Jeremy Clarkson
2012-10-26
2012-10-25
Gerbiamas E.Kūri, bet juk Jūs klystate...
Mano kuklia nuomone Egidijus Kūris ne tik kad vienas iš geriausių teisininkų Lietuvoj, aš manau, kad jis vienas iš reikšmingiausių. Istorija žinoma parodys, bet aš visai nenustebčiau, jei po pusės amžiaus E.Kūrio darbai būtų studijuojami teisės studentų vienoje eilėje su M.Roemeriu...
Bet. Tai nekeičia, to, kad mano nuomone, jis irgi ne visada teisus.
Prieš keletą dienų buvo E.Kūrio konferencija Delfyje. Atsižvelgiant į dabartinę situaciją klausimų jam buvo daugybę ir kaip visad jo atsakymai įdomūs ir pagrįsti. Ir su dauguma aš visiškai sutinku, bet buvo du, kur mano nuomone, E.Kūrio pozicija neteisinga (ar dėl to kad jis neturėjo progos pakankamai įsigilint ar dėl to, kad laikosi kitokios "filosofijos" žvelgiant į teisę nei aš - bet tas pagaliau nesvarbu).
Vienas dalykas, tai tas D.Grybauskaitės leptelėjimas apie "Konstitucijos garantą". Ne tik E.Kūris, bet ir pvz. V.Nekrošius ir mano kursiokas P.Ragauskas vertina tai kaip persistengimą - Lietuvoje Prezidentas nėra Konstitucijos garantas. Ir aš leisiu sau pagarbiai su jais nesutikt.
Pradėkim gal nuo konstatavimo, kad ne, mano nuomone dabartinė prezidentė nėra Konstitucijos garantas - nemanau, kad tai galima būtų teigti po to, kai žmogus pasirašo įstatymą, kuris, kaip jis puikiai žino, neabejotinai tikrai prieštarauja Konstitucijai... Taigi ne, D.Grybauskaitė nėra garantas. Bet aš vis tiek manau, kad Lietuvos Prezidentas turėtų būti Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantu.
Pradėkim gal nuo to, kad tas "garantas" bent jau Lietuvoje tai nėra teisinė sąvoka - joks įstatymas tokios nei pareigos nei funkcijos neįtvirtina. Tai tiesiog bendrinės kalbos sąvoka reiškianti asmenį (pareigūną), kurio funkcija kažką užtikrinti - šiuo atveju užtikrinti konstitucingumą.
Žinoma, Konstitucinio Teismo kompetencija šioje srityje gerokai platesnė ir daugiau apimanti (nei pvz. Prezidento), bet vis tik, viena vertus, jis įgyvendina konstitucingumo priežiūra ex post (su tam tikrom išimtimis) - t.y. jau po to, kai teisės aktas buvo priimtas ir galioja. Kita vertus - Konstitucinis Teismas pats neturi teisės inicijuoti vieno ar kito teisės akto konstitucingumo patikrinimo, - tą gali tik Konstitucijoje įvardinti subjektai. Todėl bent mano nuomone nelabai jam tinka Konstitucijos garanto vaidmuo - nei dėl jo kolegialumo, nei dėl negalėjimo pačiam inicijuot konstitucingumo tikrinimo, - tai tiesiog teismas su tam tikrais specialiais (labai svarbiais) įgalinimais.
Grįžtant prie Prezidento, noriu atkreipt dėmesį į (visiems teisininkams puikiai žinomą) dalyką, kuris mano nuomone labai svarbus ir kuris, tuo atveju jei Prezidentas pilnai išnaudotų savo galimybes šioje srityje, leistų teigti, kad Prezidentas yra mūsų Konstitucijos garantas:
Prezidentas yra (vienintelis) subjektas, kuris Lietuvoje turi (suspensyvinio) veto teisę - t.y. jis gali gražinti Seimui šio priimtus įstatymų projektus, nurodydamas to motyvus. Konstitucija nedetalizuoja kokie tai gali būti motyvai dėl to jie gali būti patys įvairiausi - nuo višiškai pragmatinių buitinių iki filosofinių ideologinių.
Tačiau bant man akivaizdu, kad Prezidentas turėtų (ir jei ne teisiškai, tai bent moraliai, ir privalėtų) pasinaudoti šia teise tuo atveju jei toks priimtas įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Pakartosiu, kad tai vienintelis subjektas turintis tokią teisę, vienintelis subjektas galintis įvertinti kiekvieną priimtą (bet dar neįsigaliojusį) įstatymą konstitucingumo požiūriu ir gražinti jį Seimui, jei paaiškėja, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Tą sprendimą jis gali priimti vienasmeniškai, vadovaudamasis tiesiog savo paties nuomone, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Akivaizdu, kad tai labai didelė galia esanti vieno asmens rankose (reikia žinoma gebėti ja naudotis).
Todėl, bent mano įsitikinimu, jei asmuo einantis Prezidento pareigas šia savo teise realiai ir efektyviai naudotųsi, tai būtų galima visiškai vienareikšmiškai teigti, kad jis yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantas, nes garantuoja, kad aukščiausios galios teisės aktus (įstatymus) leidžianti institucija (Seimas) laikytųsi Konstitucijos*...
Kitas dalykas, kur aš nesutinku su E.Kūriu (ir, mano galva, jis stipriai klysta... manau, kad tiesiog nespėjo pasigilint prieš laidą į įstatymą) tai dėl veiksmų būtinų atsižvelgiant į referendumo rezultatus:
Įstatymas kalba apie konkretaus sprendimo priėmimą. Žinau, kad yra tokių, kurie teigia, kad atsisakymas priimti sprendimą irgi yra sprendimas, bet bent šiuo atveju taip nėra... jei analizuosim Referendumo įstatymo normas, o ne kalbėsim iš lubų.
