Juokinga?

Galvojau pasisaypyti is lietuviskuju "patriotu", bet "pagavo" kitas dalykas - savo nelaimei atsidariau A.Raco bloga... "Humoro klubas" mane stebino nuo pat pradzios - as vis netycia uztaikau ant jo perjunginedamas kanalus, paziuriu keleta ar keliolika minuciu ir vis stebiuosi: negi tai kazkam juokinga? Hmmm...

Vengiu but "komentatorium" ypac populiariose interneto taushkyklose (nors kartais labai norisi). Bet keletas klausimu-apmastymu man kilo.


1. Ar isties tiems "gerbiamiems" A.Pukleviciui, M.Katleriui, J.Jankeviciui (ir tam paciam M.Vaisnorui) butu juokinga, jei tam vadinamojo "humoro" klube atsistotu koks besistengiantis savirealizuotis megejas stand-up'eris ir imtu pasakot istorijas apie tai kaip (pvz.) A.Puklevicius laize M.Mikutaviciaus apelsinus, kai pastarasis savo agurku mankstino M.Katleri*?
Nemanau (kazkodel), kad jiems butu juokinga. Net jei del to visa sale juoktusi.
O juk jei ieskoti to apsimestinio pagrindo tokiems "juokams", tai "pagrindas" tam yra toks pats, kaip ir N.Pareigytes atveju - siti "humoristai" juk papuole kazkaip i laida. Ir juk gerai suprantam, kad papuole, tikrai ne del sugebejimo juokauti (bent dauguma) ar "juokavimo" mokslo universitetiniu laipsniu. Tai kodel tada? A?...


2. Tarkim (manykim), kad isties yra pagrindas** saipytis is N.Pareigytes. Ar tai reiskia, kad bent kazkiek kontroliuoti savo saviraiska nereikia? Joks subtilumas nebutinas? Elementarus mandagumas ir isauklejimas atostogauja?
Juokai paprastai slypi dviprasmybese ir netiketumuose (kiek ash suprantu). Kai nei to nei to nera - juokai menki. As suprantu, kad tam klube ikaushusi ir uzsivedusi kompanija juoktusi is parodyto bybio, oj atsiprasau, pirsto, - bet nuo to tie "juokai" netampa juokingi.
Neblogai isivaizduoju, kaip viskas butu atrode, jei vietoj M.Vaisnoro butu R.Bingelis. Jis nebutu rodes jokiu nesvankybiu, butu tiesiog perskaites teksta atitinkamai intonuodamas ir darydamas atitinkamas pauzes. Mintis is esmes butu likus ta pati - bet tai butu juokinga.
Kodel?
Cia retorinis klausimas apmastymams pradedantiems humoristams.


3. Man truputi keista, kai "humoristu" salininkai ima baksnoti pirstu i Aristokratus...
Nes imho tai kaip tik Aristokratai ir labai gerai iliustruoja kodel tas "juoku klubas" yra nejuokingas. Visuose Aristokratuose tera viena pasakojimo versija (kuria pasakoja S.Silverman), kurioje figuruoja realus asmuo - ir ten juokas slypi butent tame, kad to asmens neimanoma isivaizduoti tam tikram kontekste (a la kaip "popiezius viesnamyje", "negras deginasi" etc.).
Visi kiti juokai filme ziauriai purvini, taciau neindividualizuoti. Juokinga yra butent tai kas pasakojama ir netiketas finalas, o ne pastangos ka nors pazemint.
Kita pamoka, kuria duoda Aristokratai, yra ta, kad juokams pasakot yra jiems tinkamos vietos. Aristokratai paprastai pasakojami tarp paciu jumoristu ir itin retai vieshai (tik esant labai labai labai tinkamam kontekstui) - tas filme kartojama ir akcentuojama. Taip ir tas "juokas" apie N.Pareigyte - jei jis jums "juokingas", tai reikejo ji namie ant sofos begeriant alu, bekalbant apie mergas ir besigiriant seksualiniu pajegumu pasakotis...
As tikrai labai siulyciau paziureti Aristokratus (ir "humoristams" ir visiems kitiems). Ir dar karta... ir dar... kol pagaliau mazumele praryskes, kas tas yra juokai ir kuo gi jie skiriasi nuo "humoro klubo"...


