Let us be clear, if you carry a knife our objective and determination is that you will be caught; you will be prosecuted; you will be punished. 
But we want to do all in our power also to prevent anyone carrying a knife in the first place.

- Gordon Brown, 2008; Prime Minister of (formerly) Great Britain.

Socialistų kiaušiniai.

Kažkurią čia dieną vaikas manęs paklausė: "Žinai kas buvo anksčiau - višta ar kiaušinis". Až žinoma atsakiau, kad nežinau. Tada jis man paaiškino, kad anksčiau buvo kiaušinis, nes pastarieji buvo gerokai anksčiau nei atsirado vištos - juos dėjo net dinozaurai.
Kaipo ir akivaizdus dalykas įdomu tik kai tai aiškina devynmetis vaikas...
Bet jei devynmetis vaikas sugeba atsirinkt kas pirmiau, tai yra žmonių kurie vis dar to nesugeba.


Šiaip jau niekad nekomentuoju Delfio komentatorių "komentarų": tai kaip ėjimas ristynių su kiaule - galutiniam rezultate vis tiek liksi mėšlinas, o kiaulei dar tai ir patinka.
Bet va atsirado vienas komentaras, kurio negaliu susilaikyt nepakomentavęs jau vien todėl, kad autorius pasirašo "LTSR"*. Ir akivaizdu, kad ta LTSR jam imponuoja, nes jis pažeria tokių tipiškai proletarinių socialistinių minčių (kurios, beje netgi sulaukia susižavėjimo šūksnių "idealus komentaras apibūdinantis sistemą bla bla bla...").
Komentaras paliktas prie straipsnio apie tai, kaip moteris gaunanti pašalpą (socialinę piniginę paramą), nepatenkinta tuo, kad jai dar teko ir padirbėti (savivaldybė ją pasitelkė visuomenei naudingai veiklai) padavė minėtą savivaldybę į teismą dėl priverstinio darbo. Ir nors grynai formaliai teisiniu (o ir praktiniu pagaliau) požiūriu aš turiu sutikt, kad tame yra kažkiek racijos, tačiau taip pat man visiškai akivazdu, kad tai (bent jau iš dalies) yra to, kas vadinama "entitlement mentality" (ir aš neįsivaizduoju, kaip tai kokybiškai išversti į lietuvių kalbą) atspindys - įsitikinimas, kad asmuo nusipelno kažką tiesiog "gauti" iš valstybės (visuomenės) nieko neduodama mainais.

Geras filmukas iliustruojantis "entitlement mentality" iš "Judge Judy"**:

(Jei Jums nepasišiaušia plaukai pažiūrėjus - Jūs socialistas. Beviltiškas.Viskas prarasta.)

Komentarų prie minėto straipsnio yra įvairių, bet kaip sakiau man "užkliuvo" tas, kuris pasirašytas "LTSR". Aš suprantu, kad "darbo liaudis" linkusi save labai gerai vertinti net ir tais atvejais kai tam visiškai nėra jokio pagrindo ir visad dėl visko peikti "bloguosius" darbdavius.

Bet nori to ar nenori, patinka tai ar ne, bet kiaušinis buvo anksčiau nei višta - ir darbo vieta atsiranda anksčiau nei kad darbuotojas joje (jei žinoma tai ne valstybinis darbas - tada ši taisyklė galioja nebūtinai ;) :/ ).
Realybė yra tokia, kad žmonių yra daugybė ir tik labai nedidelė (kad nesakyti nykstama) dalis jų dėka savo vidinių savybių (gebėjimo rizikuoti, prisiimti atsakomybę, ekonomikos dėsnių išmanymo ir t.t. ir pan.) sugeba tapti darbdaviais, sugeba sukurti įmones, kuriose atsiranda darbo vietos, kuriose paskui gali dirbti darbuotojai, kurie savo ruožtu gali būti patenkinti arba ne tiek dirbamu darbu, tiek darbo užmokesčiu, tiek pačiu darbdaviu. Ir jei visomis pastangomis bus stengiamasi atmušt bet kokį norą kurti savo verslą, tapti darbdaviu... darbo vietų nuo to daugiau nebus ir darbas nuo to nebus geriau apmokamas***. Tikrai. Pažadu.

Bet pereikim prie komentaro:

Nebūtų pašalpų sistemos, visoje Europoje būtų gausybė badaujančių vaikų ir daugybė benamių, 

Dėl vaikų, tai panašu, kad esama sistema ne kažinkiek padeda bent jau Lietuvoj. Nes perdaug jau dažnai tie "pašalpų gavėjai" laiko pašalpos gavimo dieną nacionaline prisigėrimo švente ir nuo to, kad jie tą pašalpą gavo kitą rytą jų vaikams ne geriau. O normalūs žmonės tiesiog ieskosi darbo (jiems ta pašalpa gal ir padeda išgyvent sunkų etapą, bet ties ja viskas nesibaigia).
Dėl benamių tai irgi... kažkaip atsižvelgiant į nuomos bei paskolų kainas abejoju, kad tos pašalpos turi didelę reikšmę tam dalykui.

o išbadėję ir be namų likę žmonės, kaip žinoma, nebeturi ko prarasti. O juk istorija ne vienu pavyzdžiu jau parodė, ką nebeturintys ko prarasti gali padaryti.

Ir ką ji parodė? Kad ieškomas greičiausias nors ir amoralus sprendimas - atimt iš to, kas turi? Ir kad ilgainiui kai iš visų viskas atimta visi sėdi toje pačioje š duobėje vienodai neturtingi?

“Jūs nenorėkit daryti, ką mėgstat, eikit dirbti, kas naudinga, – mėgstama šūkauti. - Ir dirbkit už tiek, kiek mokėti naudinga tiems, kurie darbo duoda. Nes jie - šventieji darbdaviai. Net jei grašius temoka ar išvis nemoka, jie šventieji darbdaviai.” 

Idėja, kad "aš dirbu ką aš noriu ir man už tai moka tiek kiek aš noriu"? Nejau neakivaizdu, kad ji kvaila? Taip, kiekvienas žinoma gali dirbt ką jis nori, bet kiek jam bus mokama priklausys... nuo to ką jis dirba IR kaip gerai jis tai dirba (paliekant trumpam nuošaly rinkos veiksnius kaip paklausą ir pasiūlą).
Tas įsivaizdavimas, kad darbdaviai panorėję galėtų mokėti dvigubai daugiau kiekvienam, yra absurdiškas tiek pat, kiek įsivaizdavimas, kad pirkėjas mokėtu dvigubai už televizorių - juk akivaizdu, kad jis to nedarytų, o tiesiog eitų ir susirastų konkurento televizorių už mažesnę kainą, nebent už tą pirmąjį televizorių buvo verta mokėti dvigubai dėl jo papildomų funkcijų, galimybių, geresnės kokybės etc.
Taip ir darbdavys: vietoj to, kad mokėt dvigubai jis geriau tiesiog pasamdys kitą darbuotoją nebent tam darbuotojui verta mokėti dvigubai nes jis geriau/našiau dirba. Juk paprasta.
Tai jei pats taip elgiesi, tai ko tada tikėtis iš kito (darbdavio) kažko kito? Ar čia reikia ir iš paties šaipytis "šventasis pirkėjas, nesvarbu kad jam rūpi tik akcijos ir nuolaidos, jis vis tiek šventasis pirkėjas"?...

Šventieji darbdaviai, gal ne visi, bet nemaža jų dalis, labai norėtų, kad pašalpų išvis nebūtų, nes tada žmogus dirbtų vien už duonos kąsnį.

Greičiau jau jie mano (kaip ir aš manau, nors aš ir ne darbdavys, o samdinys... tarnas netgi :) ), kad tokiu atveju žmonėms būtų stimulas dirbti geriau ir kažko siekti, o ne galvoti "ai, koks skirtumas jei ir išmes - gausiu pašalpą, o daryt nieko nereikės, galėsiu tinginiaut". Įdomu, juk, kad žmonės kurie dirba ir linkę dirbti tiesiog susiranda darbą net jei ir ne visai tokį kokio nori ir dirbdami stengiasi pagerint savo situaciją, o ne laukia, kol kažkas atneš viską ant lėkštutės.
Kai aš buvau išmestas iš darbo (tiesiog "dingo" mano darbo vieta) aš susiradau darbą po mėnesio (ir ne, ne tokį prabangų kokio būčiau norėjęs, bet ką padarysi) ir į to mėnesio pabaigą jau jaučiau, kad tas sėdėjimas namie be darbo "smegenis spaudžia" - nes normalaus žmogaus savęs vertinimas labai daug priklauso nuo to dirba jis ar yra tiesiog išlaikytinis...

Juk būtent pašalpų sistema priverčia juos pasistengti, kad darbo užmokestis netaptų už pašalpą mažesnis. 

Mintis imponuojanti socialistams, bet absurdiška.
Ar norima pasakyt, kad ir pvz. smegenų mikrochirurgas gautų 200 Lt/mėn jei nebūtų pašalpų? O ar nėra taip, kad darbo užmokestis, kaip minėta, priklauso nuo darbo kuris dirbamas ir kaip gerai jis dirbamas? A?
Gal duobkasys ir neturėtų uždirbti tiek kiek mikrochirurgas? Ir negti duobkasys, jei jis geras, uždirbs daugiau nei šiaip chronius su kastuvu - nes taip, net duobę iškast ir į ją karstą nuleist reikia mokėti.
O jei nieko doro nemoki - tai ir nereik skųstis, kad nieks už tai ir mokėt nesirengia.

Kai žmogui dirbti nebenaudinga, jis nedirba. Natūralu. 

Pirmas dėdė tai J.F.Kennedy sakantis savo inauguracinę kalbą...
(po to JAV žmogų į mėnulį nusiuntė). Antras - šiaip "varguolis".

Būtent.
Ir kuo didesnė pašalpa, tuo daugiau atsiranda tokių, kurie mano, kad dirbt "nenaudinga" - kam save vargint, geriau tiesiog gaut išmokas iš valstybės. Nes juk niekas nepasiūlo jiems darbo tokio "kokio jie norėtų" ir nesutinka mokėti tiek "kiek jie jaučiasi nusipelnę gauti".
Ir su tuo vadinamosios "gerovės valstybės" siekimu ilgainiui prieinama iki tokio absurdo kai JAV faktiškai (keturių asmenų šeimoje su vienu dirbančiuoju) geriau nesivargint ir nedirbt negu uždirbt $60000 į metus (kas tikrai nėra mažas atlyginimas JAV), o jei uždirbi $30000 - tai dirbt išvis "nebenaudinga".

Nes juk ir verslininkas, jeigu naudos nemato, verslu neužsiima. Pašalpomis piktnaudžiaujama? Taip. O kiek milijonierių piktnaudžiauja galimybėmis nemokėti mokesčių? Bet dėl milijonierių mokesčių moralistai triukšmo nekelia. Nejaugi vien todėl, kad nebus pakviesti į pobūvį ar vakarėlį ir negalės pasitrinti greta “elito”?

O gal tiesiog todėl, kad yra skirtumas, kur žmogus nenori savo sąžiningai uždirbtų pinigų atiduoti valstybei iššvaistyti ir kur kažkas gviešiasi į tai ko nenusipelnė?
(Ir žinoma reiktų skirti, kur pažeidžiami įstatymai (daromi nusikaltimai) ir kur tiesiog pasinaudojama įstatymų suteiktomis galimybėmis - suprantu, kad pastarasis dalykas gal ir nelabai patinka, bet kažko man atrodo, kad ir tas pats (ta pati?) LTSR susigražintų kuo daugiau sumokėtų mokesčių jei tik turėtų tokią galimybę... ir burnotų ant valstybės jei pastaroji jį (ją) nepagrįstai kokiu nors mokesčiu apmokestintų.)

Pašalpiniai ar darbo žmogeliai vakarėlių nekelia, ir dėl šmeižto ar įžeidimo į teismą nepaduos, nes pinigų neturi, - tokius galima taršyti be atokvėpio. Ir malonumą teikia, ir teisuoliu pasijunti.

Na taip. Jie rengia išgertuves pašalpos gavimo proga... vakarėliu to nepavadinsi.
O į teismą kreiptis jiems teisę Konstitucija garantuoja. Tai, kad jie ja nesinaudoja... kieno tai bėda jei ne jų pačių? Klausimas retorinis.