Reikia turėt omenyje, kad įstatymo nuostatas reikia vertinti kompleksiškai, imant ir analizuojant visą to įstatymo tekstą, o ne įsikabinant atskirą nuostatą ir išlupant ją iš konteksto. Kas tas yra referendumo "sprendimas" ir kaip būtent jį reiktų suvokti yra įvardinta pakankamai aiškiai. Įstatymo 10 str. 1, 2, 4, 6 d., 11 str. 1 d., 12 str. 1 d., 14 str. 2 d., 15 str. 1 d. etc etc etc ypač atkreiptinas dėmesys į 65 str. 1 d. 9, 13, 16 p. visiškai nedviprasmiškai kalba apie "referendumu siūlomą priimti sprendimą", "referendumui pateiktą sprendimą". Būtent tik tam tikras konkretus sprendimas yra iškeliamas referendume ir būtent tam konkrečiam sprendimui turi pritarti (arba nepritarti) rinkėjai. Ir tik tuo atveju, jei rinkėjai tokiam sprendimui pritaria, kyla Seimo pareiga tokį sprendimą įgyvendinti. Jei sprendimui nepritariama, tokia pareiga pagal įstatymą nekyla. Nekyla, nes sprendimas nebuvo priimtas - jam nebuvo pritarta.
Tai, kad gal Seimas turėtų vis tik kažkokių veiksmų imtis atsižvelgiant į tuos rezultatus matyt yra tiesa, bet tai nėra jo įstatyminė pareiga.
___________________________________
* Čia galiu paminėti, kad mano nuomone labai naudinga būtų Prezidentui suteikti teisę ne tik motyvuotai gražinti Seimo priimtą įstatymą pačiam Seimui, kaip yra dabar, bet ir tiesiogiai (motyvuotai) perduoti priimtą, bet neįsigaliojusį įstatyma Konstituciniam Teismui, kad šis įvertintų vienos ar kitos abejotinos įstatymo nuostatos konstitucingumą dar prieš įsigaliojant tokiam įstatymui... Bet tam reiktų keisti Konstituciją.
Bet. Tai nekeičia, to, kad mano nuomone, jis irgi ne visada teisus.
Prieš keletą dienų buvo E.Kūrio konferencija Delfyje. Atsižvelgiant į dabartinę situaciją klausimų jam buvo daugybę ir kaip visad jo atsakymai įdomūs ir pagrįsti. Ir su dauguma aš visiškai sutinku, bet buvo du, kur mano nuomone, E.Kūrio pozicija neteisinga (ar dėl to kad jis neturėjo progos pakankamai įsigilint ar dėl to, kad laikosi kitokios "filosofijos" žvelgiant į teisę nei aš - bet tas pagaliau nesvarbu).
Vienas dalykas, tai tas D.Grybauskaitės leptelėjimas apie "Konstitucijos garantą". Ne tik E.Kūris, bet ir pvz. V.Nekrošius ir mano kursiokas P.Ragauskas vertina tai kaip persistengimą - Lietuvoje Prezidentas nėra Konstitucijos garantas. Ir aš leisiu sau pagarbiai su jais nesutikt.
Pradėkim gal nuo konstatavimo, kad ne, mano nuomone dabartinė prezidentė nėra Konstitucijos garantas - nemanau, kad tai galima būtų teigti po to, kai žmogus pasirašo įstatymą, kuris, kaip jis puikiai žino, neabejotinai tikrai prieštarauja Konstitucijai... Taigi ne, D.Grybauskaitė nėra garantas. Bet aš vis tiek manau, kad Lietuvos Prezidentas turėtų būti Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantu.
Pradėkim gal nuo to, kad tas "garantas" bent jau Lietuvoje tai nėra teisinė sąvoka - joks įstatymas tokios nei pareigos nei funkcijos neįtvirtina. Tai tiesiog bendrinės kalbos sąvoka reiškianti asmenį (pareigūną), kurio funkcija kažką užtikrinti - šiuo atveju užtikrinti konstitucingumą.
Žinoma, Konstitucinio Teismo kompetencija šioje srityje gerokai platesnė ir daugiau apimanti (nei pvz. Prezidento), bet vis tik, viena vertus, jis įgyvendina konstitucingumo priežiūra ex post (su tam tikrom išimtimis) - t.y. jau po to, kai teisės aktas buvo priimtas ir galioja. Kita vertus - Konstitucinis Teismas pats neturi teisės inicijuoti vieno ar kito teisės akto konstitucingumo patikrinimo, - tą gali tik Konstitucijoje įvardinti subjektai. Todėl bent mano nuomone nelabai jam tinka Konstitucijos garanto vaidmuo - nei dėl jo kolegialumo, nei dėl negalėjimo pačiam inicijuot konstitucingumo tikrinimo, - tai tiesiog teismas su tam tikrais specialiais (labai svarbiais) įgalinimais.
Grįžtant prie Prezidento, noriu atkreipt dėmesį į (visiems teisininkams puikiai žinomą) dalyką, kuris mano nuomone labai svarbus ir kuris, tuo atveju jei Prezidentas pilnai išnaudotų savo galimybes šioje srityje, leistų teigti, kad Prezidentas yra mūsų Konstitucijos garantas:
Prezidentas yra (vienintelis) subjektas, kuris Lietuvoje turi (suspensyvinio) veto teisę - t.y. jis gali gražinti Seimui šio priimtus įstatymų projektus, nurodydamas to motyvus. Konstitucija nedetalizuoja kokie tai gali būti motyvai dėl to jie gali būti patys įvairiausi - nuo višiškai pragmatinių buitinių iki filosofinių ideologinių.
