Kaip daroma dešra mūsų gamykloje... t.y. kuriami teisės aktai Lietuvoj

 Tam, kas mėgsta dėšrą, geriau nežinot kaip ji daroma?

Kaip ir nemažai blogerių aš rašau (kai rašau) bloge ne apie tai, ką dirbu, o apie tai, kuo domiuosi. Bet kažkaip čia pramušė parašyt, kodėl zuokiškas gatvių perbraižymas yra bloga teisėkūra, tai va ir dar vienas postas tosna pievosna... Kadangi dauguma žmonių visiškai neįsivaizduoja kaip realiai Lietuvoj vyksta teisėkūra, nusprendžiau truputėlį apie tą papasakot - kaip tas procesas vyksta. Žinoma tai gausis tik eskizas, nes labai daug detalių liks už pasakojimo ribos, tad prašau tai ir vertint atitinkamai - tai nėra detalus proceso aprašymas teisėkūros specialistams, kuriame aprašytas kiekvienas niuansas, o supaprastintas vaizdas, viliuosi, būsiąs suprantamas kiekvienam.

Kas mane išties paskatino tai parašyt, tai šitas prakeiktojo Rokiškio postas ir komentarai po juom bei šits komonsensų rašinys (iš tiesų tai ten visa eilė tų postų) apie teismų darbo pagerinimo perspektyvas. Minėtas Rokiškio konkursas žinoma jau pasibaigęs, bet manau, kad gal visai verta pakalbėt apie tai kaip Lietuvoj gaminamos dešros... tai yra teisės aktai. Maniau gal parašyt komentarą prie jo posto, bet kadangi čia gaunas kiek ilgoka istorija, tai nusprendžiau papostint savo merdėjančiame bloge. Anyvay, tikiuosi, kad tai gal bus indomu kam nors ir gal kas nors net norės pakomentuot.

Filmukas apie tai, kaip gaminama dešra. Lyginant su teisės akto "gamyba" tai yra pasivaikčiojimas parke...


Pradėsiu nuo pastebėjimo, kad mano nuomone teisėkūra Lietuvoj yra tas arklys, kuris gal ir gražiai atrodo iš šono bet į dantis pažiūrėjus kiek ligotas yra. Ir bėda ne tame, kad nėra specialistų (gal jų ne šimtai, bet jų yra), bet...
Imho didžiausios problemos yra dvi:
1. Paplitęs įsivaizdavimas, kad tą gali daryti bet kas ir kad tas nereikalauja specialios kompetencijos (geriausiu atveju yra įsivaizduojama, kad jei tą gali daryt ir ne visai bet kas, tada jau tikrai bet kuris teisininkas - nors pvz. kaip tai nebūtų keista nieks neis dantų taisytis pas pilvo chirurgą, nors abu yra medikai*). Dėl to, nors, kaip minėta specialistų ir yra, bet "kuria" dažnai mėgėjai.
2. Orientavimas į procesą, o ne rezultatą - priemonių pavertimas tikslais. T.y. svarbu yra ne tiek parengto produkto (teisės akto) kokybė (kaip gerai jis atitinka visuomenės lūkesčius, kad vieni ar kiti visuomeniniai santkiai bus sureguliuoti logiškai, protingai, efektyviai, be "perspaudimų" etc.), kiek procedūrų laikymasis, "tilpimas" į terminus, parašų ir pritarimų gavimas, juridinė technika** ir kiti dalykai, kurie mano nuomone būtent ir turėtų būti būtent tik priemonės, o ne tikslai***.


Bet grįšiu prie temos.
Dauguma žmonių kurie tuo niekad nesidomėjo ir su tuo neturėjo progos susidurt teisėkūrą įsivaizduoja maždaug taip: Seimo narys susigalvoja, kad reikia įstatymo. Seimo narys parengia įstatymą. Seimas priima įstatymą.

Realiai gi daugumą įstatymų rengia Vyriausybė (t.y. government plačiąja prasme, apimant ministerijas, kitokias įstaigas etc.). Dar daugiau, Vyriausybė taip pat leidžia ir nuosavus teisės aktus (nutarimus) kur Seimo nariai nevaidina jokio vaidmens
Tai, kad Vyriausybė (government) rengia tuos teisės aktus, įskaitant įstatymus, imho vertintina kaip teigiamas dalykas, nes, nors Seimo nariai turi daug entuziazmo, deja jiems dažnai nepakanka kompetencijos tam, kad kokybiškai parengt projektą****. Tai tai, kad teisės aktų projektus dažniausiai rengia Vyriausybės, ministerijų, kitų institucijų specialistai išmanantys reguliuosiamą sritį kartu su teisėkūros profesionalais, tai yra gerai, BET...na pažvelkim į procesą.

Tarkim Vyriausybė (kokia nors vyriausybinė komisija, ministras etc.) besvarstydama kokį nors klausimą, ar tarkim netgi pats Ministras Pirmininkas asmeniškai, staiga sugalvoja, kad tai, ko Lietuvai labiausiai trūksta tai... bananų augintojų ir nusprendžia parengt bananų įstatymą.
Kas vyksta toliau? O toliau viskas vyksta maždaug taip:
1. MP parašo pavedimą ministerijai įvertint tokio projekto perspektyvas.
2. Ministerija atrašo, kad iš principo projektą rengt galima, bet gal nelabai naudinga, nes pareikalaus krūvos pinigų, o naudos greičiausiai nebus, juolab, kad tik 200X m. tokių planų buvo atsisakyta.
3. Kadangi, jau vis tiek MP spaudoj pasisakė kad būtinai rengs tokį projektą ("nes tai geriausias dalykas since sliced bread") ir dabar jau nelygis sakyt, kad apsigalvojo, tai... MP parašo pavedima ministerijai rengt projektą.
4. Ministerija parengia. Vyksta vidinis derinimas (t.y. derinimas ministerijos viduje, bei su visokiom institucijom šalia ministerijos).
5. Parengtas projektas (su surinkta krūva parašų) išsiunčiamas "išoriniam" derinimui - t.y. į kitas suinteresuotas ministerijas bei institucijas (čia jų priklausomai nuo projekto gali būt viena, o gali but 20+).
6. Kitos ministerijos per nuostatytą terminą tuos projektus įvertina  ir prirašo pastabų, bei atsiunčia rengiančiai ministerijai. Kuri nors iš derinančių institucijų vis tiek vėluoja pateikt pastabas pagal nustatytus terminus, nes arba ten žmogus, kuris tai išmano, atostogavo, arba pas viceministrą ant stalo dvi savaites atsakymas gulėjo ar dar kas nors nutiko.
7. Rengusi ministerija įvertina gautas pastabas ir pagal jas pataiso projektą. Procesas netrivialus, nes tikslas šiame etape yra toks, kad į visas pastabas būtų atsižvelgta (arba susitarta su pastabų teikėju, kad jis "atsiimtų" pastabas). Tas aišku ne visada būna įmanoma, nes kai kurių ministerijų pastabos tarpusavy prieštarauja ar paneigia visą teisės akto esmę / jo tikslus. Tada rengianti ministerija organizuoja tarpinstitucinį pasitarimą, kuriame (tikėkimės) susitariama ir suderinami prieštaravimai. Gerai jei tuos prieštaravimus suderint pavyksta. Ir gerai jei po tų pakeitimų, projektas nepasikeičia iš esmės. Nes jei pasikeičia, tada go to point #5, ir vėl iš naujo.
8. Projektas siunčiamas...ne, dar ne Vyriausybei, o Teisingumo ministerijai (taip, jai teiskiama derinti atskirai jau po to, kai suderinta su kitom ministerijom).
9. Teisingumo ministerija pateikia pastabas (ir reik tikėtis, kad laiku... kas visai nebūtina įvyksta).
10. Rengusi ministerija įvertina ir pataiso pagal TM pastabas. To pasekoj pvz. pataiso ką nors ką jau buvo pataisius pagal tai, kas buvo anksčiau suderinta dėl anksčiau kilusių prieštaravimų.
11. Ministerija siunčia projektą į Vyriausybę.
12. Vyriausybės kanceliarijos teisininkai peržiūri projektą ir sukuria jam savo pastabų.
13. Pastarąsias vėl įvertina rengusi ministerija. Bet dar neskuba siųsti pataisyto projekto Vyriausybei.
14. Projektas keliauja į vadinamąjį ministerijų atstovų pasitarimą - tai toks parengiamojo pobūdžio posėdis kuriame dalyvauja viceministrai ir/ar ministerijų kancleriai.
15. Jei šitam pasitarime viskas vyksta sklandžiai, tada gerai, - projektas yra pataisomas pagal Vyriausybės kanceliarijos teisininkų pastabas, pateikiamas Vyriausybei iš naujo ir keliauja į Vyriausybės posėdį "aprūvinimui"...
Bet gali nutikt ir taip, kad per šį pasitarimą pvz. išstoja viceministrai ministerijų, kurių pataisymai buvo pakeisti dėl Teisingumo ministerijos pataisymų ir reikalauja atitaisyt atgal. Arba koks nors viceministras, kuris mano, kad ir jo ministerijai turėjo būt siunčiama derint, o nebuvo. Arba tiesiog pas ką nors atsiranda naujų klausimų ar pastabų ar idėjų.
Ir čia gali nutikt įvairiai. Gali būt, kad projektas grįžta vėl iš naujo rengėjams tam, kad viską vėl suderintų (organizuotų pvz kokį nors susitikimą su institucijų atstovais ar siuntinėtų suinteresuotoms institucijoms, vėl gautų jų pastabas etc etc etc). Arba nusprendžiama, kad klausimas per sudėtingas ir reikia jį palikt spęst "politiniu lygmeniu" - Vyriausybės pasitarime.
16. Toks projektas keliauja į ministrų pasitarimą (tai irgi ne Vyriausybės posėdis, bet papildomas ministrų lygmens parengiamojo pobūdžio posėdis skirtas išspręst klausimus prieš keliaujant į Vyriausybės posėdį kur jau bus priimamas galutinis sprendimas). Jei ministrams čia pavyksta suderint pozicijas tai gerai, o jei ne... tada projektas pvz gražinamas atgal analogiškai kaip iš atstovų pasitarimo.
17. Po visų šitų važinėjimų pirmyn atgal kairėn dešinėn projektas patenka į Vyriausybės posėdį ir jei niekam daugiau neužkliūna, jis yra priimamas (jei užkliūna, tai vėl grįžta žemyn per kelis ar net per krūva laiptelių... jau nekalbant apie tai, kad kartais nutinka ir taip, kad atkeliavus projektui iki Vyriausybės posėdžio nusprendžiama, kad jis nereikalingas (tada jis keliauja šiukšliadėžėn)... arba kad dėl politinių sumetimų dabar negalima jo priimt, nes spaudoj kils kipišas ("KPŠ? Kam Lietuvai bananai - ir taip bananų respublika?"), tada projekto svarstymas atidedamas... neterminuotai :).
18. Jei tai Vyriausybės nutarimas tai istorija čia ir baigiasi. Bet jei tai įstatymas, tada jis toliau keliauja į Seimą ir čia dar ne pabaiga, nes iš Seimo jis ir vėl gali grįžti atgal rengėjams ir vėl visa karuselė gali imti suktis iš naujo...