Vargingiausius sluoksnius užsipuolančių moralistų pastaruoju metu Lietuvoje itin užderėjo. Net žado gali netekti sužinojęs, kad buvęs popdainuškų kūrėjas, pusmetį ar metus patarnavęs kokios nors partijos veikėjo parankiniu, įgauna teisuolio aurą ir ima aiškinti, kas ir ko Lietuvoje vertas. 

Ne "vargingiausius", o tuos kurie tingi, bet jaučiasi, kad jiems kažkas kažką skolingas, kažkas turi jais pasirūpint, duoti jiems darbą kokio jie nori ir mokėti jiems tiek, kiek jie mano, kad nusipelnė.
Tuos gi žmones, kurie tegu ir vargingai gyvena, bet stengiasi dirbti ir pagerint savo situaciją visi**** gerbia.

Beje, milijonieriais tapę šventieji darbdaviai turėtų būti dėkingi pašalpiniams, tiksliau, pašalpų sistemai. Mat tai, ką jie pagaili sumokėti už darbą, kad darbo jėga patys iš bado nemirtų ir palikuonis, t.y. kitą darbo jėgos kartą išauginti galėtų, valstybė, t.y. mokesčių mokėtojai, priduria.

T.y. milijonierių interesas, kad tokių kurie neturi jokios kvalifikacijos, nieko nesugeba, bet gerai apie save galvoja, mano, kad nusipelnė viską gauti nieko nedirbdami būtų kuo daugiau??? :)
Kažko aš labai abejoju...
Išvis šitas skandavimas "Gailikas! Gailikas!" tinka vaikams smėlio dėžėje, bet ne suaugusiems žmonėms, kurie turėtų suprasti, kad jei jiems darbdavys moka išties realiai neadekvačiai per mažai, tai reikia mest tą darbą ir susirast kitą - kur darbdavys mokėtų sąžiningą kainą. BET, jei tas dirbamas darbas bei jo atlikimo kokybė išties tik tiek tėra verti, o tobulintis ir įgyt naujų įgūdžių nenorima... tai niekas (kitas) čia nėra kaltas... ir nereikia tada tikėtis, kad uždirbsi kaip raketų mokslininkas.

O už darbo jėgos pirkimui sutaupytus pinigėlius galima dar vieną džipą arba jachtą įsigyti. 

O vat aš už sutaupytus pinigus nusipirkau motociklą (o paskui dėka kažkokios žioplės ji sudaužiau). Ir ką? Koks kieno reikalas kas ir ką daro su savo paties sutaupytais pinigais? Tai juk to žmogaus pinigai.
Pagaliau - o iš kur žinot ar jis už tuos "sutaupytus" pinigus tą džipą pirko ar už kitus (savo darbo užmokestį)? Gal tuos "sutaupytus" jis investavo į verslo plėtrą ir sukūrė naujas darbo vietas, kuriose galės dirbti tie, kurie dirbti nori - ir jei jie gerai dirbs ir jei jų darbas bus to vertas - jie gaus gerus atlyginimus...

Be to, už pašalpas perkamas maistas, drabužiai, mokama už būstą ir paslaugas, o tai reiškia, kad pelnas eina tiems, kas maisto gamyba ir pardavimu, namų statyba ir nuoma ir panašiais gyventojų aptarnavimo verslais užsiima. Viskas susiję. Ir, deja, kaip keistai tai beskambėtų, pašalpų sistema, nors humanistinių intencijų pagimdyta, tapo šiuolaikinės vartotojiškos ekonomikos ramsčiu.

Būtent, kad viskas susiję... ir tie pinigai pašalpoms iš oro neatsiranda.
Juos kažkas sumoka mokesčių pavidalu. Ir ne tik "verslininkai", bet ir pvz. aš. Ir jei aš nesumokėčiau tų 300 (ar kiek ten) litų per mėnesį kuriuos paskui gauna kažkas "itin nusipelnęs" gal tada aš galėčiau pats skatint tą gi "vartotojišką ekonomiką" savo asmenine nuožiūra išleisdamas tuos pinigus?

Skirtumas tik būtų tas, kad aš tuos pinigus būčiau uždirbęs savo darbu.

Svarbus skirtumas.

_________________________
* Taip, žinoma, kad tai ne aš. Ir btw šito blogo pavadinimas yra ne LTSR kaip kai kas neteisingai vis įvardina, bet LTSR.LT, - t.y. LTSR + LT = LTSR.LT
** Beje, tiems kas mano, kad ten viskas netikra - Jūs klystat. Tai žinoma nėra teismas, tačiau tai yra arbitražas - abi šalys raštiškai įsipareigoja vykdyti sprendimą, kurį priims "teisėja" ir iš to sprendimo kyla realios teisinės pasekmės bylos šalims.
*** Socialistai čia žinoma pultų prieštaraut, kad jei nebūtų darbuotojų tai ir darbdavys nieko neturėtų ir... tai yra tiesa. Su vienu, užtat labai dideliu, BET. Nes tas "nebūtų darbuotojų" tai de facto turėtų reikšti "nebūtų žmonių", nes kol yra žmonių, (kaip minėta) darbuotojų visada yra daug daug daug daug daug daug daug daug daugiau nei darbdavių... ir išvis jų praktiškai visada visur perteklius (nors taip pat visur ir visada trūksta kvalifikuotų darbuotojų (kurie žinoma gauna "gerus" atlyginimus) ir dėl to nepatenka į aptariamą šitame kontekste imtį).
**** Aišku imtis per plati ir aišku yra ir snobų, bet tai išimtis, o ne taisyklė.

We have all heard the old saying that giving a man a fish feeds him only for a day, while teaching him to fish feeds him for a lifetime. Redistributionists give him a fish and leave him dependent on the government for more fish in the future.
If the redistributionists were serious, what they would want to distribute is the ability to fish, or to be productive in other ways. Knowledge is one of the few things that can be distributed to people without reducing the amount held by others.
That would better serve the interests of the poor, but it would not serve the interests of politicians who want to exercise power, and to get the votes of people who are dependent on them.

- Thomas Sowell, The Fallacy...

"Tokia kaip saulėlydis, tik žalia..."

A.Kubilius siūlo nevertinti "Saulėlydžio" komisijos darbo vien pinigais...
Gerai, pavertintkim iš kitos pusės.

Įsivaizduokit, kad yra parengiamas visiškai naujas įstatymas (tiksliau - įstatymo projektas, kuris taps įstatymu jei pateks į Seimą ir bus priimtas) turintis naujai reglamentuoti valstybės tarnautojų veiklą (teises, pareigas, darbo užmokesčio priklausomomumą nuo darbo kokybės ir taip toliau ir panašiai - viską kas susiję su valstybės tarnautojų veikla). Įstatymas yra visiškai naujas savo esme - naujumo jame kokie 60-70 proc*. Tai yra labai labai labai didelis naujumo procentas... taip, žinoma 90-ųjų pradžioje (tik atkūrus nepriklausomybę) buvo kuriami įstatymai, kuriuose naujumo laipsnis buvo ir dar didesnis**, bet dabartiniu metu net naujos įstatymų redakcijos pasižymi gerokai mažesniu naujumo laipsniu...

Tataigi, yra toks va visiškai naujas įstatymo projektas. Kadangi projektas naujas ir tikrai nemažos apimties, nustatntis visiškai naujas taisykles, tai jame yra daugybė normų kurios gali kelti dideles abejones ir/ar prieštaravimus***.
Ir toks projektas pateka į tą vadinamąją "Saulėlydžio" komisiją. Pastaroji jo svarstymui skiria apie valandą. Kas yra juokingai mažai norint ten kažką suprasti. Bet žinoma racionaliai tą laiką panaudojant galima ir per jį padaryt kažkokias išvadas...
Tačiau kuo užsiima komisija? Didžiąją dalį viso to laiko ji svarsto visiškai neesminę, nesvarbią ir nieko perdaug net nekeičiančią**** (net jei ją išvis išbraukus) nuostatą pagal kurią valstybės tarnautojai turi mokėti bent vieną iš šių užsienio kalbų: anglų, vokiečių arba prancūzų. Vyriausybė nustatytų minimalius šių užsienio kalbų mokėjimo lygius, kurie galėtų būti skirtingi skirtingoms valstybės tarnautojų grupėms*****.

Kodėl gi toks keistas susidomėjimas tokia, kaip minėta, ne pačia svarbiausia šio įstatymo kontekste? :)

Keistas jis atrodo tik tiems, kad nelabai susipažinęs su lietuviška valstybės tarnybos situacija. Tiems, kas susipažinę iškart viskas tampa aišku - visa bėda tame, kad tarp aukščiausio lygmens valsybės tarnautojų vienos iš šių kalbų laisvas mokėjimas vis dar nėra savaime supratamas dalykas****** - nors neretai jų CV įrašytos šių kalbų žinios, realybėj patikrinus... situacija gerokai liūdnesnė nei ant popieriaus. Ir numačius tokį reikalavimą įstatyme beigi ėmus tikrinti tuos gebėjimus... na, patys suprantate...
Būtent dėl to šis klausimas ir yra toks "opus", dėl to jam reikėjo skirti visą naujo, itin svarbaus įstatymo projekto svarstymui skirtą laiką... hmmm...

Išvadas siųlau pasidaryt patiems.

Bet bent jau aš tai stipriai skeptiškas minėtos komisijos atžvilgiu. Labai stipriai.

_______________________________
* Taip, čia vertinimas iš mano akies :), tai žinoma turint noro galima ginčytis, bet kadangi aš projektų ne vieną ir ne du "matęs" tai manau, kad vertinimas pakankamai tikslus.
** Ir dabar žinoma laikas nuo laiko pasitaiko įstatymų kurių naujumo laipsnis didesnis - tačiau jie paprastai skirti sureguliuoti visuomeniniams santykiams, kurie ligtol teisiškai reguliuojami (detaliau) nebuvo.
*** Kaip pavyzdys gali būti visiškai nauja (ir painesnė už esamą) darbo apmokėjimo sistema turinti užtikrinti, kad darbo užmokestis priklausytų nuo darbo rezultatų bei skatintų dirbti kuo geriau...
**** Kitų didesnių pakeitimų konktekste. Nors šiaip pats reikalavimas mano galva visiškai logiškas ir jis turėtų būti įstatyme. Beje, tiems, kas pultų aiškint apie diskriminacijas ir nelygiateisiškumą, nes numatytos tik trys kalbos ("o kuo kitos blogesnės" etc.) - išsiplaukit galvą. Čia visoks "kalbų lygiateisiškumas" niekuo dėtas, nes čia kalbama apie reikalavimus valstybės tarnautojui, kurie nustatomi atsižvelgiant į mūsų realijas. (Ir išvis - ta kalba turėjo būt tik viena toj vietoj. Visi žinom kuri...)
***** T.y. pvz. kokiems nors tarnautojams sėdintiems Balbieriškyje ir niekada nesinaudojantiems tomis užsienio kalbomis tie reikalavimai būtų minimalūs - gebėt pasisveikint, pasiųst "ant trijų raidžių" etc. Juokauju.
****** Nors va pvz rusų, tai dauguma moka ;)

Arbatėlė su daktaru Petru...

Atsibodo man tie rinkimai ir politika jau visiškai... :/ Gal ne tiek patys rinkimai, kiek tas aplinkinis begalinis  pilstymas iš kiauro į tuščią apsimetant, kad tai jog A elgiasi blogai kažkokiu būdu pateisina B blogą elgesį...
Buvau jau net nusprendęs parašyt apie ką nors ne tokio "opaus", bet staiga pamačiau, kad delfiuje atsirado mano bendramokslio Petro Ragausko straipsnelis "Ekscelencija Prezidente... gal arbatos?".
Ir nesusilaikiau - į tą pagėrimą pasikviečiau ir pats save :)

Su dalimi dėstymo, kurioje Petras kalba apie "prezidentines" ir "parlamentines" respublikas bei užsižaidimą kategorijomis, bei neskyrimą, kur yra modelis, o kur realybė, aš sutinku, dėl to nematau ką polemizuot.
Bet va kiti Petro "argumentai"... jie skamba taip keistai (ir tokie pritempti už ausų), kad man net kyla abejonių ar Petras neieško naujos darbo vietos (Prezidentūroj) :DDD

Šį, rinkimuose išsakyta dalies piliečių valia grindžiamą, argumentą ryškiai apibūdina kadenciją baigusio prezidento pasisakymai, kad jam neįsivaizduojama kaip „demokratinės valstybės vadovas galėtų krėsti tokius pokštus“, kad „piliečių valia yra šventas dalykas”, ir, esą, jei „jos nepaisytume, reikštų, kad norime grįžti ten, kur buvome ištisus penkis dešimtmečius, bet ryžtingai išėjome 1990 metų kovo 11-ąją“.

