Inteligentiška kaliausių medžioklė

Akinių trūksta...

Šiaudinė kaliausė (angl. straw man)... tokia argumentavimo yda. Kai vietoj to kai paneigti oponento poziciją, jo pateiktus argumentus jie yra perfrazuojami, sukarikatūrinami idant legviau sukritikuoti tą karikatūrą (kaliausę)... Bet ką daryt tokiu atveju, kai ta "pozicija" jau iš karto visiška karikatūra ir jos neįmanoma labiau sukarikatūrint?

Arba pažvelkim iš kitos pusės. Vakaruose (ypač JAV žinoma, bet ir Europoj tarp netinginčių mastyti žmonių) dabar yra paplitęs toks "šiuolaikinio intelektualo" stereotipas. Žmogus, kuris greičiausiai yra labai siauros srities specialistas, bet įsivaizduoja kad gali kalbėti apie viską net nepasigilinęs; kuris žino temomis apie kurias labai kalba mažai, bet užtat reiškia apie viską tvirtą nuomonę; kuris vadovaujasi ne logika ir racionaliu mastymu, bet emocijomis, jausmais ir išgyvenimais. Jis sako ne "aš žinau, kad šis sprendimas teisingas, dėl argumentų A, B ir C", o "aš giliai širdyje jaučiu, kad reikia daryti būtent taip"... truthiness etc.
Tai žinoma stereotipas, bet ką daryt, kai imi ir realybėj susiduri su tokiu personažu?

Aš bent jau nežinau net teorinio atsakymo nei į vieną šių klausimų. Imti aiškint, įrodinėt, kažką argumentuot? Bet juk tai iš anksto beviltiška, jei jau iš anksto žmogus savo pasisakymais faktiškai deklaruoja, kad jis vadovaujasi tikrai ne protu. Tiesiog nusispjaut ir tiek?


Bet va iškilo man tie klausimai ir praktikoj, nes atsirado kokis-tai Vitalijus Balkus kuris ėmė ir parašė straipsnį-nuomonę "Sustabdykime medžioklę - kruviną „pramogą”". Aš žinoma nepavargstu kartot, kad "nuomonė" tai nėra tas pats, kas "bet koks nusišnekėjimas"... bet kartais susiduriu su atvejais kaip šis, kai aš net nežinau kaip (man pačiam savo galvoje į tai) reaguot, nes čia nuomone net nekvepia - čia kažkokstai išoriškai išreikštas emocinis išgyvenimas pasūdytas  niekaip nesusijusiais faktais... ar kažkas panašaus... Žmogus parašo vieną teiginį su kuriuo neįmanoma nesutikt, bet apipyla jį tokio storumo sluoksniu gumuluoto emocinio kisieliaus, kad vien pažvelgus perkreipia skrandį.
Ir kai paskaitai komentarus prie to "straipsnio" - matai, kad yra daugybė žmonių, kurie tuos iracionalius kliedesius (nebijokim to žodžio ten  kur jis itin tinka) vertina kaip kažka labai iškilaus ir drąsaus... ir panašu - net protingo.

Iškart deklaruosiu, kad aš ne medžiotojas. Ir nesiruosiu juo tapt ateity. Tačiau kaip nekeista aš šiek tiek esu tuo domėjęsis (tiek pagal darbą kažkada, tiek ir šiaip laisvalaikiu, nes tai juk siejasi su ginklais) ir gal dėl to negyvenu rožinių svajonių pasaulyje, kur gyvūnėliai gyventų gražiai ir laimingai ir vilkas su ėriuku šoktu po egle, jei tik nebūtų tų blogųjų medžiotojų...

Rytas, miško takais rieda galingi visureigiai. Juose – ginkluoti, žudyti trokštantys vyrai. Tai ne du dešimtmečius pilietinio karo niokojamo Kongo džiunglės, tai – Lietuvos miškai. Kraujas bus liejamas ant Lietuvos žemės. Tie, kurie lies kraują, nėra nei policijos ieškomi nusikaltėliai, nei teroristai. Maža to – jie ne tik neslepia savo pomėgio žudyti, bet juo net didžiuojasi. Kas jie? Manau, supratote, kad kalbėsiu apie medžioklę ir medžiotojus.

Jau pati įžanga nieko gero nežada :)
Prilyginti Kongo pilietinį karą medžioklei? Rimtai???...
Ne tai kad mane tai stebintų - juk yra debilų, kurie ir vištų fermas prilygina Holokaustui.

O pradėsiu nuo istorinio ir socialinio ekskurso. Medžioklė – seniausias iš žmonijos amatų, ne tik padėjęs mūsų protėviams išgyventi, bet ir išugdęs komunikacinius gebėjimus, tad ji tapo pirmųjų įrankių atsiradimo priežastimi. Dar ir šiandien gyvena žmonių grupės, kuriems medžioklė yra neatsiejama kasdienės būties dalis, nes jos tiesiog neturi kito būdo prasimaitinti.

Kodėl-gi? Tegul eina žemę aria. Ar panašiai kažkuo "moraliu" užsiima.

Ko gero, visiems aišku, kad po Lietuvos miškus važinėjantys ne nuo bado gelbstisi, todėl apie medžioklę kaip amatą nėra ko kalbėti. 

O jei kažkas pvz. augina kiaules - juk irgi ne nuo bado gelbstisi (nesvarbu, kad tas kiaules pats valgys)?
Na žinoma,  galima išgyvent ir be kiaulienos... klausimo nėra. Arba be vištienos. Arba be laukinių žvėrių mėsos. Arba arba arba... bet visi tokie teiginiai vienodai absurdiški bus - žinoma, kad vienas ar kitas dalykas "negelbsti nuo bado" siaurąja prasme... bet ir niekaip nepagrindžia pozicijos.

Daug įdomiau prisiminti viduramžius, kuomet medžioklė jau įgavo privilegijos statusą. Su absoliučia feodalu teise valdyti viską, kas jo žemėje, siejama ir teisė dovanoti gyvybę arba mirtį visiems gyviems padarams. Elitinis medžiotojo statusas viduramžiais buvo įtvirtintas įstatymiškai: medžioti galėjo tik laisvi ir kilmingi žmonės, tuo tarpu medžiojant pagautas baudžiauninkas dažnai baigdavo savo dienas kilpoje.

Ir ką?

Tarybinės medžioklės tradicijos irgi neatsiejamos nuo elito, t y. nuo partinės ir ūkio nomenklatūros. Visi, kas nagrinėja tarybinę istoriją ir skaito anuometinių žymių veikėjų memuarus, puikiai žino, kad beveik kiekviename jų (ypač atspindinčių vėlyvąjį laikotarpį) gausu įvykių, susijusiu su medžiokle. Medžioklės metu būdavo aptariamos kandidatūros į svarbius šalies postus, skirstomi pinigai respublikoms ir ūkio šakoms. Medžioklėje buvo nulemtas net TSKP generalinio sekretoriaus N. Chruščiovo likimas. Medžiojo ne tik aukščiausi TSRS vadovai, analogiški vietinio elito medžiotojų būreliai buvo kiekvienoje respublikoje, kiekviename rajone ir kiekvienoje žinyboje. Apie šių uždarų klubų kasdienybę byloja ne tik knygomis išleisti prisiminimai, bet ir tūkstančiai anekdotų, kurie irgi yra tam tikras elito medžioklės „kultūrinis pjūvis“. 

Ir KĄ? Kuo šis visas istorinis ekskursas parturtina diskusiją?
Taip, kažkada buvo feodalai. Taip, neseniai buvo TSRS. Bet dabar viskas pasikeitę nuo tų laikų.
Ir?

Vis dar šonu apeinu istorines medžioklės tradicijas, kuriomis taip mėgsta manipuliuoti medžioklės garbintojai, nes nesuprantu, kaip X a. medžioklės apeigos, kuomet buvo pagerbiamas ne tik medžiotojas, bet ir nudobtas žvėris, susijusios su šiuolaikiniais mechanizuotais gyvūnų žudikais, apsiginklavusiais graižtviniais šautuvais su optiniais taikikliais. 

Nieks tuo nemanipuliuoja, tiesiog konstatuoja, kad tokios yra. Tai, kad kažkas nežino, kad jos yra, nereiškia juk, kad jų nėra.
Kita vertus, žinoma, kad tos tradicijos ne X a. Ir ginklai irgi ne X a. Kodėl? Ogi todėl, kad dabar ne X a., o XXI a. Kaip vis tik viskas paprasta, jei nesistengi pūsti emocinių burbulų, o tiesiog blaiviai žiūri į situaciją? Žemės ūkis juk irgi kažkiek pasistūmėjęs nuo to modelio, kai tekdavo kaskart išdegint naują miško plotą norint kažką jame užaugint...

Ir šiaip... mane visad žavi tas niekad nebandžiusių šaudyti žmonių klaviatūros kaubojizmas a la "reikia šaut į ranką" :)... Tai ir šits įsivaizdavimas, kad jei šautuvas graižtvinis ir su "optika" tai jis šaudo pats ir jokių gebėjimų nereikia - irgi iš tos pačios idiotiškos serijos :)

Beje, čia vėl pora žodžių apie racionalumą. Tas "graižtvinis šautuvas su optiniu taikikliu" pateikiama tarsi tai būtų kažkoks blogis. O tai ko mes vis tik siekiam, a? Humaniškumo? Jei taip, tai lygiavamzdis šautuvas su mechaniniu taikikliu yra daugybę kartų blogiau - nes kuo tikslesnis šautuvas turi būti kuo tikslesni taikymo įrenginiai tuo tikslesnis šūvis, o tai reiškia, kad tuo mažesnė tikimybė, kad gyvūnas kankinsis.
Bet juk norint tą suprast reikia gebėt mastyt. Bent pusėtinai racionaliai.

Medžioklė kaip tęstinė istorinė-kultūrinė tradicija Europoje yra visiškai išnykusi, ir jos likučius galime aptikti tik tarp mažųjų Šiaurės tautų. 

Čia tai net nežinau ką komentuot. Tai tiesiog netiesa. Europoj medžioklės tradicijos ne tai kad gyvos, jos labai stiprios. O žmogus tokias nesąmones rašantis arba 1. visiškai nežino apie ką kalba; arba 2. žino, bet meluoja.
Šitoj vietoj iš esmės jau galima būtų ir baigt, na bet važiuojam toliau...

Net ir didžiausi medžioklės priešininkai sutiktų su medžiokle, jei medžiotojas stotų prieš lokį su peiliu rankoje. Tebūnie kova! Pasiseks – kailis ant sienos, nepasiseks – gėlės ant kapo.

Aš irgi visai neprieštaraučiau jei nesąmonės būtų rašomos nulindus giliai į urvo kampą, o ne viešai internete... :) bet, kaip minėta, už lango XXI amžius...

Tačiau yra kitas dalykas į kurį reikia atkreipt dėmesį - po tokių "pasiūlymų" bent man ne visai aišku, ko "autorius" siekia? Humaniško elgesio su gyvūnais? Tikrai tikrai?
Nes bent aš nesu tikras, kuo situacija būtų geresnė tam pačiam lokiui jei jis "nusiuntęs žmogų gėlių" nušliaužtų į savo urvą kankintis nuo daugybinių pjautinių/durtinių žaizdų (net jei tarkim galutiniam rezultate jis ir pasveiktų)? Smulkmena, bet tokios žaizdos (lyginant su plėštinėm) gyja sunkiai ir ilgai (jei nesusiuvinėtos operacinėj).

Beje, pernelyg aršiems kruvinos pramogos mėgėjams visai rimtai siūlyčiau išbandyti jėgas tarpusavio kovose. Juk mirtinos dvikovos – tai irgi istorinės praeities tradicija. Dekriminalizuokime dvikovas! Jus tai šokiruoja?

Mane asmeniškai tai šokiruoja tai į kokias kliedesio aukštumas pajėgia pakilt autoriaus planeris. "Man nepatinka medžioklė dėl to dekriminalizuokim dvikovas". O jei pvz man nepatinka žuvininkystė, tai dekriminalizuokim... ką? Žaginimą?
Ir tai turėtų būt argumentas? Tokių logikos šuolių aš nelabai pajėgus įveikt...

O mane šokiruoja atlaidus požiūris į skerdynes miškuose. 

O va apie tai kas yra skerdynės aš pasisakysiu šiek tiek plačiau. Nes visi šiti nesugebatys mastyti "žvėrelių mylėtojai" nelabai suvokia apie ką kalba.
Girdėta kada nors, kad gerais norais kelias į pragarą grįstas?...

Norit skerdynių?
Pasidomėkit laisvalaikiu situacija su drambliais Afrikoje. Ne vienoj ir ne dviejose šalyse ten vienu ar kitu metu buvo vykdomas "ekperimentas" "uždrauskim dramblių medžioklę" (labiausiai aprašytas Pietų Afrikos atvejis, bet jis ne vienintelis). Ir jis visada baigdavosi tuo pačiu - dramblių privisdavo tiek, kad jie imdavo ieškoti ėdesio žmonių laukuose ir ilgainiui nori nenori tekdavo užsiimti... būtent, jų skerdimu. Masiniu naikinimu. Čia kalba jau apie ne apie vieną atskirą medžiotoją, kuris vienu/dviem šūviais pribaigia konkretų gyvūną siekdamas jam sukelt kuo mažiau skausmo (kiekvienam normaliam medžiotojui tai garbės dalykas, kad gyvūnas nesikankintų) - čia kalba eina apie ištisas veik karines operacijas kuriose dalyvaudavo krūvos žmonių. Buvo išnaikinamos (išskerdžiamos) ištisos dramblių kaimenės.
Jei valstybė labiau pasiturinti, tas buvo daroma "humaniškai" - drambliai pirma būdavo užmigdomi, o paskui vienu šūviu į galvą pribaigiami... o jei ne... tai tiesiog sulipdavo krūva juodaodžių su kalašnikovais į sunkvežimį ir važiuodavo ieškot dramblių kaimenės.

Palyginimui, drambliams skirtas .577 Tyrannosaur ir 7.62x51mm (NATO standartinis
kalibras - pastarasis beje geru trečdaliu galingesnis nei Kalašnikovo 7.62x39mm)

Gal aš čia neužsiimsiu detaliu aiškinimu kuo skiriasi tipinio elephant gun'o kalibras nuo kalašo, tiesiog manau, kad ir bebrui turėtų būti aišku, kad jei kalbam apie humanišką elgesį su gyvūnais, tai gerokai etiškiau yra viena/dvi didelio (t.y. specialiai drambliams medžioti skirto) kalibro kulkos į širdį ir/ar smegenis ir greita mirtis, negu keliasdešimt (santykinai) mažo kalibro kalibro kulkų kur pakliuvo ir ilgas gyvūno kankinimasis*.


Tuos, kam atrodo, kad dramblių atvejis kažkuo ypatingas, turiu nuvilt - tas pats nutinka su bet kokiais gyvūnais, jei jų populiacija nėra kontroliuojama (vilkais, šernais... elniais) - jei nusprendžiama uždrausti juos medžiot, ilgainiui jų prisiveisia, jie ima lysti į žmonių laukus ir kaimus ir paskui tenka rengti masines skerdynes.

Kalbos apie natūralią atranką ir leidimą gamtai pačiai spręsti skamba labai gražiai. Tik va bėda - natūraliai atrankai reikia natūralios gamtos - gamtos be žmonių, jų namų, daržų, gamyklų.  Ir jei mes kalbam ne apie Amazonės džiunglių gilumą ar Sibiro platybes, kur žmogus labai retas svečias, tai galim pamiršt apie natūralią gamtą, vadinasi ir natūralią atranką. Žmogus su savo miestais, kaimais, greikteliais ir laukais taip plačiai išsiplėtė, kad pastaroji nemažoje dalyje žemės vyksta tik santykinai ir iš dalies... Gal ji net vyktų išties, jei jai būtų leidžiama, bet kai drambliai pradeda vaikščiot po kaimus tai jau tampa pavojinga žmonėms ir tenka "kažką daryti" (o natūralią atranką logiškai pratęst iki savo vaiko retas kuris "gamtos mylėtojas" sutinka, kaip nekeista).
Ir dėl to nori nenori, bet tenka mums patiems (žmonėms) prisiimt atsakomybę net jei tai nepatinka kai kuriems nesugebantiems susitaikyt su realybe gamtos "mylėtojams" ir kažkaip stengtis protingai reguliuoti tą visą "atrankos reikalą"...

Vakaruose požiūris į medžioklę ir medžiotoją vis blogėja. Jau neįmanoma įsivaizduoti politiko, pozuojančio prie gyvūno lavono. Apgailestauti dėl dalyvavimo medžioklėje tenka net monarchams, kurių nei kas renka, nei kas vers. Neseniai teko viešai atsiprašinėti Ispanijos karaliui, dalyvavusiam dramblių medžioklėje Botsvanoje. 

Šitas tai man kelia šypseną dėl to, kad juk visa tai kas aprašyta ir vyksta dėl tų visų iracionalių "gamtos mylėtojų" keliamos isterijos :DDD Juk jei būtų gebama bent kažkiek vadovautis protu, tai piktintis nelabai būtų kuo (tačiau galima būtų racionaliai diskutuot apie tai, kaip geriausia galima užtikrint tiek žmonių, tiek ir gyvūnų interesus).
O čia tai pirma patys rėkia, o paskui patys ir teikia tą rėkimą kaip "argumentą" :)

Dar vienas medžiotojų tariamai stiprus argumentas yra teiginys, kad ūkyje irgi žudomi gyvūnai. Nesu užkietėjęs veganas, tačiau jei žinočiau, kad skerdyklose gyvuliai šaudomi, ir jie miršta ne per sekundes dalis, o prieš mirdami kankinasi – irgi negalėčiau valgyti mėsos. 

Tai gal tada iškarta ir reiktų nevalgyt? Jei jau būt nuosekliam ir neišvedžiot pasiteisinimų... (juolab, kad tas "miršta per sekundės dalis" tėra pasaka)

Turėtume diskutuoti ir dėl pramoninio gyvūnų auginimo bei jų vartojimo maistui ar kitoms reikmėms – tai, kad gyvi padarai užmušami tik dėl menkos jų kūno dalies, nėra priimtina. 

Vėl nesąmonės - toli gražu ne "menka dalis" gyvūno yra panaudojama, o praktiškai viskas.

 Gyvūno teisė į gyvybę man atrodo tokia pat natūrali, kaip ir žmogaus. Atmeskime teiginius apie žmogų – „gamtos valdovą“, nes ir taip visko per daug išnaikinome. 

Taip. Visiškai ir pilnai sutinku.

Bet yra milžiniška mastymo praraja tarp pripažinimo, kad žmogus yra iš esmės tiesiog gyvūnas (ir kad joks dievas nėra jo "palytėjęs" ar jam "dvasią įpūtęs") ir bandymo dėti lygybės ženklą tarp žmogaus ir (pvz) anties.
Ir būtent - nors "žvėrelių mylėtojai" teisę į gyvybę yra natūrali. Taip pat natūralu yra tai, kad vieni gyvūnai ėda kitus. Įskaitant ir tai, kad primatas homo sapiens (tarp viso kito savo raciono) ėda ir sus scrofa... tiek domesticus, tiek ir nelabai.

Gyvus padarus reikia mylėti, o ne juos žudyti. 

 Galima apie tai papasakoti apie tai pvz. natūraliems vilkams...** Aš manau, kad jie myli - tik savotiškai.

Kai kuriems jų teko laimė tapti žmonių numylėtiniais, ir jiems negręsia nei kulka, nei puodas. Kitus nuo mirties saugo kultūrinės tradicijos. Anokia paslaptis, kad šunienoje labai mažai riebalų ir cholesterolio, tačiau sunkiai įsivaizduoju, kad Vilniuje būtų atidarytas korėjiečių virtuvės restoranas. Veikiami kultūrinių tradicijų, maistui nenaudojame ir, pavyzdžiui, gulbių, nors jų mėsa, kaip teigia senos kulinarinės knygos, yra labai skani.

Ir???
Mane tai žavi kaip dažnai šis "autorius" pažeria niekuo nesisiejančių minčių ir įsivaizduoja, kad tai yra argumentai ir kad jie kažką "pagrindžia" ar "įrodo"...

Baigdamas šį tekstą prisiminiau kadaise skaitytą mokslinę studiją apie serijinius žudikus, kurioje aiškiai nustatyta, kad dauguma žudikų turi rimtų potencijos problemų. Nenoriu nieko pasakyti ir net nežinau, kodėl rašydamas apie medžioklę šį faktą prisiminiau.

MEGAFAIL!!! (nes nu jau toks "tūpas" ad hominem)
Bullshit!!! (nes išpiešta iš lubų)



Tai va. Lyg ir atsakiau į kiekvieną pasvaičiojimą... bet jaučiuos lyg su vėjo malūnu kovojęs... nes juk naudos teikti racionalius argumentus tiems, kas jų nevertina ir net nesupranta... nėra.

__________________________
* Jau nekalbant apie tai, kad pvz. dramblio medžioklės organizavimas uždirba didelius pinigus kuriuos galima paskui investuoti į tų pačių dramblių situacijos gerinimą... skirtingai nei visos bandos išskerdimas.
** Btw. moksliškai patvirtintas yra faktas, kad vilkai (kartais) žudo (medžioja) "iš sportinio intereso" - t.y. sumedžioja, paskerdžia ir palieka net neėdę... Įdomu kaip tai įsipaišo į rožinių fantazijų pasaulį, kur blogi medžiotojai medžioja vargšus gyvūnėlius ir "ne nuo bado gelbstisi".

"Tokia kaip saulėlydis, tik žalia..."

A.Kubilius siūlo nevertinti "Saulėlydžio" komisijos darbo vien pinigais...
Gerai, pavertintkim iš kitos pusės.

Įsivaizduokit, kad yra parengiamas visiškai naujas įstatymas (tiksliau - įstatymo projektas, kuris taps įstatymu jei pateks į Seimą ir bus priimtas) turintis naujai reglamentuoti valstybės tarnautojų veiklą (teises, pareigas, darbo užmokesčio priklausomomumą nuo darbo kokybės ir taip toliau ir panašiai - viską kas susiję su valstybės tarnautojų veikla). Įstatymas yra visiškai naujas savo esme - naujumo jame kokie 60-70 proc*. Tai yra labai labai labai didelis naujumo procentas... taip, žinoma 90-ųjų pradžioje (tik atkūrus nepriklausomybę) buvo kuriami įstatymai, kuriuose naujumo laipsnis buvo ir dar didesnis**, bet dabartiniu metu net naujos įstatymų redakcijos pasižymi gerokai mažesniu naujumo laipsniu...

Tataigi, yra toks va visiškai naujas įstatymo projektas. Kadangi projektas naujas ir tikrai nemažos apimties, nustatntis visiškai naujas taisykles, tai jame yra daugybė normų kurios gali kelti dideles abejones ir/ar prieštaravimus***.
Ir toks projektas pateka į tą vadinamąją "Saulėlydžio" komisiją. Pastaroji jo svarstymui skiria apie valandą. Kas yra juokingai mažai norint ten kažką suprasti. Bet žinoma racionaliai tą laiką panaudojant galima ir per jį padaryt kažkokias išvadas...
Tačiau kuo užsiima komisija? Didžiąją dalį viso to laiko ji svarsto visiškai neesminę, nesvarbią ir nieko perdaug net nekeičiančią**** (net jei ją išvis išbraukus) nuostatą pagal kurią valstybės tarnautojai turi mokėti bent vieną iš šių užsienio kalbų: anglų, vokiečių arba prancūzų. Vyriausybė nustatytų minimalius šių užsienio kalbų mokėjimo lygius, kurie galėtų būti skirtingi skirtingoms valstybės tarnautojų grupėms*****.

Kodėl gi toks keistas susidomėjimas tokia, kaip minėta, ne pačia svarbiausia šio įstatymo kontekste? :)

Keistas jis atrodo tik tiems, kad nelabai susipažinęs su lietuviška valstybės tarnybos situacija. Tiems, kas susipažinę iškart viskas tampa aišku - visa bėda tame, kad tarp aukščiausio lygmens valsybės tarnautojų vienos iš šių kalbų laisvas mokėjimas vis dar nėra savaime supratamas dalykas****** - nors neretai jų CV įrašytos šių kalbų žinios, realybėj patikrinus... situacija gerokai liūdnesnė nei ant popieriaus. Ir numačius tokį reikalavimą įstatyme beigi ėmus tikrinti tuos gebėjimus... na, patys suprantate...
Būtent dėl to šis klausimas ir yra toks "opus", dėl to jam reikėjo skirti visą naujo, itin svarbaus įstatymo projekto svarstymui skirtą laiką... hmmm...

Išvadas siųlau pasidaryt patiems.

Bet bent jau aš tai stipriai skeptiškas minėtos komisijos atžvilgiu. Labai stipriai.

_______________________________
* Taip, čia vertinimas iš mano akies :), tai žinoma turint noro galima ginčytis, bet kadangi aš projektų ne vieną ir ne du "matęs" tai manau, kad vertinimas pakankamai tikslus.
** Ir dabar žinoma laikas nuo laiko pasitaiko įstatymų kurių naujumo laipsnis didesnis - tačiau jie paprastai skirti sureguliuoti visuomeniniams santykiams, kurie ligtol teisiškai reguliuojami (detaliau) nebuvo.
*** Kaip pavyzdys gali būti visiškai nauja (ir painesnė už esamą) darbo apmokėjimo sistema turinti užtikrinti, kad darbo užmokestis priklausytų nuo darbo rezultatų bei skatintų dirbti kuo geriau...
**** Kitų didesnių pakeitimų konktekste. Nors šiaip pats reikalavimas mano galva visiškai logiškas ir jis turėtų būti įstatyme. Beje, tiems, kas pultų aiškint apie diskriminacijas ir nelygiateisiškumą, nes numatytos tik trys kalbos ("o kuo kitos blogesnės" etc.) - išsiplaukit galvą. Čia visoks "kalbų lygiateisiškumas" niekuo dėtas, nes čia kalbama apie reikalavimus valstybės tarnautojui, kurie nustatomi atsižvelgiant į mūsų realijas. (Ir išvis - ta kalba turėjo būt tik viena toj vietoj. Visi žinom kuri...)
***** T.y. pvz. kokiems nors tarnautojams sėdintiems Balbieriškyje ir niekada nesinaudojantiems tomis užsienio kalbomis tie reikalavimai būtų minimalūs - gebėt pasisveikint, pasiųst "ant trijų raidžių" etc. Juokauju.
****** Nors va pvz rusų, tai dauguma moka ;)

Arbatėlė su daktaru Petru...