Keletas  pastebėjimų:
- Kaip minėjau, viso proceso pagrindas yra terminų laikymasis. MP pavedimas ministerijai paprastai turi nustatytą termina iki kada pateikt projektą Vyriausybei. Kartais šis terminas realus, bet dažnai, atsižvelgiant į paties proceso ilgumą ir žingsnių skaičių, jis nėra realistiškas. Taip pat yra nustatyti terminai institucijoms pateikti pastabas. Jų dažniausiai (bet ne visad) laikomasi.
- Siuntimas TM kaip atskira stadija išskirta (įvesta) šios Vyriausybės. Ligi tol TM buvo siunčiama paraleliai su kitomis ministerijomis. Kiek suprantu tai padaryta su ta mintim, kad TM iš esmės vertina tik teisinius klausimus dėl to jie turi gauti projektą, kuris suderintas su šakinėm ministerijom... Bėdas aš matau tame (tik) dvi: pirma, procesas pailgėja, nes gaunasi du siuntimai ministerijoms; antra... minėta problema ką daryti kai TM pateiktos pastabos prieštarauja / iš esmės keičia tai, kad jau yra suderinta su kitom šakinėm ministerijom.
- Kaip minėta, prie "anos" Vyriausybės nebuvo tokio atskiro siuntimo TM. Taip pat nebuvo stadijos, kurioje pastabas teikia Vyriausybės kanceliarijos teisininkai (jei tiksliau tai ši stadija kažkada senai egzistavo, bet (kiek suprantu) proceso greitumo / efektyvumo vardan buvo panaikinta Kubiliaus vyriausybės).
T.y. buvo panaikinta ši stadija su mintim, kad šių pastabų teikimo funkciją atliks minėtoji TM, o pastaroji tai darys lygiagrečiai su kitomis ministerijomis. Kas (tikėtina) turėjo užtikrint didesnę viso proceso spartą.
- Kad neatrodytų, kad viskas labai rožiška buvo "prie Kubiliaus" reik paminėt bent dvi svarbias praktines problemas buvusias tuo metu:
-- Prie anos Vyriausybės buvo gyva bėda kai reikdavo gauti TM pastabas, nes buvo toks itin ehmm... "stropus" viceministras, kuris kiekvieną projektą pats vertindavo iš naujo ir visiškai nepasitikėjo (kiek aš galiu suprasti) ministerijos specialistais ir jų teikiama nuomone... dėl ko pastabos iš TM vėluodavo keliom savaitėm jei ne mėnesiais. Ironiška (ypač turint omenyje, kad dauguma Vyriausybės sprendimų forminama teisės aktais) tai, kad Remigijus Šimašius pats buvo toje Vyriausybėje didžiausias kovotojas (čia be ironijos - pagarba jam už tai) su biurokratizmu, vilkinimu, visokiausiom proceso ydomis, ovienas diiiiiiiiiidžiulis jei nesakyt miiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiilžiniškas bottleneck'as buvo praktiškai jam panosėj, bet jis jo nepastebėjo ;)
-- Egzistavo tokia saulėlydžio komisija, kuri tariamai turėjo užsiimti sąlygų gerinimu verslui, o realiai dažnai veikdavo kaip proceso stabdis, nes projektai turėdavo laukti jos posėdžio, o ir patekus projektui į posėdį, ten būdavo nagrinėjami ne esminiai projekto dalykai, bet kokios nors neesminės detalės.

Taigi.
Manau, akivaizdu, kad šitas visas procesas yra tobulintinas, nes jis perdaug gremėzdiškas, o ir orientuotas ne visai ta kryptim kuria turėtų būt. Bet kad tai artimiausiu metu pakis, aš nelabai tikiu.

Tai matyt tiek.

____________________________________
* Ir teisėkūrininkai profesionalai tik akis varto kai pamato projektą parengtą kokios nors labai rimtos advokatų kontoros, kuri tačiau neturi tos srities specialistų (kas dažniausiai ir nutinka, nes tipiškas advokatas juk specializuojasi ne tame). Ir kai pateikiamos pastabos tokiam projektui tai yra baisiausiai piktininamasi kokie visi formalistai ir kodėl netinka, kai minėtoji kontora projekte kalbėdama apie tą pati dalyką vienoj vietoj rašo "tvarka", kitoj "tvarkos aprašas", dar kitoj "taisyklės". Jiems tai atrodo formalus kabinėjimasis, nes jie net neįkerta, kad tai ne formos, o turinio yda - teisės akte skirtingų sąvokų artojimas suponuoja, kad kalbama apie skirtingus dalykus. N.B. aš nesakau, kad Lietuvoj nėra advokatų (kontorų), kurie sugebėtų kokybiškai teisės aktus rengti, jų tikrai yra, bet jie reti. Dauguma (aš tikiu) labai gerai atstovauja klientų interesus teismuose ir pan. ir t.t., bet turi labai menką supratimą apie teisėkūrą.
** Juridinė technika, jei paprastai, tai yra taisyklės kaip turi būti rašomas teisės aktas: kur ką paryškint, kur dėt kablelius, kokius žodžius kokiam kotekste vartot etc.
*** Šitą iliustruoja pvz. kad ir toks pavyzdys - berods pernai ar užpernai Teisingumo ministerija buvo sukvietus teisėkūrininkus iš visų įmanomų institucijų į diskusiją/konferenciją apie teisėkūrą ir jos problemas. Sėdėjau aš ten, sėdėjau, klausiau, klausiau, kol nelabai apsikentęs atsistojau ir paklausiau ar mes susirinkome lyg ir tam, kad kalbėtume apie teisėkūrą ir jos problematiką, o tuo tarpu pokalbis visas vyksta tik apie juridinę techniką ir procedūras - kurios taip, yra conditio sine qua non, bet tai tik būtina sąlyga, o ne visa reikalo esmė. Panašu, kad atliepiau krūvos kolegų mintis, nes prasidėjo plojimai.
**** Tam jie teoriškai gali pasisamdyti padėjėjus, bet aš nepamenu ar esu matęs nors vieną Seimo nario padėjėją, kuris išmanytų teisėkūrą bent pusėtinai.

Kodėl Vilniaus eismo pertvarka yra prasta teisėkūra... ir neveiks.

Apie Vilniaus viešojo transporto pertvarkas rašė daug kas - kad ir pvz. tas pats Rokiškis ar leo lenox ar daugybė kitų. Pateikinėjo projekto vertinimus iš ekonominės ir/ar, vadinkim taip, elementarios logikos puses... ar netgi ideologinės :)
Tai aš to nedarysiu.

Bet man labai knieti pažvelgti į kitą, bet susijusį dalyka - ryšium su tuo visu reikalu vykdomas eismo pertvarkas Vilniaus mieste. Tą naują gatvių žymėjimą, kai viena iš dviejų eismo juosta "paaukojama" visuomeniniam transportui, o "privačiam" lieka tik viena.

Nes mano nuomone ta vykdoma pertvarka yra labai geras pavyzdys labai paprastai ir neįmantriai iliustruoti kas tai yra teisėkūra (plačiąja prasme - t.y. elgesio taisyklių nustatymas, nebūtinai apsiribojantys vien tik teisės aktų "rašymu") ir kodėl mano (kuklia, bet... ahemmm.... profesionalia) nuomone teisėkūra (t.y. vienokio ar kitokio teisinio reguliavimo nustatymas) pirmiausia turi remtis sveiku protu ir aiškiu siekiamų tikslų (rezultatų) suvokimu, o ne (dažniausiai perdėtai primityviais) socialinės inžinerijos "polėkiais"*.

Aš dažnai iš anksto galiu pasakyti kad vienas ar kitas teisės akto projektas jį priėmus ir jam tapus teisės aktu neveiks. Ne todėl, kad aš aiškiaregys, bet dėl to, kad šiokia tokia mano patirtis kartais leidžia jau iš anksto pasakyti, kad tai neveiks, nes pasirinkti "reguliavimo" būdai kurie iš esmės yra skirti tam, kad jaustis geriau jog kažkas nuveikta, bet ne tam, kad spręsti problemą. Dar daugiau - visokie keisti neapgalvoti teisėkūriniai manevrai kartais problemą netgi pagilina.
Tik va paprastai paaiškinti, kodėl aš tai iš anksto teigiu (t.y. teigiu, kad vienas ar kitas teisės aktas, kitokio pobudžio teisinė priemonė neveiks) kartais būna gana sudėtinga.

Ir ši situacija šia prasme yra išties yra dėkinga. Kodėl?