4. Pastarasis dalykas manau butu labai skaudus tiems "huomoristams" ir jiems butu labai pikta, bet manau ta vis tiek reikia pasakyti...
Tyciojimasis is kitu zmoniu nera juokingas. Negi isties takoskyra tarp saipymosi ir patyciu yra kai kuriems zmonems iki tiek nejauciama?
Baksnojama pirstais i uzsienio humoristus, kurie sau leidzia net ir labai ziauriai saipytis is politiku, pop zvaigzdziui ir dar ko tik nori.
Bet atsisakoma pastebeti viena dalyka. Tie (uzsienio) humoristai - savim pasitikintys ir savo verte suvokiantys zmones. Del to jiems nereikia "saves realizuoti", nereikia stengtis "pasikietint", del to jie ir nesistengia kazka pazeminti... o tiesiog nori pasisaipyti. Lai juodai ir astriai. Lai skaudziai. Lai ties leistinumo riba. Bet pasisaipyti.
Taciau kai iseina i scena lietuviskasis "pradedantis humoristas" is kurio taip ir tryksta nepasitikejimas savim bei slepiami kompleksai... ir pradeda juos kompensuoti tyciodamasis is kitu zmoniu... na nepykit, bet tai juk akivaizdziai matosi (nereikia netgi but ypatingu psichologu) - it balti siulai juodam audekle.
Ir pastangos "pasikelti", "uzsitarnauti aplinkiniu pagarba", "pasijausti kietu" zeminant kitus zmones... jos nera "humoras". Deja, bet tiesiog nera. Net jei tai ir "patinka" kitiems tokiems patiems kompleksuotiems...

Visam tam "klube" (jei nepaisant atsitiktiniu "klasiku" pasirodymu) yra tik vienas bichas su vagina (cia ne as taip sugalvojau - jis pats ta ant marskineliu uzsirase) kuris juokingas... bus, kai suaugs :).
Rimtai - jis pasitiki savim ir moka juokauti - netgi kalbedamas tas idiotiskas nesvankybes. As tik noreciau tiket, kad laikui begant jis "ikirs", kad nebutina "varyti ant" kitu zmoniu, nebutina tiesiogiai ivardint "pirsto" "pirstu" tam, kad tai butu juokinga ir ne viskas tas yra humoras, kas apie antra gala... tada mes (suprask - Lietuva :) ) turesim tikrai labai gera humorista. Tikiuosi.


O apie "patriotus" ir kuo jie man slavejas primena as dar parasysiu... ;)

_________________
* Tiems kas nesupranta, paaiskinu. Cia ne humoras. Cia sarkazmas ir ironija... sarkazmo matyt kokie 90%. Ir jis visai nebutinai turi "isspaudineti bent menka sypsenele". Tas pat (jei ka) pasakytina ir apie A.Raco rasliava.
** Nieks nebande susimastyt apie tai, kad jei tai butu ne moteris, o vyras, tada jis del tu paciu "pagrindu" kaip tik butu vertinamas kaip nerealiai kietas, macho ir t.t. ir pan.

Keletas rekomendaciju e-laiskams

Atrodo jau taip paprasta ta e-laiska parasyt, bet vis tiek vis gaunu kruvas e-laisku, kur paskui tenka vos ne sekliu morka dirbt. Jau atsibodo :/


Taigi keletas (super-hyper-mega) elementariu rekomendaciju:

1. E-laiskas turetu turet tema (Subject) - net jei jus zinot, kam ir apie ka e-laiska siunciat, tai gavejas nebutinai.

2. Tema turi but trumpa bet individualizuota - visokie bendri "projektas", "naujas variantas", "siunciu" etc netinka - zmogus, kuriam siunciama gali turet tu "variantu" ne viena ir ne du.

3. Turetu buti trumputelis bent jau tekstas - gal jis ir nebutu privalomas, bet kai gauni kruvas e-laisku, kurie neturi nei temos, nei teksto (ypac dar jei is to paties zmogaus), tai paskui tarp ju tampa tikrai sunku orientuotis.

4. Priekaba (attachment) turetu turet individualu pavadima. Nes gavus septinta e-laiska is to paties adresato, kurio tema "projektas", tekstas "naujas variantas", prikabintas failas vadinasi "projektas.doc"... jus mane supratot :)

5. Reiktu susimilti ir pasirasyti bei nurodyt savo telefona - nes zmogus gaves laiska is Jono Jonaicio ("kas jis toks?") e-laiska be temos ("apie ka cia dabar? gal spamas?") ir be teksto ("ir isties - apie ka gi cia?"), su neapibrezta priekaba ("koks cia dar f*kin' eilinis projekc.doc ???") itariu nores paskambint ir pasitikslint apie ka vis tik kalba ir kodel jus jam tai siuntet...


Isties juk labai paprasta. Tikrai nieko gudraus neparashiau.


Bet ne - vis tas pats ir tas pats. Arghhhh... :

Pasaka apie raudonkepuraite

Grumlinas, komentaruose prie temos apie dievo egzistavima Manto bloge parase: "Žmogui, kuris yra laisvamanis (nepainioti su ateistais, kurie kovoja su Dievu, t.y. savotiškai netiesiogiai pripažįsta jo buvimą), nėra ko aiškinti kitiems - jis ir taip laisvas viduje, o kiti gali tikėti/netikėti - tai jų reikalas ;)"...