Tokios retorikos seklumą galima kritikuoti keliais aspektais. Visų pirma, jei jau kalbame apie pagarbą rinkėjų valiai, prezidentė turi gerokai ryškesnį piliečių pasitikėjimą nei Darbo partija: jei už šią partiją pastaruosiuose Seimo rinkimuose balsavo 271 520 piliečių, tai už pareigas einančią prezidentę – 950 407. Skirtumas pakankamai įspūdingas: už prezidentės nugaros pusketvirto karto daugiau piliečių balsų nei už Darbo partijos (ir čia su visais užkandžiais bei 10 litų vertės balsais!). Netgi visa besiformuojanti koalicija gavo 623 250 rinkėjų balsų, t.y. tik du trečdalius to ką turi prezidentė.

Petro argumentavimas mano galva dar seklesnis nei exPrezidento teiginiai. Nejau jam išties atrodo, kad jei Prezidentė surinko tuos 950 tūkstančių* tai dėl to ji įgija teisę nuvertinti kitų 270 tūkst. rinkėjų balsus? Čia ne skaičiuje esmė - kalba gali būt ir apie 950 rinkėjų (tada ji bus už juos surinkus 1000x daugiau balsų), bet bent jau mano kukliu supratimu, tai bet kokiu atveju nesuteikia Prezidentei teisės imti ir tiesiog nuvertinti jų balsus (nes tai ką ji padarė, kaip jau esu minėjęs, yra iš esmės pasakymas rinkėjams, kad tie jų atiduoti balsai yra išvis nesvarbūs).

Apsimesti, kad čia kalba eina ne apie principus ir kalbėtis tik apie skaičius ("tas gavo tris kartus daugiau, anas - septynis kartus mažiau")... žinoma galima. Bet pokalbis tada gaunasi ir pro šalį ir apie nieką.

Išvis... man mažumėle panašu, kad tiek Prezidentė, tiek Petras "pamiršta" tai, kad Prezidentas dabartinėj Lietuvoj, tai ne visai tas pats, kas (lai ir bajorijos išrinktas) monarchas.
Prezidentas - tai yra valstybės pareigūnas - valstybės tarnautojas (plačiausia prasme), kuris tarnauja savo šeimininkui - būtent tam pačiam rinkėjui (Tautai, politinei bendruomenei, - Petro žodžiais tariant).

Antra vertus, reikia suprasti, kad valdžių padalijimas ir joms suteiktų galių pusiausvyra nėra vien to meto mados padiktuota mūsų galiojančios 1992 m. Konstitucijos nuostata, o jos kertinis akmuo. Pats valdžių padalijimas ir galių išskirstymas skirtas politinei bendruomenei (Tautai) padėti apsisaugoti nuo galios koncentravimo ir piktnaudžiavimo suteikta galia. Galime prisiminti ne vieną demokratijos nesėkmę, kurią sukėlė tinkamo galių padalijimo stoka. 

Tai gal dėl to ir išankstinė Prezidentės pozicija "dabar visi klausykit manęs aš pasakysiu kaip čia viskas bus" bei tam tikros politinės jėgos, už kurią balsavo daugybę žmonių išankstinis nuvertinimas ir kelia nemažai abejonių?

Šiuo požiūriu mūsų Konstitucijoje užprogramuota situacija, kuomet dėl ministro pirmininko kandidatūros turi būti pasiektas Seimo ir Respublikos prezidento konsensusas, o dėl visų ministrų kandidatūrų – ministro pirmininko, Seimo ir Respublikos prezidento konsensusas. Nes nė vienas iš jų neturi teisinių svertų paskirti ką įsigeidęs, bet kiekvienas turi absoliutaus veto teisę: taigi, prezidentė Seimo neprivers ministru pirmininku paskirti vieną jos patarėjų arba šiaip mylėtojų, tačiau jokie koalicijos partnerių sutarimai ir jos neprivers Seimui pasiūlyti neįtinkantį ministrą pirmininką arba paskirti neįtinkantį ministrą.

Aš nesu didelis specialistas, bet apeliavimas į "absoliutų veto" skamba neįtikinamai jau vien dėl to, kad vetavimas sprendimų priėmime konsensuso pagrindu iš principo vertinamas kaip ydingas, nes jis yra nekonstruktyvus - reikia ne prieštarauti ir rėkti "Nie pozwalam!" (ką darė Prezidentė), o konstruktyviai siūlyti kaip spręsti esamus nesutarimus (ką šiuo atveju ir darė koalicija su socdemais priešakyje).

Tai šiuo pagrindu ir vėl neišeina apginti Prezidentės užimtos pozicijos - jei kalbamapie konsensuso paieškas ji nieko ta linkme nenuveikė...

Netgi Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime suformuluota į jo konstitucinių funkcijų žanrą sveiko proto ir teisės mokslo požiūriu netelpanti prielaida (savo žymųjį samprotavimą pats Konstitucinis Teismas minėtame nutarime įvardijo ne kaip „išvadą“ ar „interpretaciją“, o būtent šitaip – „prielaida“!), esą „Respublikos prezidentas negali laisvai pasirinkti Ministro Pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų pareigūnų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais“, nieko nesako apie tai, kad kažkas prezidentui trukdytų reikšti savo poziciją dėl kandidatų į ministrus pirmininkus ar ministrus tinkamumo; atvirkščiai, čia pabrėžiamas galių formuojant Vyriausybę pasidalijimas ir būtinumas pasiekti kompromisą.

Dar kartėlį: bet tai gi tame ir esmė, kad Prezidentė nesakė "Aš nemanau, kad Jonas bus tinkamas Finansų ministras dėl to, kad jis teistas "už gerus darbus"". Ji tiesiog iš anksto aprioriškai atmetė visus įmanomus kandidatus jei tik juos siūlytų tam tikra politinė jėga. Jokiu kompromisu ar jo paieškomis čia net nekvepia.

Ir bent aš linkęs galvoti, kad vadovaujantis elementaria logika jei Prezidentas anot Konstitucinio Teismo negali "laisvai pasirinkti", tai vargu ar jis gali "laisvai atmesti"**... juolab iškart visą neapibrėžtą (potencialiai begalinį) ratą galimų kandidatų į ministrus.

O tai, kad buvę valstybės vadovai taip stačiai visko anksčiau nesakydavo – iš esmės taktikos ir jų asmeninių charakterio savybių dalykas. 

Gal.
Arba gal jie tiesiog suprasdavo, kad jie atstovauja visą politinę bendruomenę (Tautą) ir dėl to tam tikrose situacijose savo asmenines simpatijas ir antipatijas (net jei jos labai pagrįstos) reikia sugebėti bent kažkiek palikti nuošalyje ir susilaikyti nuo kai kuriu perdaug jau overreaching pasisakymų?

Vertinant į praktiką orientuotą argumentą („tokios konstitucinės praktikos laikomasi Lietuvoje“) ir perfrazuojant vieną teisės teorijos šulų H. Hartą, senas įprotis rytais gerti kavą teisės požiūriu man netrukdo rytoj ryte vietoj kasdienio kavos puodelio užsiplikyti juodos arbatos.

Į tai aš atsakysiu paties Petro žodžiais iš šito paties straipsnio pradžios "Tai kas tinka teoriniam pokalbiui auditorijoje ar moksliniam straipsniui, ne visada tinka politinei argumentacijai".

Teisiniu požiūriu žinoma nėra skirtumo kava ar arbata, tačiau politinio konsensuso paieškose kaip argumentai neitin tinka įnoringu tonu nuspalvinti perdėtai kategoriški pareiškimai-draudimai ten, kur reikia ramaus apmastymo bei konstruktyvios geriausio įmanomo sprendimo paieškos...


Tai gal vis tik geriau kokios valerijono tinktūros tik išlipus iš lovos?

___________________________________
* Ir apsimeskim, kad pamiršom tą smulkmeną, kad tie balsai buvo gauti baisybiško populizmo rezultate... Balsai gal perkami (bent jau visai tiesiogine prasme) ir nebuvo, bet pati rinkiminė kampanija... ir kandidatės pareiškimai... na, nelabai jie ten kuo nusileido darbietiškajam "Mes žinom kaip".
** Nes toks "laisvas atmetimas" sudarytų sąlygas bukai atmetinėt visus siūlomus kandidatus tol, kol pagaliau bus "įsiklausyta" ir bus pasiūlytas tas "laisvai pasirinktas"...

Way to go Prezidente, way to go...

D.Grybauskaitė nenustoja manęs džiuginusi :)
Paskutinė naujiena yra ta, kad ji kreipsis į Konstitucinį Teismą dėl rinkimų rezultatų :)
Nes ji matote gi turi tokia teisę. Teisę, o ne pareigą. Ji neprivalo kreiptis, ale bet gali :DDD
Arba kaip sako jos vyr. patarėja teisės klausimais:

Kreipimasis į KT išvados nėra įpareigojantis, tai nėra privalomybė, nes kiekvienu atveju būtina turėti svarių tiek faktinų, tiek teisinių argumentų, kad toks kreipimasis būtų priimtas ir išnagrinėtas. Kita vertus, kreipimasis į KT yra labai svarbus, ir prezidentė tai vertina kaip labai svarbų teisinį svertą, ypač kai kalbama apie rinkimų rezultatus ir būsimos valdžios legitimumą.

Nepasakysi, kad ji neteisi. Nors pats jos pasisakymas žinoma apie nieką. Ir jis visai nepaaiškina to keisto dalyko, kad Prezidentė prieš keletą dienų pakalbėjo su A.Butkevičium apie Vyriausybės sudarymą, išreiškė savo "įsakymus". Ir tik tada kai naujoji koalicija išdrįso jų neklausyti, staiga prisiminė savo teisę (ne ne, ne pareigą), kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Noooors... gal tam patarėjos pasisakyme vis tik ir slypi visa esmė - gal tas leptelėjimas apie "svertą" (juk ne atsitiktinai toks žodis parinktas) yra koks nusišnekėjimas pagal Froidą?

Aš žinoma neprieštarauju Prezidento teisei kreiptis. Manau, kad tai vienas svarbių svertų užtikrinti demokratiją bei legitimią įstatymus leidžiančiąją valdžia Lietuvoje. 

BET. 

Viena yra sąžiningai naudotis įstatymu suteiktomis teisėmis. Ir visai kas kita yra jomis piktnaudžiauti bei naudotis kaip instrumentu ("svertu") tenkint savo įgeidžius ir ginti... ka? Savo įžeistą savimeilę? Perdėtą savo reikšmės įsivaizdavimą?...

Netikėtai nelauktai prisiminti tariamą teisę tik (ir tik) dėl to, kad kažkokios politinės jėgos nepaklausė jiems aiškiai ir nedviprasmiškai duotų nurodymų? 

Ir juk visi suvokiame, kad jei būtų paklausiusios, tai juk viskas būtų buvę OK, jokių kreipimųsi į Konstitucinį teismą nebūtų reikėję?...

Way to go Prezidente, way to go...

"Vienas iš mūsų..."

Pradžioj ilgai galvojau ar šitą rašyti... Paskui parašęs - ar verta jį dėti į blogą... Ir galiu atvirai pasakyt kodėl - todėl kad aptariamas subjektas man imponuoja (ne, ne kaip vyras :DDD) - nors aš jo asmeniškai nepažįstu, bet su juo esam kažkiek polemizavę šio blogo komentaruose... o ir pažįstu žmonių, kurie jį pažįsta IRL ir turi teigiamą nuomonę apie jį.
Bet galutiniam rezultate nusprendžiau patalpint. Kodėl? Na, labiausiai gal todėl, kad tiems kurie "savi" ir kurie mums imponuoja mes linkę būt atlaidesni - nors kartais gal kaip tik būtent jiem turėtume būt griežtesni...

_______________________________________

Motociklininkai prasilenkdami susimojuoja rankomis. Ar linktelna galvą. Žodžiu - pasisveikina. Net jei tarp jų mažai bendro, nes vienas yra "britvininkas", o kitas "čioperistas".
Nieko naujo čia nepasakiau - bet kurioje subkultūroje, kad ir kokiu pagrindu ji būtų susikūrus, egzistuoja tas jos narių vidinio bendrumo jausmas - pojūtis, kad tas kitas žmogus yra "vienas iš mūsų".

