Kaip daroma dešra mūsų gamykloje... t.y. kuriami teisės aktai Lietuvoj

 Tam, kas mėgsta dėšrą, geriau nežinot kaip ji daroma?

Kaip ir nemažai blogerių aš rašau (kai rašau) bloge ne apie tai, ką dirbu, o apie tai, kuo domiuosi. Bet kažkaip čia pramušė parašyt, kodėl zuokiškas gatvių perbraižymas yra bloga teisėkūra, tai va ir dar vienas postas tosna pievosna... Kadangi dauguma žmonių visiškai neįsivaizduoja kaip realiai Lietuvoj vyksta teisėkūra, nusprendžiau truputėlį apie tą papasakot - kaip tas procesas vyksta. Žinoma tai gausis tik eskizas, nes labai daug detalių liks už pasakojimo ribos, tad prašau tai ir vertint atitinkamai - tai nėra detalus proceso aprašymas teisėkūros specialistams, kuriame aprašytas kiekvienas niuansas, o supaprastintas vaizdas, viliuosi, būsiąs suprantamas kiekvienam.

Kas mane išties paskatino tai parašyt, tai šitas prakeiktojo Rokiškio postas ir komentarai po juom bei šits komonsensų rašinys (iš tiesų tai ten visa eilė tų postų) apie teismų darbo pagerinimo perspektyvas. Minėtas Rokiškio konkursas žinoma jau pasibaigęs, bet manau, kad gal visai verta pakalbėt apie tai kaip Lietuvoj gaminamos dešros... tai yra teisės aktai. Maniau gal parašyt komentarą prie jo posto, bet kadangi čia gaunas kiek ilgoka istorija, tai nusprendžiau papostint savo merdėjančiame bloge. Anyvay, tikiuosi, kad tai gal bus indomu kam nors ir gal kas nors net norės pakomentuot.

Filmukas apie tai, kaip gaminama dešra. Lyginant su teisės akto "gamyba" tai yra pasivaikčiojimas parke...


Pradėsiu nuo pastebėjimo, kad mano nuomone teisėkūra Lietuvoj yra tas arklys, kuris gal ir gražiai atrodo iš šono bet į dantis pažiūrėjus kiek ligotas yra. Ir bėda ne tame, kad nėra specialistų (gal jų ne šimtai, bet jų yra), bet...
Imho didžiausios problemos yra dvi:
1. Paplitęs įsivaizdavimas, kad tą gali daryti bet kas ir kad tas nereikalauja specialios kompetencijos (geriausiu atveju yra įsivaizduojama, kad jei tą gali daryt ir ne visai bet kas, tada jau tikrai bet kuris teisininkas - nors pvz. kaip tai nebūtų keista nieks neis dantų taisytis pas pilvo chirurgą, nors abu yra medikai*). Dėl to, nors, kaip minėta specialistų ir yra, bet "kuria" dažnai mėgėjai.
2. Orientavimas į procesą, o ne rezultatą - priemonių pavertimas tikslais. T.y. svarbu yra ne tiek parengto produkto (teisės akto) kokybė (kaip gerai jis atitinka visuomenės lūkesčius, kad vieni ar kiti visuomeniniai santkiai bus sureguliuoti logiškai, protingai, efektyviai, be "perspaudimų" etc.), kiek procedūrų laikymasis, "tilpimas" į terminus, parašų ir pritarimų gavimas, juridinė technika** ir kiti dalykai, kurie mano nuomone būtent ir turėtų būti būtent tik priemonės, o ne tikslai***.


Bet grįšiu prie temos.
Dauguma žmonių kurie tuo niekad nesidomėjo ir su tuo neturėjo progos susidurt teisėkūrą įsivaizduoja maždaug taip: Seimo narys susigalvoja, kad reikia įstatymo. Seimo narys parengia įstatymą. Seimas priima įstatymą.

Realiai gi daugumą įstatymų rengia Vyriausybė (t.y. government plačiąja prasme, apimant ministerijas, kitokias įstaigas etc.). Dar daugiau, Vyriausybė taip pat leidžia ir nuosavus teisės aktus (nutarimus) kur Seimo nariai nevaidina jokio vaidmens
Tai, kad Vyriausybė (government) rengia tuos teisės aktus, įskaitant įstatymus, imho vertintina kaip teigiamas dalykas, nes, nors Seimo nariai turi daug entuziazmo, deja jiems dažnai nepakanka kompetencijos tam, kad kokybiškai parengt projektą****. Tai tai, kad teisės aktų projektus dažniausiai rengia Vyriausybės, ministerijų, kitų institucijų specialistai išmanantys reguliuosiamą sritį kartu su teisėkūros profesionalais, tai yra gerai, BET...na pažvelkim į procesą.

Tarkim Vyriausybė (kokia nors vyriausybinė komisija, ministras etc.) besvarstydama kokį nors klausimą, ar tarkim netgi pats Ministras Pirmininkas asmeniškai, staiga sugalvoja, kad tai, ko Lietuvai labiausiai trūksta tai... bananų augintojų ir nusprendžia parengt bananų įstatymą.
Kas vyksta toliau? O toliau viskas vyksta maždaug taip:
1. MP parašo pavedimą ministerijai įvertint tokio projekto perspektyvas.
2. Ministerija atrašo, kad iš principo projektą rengt galima, bet gal nelabai naudinga, nes pareikalaus krūvos pinigų, o naudos greičiausiai nebus, juolab, kad tik 200X m. tokių planų buvo atsisakyta.
3. Kadangi, jau vis tiek MP spaudoj pasisakė kad būtinai rengs tokį projektą ("nes tai geriausias dalykas since sliced bread") ir dabar jau nelygis sakyt, kad apsigalvojo, tai... MP parašo pavedima ministerijai rengt projektą.
4. Ministerija parengia. Vyksta vidinis derinimas (t.y. derinimas ministerijos viduje, bei su visokiom institucijom šalia ministerijos).
5. Parengtas projektas (su surinkta krūva parašų) išsiunčiamas "išoriniam" derinimui - t.y. į kitas suinteresuotas ministerijas bei institucijas (čia jų priklausomai nuo projekto gali būt viena, o gali but 20+).
6. Kitos ministerijos per nuostatytą terminą tuos projektus įvertina  ir prirašo pastabų, bei atsiunčia rengiančiai ministerijai. Kuri nors iš derinančių institucijų vis tiek vėluoja pateikt pastabas pagal nustatytus terminus, nes arba ten žmogus, kuris tai išmano, atostogavo, arba pas viceministrą ant stalo dvi savaites atsakymas gulėjo ar dar kas nors nutiko.
7. Rengusi ministerija įvertina gautas pastabas ir pagal jas pataiso projektą. Procesas netrivialus, nes tikslas šiame etape yra toks, kad į visas pastabas būtų atsižvelgta (arba susitarta su pastabų teikėju, kad jis "atsiimtų" pastabas). Tas aišku ne visada būna įmanoma, nes kai kurių ministerijų pastabos tarpusavy prieštarauja ar paneigia visą teisės akto esmę / jo tikslus. Tada rengianti ministerija organizuoja tarpinstitucinį pasitarimą, kuriame (tikėkimės) susitariama ir suderinami prieštaravimai. Gerai jei tuos prieštaravimus suderint pavyksta. Ir gerai jei po tų pakeitimų, projektas nepasikeičia iš esmės. Nes jei pasikeičia, tada go to point #5, ir vėl iš naujo.
8. Projektas siunčiamas...ne, dar ne Vyriausybei, o Teisingumo ministerijai (taip, jai teiskiama derinti atskirai jau po to, kai suderinta su kitom ministerijom).
9. Teisingumo ministerija pateikia pastabas (ir reik tikėtis, kad laiku... kas visai nebūtina įvyksta).
10. Rengusi ministerija įvertina ir pataiso pagal TM pastabas. To pasekoj pvz. pataiso ką nors ką jau buvo pataisius pagal tai, kas buvo anksčiau suderinta dėl anksčiau kilusių prieštaravimų.
11. Ministerija siunčia projektą į Vyriausybę.
12. Vyriausybės kanceliarijos teisininkai peržiūri projektą ir sukuria jam savo pastabų.
13. Pastarąsias vėl įvertina rengusi ministerija. Bet dar neskuba siųsti pataisyto projekto Vyriausybei.
14. Projektas keliauja į vadinamąjį ministerijų atstovų pasitarimą - tai toks parengiamojo pobūdžio posėdis kuriame dalyvauja viceministrai ir/ar ministerijų kancleriai.
15. Jei šitam pasitarime viskas vyksta sklandžiai, tada gerai, - projektas yra pataisomas pagal Vyriausybės kanceliarijos teisininkų pastabas, pateikiamas Vyriausybei iš naujo ir keliauja į Vyriausybės posėdį "aprūvinimui"...
Bet gali nutikt ir taip, kad per šį pasitarimą pvz. išstoja viceministrai ministerijų, kurių pataisymai buvo pakeisti dėl Teisingumo ministerijos pataisymų ir reikalauja atitaisyt atgal. Arba koks nors viceministras, kuris mano, kad ir jo ministerijai turėjo būt siunčiama derint, o nebuvo. Arba tiesiog pas ką nors atsiranda naujų klausimų ar pastabų ar idėjų.
Ir čia gali nutikt įvairiai. Gali būt, kad projektas grįžta vėl iš naujo rengėjams tam, kad viską vėl suderintų (organizuotų pvz kokį nors susitikimą su institucijų atstovais ar siuntinėtų suinteresuotoms institucijoms, vėl gautų jų pastabas etc etc etc). Arba nusprendžiama, kad klausimas per sudėtingas ir reikia jį palikt spęst "politiniu lygmeniu" - Vyriausybės pasitarime.
16. Toks projektas keliauja į ministrų pasitarimą (tai irgi ne Vyriausybės posėdis, bet papildomas ministrų lygmens parengiamojo pobūdžio posėdis skirtas išspręst klausimus prieš keliaujant į Vyriausybės posėdį kur jau bus priimamas galutinis sprendimas). Jei ministrams čia pavyksta suderint pozicijas tai gerai, o jei ne... tada projektas pvz gražinamas atgal analogiškai kaip iš atstovų pasitarimo.
17. Po visų šitų važinėjimų pirmyn atgal kairėn dešinėn projektas patenka į Vyriausybės posėdį ir jei niekam daugiau neužkliūna, jis yra priimamas (jei užkliūna, tai vėl grįžta žemyn per kelis ar net per krūva laiptelių... jau nekalbant apie tai, kad kartais nutinka ir taip, kad atkeliavus projektui iki Vyriausybės posėdžio nusprendžiama, kad jis nereikalingas (tada jis keliauja šiukšliadėžėn)... arba kad dėl politinių sumetimų dabar negalima jo priimt, nes spaudoj kils kipišas ("KPŠ? Kam Lietuvai bananai - ir taip bananų respublika?"), tada projekto svarstymas atidedamas... neterminuotai :).
18. Jei tai Vyriausybės nutarimas tai istorija čia ir baigiasi. Bet jei tai įstatymas, tada jis toliau keliauja į Seimą ir čia dar ne pabaiga, nes iš Seimo jis ir vėl gali grįžti atgal rengėjams ir vėl visa karuselė gali imti suktis iš naujo...

