Jei pažvelgsime į kokį "tipinį" pirmykštį žmogų, tai gyveno jis didesne ar mazesne bendruomene (tarkim "šeima"). Gyveno visi vienoj krūvoj - tikėtina ir vienoj patalpoj.
Savo ruožtu tai reiske, kad viskas ir vyko vienoj vietoj - kažkas miegojo, kažkas uzsiiminejo seksu, kažkas išleidinejo paskutinį kvapą priešmirtinėse agonijose, kažkas gimdė etc etc etc.
Viskas buvo čia pat. Požiūris į viską buvo paprastas ir (nesant geresnio žodzio) tikras. Tiek seksas / gimimas (gyvybės pradžia), tiek mirtis (visko pabaiga) tebuvo normalios gyvenimo dalys - nuo jo neatsiejamos. Buvo džiaugiamasi gimimu ir liūdima del mirties, tačiau buvo suvokiama ne tik kad tai neišvengiama, bet ir kad tai normalu ir natūralu.
Dabar?
Ir isties, kaip gi dabar?
Jei pabandysim pažvelgt į tai, pamatysim, kad seksas (kaip ir mirtis) dabartiniu metu yra atsidurę gyvenimo užribyje - jie NĖRA normali ir natūrali gyvenimo dalis. Tai kažkas NENORMALAUS.
Kai čia taip drastiškai pasisakiau, tai manau būtų krūva norinčiu priestarauti, bet paklauskit Jūs patys saves kurioje vietoje jus matot seksą (na ir mirtį) - ir atsakymas bus vienareikšmis, - šie dalykai yra uzribyje. Gal jie ir nėra absoliučiai tabu, jie nėra uždrausti, tačiau jie tiesiog nėra normali gyvenimo dalis...
Kurlink aš vedu?
Įsigyjau va nesenai Nexus'ą kuriame žinoma už browser'į yra Chrome. Pastarasis turi tokią naujovę kaip Incognito naršymą, kuris uždarius naršyklę nepalieka jokių pėdsakų kompiuteryje. Suprantu, kad tokio dalyko reikalingumas greičiausiai buvo racionalizuojamas išvedžiojimais, kad gal kartais gali tekti lankytis visokiuose tinklapiuose su konfidencialia informacija naudojantis ne savo smartfonu / tabletu... bet realiai tai visi suprantam, kam tas reikalinga:
The Internet is for Porn. Visas internetas egzistuoja dėl porno. Jei internete nebūtų pornografijos tai trafikas sumažėtu keletą (jei ne keliolika) kartų... (tik nieks nedrįsta prisipažint, kad jis internete pornografiją žiūri (dažniausiai vyrai) / skaito (dažniausiai moterys)).
Tai niekam nieko nesako? Nesako kiek svarbi yra šita "aptariama tema" ir kad bandyti nukišt ją į "užribį" nereikėtų? Nesako?
Visiems tiems begaliniams moralizuotojams apie dera / nedera, pasileidusį jaunimą, netinkamas reklamas dėl to, kad merginos suknelė nuotraukoj per trumpa? Tam "moraliniam" (atseit) talibanui?
Jie tikrai nesupranta, kad savo tokiom kalbom (ir paskesniu tokiu kliedesių įtvirtinimu teisės aktuose) jie tik dar labiau stumia tai, kas turėtų būti pats natūraliausias dalykas žemėje į šešėlį? Dar labiau stengiasi padaryt iš jo tabu, kažką nederamo ir netinkamo, purvino ir gašlaus... ir tuo pačiu dar labiau daro iš jo supersaldųjį uždraustąjį vaisių?
Bet kadangi tas vaisius uždraustas, tai jo paieškos dėka tų visų represijų išvirsta į visokiausius dalykus...
Nuo kažko teigiamo kaip pvz. poezija (ar pornografija). Iki... skirstymo į šeimas ir ne šeimas, homofobijos... pedofilijos ir seksualinio manjakizmo. Kas žaloja žmonių gyvenimus ir palieka tuštumą.
Kažkurią čia dieną vaikas manęs paklausė: "Žinai kas buvo anksčiau - višta ar kiaušinis". Až žinoma atsakiau, kad nežinau. Tada jis man paaiškino, kad anksčiau buvo kiaušinis, nes pastarieji buvo gerokai anksčiau nei atsirado vištos - juos dėjo net dinozaurai.
Kaipo ir akivaizdus dalykas įdomu tik kai tai aiškina devynmetis vaikas...
Bet jei devynmetis vaikas sugeba atsirinkt kas pirmiau, tai yra žmonių kurie vis dar to nesugeba.
Šiaip jau niekad nekomentuoju Delfiokomentatorių "komentarų": tai kaip ėjimas ristynių su kiaule - galutiniam rezultate vis tiek liksi mėšlinas, o kiaulei dar tai ir patinka.
Bet va atsirado vienas komentaras, kurio negaliu susilaikyt nepakomentavęs jau vien todėl, kad autorius pasirašo "LTSR"*. Ir akivaizdu, kad ta LTSR jam imponuoja, nes jis pažeria tokių tipiškai proletarinių socialistinių minčių (kurios, beje netgi sulaukia susižavėjimo šūksnių "idealus komentaras apibūdinantis sistemą bla bla bla...").
Komentaras paliktas prie straipsnio apie tai, kaip moteris gaunanti pašalpą (socialinę piniginę paramą), nepatenkinta tuo, kad jai dar teko ir padirbėti (savivaldybė ją pasitelkė visuomenei naudingai veiklai) padavė minėtą savivaldybę į teismą dėl priverstinio darbo. Ir nors grynai formaliai teisiniu (o ir praktiniu pagaliau) požiūriu aš turiu sutikt, kad tame yra kažkiek racijos, tačiau taip pat man visiškai akivazdu, kad tai (bent jau iš dalies) yra to, kas vadinama "entitlement mentality" (ir aš neįsivaizduoju, kaip tai kokybiškai išversti į lietuvių kalbą) atspindys - įsitikinimas, kad asmuo nusipelno kažką tiesiog "gauti" iš valstybės (visuomenės) nieko neduodama mainais.
Geras filmukas iliustruojantis "entitlement mentality" iš "Judge Judy"**:
Komentarų prie minėto straipsnio yra įvairių, bet kaip sakiau man "užkliuvo" tas, kuris pasirašytas "LTSR". Aš suprantu, kad "darbo liaudis" linkusi save labai gerai vertinti net ir tais atvejais kai tam visiškai nėra jokio pagrindo ir visad dėl visko peikti "bloguosius" darbdavius.
Bet nori to ar nenori, patinka tai ar ne, bet kiaušinis buvo anksčiau nei višta - ir darbo vieta atsiranda anksčiau nei kad darbuotojas joje (jei žinoma tai ne valstybinis darbas - tada ši taisyklė galioja nebūtinai ;) :/ ).
Realybė yra tokia, kad žmonių yra daugybė ir tik labai nedidelė (kad nesakyti nykstama) dalis jų dėka savo vidinių savybių (gebėjimo rizikuoti, prisiimti atsakomybę, ekonomikos dėsnių išmanymo ir t.t. ir pan.) sugeba tapti darbdaviais, sugeba sukurti įmones, kuriose atsiranda darbo vietos, kuriose paskui gali dirbti darbuotojai, kurie savo ruožtu gali būti patenkinti arba ne tiek dirbamu darbu, tiek darbo užmokesčiu, tiek pačiu darbdaviu. Ir jei visomis pastangomis bus stengiamasi atmušt bet kokį norą kurti savo verslą, tapti darbdaviu... darbo vietų nuo to daugiau nebus ir darbas nuo to nebus geriau apmokamas***. Tikrai. Pažadu.
Bet pereikim prie komentaro:
Nebūtų pašalpų sistemos, visoje Europoje būtų gausybė badaujančių vaikų ir daugybė benamių,
Dėl vaikų, tai panašu, kad esama sistema ne kažinkiek padeda bent jau Lietuvoj. Nes perdaug jau dažnai tie "pašalpų gavėjai" laiko pašalpos gavimo dieną nacionaline prisigėrimo švente ir nuo to, kad jie tą pašalpą gavo kitą rytą jų vaikams ne geriau. O normalūs žmonės tiesiog ieskosi darbo (jiems ta pašalpa gal ir padeda išgyvent sunkų etapą, bet ties ja viskas nesibaigia).