Blogeriai žinoma irgi turi tą jausmą - visi mes kažko vieno dalis. Ir kad tas bendrumo jausmas žmonėms yra svarbus parodė to paties Skirmanto Tumelio sėkmė ("šuolis" per 74 vietas aukštyn partijos sąraše) - be internetų palaikymo tai būtų aiškiai neįmanoma. Tas džiugina*.

Kita vertus, bent jau mano nuomone, jei jau mes esam to vieno dalis, tai tada reik nebijot pasakyt ir to, kad kartais tos dalys š mala.

Aš isties labai džiaugiausi, kai išgirdau, kad Liutaurą Ulevičių paskyrė Vyriausiosios rinkimų komisijos nariu. Viena vertus todėl, kad jis "vienas iš mūsų", kita vertus todėl, kad jis mėgsta pasiknaisiot giliau ir maniau (manau?), kad tokioj vietoj tai išties yra didelis privalumas.

Bet. Tai, kas čia dabar nutiko "ant dienų" aš likau absoliučiai nesupratęs. Aš žinoma kalbu apie tą visą istoriją su Vytautu Gapšiu. Ką išdarinėja ir ko realiai siekia Liutauras visoj toj istorijoj aš nežinau. Ir nelabai suprantu.

Variantus aš išties matau tik du:
1. Istorija apie trolinimą - tik bandymas paslėpt iš esmės korupcinių "manevrų" pėdsakus;
2. Tai išties buvo trolinimas (siekiant kažkokių gilių tikslų).

Variantą su korupcija tikiuosi išsiaiškins prokuratūra su Valstybės saugumo departamentu, ką jie būtinai turi padaryti, nepaisant visų Liutauro dėstymų apie "visiškus Gapšio užsitrolinimus" ir "sprendimą pagal sugedimo laipsnį". Šiaip jau pats Liutauras, jei jau imasi žaisti tokius žaidimus, turėtų suvokti, kad tai yra būtina - jis pats gali kartot daugybę kartų, kad tai tik trolinimas, bet kaip sako amerikiečiai - play stupid games, win stupid prizes, - jei žaidi su baudžiamąja teise, tada atsakingos institucijos bet kokiu atveju turės pasakyt galutinį žodį ar nusipelnai prizo. Tai čia nėra labai ką kalbėt. Jei paaiškės, kad Liutauras išties prisidirbo... na aš būsiu labai juo nusivylęs ir tikėsiuos, kad jis gaus visą "aukso puodą".

O va tas variantas su trolinimu... Jei tai išties buvo bandymas trolinti, tai Liutauras ne tiek užtrolino V.Gapšį, kiek užsitrolino pats. Ir panašu, kad jis pats to nesupranta, kaip rodo jo vieši pasisakymai.

Trolinimas tinkamu laiku, tinkamoj vietoj, tinkamų adresatų atžvilgiu yra vertingas dalykas, nes padeda atskleist vieną ar kitą ydą, problemą ar susireikšminusį šunsnukį. Ir galbūt būtų buvę išties neblogai patrolinti partijas laimėtojas...

Bet va čia yra bėda - ir vieta ir laikas ir pats trolis netinkamas. Vyriausiosios rinkimų komisijos nariui daryt išpuolį prieš vienos iš partijų rinkimų štabo vadovą prieš antrąjį rinkimų turą nedera.
Taip pat kaip Prezidentei nedera siųsti rinkėjų nx (nors gal ji to nedarė, gal ji irgi tik trolino Darbo partiją?... ar čia ji socdemus trolino šiuo atveju? ar rinkėjus?). Todėl, kad kaip ir Prezidentas turėtų būti visos valstybės vadovas, o ne vienos politinės krypties atstovas**, taip ir Vyriausiosiosios rinkimų komisijos narys neturėtų daryti provokacijų jam nepatinkančių politinių jėgų atžvilgiu (net jei jis mano, kad antipatija labai pagrįsta). Ypač tai netinka prie fizionomijos Komisijos nariui kuris skirtas iš Teisingumo ministro pasiūlytų kandidatų... ne tik todėl kad savo tokiu poelgiu jis pastato jį siūliusį pareigūną į stipriai dviprasmišką situaciją, bet ir dėl to***, kad Teisingumo ministro ir teisininkų draugijos siūlyti nariai turi sudaryti "atsvarą" Komisijos nariams deleguotiems partijų... o ne patys būt vienų ar kitų partinių ar net platesne prasme politinių krypčių interesų atstovais...****


Ir panašu, kad Liutauras šitos paprastos tiesos nesuvokia.



[edited to add] Šiandien (2012-11-06) L.Ulevičiaus spaudos konferencija, kur jis turėtų viską paaiškint (ir trolinimą irgi). Bent jau man išties labai įdomu - tikėkimės bus kas nors kas užfilmuos ir įmes į kokią Tubę...


________________________________________
* Btw.: Pasinaudodamas proga noriu prisipažinti, kad klydau. Klydau, kai sakiau, kad gal ir geriau, kad Skirmanto neišrinko. Aš atrodo nepamasčiau apie du svarbius dalykus. Viena - vargu ar tų žinių, kurių mano galva jam trūksta, įmanoma įgyti su tuo balaganu nesusidūrus. Antra - jei Skirmantas būtų netingėjęs bent kartą į savaitę savo bloge rašyti "žinias iš fronto", manau, kad tas būtų buvę itin naudinga tiek jam, tiek visai blogosferai... mažumėle pamatyti viską akimis žmogaus kuris yra viduje ir išgirst jo vertinimus "ne spaudai".
** Juk ne veltui Konstitucija kalba apie "visiems lygiai teisingas" bei narystės politinės partijose ir organizacijos sustabdymą?...
*** Tas absoliučiai akivaizdu iš Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo formuluočių.
**** Tai nereiškia, kad toks Komisijos narys negali turėt politinių įsitikinimų, bet jis turėtų sugebėt įvertinti kur ir kada juos tinka demonstruot, o kur ir kada ne...

Atskirti bendros istorijos

Yra toks populiarus posakis, kad JAV ir Didžioji Britanija, tai dvi šalys atskirtos bendros kalbos. Panašiai ir Lietuva su Lenkija - dvi šalys atskirtos bendros istorijos...

Po rinkimų beskaitinėdamas  įvairiausius atsiliepimus apie įvykusius rinkimus kažkaip visai netyčia užklydau į, pavadinkim taip, Lietuvos lenkiškąją blogosferą. Arba bent jau kai kuriuos jos blogus - Stach Tarasiewicz, Inna Wileńszczyzna jest możliwa, Pulaki z Wilni, Lietuva. Tiems kas moka lenkišikai - labai geras ir pažinus skaitinys. Labiausiai dėl to, kad... sakykim taip - bent jau aš nors logiškai ir suprantu, kad negali visi Lietuvos lenkai būti... hmmm... kaip čia mandagiai pasakius... naiviai įtikėję ta Tomaševskio "mus skriaudžia" isterija. Bet paskaitai tokius blogus ir supranti (vėlgi, tas turėtų būt savaime suprantama, bet kažkaip mes linkę tai pamiršt), kad tarp Lietuvos lenkų yra racionaliai mastančių žmonių, kurie taip, turi savo požiūrį į situaciją (kuris skiriasi nuo lietuviškojo) ir savo tautinius interesus, bet kuriems ta perdėta isterija irgi mažumėle keista ir atsibodus...
Kaip sakiau - patariu paskaitinėt. Labai sveika jau vien tam, kad susidaryt geresnį vaizdą apie tai, kas yra ta AWPL, nes tiek lietuviška žiniasklaida, tiek lietuviški politikos analitikai dėmesį jai skiria labai rudimentišką ir vaizdą paiso labai supaprastintą...

Bet šis postas ne apie tai. O apie mūsų "bendrą" istoriją ir tai, kaip mes skirtingai ją matom.
Beskaitinėdamas minėtus blogus komentaruose prie vieno posto radau kažkokio lenkiško patriošiaus pasireiškimą apie tai, kad Vilniau kraštas vėl gali būt Lenkijos kada nors (tiesa, kiti diskusijoj dalyvavę (lenkai) jam atsakė, kad tada ir Lenkija matyt turėtų gražinti žemes, kurias "gavo" panašiai kaip Lietuva Vilniaus kraštą).
Ir man tapo įdomu pasiskaityti, kas vis tik apie tai (= Vilniaus kraštą) rašoma Wikipedijoj. Atsidariau lietuvišką straipsnelį... paskui lenkišką... ir tas žinoma neturi perdaug stebint, bet Vilniaus krašto istorija tarpukario laikotarpiu pateikiama... šiek tiek skirtingai.

Lenkiška itin akcentuoja tautinę sudėtį 1918 m. (0.8-2 proc. lietuvių, daugiau kaip 20 proc. baltarusių ir 60 proc lenkų). Lietuviška tuo tarpu rašo, kad apie 1930 m. krašte buvo apie 25 proc. lietuvių, 35 proc. lenkų, 15 proc. žydų, 5 proc. rusų, 5 proc.; o 1937 m. lenkų kontroliuojamais gyventojų surašymo duomenimis  66 % buvo lenkai, 28 % žydai, o 0,8 % lietuviai, 0,9 % baltarusiai, 3,8 % rusai.

Lenkiškoj versijoj sakoma, kad kraštas sovietų buvo perduotas Lietuvai vadovaujtis principu divide et impera (ką tai (ne posakis :), bet pati mintis apie tokį perdavimą) reiškia aš tiesą sakant neįkertu).

Lenkiška versija visiškai pamiršta apie 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartį.

Ir dar lenkiškoj parašyta, kad Lietuva pripažino Vilniaus kraštą Lenkijos dalimi. Jei tiksliau, tai parašyta:

W roku 1938 przywrócone zostały stosunki dyplomatyczne między Polską i Litwą. W nauce prawa międzynarodowego niesporne jest, że data nawiązania stosunków dyplomatycznych w 1938 r. stanowi ostateczne uznanie istniejącej granicy polsko-litewskiej i przynależności państwowej Wilna i Wileńszczyzny przez Republikę Litewską. Dodatkowo państwo to utworzyło w Wilnie na podstawie wymiany not z 25 stycznia 1939 r. konsulat generalny. Żadne państwo na świecie nie ustanawia na swoim terytorium własnego konsulatu.

(Man tai žinoma tokie teiginiai apie "neginčijamuma" kelia šypsena (kaip ir manau bet kam, kas bent kažkiek domėjęsis tarptautine teise ir politika :). Ir lenkiška istorijos versija subtiliai pamiršta, kad tie diplomatiniai santykiai atnaujinti buvo grasinant jėga...)

Bet kokiu atveju aš, atvirai kalbant, neišmanau tos istorijos iki smulkiausių detalių (kas, akivaizdu, yra būtina norint apie tai pagrįstai kalbėtis) tačiau bet kokiu atveju labai naudinga kartais paskaityti kaip labai labai skirtingai viską mato kita pusė...
Ir matyt labai labai reikia tiek mums su lenkais išsiaiškint ir parašyt bendrą istoriją... tiek ir pradėt normaliai mokyti tos bendros istorijos mokyklose, kad lietuviai ją bent kažkiek žinotų ir nekartotų tų nesamonių, kad Abiejų Tautų Respublika buvo lenkų valstybė, Lietuva buvo de facto okupuota, o Gegužės 3 d. Konstitucija - ne mūsų Konstitucija, bet lenkų išmislas ir lietuviai ten "ne prie ko"... etc etc etc...

O dar valstybė turi nušluostyti nosį...

Juk visi sutaria, kad vaikų sveikata turi rūpėti ir valstybei, ne tik jų tėvams?  Tai ir nosį sloguojančiam vaikui irgi turi valyti ne tik tėvai bet ir valstybės paskirtas specialistas - Valstybinės apsisnarglėjusių nosių valymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos valstybės tarnautojas. Nors ne... pastarojo funkcija yra nubausti tėvus administracine bauda tuo atveju, kai jie nevalo vaikui apsisnargėljusios nosies? Argi ne?
Ne?

O kodėl ne?...

Nes va juk niekam nekelia nei nustebimo nei pasipiktinimo, kai valstybė per prievartą verčia tėvus rūpintis savo vaikų sveikata ("saugumu", bet šitame kontekste tai tas pat) kitu būdu - priversdama vaikus sodinti į vaikiškas kėdutes automobilyje ir už nepaklusimą baudžia?