Atsibodo man tie rinkimai ir politika jau visiškai... :/ Gal ne tiek patys rinkimai, kiek tas aplinkinis begalinis  pilstymas iš kiauro į tuščią apsimetant, kad tai jog A elgiasi blogai kažkokiu būdu pateisina B blogą elgesį...
Buvau jau net nusprendęs parašyt apie ką nors ne tokio "opaus", bet staiga pamačiau, kad delfiuje atsirado mano bendramokslio Petro Ragausko straipsnelis "Ekscelencija Prezidente... gal arbatos?".
Ir nesusilaikiau - į tą pagėrimą pasikviečiau ir pats save :)

Su dalimi dėstymo, kurioje Petras kalba apie "prezidentines" ir "parlamentines" respublikas bei užsižaidimą kategorijomis, bei neskyrimą, kur yra modelis, o kur realybė, aš sutinku, dėl to nematau ką polemizuot.
Bet va kiti Petro "argumentai"... jie skamba taip keistai (ir tokie pritempti už ausų), kad man net kyla abejonių ar Petras neieško naujos darbo vietos (Prezidentūroj) :DDD

Šį, rinkimuose išsakyta dalies piliečių valia grindžiamą, argumentą ryškiai apibūdina kadenciją baigusio prezidento pasisakymai, kad jam neįsivaizduojama kaip „demokratinės valstybės vadovas galėtų krėsti tokius pokštus“, kad „piliečių valia yra šventas dalykas”, ir, esą, jei „jos nepaisytume, reikštų, kad norime grįžti ten, kur buvome ištisus penkis dešimtmečius, bet ryžtingai išėjome 1990 metų kovo 11-ąją“.

Tokios retorikos seklumą galima kritikuoti keliais aspektais. Visų pirma, jei jau kalbame apie pagarbą rinkėjų valiai, prezidentė turi gerokai ryškesnį piliečių pasitikėjimą nei Darbo partija: jei už šią partiją pastaruosiuose Seimo rinkimuose balsavo 271 520 piliečių, tai už pareigas einančią prezidentę – 950 407. Skirtumas pakankamai įspūdingas: už prezidentės nugaros pusketvirto karto daugiau piliečių balsų nei už Darbo partijos (ir čia su visais užkandžiais bei 10 litų vertės balsais!). Netgi visa besiformuojanti koalicija gavo 623 250 rinkėjų balsų, t.y. tik du trečdalius to ką turi prezidentė.

Petro argumentavimas mano galva dar seklesnis nei exPrezidento teiginiai. Nejau jam išties atrodo, kad jei Prezidentė surinko tuos 950 tūkstančių* tai dėl to ji įgija teisę nuvertinti kitų 270 tūkst. rinkėjų balsus? Čia ne skaičiuje esmė - kalba gali būt ir apie 950 rinkėjų (tada ji bus už juos surinkus 1000x daugiau balsų), bet bent jau mano kukliu supratimu, tai bet kokiu atveju nesuteikia Prezidentei teisės imti ir tiesiog nuvertinti jų balsus (nes tai ką ji padarė, kaip jau esu minėjęs, yra iš esmės pasakymas rinkėjams, kad tie jų atiduoti balsai yra išvis nesvarbūs).

Apsimesti, kad čia kalba eina ne apie principus ir kalbėtis tik apie skaičius ("tas gavo tris kartus daugiau, anas - septynis kartus mažiau")... žinoma galima. Bet pokalbis tada gaunasi ir pro šalį ir apie nieką.

Išvis... man mažumėle panašu, kad tiek Prezidentė, tiek Petras "pamiršta" tai, kad Prezidentas dabartinėj Lietuvoj, tai ne visai tas pats, kas (lai ir bajorijos išrinktas) monarchas.
Prezidentas - tai yra valstybės pareigūnas - valstybės tarnautojas (plačiausia prasme), kuris tarnauja savo šeimininkui - būtent tam pačiam rinkėjui (Tautai, politinei bendruomenei, - Petro žodžiais tariant).

Antra vertus, reikia suprasti, kad valdžių padalijimas ir joms suteiktų galių pusiausvyra nėra vien to meto mados padiktuota mūsų galiojančios 1992 m. Konstitucijos nuostata, o jos kertinis akmuo. Pats valdžių padalijimas ir galių išskirstymas skirtas politinei bendruomenei (Tautai) padėti apsisaugoti nuo galios koncentravimo ir piktnaudžiavimo suteikta galia. Galime prisiminti ne vieną demokratijos nesėkmę, kurią sukėlė tinkamo galių padalijimo stoka. 

Tai gal dėl to ir išankstinė Prezidentės pozicija "dabar visi klausykit manęs aš pasakysiu kaip čia viskas bus" bei tam tikros politinės jėgos, už kurią balsavo daugybę žmonių išankstinis nuvertinimas ir kelia nemažai abejonių?

Šiuo požiūriu mūsų Konstitucijoje užprogramuota situacija, kuomet dėl ministro pirmininko kandidatūros turi būti pasiektas Seimo ir Respublikos prezidento konsensusas, o dėl visų ministrų kandidatūrų – ministro pirmininko, Seimo ir Respublikos prezidento konsensusas. Nes nė vienas iš jų neturi teisinių svertų paskirti ką įsigeidęs, bet kiekvienas turi absoliutaus veto teisę: taigi, prezidentė Seimo neprivers ministru pirmininku paskirti vieną jos patarėjų arba šiaip mylėtojų, tačiau jokie koalicijos partnerių sutarimai ir jos neprivers Seimui pasiūlyti neįtinkantį ministrą pirmininką arba paskirti neįtinkantį ministrą.

Aš nesu didelis specialistas, bet apeliavimas į "absoliutų veto" skamba neįtikinamai jau vien dėl to, kad vetavimas sprendimų priėmime konsensuso pagrindu iš principo vertinamas kaip ydingas, nes jis yra nekonstruktyvus - reikia ne prieštarauti ir rėkti "Nie pozwalam!" (ką darė Prezidentė), o konstruktyviai siūlyti kaip spręsti esamus nesutarimus (ką šiuo atveju ir darė koalicija su socdemais priešakyje).

Tai šiuo pagrindu ir vėl neišeina apginti Prezidentės užimtos pozicijos - jei kalbamapie konsensuso paieškas ji nieko ta linkme nenuveikė...

Netgi Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime suformuluota į jo konstitucinių funkcijų žanrą sveiko proto ir teisės mokslo požiūriu netelpanti prielaida (savo žymųjį samprotavimą pats Konstitucinis Teismas minėtame nutarime įvardijo ne kaip „išvadą“ ar „interpretaciją“, o būtent šitaip – „prielaida“!), esą „Respublikos prezidentas negali laisvai pasirinkti Ministro Pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų pareigūnų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais“, nieko nesako apie tai, kad kažkas prezidentui trukdytų reikšti savo poziciją dėl kandidatų į ministrus pirmininkus ar ministrus tinkamumo; atvirkščiai, čia pabrėžiamas galių formuojant Vyriausybę pasidalijimas ir būtinumas pasiekti kompromisą.

Dar kartėlį: bet tai gi tame ir esmė, kad Prezidentė nesakė "Aš nemanau, kad Jonas bus tinkamas Finansų ministras dėl to, kad jis teistas "už gerus darbus"". Ji tiesiog iš anksto aprioriškai atmetė visus įmanomus kandidatus jei tik juos siūlytų tam tikra politinė jėga. Jokiu kompromisu ar jo paieškomis čia net nekvepia.

Ir bent aš linkęs galvoti, kad vadovaujantis elementaria logika jei Prezidentas anot Konstitucinio Teismo negali "laisvai pasirinkti", tai vargu ar jis gali "laisvai atmesti"**... juolab iškart visą neapibrėžtą (potencialiai begalinį) ratą galimų kandidatų į ministrus.

O tai, kad buvę valstybės vadovai taip stačiai visko anksčiau nesakydavo – iš esmės taktikos ir jų asmeninių charakterio savybių dalykas. 

Gal.
Arba gal jie tiesiog suprasdavo, kad jie atstovauja visą politinę bendruomenę (Tautą) ir dėl to tam tikrose situacijose savo asmenines simpatijas ir antipatijas (net jei jos labai pagrįstos) reikia sugebėti bent kažkiek palikti nuošalyje ir susilaikyti nuo kai kuriu perdaug jau overreaching pasisakymų?

Vertinant į praktiką orientuotą argumentą („tokios konstitucinės praktikos laikomasi Lietuvoje“) ir perfrazuojant vieną teisės teorijos šulų H. Hartą, senas įprotis rytais gerti kavą teisės požiūriu man netrukdo rytoj ryte vietoj kasdienio kavos puodelio užsiplikyti juodos arbatos.

Į tai aš atsakysiu paties Petro žodžiais iš šito paties straipsnio pradžios "Tai kas tinka teoriniam pokalbiui auditorijoje ar moksliniam straipsniui, ne visada tinka politinei argumentacijai".

Teisiniu požiūriu žinoma nėra skirtumo kava ar arbata, tačiau politinio konsensuso paieškose kaip argumentai neitin tinka įnoringu tonu nuspalvinti perdėtai kategoriški pareiškimai-draudimai ten, kur reikia ramaus apmastymo bei konstruktyvios geriausio įmanomo sprendimo paieškos...


Tai gal vis tik geriau kokios valerijono tinktūros tik išlipus iš lovos?

___________________________________
* Ir apsimeskim, kad pamiršom tą smulkmeną, kad tie balsai buvo gauti baisybiško populizmo rezultate... Balsai gal perkami (bent jau visai tiesiogine prasme) ir nebuvo, bet pati rinkiminė kampanija... ir kandidatės pareiškimai... na, nelabai jie ten kuo nusileido darbietiškajam "Mes žinom kaip".
** Nes toks "laisvas atmetimas" sudarytų sąlygas bukai atmetinėt visus siūlomus kandidatus tol, kol pagaliau bus "įsiklausyta" ir bus pasiūlytas tas "laisvai pasirinktas"...

Way to go Prezidente, way to go...

D.Grybauskaitė nenustoja manęs džiuginusi :)
Paskutinė naujiena yra ta, kad ji kreipsis į Konstitucinį Teismą dėl rinkimų rezultatų :)
Nes ji matote gi turi tokia teisę. Teisę, o ne pareigą. Ji neprivalo kreiptis, ale bet gali :DDD
Arba kaip sako jos vyr. patarėja teisės klausimais:

Kreipimasis į KT išvados nėra įpareigojantis, tai nėra privalomybė, nes kiekvienu atveju būtina turėti svarių tiek faktinų, tiek teisinių argumentų, kad toks kreipimasis būtų priimtas ir išnagrinėtas. Kita vertus, kreipimasis į KT yra labai svarbus, ir prezidentė tai vertina kaip labai svarbų teisinį svertą, ypač kai kalbama apie rinkimų rezultatus ir būsimos valdžios legitimumą.

Nepasakysi, kad ji neteisi. Nors pats jos pasisakymas žinoma apie nieką. Ir jis visai nepaaiškina to keisto dalyko, kad Prezidentė prieš keletą dienų pakalbėjo su A.Butkevičium apie Vyriausybės sudarymą, išreiškė savo "įsakymus". Ir tik tada kai naujoji koalicija išdrįso jų neklausyti, staiga prisiminė savo teisę (ne ne, ne pareigą), kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Noooors... gal tam patarėjos pasisakyme vis tik ir slypi visa esmė - gal tas leptelėjimas apie "svertą" (juk ne atsitiktinai toks žodis parinktas) yra koks nusišnekėjimas pagal Froidą?

Aš žinoma neprieštarauju Prezidento teisei kreiptis. Manau, kad tai vienas svarbių svertų užtikrinti demokratiją bei legitimią įstatymus leidžiančiąją valdžia Lietuvoje. 

BET. 

Viena yra sąžiningai naudotis įstatymu suteiktomis teisėmis. Ir visai kas kita yra jomis piktnaudžiauti bei naudotis kaip instrumentu ("svertu") tenkint savo įgeidžius ir ginti... ka? Savo įžeistą savimeilę? Perdėtą savo reikšmės įsivaizdavimą?...

Netikėtai nelauktai prisiminti tariamą teisę tik (ir tik) dėl to, kad kažkokios politinės jėgos nepaklausė jiems aiškiai ir nedviprasmiškai duotų nurodymų? 

Ir juk visi suvokiame, kad jei būtų paklausiusios, tai juk viskas būtų buvę OK, jokių kreipimųsi į Konstitucinį teismą nebūtų reikėję?...

Way to go Prezidente, way to go...

"Vienas iš mūsų..."

Pradžioj ilgai galvojau ar šitą rašyti... Paskui parašęs - ar verta jį dėti į blogą... Ir galiu atvirai pasakyt kodėl - todėl kad aptariamas subjektas man imponuoja (ne, ne kaip vyras :DDD) - nors aš jo asmeniškai nepažįstu, bet su juo esam kažkiek polemizavę šio blogo komentaruose... o ir pažįstu žmonių, kurie jį pažįsta IRL ir turi teigiamą nuomonę apie jį.
Bet galutiniam rezultate nusprendžiau patalpint. Kodėl? Na, labiausiai gal todėl, kad tiems kurie "savi" ir kurie mums imponuoja mes linkę būt atlaidesni - nors kartais gal kaip tik būtent jiem turėtume būt griežtesni...

_______________________________________

Motociklininkai prasilenkdami susimojuoja rankomis. Ar linktelna galvą. Žodžiu - pasisveikina. Net jei tarp jų mažai bendro, nes vienas yra "britvininkas", o kitas "čioperistas".
Nieko naujo čia nepasakiau - bet kurioje subkultūroje, kad ir kokiu pagrindu ji būtų susikūrus, egzistuoja tas jos narių vidinio bendrumo jausmas - pojūtis, kad tas kitas žmogus yra "vienas iš mūsų".

Blogeriai žinoma irgi turi tą jausmą - visi mes kažko vieno dalis. Ir kad tas bendrumo jausmas žmonėms yra svarbus parodė to paties Skirmanto Tumelio sėkmė ("šuolis" per 74 vietas aukštyn partijos sąraše) - be internetų palaikymo tai būtų aiškiai neįmanoma. Tas džiugina*.

Kita vertus, bent jau mano nuomone, jei jau mes esam to vieno dalis, tai tada reik nebijot pasakyt ir to, kad kartais tos dalys š mala.

Aš isties labai džiaugiausi, kai išgirdau, kad Liutaurą Ulevičių paskyrė Vyriausiosios rinkimų komisijos nariu. Viena vertus todėl, kad jis "vienas iš mūsų", kita vertus todėl, kad jis mėgsta pasiknaisiot giliau ir maniau (manau?), kad tokioj vietoj tai išties yra didelis privalumas.

Bet. Tai, kas čia dabar nutiko "ant dienų" aš likau absoliučiai nesupratęs. Aš žinoma kalbu apie tą visą istoriją su Vytautu Gapšiu. Ką išdarinėja ir ko realiai siekia Liutauras visoj toj istorijoj aš nežinau. Ir nelabai suprantu.

Variantus aš išties matau tik du:
1. Istorija apie trolinimą - tik bandymas paslėpt iš esmės korupcinių "manevrų" pėdsakus;
2. Tai išties buvo trolinimas (siekiant kažkokių gilių tikslų).

Variantą su korupcija tikiuosi išsiaiškins prokuratūra su Valstybės saugumo departamentu, ką jie būtinai turi padaryti, nepaisant visų Liutauro dėstymų apie "visiškus Gapšio užsitrolinimus" ir "sprendimą pagal sugedimo laipsnį". Šiaip jau pats Liutauras, jei jau imasi žaisti tokius žaidimus, turėtų suvokti, kad tai yra būtina - jis pats gali kartot daugybę kartų, kad tai tik trolinimas, bet kaip sako amerikiečiai - play stupid games, win stupid prizes, - jei žaidi su baudžiamąja teise, tada atsakingos institucijos bet kokiu atveju turės pasakyt galutinį žodį ar nusipelnai prizo. Tai čia nėra labai ką kalbėt. Jei paaiškės, kad Liutauras išties prisidirbo... na aš būsiu labai juo nusivylęs ir tikėsiuos, kad jis gaus visą "aukso puodą".

O va tas variantas su trolinimu... Jei tai išties buvo bandymas trolinti, tai Liutauras ne tiek užtrolino V.Gapšį, kiek užsitrolino pats. Ir panašu, kad jis pats to nesupranta, kaip rodo jo vieši pasisakymai.

Trolinimas tinkamu laiku, tinkamoj vietoj, tinkamų adresatų atžvilgiu yra vertingas dalykas, nes padeda atskleist vieną ar kitą ydą, problemą ar susireikšminusį šunsnukį. Ir galbūt būtų buvę išties neblogai patrolinti partijas laimėtojas...

Bet va čia yra bėda - ir vieta ir laikas ir pats trolis netinkamas. Vyriausiosios rinkimų komisijos nariui daryt išpuolį prieš vienos iš partijų rinkimų štabo vadovą prieš antrąjį rinkimų turą nedera.
Taip pat kaip Prezidentei nedera siųsti rinkėjų nx (nors gal ji to nedarė, gal ji irgi tik trolino Darbo partiją?... ar čia ji socdemus trolino šiuo atveju? ar rinkėjus?). Todėl, kad kaip ir Prezidentas turėtų būti visos valstybės vadovas, o ne vienos politinės krypties atstovas**, taip ir Vyriausiosiosios rinkimų komisijos narys neturėtų daryti provokacijų jam nepatinkančių politinių jėgų atžvilgiu (net jei jis mano, kad antipatija labai pagrįsta). Ypač tai netinka prie fizionomijos Komisijos nariui kuris skirtas iš Teisingumo ministro pasiūlytų kandidatų... ne tik todėl kad savo tokiu poelgiu jis pastato jį siūliusį pareigūną į stipriai dviprasmišką situaciją, bet ir dėl to***, kad Teisingumo ministro ir teisininkų draugijos siūlyti nariai turi sudaryti "atsvarą" Komisijos nariams deleguotiems partijų... o ne patys būt vienų ar kitų partinių ar net platesne prasme politinių krypčių interesų atstovais...****


Ir panašu, kad Liutauras šitos paprastos tiesos nesuvokia.



[edited to add] Šiandien (2012-11-06) L.Ulevičiaus spaudos konferencija, kur jis turėtų viską paaiškint (ir trolinimą irgi). Bent jau man išties labai įdomu - tikėkimės bus kas nors kas užfilmuos ir įmes į kokią Tubę...