Nagi todėl, kad eismo gatvėje reglamentavimas (t.y. jo sureguliavimas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymu, Kelių eismo taisyklėmis etc) yra santykinai paprastas dalykas (lyginant su pvz. kokiu nors mokesčių reglamentavimu). Paprastas, nes savo esme jis susiveda tik į du tikslus, tarp kurių reikia sugebėti rasti tam tikrą pusiausvyrą:
1. Eismas turi vykti greitai. Tą sakyt kažkodėl yra ne visai politkorektiška, bet taip, automobiliai turi judėti greitai. Kuo greičiau, tuo geriau. Nes pati kelių eismo esmė yra greitai nukeliaut iš vieno taško į kitą. Nes lėtai galėtume visi ir pėčiom nueit. Nes jei stovi kamštyje tiek laiko, kad per tą laiką būtum jau pėsčiom nuėjęs, tai tas važiavimas išvis prasmės netenka.
Jei kam nepatinka žodis greitai, galit skaityti tai kaip "eismas turi vykti sklandžiai" - esmė vis tiek liks ta pati - jis turi vykti greitai.
2. Eismas turi vykti saugiai. Čia būtų kita nekorektiška mintis, kad absoliutaus eismo saugumo pasiekt neįmanoma - todėl nereikia jo (to saugumo) ir fetišizuot. Nes visišką saugumą užtikrint įmanoma tik jei automobiliai stovės vietoj**. Ir tai koks dviratininkas ar užsižiopsojęs pėstysis sugebės ir į stovintį automobilį įsirėžt irgi traumas patirt.

Žinant šiuos du tikslus, visa užduotis ir yra surasti tarp jų tinkamą balansą. T.y. pasirinkti tokią kombinaciją iš teisės normų, kuri užtikrintų, kad ir avis būtų sveika (visi nuvyktų kur jiems reikia įmanomai greitai etc.) ir vilkas sotus (t.y. būtų mažai autoįvykių, sužeistųjų, žuvusiųjų etc).


Aišku, kad siūlomi / priimami tam tikri sprendimai dažnai toli gražu nėra visiškai akivaizdūs: pvz. vienareikšmiškai pasakyti, ar davė kokią nors naudą / ar jokios / ar žalą max leistino greičio mieste sumažinimas nuo 60 iki 50 km/h yra labai sunku jei ne neįmanoma***.

Tačiau tai, kad atsakymai į kai kuriuos klausimus nėra 100 proc. akivaizdūs, netrukdo pastebėti, kad kai kurie galimi variantai yra ydingi a priori. Tam suprasti nereikia rengti jokių eksperimentų, pakanka tik apie tai truputį pamastyt.
Pvz., jei nustatysime mieste visur ribojimą max 10 km/h, tai (net su visai nerealistiška išlyga, kad visi to reikalavimo laikysis) bus akivaizdu, kad gal ir pavyks užtirkinti kažkokį "aukštą saugumo lygį", o bet tačiau eismas vyks išties lėtai (nes matyt realus vidutinis greitis tokiu atveju nukristų išvis iki kokių ~5km/h).
Iš kitos pusės žiūrint, jei pvz. nustatysim minimalų greitį miesto gatvėse 200km/h, manau vėlgi akivaizdu, kad greičiausiai nepasieksim nei vieno tikslo - kils labai daug avarijų su, tikėtina, liūdnomis pasekmėmis, dėl ko gatvės, labai tikėtina, bus užgrūstos sudaužytais automobiliais (taigi kitų automobilių sklandus ir greitas judėjimas taps neįmanomas).

Kaip šiame kontekste tenka vertinti eismo "pertvarką", kai gatvėse, kur ir taip buvo automobilių kamščiai, dabar vietoje dviejų judėjimo juostų lieka tik viena? Aišku, kad saugumo tai nepadidins (tikėtina, kad sumažins), o kad judėjimo piko metu greitis sumažės... na manau tai savaime akivaizdu.

Todėl tai, kad šių tikslų nėra tomis pertvarkomis siekiama, tas akivaizdu.
O tai ko siekiama? Bukos socialinės inžinerijos. Per prievartą**** susodint visus į autobusus.
Teigiama, kad autobusai judės greičiau ir žmonės bus priversti persėsti iš nuosavų automobilių į autobusus. Aš tuo labai abejoju. Nes žmonės ir dabar galėtų jais važinėt. Bet to nedaro. Kodėl? Priežasčių yra visokių, bet, kaip sakiau, šia tema aš nesiplėsiu, nes apie tai jau yra prirašę kiti žmonės...

Bet galiu lažintis iš 5 centų, kad išaugs skaičius žmonių, važinėjančių juostomis skirtomis visuomeniniam transportui.
Nes jau dabar dailės akademijos studentai pradėjo darytis manekenus, kad galėtų "pasisodinti" automobilyje ir taip sudaryt įspūdį, kad jame važiuoja 4 asmenys :DDD



_________________________________
* Ir ne, aš nemanau, kad teisinių santykių reguliavime nėra vietos ideologijai ar tam tikrai, saikingai socialinei inžinerijai, tiesiog  dažniausiai tas daroma... na maždaug taip:  "Jei įstatyme parašysiu, kad vasara prasideda sausio 1-ąją - tai taip ir bus!!!"
** Ne paslaptis, kad pirmajame eismo įvykyje, kuris nusinešė žmogaus gyvybę dalyvavo automobilis, kurio maksimalus greitis buvo ~6km/h.
*** Bent mano nuomone, kiek aš esu tuo domėjęsis (įskaitant visokiais užsienyje šia tema vykdytais moksliniais tyrimais), nepaisant visų policijos deklaracijų apie tariamai išaugusį saugumą, aš manau, kad tai buvo žalinga - statistiškai reikšmingo saugumo padidėjimo nėra, o vidutinis judėjimo greitis mieste (ne piko valandomis) nukrito.
**** Tų, kurie norėtų ginčytis, dėmesį atkreipiu į tai, kad prievarta būna ne tik fizinė. Jei tu žmogų užspeiti į kampą net nedavęs jam į snukį - tai irgi bus prievarta.

Let us be clear, if you carry a knife our objective and determination is that you will be caught; you will be prosecuted; you will be punished. 
But we want to do all in our power also to prevent anyone carrying a knife in the first place.

- Gordon Brown, 2008; Prime Minister of (formerly) Great Britain.

Herbainiai

Ko jau ko, bet manęs neapkaltinsi meile taip vadinamajai "partijai" "Drąsos kelias". Nesinorėtų jų tiesiai vadinti durnių laivu, bet galvoju aš vis tik kažkaip panašiai...

Kita vertus, kai mūsų perdėtai išvešėjus valdžia ir atskiri jos perdaug susireikšminę funkcionieriukai  išlenda ir ima paistyti nesąmones - mane tai erzina dar labiau.

Heraldikos komisija (dar viena kontora, kuri galėjo sėkmingai būti panaikinta... išvis tradiciškai žiūrint valstybėse būdavo vienas žmogus - heraldas... ir manau taip ir turėtų būti - reikia tiesiog paskirti gerą tos srities ekspertą, o ne sudarinėt eilinę komisiją) pareiškė, kad DK savo simbolikoj panaudojo Gediminaičių stulpus neteisėtai. Jei tiksliau - jie net sako:

Raudonos ir auksinės (geltonos) spalvų pakeitimas į violetinę, mėlyną ar kokią nors kitą menkina šį ženklą, iškraipo jo per amžius susiklosčiusią spalvinę simboliką.

Aš nors aš tik labai probegšmiais domėjaus*, į tai galiu atsakyt tik viena dalyką į tai - kliedesys.

Viena vertus todėl, kad prekės ženklai /= herbams. Tiems ir kitiems taikomos visiškai skirtingos taisyklės (pradedant nuo tokios smulkmenos, kad prekės ženklas, tai yra paveiksliukas, tuo tarpu herbas, skirtingai nei daugumai žmonių atrodo yra NE paveiksliukas, o aprašymas (blazonas)**). Dėl to pulti taikyti heraldikos taisykles prekės ženklams nėra jokio pagrindo. Kitas dalykas žinoma tas, kad tie stulpai netgi nėra herbas, o tiesiog nacionalinis simbolis. Ir koks jis "nacionalinis" (kas, beje, reiškia "tautinis") jei jo niekas niekur negalėtų naudoti neatsiklausęs mamos (komisijos šiuo atveju)?...

Antra vertus dėl to, kad man išties nelabai suprantamas tas visoms komisijoms (tiek šitai, tiek ir Lietuvių kalbos) būdingas noras užsikabint "lietuviškumo saugotojų" aureolę. Apie "kalbainius" su jų visais idiotizmais ir nesugebėjimais bent kažkiek pažvelgt į XXI a. Lietuvos realybę rašinėja jau visas įmanomas lietuviškas internetas, bet panašu, kad dabar atsiranda "herbainiai", kurie irgi turi ką pasakyti bei didelį norą pasireikšti... :)
Aš suprantu, kad principų lygmenyje teisės į tokius simbolius kaip vytis, trispalvė ar tie patys stulpai gali*** priklausyti valstybei vien tais sumetimais, kad neatsirastų koks gudročius, kuris juos užregistruos kaip prekės ženklą. Bet taip pat akivaizdu, kad, kaip minėta, tai nacionaliniai simboliai ir jie priklauso visai Tautai, o ne kažkokiems biurokratams, kurie jaučiasi galį nurodinėt aplinkiniams, ką jiems daryt ir ne... Na taip, šiandien uždraus stulpus "Drasos kelio", o rytoj gali sugalvot uždraust neštis vėliavas patriotams-idiotams per pastarųjų eitynes (nes vėlgi - tai menkina šį ženklą). Ir taip, jie juk jausis teisūs tai darydami (kaip kad teisi jaučiasi Lietuvių kalbos komisija nurodinėdama kokius žodžius kam kur kada vartot, o kokius ne) nes juk kaip sako "Leidimo vartoti Lietuvos Respublikos oficialųjį ar tradicinį pavadinimą, herbą, vėliavą ar kitus valstybės heraldikos objektus ar juos mėgdžiojantį žymenį, taip pat garantinius ir prabos ženklus, antspaudus, pasižymėjimo ar apdovanojimo ženklus prekių ženkluose ir dizaine suteikimo komisijos" pirmininkas Ž.Danys:

Žiūrime, kad nebūtų prie Lietuvos vėliavos prirašyta keiksmažodžių, kad Gediminaičių stulpai būtų naudojami pagal etaloną.