Patikslinu, jei kas nesupranta: aš manau, kad vaiką būtina sodinti į specialiai jam skirtą automobilinę kėdutę. Ir mano nuomone tėvai, kurie vežioja savo vaikus stovinčius ant galinės sėdynės (ką man yra tekę matyti ne kartą ir ne du) yra idiotai. BET, aš taip pat manau, kad už savo vaikus atsako tėvai. Taškas. Valstybė neturi jiems nurodinėt, kaip auklėt savo vaiką ir kaip rūpintis jo sveikata. Taip, gal tam tikrais atvejais reikia iš kai kurių tėvų atimti tėvystės teises ir tada vaiku tenka rūpintis valstybei (jei šios pareigos neprisiima kitas žmogus), bet jei tokios teisės nėra atimtos, tai nėr ko lyst kur bereikia. Put up or shut up, tsknt - arba pats tai darai arba užsičiaupi ir neaiškini*.

Žinau, kad aš esu tas, ką Milton'as Friedman'as ironiškai vadino "laisvės ekstremistu" :) - man vis atrodo, kad valstybė perdaug visur kišasi kur neturėtų.
Suprantu, kad bus daugybė žmonių, kurie sakys, kad valstybė gerai šiuo atveju elgiasi, jei panaudodama valdžios jėgą nurodo tiems aukščiau minėtiems idiotams užtikrint savo vaikų saugumą... Bet... o kur tada riba ką valstybė gali nurodinėt, o ko ne?

Yra pvz kita grupė idiotų, kurie pasisako prieš vaikų skiepijimą. Nes jiems vaidenasi, kad jie sukelia autizmą ar dar kokios nesąmonės**. Kaip manot, ar valstybė turi per prievartą tokius vaikus skiepyt nepaisydama tėvų valios, o jei pastarieji priešinasi - pripaišyt jiems baudas už tai?

O ką jei Jūs pvz. užsinorėsit savo vaiką mokyt namie? Net nesvarbu kodėl - ar dėl to, kad Jūs šizikas kreacionistas (kuris "netiki" mokslu) ar dėl to, kad bandot išaugint naują Judith Polgar,- tokiu atveju irgi valstybė gali Jus baust už tai, kad vaiko neleidžiate į mokyklą ir rūpinatės juo ne pagal jos nustatytas taisykles?

Kur tada ta riba, kur valstybė jau nebegalės kištis? Ar ji gali viską ko tik užsinori jei tik tai (tikrai ar tariamai) yra skirta "vaikų gerovei"?
Nurodyt vaikus auklėt "tradiciškai vertybiškai" kataklikiškai (nors tėvai laisvamaniai)?
Atimti tėvystės teises už tai, kad aštuonmetis vaikas paliekamas vienas namie visai dienai per mokslo atostogas, o tėvai išeina į darbą?
Bausti tėvus už nepriežiūrą, jei vaikas bežaisdamas lauke su draugais susigurina nosį?


Žinoma, kad valstybė (valdžia) turi rūpintis vaikais. Vaikų, kaip visumos, sveikata ir gerove. Panašiai, kaip ji turi rūpintis visuomenės saugumu ar šalies nepriklausomybe. Ir pvz tarkim visuotinis vaikų skiepijimas summa sumarum matyt yra gėris...
Ir taip, kartais valstybė turi apginti skriaudžiamą vaiką nuo jo paties tėvų.

Bet yra didžiulis skirtumas tarp tokio rūpinimosi ar skriaudžiamo vaiko apgynimo ir smulkmeniško lindimo ir detalaus nurodinėjimo normaliems*** tėvams, ką jie gali ir turi daryti, o ko ne... ir dar baudimo už nepaklusimą.


p.s. Turint tai omenyje manau nesunku nuspėt, ką aš manau apie tuos ponios A.Zuokienės pasisakymus straipsnyje:

<...> nors visi sutaria, kad vaikų saugumas turi rūpėti ne tik jų tėvams, bet ir valstybei, tačiau Seimas atmetė jam pateiktą kitų šalių patirtimi paremtą siūlymą šioms prekėms sumažinti pridėtinės vertės mokestį iki 9 proc. <...> valstybė pasirinko lengviausią kelią visą naštą už vaikų saugumą sukraudama ant tėvų pečių.

Hmmm... kaip čia pasakius. Kai kurie tėvai mano, kad jų vaikai (vaikų saugumas) - tai labiausiai jų ir tik jų rūpestis. Ir, kaip minėta, jei valstybės vaidmuo kažkoks ir yra, tai palyginus nedidelis ir labai bendras.

Nes rūpintis vaikais yra tėvų pareiga. Ir ne tik pareiga, bet ir prerogatyva. Taip, rūpinimasis savo vaiku galbūt ne visada yra lengvas, kartais vaikas vargina, kartais jis erzina, kartais nesustodamas lipa ant galvos, kartais be jokio reikalo nenustodamas staugia, kartais lenda ten kur pavojinga ir daro tai, kas jam gali kainuoti gyvybę ir tenka stebėt jį nei akimirkai nenuleidžiant akių... ir gal išties A.Zuokienė teisi, kad (kartais) tai yra "našta". Bet ši "našta" yra tėvų. Būtent - tėvų. Ir niekas kitas už juos šios naštos prisiimt negali ir neturi.

Įskaitant ir valstybę. Ir jei pastaroji neprisigalvotų visokių nesamonių, o paliktų tėvams patiems rūpintis savo vaikais, tada ir nereikėtų kalbėti apie kažkokius "naštos užkrovimus"...

______________________________
* Papildomai patikslinsiu, kad jei dėl tokio idiotiško elgesio vaikams kiltų žala (t.y. jie būtų sužaloti), tai manau visai reikia galvot apie tokių tėvų atsakomybę... taip pat kaip jie atsakytų jei savo veiksmais padarytų žalą kažkam, kas nėra jų vaikas - gal tada nebūtų tų istorijų kai tėvai sergantį vaiką laiko negydomą tol, kol tas jau visai atsiduria ant mirties slenksčio, tada jį išveža greitoji, bet medikai nesugeba nieko padaryti... o tėveliai lieka tyresni už ledinį spiritą (ir žinoma šitos istorijos nesusilaukia tiek žiniasklaidos dėmesio kaip tie atvejai kai medikai š sumala) :/
** Aš noriu pabrėžt, kad aš nekalbu apie tuos tėvus, kurie neskiepija vaikų, dėl to, kad pastarųjų negalima skipyt dėl medicininių kontraindikacijų - tai rimtas dalykas, ir visiškai skirtingas, nei bėro briežio kliedesiai apie tariamus autizmus.
*** Visiškai "normalūs" žmonės neegzistuoja, žinia, bet manau, mano mintis vis tiek aiški :)

Po rinkimų kelios mintys...

Sekmadienį labai ilgai laužiausi prieš eidamas balsuoti... ar išvis eit balsuot, o nuėjus už ką balsuot... nes balsuoti nebuvo už ką - mano apygardoj konkurencija buvo tarp AWPL atstovės, kurios pavardės aš net nepamenu ir... Ž.Pinskuvienės. Džiugu tiesiog.

Ką aš manau apie Lenkų rinkimų akciją jau sakiau ir man išties ranka nekilo balsuot už "partiją" kuri neturi jokių politinių įsitikinimų išskyrus vieną - "mus skriaudžia"... Aš norėčiau tikėti(s), kad dabar kai jie laimėjo pakankamai vietų tam, kad turėt savo frakciją Seime jie gal pagaliau ir kažkokią politinę pasaulėžiūrą iškritalizuos ir taps nebe vieno šūkio partija*.

Kita vertus, nors mano nuomonė apie Darbo partiją nėra tokia neigiama, kaip daugelio mano pažįstamų**, o bet tačiau pati Pinskuvienė uždirbo per metus 4907Lt ir išrinkt į Seimą bomžą tam kas jis paskui savo balsą po 10 litų pardavinėtų***... ką aš žinau. Plius žinoma ta balsų pirkimo istorija.

Va taip paskui ir nutinka, kai kad ir kaip begalvoji, o pasirinkimo nematai - belieka atiduoti balsą už... Chuck'ą Norris'ą.

Kas charakteringa, kad rinkimų apygardoj sugadintų biuletenių buvo 9,56 proc., kas yra veik dvigubai daugiau nei Lietuvos vidurkis (5,48 proc.), o mano apylinkėj išvis - iš atėjusių balsuoti 520 rinkėjų 113 sugadino biuletenius, - reiškia daugiau nei penktadalis žmonių prisivertė ateiti, bet nematydami už ką balsuot tiesiog sugadino biuletenius... manau tai pasako. Daug.
 
Ex post galima konstatuot, kad laimėjo lenkė ir atsižvelgiant į tai, jog jokios nuoskaudos dėl to nejaučiu... matyt taip ir gerai.

Tiek šiuo klausimu.



Ir dar pora žodžių apie mūsų brangiosios Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasisakymus (pažiūrėkit video).

Mano nuomone tas pasisakymas dėl Darbo partijos... nelabai deramas (ir čia jei jau labai švelniai išsireiškiant). Taip gali sau leisti kalbėti politikai, politikos analitikai, blogeriai ir komentatoriai Delfyje. Bet tokie pasisakymai netinka Prezidentei dėl, kad tai ką daro Prezidentė, iš esmės yra pasakymas rinkėjams, kurie balsavo už Darbo partiją "jūsų balsas nesiskaito". Dar daugiau - tai Prezidentės pasakymas tiems rinkėjams "manęs jūsų nuomonė nedomina".

Taip, DP padarė daugiausia pažeidimų ir pas juos yra baudžiamųjų bylų uodega, bet... ne tai, kad tie žmonės kurie už tą partiją balsavo (ypač antrajam ture) to būtų nežinoję. O jei žmonės žinojo, kad renka potencialius nusikaltėlius, bet vis tik išrinko... hmmm... taip galim galvot apie tai ką norim, bet jei jau gyvenam valstybėj kuri grindžiama demokratijos principais, tai nori nenori, patinka mums tai ar ne, bet turim jais ir vadovautis. Ypač Prezidentė. Ir tų žmonių balsas turi būti svarbus.

Na, bet jei jau Prezidentė sau leido visokius itin abejotinus pasisakymus ir prieš rinkimus, tai šitas matyt neturėjo nustebint.

O kitą jos pasisakymo dalį apie tai, kad ji skubos tvarka teikia Seimui rinkimų įstatymų pakeitimus aš galiu įvertinti tiek vienu žodžiu: FARSAS. Taip kaip tai apibrėžia tarptautinių žodžių žodynas:

komedijos rūšis – mažareikšmiais kasdienybės konfliktais, situacijų komizmu, storžievišku juoku, bufonada pagrįstas draminis kūrinys arba vaidinimas.

Būtent: tai tik bufonada skirta pademonstruoti "kietumą", bet ne realūs veiksmai siekiant kažką išspręsti...

Viskas, rinkimai praėjo. Problemos, kurios buvo matomos ir per ankstesnius rinkimus ypač išryškėjo. Ir derėtų rimtai to imtis - rimtai ir kompeksiškai peržiūrėt rinkimų įstatymus (kurie jau "morališkai paseno"), iš esmės naujai teisiškai sureguliuot rinkimus, kodifikuot reguliavimą (baigt rengt tą be galo rengiamą rinkimų kodeksą, kad būtų tik vienas rinkimus reglamentuojantis įstatymas vietoj šešių, kaip yra dabar), naujai įvertint atsakomybė už pažeidimus pakeliui aiškiai atskiriant baudžiamąją / administracinę atsakomybę nuo... pavadinkim specialiosios-rinkiminės (t.y. atsakomybės, kuri nesusijus su administracinėm ir/ar baudžiamosiom bausmėm, o kandidatui kyla pagal rinkimų įstatymą (pašalinimas iš rinkimų ir pan.)). Tam dabar kaip tik yra pakankamai laiko (jei nekrapštyt nosies) - 2013 m. jokių rinkimų numatyta nėra.

O tokie va demonstratyvūs pabrėžtinai griežti pasisakymai ir siūlymai skubiai griežtinti bausmes tarsi tas griežtinimas būtų galutinis atsakymas į esamas problemas... tai tėra tik veiklos imitavimas - eilinis bandymas demonstruot tvirtą valią ir dar tvirtesnį kumštį.
Ten kur reikia aštraus proto, praktinės įžvalgos ir teisės išmanymo.

