Senokai rašiau apie ginklus ir savigyną, nors kaip tik buvo gera (nors liudna) proga apie tai vėl pakalbėt - žmogus nušovė savo anūką.
Ikiteisminis tyrimas išsiaiškins konkrečias aplinkybes ir priežastis, bet kai kuriuos bendrus dalykus galima pasakyti jau dabar.
Pirmas dalykas, kurį reikia pasakyti - turėti ginklą ir mokėti juo naudotis yra du visiškai skirtingi dalykai.
Jeff Cooper sakydavo “Owning a handgun doesn't make you armed any more than owning a guitar makes you a musician”. Mintis juk išties labai paprasta - vien turėti ginklą nepakanka - reikia mokėti juo naudotis.
Aš jau pora kartų rašiau apie 4 taisykles, tai dar kartą nesikartosiu, tik pabrėšiu, kad eilinį kartą tragedija įvyko dėl to, kad jų nebuvo laikomasi. O laikomasi jų nebuvo nes... greičiausiai tas šaulys jų tiesiog nebuvo mokytas.
Kai perskaitau tokį sakinį: "Bandydamas sulaikyti vagis, vyriškis juos pagąsdino šūviu, tačiau kulka pataikė į kartu su juo atėjusį nepilnametį", tai plaukai ant galvos stojasi...
Pradėkim nuo to, kad ginklas nėra skirtas gąsdinti. Žinau, kad krūva žmonių, kurie įsigyja ginklą įsivaizduoja, kad "jei ką, aš tik pagąsdinsiu", bet toks požiūris, nevyniojant į vatą, yra kvailystė.
Jei norima gąsdinti galima (reikia?) tą daryti žodžiu (pvz. rėkti "Aš esu ginkluotas! Stok!!! Šausiu!!!"). Vieną kartą derėtų atsikratyti tos iš tarybinių laikų "paveldėtos" nesąmonės, kad (prieš ginantis) pirmiausia "reikia šauti perspėjamajį šūvį (į orą)". Nereikia. Į orą šaudyti nedėrėtų jau vien dėl tos paprastos priežasties, kad tai kas pakyla į viršų - su laiku grįžta atgal. Ir nors grįžta ne visai su ta pačia jėga, kaip pakyla, tačiau nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms kas nors gali būti sužalotas (stipriai). Taip pat nedėrėtų šaudyt ir į žemę - dėl rikošeto pavojaus.
Išvis, nedėrėtų šaudyti niekur, kol nesi visiškai tikras į ką pataikysi. Clint Smith ne veltui sako "We don't shoot at sounds and shadows" - šaunama gali būti tik tuo atveju, jei taikinys visiškai aiškiai idetifikuotas ir jei jį visiškai neabejotinai norima sunaikinti. Tik tuo atveju.*
Summa sumarum:
1. Jei situacija pakankamai kritiška, kad būtų naudojamas ginklas - šauti reikia į užpuoliką.
2. Jei situacija nėra kritiška - nereikia šaudyt išvis (geriausia - išvis nemosikuot (nedemonstruot) ginklu).
3. "Gal aš geriau šausiu perspėjamąjį šūvį į orą"? Dar kartelį - šaudant "belenkur" (į orą, į žemę, pagąsdinimui etc.) galima pataikyt į beleką. O pašovus (juolab nušovus) pašalinį žmogų (jau nekalbant apie anūką) nelabai pasiteisinsi "aš tik pagąsdinti norejau...".
__________________
* Šitam kontekste verta taip pat paminėti, kad naktį geras prožektorius yra ne mažiau, o matyt net daugiau svarbus negu ginklas, nes deja, bet žmonės tamsoj mato prastai ir norint kažką matyti reikia pasišviesti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą