Įsivaizduoju, kad visiems "išsiilgusiems" lietuviškų tradicijų yra taip gražu tos užgavėnės, taip be galo gražo, kai ateina vaikai prašyti saldainių su visokiomis idiotiškomis dainuškomis...
Bet mane tos "paprašaikos" užpisa.
Už-pi-sa.
(Būtent taip: didelėm paryškintom raidėm.)
Bet bijau, kad mane supras tik tas, kas gyveno Vilniaus miegamajam rajone devynaukščio namo pirmąjame aukšte... ir kur per tas sup... užgavėnes durų skambutis nenutildavo. Nes tie prašinėtojai į kokį šeštą ar devintą aukštą užlipti tai pasivargindavo - bet va pirmasis, jis po ranka kiekvienai grupelei, kuri įeina pro devynaukščio namo duris. Tai nuo kokios maždaug antros valandos, kai tie vaikai grįždavo iš mokyklos durų skambutis su nuobodžiu reguliarumu skambėdavo kas 15 minučių... ir ne, jie vieną kartą skambtelėję nesiliaudavo... jie skabindavo ilgai ir ikyriai (bent tol, kol skambučio neatjungdavau) :/
Tokį elgesį berods draudžia Ženevos konvencija.
Tai va:
Aš nekenčiu užgavėnių.