Keletas  pastebėjimų:
- Kaip minėjau, viso proceso pagrindas yra terminų laikymasis. MP pavedimas ministerijai paprastai turi nustatytą termina iki kada pateikt projektą Vyriausybei. Kartais šis terminas realus, bet dažnai, atsižvelgiant į paties proceso ilgumą ir žingsnių skaičių, jis nėra realistiškas. Taip pat yra nustatyti terminai institucijoms pateikti pastabas. Jų dažniausiai (bet ne visad) laikomasi.
- Siuntimas TM kaip atskira stadija išskirta (įvesta) šios Vyriausybės. Ligi tol TM buvo siunčiama paraleliai su kitomis ministerijomis. Kiek suprantu tai padaryta su ta mintim, kad TM iš esmės vertina tik teisinius klausimus dėl to jie turi gauti projektą, kuris suderintas su šakinėm ministerijom... Bėdas aš matau tame (tik) dvi: pirma, procesas pailgėja, nes gaunasi du siuntimai ministerijoms; antra... minėta problema ką daryti kai TM pateiktos pastabos prieštarauja / iš esmės keičia tai, kad jau yra suderinta su kitom šakinėm ministerijom.
- Kaip minėta, prie "anos" Vyriausybės nebuvo tokio atskiro siuntimo TM. Taip pat nebuvo stadijos, kurioje pastabas teikia Vyriausybės kanceliarijos teisininkai (jei tiksliau tai ši stadija kažkada senai egzistavo, bet (kiek suprantu) proceso greitumo / efektyvumo vardan buvo panaikinta Kubiliaus vyriausybės).
T.y. buvo panaikinta ši stadija su mintim, kad šių pastabų teikimo funkciją atliks minėtoji TM, o pastaroji tai darys lygiagrečiai su kitomis ministerijomis. Kas (tikėtina) turėjo užtikrint didesnę viso proceso spartą.
- Kad neatrodytų, kad viskas labai rožiška buvo "prie Kubiliaus" reik paminėt bent dvi svarbias praktines problemas buvusias tuo metu:
-- Prie anos Vyriausybės buvo gyva bėda kai reikdavo gauti TM pastabas, nes buvo toks itin ehmm... "stropus" viceministras, kuris kiekvieną projektą pats vertindavo iš naujo ir visiškai nepasitikėjo (kiek aš galiu suprasti) ministerijos specialistais ir jų teikiama nuomone... dėl ko pastabos iš TM vėluodavo keliom savaitėm jei ne mėnesiais. Ironiška (ypač turint omenyje, kad dauguma Vyriausybės sprendimų forminama teisės aktais) tai, kad Remigijus Šimašius pats buvo toje Vyriausybėje didžiausias kovotojas (čia be ironijos - pagarba jam už tai) su biurokratizmu, vilkinimu, visokiausiom proceso ydomis, ovienas diiiiiiiiiidžiulis jei nesakyt miiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiilžiniškas bottleneck'as buvo praktiškai jam panosėj, bet jis jo nepastebėjo ;)
-- Egzistavo tokia saulėlydžio komisija, kuri tariamai turėjo užsiimti sąlygų gerinimu verslui, o realiai dažnai veikdavo kaip proceso stabdis, nes projektai turėdavo laukti jos posėdžio, o ir patekus projektui į posėdį, ten būdavo nagrinėjami ne esminiai projekto dalykai, bet kokios nors neesminės detalės.

Taigi.
Manau, akivaizdu, kad šitas visas procesas yra tobulintinas, nes jis perdaug gremėzdiškas, o ir orientuotas ne visai ta kryptim kuria turėtų būt. Bet kad tai artimiausiu metu pakis, aš nelabai tikiu.

Tai matyt tiek.

____________________________________
* Ir teisėkūrininkai profesionalai tik akis varto kai pamato projektą parengtą kokios nors labai rimtos advokatų kontoros, kuri tačiau neturi tos srities specialistų (kas dažniausiai ir nutinka, nes tipiškas advokatas juk specializuojasi ne tame). Ir kai pateikiamos pastabos tokiam projektui tai yra baisiausiai piktininamasi kokie visi formalistai ir kodėl netinka, kai minėtoji kontora projekte kalbėdama apie tą pati dalyką vienoj vietoj rašo "tvarka", kitoj "tvarkos aprašas", dar kitoj "taisyklės". Jiems tai atrodo formalus kabinėjimasis, nes jie net neįkerta, kad tai ne formos, o turinio yda - teisės akte skirtingų sąvokų artojimas suponuoja, kad kalbama apie skirtingus dalykus. N.B. aš nesakau, kad Lietuvoj nėra advokatų (kontorų), kurie sugebėtų kokybiškai teisės aktus rengti, jų tikrai yra, bet jie reti. Dauguma (aš tikiu) labai gerai atstovauja klientų interesus teismuose ir pan. ir t.t., bet turi labai menką supratimą apie teisėkūrą.
** Juridinė technika, jei paprastai, tai yra taisyklės kaip turi būti rašomas teisės aktas: kur ką paryškint, kur dėt kablelius, kokius žodžius kokiam kotekste vartot etc.
*** Šitą iliustruoja pvz. kad ir toks pavyzdys - berods pernai ar užpernai Teisingumo ministerija buvo sukvietus teisėkūrininkus iš visų įmanomų institucijų į diskusiją/konferenciją apie teisėkūrą ir jos problemas. Sėdėjau aš ten, sėdėjau, klausiau, klausiau, kol nelabai apsikentęs atsistojau ir paklausiau ar mes susirinkome lyg ir tam, kad kalbėtume apie teisėkūrą ir jos problematiką, o tuo tarpu pokalbis visas vyksta tik apie juridinę techniką ir procedūras - kurios taip, yra conditio sine qua non, bet tai tik būtina sąlyga, o ne visa reikalo esmė. Panašu, kad atliepiau krūvos kolegų mintis, nes prasidėjo plojimai.
**** Tam jie teoriškai gali pasisamdyti padėjėjus, bet aš nepamenu ar esu matęs nors vieną Seimo nario padėjėją, kuris išmanytų teisėkūrą bent pusėtinai.

Kodėl Vilniaus eismo pertvarka yra prasta teisėkūra... ir neveiks.

Apie Vilniaus viešojo transporto pertvarkas rašė daug kas - kad ir pvz. tas pats Rokiškis ar leo lenox ar daugybė kitų. Pateikinėjo projekto vertinimus iš ekonominės ir/ar, vadinkim taip, elementarios logikos puses... ar netgi ideologinės :)
Tai aš to nedarysiu.

Bet man labai knieti pažvelgti į kitą, bet susijusį dalyka - ryšium su tuo visu reikalu vykdomas eismo pertvarkas Vilniaus mieste. Tą naują gatvių žymėjimą, kai viena iš dviejų eismo juosta "paaukojama" visuomeniniam transportui, o "privačiam" lieka tik viena.

Nes mano nuomone ta vykdoma pertvarka yra labai geras pavyzdys labai paprastai ir neįmantriai iliustruoti kas tai yra teisėkūra (plačiąja prasme - t.y. elgesio taisyklių nustatymas, nebūtinai apsiribojantys vien tik teisės aktų "rašymu") ir kodėl mano (kuklia, bet... ahemmm.... profesionalia) nuomone teisėkūra (t.y. vienokio ar kitokio teisinio reguliavimo nustatymas) pirmiausia turi remtis sveiku protu ir aiškiu siekiamų tikslų (rezultatų) suvokimu, o ne (dažniausiai perdėtai primityviais) socialinės inžinerijos "polėkiais"*.

Aš dažnai iš anksto galiu pasakyti kad vienas ar kitas teisės akto projektas jį priėmus ir jam tapus teisės aktu neveiks. Ne todėl, kad aš aiškiaregys, bet dėl to, kad šiokia tokia mano patirtis kartais leidžia jau iš anksto pasakyti, kad tai neveiks, nes pasirinkti "reguliavimo" būdai kurie iš esmės yra skirti tam, kad jaustis geriau jog kažkas nuveikta, bet ne tam, kad spręsti problemą. Dar daugiau - visokie keisti neapgalvoti teisėkūriniai manevrai kartais problemą netgi pagilina.
Tik va paprastai paaiškinti, kodėl aš tai iš anksto teigiu (t.y. teigiu, kad vienas ar kitas teisės aktas, kitokio pobudžio teisinė priemonė neveiks) kartais būna gana sudėtinga.

Ir ši situacija šia prasme yra išties yra dėkinga. Kodėl?

Nagi todėl, kad eismo gatvėje reglamentavimas (t.y. jo sureguliavimas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymu, Kelių eismo taisyklėmis etc) yra santykinai paprastas dalykas (lyginant su pvz. kokiu nors mokesčių reglamentavimu). Paprastas, nes savo esme jis susiveda tik į du tikslus, tarp kurių reikia sugebėti rasti tam tikrą pusiausvyrą:
1. Eismas turi vykti greitai. Tą sakyt kažkodėl yra ne visai politkorektiška, bet taip, automobiliai turi judėti greitai. Kuo greičiau, tuo geriau. Nes pati kelių eismo esmė yra greitai nukeliaut iš vieno taško į kitą. Nes lėtai galėtume visi ir pėčiom nueit. Nes jei stovi kamštyje tiek laiko, kad per tą laiką būtum jau pėsčiom nuėjęs, tai tas važiavimas išvis prasmės netenka.
Jei kam nepatinka žodis greitai, galit skaityti tai kaip "eismas turi vykti sklandžiai" - esmė vis tiek liks ta pati - jis turi vykti greitai.
2. Eismas turi vykti saugiai. Čia būtų kita nekorektiška mintis, kad absoliutaus eismo saugumo pasiekt neįmanoma - todėl nereikia jo (to saugumo) ir fetišizuot. Nes visišką saugumą užtikrint įmanoma tik jei automobiliai stovės vietoj**. Ir tai koks dviratininkas ar užsižiopsojęs pėstysis sugebės ir į stovintį automobilį įsirėžt irgi traumas patirt.