Ir juk herbainiams nė motais, kad yra tam tikras skirtumas tarp bybio nupaišymo Vyčiui ant skydo ir kitokios spalvos Gediminaičių stulpų naudojimo partijos simbolyje...**** "Nedidelis" skirtumas.

Ir nors ir vieni (Drąsos kelias) ir kiti (ura-patriotai) man nepatinka, bet aš vis tiek ginsiu jų teisę į laisvą saviraišką (įskaitant ir teisę naudoti nacionalinius simbolius), nes laisvė - tai pirmiausia asmens laisvė nuo nepagrįsto valstybės kišimosi kur nereikia...*****

Na ir trečia vertus... Kodėl užkliuvo "Drąsos kelias"? Aš labai tingiu ieškot pavyzdžių, bet pirmas atėjęs į galvą dalykas buvo LTOK su jų žaliais stulpais. Senai naudojamais. Bet neužkliuvusiais - nieks nepuolė rašyti kad "žalia spalva menkina šį ženklą, iškraipo per amžius susiklosiusią simboliką"******. Arba tas pats Eurobasket 2011 su juodais stulpais.
Ai ką ten, paimkim mažumėle šventvagiškiau: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis su jo baltais (heraldiškai sidabriniais) stulpais irgi menkina, iškraipo ir "perdėtai susireikšmina"?

Ir baigsiu šitą rašliavą gal  E.Rimšos (minėtos Heraldikos komisijos pirmininko) pasisakymu:

Tokie dalykai atsitinka, kai ambicijos milžiniškos, o kultūros vertybinis supratimas lygus nuliui arba artimas nuliui.

Manau, kad kažkam labai vertėtų pažiūrėti į tą alegorinį veidrodį... ambicijos milžiniškos, supratimas apie tai kas yra, o kas nėra vertybės lygus nuliui... 

O dar vienos biurokratinės kontoros perdėtas susireikšminimas - jokia vertybė.

Tai tiek.

_______________________
* Šiaip mano bibliotekoj guli ir Boutell'io ir Fox Davies foliantai (heraldikos "žanro klasika", galima sakyt "heraldikos biblijos"), bet atvirai prisipažinsiu, kad juos esu tik pavartęs / paskeitinėjęs - rimtai perskaityt viską nuo pradžios iki galo neprisiruošiu.
** Dėl šios priežasties beje, visiškai yra kvaili tie aiškinimaisi ar arklio uodega Lietuvos herbe turi būti į viršų ar į apačia - herbe tas neturi jokios reikšmės, - gali jis isvis be uodegos būt.
*** Bet neturi. Nes jie sekmingai gali priklausyti ir atitinkamų giminių palikuonims kaip bet kuris kitas herbas.
**** Beje, etalonas tereiškia "standartinis pavyzdys" (na arba "geriausias egzemliorius" priklausomai nuo konteksto), bet jis nereiškia "vienintelis įmanomas"...
***** O tik po to, ir išsivedanti iš pirmojo, jau valstybės nepriklausomybė.
****** Heraldikos požiūriu, beje (nors kaip sakiau, heraldika čia "ne prie ko"), žalia ir violetinė (purpurinė) abi vienodai geros spalvos (purpurinė žinoma antrinė spalva, bet gal nesigilinkim į tas detales).

"Tokia kaip saulėlydis, tik žalia..."

A.Kubilius siūlo nevertinti "Saulėlydžio" komisijos darbo vien pinigais...
Gerai, pavertintkim iš kitos pusės.

Įsivaizduokit, kad yra parengiamas visiškai naujas įstatymas (tiksliau - įstatymo projektas, kuris taps įstatymu jei pateks į Seimą ir bus priimtas) turintis naujai reglamentuoti valstybės tarnautojų veiklą (teises, pareigas, darbo užmokesčio priklausomomumą nuo darbo kokybės ir taip toliau ir panašiai - viską kas susiję su valstybės tarnautojų veikla). Įstatymas yra visiškai naujas savo esme - naujumo jame kokie 60-70 proc*. Tai yra labai labai labai didelis naujumo procentas... taip, žinoma 90-ųjų pradžioje (tik atkūrus nepriklausomybę) buvo kuriami įstatymai, kuriuose naujumo laipsnis buvo ir dar didesnis**, bet dabartiniu metu net naujos įstatymų redakcijos pasižymi gerokai mažesniu naujumo laipsniu...

Tataigi, yra toks va visiškai naujas įstatymo projektas. Kadangi projektas naujas ir tikrai nemažos apimties, nustatntis visiškai naujas taisykles, tai jame yra daugybė normų kurios gali kelti dideles abejones ir/ar prieštaravimus***.
Ir toks projektas pateka į tą vadinamąją "Saulėlydžio" komisiją. Pastaroji jo svarstymui skiria apie valandą. Kas yra juokingai mažai norint ten kažką suprasti. Bet žinoma racionaliai tą laiką panaudojant galima ir per jį padaryt kažkokias išvadas...
Tačiau kuo užsiima komisija? Didžiąją dalį viso to laiko ji svarsto visiškai neesminę, nesvarbią ir nieko perdaug net nekeičiančią**** (net jei ją išvis išbraukus) nuostatą pagal kurią valstybės tarnautojai turi mokėti bent vieną iš šių užsienio kalbų: anglų, vokiečių arba prancūzų. Vyriausybė nustatytų minimalius šių užsienio kalbų mokėjimo lygius, kurie galėtų būti skirtingi skirtingoms valstybės tarnautojų grupėms*****.

Kodėl gi toks keistas susidomėjimas tokia, kaip minėta, ne pačia svarbiausia šio įstatymo kontekste? :)

Keistas jis atrodo tik tiems, kad nelabai susipažinęs su lietuviška valstybės tarnybos situacija. Tiems, kas susipažinę iškart viskas tampa aišku - visa bėda tame, kad tarp aukščiausio lygmens valsybės tarnautojų vienos iš šių kalbų laisvas mokėjimas vis dar nėra savaime supratamas dalykas****** - nors neretai jų CV įrašytos šių kalbų žinios, realybėj patikrinus... situacija gerokai liūdnesnė nei ant popieriaus. Ir numačius tokį reikalavimą įstatyme beigi ėmus tikrinti tuos gebėjimus... na, patys suprantate...
Būtent dėl to šis klausimas ir yra toks "opus", dėl to jam reikėjo skirti visą naujo, itin svarbaus įstatymo projekto svarstymui skirtą laiką... hmmm...

Išvadas siųlau pasidaryt patiems.

Bet bent jau aš tai stipriai skeptiškas minėtos komisijos atžvilgiu. Labai stipriai.

_______________________________
* Taip, čia vertinimas iš mano akies :), tai žinoma turint noro galima ginčytis, bet kadangi aš projektų ne vieną ir ne du "matęs" tai manau, kad vertinimas pakankamai tikslus.
** Ir dabar žinoma laikas nuo laiko pasitaiko įstatymų kurių naujumo laipsnis didesnis - tačiau jie paprastai skirti sureguliuoti visuomeniniams santykiams, kurie ligtol teisiškai reguliuojami (detaliau) nebuvo.
*** Kaip pavyzdys gali būti visiškai nauja (ir painesnė už esamą) darbo apmokėjimo sistema turinti užtikrinti, kad darbo užmokestis priklausytų nuo darbo rezultatų bei skatintų dirbti kuo geriau...
**** Kitų didesnių pakeitimų konktekste. Nors šiaip pats reikalavimas mano galva visiškai logiškas ir jis turėtų būti įstatyme. Beje, tiems, kas pultų aiškint apie diskriminacijas ir nelygiateisiškumą, nes numatytos tik trys kalbos ("o kuo kitos blogesnės" etc.) - išsiplaukit galvą. Čia visoks "kalbų lygiateisiškumas" niekuo dėtas, nes čia kalbama apie reikalavimus valstybės tarnautojui, kurie nustatomi atsižvelgiant į mūsų realijas. (Ir išvis - ta kalba turėjo būt tik viena toj vietoj. Visi žinom kuri...)
***** T.y. pvz. kokiems nors tarnautojams sėdintiems Balbieriškyje ir niekada nesinaudojantiems tomis užsienio kalbomis tie reikalavimai būtų minimalūs - gebėt pasisveikint, pasiųst "ant trijų raidžių" etc. Juokauju.
****** Nors va pvz rusų, tai dauguma moka ;)

Arbatėlė su daktaru Petru...