Tačiau bant man akivaizdu, kad Prezidentas turėtų (ir jei ne teisiškai, tai bent moraliai, ir privalėtų) pasinaudoti šia teise tuo atveju jei toks priimtas įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Pakartosiu, kad tai vienintelis subjektas turintis tokią teisę, vienintelis subjektas galintis įvertinti kiekvieną priimtą (bet dar neįsigaliojusį) įstatymą konstitucingumo požiūriu ir gražinti jį Seimui, jei paaiškėja, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Tą sprendimą jis gali priimti vienasmeniškai, vadovaudamasis tiesiog savo paties nuomone, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Akivaizdu, kad tai labai didelė galia esanti vieno asmens rankose (reikia žinoma gebėti ja naudotis).
Todėl, bent mano įsitikinimu, jei asmuo einantis Prezidento pareigas šia savo teise realiai ir efektyviai naudotųsi, tai būtų galima visiškai vienareikšmiškai teigti, kad jis yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantas, nes garantuoja, kad aukščiausios galios teisės aktus (įstatymus) leidžianti institucija (Seimas) laikytųsi Konstitucijos*...
Kitas dalykas, kur aš nesutinku su E.Kūriu (ir, mano galva, jis stipriai klysta... manau, kad tiesiog nespėjo pasigilint prieš laidą į įstatymą) tai dėl veiksmų būtinų atsižvelgiant į referendumo rezultatus:
Pagal įstatymą, atrodo, per mėnesį nuo patariamojo referendumo paskelbimo Seime turi tuo klausimu būti priimtas sprendimas. Vadinasi, dar dabartiniame Seime.Čia jis iš esmės kartoja L.Balsio emocingus pasisakymus. Bet jei L.Balsys yra žurnalistas ir jam svarbu sukelt emocijas, tai mes teisininkai ir turėtume pažiūrėt vis tik ką rašo įstatymas. Aptariama nuostata (Referendumo įstatymo 8 str. 2 d.) skamba taip:
2. Tuo atveju, kai konsultaciniame (patariamajame) referendume dalyvavo daugiau kaip pusė piliečių ir konkretaus sprendimo priėmimui pritarė ne mažiau kaip pusė jame dalyvavusių piliečių, sprendimas yra laikomas priimtu. Klausimas dėl šio referendumo sprendimo įgyvendinimo ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo jo paskelbimo turi būti svarstomas Seime Seimo statuto nustatyta tvarka.Paryškinimas mano.
Įstatymas kalba apie konkretaus sprendimo priėmimą. Žinau, kad yra tokių, kurie teigia, kad atsisakymas priimti sprendimą irgi yra sprendimas, bet bent šiuo atveju taip nėra... jei analizuosim Referendumo įstatymo normas, o ne kalbėsim iš lubų.
Reikia turėt omenyje, kad įstatymo nuostatas reikia vertinti kompleksiškai, imant ir analizuojant visą to įstatymo tekstą, o ne įsikabinant atskirą nuostatą ir išlupant ją iš konteksto. Kas tas yra referendumo "sprendimas" ir kaip būtent jį reiktų suvokti yra įvardinta pakankamai aiškiai. Įstatymo 10 str. 1, 2, 4, 6 d., 11 str. 1 d., 12 str. 1 d., 14 str. 2 d., 15 str. 1 d. etc etc etc ypač atkreiptinas dėmesys į 65 str. 1 d. 9, 13, 16 p. visiškai nedviprasmiškai kalba apie "referendumu siūlomą priimti sprendimą", "referendumui pateiktą sprendimą". Būtent tik tam tikras konkretus sprendimas yra iškeliamas referendume ir būtent tam konkrečiam sprendimui turi pritarti (arba nepritarti) rinkėjai. Ir tik tuo atveju, jei rinkėjai tokiam sprendimui pritaria, kyla Seimo pareiga tokį sprendimą įgyvendinti. Jei sprendimui nepritariama, tokia pareiga pagal įstatymą nekyla. Nekyla, nes sprendimas nebuvo priimtas - jam nebuvo pritarta.
Tai, kad gal Seimas turėtų vis tik kažkokių veiksmų imtis atsižvelgiant į tuos rezultatus matyt yra tiesa, bet tai nėra jo įstatyminė pareiga.
___________________________________
* Čia galiu paminėti, kad mano nuomone labai naudinga būtų Prezidentui suteikti teisę ne tik motyvuotai gražinti Seimo priimtą įstatymą pačiam Seimui, kaip yra dabar, bet ir tiesiogiai (motyvuotai) perduoti priimtą, bet neįsigaliojusį įstatyma Konstituciniam Teismui, kad šis įvertintų vienos ar kitos abejotinos įstatymo nuostatos konstitucingumą dar prieš įsigaliojant tokiam įstatymui... Bet tam reiktų keisti Konstituciją.
2012-10-24
Ginklas savigynai: kriterijai
Šitas postas pradėtas rašyt prieš tris metus, bet kažkaip vis pritrūkdavo fantazijos (noro?) jį užbaigt. Dabar nusprendžiau, kad reikia tą padaryt. Taigi, Jūsų dėmesiui...
Kadangi, kaip rodo mano pastebėjimai, dauguma žmonių, kurie atklysta į šį blogą ne iš kitų blogų, ateina per google paieškas "ginklas savigynai", "geriausias ginklas savigynai", "kokį ginklą pasirinkti" ir panašiai*, tai nusprendžiau parašyt atsakymą į tą klausimą (nors ir jau esu apie tai rašęs). Taigi:
Kokį ginklą savigynai pasirinkti?
