Dar kartelį apie bažnyčios atskyrimą nuo valstybės

Paskutinis mano postas ir liutauro komentaras jam sukėlė man truputėlį minčių... gal tiksliau vieną mintį.
Liutauro nuomone

imho, maišai du dalykus:
1) teisę turėti nuomonę ir ją reikšti
2) bažnyčios atskyrimą nuo valstybės

Galvojau aš apie tai... Ir mano galva aš klaidos nedarau... klaidą įtariu daro tie, kas bažnyčios atstovų pasisakymus bando pridengti "nuomone" - jie tiesiog nepasistengia pasigilinti ką vis tik reiškia tas valstybės ir bažnyčios "atskyrimo" principas.


Lazda (ir šiuo atveju) turi du galus. Nors Lietuvoj visada kažkaip akcentuojamas tik vienas. Trumpai:

Jei mes manom, kad teisingas teiginys:
Valstybė (konkrečiai imant, valstybės politikas pvz. premjeras ar prezidentas veikdamas kaip toks) neturėtų viešai skatinti arba arba viešai žemint (kurią nors) religiją, nurodinėt bažnyčiai kaip ji turėtų elgtis etc etc etc. "Nuomone" cia prisidengt neišeina.

TAI

teisingas turi būti ir priešingas teiginys:
Bažnyčia (konkrečiai imant dvasininkas, veikdamas kaip toks) neturėtų nurodinėti valstybei ir politikams, kaip jiems elgtis. "Nuomone" cia irgi nederėtu dengtis.


Pabrėžiu dar kartą: abu šie teiginiai yra vienos lazdos galai.
Labai madinga akcentuoti tą pirmajį, o tą antrąjį pridenginėti "nuomone" tarsi figos lapu.
Tik deja, to daryt neišeina - standartus derėtų taikyti vienodus. Ir jei jau mes manom, kad kunigai gali išsakinėti "nuomonę" kaip valdyt valstybę ir kas jų "nuomone" turėtų laimėti rinkimus (nors tai mano nuomone yra ydinga), tai ir valstybės politikai turi turėti teisę kalbėt apie bažnyčios reikalus... pvz ką skirti arkivyskupu, o ką ne. Taip juk? Ane?

Na... gal vis tik geriau NE. Tam juk ir yra tas "atskyrimas"...


Nuomonę gali turėti, kas tik nori.
Bet bažnyčia neturi kištis į valstybės reikalus (ir atvirkščiai). Jokių "nuomonių".