Dėl benamių tai irgi... kažkaip atsižvelgiant į nuomos bei paskolų kainas abejoju, kad tos pašalpos turi didelę reikšmę tam dalykui.
o išbadėję ir be namų likę žmonės, kaip žinoma, nebeturi ko prarasti. O juk istorija ne vienu pavyzdžiu jau parodė, ką nebeturintys ko prarasti gali padaryti.
Ir ką ji parodė? Kad ieškomas greičiausias nors ir amoralus sprendimas - atimt iš to, kas turi? Ir kad ilgainiui kai iš visų viskas atimta visi sėdi toje pačioje š duobėje vienodai neturtingi?
“Jūs nenorėkit daryti, ką mėgstat, eikit dirbti, kas naudinga, – mėgstama šūkauti. - Ir dirbkit už tiek, kiek mokėti naudinga tiems, kurie darbo duoda. Nes jie - šventieji darbdaviai. Net jei grašius temoka ar išvis nemoka, jie šventieji darbdaviai.”
Idėja, kad "aš dirbu ką aš noriu ir man už tai moka tiek kiek aš noriu"? Nejau neakivaizdu, kad ji kvaila? Taip, kiekvienas žinoma gali dirbt ką jis nori, bet kiek jam bus mokama priklausys... nuo to ką jis dirba IR kaip gerai jis tai dirba (paliekant trumpam nuošaly rinkos veiksnius kaip paklausą ir pasiūlą).
Tas įsivaizdavimas, kad darbdaviai panorėję galėtų mokėti dvigubai daugiau kiekvienam, yra absurdiškas tiek pat, kiek įsivaizdavimas, kad pirkėjas mokėtu dvigubai už televizorių - juk akivaizdu, kad jis to nedarytų, o tiesiog eitų ir susirastų konkurento televizorių už mažesnę kainą, nebent už tą pirmąjį televizorių buvo verta mokėti dvigubai dėl jo papildomų funkcijų, galimybių, geresnės kokybės etc.
Taip ir darbdavys: vietoj to, kad mokėt dvigubai jis geriau tiesiog pasamdys kitą darbuotoją nebent tam darbuotojui verta mokėti dvigubai nes jis geriau/našiau dirba. Juk paprasta.
Tai jei pats taip elgiesi, tai ko tada tikėtis iš kito (darbdavio) kažko kito? Ar čia reikia ir iš paties šaipytis "šventasis pirkėjas, nesvarbu kad jam rūpi tik akcijos ir nuolaidos, jis vis tiek šventasis pirkėjas"?...
Šventieji darbdaviai, gal ne visi, bet nemaža jų dalis, labai norėtų, kad pašalpų išvis nebūtų, nes tada žmogus dirbtų vien už duonos kąsnį.
Greičiau jau jie mano (kaip ir aš manau, nors aš ir ne darbdavys, o samdinys... tarnas netgi :) ), kad tokiu atveju žmonėms būtų stimulas dirbti geriau ir kažko siekti, o ne galvoti "ai, koks skirtumas jei ir išmes - gausiu pašalpą, o daryt nieko nereikės, galėsiu tinginiaut". Įdomu, juk, kad žmonės kurie dirba ir linkę dirbti tiesiog susiranda darbą net jei ir ne visai tokį kokio nori ir dirbdami stengiasi pagerint savo situaciją, o ne laukia, kol kažkas atneš viską ant lėkštutės.
Kai aš buvau išmestas iš darbo (tiesiog "dingo" mano darbo vieta) aš susiradau darbą po mėnesio (ir ne, ne tokį prabangų kokio būčiau norėjęs, bet ką padarysi) ir į to mėnesio pabaigą jau jaučiau, kad tas sėdėjimas namie be darbo "smegenis spaudžia" - nes normalaus žmogaus savęs vertinimas labai daug priklauso nuo to dirba jis ar yra tiesiog išlaikytinis...
Juk būtent pašalpų sistema priverčia juos pasistengti, kad darbo užmokestis netaptų už pašalpą mažesnis.
Mintis imponuojanti socialistams, bet absurdiška.
Ar norima pasakyt, kad ir pvz. smegenų mikrochirurgas gautų 200 Lt/mėn jei nebūtų pašalpų? O ar nėra taip, kad darbo užmokestis, kaip minėta, priklauso nuo darbo kuris dirbamas ir kaip gerai jis dirbamas? A?
Gal duobkasys ir neturėtų uždirbti tiek kiek mikrochirurgas? Ir negti duobkasys, jei jis geras, uždirbs daugiau nei šiaip chronius su kastuvu - nes taip, net duobę iškast ir į ją karstą nuleist reikia mokėti.
O jei nieko doro nemoki - tai ir nereik skųstis, kad nieks už tai ir mokėt nesirengia.
Kai žmogui dirbti nebenaudinga, jis nedirba. Natūralu.
Pirmas dėdė tai J.F.Kennedy sakantis savo inauguracinę kalbą...
(po to JAV žmogų į mėnulį nusiuntė). Antras - šiaip "varguolis".
Nes juk ir verslininkas, jeigu naudos nemato, verslu neužsiima.
Pašalpomis piktnaudžiaujama? Taip. O kiek milijonierių piktnaudžiauja galimybėmis nemokėti mokesčių? Bet dėl milijonierių mokesčių moralistai triukšmo nekelia. Nejaugi vien todėl, kad nebus pakviesti į pobūvį ar vakarėlį ir negalės pasitrinti greta “elito”?
O gal tiesiog todėl, kad yra skirtumas, kur žmogus nenori savo sąžiningai uždirbtų pinigų atiduoti valstybei iššvaistyti ir kur kažkas gviešiasi į tai ko nenusipelnė?
(Ir žinoma reiktų skirti, kur pažeidžiami įstatymai (daromi nusikaltimai) ir kur tiesiog pasinaudojama įstatymų suteiktomis galimybėmis - suprantu, kad pastarasis dalykas gal ir nelabai patinka, bet kažko man atrodo, kad ir tas pats (ta pati?) LTSR susigražintų kuo daugiau sumokėtų mokesčių jei tik turėtų tokią galimybę... ir burnotų ant valstybės jei pastaroji jį (ją) nepagrįstai kokiu nors mokesčiu apmokestintų.)
Pašalpiniai ar darbo žmogeliai vakarėlių nekelia, ir dėl šmeižto ar įžeidimo į teismą nepaduos, nes pinigų neturi, - tokius galima taršyti be atokvėpio. Ir malonumą teikia, ir teisuoliu pasijunti.
Na taip. Jie rengia išgertuves pašalpos gavimo proga... vakarėliu to nepavadinsi.
O į teismą kreiptis jiems teisę Konstitucija garantuoja. Tai, kad jie ja nesinaudoja... kieno tai bėda jei ne jų pačių? Klausimas retorinis.
Vargingiausius sluoksnius užsipuolančių moralistų pastaruoju metu Lietuvoje itin užderėjo. Net žado gali netekti sužinojęs, kad buvęs popdainuškų kūrėjas, pusmetį ar metus patarnavęs kokios nors partijos veikėjo parankiniu, įgauna teisuolio aurą ir ima aiškinti, kas ir ko Lietuvoje vertas.
Ne "vargingiausius", o tuos kurie tingi, bet jaučiasi, kad jiems kažkas kažką skolingas, kažkas turi jais pasirūpint, duoti jiems darbą kokio jie nori ir mokėti jiems tiek, kiek jie mano, kad nusipelnė.
Tuos gi žmones, kurie tegu ir vargingai gyvena, bet stengiasi dirbti ir pagerint savo situaciją visi**** gerbia.