Glock 19. Kitas klausimas?** :)
Čia trumpasis atsakymas tam, kas nori paprasto ir vienareikšmiško patarimo ir tingi sau kvaršint galvą. Glock 19 labai geras ginklas savigynai - kompaktiškas, pakankamai lengvas, šaudo populiariausio žmonijos istorijoje centrinio įskėlimo (aaargh... jau ta lietuviška terminologija :( ) kalibro šoviniais.
Trumpasis atsakymas išsemtas.
Bet jei kam įdomus ilgesnis atsakymas... galima pabandyti įvardinti kažkokius kriterijus, kuriais reiktų vadovautis renkantis ginklą savigynai.
0. Naudotojo gebėjimai
Iš esmės tai nėra kriterijus renkantis ginklą, bet asmens gebėjimai juo naudotis yra esminis dalykas. Galima turėti patį geriausia ginklą pasaulyje, bet nemokant juo naudotis iš jo nebus jokios naudos. Juolab, kad įgudęs šaulys galės efektyviai pasinaudoti net tuo ginklu iš kurio pradedančiajam būtų daugiau vargo nei naudos (kaip pvz. trumpanosiu revolveriu). Todėl nepakanka turėti ginklą stalčiuj - reikia nuolat lavinti jo naudojimo įgūdžius...
Taigi - nors tai ir nėra ginko savybė, bet manau, kad tą būtina dar kartelį pakartoti.
1. Patikimumas
Kaip sako amerikiečiai "loudest sound is a click when you expect a bang" - ginklas pirmiausia turi būti patikimas, kad tą blogiausią gyvenimo dieną (kuri, visi tikimės, niekada neišauš) kai jį teks panaudot ginti save jis tikrai veiktų. Be jokių išlygų. Internetuose galima rasti įvairių rekomendacijų kokį ginklą jau galima laikyti patikimu... tą kuris iššauna 200, 500, 1000 šovinių be jokio užsikirtimo... Iš kokybiškų šiuolaikinių ginklų tikėtis tokio yra visiškai pagrįsta.
Kita vertus, neverta tikėtis, kad ginklas "niekada" neužsikirs - tai paprastas mechaninis įtaisas neturintis antgamtinių galių, todėl jis tiek nuo naudojimo gali sugesti (sudilt kokia nors detalė, išlyst koks nors smulkus brokas etc.), tiek pvz. gali į mechanizmą pakliūti kokia nors šiukšlė ar šoviniai gali pasitaikyt su broku. Neužsikertančių ginklų nėra, dėl to reikia mokintis šalinti galimus gedimus (tiesa čia dabar tema ne apie tai).
2. Patogumas nešiotis
Šitas kriterijus yra gal kiek ironiškas ta prasme, kad, kaip mėgsta kartoti Clint Smith "It's supposed to be comforting, not comfortable" - tampytis su savim pusę kilogramo / kilogramą niekad nėra itin patogu, bet tai ką padarysi - tai matyt nėra pagrindinis dalykas. Taip pat nėra itin patogu ir važinėti automobiliu prisisegus saugos diržą - nepaisant to, dauguma mūsų jau esame tiek prie to įpratę, kad net nepastebim.
Grįžtant prie pistoleto: nors, kaip minėta, patogumas nešiotis matyt nėra pagrindinis kriterijus, vis tik jis yra labai svarbus - jei ginklas nepatogus, jis tiesiog nebus nešiojamas ir tuo momentu kai jo prireiks, paaiškės, kad jis namie seife (o juk geriau minirevolveris kišenėj, nei Desert Eagle seife).
Čia žinoma jokių stebuklų - kuo ginklas lengvesnis tuo jį lengviau nešiotis ir tuo mažiau vis vargina. Kuo jis mažesnis, plokštesnis, kuo trumpesnė jo rankena - tuo jis mažiau išsikiša, reiškia jį lengviau paslėpti "ant kūno" ir tuo jis mažiau kliūna.
3. Patogumas naudotis.
Kalbant apie patogumą nešiotis negalima pamiršt ir patogumo naudotis - ir deja jie yra atvirkčiai proporcingi vienas kitam. Kuo ginklas lengvesnis, tuo (esant kitoms sąlygoms lygioms) bus stipresnė jo atatranka (tuo stipriau jis "duos"pačiam šauliui per ranką), tuo sunkiau bus taikliai paleisti pakartotinius šūvius (jei būtų toks poreikis). Trumpos rankenos taip pat kelia problemų gerai nulaikyti ginklą, nes ginklą tenka laikyti tik keturiais (ar net trim su puse) pirštais ir jis labiau linkęs išsprūsti iš rankų.
__________________________________________________________
Kadangi, kaip rodo mano pastebėjimai, dauguma žmonių, kurie atklysta į šį blogą ne iš kitų blogų, ateina per google paieškas "ginklas savigynai", "geriausias ginklas savigynai", "kokį ginklą pasirinkti" ir panašiai*, tai nusprendžiau parašyt atsakymą į tą klausimą (nors ir jau esu apie tai rašęs). Taigi:
Kokį ginklą savigynai pasirinkti?
Glock 19. Kitas klausimas?** :)
Čia trumpasis atsakymas tam, kas nori paprasto ir vienareikšmiško patarimo ir tingi sau kvaršint galvą. Glock 19 labai geras ginklas savigynai - kompaktiškas, pakankamai lengvas, šaudo populiariausio žmonijos istorijoje centrinio įskėlimo (aaargh... jau ta lietuviška terminologija :( ) kalibro šoviniais.
Trumpasis atsakymas išsemtas.
Bet jei kam įdomus ilgesnis atsakymas... galima pabandyti įvardinti kažkokius kriterijus, kuriais reiktų vadovautis renkantis ginklą savigynai.