Žinant šiuos du tikslus, visa užduotis ir yra surasti tarp jų tinkamą balansą. T.y. pasirinkti tokią kombinaciją iš teisės normų, kuri užtikrintų, kad ir avis būtų sveika (visi nuvyktų kur jiems reikia įmanomai greitai etc.) ir vilkas sotus (t.y. būtų mažai autoįvykių, sužeistųjų, žuvusiųjų etc).


Aišku, kad siūlomi / priimami tam tikri sprendimai dažnai toli gražu nėra visiškai akivaizdūs: pvz. vienareikšmiškai pasakyti, ar davė kokią nors naudą / ar jokios / ar žalą max leistino greičio mieste sumažinimas nuo 60 iki 50 km/h yra labai sunku jei ne neįmanoma***.

Tačiau tai, kad atsakymai į kai kuriuos klausimus nėra 100 proc. akivaizdūs, netrukdo pastebėti, kad kai kurie galimi variantai yra ydingi a priori. Tam suprasti nereikia rengti jokių eksperimentų, pakanka tik apie tai truputį pamastyt.
Pvz., jei nustatysime mieste visur ribojimą max 10 km/h, tai (net su visai nerealistiška išlyga, kad visi to reikalavimo laikysis) bus akivaizdu, kad gal ir pavyks užtirkinti kažkokį "aukštą saugumo lygį", o bet tačiau eismas vyks išties lėtai (nes matyt realus vidutinis greitis tokiu atveju nukristų išvis iki kokių ~5km/h).
Iš kitos pusės žiūrint, jei pvz. nustatysim minimalų greitį miesto gatvėse 200km/h, manau vėlgi akivaizdu, kad greičiausiai nepasieksim nei vieno tikslo - kils labai daug avarijų su, tikėtina, liūdnomis pasekmėmis, dėl ko gatvės, labai tikėtina, bus užgrūstos sudaužytais automobiliais (taigi kitų automobilių sklandus ir greitas judėjimas taps neįmanomas).

Kaip šiame kontekste tenka vertinti eismo "pertvarką", kai gatvėse, kur ir taip buvo automobilių kamščiai, dabar vietoje dviejų judėjimo juostų lieka tik viena? Aišku, kad saugumo tai nepadidins (tikėtina, kad sumažins), o kad judėjimo piko metu greitis sumažės... na manau tai savaime akivaizdu.

Todėl tai, kad šių tikslų nėra tomis pertvarkomis siekiama, tas akivaizdu.
O tai ko siekiama? Bukos socialinės inžinerijos. Per prievartą**** susodint visus į autobusus.
Teigiama, kad autobusai judės greičiau ir žmonės bus priversti persėsti iš nuosavų automobilių į autobusus. Aš tuo labai abejoju. Nes žmonės ir dabar galėtų jais važinėt. Bet to nedaro. Kodėl? Priežasčių yra visokių, bet, kaip sakiau, šia tema aš nesiplėsiu, nes apie tai jau yra prirašę kiti žmonės...

Bet galiu lažintis iš 5 centų, kad išaugs skaičius žmonių, važinėjančių juostomis skirtomis visuomeniniam transportui.
Nes jau dabar dailės akademijos studentai pradėjo darytis manekenus, kad galėtų "pasisodinti" automobilyje ir taip sudaryt įspūdį, kad jame važiuoja 4 asmenys :DDD



_________________________________
* Ir ne, aš nemanau, kad teisinių santykių reguliavime nėra vietos ideologijai ar tam tikrai, saikingai socialinei inžinerijai, tiesiog  dažniausiai tas daroma... na maždaug taip:  "Jei įstatyme parašysiu, kad vasara prasideda sausio 1-ąją - tai taip ir bus!!!"
** Ne paslaptis, kad pirmajame eismo įvykyje, kuris nusinešė žmogaus gyvybę dalyvavo automobilis, kurio maksimalus greitis buvo ~6km/h.
*** Bent mano nuomone, kiek aš esu tuo domėjęsis (įskaitant visokiais užsienyje šia tema vykdytais moksliniais tyrimais), nepaisant visų policijos deklaracijų apie tariamai išaugusį saugumą, aš manau, kad tai buvo žalinga - statistiškai reikšmingo saugumo padidėjimo nėra, o vidutinis judėjimo greitis mieste (ne piko valandomis) nukrito.
**** Tų, kurie norėtų ginčytis, dėmesį atkreipiu į tai, kad prievarta būna ne tik fizinė. Jei tu žmogų užspeiti į kampą net nedavęs jam į snukį - tai irgi bus prievarta.

Herbainiai

Ko jau ko, bet manęs neapkaltinsi meile taip vadinamajai "partijai" "Drąsos kelias". Nesinorėtų jų tiesiai vadinti durnių laivu, bet galvoju aš vis tik kažkaip panašiai...

Kita vertus, kai mūsų perdėtai išvešėjus valdžia ir atskiri jos perdaug susireikšminę funkcionieriukai  išlenda ir ima paistyti nesąmones - mane tai erzina dar labiau.

Heraldikos komisija (dar viena kontora, kuri galėjo sėkmingai būti panaikinta... išvis tradiciškai žiūrint valstybėse būdavo vienas žmogus - heraldas... ir manau taip ir turėtų būti - reikia tiesiog paskirti gerą tos srities ekspertą, o ne sudarinėt eilinę komisiją) pareiškė, kad DK savo simbolikoj panaudojo Gediminaičių stulpus neteisėtai. Jei tiksliau - jie net sako:

Raudonos ir auksinės (geltonos) spalvų pakeitimas į violetinę, mėlyną ar kokią nors kitą menkina šį ženklą, iškraipo jo per amžius susiklosčiusią spalvinę simboliką.

Aš nors aš tik labai probegšmiais domėjaus*, į tai galiu atsakyt tik viena dalyką į tai - kliedesys.

Viena vertus todėl, kad prekės ženklai /= herbams. Tiems ir kitiems taikomos visiškai skirtingos taisyklės (pradedant nuo tokios smulkmenos, kad prekės ženklas, tai yra paveiksliukas, tuo tarpu herbas, skirtingai nei daugumai žmonių atrodo yra NE paveiksliukas, o aprašymas (blazonas)**). Dėl to pulti taikyti heraldikos taisykles prekės ženklams nėra jokio pagrindo. Kitas dalykas žinoma tas, kad tie stulpai netgi nėra herbas, o tiesiog nacionalinis simbolis. Ir koks jis "nacionalinis" (kas, beje, reiškia "tautinis") jei jo niekas niekur negalėtų naudoti neatsiklausęs mamos (komisijos šiuo atveju)?...

Antra vertus dėl to, kad man išties nelabai suprantamas tas visoms komisijoms (tiek šitai, tiek ir Lietuvių kalbos) būdingas noras užsikabint "lietuviškumo saugotojų" aureolę. Apie "kalbainius" su jų visais idiotizmais ir nesugebėjimais bent kažkiek pažvelgt į XXI a. Lietuvos realybę rašinėja jau visas įmanomas lietuviškas internetas, bet panašu, kad dabar atsiranda "herbainiai", kurie irgi turi ką pasakyti bei didelį norą pasireikšti... :)
Aš suprantu, kad principų lygmenyje teisės į tokius simbolius kaip vytis, trispalvė ar tie patys stulpai gali*** priklausyti valstybei vien tais sumetimais, kad neatsirastų koks gudročius, kuris juos užregistruos kaip prekės ženklą. Bet taip pat akivaizdu, kad, kaip minėta, tai nacionaliniai simboliai ir jie priklauso visai Tautai, o ne kažkokiems biurokratams, kurie jaučiasi galį nurodinėt aplinkiniams, ką jiems daryt ir ne... Na taip, šiandien uždraus stulpus "Drasos kelio", o rytoj gali sugalvot uždraust neštis vėliavas patriotams-idiotams per pastarųjų eitynes (nes vėlgi - tai menkina šį ženklą). Ir taip, jie juk jausis teisūs tai darydami (kaip kad teisi jaučiasi Lietuvių kalbos komisija nurodinėdama kokius žodžius kam kur kada vartot, o kokius ne) nes juk kaip sako "Leidimo vartoti Lietuvos Respublikos oficialųjį ar tradicinį pavadinimą, herbą, vėliavą ar kitus valstybės heraldikos objektus ar juos mėgdžiojantį žymenį, taip pat garantinius ir prabos ženklus, antspaudus, pasižymėjimo ar apdovanojimo ženklus prekių ženkluose ir dizaine suteikimo komisijos" pirmininkas Ž.Danys:

Žiūrime, kad nebūtų prie Lietuvos vėliavos prirašyta keiksmažodžių, kad Gediminaičių stulpai būtų naudojami pagal etaloną.

Ir juk herbainiams nė motais, kad yra tam tikras skirtumas tarp bybio nupaišymo Vyčiui ant skydo ir kitokios spalvos Gediminaičių stulpų naudojimo partijos simbolyje...**** "Nedidelis" skirtumas.

Ir nors ir vieni (Drąsos kelias) ir kiti (ura-patriotai) man nepatinka, bet aš vis tiek ginsiu jų teisę į laisvą saviraišką (įskaitant ir teisę naudoti nacionalinius simbolius), nes laisvė - tai pirmiausia asmens laisvė nuo nepagrįsto valstybės kišimosi kur nereikia...*****

Na ir trečia vertus... Kodėl užkliuvo "Drąsos kelias"? Aš labai tingiu ieškot pavyzdžių, bet pirmas atėjęs į galvą dalykas buvo LTOK su jų žaliais stulpais. Senai naudojamais. Bet neužkliuvusiais - nieks nepuolė rašyti kad "žalia spalva menkina šį ženklą, iškraipo per amžius susiklosiusią simboliką"******. Arba tas pats Eurobasket 2011 su juodais stulpais.
Ai ką ten, paimkim mažumėle šventvagiškiau: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis su jo baltais (heraldiškai sidabriniais) stulpais irgi menkina, iškraipo ir "perdėtai susireikšmina"?

Ir baigsiu šitą rašliavą gal  E.Rimšos (minėtos Heraldikos komisijos pirmininko) pasisakymu:

Tokie dalykai atsitinka, kai ambicijos milžiniškos, o kultūros vertybinis supratimas lygus nuliui arba artimas nuliui.