Beje, milijonieriais tapę šventieji darbdaviai turėtų būti dėkingi pašalpiniams, tiksliau, pašalpų sistemai. Mat tai, ką jie pagaili sumokėti už darbą, kad darbo jėga patys iš bado nemirtų ir palikuonis, t.y. kitą darbo jėgos kartą išauginti galėtų, valstybė, t.y. mokesčių mokėtojai, priduria.
T.y. milijonierių interesas, kad tokių kurie neturi jokios kvalifikacijos, nieko nesugeba, bet gerai apie save galvoja, mano, kad nusipelnė viską gauti nieko nedirbdami būtų kuo daugiau??? :)
Kažko aš labai abejoju...
Išvis šitas skandavimas "Gailikas! Gailikas!" tinka vaikams smėlio dėžėje, bet ne suaugusiems žmonėms, kurie turėtų suprasti, kad jei jiems darbdavys moka išties realiai neadekvačiai per mažai, tai reikia mest tą darbą ir susirast kitą - kur darbdavys mokėtų sąžiningą kainą. BET, jei tas dirbamas darbas bei jo atlikimo kokybė išties tik tiek tėra verti, o tobulintis ir įgyt naujų įgūdžių nenorima... tai niekas (kitas) čia nėra kaltas... ir nereikia tada tikėtis, kad uždirbsi kaip raketų mokslininkas.
O už darbo jėgos pirkimui sutaupytus pinigėlius galima dar vieną džipą arba jachtą įsigyti.
O vat aš už sutaupytus pinigus nusipirkau motociklą (o paskui dėka kažkokios žioplės ji sudaužiau). Ir ką? Koks kieno reikalas kas ir ką daro su savo paties sutaupytais pinigais? Tai juk to žmogaus pinigai.
Pagaliau - o iš kur žinot ar jis už tuos "sutaupytus" pinigus tą džipą pirko ar už kitus (savo darbo užmokestį)? Gal tuos "sutaupytus" jis investavo į verslo plėtrą ir sukūrė naujas darbo vietas, kuriose galės dirbti tie, kurie dirbti nori - ir jei jie gerai dirbs ir jei jų darbas bus to vertas - jie gaus gerus atlyginimus...
Be to, už pašalpas perkamas maistas, drabužiai, mokama už būstą ir paslaugas, o tai reiškia, kad pelnas eina tiems, kas maisto gamyba ir pardavimu, namų statyba ir nuoma ir panašiais gyventojų aptarnavimo verslais užsiima.
Viskas susiję. Ir, deja, kaip keistai tai beskambėtų, pašalpų sistema, nors humanistinių intencijų pagimdyta, tapo šiuolaikinės vartotojiškos ekonomikos ramsčiu.
Būtent, kad viskas susiję... ir tie pinigai pašalpoms iš oro neatsiranda.
Juos kažkas sumoka mokesčių pavidalu. Ir ne tik "verslininkai", bet ir pvz. aš. Ir jei aš nesumokėčiau tų 300 (ar kiek ten) litų per mėnesį kuriuos paskui gauna kažkas "itin nusipelnęs" gal tada aš galėčiau pats skatint tą gi "vartotojišką ekonomiką" savo asmenine nuožiūra išleisdamas tuos pinigus?
Skirtumas tik būtų tas, kad aš tuos pinigus būčiau uždirbęs savo darbu.
Svarbus skirtumas.
_________________________
* Taip, žinoma, kad tai ne aš. Ir btw šito blogo pavadinimas yra ne LTSR kaip kai kas neteisingai vis įvardina, bet LTSR.LT, - t.y. LTSR + LT = LTSR.LT
** Beje, tiems kas mano, kad ten viskas netikra - Jūs klystat. Tai žinoma nėra teismas, tačiau tai yra arbitražas - abi šalys raštiškai įsipareigoja vykdyti sprendimą, kurį priims "teisėja" ir iš to sprendimo kyla realios teisinės pasekmės bylos šalims.
*** Socialistai čia žinoma pultų prieštaraut, kad jei nebūtų darbuotojų tai ir darbdavys nieko neturėtų ir... tai yra tiesa. Su vienu, užtat labai dideliu, BET. Nes tas "nebūtų darbuotojų" tai de facto turėtų reikšti "nebūtų žmonių", nes kol yra žmonių, (kaip minėta) darbuotojų visada yra daug daug daug daug daug daug daug daug daugiau nei darbdavių... ir išvis jų praktiškai visada visur perteklius (nors taip pat visur ir visada trūksta kvalifikuotų darbuotojų (kurie žinoma gauna "gerus" atlyginimus) ir dėl to nepatenka į aptariamą šitame kontekste imtį).
**** Aišku imtis per plati ir aišku yra ir snobų, bet tai išimtis, o ne taisyklė.
2012-11-13
We have all heard the old saying that giving a man a fish feeds him
only for a day, while teaching him to fish feeds him for a lifetime.
Redistributionists give him a fish and leave him dependent on the
government for more fish in the future. If the redistributionists
were serious, what they would want to distribute is the ability to fish,
or to be productive in other ways. Knowledge is one of the few things
that can be distributed to people without reducing the amount held by
others. That would better serve the interests of the poor, but it
would not serve the interests of politicians who want to exercise power,
and to get the votes of people who are dependent on them.
Juk visi sutaria, kad vaikų sveikata turi rūpėti ir valstybei, ne tik jų tėvams? Tai ir nosį sloguojančiam vaikui irgi turi valyti ne tik tėvai bet ir valstybės paskirtas specialistas - Valstybinės apsisnarglėjusių nosių valymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos valstybės tarnautojas. Nors ne... pastarojo funkcija yra nubausti tėvus administracine bauda tuo atveju, kai jie nevalo vaikui apsisnargėljusios nosies? Argi ne?
Ne?
O kodėl ne?...
Nes va juk niekam nekelia nei nustebimo nei pasipiktinimo, kai valstybė per prievartą verčia tėvus rūpintis savo vaikų sveikata ("saugumu", bet šitame kontekste tai tas pat) kitu būdu - priversdama vaikus sodinti į vaikiškas kėdutes automobilyje ir už nepaklusimą baudžia?
Patikslinu, jei kas nesupranta: aš manau, kad vaiką būtina sodinti į specialiai jam skirtą automobilinę kėdutę. Ir mano nuomone tėvai, kurie vežioja savo vaikus stovinčius ant galinės sėdynės (ką man yra tekę matyti ne kartą ir ne du) yra idiotai. BET, aš taip pat manau, kad už savo vaikus atsako tėvai. Taškas. Valstybė neturi jiems nurodinėt, kaip auklėt savo vaiką ir kaip rūpintis jo sveikata. Taip, gal tam tikrais atvejais reikia iš kai kurių tėvų atimti tėvystės teises ir tada vaiku tenka rūpintis valstybei (jei šios pareigos neprisiima kitas žmogus), bet jei tokios teisės nėra atimtos, tai nėr ko lyst kur bereikia. Put up or shut up, tsknt - arba pats tai darai arba užsičiaupi ir neaiškini*.
Žinau, kad aš esu tas, ką Milton'as Friedman'as ironiškai vadino "laisvės ekstremistu" :) - man vis atrodo, kad valstybė perdaug visur kišasi kur neturėtų.
Suprantu, kad bus daugybė žmonių, kurie sakys, kad valstybė gerai šiuo atveju elgiasi, jei panaudodama valdžios jėgą nurodo tiems aukščiau minėtiems idiotams užtikrint savo vaikų saugumą... Bet... o kur tada riba ką valstybė gali nurodinėt, o ko ne?
Yra pvz kita grupė idiotų, kurie pasisako prieš vaikų skiepijimą. Nes jiems vaidenasi, kad jie sukelia autizmą ar dar kokios nesąmonės**. Kaip manot, ar valstybė turi per prievartą tokius vaikus skiepyt nepaisydama tėvų valios, o jei pastarieji priešinasi - pripaišyt jiems baudas už tai?