Va apie ka as susimasciau... (ne, ne apie tai, kad teiginys, jog ateistai pripazista dievo buvima yra mazumele nelogiskas, nes tada iseitu, kad fizikai, kurie teigia, kad flogistonas neegzistuoja, isties... pripazista jo egzistavima)

Kadangi as pats esu (manausi esas) laisvamanis, tai pritarciau minciai, kad aiskinti kitiems kaipo ir nera ko - ju reikalas ar jie tiki (ir kuo jie tiki). Beda tik: ka daryti su tais jais? Nes paprastai jie ne tik patys tiki, bet ir savo "idejomis" gristas mintis per prievarta gruda visiems aplinkiniams (inter alia pvz. ir istatymu pakeitimu pavidalu). T.y. tikintieji nemano, kad kiti zmones gali tureti teise laisvai apsispresti jiems tiketi ar ne, jiems gyventi taip ar kitaip (ir isties tai labai gerai suprantama: anot Penn Jillette (cituoju is galvos) - iki kokio lygio reikia nekest kito zmogaus, kad tu, tikedamas dievo egzistavimu ir budamas absoliuciai tikras, kad tas kitas zmogus amzinai degs pragare, nedetum visu imanomu pastangu stengdamasis ji isgelbet?).


Imho cia ir yra pagrindine beda. Galiu as but laisvamanis ir libertaras kiek tik man patinka, galiu tiketi, kad zmogus pats turi teise spresti kaip jam gyvent - vis tiek begale kitu zmoniu, itikejusiu kazkokia keista ir painia neaisku net "istorija" ar "teorija" nuolat bruks man per prievarta savo taisykles ir nurodines, kaip ash turiu elgtis, gyventi ar galvoti...


Pavyzdziu (kaip visad) toli ieskot nereikia. Va, kad ir paskutinis klierikalines minties sedevras.

Nesigilinsiu i tai, kad pvz. J.Hopkinso klinika yra pagarsejus ne tiek kaip "translytiskumo tyrinetoja", kiek idejos apie translytiskumo "iskrypeliskuma" (cia toks grubus mano apibendrinimas) apologete. Ju klaust nuomones apie translytiskuma tai matyt tas pats, kaip popieziaus klaust apie prezervatyvus...
Nesigilinsiu ir i tai, kad eilini karta musu "tikejimo saukliai" be galo sudetinga problema suprimityvina iki "psichikos ligos"*...
Jokia paslaptis, kad tam tikra dalis zmoniu, pasikeitusiu lyti (jei ne fiziskai, tai bent jau "socialiai"), paskui gailisi ir "atsivercia" atgal. Tik deja, bandymas is to daryt isvada, kad translytiskumas yra "psichikos liga"... svelniai tariant netelpa i vartus. Kazkam tikrai reiktu pasiskaityt (kad ir toj pacioj wikipedijoj) apie grupes spaudima (o visuomeneje translytiskumas vis dar nera nei priimtinas nei toleruotinas) ar pagaliau Milgramo eksperimenta (kuris isvis labai privercia susimastyt apie tai, kas ir koks isvis yra zmogus (iskaitant ir tai kokia vieta uzima religija ir kokia jos "nauda")).
Nesigilinsiu ir i tai, kad mokslas palaipsniui atsisako supratimo apie lytis kaip vienareiksmiskai juoda ir balta, o vis labiau ima izvelgti visokiu pilksvumo atspalviu (~ tam tikras vientisas kontinuumas nuo "visiskai juodos" iki " visiskai baltos")... kiekvienas vyras paprastai turi savyje sociai "moterisko prado", moteris gi - vyriskojo. O pats translytiskumas gi, yra toks sudetingas ir tiek atspalviu turintis reiskinys, kad jo i paprasta vienos religijos "daugybos lentele" nesukishi (velgi - tereik atsivert atitinkama wiki straipsni).


Atkreipsiu demesi tik i viena. Straipsnis vadinasi "Žmogaus gyvenimas – ne eksperimentas su žiurkėmis". Sunku nesutikt. Zmones ne ziurkes, su jais eksperimentuot nereiketu. Nereiktu ju kist i labirintus ir delioti takeliu, kuriais jos turetu paklusniai begioti. Klausancioms duoti surio, o neklausancias "vaishinti" (gal ~"peraukleti"?) elektroshoku.

Bet kodel tada rustaus veido tikejimo sauklys pats taip labai ir nori tai daryti, kodel jis pats stengiasi zmonems (it ziurkems) nurodinet, ka ir kaip jie turetu daryt (kokiais labirinto takeliais begiot)? Kodel itikejes kazkokia issigalvota butybe jis manosi igijes teise aiskinti MAN, Jonui, Petrui, Marytei, Onutei, dar kazkam, ka as (jis, ji) galiu ar negaliu daryt?