0. Naudotojo gebėjimai
Iš esmės tai nėra kriterijus renkantis ginklą, bet asmens gebėjimai juo naudotis yra esminis dalykas. Galima turėti patį geriausia ginklą pasaulyje, bet nemokant juo naudotis iš jo nebus jokios naudos. Juolab, kad įgudęs šaulys galės efektyviai pasinaudoti net tuo ginklu iš kurio pradedančiajam būtų daugiau vargo nei naudos (kaip pvz. trumpanosiu revolveriu). Todėl nepakanka turėti ginklą stalčiuj - reikia nuolat lavinti jo naudojimo įgūdžius...
Taigi - nors tai ir nėra ginko savybė, bet manau, kad tą būtina dar kartelį pakartoti.
1. Patikimumas
Kaip sako amerikiečiai "loudest sound is a click when you expect a bang" - ginklas pirmiausia turi būti patikimas, kad tą blogiausią gyvenimo dieną (kuri, visi tikimės, niekada neišauš) kai jį teks panaudot ginti save jis tikrai veiktų. Be jokių išlygų. Internetuose galima rasti įvairių rekomendacijų kokį ginklą jau galima laikyti patikimu... tą kuris iššauna 200, 500, 1000 šovinių be jokio užsikirtimo... Iš kokybiškų šiuolaikinių ginklų tikėtis tokio yra visiškai pagrįsta.
Kita vertus, neverta tikėtis, kad ginklas "niekada" neužsikirs - tai paprastas mechaninis įtaisas neturintis antgamtinių galių, todėl jis tiek nuo naudojimo gali sugesti (sudilt kokia nors detalė, išlyst koks nors smulkus brokas etc.), tiek pvz. gali į mechanizmą pakliūti kokia nors šiukšlė ar šoviniai gali pasitaikyt su broku. Neužsikertančių ginklų nėra, dėl to reikia mokintis šalinti galimus gedimus (tiesa čia dabar tema ne apie tai).
2. Patogumas nešiotis
 | ||||
| Atsižvelgiant į merginos aprangą pasirinktas ginklas yra per didelis ir per sunkus - jo neišeis paslėpti po drabužiais. Kita vertus, šaunuolė - pirštas laikomas ne ant nuleistuko. |
Grįžtant prie pistoleto: nors, kaip minėta, patogumas nešiotis matyt nėra pagrindinis kriterijus, vis tik jis yra labai svarbus - jei ginklas nepatogus, jis tiesiog nebus nešiojamas ir tuo momentu kai jo prireiks, paaiškės, kad jis namie seife (o juk geriau minirevolveris kišenėj, nei Desert Eagle seife).
Čia žinoma jokių stebuklų - kuo ginklas lengvesnis tuo jį lengviau nešiotis ir tuo mažiau vis vargina. Kuo jis mažesnis, plokštesnis, kuo trumpesnė jo rankena - tuo jis mažiau išsikiša, reiškia jį lengviau paslėpti "ant kūno" ir tuo jis mažiau kliūna.
3. Patogumas naudotis.
Prie šio punkto priskirkim ir ergonomiką - rankenos formą, dėtuvės fiksatoriaus padėtį, etc. Tai priklauso nuo konkretaus šaulio rankų, dėl to reiktų į tai atkreipt individualų dėmesį.
4. Kalibro efektyvumas.
Apie kalibrus jau esu rašęs ne kartą, tai nesikartosiu - žinoma, kad kuo didesnis kalibras tuo geriau (bent kol nėra leidžiamos ekspansinės kulkos ;). Kita vertus - reikia sugebėti tą didlio kalibro ginklą nulaikyt rankose ir sukontroliuoti jo atatranką dėl to rinktinasis didžiausias kalibras kuris leidžia greitai ir taikliai šaudyti.
5. Kaina.
Žinoma galima imti ir užtikrintai teigti, kad tokiam svarbiam daiktui kaip savigynos instrumentas kaina nėra svarbu, bet... (na, palikim nuošaly tai, kad ne visi esam milijonieriai ir mūsų pasirinkimai ribojami finansinių išgalių) kaip jau minėjau, pirmoj (nulinėj :) vietoj yra gebėjimas juo naudotis, o pastarasis priklauso (nors nebūtinai visiškai tiesiogiai) nuo to, kiek yra treniruojamasi. Ir jei pvz perki ginklą už 1000 lt vietoj to, kad pirktum už 2000Lt, tai reiškia, kad už tą kainos skirtumą gali įsigyti 1500+ populiaresnio kalibro šovinių - kas reiškia daaaaaug treniruočių.
Čia žinoma reikia paminėt ir tai, kad priklausomai nuo kalibro šovinio kaina gali skirtis du kartus, dėl to renkantis ginklą reikia pamastyti taip pat ir apie tai, kad jį nusipirkus reikės pinigų ir šaudmenims (nuolat) pirkti - o tai paprastai gerokai didesnės išlaidos, nei paties ginklo pirkimo kaina (jei, kaip jau minėta, tai nėra tik seifo puošmena).
6. Taiklumas.
Ir paskutinis šeštas kriterijus :) Ne veltui šeštas - aš jo išties net nebūčiau traukęs į sąrašą tik, kad manau atsirastų tokių, kurie jo pasigestų. Tai pasakykim paprastai - paties ginklo taiklumas nėra svarbus. Viena vertus todėl, kad visi šiuolaikiniai ginklai (jei tai žinoma nėra koks beviltiškai sudrožtas egzempliorius) yra daugiau nei pakankamai taiklūs savigynos atstumais. Kita vertus todėl, kad šaulio taiklumas yra daug svarbesnis nei kad ginklo.