Atsibodo man tie rinkimai ir politika jau visiškai... :/ Gal ne tiek patys rinkimai, kiek tas aplinkinis begalinis  pilstymas iš kiauro į tuščią apsimetant, kad tai jog A elgiasi blogai kažkokiu būdu pateisina B blogą elgesį...
Buvau jau net nusprendęs parašyt apie ką nors ne tokio "opaus", bet staiga pamačiau, kad delfiuje atsirado mano bendramokslio Petro Ragausko straipsnelis "Ekscelencija Prezidente... gal arbatos?".
Ir nesusilaikiau - į tą pagėrimą pasikviečiau ir pats save :)

Su dalimi dėstymo, kurioje Petras kalba apie "prezidentines" ir "parlamentines" respublikas bei užsižaidimą kategorijomis, bei neskyrimą, kur yra modelis, o kur realybė, aš sutinku, dėl to nematau ką polemizuot.
Bet va kiti Petro "argumentai"... jie skamba taip keistai (ir tokie pritempti už ausų), kad man net kyla abejonių ar Petras neieško naujos darbo vietos (Prezidentūroj) :DDD

Šį, rinkimuose išsakyta dalies piliečių valia grindžiamą, argumentą ryškiai apibūdina kadenciją baigusio prezidento pasisakymai, kad jam neįsivaizduojama kaip „demokratinės valstybės vadovas galėtų krėsti tokius pokštus“, kad „piliečių valia yra šventas dalykas”, ir, esą, jei „jos nepaisytume, reikštų, kad norime grįžti ten, kur buvome ištisus penkis dešimtmečius, bet ryžtingai išėjome 1990 metų kovo 11-ąją“.

Tokios retorikos seklumą galima kritikuoti keliais aspektais. Visų pirma, jei jau kalbame apie pagarbą rinkėjų valiai, prezidentė turi gerokai ryškesnį piliečių pasitikėjimą nei Darbo partija: jei už šią partiją pastaruosiuose Seimo rinkimuose balsavo 271 520 piliečių, tai už pareigas einančią prezidentę – 950 407. Skirtumas pakankamai įspūdingas: už prezidentės nugaros pusketvirto karto daugiau piliečių balsų nei už Darbo partijos (ir čia su visais užkandžiais bei 10 litų vertės balsais!). Netgi visa besiformuojanti koalicija gavo 623 250 rinkėjų balsų, t.y. tik du trečdalius to ką turi prezidentė.

Petro argumentavimas mano galva dar seklesnis nei exPrezidento teiginiai. Nejau jam išties atrodo, kad jei Prezidentė surinko tuos 950 tūkstančių* tai dėl to ji įgija teisę nuvertinti kitų 270 tūkst. rinkėjų balsus? Čia ne skaičiuje esmė - kalba gali būt ir apie 950 rinkėjų (tada ji bus už juos surinkus 1000x daugiau balsų), bet bent jau mano kukliu supratimu, tai bet kokiu atveju nesuteikia Prezidentei teisės imti ir tiesiog nuvertinti jų balsus (nes tai ką ji padarė, kaip jau esu minėjęs, yra iš esmės pasakymas rinkėjams, kad tie jų atiduoti balsai yra išvis nesvarbūs).

Apsimesti, kad čia kalba eina ne apie principus ir kalbėtis tik apie skaičius ("tas gavo tris kartus daugiau, anas - septynis kartus mažiau")... žinoma galima. Bet pokalbis tada gaunasi ir pro šalį ir apie nieką.

Išvis... man mažumėle panašu, kad tiek Prezidentė, tiek Petras "pamiršta" tai, kad Prezidentas dabartinėj Lietuvoj, tai ne visai tas pats, kas (lai ir bajorijos išrinktas) monarchas.
Prezidentas - tai yra valstybės pareigūnas - valstybės tarnautojas (plačiausia prasme), kuris tarnauja savo šeimininkui - būtent tam pačiam rinkėjui (Tautai, politinei bendruomenei, - Petro žodžiais tariant).

Antra vertus, reikia suprasti, kad valdžių padalijimas ir joms suteiktų galių pusiausvyra nėra vien to meto mados padiktuota mūsų galiojančios 1992 m. Konstitucijos nuostata, o jos kertinis akmuo. Pats valdžių padalijimas ir galių išskirstymas skirtas politinei bendruomenei (Tautai) padėti apsisaugoti nuo galios koncentravimo ir piktnaudžiavimo suteikta galia. Galime prisiminti ne vieną demokratijos nesėkmę, kurią sukėlė tinkamo galių padalijimo stoka. 

Tai gal dėl to ir išankstinė Prezidentės pozicija "dabar visi klausykit manęs aš pasakysiu kaip čia viskas bus" bei tam tikros politinės jėgos, už kurią balsavo daugybę žmonių išankstinis nuvertinimas ir kelia nemažai abejonių?

Šiuo požiūriu mūsų Konstitucijoje užprogramuota situacija, kuomet dėl ministro pirmininko kandidatūros turi būti pasiektas Seimo ir Respublikos prezidento konsensusas, o dėl visų ministrų kandidatūrų – ministro pirmininko, Seimo ir Respublikos prezidento konsensusas. Nes nė vienas iš jų neturi teisinių svertų paskirti ką įsigeidęs, bet kiekvienas turi absoliutaus veto teisę: taigi, prezidentė Seimo neprivers ministru pirmininku paskirti vieną jos patarėjų arba šiaip mylėtojų, tačiau jokie koalicijos partnerių sutarimai ir jos neprivers Seimui pasiūlyti neįtinkantį ministrą pirmininką arba paskirti neįtinkantį ministrą.

Aš nesu didelis specialistas, bet apeliavimas į "absoliutų veto" skamba neįtikinamai jau vien dėl to, kad vetavimas sprendimų priėmime konsensuso pagrindu iš principo vertinamas kaip ydingas, nes jis yra nekonstruktyvus - reikia ne prieštarauti ir rėkti "Nie pozwalam!" (ką darė Prezidentė), o konstruktyviai siūlyti kaip spręsti esamus nesutarimus (ką šiuo atveju ir darė koalicija su socdemais priešakyje).

Tai šiuo pagrindu ir vėl neišeina apginti Prezidentės užimtos pozicijos - jei kalbamapie konsensuso paieškas ji nieko ta linkme nenuveikė...

Netgi Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime suformuluota į jo konstitucinių funkcijų žanrą sveiko proto ir teisės mokslo požiūriu netelpanti prielaida (savo žymųjį samprotavimą pats Konstitucinis Teismas minėtame nutarime įvardijo ne kaip „išvadą“ ar „interpretaciją“, o būtent šitaip – „prielaida“!), esą „Respublikos prezidentas negali laisvai pasirinkti Ministro Pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų pareigūnų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais“, nieko nesako apie tai, kad kažkas prezidentui trukdytų reikšti savo poziciją dėl kandidatų į ministrus pirmininkus ar ministrus tinkamumo; atvirkščiai, čia pabrėžiamas galių formuojant Vyriausybę pasidalijimas ir būtinumas pasiekti kompromisą.

Dar kartėlį: bet tai gi tame ir esmė, kad Prezidentė nesakė "Aš nemanau, kad Jonas bus tinkamas Finansų ministras dėl to, kad jis teistas "už gerus darbus"". Ji tiesiog iš anksto aprioriškai atmetė visus įmanomus kandidatus jei tik juos siūlytų tam tikra politinė jėga. Jokiu kompromisu ar jo paieškomis čia net nekvepia.

Ir bent aš linkęs galvoti, kad vadovaujantis elementaria logika jei Prezidentas anot Konstitucinio Teismo negali "laisvai pasirinkti", tai vargu ar jis gali "laisvai atmesti"**... juolab iškart visą neapibrėžtą (potencialiai begalinį) ratą galimų kandidatų į ministrus.

O tai, kad buvę valstybės vadovai taip stačiai visko anksčiau nesakydavo – iš esmės taktikos ir jų asmeninių charakterio savybių dalykas. 

Gal.
Arba gal jie tiesiog suprasdavo, kad jie atstovauja visą politinę bendruomenę (Tautą) ir dėl to tam tikrose situacijose savo asmenines simpatijas ir antipatijas (net jei jos labai pagrįstos) reikia sugebėti bent kažkiek palikti nuošalyje ir susilaikyti nuo kai kuriu perdaug jau overreaching pasisakymų?

Vertinant į praktiką orientuotą argumentą („tokios konstitucinės praktikos laikomasi Lietuvoje“) ir perfrazuojant vieną teisės teorijos šulų H. Hartą, senas įprotis rytais gerti kavą teisės požiūriu man netrukdo rytoj ryte vietoj kasdienio kavos puodelio užsiplikyti juodos arbatos.

Į tai aš atsakysiu paties Petro žodžiais iš šito paties straipsnio pradžios "Tai kas tinka teoriniam pokalbiui auditorijoje ar moksliniam straipsniui, ne visada tinka politinei argumentacijai".

Teisiniu požiūriu žinoma nėra skirtumo kava ar arbata, tačiau politinio konsensuso paieškose kaip argumentai neitin tinka įnoringu tonu nuspalvinti perdėtai kategoriški pareiškimai-draudimai ten, kur reikia ramaus apmastymo bei konstruktyvios geriausio įmanomo sprendimo paieškos...


Tai gal vis tik geriau kokios valerijono tinktūros tik išlipus iš lovos?

___________________________________
* Ir apsimeskim, kad pamiršom tą smulkmeną, kad tie balsai buvo gauti baisybiško populizmo rezultate... Balsai gal perkami (bent jau visai tiesiogine prasme) ir nebuvo, bet pati rinkiminė kampanija... ir kandidatės pareiškimai... na, nelabai jie ten kuo nusileido darbietiškajam "Mes žinom kaip".
** Nes toks "laisvas atmetimas" sudarytų sąlygas bukai atmetinėt visus siūlomus kandidatus tol, kol pagaliau bus "įsiklausyta" ir bus pasiūlytas tas "laisvai pasirinktas"...

Way to go Prezidente, way to go...

D.Grybauskaitė nenustoja manęs džiuginusi :)
Paskutinė naujiena yra ta, kad ji kreipsis į Konstitucinį Teismą dėl rinkimų rezultatų :)
Nes ji matote gi turi tokia teisę. Teisę, o ne pareigą. Ji neprivalo kreiptis, ale bet gali :DDD
Arba kaip sako jos vyr. patarėja teisės klausimais:

Kreipimasis į KT išvados nėra įpareigojantis, tai nėra privalomybė, nes kiekvienu atveju būtina turėti svarių tiek faktinų, tiek teisinių argumentų, kad toks kreipimasis būtų priimtas ir išnagrinėtas. Kita vertus, kreipimasis į KT yra labai svarbus, ir prezidentė tai vertina kaip labai svarbų teisinį svertą, ypač kai kalbama apie rinkimų rezultatus ir būsimos valdžios legitimumą.