Translytiskumo lyginimas su asmens nekentimu savo rankos man atrodo "mazumele" kvailas (kadangi transseksualumo suprimityvinimas iki savo lytiniu organu neapykantos, tai zinote... labai krikscioniska :) ), bet net jei imsim ir vadovausimes siuo pavyzdziui, tai... kodel kazkoks Dapšauskas manosi galis kazkam nurodinet, ka jam (tam kitam zmogui) veikti su ta jo nekenciama ranka? Kodel Dapšauskui atrodo, kad jo isivaizduojamas draugas suteikia jam teise nurodineti kitam zmogui, kokie jo santykiai turetu buti su jo kuno dalimis (tarkim, jei jau problema isties suvedam tik iki ju)? Kodel jam isvis atrodo, kad "dievas" jam suteike teise isvis ka nors nurodinet kitiems zmonems?


Va cia yra pagrindine problema (na, gal viena pagrindiniu).
Ir nors tas grieztasis ateizmas man irgi atrodo toks naiviai kvailas, bet vistik as turiu pripazinti, kad mano laisvamaniskumas "nesha" tik tol, kol kiti, klausydami isivaiduojamu draugu, man nepradeda nurodinet, kaip ash tureciau gyvent.
O jei jie leidzia sau tai daryt, tai as tikrai nemanau, kodel as negaliu jiems taip pat aiskiai pasakyti: jei jus tikit, kad pasakos apie raudonkepuraite yra tikros - cia zinoma jusu reikalas. Bet nekiskit tu nesamoniu man.


Kodel tokiu atveju negalima tiesiai sviesiai pasakyti:

Pasaka apie vilka ir raudonkepuraite yra tik pasaka.
Tie kas ja tiki kaip tikrove, tiketina, dar ne visai isaugo is vaikystes.

?


______________
* Dapšauskas "subtiliai" vengia tokio tiesioginio ivardijimo... bet "akivaizdziai leidzia tai suprasti" :)))

Politkorektiskumas vs mandagumas

Politkorektiskumas nudien yra "in". Itin. Ypac Lietuvoj (nors mes ta nebutinai pastebim).

Taip pat yra madinga pries ji burnoti. Ironija zinoma tame, kad daznai pries ji burnoja tie patys, kurie labiausiai ir vadovaujasi "politkorektiskumo standartais".



Paziurekim i praktini pavyzdi. Jis zinoma tampytas - nutampytas, valkiotas - nuvalkiotas, bet uztat lengvai visiems suprantamas.

Lietuvoje dauguma zmoniu "toleruoja" homoseksualus (anot kazkokios ten statistikos).
Imho tai tipinis masinio politkorektiskumo pavyzdys. Kodel as taip sakau?

Todel, kad dauguma situ "tolerancijos pavyzdziu" "toleruoja" tik pro forma - jei jie galetu, jie tuos homoseksualus jei ne isskerstu, tai bent jau uzdarytu i psichiatrines ligonines "gydymui"...

Taciau kadangi jie isivaizduoja, kad taip kalbet ir elgtis dabartinese "tolerastinese" valstybese (visuomenese) "nedera", del to jie viska vynioja i vata, sneka visaip aptakiai "as juos toleruoju, bet jie ligoniai" etc.
Taigis. Politkorektiskumas... grynas... (cia tik vienas pavyzdys, bet galima ir kitu priieskot... galima pvz pakalbet apie zydus - esme nesikeis)



Man politkorektiskumas nepatinka. Labai.

Imho arba tu esi tolerantiskas, arba nevaidini tokio, nebuni "politkorektiskas".

Cia velgi klausimas - ar tokiu atveju yra butina grubiai drebti viska ka manai?


Velgi. Mano nuomone - ne. Nes nors politkorektiskumo as (itin) nemegstu, taciau yra kitas dalykas, kuris imho labai svarbus, nors daznai pamirstamas (ir dabar taip pat nemadingas, kaip politkorektiskumas patapes madingas).
Jis vadinasi mandagumu.
Paprastas mandagumas - grazus bei malonus elgesys su kitais zmonem - net ir tais, kuriu tu nesupranti, - ne del kazkokiu tariamai politiniu/socialiniu faktoriu ("demokratinej valstybej taip nedera"), o del paprasto mandagumo, del paprastos auksines taisykles "elkis su kitais taip, kaip nori, kad jie su tavim elgtusi".



Man daznai labai norisi idiotus tiesiai ir vadinti idiotais.

Nepaisant to, paprastai as stengiuosi islikti mandagus :) Ir tolerantiskas :DDD