Jesus walked on water, but Chuck Norris swam through land.
2009-02-06
2009-02-03
Lux Sit!
Kokia man problema kelia ta "standartinio dievo" teorija (skirtingai nuo apskritai dievo teorijos, kaip abstraktaus modelio (pvz. "paskutinio klausimo" prasme)? Na, to judejisko-krikscionisko-ilamisko-etc?
Gal tiksliau net ne pats dievas (jo teorija), kiek zmones kurie tuo "tiki"?
Zinoma Dawkins'as, Harris, Dennett'as pateikia kruva visoku argumentu ir paaiskinimu (su kuriais as net nesiruosiu lygintis), bet mane stebina du paprasti aspektai, kuriuos tie baisiausiai religingieji atsisako matyti:
1. Zmones per istorija buvo prisigalvoje kruva dievu ir kaskart mane, kad jie tikri. Net dabartiniu metu ju yra prisigalvota kruva. Tai kodel tada tas "mano vienintelis tikras" dievas yra tikrai tikras (o kiti tikrai ne)?
2. Yra bendra (moksliskai/statistiskai irodyta) tendencija, kad kuo aukstesnis zmogaus issilavinimas ir intelektas, tuo mazesne tikimybe kad jis tiki dievu (<- primityvia prasme). Niekam nekyla klausimas, kaip cia taip gaunasi, kad ta "neaprepiama absoliuta" geriau supranta ne pirmojo ryskumo proto sviesuliai? Cia kokio nors vidinio paradokso tikrai neslypi? :) Zinoma i siuos (ir kitus panasius) pamastymus yra irgi standartinis "tikinciuju" atsakymas. Jis skamba mazdaug taip: "Gal as ir klystu. Bet jei as teisus, tai ash laimiu viska, o jei ne - nieko nepralaimiu. Gi jei tu teisus, tu vis vien nieko nelaimi, uztat jei neteisus - tu pralaimi viska". Sitas isvedziojimas zinomas kaip "Paskalio lazybos", nera naujas. Is pirmo zvilgsnio jis visiskai logiskai teisingas (nors beje, ir visiskai hipokritiskas :) ), bet pasiknaisiojus internete galima rasti begale ivairiu (iskaitant grieztai matematiniu bei loginiu) siu "lazybu" problematiskumo demonstraciju...
As ju irgi neperspjausiu (net nebandau), bet man (kaip visad) kliuna paprasta akim matomi dalykai... tai visu siu argumentu akivaizdus antropocentriskumas.
Pirmiausia, tai pacios tokios "svarstykles" isvis turi bet kokia prasme tik tuo atveju jei dievas egzistuoja (jeigu jo nera, tai visi sitie isvedziojimai yra tiesiog beprasmiai, kaip ir bet kurios kitos lazybos del nesamu/neirodomu/nepatikrinamu dalyku). Taciau jei jis yra, tada matyt isvis nederetu veltis i tokia sofistika, o tiesiog juo tiket (ar katais)...
Antra, negana to, kad dievas turi buti, jis dar turi buti butent tam tikro konkretaus modelio, o ne kitokio. Tas konkretus dievo modelis turi buti konkreciai suinteresuotas butent specifiskai tuo, kad kazkas tiketu butent konkreciai juo (o ne kitais dievais, ar isvis netiketu). Atsizvelgiant i tai, kad jis absoliutas, tokie grynai zmogiski juo rupesciai atrodo keistoki... juk kaip absoliutas jis turetu but pajegus viska vertint absoliuciai. Atsizvelgiant i tai, kad dievas begalinis ir absoliutus noretusi lyg ir daryti isvada, kad zmogus jo suprasti tiesiog nera pajegus del to ir priskyrimas jam kazkokiu zmogisku emociju ("jis manes nemyyyyyli!!! :( " ) yra naivus ir kvailas - tiesiog zmogiskas ( cia panasiai, bet dar labiau, kaip kad skruzde yra nepajegi suprast ka masto ir kokias emocijas patiria zmogus). Taciau zmogus vis tiek ta dieva stengiasi sugrust i prisukama muzikine dezute.
Trecia. O ka, jei tas dievas isties toks ("susirupines") (yra)? Ir ka jeigu tas "giliai tikintysis" suklydo ji "pasirinkdamas" ir visa savo gyvenima garbino klaidinga dieva? :))) Kaip tada pasikeicia visos sios lazybos? ;) Ar nera tokiu atveju "saugiausias" sprendimas buti tiesiog netikinciu? :) Nes jei tas dievas isties toks zmogiskai (perdetai) emocingas, tai jam turetu daug labiau patikt tai, kad kazkas isvis niekuo netikejo, negu tikejo ne tuo kuo reikia... :DDDDDDD
Cia as nesistengiu duoti jokiu galutiniu atsakymu... tiesiog siaip - truputeli pamastymu :)
Gal tiksliau net ne pats dievas (jo teorija), kiek zmones kurie tuo "tiki"?