Nepasakysi, kad ji neteisi. Nors pats jos pasisakymas žinoma apie nieką. Ir jis visai nepaaiškina to keisto dalyko, kad Prezidentė prieš keletą dienų pakalbėjo su A.Butkevičium apie Vyriausybės sudarymą, išreiškė savo "įsakymus". Ir tik tada kai naujoji koalicija išdrįso jų neklausyti, staiga prisiminė savo teisę (ne ne, ne pareigą), kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Noooors... gal tam patarėjos pasisakyme vis tik ir slypi visa esmė - gal tas leptelėjimas apie "svertą" (juk ne atsitiktinai toks žodis parinktas) yra koks nusišnekėjimas pagal Froidą?

Aš žinoma neprieštarauju Prezidento teisei kreiptis. Manau, kad tai vienas svarbių svertų užtikrinti demokratiją bei legitimią įstatymus leidžiančiąją valdžia Lietuvoje. 

BET. 

Viena yra sąžiningai naudotis įstatymu suteiktomis teisėmis. Ir visai kas kita yra jomis piktnaudžiauti bei naudotis kaip instrumentu ("svertu") tenkint savo įgeidžius ir ginti... ka? Savo įžeistą savimeilę? Perdėtą savo reikšmės įsivaizdavimą?...

Netikėtai nelauktai prisiminti tariamą teisę tik (ir tik) dėl to, kad kažkokios politinės jėgos nepaklausė jiems aiškiai ir nedviprasmiškai duotų nurodymų? 

Ir juk visi suvokiame, kad jei būtų paklausiusios, tai juk viskas būtų buvę OK, jokių kreipimųsi į Konstitucinį teismą nebūtų reikėję?...

Way to go Prezidente, way to go...

If liberty means anything at all it means the right to tell people what they do not want to hear.

George Orwell.

Gerbiamas E.Kūri, bet juk Jūs klystate...

Mano kuklia nuomone Egidijus Kūris ne tik kad vienas iš geriausių teisininkų Lietuvoj, aš manau, kad jis vienas iš reikšmingiausių. Istorija žinoma parodys, bet aš visai nenustebčiau, jei po pusės amžiaus E.Kūrio darbai būtų studijuojami teisės studentų vienoje eilėje su M.Roemeriu...
Bet. Tai nekeičia, to, kad mano nuomone, jis irgi ne visada teisus.

Prieš keletą dienų buvo E.Kūrio konferencija Delfyje. Atsižvelgiant į dabartinę situaciją klausimų jam buvo daugybę ir kaip visad jo atsakymai įdomūs ir pagrįsti. Ir su dauguma aš visiškai sutinku, bet buvo du, kur mano nuomone, E.Kūrio pozicija neteisinga (ar dėl to kad jis neturėjo progos pakankamai įsigilint ar dėl to, kad laikosi kitokios "filosofijos" žvelgiant į teisę nei aš - bet tas pagaliau nesvarbu).


Vienas dalykas, tai tas D.Grybauskaitės leptelėjimas apie "Konstitucijos garantą". Ne tik E.Kūris, bet ir pvz. V.Nekrošius ir mano kursiokas P.Ragauskas vertina tai kaip persistengimą - Lietuvoje Prezidentas nėra Konstitucijos garantas. Ir aš leisiu sau pagarbiai su jais nesutikt.

Pradėkim gal nuo konstatavimo, kad ne, mano nuomone dabartinė prezidentė nėra Konstitucijos garantas - nemanau, kad tai galima būtų teigti po to, kai žmogus pasirašo įstatymą, kuris, kaip jis puikiai žino, neabejotinai tikrai prieštarauja Konstitucijai... Taigi ne, D.Grybauskaitė nėra garantas. Bet aš vis tiek manau, kad Lietuvos Prezidentas turėtų būti Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantu.

Pradėkim gal nuo to, kad tas "garantas" bent jau Lietuvoje tai nėra teisinė sąvoka - joks įstatymas tokios nei pareigos nei funkcijos neįtvirtina. Tai tiesiog bendrinės kalbos sąvoka reiškianti asmenį (pareigūną), kurio funkcija kažką užtikrinti - šiuo atveju užtikrinti konstitucingumą.

Žinoma, Konstitucinio Teismo kompetencija šioje srityje gerokai platesnė ir daugiau apimanti (nei pvz. Prezidento), bet vis tik, viena vertus, jis įgyvendina konstitucingumo priežiūra ex post (su tam tikrom išimtimis) - t.y. jau po to, kai teisės aktas buvo priimtas ir galioja. Kita vertus - Konstitucinis Teismas pats neturi teisės inicijuoti vieno ar kito teisės akto konstitucingumo patikrinimo, - tą gali tik Konstitucijoje įvardinti subjektai. Todėl bent mano nuomone nelabai jam tinka Konstitucijos garanto vaidmuo - nei dėl jo kolegialumo, nei dėl negalėjimo pačiam inicijuot konstitucingumo tikrinimo, - tai tiesiog teismas su tam tikrais specialiais (labai svarbiais) įgalinimais.

Grįžtant prie Prezidento, noriu atkreipt dėmesį į (visiems teisininkams puikiai žinomą) dalyką, kuris mano nuomone labai svarbus ir kuris, tuo atveju jei Prezidentas pilnai išnaudotų savo galimybes šioje srityje, leistų teigti, kad Prezidentas yra mūsų Konstitucijos garantas:
Prezidentas yra (vienintelis) subjektas, kuris Lietuvoje turi (suspensyvinio) veto teisę - t.y. jis gali gražinti Seimui šio priimtus įstatymų projektus, nurodydamas to motyvus. Konstitucija nedetalizuoja kokie tai gali būti motyvai dėl to jie gali būti patys įvairiausi - nuo višiškai pragmatinių buitinių iki filosofinių ideologinių.
Tačiau bant man akivaizdu, kad Prezidentas turėtų (ir jei ne teisiškai, tai bent moraliai, ir privalėtų) pasinaudoti šia teise tuo atveju jei toks priimtas įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Pakartosiu, kad tai vienintelis subjektas turintis tokią teisę, vienintelis subjektas galintis įvertinti kiekvieną priimtą (bet dar neįsigaliojusį) įstatymą konstitucingumo požiūriu ir gražinti jį Seimui, jei paaiškėja, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Tą sprendimą jis gali priimti vienasmeniškai, vadovaudamasis tiesiog savo paties nuomone, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Akivaizdu, kad tai labai didelė galia esanti vieno asmens rankose (reikia žinoma gebėti ja naudotis).

Todėl, bent mano įsitikinimu, jei asmuo einantis Prezidento pareigas šia savo teise realiai ir efektyviai naudotųsi, tai būtų galima visiškai vienareikšmiškai teigti, kad jis yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantas, nes garantuoja, kad aukščiausios galios teisės aktus (įstatymus) leidžianti institucija (Seimas) laikytųsi Konstitucijos*...


Kitas dalykas, kur aš nesutinku su E.Kūriu (ir, mano galva, jis stipriai klysta... manau, kad tiesiog nespėjo pasigilint prieš laidą į įstatymą) tai dėl veiksmų būtinų atsižvelgiant į referendumo rezultatus:

Pagal įstatymą, atrodo, per mėnesį nuo patariamojo referendumo paskelbimo Seime turi tuo klausimu būti priimtas sprendimas. Vadinasi, dar dabartiniame Seime.

Čia jis iš esmės kartoja L.Balsio emocingus pasisakymus. Bet jei L.Balsys yra žurnalistas ir jam svarbu sukelt emocijas, tai mes teisininkai ir turėtume pažiūrėt vis tik ką rašo įstatymas. Aptariama nuostata (Referendumo įstatymo 8 str. 2 d.) skamba taip:

2. Tuo atveju, kai konsultaciniame (patariamajame) referendume dalyvavo daugiau kaip pusė piliečių ir konkretaus sprendimo priėmimui pritarė ne mažiau kaip pusė jame dalyvavusių piliečių, sprendimas yra laikomas priimtu. Klausimas dėl šio referendumo sprendimo įgyvendinimo ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo jo paskelbimo turi būti svarstomas Seime Seimo statuto nustatyta tvarka.

Paryškinimas mano.
Įstatymas kalba apie konkretaus sprendimo priėmimą. Žinau, kad yra tokių, kurie teigia, kad atsisakymas priimti sprendimą irgi yra sprendimas, bet bent šiuo atveju taip nėra... jei analizuosim Referendumo įstatymo normas, o ne kalbėsim iš lubų.
Reikia turėt omenyje, kad įstatymo nuostatas reikia vertinti kompleksiškai, imant ir analizuojant visą to įstatymo tekstą, o ne įsikabinant atskirą nuostatą ir išlupant ją iš konteksto. Kas tas yra referendumo "sprendimas" ir kaip būtent jį reiktų suvokti yra įvardinta pakankamai aiškiai. Įstatymo 10 str. 1, 2, 4, 6 d., 11 str. 1 d., 12 str. 1 d., 14 str. 2 d., 15 str. 1 d. etc etc etc ypač atkreiptinas dėmesys į 65 str. 1 d. 9, 13, 16 p. visiškai nedviprasmiškai kalba apie "referendumu siūlomą priimti sprendimą", "referendumui pateiktą sprendimą". Būtent tik tam tikras konkretus sprendimas yra iškeliamas referendume ir būtent tam konkrečiam sprendimui turi pritarti (arba nepritarti) rinkėjai. Ir tik tuo atveju, jei rinkėjai tokiam sprendimui pritaria, kyla Seimo pareiga tokį sprendimą įgyvendinti. Jei sprendimui nepritariama, tokia pareiga pagal įstatymą nekyla. Nekyla, nes sprendimas nebuvo priimtas - jam nebuvo pritarta.