O ką jei Jūs pvz. užsinorėsit savo vaiką mokyt namie? Net nesvarbu kodėl - ar dėl to, kad Jūs šizikas kreacionistas (kuris "netiki" mokslu) ar dėl to, kad bandot išaugint naują Judith Polgar,- tokiu atveju irgi valstybė gali Jus baust už tai, kad vaiko neleidžiate į mokyklą ir rūpinatės juo ne pagal jos nustatytas taisykles?
Kur tada ta riba, kur valstybė jau nebegalės kištis? Ar ji gali viską ko tik užsinori jei tik tai (tikrai ar tariamai) yra skirta "vaikų gerovei"?
Nurodyt vaikus auklėt "tradiciškai vertybiškai" kataklikiškai (nors tėvai laisvamaniai)?
Atimti tėvystės teises už tai, kad aštuonmetis vaikas paliekamas vienas namie visai dienai per mokslo atostogas, o tėvai išeina į darbą?
Bausti tėvus už nepriežiūrą, jei vaikas bežaisdamas lauke su draugais susigurina nosį?
Žinoma, kad valstybė (valdžia) turi rūpintis vaikais. Vaikų, kaip visumos, sveikata ir gerove. Panašiai, kaip ji turi rūpintis visuomenės saugumu ar šalies nepriklausomybe. Ir pvz tarkim visuotinis vaikų skiepijimas summa sumarum matyt yra gėris...
Ir taip, kartais valstybė turi apginti skriaudžiamą vaiką nuo jo paties tėvų.
Bet yra didžiulis skirtumas tarp tokio rūpinimosi ar skriaudžiamo vaiko apgynimo ir smulkmeniško lindimo ir detalaus nurodinėjimo normaliems*** tėvams, ką jie gali ir turi daryti, o ko ne... ir dar baudimo už nepaklusimą.
p.s. Turint tai omenyje manau nesunku nuspėt, ką aš manau apie tuos ponios A.Zuokienės pasisakymus straipsnyje:
<...> nors visi sutaria, kad vaikų saugumas turi rūpėti ne tik jų tėvams, bet
ir valstybei, tačiau Seimas atmetė jam pateiktą kitų šalių patirtimi
paremtą siūlymą šioms prekėms sumažinti pridėtinės vertės mokestį iki 9
proc. <...> valstybė pasirinko lengviausią kelią visą naštą už vaikų saugumą sukraudama ant tėvų pečių.
Hmmm... kaip čia pasakius. Kai kurie tėvai mano, kad jų vaikai (vaikų saugumas) - tai labiausiai jų ir tik jų rūpestis. Ir, kaip minėta, jei valstybės vaidmuo kažkoks ir yra, tai palyginus nedidelis ir labai bendras.
Nes rūpintis vaikais yra tėvų pareiga. Ir ne tik pareiga, bet ir prerogatyva. Taip, rūpinimasis savo vaiku galbūt ne visada yra lengvas, kartais vaikas vargina, kartais jis erzina, kartais nesustodamas lipa ant galvos, kartais be jokio reikalo nenustodamas staugia, kartais lenda ten kur pavojinga ir daro tai, kas jam gali kainuoti gyvybę ir tenka stebėt jį nei akimirkai nenuleidžiant akių... ir gal išties A.Zuokienė teisi, kad (kartais) tai yra "našta". Bet ši "našta" yra tėvų. Būtent - tėvų. Ir niekas kitas už juos šios naštos prisiimt negali ir neturi.
Įskaitant ir valstybę. Ir jei pastaroji neprisigalvotų visokių nesamonių, o paliktų tėvams patiems rūpintis savo vaikais, tada ir nereikėtų kalbėti apie kažkokius "naštos užkrovimus"...
______________________________
* Papildomai patikslinsiu, kad jei dėl tokio idiotiško elgesio vaikams kiltų žala (t.y. jie būtų sužaloti), tai manau visai reikia galvot apie tokių tėvų atsakomybę... taip pat kaip jie atsakytų jei savo veiksmais padarytų žalą kažkam, kas nėra jų vaikas - gal tada nebūtų tų istorijų kai tėvai sergantį vaiką laiko negydomą tol, kol tas jau visai atsiduria ant mirties slenksčio, tada jį išveža greitoji, bet medikai nesugeba nieko padaryti... o tėveliai lieka tyresni už ledinį spiritą (ir žinoma šitos istorijos nesusilaukia tiek žiniasklaidos dėmesio kaip tie atvejai kai medikai š sumala) :/
** Aš noriu pabrėžt, kad aš nekalbu apie tuos tėvus, kurie neskiepija vaikų, dėl to, kad pastarųjų negalima skipyt dėl medicininių kontraindikacijų - tai rimtas dalykas, ir visiškai skirtingas, nei bėro briežio kliedesiai apie tariamus autizmus.
*** Visiškai "normalūs" žmonės neegzistuoja, žinia, bet manau, mano mintis vis tiek aiški :)
Mano "namas iš krašto" šiuo atveju, bet kadangi jis pats kviečia į kovą tai ir aš pa(si)sakysiu... Povilo mintys gražios, ir kaip matosi iš komentarų jo bloge, patiko jo bendraamžiams, bet bet... drįsiu vis tik pasakyti, kad Užkalnis, nepaisant visos jo tulžies atsargos, vis tik tikrai pastebi keletą dalykų taikliai...
Kita vertus, kaip komentaruose pastebėjo Justinas Žilinskas, tikėtina, kad "ne apie tokius kaip tu jis rašė". Nes ir aš manyčiau, kad (kiek aš (neakivaizdžiai žinoma) A.Račą pažįstu) tėvukas Povilą turėjo išmokyt mąstyt ir vertint aplinką bent kažkiek kritiškai... bet vėlgi: kritinis mąstymas nėra įprastas ir kiekvienam žmogui būdingas dalykas. Jaunimui irgi.
Dėl to ir šitoje Povilo rašliavoje, tas jo "mes" greičiausiai apima tik nedidelę dalį tų, apie kuriuos savo rašliavoj kalbėjo Zaratustra Užkalnis (arba šioje savo rašliavoje postringauju aš :) )...
Ir neskubėkit sakyti, kad aš koks išlepęs tėvų vaikelis, nes viskas bus paaiškinta.
Tu išlepęs tėvų vaikelis.
Na va, kai su esminiu dalyku išsiaiškinom, galim pakalbėt ir apie kitką :DDD
Nusipelnėme gyventi geriau. Už ką? - iškart skuba klausti. O aš atsakau, kai mes gyvensime geriau, mūsų vaikai gyvens dar geriau, o vaikų vaikai…<...> Ir manot mes nesam dėkingi? Manot kiekviena sausio 13d. ar vasario 16d. mums nieko nereiškia? Manot, kad žiūrėdami, kaip 1992 metais Lietuvos rinktinė iškovoja bronzą, mes nenubraukiam ašaros?
Man tai įdomesnis klausimas: o kodėl jums atrodo, kad jūs to nusipelnėt? Ką jūs tokio nuveikėt kad nusipelnytumėt? Gimėt? :)
Jūs dėkingi? O koks skirtumas? Suprantu tėvukas pasidžiaugė, kad važiuos į Havajus (Havajus?). Na ir kas?
Esmė juk čia (bent jau imho) ne kažkokiam dėkingume, o būtent tuose batuose (kurių nėra kur nusipirkt)... t.y. tame suvokime, kad tai, kas yra (aplink) nėra "savaime suprantama" kaip tam "auksiniam jaunimui" rodosi. Esmė čia ne kažkokiose ten barikadose prie Seimo ar pralietam kraujyje - esmė yra mąstyme. Tame įsitikinime, kurį Tu pats užtikrintai dėstai:
Mūsų tėvai mums suteikė pamatą, išvalydami visą žemę nuo šlykščių nesąmonių ir mes to jau nebepatirsim.
Bet ar Tu visiškai tikras, kad nepatirsit? Tu tikras, kad istorija jau baigėsi ir dabar jau "visi gyveno gražiai ir laimingai"?
...esame po-zi-ty-ve-sni...
...sakai?