Manau, kad kažkam labai vertėtų pažiūrėti į tą alegorinį veidrodį... ambicijos milžiniškos, supratimas apie tai kas yra, o kas nėra vertybės lygus nuliui... 

O dar vienos biurokratinės kontoros perdėtas susireikšminimas - jokia vertybė.

Tai tiek.

_______________________
* Šiaip mano bibliotekoj guli ir Boutell'io ir Fox Davies foliantai (heraldikos "žanro klasika", galima sakyt "heraldikos biblijos"), bet atvirai prisipažinsiu, kad juos esu tik pavartęs / paskeitinėjęs - rimtai perskaityt viską nuo pradžios iki galo neprisiruošiu.
** Dėl šios priežasties beje, visiškai yra kvaili tie aiškinimaisi ar arklio uodega Lietuvos herbe turi būti į viršų ar į apačia - herbe tas neturi jokios reikšmės, - gali jis isvis be uodegos būt.
*** Bet neturi. Nes jie sekmingai gali priklausyti ir atitinkamų giminių palikuonims kaip bet kuris kitas herbas.
**** Beje, etalonas tereiškia "standartinis pavyzdys" (na arba "geriausias egzemliorius" priklausomai nuo konteksto), bet jis nereiškia "vienintelis įmanomas"...
***** O tik po to, ir išsivedanti iš pirmojo, jau valstybės nepriklausomybė.
****** Heraldikos požiūriu, beje (nors kaip sakiau, heraldika čia "ne prie ko"), žalia ir violetinė (purpurinė) abi vienodai geros spalvos (purpurinė žinoma antrinė spalva, bet gal nesigilinkim į tas detales).

"Tokia kaip saulėlydis, tik žalia..."

A.Kubilius siūlo nevertinti "Saulėlydžio" komisijos darbo vien pinigais...
Gerai, pavertintkim iš kitos pusės.

Įsivaizduokit, kad yra parengiamas visiškai naujas įstatymas (tiksliau - įstatymo projektas, kuris taps įstatymu jei pateks į Seimą ir bus priimtas) turintis naujai reglamentuoti valstybės tarnautojų veiklą (teises, pareigas, darbo užmokesčio priklausomomumą nuo darbo kokybės ir taip toliau ir panašiai - viską kas susiję su valstybės tarnautojų veikla). Įstatymas yra visiškai naujas savo esme - naujumo jame kokie 60-70 proc*. Tai yra labai labai labai didelis naujumo procentas... taip, žinoma 90-ųjų pradžioje (tik atkūrus nepriklausomybę) buvo kuriami įstatymai, kuriuose naujumo laipsnis buvo ir dar didesnis**, bet dabartiniu metu net naujos įstatymų redakcijos pasižymi gerokai mažesniu naujumo laipsniu...

Tataigi, yra toks va visiškai naujas įstatymo projektas. Kadangi projektas naujas ir tikrai nemažos apimties, nustatntis visiškai naujas taisykles, tai jame yra daugybė normų kurios gali kelti dideles abejones ir/ar prieštaravimus***.
Ir toks projektas pateka į tą vadinamąją "Saulėlydžio" komisiją. Pastaroji jo svarstymui skiria apie valandą. Kas yra juokingai mažai norint ten kažką suprasti. Bet žinoma racionaliai tą laiką panaudojant galima ir per jį padaryt kažkokias išvadas...
Tačiau kuo užsiima komisija? Didžiąją dalį viso to laiko ji svarsto visiškai neesminę, nesvarbią ir nieko perdaug net nekeičiančią**** (net jei ją išvis išbraukus) nuostatą pagal kurią valstybės tarnautojai turi mokėti bent vieną iš šių užsienio kalbų: anglų, vokiečių arba prancūzų. Vyriausybė nustatytų minimalius šių užsienio kalbų mokėjimo lygius, kurie galėtų būti skirtingi skirtingoms valstybės tarnautojų grupėms*****.

Kodėl gi toks keistas susidomėjimas tokia, kaip minėta, ne pačia svarbiausia šio įstatymo kontekste? :)

Keistas jis atrodo tik tiems, kad nelabai susipažinęs su lietuviška valstybės tarnybos situacija. Tiems, kas susipažinę iškart viskas tampa aišku - visa bėda tame, kad tarp aukščiausio lygmens valsybės tarnautojų vienos iš šių kalbų laisvas mokėjimas vis dar nėra savaime supratamas dalykas****** - nors neretai jų CV įrašytos šių kalbų žinios, realybėj patikrinus... situacija gerokai liūdnesnė nei ant popieriaus. Ir numačius tokį reikalavimą įstatyme beigi ėmus tikrinti tuos gebėjimus... na, patys suprantate...
Būtent dėl to šis klausimas ir yra toks "opus", dėl to jam reikėjo skirti visą naujo, itin svarbaus įstatymo projekto svarstymui skirtą laiką... hmmm...

Išvadas siųlau pasidaryt patiems.

Bet bent jau aš tai stipriai skeptiškas minėtos komisijos atžvilgiu. Labai stipriai.

_______________________________
* Taip, čia vertinimas iš mano akies :), tai žinoma turint noro galima ginčytis, bet kadangi aš projektų ne vieną ir ne du "matęs" tai manau, kad vertinimas pakankamai tikslus.
** Ir dabar žinoma laikas nuo laiko pasitaiko įstatymų kurių naujumo laipsnis didesnis - tačiau jie paprastai skirti sureguliuoti visuomeniniams santykiams, kurie ligtol teisiškai reguliuojami (detaliau) nebuvo.
*** Kaip pavyzdys gali būti visiškai nauja (ir painesnė už esamą) darbo apmokėjimo sistema turinti užtikrinti, kad darbo užmokestis priklausytų nuo darbo rezultatų bei skatintų dirbti kuo geriau...
**** Kitų didesnių pakeitimų konktekste. Nors šiaip pats reikalavimas mano galva visiškai logiškas ir jis turėtų būti įstatyme. Beje, tiems, kas pultų aiškint apie diskriminacijas ir nelygiateisiškumą, nes numatytos tik trys kalbos ("o kuo kitos blogesnės" etc.) - išsiplaukit galvą. Čia visoks "kalbų lygiateisiškumas" niekuo dėtas, nes čia kalbama apie reikalavimus valstybės tarnautojui, kurie nustatomi atsižvelgiant į mūsų realijas. (Ir išvis - ta kalba turėjo būt tik viena toj vietoj. Visi žinom kuri...)
***** T.y. pvz. kokiems nors tarnautojams sėdintiems Balbieriškyje ir niekada nesinaudojantiems tomis užsienio kalbomis tie reikalavimai būtų minimalūs - gebėt pasisveikint, pasiųst "ant trijų raidžių" etc. Juokauju.
****** Nors va pvz rusų, tai dauguma moka ;)

Arbatėlė su daktaru Petru...

Atsibodo man tie rinkimai ir politika jau visiškai... :/ Gal ne tiek patys rinkimai, kiek tas aplinkinis begalinis  pilstymas iš kiauro į tuščią apsimetant, kad tai jog A elgiasi blogai kažkokiu būdu pateisina B blogą elgesį...
Buvau jau net nusprendęs parašyt apie ką nors ne tokio "opaus", bet staiga pamačiau, kad delfiuje atsirado mano bendramokslio Petro Ragausko straipsnelis "Ekscelencija Prezidente... gal arbatos?".
Ir nesusilaikiau - į tą pagėrimą pasikviečiau ir pats save :)

Su dalimi dėstymo, kurioje Petras kalba apie "prezidentines" ir "parlamentines" respublikas bei užsižaidimą kategorijomis, bei neskyrimą, kur yra modelis, o kur realybė, aš sutinku, dėl to nematau ką polemizuot.
Bet va kiti Petro "argumentai"... jie skamba taip keistai (ir tokie pritempti už ausų), kad man net kyla abejonių ar Petras neieško naujos darbo vietos (Prezidentūroj) :DDD

Šį, rinkimuose išsakyta dalies piliečių valia grindžiamą, argumentą ryškiai apibūdina kadenciją baigusio prezidento pasisakymai, kad jam neįsivaizduojama kaip „demokratinės valstybės vadovas galėtų krėsti tokius pokštus“, kad „piliečių valia yra šventas dalykas”, ir, esą, jei „jos nepaisytume, reikštų, kad norime grįžti ten, kur buvome ištisus penkis dešimtmečius, bet ryžtingai išėjome 1990 metų kovo 11-ąją“.

Tokios retorikos seklumą galima kritikuoti keliais aspektais. Visų pirma, jei jau kalbame apie pagarbą rinkėjų valiai, prezidentė turi gerokai ryškesnį piliečių pasitikėjimą nei Darbo partija: jei už šią partiją pastaruosiuose Seimo rinkimuose balsavo 271 520 piliečių, tai už pareigas einančią prezidentę – 950 407. Skirtumas pakankamai įspūdingas: už prezidentės nugaros pusketvirto karto daugiau piliečių balsų nei už Darbo partijos (ir čia su visais užkandžiais bei 10 litų vertės balsais!). Netgi visa besiformuojanti koalicija gavo 623 250 rinkėjų balsų, t.y. tik du trečdalius to ką turi prezidentė.

Petro argumentavimas mano galva dar seklesnis nei exPrezidento teiginiai. Nejau jam išties atrodo, kad jei Prezidentė surinko tuos 950 tūkstančių* tai dėl to ji įgija teisę nuvertinti kitų 270 tūkst. rinkėjų balsus? Čia ne skaičiuje esmė - kalba gali būt ir apie 950 rinkėjų (tada ji bus už juos surinkus 1000x daugiau balsų), bet bent jau mano kukliu supratimu, tai bet kokiu atveju nesuteikia Prezidentei teisės imti ir tiesiog nuvertinti jų balsus (nes tai ką ji padarė, kaip jau esu minėjęs, yra iš esmės pasakymas rinkėjams, kad tie jų atiduoti balsai yra išvis nesvarbūs).

Apsimesti, kad čia kalba eina ne apie principus ir kalbėtis tik apie skaičius ("tas gavo tris kartus daugiau, anas - septynis kartus mažiau")... žinoma galima. Bet pokalbis tada gaunasi ir pro šalį ir apie nieką.

Išvis... man mažumėle panašu, kad tiek Prezidentė, tiek Petras "pamiršta" tai, kad Prezidentas dabartinėj Lietuvoj, tai ne visai tas pats, kas (lai ir bajorijos išrinktas) monarchas.
Prezidentas - tai yra valstybės pareigūnas - valstybės tarnautojas (plačiausia prasme), kuris tarnauja savo šeimininkui - būtent tam pačiam rinkėjui (Tautai, politinei bendruomenei, - Petro žodžiais tariant).

