Manęs kartais vis kas nors paklausia: kodėl aš taip nusistatęs prieš religiją...
Mano atsakymas yra, kad aš visiškai nesu prieš ją nusistatęs, bet va ji dėl kažkokių man nesuprantamų priežasčių akivaizdžiai nusistačius prieš mane :)
Žinot tą "dievo formos tuštumą"?
Čia toks vienas iš pamėgtų ir gan dažnai pasitaikančių tikinčiųjų pateikiamų "argumentų" (na, jiems atrodo, kad tai argumentas), kurį jie mėgsta kartoti viešai (pvz. Marijos radijuj).
Skamba jis maždaug taip: "tavo širdyje yra dievo formos tuštuma, kurią tu gali stengtis užpildyti pramogomis, pinigais, moterimis, žiniomis, mokslu etc etc etc (t.y. tinka viskas kas tuo momentu pakliuvo po ranka), bet tau tai nepavyks...".
Kas man keista, tai kad jiems šitas pasakymas jiems atrodo visiškai normalus. Visai neįžulus. Nekontraversiškas. (Net nekalbu apie tai, kad jis jiems atrodo teisingas).
Bet jei aš atsakau, kad "tavo smegenyse yra proto formos tuštuma, kuria tu gali stengtis užpildyti vaikiškomis pasakomis ir primityviais prietarais, bet vis tiek nieko iš to nesigaus..." tai jau kažkodėl iškart laikoma įžeidimu ir nusistatymu prieš religiją :)))
Ką čia bepridursi...