Tai, kad gal Seimas turėtų vis tik kažkokių veiksmų imtis atsižvelgiant į tuos rezultatus matyt yra tiesa, bet tai nėra jo įstatyminė pareiga.

___________________________________
* Čia galiu paminėti, kad mano nuomone labai naudinga būtų Prezidentui suteikti teisę ne tik motyvuotai gražinti Seimo priimtą įstatymą pačiam Seimui, kaip yra dabar, bet ir tiesiogiai (motyvuotai) perduoti priimtą, bet neįsigaliojusį įstatyma Konstituciniam Teismui, kad šis įvertintų vienos ar kitos abejotinos įstatymo nuostatos konstitucingumą dar prieš įsigaliojant tokiam įstatymui... Bet tam reiktų keisti Konstituciją.

Re: Žodžiai nieko nereiškia (keli žodžiai ;) apie Obamą ir Egiptą)

I think that I’m a better speechwriter than my speechwriters. I know more about policies on any particular issue than my policy directors. And I’ll tell you right now that I’m gonna think I’m a better political director than my political director.

B.Obama, 2007

Grįžtant trumpam prie mano prieš keletą dienų rašyto posto, tai ta tendencija, tas požiūris "ką Petras kalba nesvarbu, aš širdyje jaučiu, kad jis geras žmogus" būdinga ne vien K.Girniui. Tendencija ne tik to paties Irano, bet ir pvz. kokios Musulmonų brolijos, kuri neseniai atėjo į valdžią Egipte, intencijas, pasaulėžiūra, tikslus, vykdomą politiką vertinti ne pagal jų retoriką, jų pačių teiginius apie tai ko jie siekia, jų konkretų elgesį (!), bet pagal... aš nežinau pagal ką? Savo svajones? Naivias viltis, kad visi žmonės broliai?

Pažiūrėkim pvz. ką štai čia kalba B.Obama (pusantros minutės ilgio iškarpa iš jo pasisakymo televizijai Telemundo sukėlusio nemažai nusistebėjimo politikos analitikų tarpe):

Mintis trumpai: "Egiptas nėra nei sąjungininkas nei priešas. Reikės žiūrėti ką naujoji valdžia darys.".

Iš pirmo žvilgsnio toks pasisakymas yra lyg ir ok - tiesiog konstatuoja situaciją. Bet pažvelkim tik truputėliuką giliau. Kam išvis kažką tokio beprasmiško reikėjo sakyti? Ką tai turėtų reikšti?

Žinoma jis teisus, kad reikia tiek žmones tiek valstybes vertinti pagal jų veiksmus. Tik kad politikoje žodžiai irgi yra veiksmai (jie net dažniau yra veiksmai, nei kad fiziniai veiksmai)... ir naujasis Egiptas jau spėjo gan nemažai padaryt.
Be to, niekam ne paslaptis, kad lig šiol tam pasaulio regione JAV turėjo tris gan aiškius sąjungininkus: Izraelis, Saudo Arabija ir Egiptas. Tie sąjungininkai turėjo trūkumų (patys tarpusavy nesutarė :), bet tai buvo sąjungininkai. Dabar gi B.Obama sako, kad nežino ar Egiptas yra sąjungininkas ar ne. Faktiškai tas matyt iš karto reiškia, kad jis žino, kad nėra... Ir žinoma atkreiptinas dėmesys, kad po šito nustebimą sukėlusio pasisakymo prezidento administracija suskubo paskelbti nieko nepaaiškinantį paaiškinimą, kad "prezidentas turėjo omenyje, kad Egiptas sąjungininkas, tačiau ne ta prasme, kad sąjungininkas, o ta prasme, kad sąjungininkas... bla bla", na jūs supratote (aš ne).


O jei ne sąjungininkas, tai kas tada yra Egiptas? Jei pažvelgsim į realybę, tai, kaip jau minėta, toje šalyje į valdžią atėjo ne kas kitas, o Musulmonų brolija. Ji vadinama liberalia musulmoniška organizacija (ir gal žiūrint iš kažkurios perspektyvos ji ir yra liberali), bet tai organizacija, kurios pačios deklaruojamas kredo yra "Alahas yra mūsų tikslas, koranas yra mūsų teisė, pranašas yra mūsų vadas, džihadas yra mūsų kelias; mirtis dėl alaho - aukščiausias mūsų siekis". Bent man atrodo tai pakankamai aišku ir nelabai reikalauja papildomo nagrinėjimo - čia tiesiai pasakoma, kad su liberaliosiomis vakarų demokratijomis su visais jų teisinės valstybės principais, idėjomis apie laisvę ir lygybę, demokatijos vertybėmis etc jiems yra nepakeliui (kitaip to vertint neįmanoma, jei manyt, kad teiginiai apie koraną, pranašą etc nėra tik pajuokavimas)*. Net daugiau nei nepakeliui - jie atvirai sako, kad nori tai pakeisti**.
Ir tai ne tik kalbos - šalis, kuri arčiausiai  tos košės, Izraelis (kas gi daugiau) jau labai aiškiai pajautė situacijos pasikeitimą pasikeitus valdžiai - jei naujoji Musulmonų brolijos valdžia kol kas gal ir nesiima atvirai remti agresyvių ginkluotųjų džihadistų, tai bent jau tikrai yra nusiteikus pastovėti šalimais ir apsimest, kad nieko nepastebi... o jei ką ir pastebi - tai "priešų provokacijos".
Dar daugiau, šitas (aptariamas) B.Obamos pareiškimas padarytas po JAV ambasados Egipte užpuolimo, kuris nors ir nesibaigė taip liūdnai kaip Bengazi (ambasados personalui pavyko likti gyviems), bet nemažai pasako apie naująjį Egiptą atsižvelgiant į tai, kad naujoji Egipto valdžia dvi dienas laukė (be to prireikė B.Obamos skambučio pačiam Egipto prezidentui M.Morsi), kol ji pagaliau pasmerkė išpuolį...
Lyg ir pakaktų faktinių duomenų daryt kažkokioms išvadoms? (Jei trūksta - galima rasti ir dar, nes jų išties apstu)


Taigi, grįžkim prie klausimo: kas tada tas Egiptas JAV požiūriu?
Gal diplomatiniai sumetimai ir neleidžia tiesiai šviesiai pasakyti, kad Egiptas tik pykšt-pokšt-keberiokšt ir staiga tapo jau nebe JAV sąjungininku. Gal dar ne visai priešu - galbūt galima būtų sakyti kaip mėgsta rusų politologai "potencialiu priešininku". Bet esmės tai perdaug nekeičia. Šits klausimas daugiau mažiau aiškus.

Bet va kaip dėl B.Obamos pasisakymo? Kam jo reikėjo ir ką jis reiškia?
Yra analitikų kurie tame įžiūri imperiškus kėslus ir feodališką pagrūmojimą pirštu vasalui, kuris nelabai tinkamai elgiasi. Tame gal yra kažkiek racijos (jei ignoruosim tą menką faktą, kad labai JAV pati neimperiškiausia imperija žmonijos istorijoj ir labai jau dažnai jai tie "vasalai" f*kus rodo), bet mano nuomone šiuo atveju paaiškinimas gerokai paprastesnis.

Tuo pasisakymu B.Obama tiesiog išreiškė savo vidinį sutrikimą dėl to, kas vyksta - kognityvinį disonansą, jei norit: (eilinį kartą) paaiškėjo, kad ir jis pats ne visažinis ir kai kurios svajonės tėra tik svajonės; kad ne viskas pasaulyje yra rožiška ir pūkuota; kad faktai irgi kažką reiškia, o ne tik geri norai; kad bučiavimas į užpakalį ne visiems padaro pakankamą įspūdį ir kad jei kažkas viešai skelbia, kad tu jam ne draugas, tai matyt reikia juo tikėt, nes jis greičiausiai geriau žino...
Bet jis tuo vis tiek negali (nenori? nesugeba?) patikėt. Nes tai neįsipaišo į tą šiandienos realybės modelį kuriame "aš tikrai jaučiu, kad giliai širdyje jie geri"... dėl to reikia "palaukti ir pažiūrėti"... nes aš gi vis tiek "tikiu, kad jie geri"... "tikiu"...

Iš va to ir visa ta polemika su pačiu savimi klausimu "tai kas gi blyn dabar tas Egiptas, a?".


___________________________________
*  Internetuose galima rasti laaaaaaaaaaabai ilgą (~4 val.), buvusio Pentagono analitiko majoro Stephen Coughlin paskaitą (briefing'ą) apie Musulmonų broliją, islama, džhadą etc etc etc, kuri būtent išimtinai ir skirta ne pateikinėt išorinius vertinimus, bet grynai tik tam, kad analizuoti ir atskleisti kaip ta brolija & co. patys save vertina, ką jie patys apie save teigia, kokie deklaruojami tikslai jų pačių nariams etc (čia nuoroda į pirmą paskaitos dalį; jų yra iš viso penkios).
** Šitoj vietoj vėlgi išlenda tie keisti žmonės kurie žiūri į viską per savo "vidinio pajautimo" prizmę, kuri jiems sako, kad tai netiesa - jie tokių tikslų neturi, o kalbos apie džihadą, tai kalbos apie vidinę kiekvieno asmens kovą, siekiant doros... bla bla bla... Ir jie kažkaip visai aklai linkę ignoruoti, kad pačių musulmonų nuomone džihadas turi ir kitą pusę - realią fizinę kovą su islamo priešais (= visais, kas nepripažįsta jo viršenybės)...

... tik ne į Didžiają Britaniją (ar kaip ta vieta dabar vadinasi?)

Kažkada buvau tikras, kad niekad neemigruosiu. Bet dabar... kai kuriom dienom aš jaučiuos toks... pavargęs nuo nesamonių, kad pamastau ir apie tai... Bet as tikrai žinau viena.