________________________________________
* Btw.: Pasinaudodamas proga noriu prisipažinti, kad klydau. Klydau, kai sakiau, kad gal ir geriau, kad Skirmanto neišrinko. Aš atrodo nepamasčiau apie du svarbius dalykus. Viena - vargu ar tų žinių, kurių mano galva jam trūksta, įmanoma įgyti su tuo balaganu nesusidūrus. Antra - jei Skirmantas būtų netingėjęs bent kartą į savaitę savo bloge rašyti "žinias iš fronto", manau, kad tas būtų buvę itin naudinga tiek jam, tiek visai blogosferai... mažumėle pamatyti viską akimis žmogaus kuris yra viduje ir išgirst jo vertinimus "ne spaudai".
** Juk ne veltui Konstitucija kalba apie "visiems lygiai teisingas" bei narystės politinės partijose ir organizacijos sustabdymą?...
*** Tas absoliučiai akivaizdu iš Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo formuluočių.
**** Tai nereiškia, kad toks Komisijos narys negali turėt politinių įsitikinimų, bet jis turėtų sugebėt įvertinti kur ir kada juos tinka demonstruot, o kur ir kada ne...

Atskirti bendros istorijos

Yra toks populiarus posakis, kad JAV ir Didžioji Britanija, tai dvi šalys atskirtos bendros kalbos. Panašiai ir Lietuva su Lenkija - dvi šalys atskirtos bendros istorijos...

Po rinkimų beskaitinėdamas  įvairiausius atsiliepimus apie įvykusius rinkimus kažkaip visai netyčia užklydau į, pavadinkim taip, Lietuvos lenkiškąją blogosferą. Arba bent jau kai kuriuos jos blogus - Stach Tarasiewicz, Inna Wileńszczyzna jest możliwa, Pulaki z Wilni, Lietuva. Tiems kas moka lenkišikai - labai geras ir pažinus skaitinys. Labiausiai dėl to, kad... sakykim taip - bent jau aš nors logiškai ir suprantu, kad negali visi Lietuvos lenkai būti... hmmm... kaip čia mandagiai pasakius... naiviai įtikėję ta Tomaševskio "mus skriaudžia" isterija. Bet paskaitai tokius blogus ir supranti (vėlgi, tas turėtų būt savaime suprantama, bet kažkaip mes linkę tai pamiršt), kad tarp Lietuvos lenkų yra racionaliai mastančių žmonių, kurie taip, turi savo požiūrį į situaciją (kuris skiriasi nuo lietuviškojo) ir savo tautinius interesus, bet kuriems ta perdėta isterija irgi mažumėle keista ir atsibodus...
Kaip sakiau - patariu paskaitinėt. Labai sveika jau vien tam, kad susidaryt geresnį vaizdą apie tai, kas yra ta AWPL, nes tiek lietuviška žiniasklaida, tiek lietuviški politikos analitikai dėmesį jai skiria labai rudimentišką ir vaizdą paiso labai supaprastintą...

Bet šis postas ne apie tai. O apie mūsų "bendrą" istoriją ir tai, kaip mes skirtingai ją matom.
Beskaitinėdamas minėtus blogus komentaruose prie vieno posto radau kažkokio lenkiško patriošiaus pasireiškimą apie tai, kad Vilniau kraštas vėl gali būt Lenkijos kada nors (tiesa, kiti diskusijoj dalyvavę (lenkai) jam atsakė, kad tada ir Lenkija matyt turėtų gražinti žemes, kurias "gavo" panašiai kaip Lietuva Vilniaus kraštą).
Ir man tapo įdomu pasiskaityti, kas vis tik apie tai (= Vilniaus kraštą) rašoma Wikipedijoj. Atsidariau lietuvišką straipsnelį... paskui lenkišką... ir tas žinoma neturi perdaug stebint, bet Vilniaus krašto istorija tarpukario laikotarpiu pateikiama... šiek tiek skirtingai.

Lenkiška itin akcentuoja tautinę sudėtį 1918 m. (0.8-2 proc. lietuvių, daugiau kaip 20 proc. baltarusių ir 60 proc lenkų). Lietuviška tuo tarpu rašo, kad apie 1930 m. krašte buvo apie 25 proc. lietuvių, 35 proc. lenkų, 15 proc. žydų, 5 proc. rusų, 5 proc.; o 1937 m. lenkų kontroliuojamais gyventojų surašymo duomenimis  66 % buvo lenkai, 28 % žydai, o 0,8 % lietuviai, 0,9 % baltarusiai, 3,8 % rusai.

Lenkiškoj versijoj sakoma, kad kraštas sovietų buvo perduotas Lietuvai vadovaujtis principu divide et impera (ką tai (ne posakis :), bet pati mintis apie tokį perdavimą) reiškia aš tiesą sakant neįkertu).

Lenkiška versija visiškai pamiršta apie 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartį.

Ir dar lenkiškoj parašyta, kad Lietuva pripažino Vilniaus kraštą Lenkijos dalimi. Jei tiksliau, tai parašyta:

W roku 1938 przywrócone zostały stosunki dyplomatyczne między Polską i Litwą. W nauce prawa międzynarodowego niesporne jest, że data nawiązania stosunków dyplomatycznych w 1938 r. stanowi ostateczne uznanie istniejącej granicy polsko-litewskiej i przynależności państwowej Wilna i Wileńszczyzny przez Republikę Litewską. Dodatkowo państwo to utworzyło w Wilnie na podstawie wymiany not z 25 stycznia 1939 r. konsulat generalny. Żadne państwo na świecie nie ustanawia na swoim terytorium własnego konsulatu.

(Man tai žinoma tokie teiginiai apie "neginčijamuma" kelia šypsena (kaip ir manau bet kam, kas bent kažkiek domėjęsis tarptautine teise ir politika :). Ir lenkiška istorijos versija subtiliai pamiršta, kad tie diplomatiniai santykiai atnaujinti buvo grasinant jėga...)

Bet kokiu atveju aš, atvirai kalbant, neišmanau tos istorijos iki smulkiausių detalių (kas, akivaizdu, yra būtina norint apie tai pagrįstai kalbėtis) tačiau bet kokiu atveju labai naudinga kartais paskaityti kaip labai labai skirtingai viską mato kita pusė...
Ir matyt labai labai reikia tiek mums su lenkais išsiaiškint ir parašyt bendrą istoriją... tiek ir pradėt normaliai mokyti tos bendros istorijos mokyklose, kad lietuviai ją bent kažkiek žinotų ir nekartotų tų nesamonių, kad Abiejų Tautų Respublika buvo lenkų valstybė, Lietuva buvo de facto okupuota, o Gegužės 3 d. Konstitucija - ne mūsų Konstitucija, bet lenkų išmislas ir lietuviai ten "ne prie ko"... etc etc etc...