinimus rasti deja nepavyko :)
** taip mano 55 proc. Pažymėtina taip pat, kad tokių, kurie mano, kad tas vaidmuo yra per didelis yra pusantro karto daugiau nei tokių, kurie mano, kad jis per mažas (21 vs 13 proc.).

Už kokią Lietuvą Dalai Lama kovojo?*

Dvi tarsi ir atsitiktinės ir nelabai susijusios temos, kurios man vis sukelia... nusistebėjimą?... sumišimą?... na, kažką tokio, gali būti įvardintos kaip: 1. "Ar už tokią Lietuvą mes kovojom?" 2. "Laisvę Tibetui!!!"


Aš pats neapsimesiu, kad labai kovojau už Lietuvą. Tiesiog buvau tam per jaunas. Taip, aš palaikiau visa širdim (ir, norėčiau tikėti, protu) Lietuvos nepriklausomybę, bet, kaip minėta, buvau dar tik vaikas (na, paauglys), tai neapsimesiu, kad turėjau labai aiškią tos nepriklausomos Lietuvos viziją, kokia ji turi būti ir kaip atrodyti. Tai tas klausimas kaipo man asmeniškai matyt galėtų būti performuluojamas maždaug "Jei aš būčiau buvęs pakankamai sąmoningas tuo metu, ar tuo metu mano susikurta ateities Lietuvos vizija atitiktų dabartinę realybę?".

Atsakymas (kaip ir daugumos kitų žmonių atveju) yra "ne". Korupcija, homofobija, rasizmas, seksizmas, vienų stabų pakeitimas kitais, o vienos cenzūros pakeitimas kita ir dar daug dalykų šitoj dabartinėj Lietuvoj manęs nežavi.
Ypač nežavi tai, kad nepaisant visų gražių deklaracijų žmogus taip ir netapo esmine vertybe - vis dar (tariamai!!!) yra svarbiausia (liaudies) "masės" (nesvarbu kokiais žodžiais tai pavadinama).

Tai manęs nestebina ir tai, kad kiti (vyresni) žmonės sako tą "ar už tokią Lietuvą mes kovojom" ne tiek kaip klausimą, kiek kaip (retorinį (?)) priekaištą.
Matyt ne už tokią, nes matyt ir jie irgi mato kažkokias ydas...

Bet va kas mane išties stebina, tai, kad nemaža dalis visokių "mitinguotojų" sakydami šitus žodžius skundžiasi tuo, kad dabartinė Lietuva yra per mažai socialistinė. Kad valstybė nėra "rūpestinga motina" ir jų nepamaitina bei nosies nenušluosto...
Va šito tai aš tikrai nelabai suprantu. Žmonės skundžiasi tuo, kad bėgdami iš LTSR atbėgo į kažką kas nėra dar labiau LTSR negu buvusi LTSR buvo?
Jei kažką pražiopsojo? Juos gal Landzbergis apgavo**? Wtf?


Kita netiesiogiai susijus tema tai ta "Laisvę Tibetui!!!" (jau esu apie tai kažkada trumpai rašęs, bet pasikartosiu).
Aš sutinku, kad valstybės okupacija yra labai blogai. Matyt netgi labai labai blogai. Žudymas žmonių irgi. Ir šiaip visokia kitokia priespauda. Tai ir aš už Tibeto laisvę.
Tik va klausimas: kokio Tibeto? Už kokį Tibetą mes čia visi urmu kovojam?
Už kokį Tibetą kovoja Dalai Lama, tas kaip ir aišku - kiek suprantu, už tokį, koks buvo iki okupacijos. Bet va klausimas už kokį kovojam mes? Nes tas buvęs anksčiau nebuvo nei šiuolaikiška nei šiaip itin maloni gyventi valstybė - teokratija, kur "valdančioji klasė" buvo visokie "nušvitimo beieškantys" (tinginiai), kuriuos tačiau kažkas turėjo "aptarnauti"...

Ar nenutiks taip, kad (netyčia) tam Tibetui tapus laisvam imsim klausti savęs: Ar už tokį Tibetą mes kovojom?*** :)))

_____________
* Čia ironija.
** Čia sarkazmas.
*** Čia vėl ironija.

Ar visad mes galvojam ką darom?

Paskutiniame poste rašiau apie tai, kad mano nuomone kai kurie policininkai netinkamai elgiasi su ginklais - pažeidinėja minėtas 4 taisykles.
Bent jau iš Tomo reakcijos matau, kad likau nelabai suprastas :), kodėl tų taisyklių reikia laikytis visais atvejais. Aš ten trumpai atsakiau komentaruose, bet manau, kad gal reikia kažkiek praplėsti atsakymą.


Klausimą šiuo atveju galėčiau formuluoti mažumėle plačiau: "Ar mes visada ir viską darome visiškai sąmoningai?".
Dauguma žmonių yra šventai įsitikinę, kad būtent taip ir yra - kad visas mūsų elgesys yra sąmoningas ir ne-sąmoningai mes elgiames tik miegodami ar prisigėrę ;). "Pagaliau juk sąmonė mus skiria nuo gyvūnų bla bla...".