O ar nėra tas "pozityvumas", tai tiesiog žiūrėjimas nosį užvertus į dangų ir gėrėjimasis juo, nenorint pažvelgt aplink ir apsidairyt kas po kojom? Alegorijos apie pamatus ir namus yra gražu, tik kad realybėj deja nėra taip, kad tėvai davė pamatą ir jis čia jau amžiams (buvo laikai, kai "atėjo Leninas visiems laikams"... ir kur jis dabar?). Tą pamatą juk lipdyti reikia nuolat, ir nuolat prižiūrėti, kad nesutrupėtų... bet juk daug įdomiau svajot apie dangoraižių iš stiklo ir aliuminio statybas?
Kūryba, įkvėpimas - tai pasaulio varomoji jėga. Juodadarbius keičia mašinos, kompiuteriai. Vis dažniau ir dažniau. Bet kūrybininkų kompiuteriai niekada nepakeis. Žmogus tuo ir yra unikalus, kad geba generuoti idėjas! Tad kodėl to neišnaudojus visu šimtu procentų?
Idėjos yra gerai. Be jų - niekur. Bet išties jos turi vertę tik kai jos įgyvendinamos. Jei jos yra įgyvendinamos. Idėjų įgyvendinimas yra ta "pasaulio varomoji jėga", o ne tiesiog (tuščias) jų generavimas*.
O tie visi "kuribinių asmenybių" šūkiai "aš kuribinė asmenybė!" labai jau dažnai reiškia tik tiek, kad "aš tingiu dirbt, duokit man paėst"... :/
Mūsų kartos požymis yra tas, kad mes siekiame komforto. Išorinio, vidinio. Pakartosiu - siekiame. Ne laukiame. Ir vėlgi, tai tik dėl geresnio pasaulio. Mano manymu.
Mintis graži. Norėčiau ja tikėt. Ir patikrint ja matyt galima nesunkiai - ėmus ir išmetus krūvelę tokių siekėjų į negyvenamą salą. Įdomu juk, kas būtų: siektų jie to "geresnio gyvenimo" susidariusiose sąlygose ar lauktų kol juos išgelbės ir jie galės grįžti į savo komfortabilius pasaulėlius?
Kaip manai?
Jūs siekiat komforto? Tikrai? Įtariu, kad Užkalniui, kaip ir man, atrodo kiek kitaip. Jūs jo ne tiek siekiat, kiek manot, kad tas komfortas yra visiskai normalu, natūralu ir taip turi būti ir visada bus (taip taip... čia tas "pamatas", kurį "tėvai suteikė")...
Individualybės. Šiais laikais didžiausia blogybė yra būti “pilka mase”. Nieko negali būti blogiau už sutapatinimą su “pilka mase”. Taigi, žmonės (jaunimas) siekia individualumo. Ir vėlgi - kas tame blogo? Orvelas rašė 1984-uosiuose apie tuos vienodus žmones, galbūt dabar kas parašys apie visus skirtingus. Kišant mano nuomonę čia - įvairovė yra gerai. Spalvos. Nauji potyriai. Nemonotomiškas gyvenimas. Toks visuomenės įvairialypumas neleidžia tau pačiam dūlėti stagnacijoje, tu esi tiesiog priverstas judėti pirmyn, keistis, ieškoti naujų raiškos formų. <...> Rūbai ir kt. Va čia mano karta man labiausiai patinka. Nes jie peržengė ribą.
O Tu tą knygą, kurią mini, skaitei? Ir tikrai nepastebi, kaip labai ta realybė panaši į mūsų dabartinę. Ne, ne išoriniais požymiais, ne visu tuo grotesku, kurį nupaišė Orvelas, bet savo esme? Vienodu mąstymu, kuris politkorektiškai privalomas? Tariamu saugumu, kurį tariamai turi užtikrinti kažkas kitas (valdžia)? Nepastebi? Na, gal čia tik aš tą įžiuriu... paranojikas... :)
Sakai "jie peržengė ribą"?
Ką ką jie padarė? :)))
Prisėsk kada nors tam pačia CoffeeInn'e ir pažiūrėk į tuos "peržengėlius" tuntais einančius pro šalį... ir kuo ilgiau žiūrėsi tuo aiškiau pamatysi, kad "marga, tai yra nauja pilka".
Čia vienas tų dalykų, kuris mane stebina išties: tarybiniais laikais visi buvo pilki (juodi, tamsiai ir šviesiau mėlyni, rudai gelsvi etc) - vienodi... Dabar gi... visi atseit margi... margi vienodai. Marga masė tai ta pati pilka masė tik netyčia įklampojusi į statybinių dažų sandėlį? Visi vienodai neindividualūs savo įsivaizduojamame individualume. Visi individualiai galvoja tas pačias mintis. Visi juda pirmyn žingsnis į žingsnį su visa marga mase, visi ieško tų pačių vienodų saviraiškos formų - visi tokie vienodai tapačiai "individualūs".
Į tą juk ir bado pirštu Užkalnis - tos "individualybės" yra fake (liet. netikros, dirbtinės) kai tie visi "individai" apsiavę vienodom "baskėtkėm" su vienodais mac'ais ir visi toooooooookie vienodai "kuribingi"...
Ir kai visi su vienodais paštininko krepšiais - tai irgi joks individualumas.
Ir tas krepšys juokiasi iš pederastkės tokiu pačiu juoku, kokiu juokiasi puodas, kad katilas juodas...
Dabar visi nori apple’o.
Taip kaip visi nori Porsche. Nesvarbu, kad dauguma važiuot normaliai nemoka. Ir net nesiruošia. Bet juk jie tikrai nori ne dėl to, kad Porsche gerai atrodo ar kad tai atseit "kieta" (ir "skečia kojas"), bet todėl, kad gerai traukia ir dar geriau "stovi" ant kelio. Va jie kaip tik vakar išsinagrinėjo technines charaketeristikas ir negalėjo nustot džiaugtis kintamo ilgio įsiurbimo kolektorium ir daugiasvirte galine pakaba... if you get my drift ;)
Per savo gyvenimą turėjau tiek sugedusių ausinių ir mp3 playerių, kad būtų išėjęs labai geras iPod’as, kuris, galiu lažintis, iki dabar veiktų.
Aš per gyvenimą turėjau vieną "plejerį" (kasetinį žinoma :) ) ir viena mp3 grotuvą... Mp3 grotuvas veikia (tiesa nežinau kur tas plejeris). Tai jokios konkurencijos vansi... :)
Bet vis matau tuos gatvem einančius jaunuolius su ausinėmis ausyse. Jų žinoma buvo ir anksčiau. Bet anksčiau tos ausinės buvo skirtos klausytis muzikos. Dabar?
Labai jau man atrodo (nors ir norėčiau tikėti, kad klystu), kad paskirtis jų visai kita: pabėgti nuo realybės. Atsiriboti nuo juos. Tie žmonės vaikšto kaip zombiai ir elgiasi kaip zombiai... nieko aplink nemato, negirdi į nieką nereaguoja ir visa savo povyza sako "manęs čia išvis nėra". Ir tik išlupus ausines iš ausų jie staiga atgyja - pabunda į šią realybę. Veiduose atsiranda gyvybė ir emocijos.
Ir tie visi mac'ai su nemokamu wi-fi... Juk tai irgi tas pats. Juk ne informacijos prieinamume esme. Ne žiniose kurias gali semti rieškučiomis ir gerti tarsi iš šaltinio. Ar kam tai idomu?
O vilioja juk galimybė pabėgti... Vilioja visokie "socialiniai" tinklai, tas susikurtas gyvenimas kur tu esi "individualus". Kur tavo avataras parodo koks įspudingas tu norėtum būti...
Nes kai išlendi iš to pasaulio į realybę, staiga paaiškėja, kad visas tas tavo ypatingumas tebuvo iliuzija. O tas bliūkštančio baliono jausmas krūtinėje yra oi koks nemalonus...
Hmmm...
O betgi tačiau, nepaisant viso to, ką prirašiau, manau, kad viskas bus gerai.
Arba ne.
Bet irgi: o koks skirtumas?...
Deja, bet visi mes esam daug daug labiau panašūs, negu skirtingi. Nors visi paslapčia norim būti ypatingais, individualiais... norim būt antžmogiais.
Ir tik labai nedaugeliui tas pavyksta...
_____________________
* Taip taip, netgi tokių labai abstrakčių idėjų (plačiausia žodžio prasme) kaip kvantinė mechanika ar reliatyvumo teorija... Ir ne, aš nesuvedu visko iki "tefloninės keptuvės" (čia pagal Neil deGrasse Tyson'ą), aš pritariu jo minčiai, kad ne viskas keptuvėmis matuojama. Aš šiuo atveju tiesiog apie tai, kad palepsėt belenką ir vadint tai idėjomis yra lengva... imti vėliavą ir bėgt ant barikadų - sunku.
Kažkada buvau tikras, kad niekad neemigruosiu. Bet dabar... kai kuriom dienom aš jaučiuos toks... pavargęs nuo nesamonių, kad pamastau ir apie tai... Bet as tikrai žinau viena.
Aš niekad neemigruosiu į Didžiąją Britaniją.
Na ar bent jau į tą žemės vietą, kur kažkada buvo šalis vadinama Didžiąja Britanija...
Ironiška, kai John'o Mill'io tėvynė, šalis davus pasauliui Magna Carta Libertatum palaipsniui, bet užtikrintai eina keliu nubrėžtu kito jos "sūnaus" George'o Orwell'o link totalitarinės distopijos...
Nagi, dar truputėlį tereik pasispaust ir kitame evoliucijos žingsnyje jau bus galima baust už thoughtcrime kas butų absoliutus ir visiškas FTMW!!! :DDD
Jei atvirai - visai nesiruošiau šito rašyt. Tai įvyko tarsi savaime prieš rinkimus paskaičiusblogus, kur Skirmantas įvardinamas netgi kaip kažkoks "vilties kandidatas"... kas yra naivu... gal net kvaila... ir užsinorėjus pačiam pasakyt keletą žodžių.
Ne, aš nesu prieš Skirmantą. Ir aš nemanau, kad jis bus blogesnis Seimo narys nei dauguma dabartinių ir buvusių. Galbūt net geresnis, jei išties gebės išlikt principingas ir naudotis protu.
Tai ir šitas jo programos pakritikavimas nėra skirtas sumenkint. Jis greičiau skirtas tam, kad Skirmantas pats sugebėtų kritiškai pažvelgt į tas gražiai skambančias kalbas. Ir tikiuosi, kad jei jis pats šitą rašliavą kada skaitys, jis gebės peržengt per savo ego, įsigilint ir įvertint pastabas, o ne tiesiog aklai atmes...
Pradžioj bendra pastaba, kuri tinka visiems kandidatams į Seimo narius:
Seimo nario pagrindinis darbas yra įstatymų leidyba. Seimas nėra nei Vyriausybė nei savivaldybė ir jis nevykdo šių kontorų funkcijų. Seimo (ir Seimo nario) darbas leist įstatymus - t.y. nustatyti bendras žaidimo taisykles valstybėj.
Reiktų, kad vieną kartą visi Seimo nariai šitą išmoktų. Iš serijos "jei nesupratai - skaityk dar kartą kol suprasi".
Šiaip tai to žinoma dar reiktų ir mokytis, bet negi reikalausi, kad Seimo narys mokytųsi :DDD Na ar bent jau į padėjėjus pasiimtų asmenį, kuris tai išmano... o ne giminę/partietį/belenką, kaip dabar.
Dabar prie pačios programos.
Darysiu taip, kad valdžia naudotų IT efektyviai ir į įvairias paraiškas atsakytų per 1 darbo dieną. Ir kuo mažiau popierių.
Nesu tikras kiek čia tame yra Seimo vaidmens, bet net jei yra - rezultatas būtų blogas. Gerais norais kelias į pragarą grįstas... ;) Taip, yra paraiškų į kurias įmanoma normaliai atsakyti per 1 d.d.. Bet yra daugybė (dauguma, spėčiau) kur tas neįmanoma. Taip, efektyvus IT panaudojimas tą matyt gali pagreitint lyginant su tuo, kas yra dabar. Bet ne tiek, kad tai, kas dabar trunka mėnesį užmtų dieną. Jei realiai tą įvedus - kokybė būtų katastrofiška.
O bent mano nuomone - sprendimų kokybė yra svarbiau nei laikas. Nes prastų sprendimų ištaisymas kainuoja papildomai tiek pinigų, tiek laiko. Ir dar nervų.
Naudosiuosi rodikliais ir matuosiu savo padarytą darbą skaičiais.
Kiekybiniais rodikliais įmanoma pamatuot tik kiekybę. Ok, kartais ir kokybę, bet dažniausiai pastaroji neturi akivaizdžios skaitinės išraiškos. O jei dirbsi tik dėl to, kad pasidėtum dar viena pliusą į ataskaitą... :/
Mintis gera, bet dar reik ties ja padirbėt. Sugalvot taip pat ir kokybinius kriterijus.
Užtikrinsiu, kad reguliavimas būtų prevencinis, o ne represinis.
Šitą užskaitau. Nors mano galva, jei reguliavimas kokybiškas prevencija kaip tokia nereikalinga. T.y. nereik prevencijos (užkardymo), jei nėr poreikio kažką daryt blogai.
Stiprinsiu ryšį tarp mokslo ir verslo visuomenės. Žmonės turi mokytis to ko reikia.
Geriausia, ką čia galima padaryt, tai nedaryt nieko. Kuo mažiau valstybė kišasi, tuo geriau. Žmonės patys ne idiotai - susiorientuos.Verslas irgi ne idiotai. Ir net universitetai ne idiotai :)
Sudarysiu sąlygas plėstis verslo technologijų bazei, didinsiu jos naudojimo efektyvumą.
Ditto.
Remsiu iniciatyvas trumpinti aukštojo mokslo trukmę.
Ditto.
Švietimo įstatyme numatysiu daugiau galimybių daryti svarbius
sprendimus tiems, kurie geriausiai supranta ir pažįsta savo vaikus –
tėvams.
Šitas man patinka :)
Sistema padedanti tėvams surasti darželį ir vietą jame veiks.
Ne Seimo nario darbas.
Labai svarbu pasirūpinti išvažiavusiais lietuviais. ”Lietuvio korta” gali būti sprendimas padėsiantis jiems užsienyje.
Pataikūnas :/
Jie rūpinasi savimi patys. Išvažiuodami ir susirasdami gyvenimą ten, kur jiems geriau. Kam dar kažkaip jais papildomai "rūpintis". Užteks to nanny-state'izmo.
Užsienio atstovybių pagrindinis rūpestis bus ten gyvenantys
lietuviai. Pasirūpinsiu, kad atstovybės savo piliečiams ar “lietuvio
kortos” turėtojams į jų paraiškas atsakytų per 1 darbo dieną.
Va čia tai visiška nesąmonė. Su visa pagarba. Atstovybių reikalas ir "pagrindinis rūpestis" yra atstovaut šitą valstybę. Supranti? Valstybę. Visus mus čia gyvenančius ir mūsų visų bendrus interesus. Saugumo, ekonominius, politinius. O ne rūpintis keletu tūkstančių lietuvių kurie emigravo į vieną ar kitą šalį.
Nejau išties reikia tai aiškint ant pirštų?
Ir tai nelabai Seimo nario darbas... Užsienio politika tai Prezidentas ir URM.
Padarysiu taip, kad verslininkai rūpintųsi savo verslu, o ne tuo
kaip sumokėti mokesčius ir drebėti dėl galimai padarytų klaidų.
Įgyvendinsiu “vieno mygtuko” principą – paspaudei ir su valstybe
atsiskaityta.
Užskaitau. Nors nesu visai tikras dėl to "padarysiu".
Viešajame sektoriuje informacinėse sistemos diegsiu kaip įmanoma daugiau atvirojo kodo programinę įrangą.
Vėlgi, skamba gražiai, bet reikia truputį pasigilint į situaciją. Atviras kodas turi daug privalumų. Bet jis turi ir l.didelį minusą - nėra kas atsako už softo priežiūrą iškilus bėdoms, atnaujinimą, bugų gaudymą ir kt.
Manau, kad jei pats pasigilinsi, suprasi, kad tai ne taip paprasta.
Pasirūpinsiu, kad autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas gintų autorius, o ne jų atstovus.
Ok. Tik kad niekur pasaulyje tas nepavyksta... Bet stengtis reikia.
Žmonių išmintis ir žinios bus naudojamos taip, kad naudą neštų visiems, o ne tik tarpininkams
Mano galva čia tuščias lozungas. Ir labai jau soclialistisnis.Ekspropriatorių ekspropriacija etc.
Rūpinsiuosi menininkais, o ne veltėdžiais, apsimetančiais menininkais.
Jei paimi puse kibiro vandens ir supili i kita puse kibiro vandens... kaip Tu juos paskui isskirsi? Šiaip mano nuomone menas išvis ne valstybės reikalas, bet net jei manysim, kad yra - kokiu būdu Seimas nustatys sortiravimo į tikrus ir netikrus menininkus sistemą aš neįsivaizduoju.
Menas Valstybei duoda pakankamai naudos tuo, kad yra menu, o ne
pinigais, kurie turi skatinti kūrybą. Todėl remsiu kuo mažesnius
mokesčius menininkams arba apskritai jų panaikinimą.
Pirmas "sakinys" man nesuprantamas, tai aš jo nekomentuosiu.
Bet va dėl mokesčių... kuo Tau nusikalto vargšas suvirintojas... ar dažytojas... ar neurochirurgas... ar duobkasys... ar dar krūva įvairiausių žmonių, kuries turės mokėt mokesčius. Tuo, kad "menas yra menas", o darbas tai čia šiaip... fignia?
Apibendrinant:
Vertinu pastangas, bet kol kas Tamstai trūksta žinių.
Geri norai yra pagirtina. Ir jei sąžiningai, kaip Seimo nariui gal net pakankama. Su sąlyga, kad yra ir noras mokytis.
Nežinau ar kam paslaptis (jei dabar paslaptis, tai jau nebebus paslaptis, kai pabaigsiu rašyt), kad aš vasarą papuoliau į avariją. Važiavau motociklu, lenkiau VW Passatą, jo vairuotoja nepažiūrėjus į galinio vaizdo veidrodėlius ir nerodydama posūkio pasuko į kairę*... aš stengiaus išvengt susidūrimo... griuvau... nusiridenau į šalikelę... Rezultate išniręs dešnys klubas ir lūžus gužduobė na ir nutraukyti kairio kelio raiščiai. Vaikštau su ramentais ir kažkada pavasarį laukia kelio operacija...
Bet šis postas ne apie pačia avariją. O apie "senjorus". Ir pagarbą jiems (nesikeikiant).
Neseniai buvau Druskininkuose sanatorijoj reabilitacijoj (kadangi po avarijos teko gulėt, paskui nešiot įtvarą etc, tai reikėjo ir sąnarius pramankštint ir raumenis sustiprint). Esminė reabilitacijos dalis tai iš esmės yra fiziniai pratimai, kuriais sustabarėjusios galūnės prievartaujamos judėti. Prievartaujamos - esminis žodis. Nes nors tai daroma atsargiai ir po truputį, bet vis tik kaskart stengiamasi pastumt tą ribą (judėjimo, jėgos etc) vis tolyn... O tai savo ruožtu reiškia skausmą. Ir ne tik ir ne tiek skausmą paties sportavimo metu (kuris tetrunka pusvalandį), kiek skausmą po sporto... na iš esmės visą dieną. Ir naktį. Paūmėjimas tai vadinasi :(
O kuo čia dėti "senjorai" ir pagarba jiems?
Aš kažkaip kažkodėl gerbiu "senjorus". Įtariu nes tėvai mane taip išauklėjo. Užleidžiu vietą autobuse (labiau perkeltine prasme nes jau nežinau kada važiavau autobusu) etc. Ir manau, kad taip ir turėtų būti, nes pagarba vyresniems yra dalis bendro "gero išauklėjimo".
Tik va bėda - toks visuomenės (ar bent jau normalių jos atstovų) požiūris sukuria situaciją, kai tie "senjorai" yra įsitikinę savo teise į tokį elgesį. T.y. jie mano, ne kad kiti žmonės taip elgiasi dėl savo gero išauklėjimo etc., bet kad jie privalo taip elgtis - visi aplink turi pareigą taip elgtis. Kad pasaulis ir kiekvienas žmogus jame yra jiems kažką skolingas. Ir jiems patiems neprivalu nei būt gerai išauklėtiems, nei atsižvelgti į kitų žmonių poreikius, nes jie turi teisę. Ar tai privilegiją. Ar dar kažką va tokio. Pirmenybę eilėj prie gazirofkės.
Kas man vėlgi turėtų būti iki lempos. Ir gal net yra. Paprastai.
Kol su tuo nesusiduri sanatorijoj eidamas su ramentais skausmo perkreiptu veidu, nes kiekvienas suš... žingsnis sukelia skausmą, o stovėjimas vietoj sukelia dar daugiau to sup... skausmo. Tu eini koridorium, stengdamasis nedejuot (ok, tereik sukast stipriai dantis) ir perdaug neperkreipt veido (kas išties nelabai gaunas), kol sutinki kokias dvi senas bobas, kurios stovi vidury koridoriaus ir plepa. Tiesiog plepa. Apie niekus. Ir tai kad kažkas ateina su ramentais akivaizdžiai skausmo perkreiptu veidu - joms yra giliai px. Kodėljos turėtų pasitraukti bent kažkiek į kraštą? Juk jos turi teisę stovėt vidury to koridoriaus. Jos tą užsitarnavusios per savo gyvenimą. Ir nusipelnusios. Ir kodėl jos turėtų pasitraukt? Jei kam nors reikia - lai pats apeina. Ar peršoka. O tai, kad kažkoks ten mandagumas galbūt reikalautų praleist žmogų su ramentais skausmo perkreiptu veidu net jei jis ir jaunesnis - joms nė motais. Tiksliau - joms giliai px.
Nes čia jos svarbiausios.
Nes pasaulis joms skolingas.
Ir ne, tai nėra atsitiktinumas.
Atsitiktinumas yra jei tave tokie "senjorai" praleidžia. Ir būtent - čia kalba eina būtent apie "senjorus", nes jaunesni (t.y. net ir vidurinio amžiaus, nebūtinai visai jaunuoliai) asmenys paprastai kreipia dėmesį į kitus - įskaitant ir asmenį su ramentais skausmo perkreiptu veidu...
Tai va.
Pagarba senatvei? Kurgi ne...
____________________________
* In other news: panašu, kad dar ir formaliai liksiu pats kaltas (nes ta vairuotoja žinoma pateikė viską savo paaiškinimuose ne taip kaip buvo, o taip kaip "reikia"). Whatever.
Aš nekaltinu žmonių, kurie emigruoja.
Tiek tų visokių juodadarbių "braškių skynėjų", tiek ir "nutekančių protų" - jie stengiasi surasti, kur jiems būtų geriau gyventi. Ir taip, matyt nemaža dalis jų, gal net dauguma jau niekada nebegrįš, ir jų vaikai nors galbūt (o gal ir ne) ir sakys su svetimu akcentu, kad jie "lietuviai", bet iš tiesų jie jau bus britukai, amerikietukai ar vokietukai.
Bet aš nekaltinu jų ir nepuolu barstytis galvos pelenais, kaip mūsų davatkuojantys politikai "o-jo-joi, Lietuva išnyks... ką daryti?...".
Taip, Lietuva greičiausiai išnyks. Ir greičiau anksčiau negu vėliau. Galbūt visiškai asimiliuosis ir ištirps viena valstybe virstančioje Europos Sąjungoje... o gal po keliasdešimt metų vėl pateks į vis labiau imperialistiškos Rusijos glėbį... Kasžin. Bet kuo toliau tuo labiau man ima atrodyti kad tai tampa neišvengiama.
