Aš nekaltinu žmonių, kurie emigruoja.
Tiek tų visokių juodadarbių "braškių skynėjų", tiek ir "nutekančių protų" - jie stengiasi surasti, kur jiems būtų geriau gyventi. Ir taip, matyt nemaža dalis jų, gal net dauguma jau niekada nebegrįš, ir jų vaikai nors galbūt (o gal ir ne) ir sakys su svetimu akcentu, kad jie "lietuviai", bet iš tiesų jie jau bus britukai, amerikietukai ar vokietukai.
Bet aš nekaltinu jų ir nepuolu barstytis galvos pelenais, kaip mūsų davatkuojantys politikai "o-jo-joi, Lietuva išnyks... ką daryti?...".
Taip, Lietuva greičiausiai išnyks. Ir greičiau anksčiau negu vėliau. Galbūt visiškai asimiliuosis ir ištirps viena valstybe virstančioje Europos Sąjungoje... o gal po keliasdešimt metų vėl pateks į vis labiau imperialistiškos Rusijos glėbį... Kasžin. Bet kuo toliau tuo labiau man ima atrodyti kad tai tampa neišvengiama.
Nes nėra pas mus to patriotizmo, ir meilės savo Šaliai, kuriuo pasižymi amerikiečiai ar tie patys rusai. Mes į jį žiūrim su pašaipa ir panieka. Bet savo nuosavojo patriotizmo, kuris nebūtų juokingas, mes kaipo ir nesukūrėm.
Ko aš čia taip niūriai?
Vakar, žinia, buvo rugsėjo 1-oji. Mokslo ir žinių diena. Ir aišku sūnaus (pradinėje) mokykloje šia proga buvo iškilmingas mokslo metų atidarymas, kuris prasidėjo... na ir taip aišku kuo - Lietuvos himnu.
Tie, kas mane pažįsta, žino, kad šiaip mūsų himnas man nepatinka*. Bet tai mūsų himnas - mūsų šalies simbolis ir vienybės ženklas.
Taigi. Susirinkę keli šimtai žmonių: pradinukai, jų tėvai. Nuskamba himnas ir jį ima giedoti... na ką aš žinau - gal 20 kokie žmonių? Kiti ar tai nemoka žodžių artai nemato reikalo...
Smulkmena? Aš reaguoju per rimtai?
Bet. Vaikai yra auklėjami pirmiausia pavyzdžiu. Ir Tėvynė prasideda, nuo va tokių "smulkmenų"... kaip kažkada dainuota senoj tarybinėj dainoj - nuo paveikslėlio elementoriuje ir kiemo draugų.
Ir nuo Šalies himno giedojimo rugsėjo 1-ąją matyt irgi...
Na. Tai ir ko gi mes tada tikimės?
______________
* Kaip ir trispalvė.