Antra vertus, reikia suprasti, kad valdžių padalijimas ir joms suteiktų galių pusiausvyra nėra vien to meto mados padiktuota mūsų galiojančios 1992 m. Konstitucijos nuostata, o jos kertinis akmuo. Pats valdžių padalijimas ir galių išskirstymas skirtas politinei bendruomenei (Tautai) padėti apsisaugoti nuo galios koncentravimo ir piktnaudžiavimo suteikta galia. Galime prisiminti ne vieną demokratijos nesėkmę, kurią sukėlė tinkamo galių padalijimo stoka. 

Tai gal dėl to ir išankstinė Prezidentės pozicija "dabar visi klausykit manęs aš pasakysiu kaip čia viskas bus" bei tam tikros politinės jėgos, už kurią balsavo daugybę žmonių išankstinis nuvertinimas ir kelia nemažai abejonių?

Šiuo požiūriu mūsų Konstitucijoje užprogramuota situacija, kuomet dėl ministro pirmininko kandidatūros turi būti pasiektas Seimo ir Respublikos prezidento konsensusas, o dėl visų ministrų kandidatūrų – ministro pirmininko, Seimo ir Respublikos prezidento konsensusas. Nes nė vienas iš jų neturi teisinių svertų paskirti ką įsigeidęs, bet kiekvienas turi absoliutaus veto teisę: taigi, prezidentė Seimo neprivers ministru pirmininku paskirti vieną jos patarėjų arba šiaip mylėtojų, tačiau jokie koalicijos partnerių sutarimai ir jos neprivers Seimui pasiūlyti neįtinkantį ministrą pirmininką arba paskirti neįtinkantį ministrą.

Aš nesu didelis specialistas, bet apeliavimas į "absoliutų veto" skamba neįtikinamai jau vien dėl to, kad vetavimas sprendimų priėmime konsensuso pagrindu iš principo vertinamas kaip ydingas, nes jis yra nekonstruktyvus - reikia ne prieštarauti ir rėkti "Nie pozwalam!" (ką darė Prezidentė), o konstruktyviai siūlyti kaip spręsti esamus nesutarimus (ką šiuo atveju ir darė koalicija su socdemais priešakyje).

Tai šiuo pagrindu ir vėl neišeina apginti Prezidentės užimtos pozicijos - jei kalbamapie konsensuso paieškas ji nieko ta linkme nenuveikė...

Netgi Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime suformuluota į jo konstitucinių funkcijų žanrą sveiko proto ir teisės mokslo požiūriu netelpanti prielaida (savo žymųjį samprotavimą pats Konstitucinis Teismas minėtame nutarime įvardijo ne kaip „išvadą“ ar „interpretaciją“, o būtent šitaip – „prielaida“!), esą „Respublikos prezidentas negali laisvai pasirinkti Ministro Pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų pareigūnų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais“, nieko nesako apie tai, kad kažkas prezidentui trukdytų reikšti savo poziciją dėl kandidatų į ministrus pirmininkus ar ministrus tinkamumo; atvirkščiai, čia pabrėžiamas galių formuojant Vyriausybę pasidalijimas ir būtinumas pasiekti kompromisą.

Dar kartėlį: bet tai gi tame ir esmė, kad Prezidentė nesakė "Aš nemanau, kad Jonas bus tinkamas Finansų ministras dėl to, kad jis teistas "už gerus darbus"". Ji tiesiog iš anksto aprioriškai atmetė visus įmanomus kandidatus jei tik juos siūlytų tam tikra politinė jėga. Jokiu kompromisu ar jo paieškomis čia net nekvepia.

Ir bent aš linkęs galvoti, kad vadovaujantis elementaria logika jei Prezidentas anot Konstitucinio Teismo negali "laisvai pasirinkti", tai vargu ar jis gali "laisvai atmesti"**... juolab iškart visą neapibrėžtą (potencialiai begalinį) ratą galimų kandidatų į ministrus.

O tai, kad buvę valstybės vadovai taip stačiai visko anksčiau nesakydavo – iš esmės taktikos ir jų asmeninių charakterio savybių dalykas. 

Gal.
Arba gal jie tiesiog suprasdavo, kad jie atstovauja visą politinę bendruomenę (Tautą) ir dėl to tam tikrose situacijose savo asmenines simpatijas ir antipatijas (net jei jos labai pagrįstos) reikia sugebėti bent kažkiek palikti nuošalyje ir susilaikyti nuo kai kuriu perdaug jau overreaching pasisakymų?

Vertinant į praktiką orientuotą argumentą („tokios konstitucinės praktikos laikomasi Lietuvoje“) ir perfrazuojant vieną teisės teorijos šulų H. Hartą, senas įprotis rytais gerti kavą teisės požiūriu man netrukdo rytoj ryte vietoj kasdienio kavos puodelio užsiplikyti juodos arbatos.

Į tai aš atsakysiu paties Petro žodžiais iš šito paties straipsnio pradžios "Tai kas tinka teoriniam pokalbiui auditorijoje ar moksliniam straipsniui, ne visada tinka politinei argumentacijai".

Teisiniu požiūriu žinoma nėra skirtumo kava ar arbata, tačiau politinio konsensuso paieškose kaip argumentai neitin tinka įnoringu tonu nuspalvinti perdėtai kategoriški pareiškimai-draudimai ten, kur reikia ramaus apmastymo bei konstruktyvios geriausio įmanomo sprendimo paieškos...


Tai gal vis tik geriau kokios valerijono tinktūros tik išlipus iš lovos?

___________________________________
* Ir apsimeskim, kad pamiršom tą smulkmeną, kad tie balsai buvo gauti baisybiško populizmo rezultate... Balsai gal perkami (bent jau visai tiesiogine prasme) ir nebuvo, bet pati rinkiminė kampanija... ir kandidatės pareiškimai... na, nelabai jie ten kuo nusileido darbietiškajam "Mes žinom kaip".
** Nes toks "laisvas atmetimas" sudarytų sąlygas bukai atmetinėt visus siūlomus kandidatus tol, kol pagaliau bus "įsiklausyta" ir bus pasiūlytas tas "laisvai pasirinktas"...

Way to go Prezidente, way to go...

D.Grybauskaitė nenustoja manęs džiuginusi :)
Paskutinė naujiena yra ta, kad ji kreipsis į Konstitucinį Teismą dėl rinkimų rezultatų :)
Nes ji matote gi turi tokia teisę. Teisę, o ne pareigą. Ji neprivalo kreiptis, ale bet gali :DDD
Arba kaip sako jos vyr. patarėja teisės klausimais:

Kreipimasis į KT išvados nėra įpareigojantis, tai nėra privalomybė, nes kiekvienu atveju būtina turėti svarių tiek faktinų, tiek teisinių argumentų, kad toks kreipimasis būtų priimtas ir išnagrinėtas. Kita vertus, kreipimasis į KT yra labai svarbus, ir prezidentė tai vertina kaip labai svarbų teisinį svertą, ypač kai kalbama apie rinkimų rezultatus ir būsimos valdžios legitimumą.

Nepasakysi, kad ji neteisi. Nors pats jos pasisakymas žinoma apie nieką. Ir jis visai nepaaiškina to keisto dalyko, kad Prezidentė prieš keletą dienų pakalbėjo su A.Butkevičium apie Vyriausybės sudarymą, išreiškė savo "įsakymus". Ir tik tada kai naujoji koalicija išdrįso jų neklausyti, staiga prisiminė savo teisę (ne ne, ne pareigą), kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Noooors... gal tam patarėjos pasisakyme vis tik ir slypi visa esmė - gal tas leptelėjimas apie "svertą" (juk ne atsitiktinai toks žodis parinktas) yra koks nusišnekėjimas pagal Froidą?

Aš žinoma neprieštarauju Prezidento teisei kreiptis. Manau, kad tai vienas svarbių svertų užtikrinti demokratiją bei legitimią įstatymus leidžiančiąją valdžia Lietuvoje. 

BET. 

Viena yra sąžiningai naudotis įstatymu suteiktomis teisėmis. Ir visai kas kita yra jomis piktnaudžiauti bei naudotis kaip instrumentu ("svertu") tenkint savo įgeidžius ir ginti... ka? Savo įžeistą savimeilę? Perdėtą savo reikšmės įsivaizdavimą?...

Netikėtai nelauktai prisiminti tariamą teisę tik (ir tik) dėl to, kad kažkokios politinės jėgos nepaklausė jiems aiškiai ir nedviprasmiškai duotų nurodymų? 

Ir juk visi suvokiame, kad jei būtų paklausiusios, tai juk viskas būtų buvę OK, jokių kreipimųsi į Konstitucinį teismą nebūtų reikėję?...

Way to go Prezidente, way to go...

"Vienas iš mūsų..."

Pradžioj ilgai galvojau ar šitą rašyti... Paskui parašęs - ar verta jį dėti į blogą... Ir galiu atvirai pasakyt kodėl - todėl kad aptariamas subjektas man imponuoja (ne, ne kaip vyras :DDD) - nors aš jo asmeniškai nepažįstu, bet su juo esam kažkiek polemizavę šio blogo komentaruose... o ir pažįstu žmonių, kurie jį pažįsta IRL ir turi teigiamą nuomonę apie jį.
Bet galutiniam rezultate nusprendžiau patalpint. Kodėl? Na, labiausiai gal todėl, kad tiems kurie "savi" ir kurie mums imponuoja mes linkę būt atlaidesni - nors kartais gal kaip tik būtent jiem turėtume būt griežtesni...

_______________________________________

Motociklininkai prasilenkdami susimojuoja rankomis. Ar linktelna galvą. Žodžiu - pasisveikina. Net jei tarp jų mažai bendro, nes vienas yra "britvininkas", o kitas "čioperistas".
Nieko naujo čia nepasakiau - bet kurioje subkultūroje, kad ir kokiu pagrindu ji būtų susikūrus, egzistuoja tas jos narių vidinio bendrumo jausmas - pojūtis, kad tas kitas žmogus yra "vienas iš mūsų".

Blogeriai žinoma irgi turi tą jausmą - visi mes kažko vieno dalis. Ir kad tas bendrumo jausmas žmonėms yra svarbus parodė to paties Skirmanto Tumelio sėkmė ("šuolis" per 74 vietas aukštyn partijos sąraše) - be internetų palaikymo tai būtų aiškiai neįmanoma. Tas džiugina*.

Kita vertus, bent jau mano nuomone, jei jau mes esam to vieno dalis, tai tada reik nebijot pasakyt ir to, kad kartais tos dalys š mala.

Aš isties labai džiaugiausi, kai išgirdau, kad Liutaurą Ulevičių paskyrė Vyriausiosios rinkimų komisijos nariu. Viena vertus todėl, kad jis "vienas iš mūsų", kita vertus todėl, kad jis mėgsta pasiknaisiot giliau ir maniau (manau?), kad tokioj vietoj tai išties yra didelis privalumas.

Bet. Tai, kas čia dabar nutiko "ant dienų" aš likau absoliučiai nesupratęs. Aš žinoma kalbu apie tą visą istoriją su Vytautu Gapšiu. Ką išdarinėja ir ko realiai siekia Liutauras visoj toj istorijoj aš nežinau. Ir nelabai suprantu.

Variantus aš išties matau tik du:
1. Istorija apie trolinimą - tik bandymas paslėpt iš esmės korupcinių "manevrų" pėdsakus;
2. Tai išties buvo trolinimas (siekiant kažkokių gilių tikslų).

Variantą su korupcija tikiuosi išsiaiškins prokuratūra su Valstybės saugumo departamentu, ką jie būtinai turi padaryti, nepaisant visų Liutauro dėstymų apie "visiškus Gapšio užsitrolinimus" ir "sprendimą pagal sugedimo laipsnį". Šiaip jau pats Liutauras, jei jau imasi žaisti tokius žaidimus, turėtų suvokti, kad tai yra būtina - jis pats gali kartot daugybę kartų, kad tai tik trolinimas, bet kaip sako amerikiečiai - play stupid games, win stupid prizes, - jei žaidi su baudžiamąja teise, tada atsakingos institucijos bet kokiu atveju turės pasakyt galutinį žodį ar nusipelnai prizo. Tai čia nėra labai ką kalbėt. Jei paaiškės, kad Liutauras išties prisidirbo... na aš būsiu labai juo nusivylęs ir tikėsiuos, kad jis gaus visą "aukso puodą".

O va tas variantas su trolinimu... Jei tai išties buvo bandymas trolinti, tai Liutauras ne tiek užtrolino V.Gapšį, kiek užsitrolino pats. Ir panašu, kad jis pats to nesupranta, kaip rodo jo vieši pasisakymai.

Trolinimas tinkamu laiku, tinkamoj vietoj, tinkamų adresatų atžvilgiu yra vertingas dalykas, nes padeda atskleist vieną ar kitą ydą, problemą ar susireikšminusį šunsnukį. Ir galbūt būtų buvę išties neblogai patrolinti partijas laimėtojas...

Bet va čia yra bėda - ir vieta ir laikas ir pats trolis netinkamas. Vyriausiosios rinkimų komisijos nariui daryt išpuolį prieš vienos iš partijų rinkimų štabo vadovą prieš antrąjį rinkimų turą nedera.
Taip pat kaip Prezidentei nedera siųsti rinkėjų nx (nors gal ji to nedarė, gal ji irgi tik trolino Darbo partiją?... ar čia ji socdemus trolino šiuo atveju? ar rinkėjus?). Todėl, kad kaip ir Prezidentas turėtų būti visos valstybės vadovas, o ne vienos politinės krypties atstovas**, taip ir Vyriausiosiosios rinkimų komisijos narys neturėtų daryti provokacijų jam nepatinkančių politinių jėgų atžvilgiu (net jei jis mano, kad antipatija labai pagrįsta). Ypač tai netinka prie fizionomijos Komisijos nariui kuris skirtas iš Teisingumo ministro pasiūlytų kandidatų... ne tik todėl kad savo tokiu poelgiu jis pastato jį siūliusį pareigūną į stipriai dviprasmišką situaciją, bet ir dėl to***, kad Teisingumo ministro ir teisininkų draugijos siūlyti nariai turi sudaryti "atsvarą" Komisijos nariams deleguotiems partijų... o ne patys būt vienų ar kitų partinių ar net platesne prasme politinių krypčių interesų atstovais...****


Ir panašu, kad Liutauras šitos paprastos tiesos nesuvokia.



[edited to add] Šiandien (2012-11-06) L.Ulevičiaus spaudos konferencija, kur jis turėtų viską paaiškint (ir trolinimą irgi). Bent jau man išties labai įdomu - tikėkimės bus kas nors kas užfilmuos ir įmes į kokią Tubę...


________________________________________
* Btw.: Pasinaudodamas proga noriu prisipažinti, kad klydau. Klydau, kai sakiau, kad gal ir geriau, kad Skirmanto neišrinko. Aš atrodo nepamasčiau apie du svarbius dalykus. Viena - vargu ar tų žinių, kurių mano galva jam trūksta, įmanoma įgyti su tuo balaganu nesusidūrus. Antra - jei Skirmantas būtų netingėjęs bent kartą į savaitę savo bloge rašyti "žinias iš fronto", manau, kad tas būtų buvę itin naudinga tiek jam, tiek visai blogosferai... mažumėle pamatyti viską akimis žmogaus kuris yra viduje ir išgirst jo vertinimus "ne spaudai".
** Juk ne veltui Konstitucija kalba apie "visiems lygiai teisingas" bei narystės politinės partijose ir organizacijos sustabdymą?...
*** Tas absoliučiai akivaizdu iš Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo formuluočių.
**** Tai nereiškia, kad toks Komisijos narys negali turėt politinių įsitikinimų, bet jis turėtų sugebėt įvertinti kur ir kada juos tinka demonstruot, o kur ir kada ne...

Po rinkimų kelios mintys...

Sekmadienį labai ilgai laužiausi prieš eidamas balsuoti... ar išvis eit balsuot, o nuėjus už ką balsuot... nes balsuoti nebuvo už ką - mano apygardoj konkurencija buvo tarp AWPL atstovės, kurios pavardės aš net nepamenu ir... Ž.Pinskuvienės. Džiugu tiesiog.

Ką aš manau apie Lenkų rinkimų akciją jau sakiau ir man išties ranka nekilo balsuot už "partiją" kuri neturi jokių politinių įsitikinimų išskyrus vieną - "mus skriaudžia"... Aš norėčiau tikėti(s), kad dabar kai jie laimėjo pakankamai vietų tam, kad turėt savo frakciją Seime jie gal pagaliau ir kažkokią politinę pasaulėžiūrą iškritalizuos ir taps nebe vieno šūkio partija*.

Kita vertus, nors mano nuomonė apie Darbo partiją nėra tokia neigiama, kaip daugelio mano pažįstamų**, o bet tačiau pati Pinskuvienė uždirbo per metus 4907Lt ir išrinkt į Seimą bomžą tam kas jis paskui savo balsą po 10 litų pardavinėtų***... ką aš žinau. Plius žinoma ta balsų pirkimo istorija.

Va taip paskui ir nutinka, kai kad ir kaip begalvoji, o pasirinkimo nematai - belieka atiduoti balsą už... Chuck'ą Norris'ą.

Kas charakteringa, kad rinkimų apygardoj sugadintų biuletenių buvo 9,56 proc., kas yra veik dvigubai daugiau nei Lietuvos vidurkis (5,48 proc.), o mano apylinkėj išvis - iš atėjusių balsuoti 520 rinkėjų 113 sugadino biuletenius, - reiškia daugiau nei penktadalis žmonių prisivertė ateiti, bet nematydami už ką balsuot tiesiog sugadino biuletenius... manau tai pasako. Daug.
 
Ex post galima konstatuot, kad laimėjo lenkė ir atsižvelgiant į tai, jog jokios nuoskaudos dėl to nejaučiu... matyt taip ir gerai.

Tiek šiuo klausimu.



Ir dar pora žodžių apie mūsų brangiosios Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasisakymus (pažiūrėkit video).

Mano nuomone tas pasisakymas dėl Darbo partijos... nelabai deramas (ir čia jei jau labai švelniai išsireiškiant). Taip gali sau leisti kalbėti politikai, politikos analitikai, blogeriai ir komentatoriai Delfyje. Bet tokie pasisakymai netinka Prezidentei dėl, kad tai ką daro Prezidentė, iš esmės yra pasakymas rinkėjams, kurie balsavo už Darbo partiją "jūsų balsas nesiskaito". Dar daugiau - tai Prezidentės pasakymas tiems rinkėjams "manęs jūsų nuomonė nedomina".

Taip, DP padarė daugiausia pažeidimų ir pas juos yra baudžiamųjų bylų uodega, bet... ne tai, kad tie žmonės kurie už tą partiją balsavo (ypač antrajam ture) to būtų nežinoję. O jei žmonės žinojo, kad renka potencialius nusikaltėlius, bet vis tik išrinko... hmmm... taip galim galvot apie tai ką norim, bet jei jau gyvenam valstybėj kuri grindžiama demokratijos principais, tai nori nenori, patinka mums tai ar ne, bet turim jais ir vadovautis. Ypač Prezidentė. Ir tų žmonių balsas turi būti svarbus.

Na, bet jei jau Prezidentė sau leido visokius itin abejotinus pasisakymus ir prieš rinkimus, tai šitas matyt neturėjo nustebint.

O kitą jos pasisakymo dalį apie tai, kad ji skubos tvarka teikia Seimui rinkimų įstatymų pakeitimus aš galiu įvertinti tiek vienu žodžiu: FARSAS. Taip kaip tai apibrėžia tarptautinių žodžių žodynas:

komedijos rūšis – mažareikšmiais kasdienybės konfliktais, situacijų komizmu, storžievišku juoku, bufonada pagrįstas draminis kūrinys arba vaidinimas.

Būtent: tai tik bufonada skirta pademonstruoti "kietumą", bet ne realūs veiksmai siekiant kažką išspręsti...

Viskas, rinkimai praėjo. Problemos, kurios buvo matomos ir per ankstesnius rinkimus ypač išryškėjo. Ir derėtų rimtai to imtis - rimtai ir kompeksiškai peržiūrėt rinkimų įstatymus (kurie jau "morališkai paseno"), iš esmės naujai teisiškai sureguliuot rinkimus, kodifikuot reguliavimą (baigt rengt tą be galo rengiamą rinkimų kodeksą, kad būtų tik vienas rinkimus reglamentuojantis įstatymas vietoj šešių, kaip yra dabar), naujai įvertint atsakomybė už pažeidimus pakeliui aiškiai atskiriant baudžiamąją / administracinę atsakomybę nuo... pavadinkim specialiosios-rinkiminės (t.y. atsakomybės, kuri nesusijus su administracinėm ir/ar baudžiamosiom bausmėm, o kandidatui kyla pagal rinkimų įstatymą (pašalinimas iš rinkimų ir pan.)). Tam dabar kaip tik yra pakankamai laiko (jei nekrapštyt nosies) - 2013 m. jokių rinkimų numatyta nėra.