4. Kalibro efektyvumas.
Apie kalibrus jau esu rašęs ne kartą, tai nesikartosiu - žinoma, kad kuo didesnis kalibras tuo geriau (bent kol nėra leidžiamos ekspansinės kulkos ;). Kita vertus - reikia sugebėti tą didlio kalibro ginklą nulaikyt rankose ir sukontroliuoti jo atatranką dėl to rinktinasis didžiausias kalibras kuris leidžia greitai ir taikliai šaudyti.
5. Kaina.
Žinoma galima imti ir užtikrintai teigti, kad tokiam svarbiam daiktui kaip savigynos instrumentas kaina nėra svarbu, bet... (na, palikim nuošaly tai, kad ne visi esam milijonieriai ir mūsų pasirinkimai ribojami finansinių išgalių) kaip jau minėjau, pirmoj (nulinėj :) vietoj yra gebėjimas juo naudotis, o pastarasis priklauso (nors nebūtinai visiškai tiesiogiai) nuo to, kiek yra treniruojamasi. Ir jei pvz perki ginklą už 1000 lt vietoj to, kad pirktum už 2000Lt, tai reiškia, kad už tą kainos skirtumą gali įsigyti 1500+ populiaresnio kalibro šovinių - kas reiškia daaaaaug treniruočių.
Čia žinoma reikia paminėt ir tai, kad priklausomai nuo kalibro šovinio kaina gali skirtis du kartus, dėl to renkantis ginklą reikia pamastyti taip pat ir apie tai, kad jį nusipirkus reikės pinigų ir šaudmenims (nuolat) pirkti - o tai paprastai gerokai didesnės išlaidos, nei paties ginklo pirkimo kaina (jei, kaip jau minėta, tai nėra tik seifo puošmena).
6. Taiklumas.
Ir paskutinis šeštas kriterijus :) Ne veltui šeštas - aš jo išties net nebūčiau traukęs į sąrašą tik, kad manau atsirastų tokių, kurie jo pasigestų. Tai pasakykim paprastai - paties ginklo taiklumas nėra svarbus. Viena vertus todėl, kad visi šiuolaikiniai ginklai (jei tai žinoma nėra koks beviltiškai sudrožtas egzempliorius) yra daugiau nei pakankamai taiklūs savigynos atstumais. Kita vertus todėl, kad šaulio taiklumas yra daug svarbesnis nei kad ginklo.
Tai va tiek trumpai kriterijų. Žinoma nepaminėjau svarbiausio. Iracionalaus :) Ginklas turi patikti.
p.s. kaimieti, ar tinka? ;)
_____________________
* Na ok, tarp "hitų" žinoma yra ir "66 sonetas" ir "pasaka apie raudonkepuraitę" :)
** Kad niekam nebūtų abejonių: aš nemanau, kaip kai kas, kad Glock - didžiausia pasaulio nuostabybė ir "niekada negenda". Jei tiksliau - Glock man išvis nepatinka. Niekada nepatiko. Bet tai geras ginklas ir žmogui, kuris ginklais visai nesidomi siūlymas rinktis Glock'a yra geras "budintis" atsakymas.
2012-10-23
Re: Žodžiai nieko nereiškia (keli žodžiai ;) apie Obamą ir Egiptą)
I think that I’m a better speechwriter than my speechwriters. I know more about policies on any particular issue than my policy directors. And I’ll tell you right now that I’m gonna think I’m a better political director than my political director.
B.Obama, 2007
Grįžtant trumpam prie mano prieš keletą dienų rašyto posto, tai ta tendencija, tas požiūris "ką Petras kalba nesvarbu, aš širdyje jaučiu, kad jis geras žmogus" būdinga ne vien K.Girniui. Tendencija ne tik to paties Irano, bet ir pvz. kokios Musulmonų brolijos, kuri neseniai atėjo į valdžią Egipte, intencijas, pasaulėžiūra, tikslus, vykdomą politiką vertinti ne pagal jų retoriką, jų pačių teiginius apie tai ko jie siekia, jų konkretų elgesį (!), bet pagal... aš nežinau pagal ką? Savo svajones? Naivias viltis, kad visi žmonės broliai?
Pažiūrėkim pvz. ką štai čia kalba B.Obama (pusantros minutės ilgio iškarpa iš jo pasisakymo televizijai Telemundo sukėlusio nemažai nusistebėjimo politikos analitikų tarpe):
Mintis trumpai: "Egiptas nėra nei sąjungininkas nei priešas. Reikės žiūrėti ką naujoji valdžia darys.".
Iš pirmo žvilgsnio toks pasisakymas yra lyg ir ok - tiesiog konstatuoja situaciją. Bet pažvelkim tik truputėliuką giliau. Kam išvis kažką tokio beprasmiško reikėjo sakyti? Ką tai turėtų reikšti?
Žinoma jis teisus, kad reikia tiek žmones tiek valstybes vertinti pagal jų veiksmus. Tik kad politikoje žodžiai irgi yra veiksmai (jie net dažniau yra veiksmai, nei kad fiziniai veiksmai)... ir naujasis Egiptas jau spėjo gan nemažai padaryt.
Be to, niekam ne paslaptis, kad lig šiol tam pasaulio regione JAV turėjo tris gan aiškius sąjungininkus: Izraelis, Saudo Arabija ir Egiptas. Tie sąjungininkai turėjo trūkumų (patys tarpusavy nesutarė :), bet tai buvo sąjungininkai. Dabar gi B.Obama sako, kad nežino ar Egiptas yra sąjungininkas ar ne. Faktiškai tas matyt iš karto reiškia, kad jis žino, kad nėra... Ir žinoma atkreiptinas dėmesys, kad po šito nustebimą sukėlusio pasisakymo prezidento administracija suskubo paskelbti nieko nepaaiškinantį paaiškinimą, kad "prezidentas turėjo omenyje, kad Egiptas sąjungininkas, tačiau ne ta prasme, kad sąjungininkas, o ta prasme, kad sąjungininkas... bla bla", na jūs supratote (aš ne).