Anksčiau man tokie Prezidentės pasireiškimai Johnny Bravo stiliuj keldavo šypseną, bet jaučiu, kad ta mano šypsena su kiekvienu kartu vis kreivesnė darosi...
 :/

__________________________________
* Čia žinoma galima polemizuot, kad partijos Lietuvoj išvis nelabai turi aiškių politinių pasaulėžiūrų, bet kai kurios jų turi dar mažiau...
** Nes, kaip minėjau, mano nuomonė ta partija palaipsniui, bet bręsta ir virsta iš "vardinės" vieno žmogaus partijos normaliu politiniu dariniu. Palaipsniui. Žinoma mano nuomone, jiems reiktų mažumėle apsivalyti, bet per tai visos partijos praeina... hmmm... ar bent turėtų praeit.
*** Nors ji žinoma pateko pagal sąrašą, tai pardavinėt vis tiek galės.

Be komentaro.

Būtina padidinti minimalų atlyginimą, kuris būtų mažiausiai du kartus didesnis už bedarbio pašalpą. Nes kitaip nėra jokios motyvacijos dirbti. Tokio veiksmo nauda yra labai konkreti, visų pirma, tai būtina daryti dėl bendros moralinės bei psichologinės padėties mūsų valstybėje, kad žmonės pradėtų tikėti valstybe ir jos valdžia, kad išnyktų vokelių poreikis, bus suduotas smūgis šešėlinei ekonomikai, ir dar labai svarbu tai, kad įsivyraus sąžininga konkurencija.

V.Uspaskich

Outwardly, we hated communist Russia; inwardly, it's what 95 per cent of the country wants.

 Jeremy Clarkson

If liberty means anything at all it means the right to tell people what they do not want to hear.

George Orwell.

Gerbiamas E.Kūri, bet juk Jūs klystate...

Mano kuklia nuomone Egidijus Kūris ne tik kad vienas iš geriausių teisininkų Lietuvoj, aš manau, kad jis vienas iš reikšmingiausių. Istorija žinoma parodys, bet aš visai nenustebčiau, jei po pusės amžiaus E.Kūrio darbai būtų studijuojami teisės studentų vienoje eilėje su M.Roemeriu...
Bet. Tai nekeičia, to, kad mano nuomone, jis irgi ne visada teisus.

Prieš keletą dienų buvo E.Kūrio konferencija Delfyje. Atsižvelgiant į dabartinę situaciją klausimų jam buvo daugybę ir kaip visad jo atsakymai įdomūs ir pagrįsti. Ir su dauguma aš visiškai sutinku, bet buvo du, kur mano nuomone, E.Kūrio pozicija neteisinga (ar dėl to kad jis neturėjo progos pakankamai įsigilint ar dėl to, kad laikosi kitokios "filosofijos" žvelgiant į teisę nei aš - bet tas pagaliau nesvarbu).


Vienas dalykas, tai tas D.Grybauskaitės leptelėjimas apie "Konstitucijos garantą". Ne tik E.Kūris, bet ir pvz. V.Nekrošius ir mano kursiokas P.Ragauskas vertina tai kaip persistengimą - Lietuvoje Prezidentas nėra Konstitucijos garantas. Ir aš leisiu sau pagarbiai su jais nesutikt.

Pradėkim gal nuo konstatavimo, kad ne, mano nuomone dabartinė prezidentė nėra Konstitucijos garantas - nemanau, kad tai galima būtų teigti po to, kai žmogus pasirašo įstatymą, kuris, kaip jis puikiai žino, neabejotinai tikrai prieštarauja Konstitucijai... Taigi ne, D.Grybauskaitė nėra garantas. Bet aš vis tiek manau, kad Lietuvos Prezidentas turėtų būti Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantu.

Pradėkim gal nuo to, kad tas "garantas" bent jau Lietuvoje tai nėra teisinė sąvoka - joks įstatymas tokios nei pareigos nei funkcijos neįtvirtina. Tai tiesiog bendrinės kalbos sąvoka reiškianti asmenį (pareigūną), kurio funkcija kažką užtikrinti - šiuo atveju užtikrinti konstitucingumą.

Žinoma, Konstitucinio Teismo kompetencija šioje srityje gerokai platesnė ir daugiau apimanti (nei pvz. Prezidento), bet vis tik, viena vertus, jis įgyvendina konstitucingumo priežiūra ex post (su tam tikrom išimtimis) - t.y. jau po to, kai teisės aktas buvo priimtas ir galioja. Kita vertus - Konstitucinis Teismas pats neturi teisės inicijuoti vieno ar kito teisės akto konstitucingumo patikrinimo, - tą gali tik Konstitucijoje įvardinti subjektai. Todėl bent mano nuomone nelabai jam tinka Konstitucijos garanto vaidmuo - nei dėl jo kolegialumo, nei dėl negalėjimo pačiam inicijuot konstitucingumo tikrinimo, - tai tiesiog teismas su tam tikrais specialiais (labai svarbiais) įgalinimais.

Grįžtant prie Prezidento, noriu atkreipt dėmesį į (visiems teisininkams puikiai žinomą) dalyką, kuris mano nuomone labai svarbus ir kuris, tuo atveju jei Prezidentas pilnai išnaudotų savo galimybes šioje srityje, leistų teigti, kad Prezidentas yra mūsų Konstitucijos garantas:
Prezidentas yra (vienintelis) subjektas, kuris Lietuvoje turi (suspensyvinio) veto teisę - t.y. jis gali gražinti Seimui šio priimtus įstatymų projektus, nurodydamas to motyvus. Konstitucija nedetalizuoja kokie tai gali būti motyvai dėl to jie gali būti patys įvairiausi - nuo višiškai pragmatinių buitinių iki filosofinių ideologinių.
Tačiau bant man akivaizdu, kad Prezidentas turėtų (ir jei ne teisiškai, tai bent moraliai, ir privalėtų) pasinaudoti šia teise tuo atveju jei toks priimtas įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Pakartosiu, kad tai vienintelis subjektas turintis tokią teisę, vienintelis subjektas galintis įvertinti kiekvieną priimtą (bet dar neįsigaliojusį) įstatymą konstitucingumo požiūriu ir gražinti jį Seimui, jei paaiškėja, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Tą sprendimą jis gali priimti vienasmeniškai, vadovaudamasis tiesiog savo paties nuomone, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Akivaizdu, kad tai labai didelė galia esanti vieno asmens rankose (reikia žinoma gebėti ja naudotis).

Todėl, bent mano įsitikinimu, jei asmuo einantis Prezidento pareigas šia savo teise realiai ir efektyviai naudotųsi, tai būtų galima visiškai vienareikšmiškai teigti, kad jis yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantas, nes garantuoja, kad aukščiausios galios teisės aktus (įstatymus) leidžianti institucija (Seimas) laikytųsi Konstitucijos*...


Kitas dalykas, kur aš nesutinku su E.Kūriu (ir, mano galva, jis stipriai klysta... manau, kad tiesiog nespėjo pasigilint prieš laidą į įstatymą) tai dėl veiksmų būtinų atsižvelgiant į referendumo rezultatus:

Pagal įstatymą, atrodo, per mėnesį nuo patariamojo referendumo paskelbimo Seime turi tuo klausimu būti priimtas sprendimas. Vadinasi, dar dabartiniame Seime.

Čia jis iš esmės kartoja L.Balsio emocingus pasisakymus. Bet jei L.Balsys yra žurnalistas ir jam svarbu sukelt emocijas, tai mes teisininkai ir turėtume pažiūrėt vis tik ką rašo įstatymas. Aptariama nuostata (Referendumo įstatymo 8 str. 2 d.) skamba taip:

2. Tuo atveju, kai konsultaciniame (patariamajame) referendume dalyvavo daugiau kaip pusė piliečių ir konkretaus sprendimo priėmimui pritarė ne mažiau kaip pusė jame dalyvavusių piliečių, sprendimas yra laikomas priimtu. Klausimas dėl šio referendumo sprendimo įgyvendinimo ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo jo paskelbimo turi būti svarstomas Seime Seimo statuto nustatyta tvarka.

Paryškinimas mano.
Įstatymas kalba apie konkretaus sprendimo priėmimą. Žinau, kad yra tokių, kurie teigia, kad atsisakymas priimti sprendimą irgi yra sprendimas, bet bent šiuo atveju taip nėra... jei analizuosim Referendumo įstatymo normas, o ne kalbėsim iš lubų.
Reikia turėt omenyje, kad įstatymo nuostatas reikia vertinti kompleksiškai, imant ir analizuojant visą to įstatymo tekstą, o ne įsikabinant atskirą nuostatą ir išlupant ją iš konteksto. Kas tas yra referendumo "sprendimas" ir kaip būtent jį reiktų suvokti yra įvardinta pakankamai aiškiai. Įstatymo 10 str. 1, 2, 4, 6 d., 11 str. 1 d., 12 str. 1 d., 14 str. 2 d., 15 str. 1 d. etc etc etc ypač atkreiptinas dėmesys į 65 str. 1 d. 9, 13, 16 p. visiškai nedviprasmiškai kalba apie "referendumu siūlomą priimti sprendimą", "referendumui pateiktą sprendimą". Būtent tik tam tikras konkretus sprendimas yra iškeliamas referendume ir būtent tam konkrečiam sprendimui turi pritarti (arba nepritarti) rinkėjai. Ir tik tuo atveju, jei rinkėjai tokiam sprendimui pritaria, kyla Seimo pareiga tokį sprendimą įgyvendinti. Jei sprendimui nepritariama, tokia pareiga pagal įstatymą nekyla. Nekyla, nes sprendimas nebuvo priimtas - jam nebuvo pritarta.

Tai, kad gal Seimas turėtų vis tik kažkokių veiksmų imtis atsižvelgiant į tuos rezultatus matyt yra tiesa, bet tai nėra jo įstatyminė pareiga.

___________________________________
* Čia galiu paminėti, kad mano nuomone labai naudinga būtų Prezidentui suteikti teisę ne tik motyvuotai gražinti Seimo priimtą įstatymą pačiam Seimui, kaip yra dabar, bet ir tiesiogiai (motyvuotai) perduoti priimtą, bet neįsigaliojusį įstatyma Konstituciniam Teismui, kad šis įvertintų vienos ar kitos abejotinos įstatymo nuostatos konstitucingumą dar prieš įsigaliojant tokiam įstatymui... Bet tam reiktų keisti Konstituciją.

Re: Žodžiai nieko nereiškia (keli žodžiai ;) apie Obamą ir Egiptą)

I think that I’m a better speechwriter than my speechwriters. I know more about policies on any particular issue than my policy directors. And I’ll tell you right now that I’m gonna think I’m a better political director than my political director.

B.Obama, 2007

Grįžtant trumpam prie mano prieš keletą dienų rašyto posto, tai ta tendencija, tas požiūris "ką Petras kalba nesvarbu, aš širdyje jaučiu, kad jis geras žmogus" būdinga ne vien K.Girniui. Tendencija ne tik to paties Irano, bet ir pvz. kokios Musulmonų brolijos, kuri neseniai atėjo į valdžią Egipte, intencijas, pasaulėžiūra, tikslus, vykdomą politiką vertinti ne pagal jų retoriką, jų pačių teiginius apie tai ko jie siekia, jų konkretų elgesį (!), bet pagal... aš nežinau pagal ką? Savo svajones? Naivias viltis, kad visi žmonės broliai?

Pažiūrėkim pvz. ką štai čia kalba B.Obama (pusantros minutės ilgio iškarpa iš jo pasisakymo televizijai Telemundo sukėlusio nemažai nusistebėjimo politikos analitikų tarpe):

Mintis trumpai: "Egiptas nėra nei sąjungininkas nei priešas. Reikės žiūrėti ką naujoji valdžia darys.".

Iš pirmo žvilgsnio toks pasisakymas yra lyg ir ok - tiesiog konstatuoja situaciją. Bet pažvelkim tik truputėliuką giliau. Kam išvis kažką tokio beprasmiško reikėjo sakyti? Ką tai turėtų reikšti?

Žinoma jis teisus, kad reikia tiek žmones tiek valstybes vertinti pagal jų veiksmus. Tik kad politikoje žodžiai irgi yra veiksmai (jie net dažniau yra veiksmai, nei kad fiziniai veiksmai)... ir naujasis Egiptas jau spėjo gan nemažai padaryt.
Be to, niekam ne paslaptis, kad lig šiol tam pasaulio regione JAV turėjo tris gan aiškius sąjungininkus: Izraelis, Saudo Arabija ir Egiptas. Tie sąjungininkai turėjo trūkumų (patys tarpusavy nesutarė :), bet tai buvo sąjungininkai. Dabar gi B.Obama sako, kad nežino ar Egiptas yra sąjungininkas ar ne. Faktiškai tas matyt iš karto reiškia, kad jis žino, kad nėra... Ir žinoma atkreiptinas dėmesys, kad po šito nustebimą sukėlusio pasisakymo prezidento administracija suskubo paskelbti nieko nepaaiškinantį paaiškinimą, kad "prezidentas turėjo omenyje, kad Egiptas sąjungininkas, tačiau ne ta prasme, kad sąjungininkas, o ta prasme, kad sąjungininkas... bla bla", na jūs supratote (aš ne).