O tokie va demonstratyvūs pabrėžtinai griežti pasisakymai ir siūlymai skubiai griežtinti bausmes tarsi tas griežtinimas būtų galutinis atsakymas į esamas problemas... tai tėra tik veiklos imitavimas - eilinis bandymas demonstruot tvirtą valią ir dar tvirtesnį kumštį.
Ten kur reikia aštraus proto, praktinės įžvalgos ir teisės išmanymo.

Anksčiau man tokie Prezidentės pasireiškimai Johnny Bravo stiliuj keldavo šypseną, bet jaučiu, kad ta mano šypsena su kiekvienu kartu vis kreivesnė darosi...
 :/

__________________________________
* Čia žinoma galima polemizuot, kad partijos Lietuvoj išvis nelabai turi aiškių politinių pasaulėžiūrų, bet kai kurios jų turi dar mažiau...
** Nes, kaip minėjau, mano nuomonė ta partija palaipsniui, bet bręsta ir virsta iš "vardinės" vieno žmogaus partijos normaliu politiniu dariniu. Palaipsniui. Žinoma mano nuomone, jiems reiktų mažumėle apsivalyti, bet per tai visos partijos praeina... hmmm... ar bent turėtų praeit.
*** Nors ji žinoma pateko pagal sąrašą, tai pardavinėt vis tiek galės.

... tik ne į Didžiają Britaniją (ar kaip ta vieta dabar vadinasi?)

Kažkada buvau tikras, kad niekad neemigruosiu. Bet dabar... kai kuriom dienom aš jaučiuos toks... pavargęs nuo nesamonių, kad pamastau ir apie tai... Bet as tikrai žinau viena.

Aš niekad neemigruosiu į Didžiąją Britaniją.
Na ar bent jau į tą žemės vietą, kur kažkada buvo šalis vadinama Didžiąja Britanija...

Ironiška, kai John'o Mill'io tėvynė, šalis davus pasauliui Magna Carta Libertatum palaipsniui, bet užtikrintai eina keliu nubrėžtu kito jos "sūnaus" George'o Orwell'o link totalitarinės distopijos...

Kad ta šalis pasaulio pagal gyventojų kiekvieno žingsnio stebėjimą (po stebėjimo kamerą kiekvieniems 14 gyventojų (nors čia buvo 2006 - ligi dabar situacija gal jau dar geresnė :)) jau esu kažkada minėjęs šitam bloge...

Bet pavyzdžiui, ar Jūs žinojote, kad jei turi tvartą, tai negali ant jo langų užkalti metalinio tinklelio. Kodėl negali? Todėl, kad netyčia koks nors vagis, bandydamas tave apvogti gali imti ir susižalot... O ar žinot, kad Jums prireikus policijos ir paskambinus ją iškviest, būsit informuotas, kad policija neatvyks idant "neeskaluot konflikto"? Ir tik jokiu būdu šalyje kur didžiausias smurtinis nusikalstamumas Europos Sąjungoje nesugalvokit gintis nuo užpuoliko - sėsit už grotų, jei Jūsų byla koks politikas nesusidomės. Geriau yra išmokti kaip teisingai būti auka. Ir žinoma nebandykit sulaikyti nusikaltėlio - pats būsit apkaltintas jo užpuolimu, - geriau žiūrėti ir nieko nedaryti. Ir išvis: tiek efektyvios savigynos mokymasis tiek net vargano dujų balionėlio įsigijimas yra tabu.

Man to jau lyg ir turėtų pakakti, kad neturėčiau noro ten kraustytis...  :)


BET, dabar jau atrodo ta šalis žengė dar vieną žingsnį į 'šviesią ateitį' ir pagaliau, na pagaliau pagaliau ėmėsi bausti paauglius už nejuokingus juokus Facebook'e ar kvailus nacionalistus už sapaliojimus jų bloguose... :)

Nagi, dar truputėlį tereik pasispaust ir kitame evoliucijos žingsnyje jau bus galima baust už thoughtcrime kas butų absoliutus ir visiškas FTMW!!! :DDD




p.s. O dabar palyginkim tai su JAV.
p.p.s. Nors gal dar ne viskas prarasta?

[edit 2012-10-23] Dar tai.

Šimonyte, atsakykit, ką...

Kaip kažkas minėjo, geriausia priešrinkiminė polemika vyko ne televizijoj, bet buržujaus bloge.Svarumo tai diskusijai suteikė Ingridos Šimonytės pasirodymas bei jos pasisakymai. Lietuviškoj blogosferoj ją pastarosiom dienomis madinga vadinti geriausia visų laikų Lietuvos finansų ministre bei visaip žavėtis. Aš nesu pakankamai geras finančų ekspertas kad ginčyčiau šią nuomonę, tai man belieka kukliai pritarti, kad "matyt, galbūt" (nors panašiai buvo žavimasi D.Grybauskaite... čia tik šiaip - tarp kitko)...

Bet yra vienas pasisakymas, kurį I.Šimonytė kartoja vos ne kiekviena įmanoma proga ir kuris man, netgi ne finansų eksprestui, o tiesiog šiaip žmogui linkusiam į naudojimąsį sveiku protu kelia dideles problemas. Tą ji pakartojo ir minėtoje diskusijoje. Cituoju visą mintį (idant neiškraipyčiau):

Dėl NT ir TP mokesčių – tai aš ir esu tas Vyriausybės narys, kuris anot blogo savininko, populistiškai už tai pasisako. Ne už tą keistumą milijonieriams, kurį turime, o už visuotinį, žinoma, ne tiesmukąja prasme. Ir net kai narys nebūsiu, vistiek pasisakysiu :) nes pasisakau “ekonomiškai” – tai iš tiesų mažai kenksmingi augimui mokesčiai, o TP mokestis, turint mintyje, kad automobiliai Lietuvoje yra grynas importas – dar ir einamajai sąskaitai gelbėja. Faktas, kad turtas, koks jis bebūtų, reikalauja tam tikros infrastruktūros ir viešųjų paslaugų: automobiliai – kelių, nekilnojamasis turtas – visa ko, įskaitant gaisrinę ir policiją, o finansuoti šias paslaugas galima tik iš mokesčių, vienų ar kitų, todėl nesutinku su pastebėjimais, kad tokie mokesčiai kažkokiu būdu nemoralūs nes nežinia už ką. Ir, I hate to say this, bet šalyje su šlubuojančia mokesčių mokėjimo morale tokie mokesčiai yra ir produktyvesni už kitus mokesčius, nes juos “pakavoti” daug sunkiau. Bet jau seniai susitaikiau su tuo, kad bus pakankamai manančių, kad tai nesąmonė, nes mokesčiai turi pasigaminti kažkaip patys iš savęs ir iš jų mažinimo, o apskritai geriausias mokestis yra tas, kurio niekam mokėti nereikia:) Apskritai didžiausia bėda yra ta, kad, kokie laisvarinkiški bebūtume mokesčių klausimu, kai kalba pasisuka į viešųjų paslaugų apimtis, paaiškėja, kad nesame pasirengę jų atsisakyti, nes pasirodo, kad “valstybė privalo” ir tą, ir aną, nors valstybėse su panašiu perskirstymo lygiu kai kurių sričių biudžetas apskritai nefinansuoja. Lietuvoje gi nuolat ginčijamės, ko “valstybė nemyli” ir kas jai “podukros vietoje”.

Aš iškart galiu pasakyt, kad aš prieš nekilnojamo turto bei transporto priemonių mokesčius, nes aš išvis esu prieš mokesčius. Jei tiksliau, aš žinoma už mokesčius, nes jie reikalingi išlaikyti valstybės mechanizmui, bet mano nuomone seniai jau yra peržengta protinga riba ir jų jau yra perdaug / jie per dideli / valdžia perdaug išsiaugus / lenda į sritis kur išvis nereikėtų.

Bet problemą man kelia ne tiek tai, kad I.Šimonytei "norisi" naujų mokesčių, kiek tai, kad ji panašu net nesupranta, kad jei jau siūlo įvesti tuos naujus mokesčius, tai pirmiausia būtina pagrįsti kam jie yra reikalingi. Jei norima įvesti naujus mokesčius, tai reikia pasakyti ką aš už juos gausiu.
Nes bendros frazės mano pacituotos aukščiau nėra joks argumentas.

Teiginiai "jei norit turėt policiją, gaisrinę ir kelius tai reikalingi ir mokesčiai" bei "mokesčiai iš oro neatsiranda" skamba gražiai ir net yra teisingi, bet tai yra bendri teiginiai apie mokesčių reikalingumą ir jie nieko nepasako, kam reikalingi konkretūs siūlomi nauji mokesčiai. Jei tokius bendrus teiginius kaskart naudosim kaip argumentą įvest vis naujiems ir naujiems mokesčiams, tai netrukus viskas ką tik kas uždirba bus sumokama mokesčiais...


O tai juk išties labai paprasta.
Jei aš moku už kažką, aš noriu žinoti, ką konkrečiai aš už  tai gausiu. Jei manęs prašo mokėti paildomai - aš noriu žinoti, ką papildomai aš gausiu. Arba jei mokėsiu papildomai čia, gal man nereikės mokėti kažko kito? Turėtų būti aiški nauda. Bendrų frazių čia nepakanka. Jei jau sakot, kad šiuos mokesčius sunkiau paslėpt  ir jie ekonomiškesni... ok, tada pasakykit kokie tie kiti mokesčiai kurie neekonomiški ir lengvai paslepiami ir kurių, kiek suprantu, reikia atsisakyti kaip ydigų?

Beje, nepakanka taip pat ir pasakymo, kad taip "užkamšysim biudžeto skyles" - jei tai priimtumėm už rimtą argumentą, tai sudarytų galimybę didinti / įvedinėti naujus mokesčius ad infinitum: sukuri deficitą - įvedi naują mokestį jam užkaišyt - vėl sukuri deficitą - vėl įvedi naują mokestį... etc.

