"Neigalumas - ne kliutis"

Ar kazkaip panasiai.

Stebiuosi ash kartais tom musu socialinem reklamom. Kai reklama komercine, tai stengiamasi, kad ji butu kokybiska. Bet kai uzsakineja institucijos...

Pamaciau siandien viename sviecianciame skelbimu skyde reklamini plakata su sukiu "Neigalumas - ne kliutis" (ar kazkaip panasiai - gal zodziai skiriasi, bet mintis tiksli).

Jame vaizduojamas, kazkoks parko keliukas nueinantis i toli. Pirmame plane is nugaros matom mergina vezimelyje ir vaikina (stovinti normaliai ant koju), susikabinusius uz ranku. Jie tiesiog stovi nejudedami ir ziuri i preiki tako linkme. O is ten i juos atvaziuoja dviratininkas. Ir turint omeny, kad jie stovi ir tokiu budu uztveria kelia - kas jie tokie, jei ne kliutis?
Ar "neigalumas ne kliutis" cia reik suprasti, mazdaug: nekreipk demesio - vaziuok per juos - bichas gal ir spes pasitraukt... na o neigalumas juk jokia kliutis ;)

Nezinau ar tai juokinga :)

"Oro gitaros" revisited

Rasiau ne karta, ka manau apie ginklus ir ju butinybe (gyvenant realiam pasaulyje, o ne utopijoje, kaip megsta kai kurie "filosofai").

Na ir prasau - liudna iliustracija: V.Kapochiaus zutis.
Galbut jis galejo neatidaryt duru, galbut dar kas nors. Gal reikejo elgtis vienaip, o ne kitaip - po fakto visi gudrus. Bet as noriu pasakyt ne apie tai.

Televizijos rode jo gyvenimo drauge, kuri matesi buvo baisiam strese ir reke kazka apie tai, kur ta policija ir kodel ji neapsaugo...

Kada zmones pagaliau ims suprast, kad kiekvienas primiausia turi save ir savo artimuosius saugoti _pats_... net jei valstybe, kurioj jis gyvena ir nepadeda ir net nenori jam padeti tai daryti... (isties tai netgi ir tuo atveju, jei valstybe vistik butu pasiruosus ir noretu padeti).

Vis tos oro gitaros :(

Lojalumas ir lazda su dviem galais

Taigi. Bent man atrodo, kad lojalumas (konkreciai imant - vadovui ir/ar firmai (kadangi dazniausiai kai kalbama apie lojaluma, tai butent siame kontekste)) - tai lazda su dviem galais. T.y. ne tik pavaldinys (darbuotojas) turi buti lojalus vadovo (firmos) atzvilgiu, bet ir atvirksciai. Na, bent jau man tai kazkodel atrodo savaime suprantamas dalykas - kitaip ir buti negaletu.

Taciau ziurint is praktines puses, matau, kad isties taip nera.
Dauguma vadovu, kazkodel isivaizduoja, kad pavaldinys turi buti lojalus, o vat jam, vadovui, jokiu lojalumo salygojamu pareigu (isipareigojimu) nekyla - jis gali elgtis belenkaip. Ir gaunasi, kad zmogus dirba, stengiasi buti lojalus o paskui paaiskeja, kad jis tebuvo "spaliukas - Lenino anukas".

Siaip matyt galima isplestai ta pati pasakyti ir apie visa valstybe: mes tikimes, kad pilietis bus jai lojalus visada ir besalygiskai. Bet kazkaip pamirstam, kad ir valstybe turi but jam lojali. Kaip ne visada yra.