O jei ne sąjungininkas, tai kas tada yra Egiptas? Jei pažvelgsim į realybę, tai, kaip jau minėta, toje šalyje į valdžią atėjo ne kas kitas, o Musulmonų brolija. Ji vadinama liberalia musulmoniška organizacija (ir gal žiūrint iš kažkurios perspektyvos ji ir yra liberali), bet tai organizacija, kurios pačios deklaruojamas kredo yra "Alahas yra mūsų tikslas, koranas yra mūsų teisė, pranašas yra mūsų vadas, džihadas yra mūsų kelias; mirtis dėl alaho - aukščiausias mūsų siekis". Bent man atrodo tai pakankamai aišku ir nelabai reikalauja papildomo nagrinėjimo - čia tiesiai pasakoma, kad su liberaliosiomis vakarų demokratijomis su visais jų teisinės valstybės principais, idėjomis apie laisvę ir lygybę, demokatijos vertybėmis etc jiems yra nepakeliui (kitaip to vertint neįmanoma, jei manyt, kad teiginiai apie koraną, pranašą etc nėra tik pajuokavimas)*. Net daugiau nei nepakeliui - jie atvirai sako, kad nori tai pakeisti**.
Ir tai ne tik kalbos - šalis, kuri arčiausiai tos košės, Izraelis (kas gi daugiau) jau labai aiškiai pajautė situacijos pasikeitimą pasikeitus valdžiai - jei naujoji Musulmonų brolijos valdžia kol kas gal ir nesiima atvirai remti agresyvių ginkluotųjų džihadistų, tai bent jau tikrai yra nusiteikus pastovėti šalimais ir apsimest, kad nieko nepastebi... o jei ką ir pastebi - tai "priešų provokacijos".
Dar daugiau, šitas (aptariamas) B.Obamos pareiškimas padarytas po JAV ambasados Egipte užpuolimo, kuris nors ir nesibaigė taip liūdnai kaip Bengazi (ambasados personalui pavyko likti gyviems), bet nemažai pasako apie naująjį Egiptą atsižvelgiant į tai, kad naujoji Egipto valdžia dvi dienas laukė (be to prireikė B.Obamos skambučio pačiam Egipto prezidentui M.Morsi), kol ji pagaliau pasmerkė išpuolį...
Lyg ir pakaktų faktinių duomenų daryt kažkokioms išvadoms? (Jei trūksta - galima rasti ir dar, nes jų išties apstu)
Taigi, grįžkim prie klausimo: kas tada tas Egiptas JAV požiūriu?
Gal diplomatiniai sumetimai ir neleidžia tiesiai šviesiai pasakyti, kad Egiptas tik pykšt-pokšt-keberiokšt ir staiga tapo jau nebe JAV sąjungininku. Gal dar ne visai priešu - galbūt galima būtų sakyti kaip mėgsta rusų politologai "potencialiu priešininku". Bet esmės tai perdaug nekeičia. Šits klausimas daugiau mažiau aiškus.
Bet va kaip dėl B.Obamos pasisakymo? Kam jo reikėjo ir ką jis reiškia?
Yra analitikų kurie tame įžiūri imperiškus kėslus ir feodališką pagrūmojimą pirštu vasalui, kuris nelabai tinkamai elgiasi. Tame gal yra kažkiek racijos (jei ignoruosim tą menką faktą, kad labai JAV pati neimperiškiausia imperija žmonijos istorijoj ir labai jau dažnai jai tie "vasalai" f*kus rodo), bet mano nuomone šiuo atveju paaiškinimas gerokai paprastesnis.
Tuo pasisakymu B.Obama tiesiog išreiškė savo vidinį sutrikimą dėl to, kas vyksta - kognityvinį disonansą, jei norit: (eilinį kartą) paaiškėjo, kad ir jis pats ne visažinis ir kai kurios svajonės tėra tik svajonės; kad ne viskas pasaulyje yra rožiška ir pūkuota; kad faktai irgi kažką reiškia, o ne tik geri norai; kad bučiavimas į užpakalį ne visiems padaro pakankamą įspūdį ir kad jei kažkas viešai skelbia, kad tu jam ne draugas, tai matyt reikia juo tikėt, nes jis greičiausiai geriau žino...
Bet jis tuo vis tiek negali (nenori? nesugeba?) patikėt. Nes tai neįsipaišo į tą šiandienos realybės modelį kuriame "aš tikrai jaučiu, kad giliai širdyje jie geri"... dėl to reikia "palaukti ir pažiūrėti"... nes aš gi vis tiek "tikiu, kad jie geri"... "tikiu"...
Iš va to ir visa ta polemika su pačiu savimi klausimu "tai kas gi blyn dabar tas Egiptas, a?".
___________________________________
* Internetuose galima rasti laaaaaaaaaaabai ilgą (~4 val.), buvusio Pentagono analitiko majoro Stephen Coughlin paskaitą (briefing'ą) apie Musulmonų broliją, islama, džhadą etc etc etc, kuri būtent išimtinai ir skirta ne pateikinėt išorinius vertinimus, bet grynai tik tam, kad analizuoti ir atskleisti kaip ta brolija & co. patys save vertina, ką jie patys apie save teigia, kokie deklaruojami tikslai jų pačių nariams etc (čia nuoroda į pirmą paskaitos dalį; jų yra iš viso penkios).