O jei ne sąjungininkas, tai kas tada yra Egiptas? Jei pažvelgsim į realybę, tai, kaip jau minėta, toje šalyje į valdžią atėjo ne kas kitas, o Musulmonų brolija. Ji vadinama liberalia musulmoniška organizacija (ir gal žiūrint iš kažkurios perspektyvos ji ir yra liberali), bet tai organizacija, kurios pačios deklaruojamas kredo yra "Alahas yra mūsų tikslas, koranas yra mūsų teisė, pranašas yra mūsų vadas, džihadas yra mūsų kelias; mirtis dėl alaho - aukščiausias mūsų siekis". Bent man atrodo tai pakankamai aišku ir nelabai reikalauja papildomo nagrinėjimo - čia tiesiai pasakoma, kad su liberaliosiomis vakarų demokratijomis su visais jų teisinės valstybės principais, idėjomis apie laisvę ir lygybę, demokatijos vertybėmis etc jiems yra nepakeliui (kitaip to vertint neįmanoma, jei manyt, kad teiginiai apie koraną, pranašą etc nėra tik pajuokavimas)*. Net daugiau nei nepakeliui - jie atvirai sako, kad nori tai pakeisti**.
Ir tai ne tik kalbos - šalis, kuri arčiausiai  tos košės, Izraelis (kas gi daugiau) jau labai aiškiai pajautė situacijos pasikeitimą pasikeitus valdžiai - jei naujoji Musulmonų brolijos valdžia kol kas gal ir nesiima atvirai remti agresyvių ginkluotųjų džihadistų, tai bent jau tikrai yra nusiteikus pastovėti šalimais ir apsimest, kad nieko nepastebi... o jei ką ir pastebi - tai "priešų provokacijos".
Dar daugiau, šitas (aptariamas) B.Obamos pareiškimas padarytas po JAV ambasados Egipte užpuolimo, kuris nors ir nesibaigė taip liūdnai kaip Bengazi (ambasados personalui pavyko likti gyviems), bet nemažai pasako apie naująjį Egiptą atsižvelgiant į tai, kad naujoji Egipto valdžia dvi dienas laukė (be to prireikė B.Obamos skambučio pačiam Egipto prezidentui M.Morsi), kol ji pagaliau pasmerkė išpuolį...
Lyg ir pakaktų faktinių duomenų daryt kažkokioms išvadoms? (Jei trūksta - galima rasti ir dar, nes jų išties apstu)


Taigi, grįžkim prie klausimo: kas tada tas Egiptas JAV požiūriu?
Gal diplomatiniai sumetimai ir neleidžia tiesiai šviesiai pasakyti, kad Egiptas tik pykšt-pokšt-keberiokšt ir staiga tapo jau nebe JAV sąjungininku. Gal dar ne visai priešu - galbūt galima būtų sakyti kaip mėgsta rusų politologai "potencialiu priešininku". Bet esmės tai perdaug nekeičia. Šits klausimas daugiau mažiau aiškus.

Bet va kaip dėl B.Obamos pasisakymo? Kam jo reikėjo ir ką jis reiškia?
Yra analitikų kurie tame įžiūri imperiškus kėslus ir feodališką pagrūmojimą pirštu vasalui, kuris nelabai tinkamai elgiasi. Tame gal yra kažkiek racijos (jei ignoruosim tą menką faktą, kad labai JAV pati neimperiškiausia imperija žmonijos istorijoj ir labai jau dažnai jai tie "vasalai" f*kus rodo), bet mano nuomone šiuo atveju paaiškinimas gerokai paprastesnis.

Tuo pasisakymu B.Obama tiesiog išreiškė savo vidinį sutrikimą dėl to, kas vyksta - kognityvinį disonansą, jei norit: (eilinį kartą) paaiškėjo, kad ir jis pats ne visažinis ir kai kurios svajonės tėra tik svajonės; kad ne viskas pasaulyje yra rožiška ir pūkuota; kad faktai irgi kažką reiškia, o ne tik geri norai; kad bučiavimas į užpakalį ne visiems padaro pakankamą įspūdį ir kad jei kažkas viešai skelbia, kad tu jam ne draugas, tai matyt reikia juo tikėt, nes jis greičiausiai geriau žino...
Bet jis tuo vis tiek negali (nenori? nesugeba?) patikėt. Nes tai neįsipaišo į tą šiandienos realybės modelį kuriame "aš tikrai jaučiu, kad giliai širdyje jie geri"... dėl to reikia "palaukti ir pažiūrėti"... nes aš gi vis tiek "tikiu, kad jie geri"... "tikiu"...

Iš va to ir visa ta polemika su pačiu savimi klausimu "tai kas gi blyn dabar tas Egiptas, a?".


___________________________________
*  Internetuose galima rasti laaaaaaaaaaabai ilgą (~4 val.), buvusio Pentagono analitiko majoro Stephen Coughlin paskaitą (briefing'ą) apie Musulmonų broliją, islama, džhadą etc etc etc, kuri būtent išimtinai ir skirta ne pateikinėt išorinius vertinimus, bet grynai tik tam, kad analizuoti ir atskleisti kaip ta brolija & co. patys save vertina, ką jie patys apie save teigia, kokie deklaruojami tikslai jų pačių nariams etc (čia nuoroda į pirmą paskaitos dalį; jų yra iš viso penkios).
** Šitoj vietoj vėlgi išlenda tie keisti žmonės kurie žiūri į viską per savo "vidinio pajautimo" prizmę, kuri jiems sako, kad tai netiesa - jie tokių tikslų neturi, o kalbos apie džihadą, tai kalbos apie vidinę kiekvieno asmens kovą, siekiant doros... bla bla bla... Ir jie kažkaip visai aklai linkę ignoruoti, kad pačių musulmonų nuomone džihadas turi ir kitą pusę - realią fizinę kovą su islamo priešais (= visais, kas nepripažįsta jo viršenybės)...

... tik ne į Didžiają Britaniją (ar kaip ta vieta dabar vadinasi?)

Kažkada buvau tikras, kad niekad neemigruosiu. Bet dabar... kai kuriom dienom aš jaučiuos toks... pavargęs nuo nesamonių, kad pamastau ir apie tai... Bet as tikrai žinau viena.

Aš niekad neemigruosiu į Didžiąją Britaniją.
Na ar bent jau į tą žemės vietą, kur kažkada buvo šalis vadinama Didžiąja Britanija...

Ironiška, kai John'o Mill'io tėvynė, šalis davus pasauliui Magna Carta Libertatum palaipsniui, bet užtikrintai eina keliu nubrėžtu kito jos "sūnaus" George'o Orwell'o link totalitarinės distopijos...

Kad ta šalis pasaulio pagal gyventojų kiekvieno žingsnio stebėjimą (po stebėjimo kamerą kiekvieniems 14 gyventojų (nors čia buvo 2006 - ligi dabar situacija gal jau dar geresnė :)) jau esu kažkada minėjęs šitam bloge...

Bet pavyzdžiui, ar Jūs žinojote, kad jei turi tvartą, tai negali ant jo langų užkalti metalinio tinklelio. Kodėl negali? Todėl, kad netyčia koks nors vagis, bandydamas tave apvogti gali imti ir susižalot... O ar žinot, kad Jums prireikus policijos ir paskambinus ją iškviest, būsit informuotas, kad policija neatvyks idant "neeskaluot konflikto"? Ir tik jokiu būdu šalyje kur didžiausias smurtinis nusikalstamumas Europos Sąjungoje nesugalvokit gintis nuo užpuoliko - sėsit už grotų, jei Jūsų byla koks politikas nesusidomės. Geriau yra išmokti kaip teisingai būti auka. Ir žinoma nebandykit sulaikyti nusikaltėlio - pats būsit apkaltintas jo užpuolimu, - geriau žiūrėti ir nieko nedaryti. Ir išvis: tiek efektyvios savigynos mokymasis tiek net vargano dujų balionėlio įsigijimas yra tabu.

Man to jau lyg ir turėtų pakakti, kad neturėčiau noro ten kraustytis...  :)


BET, dabar jau atrodo ta šalis žengė dar vieną žingsnį į 'šviesią ateitį' ir pagaliau, na pagaliau pagaliau ėmėsi bausti paauglius už nejuokingus juokus Facebook'e ar kvailus nacionalistus už sapaliojimus jų bloguose... :)

Nagi, dar truputėlį tereik pasispaust ir kitame evoliucijos žingsnyje jau bus galima baust už thoughtcrime kas butų absoliutus ir visiškas FTMW!!! :DDD




p.s. O dabar palyginkim tai su JAV.
p.p.s. Nors gal dar ne viskas prarasta?

[edit 2012-10-23] Dar tai.

Moralė ir apsimetinėjimas 'moraliu' arba Žinoma žinoma, žodžiai juk nieko nereiškia...

Man šiaip K.Girnius patinka. Išskyrus tada, kai į viršų išplaukia tas jo naivus vakarų akademikų socializmas beigi antiamerikonizmas.

Va ir naujausia apraiška: K.Girnius. Mušant karo būgnams, tyli Lietuva. Kai perskaičiau pavadinimą pirmiausia, galvojau gal rašys apie Turkijos - Libijos pasienį, kur išties situacija tampa vis sudėtingesnė ir kur išties, atsižvelgiant į tai, kad Turkija yra NATO narė, mums situacija turėtų būt įdomi... nes prasidėjus konfliktui taptų aktualus 5 straipsnis.

Bet ne, pasirodo K.Griniui kelia didžiausią problemą  Izraelio nenoras būti sunaikintu. Keistas koks nenoras, a-ne?

Smogimas į Irano branduolinius įrengimus reikštų Irano užpuolimą, taigi karą prieš Iraną. Antpuolis pažeistų tarptautinę teisę.

Ir ką? Ką reiškia tarptautinė teisė prieš pavojų  būti sunaikintam?
Juolab, kad visi kas netingi tą teisę pažeidinėja - ir ne tik JAV, kuri taip nepatinka K.Griniui, bet ir Rusija, Kinija, tas pats Izraelis ir dar begalė valstybių ir valstybėlių...

Tarptautinė teisė - labai svarbus instrumentas, bet dėl savo specifikos (iš esmės - suvereno nebuvimo) jos reikšmė... ne per didelė. Jei ta tarptautinė teisė išties būtų toks rimtas argumentas Izraeliui išvis net nereiktų svarstyti tos smūgio Iranui galimybės - negi tas nėra aišku K.Griniui?

Netanjahu grasinimų akivaizdoje tyli pasaulis, net Vakarų Europos šalys, kurios didžiuojasi savo moralia politika.

Aš jau kažkada šitam bloge esu tokią citatą minėjęs: If you turn the other cheek because you are afraid to hit back, it does not mean you are morally superior. It simply means you are a coward [Chin-Ning Chu]. Europos Sąjungos impotencija, negebėjimas užimti bent kiek svaresnės pozicijos, laikytis jos ir prireikus ją ginti, bent kokiu svarbesniu pasaulio taikai klausimu neparodo didelio moralumo... tai teparodo baimę (ką nors supykdyt).
Ir kas ironiška - burnot prieš JAV visi jaučiasi kieti (net ir ta pati Vakarų Europa), bet va pasakyt, kad Iranas turėtų vieną kartą prilaikyt užčiaupęs snukį ir negrasint kaimyninėms valstybėms sunaikinimu, nes pačiam į ta snukį mažumėle gauti galima... tai jau ne...

2002-2003 m. Vokietija, Prancūzija ir kai kurios kitos šalys viešai priešinosi vadinamajai Busho doktrinai – esą JAV turi teisę smogti šalims atskalūnėms – neslėpė savo būgštavimų dėl vienašalės ir arogantiškos Vašingtono politikos. Jos nepalaikė JAV puolimo. Istorija jas pateisino, nes Irakas nei mėgino gaminti branduolinį ginklą, nei palaikė ryšių su „Al-Qaeda“ ir kitomis teroristinėmis organizacijomis.