Nes dabar anot LLRI mes dabar dirbam 141 dieną per metus vien mokesčiams sumokėti. Nauda kurią už tai gauname yra... žinoma, kad ji yra - policija ir gaisrinė dirba ir net keliai tiesiami (etc).
Kita vertus, manau ir ministrė sutiktų su tuo, ką pastoviai rašo žiniasklaida ir kalba ekspertai, kad valstybės lėšų panaudojimo efektyvumas Lietuvoje - nestebuklingas, valstybė dirba neidealiai, lėšos dažnai švaistomos (kartais vagiamos), jau nekalbant apie tai, kad teisės aktai kartais numato jų panaudojimą srityse, kurios išvis neturėtų būti vastybės interesas, o privatus reikalas etc etc etc.

Ir dabar Jūs sakot, kad aš turėsiu mokėti DAR daugiau? Norit surinkt dar daugiau pinigų tam kad juos panaudoti neaišku kam ir taip pat nefektyviai? Aš tame neįžiūriu jokios naudos nei sau konkrečiai, nei mokesčių mokėtojams kaip visumai...
Tataigi...


Gerbiamoji I.Šimonyte,

TAI KĄ AŠ GAUSIU UŽ TUOS NAUJUS MOKESČIUS? A?

Skirmantui Tumeliui. Kritika.

Jei atvirai - visai nesiruošiau šito rašyt. Tai įvyko tarsi savaime prieš rinkimus paskaičius blogus, kur Skirmantas įvardinamas netgi kaip kažkoks "vilties kandidatas"... kas yra naivu... gal net kvaila... ir užsinorėjus pačiam pasakyt keletą žodžių.

Ne, aš nesu prieš Skirmantą. Ir aš nemanau, kad jis bus blogesnis Seimo narys nei dauguma dabartinių ir buvusių. Galbūt net geresnis, jei išties gebės išlikt principingas ir naudotis protu.

Tai ir šitas jo programos pakritikavimas nėra skirtas sumenkint. Jis greičiau skirtas tam, kad Skirmantas pats sugebėtų kritiškai pažvelgt į tas gražiai skambančias kalbas. Ir tikiuosi, kad jei jis pats šitą rašliavą kada skaitys, jis gebės peržengt per savo ego, įsigilint ir įvertint pastabas, o ne tiesiog aklai atmes...

Pradžioj bendra pastaba, kuri tinka visiems kandidatams į Seimo narius:

Seimo nario pagrindinis darbas yra įstatymų leidyba. Seimas nėra nei Vyriausybė nei savivaldybė ir jis nevykdo šių kontorų funkcijų. Seimo (ir Seimo nario) darbas leist įstatymus - t.y. nustatyti bendras žaidimo taisykles valstybėj.

Reiktų, kad vieną kartą visi Seimo nariai šitą išmoktų. Iš serijos "jei nesupratai - skaityk dar kartą kol suprasi".
Šiaip tai to žinoma dar reiktų ir mokytis, bet negi reikalausi, kad Seimo narys mokytųsi :DDD Na ar bent jau į padėjėjus pasiimtų asmenį, kuris tai išmano... o ne giminę/partietį/belenką, kaip dabar.


Dabar prie pačios programos.

Darysiu taip, kad valdžia naudotų IT efektyviai ir į įvairias paraiškas atsakytų per 1 darbo dieną. Ir kuo mažiau popierių.

Nesu tikras kiek čia tame yra Seimo vaidmens, bet net jei yra - rezultatas būtų blogas. Gerais norais kelias į pragarą grįstas... ;) Taip, yra paraiškų į kurias įmanoma normaliai atsakyti per 1 d.d.. Bet yra daugybė (dauguma, spėčiau) kur tas neįmanoma. Taip, efektyvus IT panaudojimas tą matyt gali pagreitint lyginant su tuo, kas yra dabar. Bet ne tiek, kad tai, kas dabar trunka mėnesį užmtų dieną. Jei realiai tą įvedus - kokybė būtų katastrofiška.
O bent mano nuomone - sprendimų kokybė yra svarbiau nei laikas. Nes prastų sprendimų ištaisymas kainuoja papildomai tiek pinigų, tiek laiko. Ir dar nervų.

Naudosiuosi rodikliais ir matuosiu savo padarytą darbą skaičiais.

Kiekybiniais rodikliais įmanoma pamatuot tik kiekybę. Ok, kartais ir kokybę, bet dažniausiai pastaroji neturi akivaizdžios skaitinės išraiškos. O jei dirbsi tik dėl to, kad pasidėtum dar viena pliusą į ataskaitą... :/
Mintis gera, bet dar reik ties ja padirbėt. Sugalvot taip pat ir kokybinius  kriterijus. 

Užtikrinsiu, kad reguliavimas būtų prevencinis, o ne represinis.

Šitą užskaitau. Nors mano galva, jei reguliavimas kokybiškas prevencija kaip tokia nereikalinga. T.y. nereik prevencijos (užkardymo), jei nėr poreikio kažką daryt blogai.

Stiprinsiu ryšį tarp mokslo ir verslo visuomenės. Žmonės turi mokytis to ko reikia.

Geriausia, ką čia galima padaryt, tai nedaryt nieko. Kuo mažiau valstybė kišasi, tuo geriau. Žmonės patys ne idiotai - susiorientuos.Verslas irgi ne idiotai. Ir net universitetai ne idiotai :)

Sudarysiu sąlygas plėstis verslo technologijų bazei, didinsiu jos naudojimo efektyvumą.

Ditto.

Remsiu iniciatyvas trumpinti aukštojo mokslo trukmę.

Ditto.

Švietimo įstatyme numatysiu daugiau galimybių daryti svarbius sprendimus tiems, kurie geriausiai supranta ir pažįsta savo vaikus – tėvams.

Šitas man patinka :)

Sistema padedanti tėvams surasti darželį ir vietą jame veiks.

Ne Seimo nario darbas.

Labai svarbu pasirūpinti išvažiavusiais lietuviais.  ”Lietuvio korta” gali būti sprendimas padėsiantis jiems užsienyje.

Pataikūnas :/
Jie rūpinasi savimi patys. Išvažiuodami ir susirasdami gyvenimą ten, kur jiems geriau. Kam dar kažkaip jais papildomai "rūpintis". Užteks to nanny-state'izmo. 

Užsienio atstovybių pagrindinis rūpestis bus ten gyvenantys lietuviai. Pasirūpinsiu, kad atstovybės savo piliečiams ar “lietuvio kortos” turėtojams į jų paraiškas atsakytų per 1 darbo dieną.

Va čia tai visiška nesąmonė. Su visa pagarba. Atstovybių reikalas ir "pagrindinis rūpestis" yra atstovaut šitą valstybę. Supranti? Valstybę. Visus mus čia gyvenančius ir mūsų visų bendrus interesus. Saugumo, ekonominius, politinius. O ne rūpintis keletu tūkstančių lietuvių kurie emigravo į vieną ar kitą šalį.
Nejau išties reikia tai aiškint ant pirštų?
Ir tai nelabai Seimo nario darbas... Užsienio politika tai Prezidentas ir URM.

Padarysiu taip, kad verslininkai rūpintųsi savo verslu, o ne tuo kaip sumokėti mokesčius ir drebėti dėl galimai padarytų klaidų. Įgyvendinsiu “vieno mygtuko” principą – paspaudei ir su valstybe atsiskaityta.

Užskaitau. Nors nesu visai tikras dėl to "padarysiu".

Viešajame sektoriuje informacinėse sistemos diegsiu kaip įmanoma daugiau atvirojo kodo programinę įrangą.

Vėlgi, skamba gražiai, bet reikia truputį pasigilint į situaciją. Atviras kodas turi daug privalumų. Bet jis turi ir l.didelį minusą - nėra kas atsako už softo priežiūrą iškilus bėdoms, atnaujinimą, bugų gaudymą ir kt.
Manau, kad jei pats pasigilinsi, suprasi, kad tai ne taip paprasta.

Pasirūpinsiu, kad autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas gintų autorius, o ne jų atstovus.

Ok. Tik kad niekur pasaulyje tas nepavyksta... Bet stengtis reikia. 

Žmonių išmintis ir žinios bus naudojamos taip, kad naudą neštų visiems, o ne tik tarpininkams

Mano galva čia tuščias lozungas. Ir labai jau soclialistisnis.Ekspropriatorių ekspropriacija etc.

Rūpinsiuosi menininkais, o ne veltėdžiais, apsimetančiais menininkais.

Jei paimi puse kibiro vandens ir supili i kita puse kibiro vandens... kaip Tu juos paskui isskirsi? Šiaip mano nuomone menas išvis ne valstybės reikalas, bet net jei manysim, kad yra - kokiu būdu Seimas nustatys sortiravimo į tikrus ir netikrus menininkus sistemą aš neįsivaizduoju.

Menas Valstybei duoda pakankamai naudos tuo, kad yra menu, o ne pinigais, kurie turi skatinti kūrybą. Todėl remsiu kuo mažesnius mokesčius menininkams arba apskritai jų panaikinimą.

Pirmas "sakinys" man nesuprantamas, tai aš jo nekomentuosiu.
Bet va dėl mokesčių... kuo Tau nusikalto vargšas suvirintojas... ar dažytojas... ar neurochirurgas... ar duobkasys... ar dar krūva įvairiausių žmonių, kuries turės mokėt mokesčius. Tuo, kad "menas yra menas", o darbas tai čia šiaip... fignia?


Apibendrinant:
Vertinu pastangas, bet kol kas Tamstai trūksta žinių.
Geri norai yra pagirtina. Ir jei sąžiningai, kaip Seimo nariui gal net pakankama. Su sąlyga, kad yra ir noras mokytis.

Semkės.

Preach It, Sister

Well, as P.J. O'Rourke so aptly phrased it "There's no such thing as 'we'; there's only you and me. And sometimes I'm not too sure about me." It's important to not confuse the first person plural pronoun with an actual physical entity.

"We" are not a wealthy "society". You and I live in a place that has some rich people and some poor people and some in-between people. "We" don't "just have to" do anything. There may be things you need to do or things I want to do, but we aren't part of some borg-like collective with collective responsibilities, wants and needs.

If you want to be compassionate, go be compassionate. I know that's usually what I do when I'm feeling compassionate, not expect some entity called "the government" to go be compassionate for me. Mailing a check to the government to help the poor because you're feeling compassionate is like handing the local crackhead a twenty to fetch you a pizza because you're feeling hungry.

If you think something needs to be done, you should do it. You should not assume everybody else thinks the same way or that somebody else will take care of it for you. You and I are not sticks in a fasces or cells in a jellyfish; we are individuals with the right to live our own individual lives without someone else telling us what we have to do.

- Tamara (view from the porch)