Zinoma Dawkins'as, Harris, Dennett'as pateikia kruva visoku argumentu ir paaiskinimu (su kuriais as net nesiruosiu lygintis), bet mane stebina du paprasti aspektai, kuriuos tie baisiausiai religingieji atsisako matyti:
1. Zmones per istorija buvo prisigalvoje kruva dievu ir kaskart mane, kad jie tikri. Net dabartiniu metu ju yra prisigalvota kruva. Tai kodel tada tas "mano vienintelis tikras" dievas yra tikrai tikras (o kiti tikrai ne)?
2. Yra bendra (moksliskai/statistiskai irodyta) tendencija, kad kuo aukstesnis zmogaus issilavinimas ir intelektas, tuo mazesne tikimybe kad jis tiki dievu (<- primityvia prasme). Niekam nekyla klausimas, kaip cia taip gaunasi, kad ta "neaprepiama absoliuta" geriau supranta ne pirmojo ryskumo proto sviesuliai? Cia kokio nors vidinio paradokso tikrai neslypi? :) Zinoma i siuos (ir kitus panasius) pamastymus yra irgi standartinis "tikinciuju" atsakymas. Jis skamba mazdaug taip: "Gal as ir klystu. Bet jei as teisus, tai ash laimiu viska, o jei ne - nieko nepralaimiu. Gi jei tu teisus, tu vis vien nieko nelaimi, uztat jei neteisus - tu pralaimi viska". Sitas isvedziojimas zinomas kaip "Paskalio lazybos", nera naujas. Is pirmo zvilgsnio jis visiskai logiskai teisingas (nors beje, ir visiskai hipokritiskas :) ), bet pasiknaisiojus internete galima rasti begale ivairiu (iskaitant grieztai matematiniu bei loginiu) siu "lazybu" problematiskumo demonstraciju...
As ju irgi neperspjausiu (net nebandau), bet man (kaip visad) kliuna paprasta akim matomi dalykai... tai visu siu argumentu akivaizdus antropocentriskumas.
Pirmiausia, tai pacios tokios "svarstykles" isvis turi bet kokia prasme tik tuo atveju jei dievas egzistuoja (jeigu jo nera, tai visi sitie isvedziojimai yra tiesiog beprasmiai, kaip ir bet kurios kitos lazybos del nesamu/neirodomu/nepatikrinamu dalyku). Taciau jei jis yra, tada matyt isvis nederetu veltis i tokia sofistika, o tiesiog juo tiket (ar katais)...
Antra, negana to, kad dievas turi buti, jis dar turi buti butent tam tikro konkretaus modelio, o ne kitokio. Tas konkretus dievo modelis turi buti konkreciai suinteresuotas butent specifiskai tuo, kad kazkas tiketu butent konkreciai juo (o ne kitais dievais, ar isvis netiketu). Atsizvelgiant i tai, kad jis absoliutas, tokie grynai zmogiski juo rupesciai atrodo keistoki... juk kaip absoliutas jis turetu but pajegus viska vertint absoliuciai. Atsizvelgiant i tai, kad dievas begalinis ir absoliutus noretusi lyg ir daryti isvada, kad zmogus jo suprasti tiesiog nera pajegus del to ir priskyrimas jam kazkokiu zmogisku emociju ("jis manes nemyyyyyli!!! :( " ) yra naivus ir kvailas - tiesiog zmogiskas ( cia panasiai, bet dar labiau, kaip kad skruzde yra nepajegi suprast ka masto ir kokias emocijas patiria zmogus). Taciau zmogus vis tiek ta dieva stengiasi sugrust i prisukama muzikine dezute.
Trecia. O ka, jei tas dievas isties toks ("susirupines") (yra)? Ir ka jeigu tas "giliai tikintysis" suklydo ji "pasirinkdamas" ir visa savo gyvenima garbino klaidinga dieva? :))) Kaip tada pasikeicia visos sios lazybos? ;) Ar nera tokiu atveju "saugiausias" sprendimas buti tiesiog netikinciu? :) Nes jei tas dievas isties toks zmogiskai (perdetai) emocingas, tai jam turetu daug labiau patikt tai, kad kazkas isvis niekuo netikejo, negu tikejo ne tuo kuo reikia... :DDDDDDD
Cia as nesistengiu duoti jokiu galutiniu atsakymu... tiesiog siaip - truputeli pamastymu :)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)