Nes nėra pas mus to patriotizmo, ir meilės savo Šaliai, kuriuo pasižymi amerikiečiai ar tie patys rusai. Mes į jį žiūrim su pašaipa ir panieka. Bet savo nuosavojo patriotizmo, kuris nebūtų juokingas, mes kaipo ir nesukūrėm.
Ko aš čia taip niūriai?
Vakar, žinia, buvo rugsėjo 1-oji. Mokslo ir žinių diena. Ir aišku sūnaus (pradinėje) mokykloje šia proga buvo iškilmingas mokslo metų atidarymas, kuris prasidėjo... na ir taip aišku kuo - Lietuvos himnu.
Tie, kas mane pažįsta, žino, kad šiaip mūsų himnas man nepatinka*. Bet tai mūsų himnas - mūsų šalies simbolis ir vienybės ženklas.
Taigi. Susirinkę keli šimtai žmonių: pradinukai, jų tėvai. Nuskamba himnas ir jį ima giedoti... na ką aš žinau - gal 20 kokie žmonių? Kiti ar tai nemoka žodžių artai nemato reikalo...
Smulkmena? Aš reaguoju per rimtai?
Bet. Vaikai yra auklėjami pirmiausia pavyzdžiu. Ir Tėvynė prasideda, nuo va tokių "smulkmenų"... kaip kažkada dainuota senoj tarybinėj dainoj - nuo paveikslėlio elementoriuje ir kiemo draugų.
Ir nuo Šalies himno giedojimo rugsėjo 1-ąją matyt irgi...
Aš pro guns. Aš manau, kad kiekvienas (normalus) žmogus privalo turėti ginkla ir mokėti juo naudotis.
Bet taip pat: Aš pacifistas. Ne, išties - aš toks. Aš už taiką pasaulyje. Ir aš nenoriu karo. Tiesa... matyt aš vis tik toks kažkiek kitoks negu dauguma "pacifistų".
Vieno čia pažįstamo namie vaikai nežaidžia žaisliniais pistoletais, nes jų neturi - jie jiems neperkami*. Nes juk gi suprantate - šaudyt į žmones yra negerai, smurtas išvis blogai etc., o ir išvis - tėvai yra pacifistai.
Ir aš tada jamiau ir susimąsčiau apie tai ką šis žodis ("pacifizmas") reiškia. Plačiąja prasme tai žinoma aišku - kaip visad galima pradėt nuo Wikipedijos. Ten daug ir visokiais pjūviais prirašyta, bet jei labai trumpai, tai būtų pasipriešinimas karui/prievartai/grubiaijėgai/etc.
Bet man įdomus šiuo aprašinėjamu atveju tik vienas to aspektas (niuansas?):
Mano galva tikras pacifizmas įmanomas būtent tik "through superior firepower".
Ir čia as ne apie pasaulį a la 1984, o apie gerokai paprastesnius dalykus apie kuriuos tie pliušiniai pacifistai mano galva paprastai nelabai tesusimąsto: ko vertas tas "pacifizmas" jeigu tai tėra "įspūdinga moraliniu požiūriu" pozicija stipresnės jėgos akivaizdoje?
Kitais žodžiais: koks iš manęs pacifistas gali gautis, jei aš neįgalus**? Pats nepajėgus nieko padaryt (inter alia apsiginti) dėl to mojuoju plakatais, kad aš už "visuotinę taiką"? Ir ar tai nepasikeistų jei staiga aš gaučiau tinkamus įrankius savo tikslams pasiekt? Nepaisant visokių galimų filosofinių išvedžiojimu - aišku, kad pasikeistų.
Pagaliau jei imsim tokį pavyzdį kaip Mohandas'o Gandhi'so (ne jo vieno žinoma (o kai kas gal net sakytų kad ir išvis ne jo nuopelnai pagrindiniai)) pasipriešinimą Britų imperijai***. Kuri pusė tame konflikte buvo "labiau pacifistiška"? Atsakymas atrodytų labai paprastas: Viena vertus, Gandhi su pasekėjais deklaravo (ir ne tik žodžiais betgi ir veiksmais) neprievartą, nebendradarbiavima, pasivaikščiojimus pasidruskauti ir visokį ten taikų pasipriešinimą. Kita vertus britų imperija toj situacijoj nebuvo labai draugiška, naudojo subtilią ir nelabai prievartą ir ten net truputelį "pamassakravo" mažumele...
Bet ar išties viskas taip aišku?
Nes mano galva, tai būtent britai tame istorijos epizode pasirodė kaip pacifistai - t.y. pusė realiai buvusi už taiką****.
Juk tiesa yra paprasta: Gandhi su pasekėjais tiesiog neturėjo jokių kitų priemonių. Indai elementariai buvo nuginkluoti. Jie buvo "taikiai besipriešinantieji" (ir darė tą labai kūribingai) dėl to, kad kito pasirinkimo nebuvo. Pagaliau tas pats Gandhi yra sakęs: 'Among the many misdeeds of the British rule in India, history will look upon the Act depriving a whole nation of arms as the blackest'...
O pažvelkim dabar į kitą pusę. Taip, tai ką darė ir ko pasiekė Gandhi su kompanija yra įspūdinga. Bet ar jie būtų kažką panašaus nuveikę jei ten būtų valdžioj ne britai, o NSDP arba stalininis KPSS. Akivaizdu, kad ne. Būtų buvę sėkmingai vienais ar kitais būdais palaidoti. Britai gi, nors ir buvo nepatenkinti, iš esmės buvo nusiteikę taikiai.
Tai kas čia tikrasis pacifistas?
Pasikartosiu: šitas pavyzdys pacifizmui analizuot gal ir ne pats tinkamiausias, bet as ir neteikiau jo kaip klasikinio pacifizmo pavyzdžio - tiesiog norėjosi pailiustruot savo paprastą mintį: "pacifizmas", kai jis yra priverstinis, yra silpna ideologinė pozicija... Pirma reikia turėti bent jau pakankamai pajėgumų save apginti (o ne tiesiog beviltiškai atsiduoti stipresniojo valiai), o tik po to galima labai stipriai pacifistintis.
O grįžtant prie to, nuo ko pradėjau... kuo gi čia svarbus tas požiūris į pliušinį pacifizmą bei į žaislinius ginklus?... Aš manau, kad joks pacifizmas drausti vaikams žaisti su žaisliniais ginklais. Jei tiesa sakant aš manau, kad tai išvis su pacifizmu siejasi tik labai iš tolo, viena vertus. Kita vertus, bijau, kad duoda tik žalos, nes vaikui iš kažkokio kvailo žaislo, su kuriuo jis pažaistų ir pamirštų, sukuriamas bereikalingas tabu. O su tabu, žinia, yra paprasta - kuo labiau kažkas draudžiama, tuo labiau to norisi... O tame dideliame nore neretai ir niuansai tarp žaislo ir tikro daikto išnyksta, ir žinių trūkumas gali liūdnas pasekmes duoti...
p.s. Ačiū Maumui, paskatinusiam mane (manau jis nė pats to nežino :DDD) vėl imtis blogo... Įdomu tik ar ilgam to įkvėpimo užteks ;)
____________________________________ * Tiesa mano sūnus jais irgi nelabai žaidzia (kas mane kažkiek netgi stebina, nes kai mes buvom vaikai, tai "žaisti karą" buvo matyt vos ne pagrindinis lauko žaidimas... kita vertus jis varo Warcraft tik daina), bet ne todel kad jis ju neturetu arba jam būtų atsisakoma kokį "pistiką" nupirkti, jam paprašius. ** Plačiąja prasme. *** Jis tinka neidealiai, nes, bent jau kiek aš pamenu, Gandhi niekad nedeklaravo perdėto pacifizmo, bet šiuo atveju man svarbu pačios "pacifizmo" idėjos pritaikomumas konkrečiam elgesiui (~vyksmui), o kažkokio geresnio pavyzdžio šiuo metu nesugalvoju. **** Vėlgi, galima bandyti teigti, kad jie tiesiog buvo užspausti į kampa ir neturėjo kito pasirinkimo...