Iš tiesų... na, iš tiesų taip nėra. Net priešingai - didžioji dalis mūsų elgesio yra visiskai ne-sąmoninga*. Ir kalbant apie elgesį su pavojingais daiktais (ne tik ginklais, bet ir pvz. automobiliais ar benzopjūklais ar...) tą reikia visada turėti omenyje.


Pakartosiu - mes tik nedidelę dalį savo veiksmų darom sąmoningai.
Pvz. šiandien ryte aš važiavau į darbą. Reiškia daugybę kartų perjunginėjau begius. Nei vieno iš tų kartų aš neprisimenu. Kodėl? Todėl, kad jų nedariau sąmoningai, jie vyko tarsi "savaime". Arba kitas pvz. kurį visi manau yra pastebėję: išvažiuoji iš Vilniaus, po valandos atvažiuoji į Kauną, o kaip kelias praėjo ir ką tu ten darei - neprisimeni, nes visą kelią mastei apie kažkokius dalykus nesusijusius su vairavimu. O kas vairavo? :)
Kai kas čia gali skubėti priekaištauti ir aiškinti, kad visada visada vairuoti reikia sąmoningai sutelkiant visą visą dėmesį į kelią, be jokių kitokių pašalinių minčių... tik kad praktiškai tai nėra įmanoma.

Žmogus tiesiog taip jau "sutvertas". Toks ne-sąmoningas elgesys nėra joks trūkumas. Atvirksčiai - tai yra privalumas. Jis padeda taupyti jėgas bei protinius pajėgumus.
Jei kaskart viską ką darom mes darytume sąmoningai, sutelkdami į tai visą sąmoningą dėmesį, mes toli nenukeliautumėm, kadangi pvz. žengiant kiekvieną žingsnį tektų sąmoningai mastyti apie tai, kaip mes dedam koją... Tas pats ir su valgymu naudojantis šaukštu... ar teksto spausdinimu klaviatūra. Aš tiesiog rašau žodį "klaviatūra", bet sąmoningai to neapdoroju: "...taaaaip, dabar noriu parasyti žodį "klaviatūra"... šito žodžio pirmoji raidė yra "k", kurioj ji vietoj yra klaviatūroj... a, va radau, aha... paspaudžiam... pažiūrim į monitorių - teisingai... kokia ten kita raidė?...".

Jei truputėlį pasigintumėm, tai pastebėtumėm, kad ne tik mes didžiąją dalį veiksmų darom ne-sąmoningai, bet ir kuo geriau mes kažkokį dalyką žinom/mokam, tuo mažiau sąmoningos kontrolės jis reikalauja.
Prisiminkim pvz., kai mokydamiesi vairuoti mes mokėmės jungti bėgius? Teko viską daryti sąmoningai: "va, dabar paspaudžiu sankabą, perjungiu begį, švelniai atleidžiu sankabą..."...
Toliau besimokant tas procesas vis labiau "suprogramuojamas", jis tampa vis labiau ne-sąmoningu, kol dabar jis išvis nepatenka į sąmoningo suvokimo lauką (bent jau tol kol neįvyksta kažkas netipiško - pvz. nepataikai įjungt bėgio).

Va čia ir slypi problema su tuo ne-sąmoningu elgesiu - net jei tie "suprogramuoti" įgudžiai yra visiškai "teisingi" ir tai kartais išlendo kokie nors "bug'ai"- bet jei jie neidealūs, tai laikui bėgant tos problemos vos ne garantuotos. Neteisingas bėgių perjunginėjimas gal ir retokai gali sukelti kam nors pavojų (nors ir tai gali, pvz. posūkyje perjunginėjant bėgius, galima sėkmingai "jamt" šalikelę), tai yra daugybė kitokių veiksmų kurie budami neteisingai "suprogramuoti" gali būti itin pavojingi tiek pačiam asmeniui, tiek ir kitiems...
Paskui ir būna: "mašina staiga pati pradėjo slysti :("... nors išties tai tereiškia tik tiek, kad vairas buvo per staigiai susuktas, ar "gazas" (ar stabdis) per staigiai paspaustas... kadangi "programavimas" buvo ydingas.



O grįžtant prie ginklų, ta va būtent dėl to tos 4 taisyklės taip labai ir akcentuojamos...
Ne tiek dėl to, kad tu viską darydamas sąmoningai gali "netyčia" peršaut sau ranką (nors jos saugo ir nuo to) , bet (labiau) dėl to, kad išsijungus sąmoningai kontrolei ir perėjus prie ne-sąmoningo elgesio tas "suprogramuotas" elgesys būtų visiškai saugus, paliekantis kuo mažiau vietos "nelaimingam atsitiktinimumui"...

______________________
* Galvoju dabar kokią čia gerą knygą šia tema parekomendavus, bet išties nelabai kas ateina į galvą apart "Monsters and Magical Sticks", kuri šitą tema paliečia tik probėgšmiais. Jei prisiminsiu kažką tinkamesnio - parašysiu.