Taip, branduolinio ginko rasta nebuvo (nors buvo rasta pakankamai nenuginčijamų įrodymų, kad S.Husseinas tik ir laukė, kad baigtųsi tarpt. sankcijos, kad atominio ginklo kūrimo programa galėtų būti atnaujinta). Bet apie tai, kad Irakas neturėjo ir nemėgino kurti masinio naikinimo ginklų K.Girnius gali papasakoti kurdams.

Pasaulis taptų mažiau saugus, jei Iranas turėtų branduolinę ginkluotę. Bet jis tapo mažiau saugus, kai Izraelis, Indija, Pakistanas ir Šiaurės Korėja sukūrė savo branduolinius arsenalus. Šioms šalims dėl to nebuvo grasinama karu, nors Šiaurės Korėja yra neprognozuojama, o Pakistanas yra ganėtinai nestabili šalis, jau tris kartus kovojusi su savo kaimyne Indija.

Taip, bet Pakistanas su Indija šiuo metu žaidžia lokalinį MAD variantą... O Š.Korėja nepaisant baisių kalbų ką nors užpult galėtų nebent su kirviais ir kauptukais, o ne su tom pusantros atominės bombos :)

Šiaip absoliuti dauguma atominį ginklą turinčių valstybių nerizikuos jį panaudot vien dėl to, kad bet koks jo panaudojimas reikštų, kad situacija perdaug rimta ir tokioj situacijoj Rusija ir JAV suvienytų savo jėgas tam kad padaryti tvarką. Todėl ir ta pati Š.Korėja, kiek ji berėkautų tą puikiai supranta.

Tuo tarpu jei kalbam apie Iraną, neturim pamiršt, kad tai islamo respublika. Ir Ahmadinedžadas nors šneka nesąmones, bet jis dar ne pats pavojingiausias islamo idiotas. O vakaruose įsivyravęs įsitikinimas, kad jis ten visada bus ir vietoj jo neateis į valdžią kas nors gerokai labiau neadekvatus ir gerokai labiau įtikėjęs kvailystėm apie visuotinį džihadą bei pomirtines mergeles neturi jokio pagrindo.

Jei neklystu, Iranas nėra puolęs kaimyno keletą šimtų metų. 

"Jis buvo toks geras vaikas niekada nesimušė, padėjo bobutėms pereiti per gatvę...".
Kai koks nors paauglys prisidirba paprastai girdim jo mamytę dėstant panašius išvedžiojimus. Ką ten paauglys - panašius išvedžiojimus girdim kai prisidirba ir suaugusysis.
Tik va kad svarbu yra ne tai ką ten kas nors kažkada darė ar nedarė - svarbu yra tai ką jis ruošiasi daryti. Ir kai  yra deklaruojamas tikslas sunaikint kaimyninę valstybę plius imamasi kurti atominį ginklą, tai priverčia susimąstyti... na, jei ne filosofus, tai bent jau tuos žmones kuriems rūpi saugumas.

Netikiu aiškinimais, kad Irano mulos ir teokratai, kitaip nei kiti branduolinių šalių vadovai, rizikuotų branduoliniu karu, kad jų neatbaidytų ir nesutramdytų žinojimas, kad per Vakarų kontrapuolimą galėtų žūti milijonai jų piliečių. Tarptautiniai džihadistai, kaip Osama bin Ladenas, neturintys nei tėvynės, nei atsakomybės dėl žmonių gyvybių, gal ir ryžtųsi smogti branduoliniu ginklu, bet Irano vadovai nėra abejingi savo žmonių ir šalies likimui.

Va viskas apie ką rašiau anksčiau. Sutraukta į vieną vietą. Visi išvedžiojimai, visas naivus tikėjimas.

Tik kad. Izraelis nelabai gali sau leisti visą savo egzistavimą statyti ant tos kortos "mes tikim, kad sirdyje Ahmadinedžadas yra geras, jis tik kalba negražiai".

Bet Lietuvos valstybininkai galėtų pamąstyti, ar nežengiama atgal į tamsesnius laikus, kai ne tik nereaguojama į atvirus grasinimus pulti, bet kad ir Vakarų šalys labiausiai kalba karo kalba. 

 Man įdomu - jis čia rimtai? Vakarų šalys tik tą ir veikia, su visais derasi, tariasi, pritarinėja, susitarinėja, lankstosi, atsiprašinėja etc etc etc. Net kai buvo užpulta JAV ambasada Bengazi ir nužudytas ambasadorius, kas buvo akivaizdus karinės agresijos aktas, JAV ir tai tik pabėdavojo.

Ir tik labai labai retai ir visai netyčia kas nors vis tik nusprendžia, kad vien bergždžio tusčiažodžiavimo nepakanka, kad po žodžių turi sekt veiksmai. Ir tą pult vadint "karo kalba"? 

Labai labai labai filosofiška. Ir moralu.

 ____________________________________________________

A propos, labai labai labai labai labai labai rekomenduoju pažiūrėt šitą jei kam įdomi ši tema:

Superinė paskaita.
Ne tik ir ne tiek įvykių analizė mane sužavėjo (kuri įspūdinga ir pakankamai aiškiai nusako kaip Izraelis mato situaciją kurioje jis atsiduręs), kiek pats principų išdėstymas. Labai būtų sveika visokiems asmenims su politikų (ir politikos analitikų) aspiracijomis pasiklausyt, kad žinotų kas ta užsienio politika ir kam ji reikalinga.
Labai labai labai gera paskaita (nors sąžiningai, ta C.Glick nėra pati pagauliausia lektorė).

Šimonyte, atsakykit, ką...

Kaip kažkas minėjo, geriausia priešrinkiminė polemika vyko ne televizijoj, bet buržujaus bloge.Svarumo tai diskusijai suteikė Ingridos Šimonytės pasirodymas bei jos pasisakymai. Lietuviškoj blogosferoj ją pastarosiom dienomis madinga vadinti geriausia visų laikų Lietuvos finansų ministre bei visaip žavėtis. Aš nesu pakankamai geras finančų ekspertas kad ginčyčiau šią nuomonę, tai man belieka kukliai pritarti, kad "matyt, galbūt" (nors panašiai buvo žavimasi D.Grybauskaite... čia tik šiaip - tarp kitko)...

Bet yra vienas pasisakymas, kurį I.Šimonytė kartoja vos ne kiekviena įmanoma proga ir kuris man, netgi ne finansų eksprestui, o tiesiog šiaip žmogui linkusiam į naudojimąsį sveiku protu kelia dideles problemas. Tą ji pakartojo ir minėtoje diskusijoje. Cituoju visą mintį (idant neiškraipyčiau):

Dėl NT ir TP mokesčių – tai aš ir esu tas Vyriausybės narys, kuris anot blogo savininko, populistiškai už tai pasisako. Ne už tą keistumą milijonieriams, kurį turime, o už visuotinį, žinoma, ne tiesmukąja prasme. Ir net kai narys nebūsiu, vistiek pasisakysiu :) nes pasisakau “ekonomiškai” – tai iš tiesų mažai kenksmingi augimui mokesčiai, o TP mokestis, turint mintyje, kad automobiliai Lietuvoje yra grynas importas – dar ir einamajai sąskaitai gelbėja. Faktas, kad turtas, koks jis bebūtų, reikalauja tam tikros infrastruktūros ir viešųjų paslaugų: automobiliai – kelių, nekilnojamasis turtas – visa ko, įskaitant gaisrinę ir policiją, o finansuoti šias paslaugas galima tik iš mokesčių, vienų ar kitų, todėl nesutinku su pastebėjimais, kad tokie mokesčiai kažkokiu būdu nemoralūs nes nežinia už ką. Ir, I hate to say this, bet šalyje su šlubuojančia mokesčių mokėjimo morale tokie mokesčiai yra ir produktyvesni už kitus mokesčius, nes juos “pakavoti” daug sunkiau. Bet jau seniai susitaikiau su tuo, kad bus pakankamai manančių, kad tai nesąmonė, nes mokesčiai turi pasigaminti kažkaip patys iš savęs ir iš jų mažinimo, o apskritai geriausias mokestis yra tas, kurio niekam mokėti nereikia:) Apskritai didžiausia bėda yra ta, kad, kokie laisvarinkiški bebūtume mokesčių klausimu, kai kalba pasisuka į viešųjų paslaugų apimtis, paaiškėja, kad nesame pasirengę jų atsisakyti, nes pasirodo, kad “valstybė privalo” ir tą, ir aną, nors valstybėse su panašiu perskirstymo lygiu kai kurių sričių biudžetas apskritai nefinansuoja. Lietuvoje gi nuolat ginčijamės, ko “valstybė nemyli” ir kas jai “podukros vietoje”.

Aš iškart galiu pasakyt, kad aš prieš nekilnojamo turto bei transporto priemonių mokesčius, nes aš išvis esu prieš mokesčius. Jei tiksliau, aš žinoma už mokesčius, nes jie reikalingi išlaikyti valstybės mechanizmui, bet mano nuomone seniai jau yra peržengta protinga riba ir jų jau yra perdaug / jie per dideli / valdžia perdaug išsiaugus / lenda į sritis kur išvis nereikėtų.

Bet problemą man kelia ne tiek tai, kad I.Šimonytei "norisi" naujų mokesčių, kiek tai, kad ji panašu net nesupranta, kad jei jau siūlo įvesti tuos naujus mokesčius, tai pirmiausia būtina pagrįsti kam jie yra reikalingi. Jei norima įvesti naujus mokesčius, tai reikia pasakyti ką aš už juos gausiu.
Nes bendros frazės mano pacituotos aukščiau nėra joks argumentas.

Teiginiai "jei norit turėt policiją, gaisrinę ir kelius tai reikalingi ir mokesčiai" bei "mokesčiai iš oro neatsiranda" skamba gražiai ir net yra teisingi, bet tai yra bendri teiginiai apie mokesčių reikalingumą ir jie nieko nepasako, kam reikalingi konkretūs siūlomi nauji mokesčiai. Jei tokius bendrus teiginius kaskart naudosim kaip argumentą įvest vis naujiems ir naujiems mokesčiams, tai netrukus viskas ką tik kas uždirba bus sumokama mokesčiais...


O tai juk išties labai paprasta.
Jei aš moku už kažką, aš noriu žinoti, ką konkrečiai aš už  tai gausiu. Jei manęs prašo mokėti paildomai - aš noriu žinoti, ką papildomai aš gausiu. Arba jei mokėsiu papildomai čia, gal man nereikės mokėti kažko kito? Turėtų būti aiški nauda. Bendrų frazių čia nepakanka. Jei jau sakot, kad šiuos mokesčius sunkiau paslėpt  ir jie ekonomiškesni... ok, tada pasakykit kokie tie kiti mokesčiai kurie neekonomiški ir lengvai paslepiami ir kurių, kiek suprantu, reikia atsisakyti kaip ydigų?

Beje, nepakanka taip pat ir pasakymo, kad taip "užkamšysim biudžeto skyles" - jei tai priimtumėm už rimtą argumentą, tai sudarytų galimybę didinti / įvedinėti naujus mokesčius ad infinitum: sukuri deficitą - įvedi naują mokestį jam užkaišyt - vėl sukuri deficitą - vėl įvedi naują mokestį... etc.

Nes dabar anot LLRI mes dabar dirbam 141 dieną per metus vien mokesčiams sumokėti. Nauda kurią už tai gauname yra... žinoma, kad ji yra - policija ir gaisrinė dirba ir net keliai tiesiami (etc).
Kita vertus, manau ir ministrė sutiktų su tuo, ką pastoviai rašo žiniasklaida ir kalba ekspertai, kad valstybės lėšų panaudojimo efektyvumas Lietuvoje - nestebuklingas, valstybė dirba neidealiai, lėšos dažnai švaistomos (kartais vagiamos), jau nekalbant apie tai, kad teisės aktai kartais numato jų panaudojimą srityse, kurios išvis neturėtų būti vastybės interesas, o privatus reikalas etc etc etc.

Ir dabar Jūs sakot, kad aš turėsiu mokėti DAR daugiau? Norit surinkt dar daugiau pinigų tam kad juos panaudoti neaišku kam ir taip pat nefektyviai? Aš tame neįžiūriu jokios naudos nei sau konkrečiai, nei mokesčių mokėtojams kaip visumai...
Tataigi...


Gerbiamoji I.Šimonyte,

TAI KĄ AŠ GAUSIU UŽ TUOS NAUJUS MOKESČIUS? A?