** Šitoj vietoj vėlgi išlenda tie keisti žmonės kurie žiūri į viską per savo "vidinio pajautimo" prizmę, kuri jiems sako, kad tai netiesa - jie tokių tikslų neturi, o kalbos apie džihadą, tai kalbos apie vidinę kiekvieno asmens kovą, siekiant doros... bla bla bla... Ir jie kažkaip visai aklai linkę ignoruoti, kad pačių musulmonų nuomone džihadas turi ir kitą pusę - realią fizinę kovą su islamo priešais (= visais, kas nepripažįsta jo viršenybės)...
2012-10-22
... tik ne į Didžiają Britaniją (ar kaip ta vieta dabar vadinasi?)
Kažkada buvau tikras, kad niekad neemigruosiu. Bet dabar... kai kuriom dienom aš jaučiuos toks... pavargęs nuo nesamonių, kad pamastau ir apie tai... Bet as tikrai žinau viena.
Aš niekad neemigruosiu į Didžiąją Britaniją.
Na ar bent jau į tą žemės vietą, kur kažkada buvo šalis vadinama Didžiąja Britanija...
Ironiška, kai John'o Mill'io tėvynė, šalis davus pasauliui Magna Carta Libertatum palaipsniui, bet užtikrintai eina keliu nubrėžtu kito jos "sūnaus" George'o Orwell'o link totalitarinės distopijos...
Kad ta šalis pasaulio pagal gyventojų kiekvieno žingsnio stebėjimą (po stebėjimo kamerą kiekvieniems 14 gyventojų (nors čia buvo 2006 - ligi dabar situacija gal jau dar geresnė :)) jau esu kažkada minėjęs šitam bloge...
Bet pavyzdžiui, ar Jūs žinojote, kad jei turi tvartą, tai negali ant jo langų užkalti metalinio tinklelio. Kodėl negali? Todėl, kad netyčia koks nors vagis, bandydamas tave apvogti gali imti ir susižalot... O ar žinot, kad Jums prireikus policijos ir paskambinus ją iškviest, būsit informuotas, kad policija neatvyks idant "neeskaluot konflikto"? Ir tik jokiu būdu šalyje kur didžiausias smurtinis nusikalstamumas Europos Sąjungoje nesugalvokit gintis nuo užpuoliko - sėsit už grotų, jei Jūsų byla koks politikas nesusidomės. Geriau yra išmokti kaip teisingai būti auka. Ir žinoma nebandykit sulaikyti nusikaltėlio - pats būsit apkaltintas jo užpuolimu, - geriau žiūrėti ir nieko nedaryti. Ir išvis: tiek efektyvios savigynos mokymasis tiek net vargano dujų balionėlio įsigijimas yra tabu.
Man to jau lyg ir turėtų pakakti, kad neturėčiau noro ten kraustytis... :)
BET, dabar jau atrodo ta šalis žengė dar vieną žingsnį į 'šviesią ateitį' ir pagaliau, na pagaliau pagaliau ėmėsi bausti paauglius už nejuokingus juokus Facebook'e ar kvailus nacionalistus už sapaliojimus jų bloguose... :)
Nagi, dar truputėlį tereik pasispaust ir kitame evoliucijos žingsnyje jau bus galima baust už thoughtcrime kas butų absoliutus ir visiškas FTMW!!! :DDD
p.s. O dabar palyginkim tai su JAV.
p.p.s. Nors gal dar ne viskas prarasta?
[edit 2012-10-23] Dar tai.
Aš niekad neemigruosiu į Didžiąją Britaniją.
Na ar bent jau į tą žemės vietą, kur kažkada buvo šalis vadinama Didžiąja Britanija...
Ironiška, kai John'o Mill'io tėvynė, šalis davus pasauliui Magna Carta Libertatum palaipsniui, bet užtikrintai eina keliu nubrėžtu kito jos "sūnaus" George'o Orwell'o link totalitarinės distopijos...
Kad ta šalis pasaulio pagal gyventojų kiekvieno žingsnio stebėjimą (po stebėjimo kamerą kiekvieniems 14 gyventojų (nors čia buvo 2006 - ligi dabar situacija gal jau dar geresnė :)) jau esu kažkada minėjęs šitam bloge...
Bet pavyzdžiui, ar Jūs žinojote, kad jei turi tvartą, tai negali ant jo langų užkalti metalinio tinklelio. Kodėl negali? Todėl, kad netyčia koks nors vagis, bandydamas tave apvogti gali imti ir susižalot... O ar žinot, kad Jums prireikus policijos ir paskambinus ją iškviest, būsit informuotas, kad policija neatvyks idant "neeskaluot konflikto"? Ir tik jokiu būdu šalyje kur didžiausias smurtinis nusikalstamumas Europos Sąjungoje nesugalvokit gintis nuo užpuoliko - sėsit už grotų, jei Jūsų byla koks politikas nesusidomės. Geriau yra išmokti kaip teisingai būti auka. Ir žinoma nebandykit sulaikyti nusikaltėlio - pats būsit apkaltintas jo užpuolimu, - geriau žiūrėti ir nieko nedaryti. Ir išvis: tiek efektyvios savigynos mokymasis tiek net vargano dujų balionėlio įsigijimas yra tabu.
Man to jau lyg ir turėtų pakakti, kad neturėčiau noro ten kraustytis... :)
BET, dabar jau atrodo ta šalis žengė dar vieną žingsnį į 'šviesią ateitį' ir pagaliau, na pagaliau pagaliau ėmėsi bausti paauglius už nejuokingus juokus Facebook'e ar kvailus nacionalistus už sapaliojimus jų bloguose... :)
Nagi, dar truputėlį tereik pasispaust ir kitame evoliucijos žingsnyje jau bus galima baust už thoughtcrime kas butų absoliutus ir visiškas FTMW!!! :DDD
p.s. O dabar palyginkim tai su JAV.
p.p.s. Nors gal dar ne viskas prarasta?
[edit 2012-10-23] Dar tai.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)