Aš niekad neemigruosiu į Didžiąją Britaniją.
Na ar bent jau į tą žemės vietą, kur kažkada buvo šalis vadinama Didžiąja Britanija...

Ironiška, kai John'o Mill'io tėvynė, šalis davus pasauliui Magna Carta Libertatum palaipsniui, bet užtikrintai eina keliu nubrėžtu kito jos "sūnaus" George'o Orwell'o link totalitarinės distopijos...

Kad ta šalis pasaulio pagal gyventojų kiekvieno žingsnio stebėjimą (po stebėjimo kamerą kiekvieniems 14 gyventojų (nors čia buvo 2006 - ligi dabar situacija gal jau dar geresnė :)) jau esu kažkada minėjęs šitam bloge...

Bet pavyzdžiui, ar Jūs žinojote, kad jei turi tvartą, tai negali ant jo langų užkalti metalinio tinklelio. Kodėl negali? Todėl, kad netyčia koks nors vagis, bandydamas tave apvogti gali imti ir susižalot... O ar žinot, kad Jums prireikus policijos ir paskambinus ją iškviest, būsit informuotas, kad policija neatvyks idant "neeskaluot konflikto"? Ir tik jokiu būdu šalyje kur didžiausias smurtinis nusikalstamumas Europos Sąjungoje nesugalvokit gintis nuo užpuoliko - sėsit už grotų, jei Jūsų byla koks politikas nesusidomės. Geriau yra išmokti kaip teisingai būti auka. Ir žinoma nebandykit sulaikyti nusikaltėlio - pats būsit apkaltintas jo užpuolimu, - geriau žiūrėti ir nieko nedaryti. Ir išvis: tiek efektyvios savigynos mokymasis tiek net vargano dujų balionėlio įsigijimas yra tabu.

Man to jau lyg ir turėtų pakakti, kad neturėčiau noro ten kraustytis...  :)


BET, dabar jau atrodo ta šalis žengė dar vieną žingsnį į 'šviesią ateitį' ir pagaliau, na pagaliau pagaliau ėmėsi bausti paauglius už nejuokingus juokus Facebook'e ar kvailus nacionalistus už sapaliojimus jų bloguose... :)

Nagi, dar truputėlį tereik pasispaust ir kitame evoliucijos žingsnyje jau bus galima baust už thoughtcrime kas butų absoliutus ir visiškas FTMW!!! :DDD




p.s. O dabar palyginkim tai su JAV.
p.p.s. Nors gal dar ne viskas prarasta?

[edit 2012-10-23] Dar tai.

Prostitucija ir nekompetencija...

Žmogus ima ir atpila ilgiausią rašliavą, bet nesugeba net skirti (nemato distinkcijos, kaip pasakytų pati autorė) tarp nusikalstamos veikos ir verslo. Nesuvokia ką būtent reiškia tai, kad viena ar kita veikla yra nusikalstama - kokias pasekmes tai sukelia.

Aš visad sakau, kad visiems progibicionistams, kad ir ką jie norėtų drausti (prostituciją, žolę, ginklus etc.) būtų labai labai labai sveika pasiskaityti alkoholio prohibicijos istoriją JAV... Na, bent jau rudimentiškai susipažint - labai daug dalykų stoja į savo vietas ir tampa krištoliniai aiškūs.
Ir sveika pamastyt pvz. apie tai, kokioj situacijoj kokio nors baro / parduotuviūkštės savininkas buvo prohibicijos metu ir kokioj jis yra dabar, kai alkoholis legalus... Į ką jis galėjo kreiptis prohibicijos metu jei jis buvo užpultas, sumuštas ir iš jo viskas atimta? O į ką gali dabartinė prostitutė? Ir kodėl? A?

Jei "specialistas" neįžvelgia aukščiau minėtos distinkcijos, tai sorry, bet jis joks specialistas. Ir ta Adutavičiūtė gal to ir nesupranta, bet šita jos rašliava visa ŽTSI mano akyse keliom laiptų aikštelėm žemyn nuleido... Jei ten dirbantys žmones isties tiek tesupranta, tiek težino ir tiek tesugeba mastyt... tai blogai.

Bet labiausiai man patikęs pasažas yra šitas:

Toleravimo ir legalizavimo režimus pasirinkusiose šalyse (Nyderlanduose, Vokietijoje) prekybos žmonėmis mastai toliau auga, daugėja vaikų ir nepilnamečių įtraukiamų į prostituciją. Tai nebūtinai yra tiesioginė komercinio sekso industrijos toleravimo pasekmė, bet parodo, kad tokia politika nepadeda kovoti su vis augančia prekyba žmonėmis - priverstine prostitucija.

Tokius fokusus sau gali leist tik vadinamieji socialinių "mokslų" atstovai... Nes joks fizikas niekad neišstos ir nepasakys "mes neturim visiškai jokio pagrindo net galvot, kad flogistonas egzistuoja, bet ir toliau laikysimės nuomonės, kad deka jo vyksta degimas"...

Apgailetina :/

K.Masiulis apie Seimo narius...

Nė vienas Seimo narys nesimokė dirbti parlamentaru. O šiam darbui reikia išmanyti gausybę svarbių dalykų: strateginį valdymą, žmogiškųjų išteklių vadybą ir motyvavimą, strateginį finansų valdymą, turėti bent jau makroekonomikos ir vadybos pagrindus, žinoti viešosios politikos principus, turėti komunikavimo ir bendravimo įgūdžių. Kas iš mūsų, politikų, esame visa tai kompleksiškai studijavę?

Ko trūksta visoje toje "gausybėje" būtinų Seimo nariui dalykų, kuriuos išvardino (vėlgi) Seimo narys K.Masiulis?

Atsižvelgiant į tai, kad Seimo pagrindinis, esminis, svarbiausiasis darbas darbas yra leisti įstatymus (Konstitucijos 67 str. 1-2 p., 68 str. 1 d., 69 str. 1-2 d.), tai lyg ir atrodytų, kad Seimo nariui reikėtų "kažkiek" išmanyti teisę apskritai ir specifiškai teisėkūrą. Tokios idėjos (koncepcijos) kaip teisingumas, teisinė valstybė, konstitucingumas, teisių ir pareigų vienovė, 'ne atsakomybės griežtumas, bet jos neišvengiamumas', žmogaus teisės etc etc etc (pagaliau tokia "banalybė" kaip "sveikas protas") turėtų būti ne iš nuogirdų žinomos, bet įsisavintos ir įsisąmonintos...

Betgi ne. Tas nėra reikalinga.

Ar bent jau taip atrodo Seimo nariui.

Noblesse oblige?

Vienas mano pažįstamas* turi verslą. Ne patį didžiausią, bet ir ne visai kažkokį jau kišeninį UAB'ą. Savo srityje ta įmonė viena iš lyderių Lietuvoje. Jis pats irgi ne turtuolis joks, bet pinigų jam netrūksta.

Kažkada prie alaus bokalo jis pabėdavojo "pavydžiu tau, kai pas tave visos pajamos legalios"... Aš žinoma nusišypsojau mintyse, nes aš su savo labai legaliom pajamom negaliu sau leist kas pora menesių važiuoji paatostogaut į įvairiausius šiltus kraštus** :)

Kaip įprasta Lietuvoje, nemaža dalis jo verslo yra "už širmos". Jis pats nėra tuo patenkintas išties, bet toj verslo srityje tas verslas taip jau daromas - jei jis bandytu viska daryt pilnai legaliai, pas jį tiesiog veik nebūtų klientų - jie eitų pas konkurentus. Jis išties pats netgi kaskart džiaugiasi, kai pats klientas nori, kad viskas būtų atlikta "baltai". Kodėl? Todėl, kad juodų pinigų tai pas jį pakankamai, bet va baltų - praktiškai nėra (iš serijos "kas iš to, kad pas mane kišenėj 100 tūkst. jei sąskaitoj 10Lt"), o juk nemažai užpirkimų nori nenori tenka daryti "švariai"...

Taigi iš esmės jis sukčius - galima sakyt nusikaltėlis. Bet kaip nekeista - aš jo net nekaltinu... kaip yra sakoma tam posakyje: jei gyvenimas tau tik citrinas atkiša - darai limonadą.

Kitas klausimas yra: ar aš pats "tai" daryčiau? Atsakymas: vargu.


Kodėl?

Noblesse oblige?


Kitas pavyzdys...

Įsivaizduokit, kad dirbat valstybinėj kontoroj. Jūsų darbas yra tikrinti įmones**. Tų patikrinimų pagrindu paskui yra išieškomi nesumokėti mokesčiai, priskaičiuojamos baudos etc etc etc. Kasmet valstybės naudai Jūs tokiu būdu išieskote viena-kitą-trečią milijoną litų. Aišku, kad tie verslai, kuriuos patikrinat, nėra tuo sužavėti ir jie tikrai norėtų sumažinti "kaštus".

Tą įmonę, kurią Jūs tikrinot, kitą kartą kas nors tikrins matyt tik po krūvos metų (o iki tol visas popierizmas jau bus sutvarkytas idealiai), niekas Jūsų tikrai neįskųs (nes verslininkams paties nuo to tik blogiau būtų, mat tektų viską susimokėt, ko jie mokėt nenori)... tai klausimas: o kodėl nepasiėmus per metus keliasdešimt (ar net kelis šimtus) tūkstantėlių***?... Ir išties - kodėl? Kokia galėtų būti priežastis to nedaryt? Hmmm... būtent... kokia? Aš nelabai įžiūriu.

Bet čia vėlgi tas pats klausimas: ar aš pats "tai" daryčiau? Atsakymas: dar labiau vargu nei pirmu atveju.


Kodėl?

Noblesse oblige?


Ir ne, čia aš nesistengiu atrodyti baltesnis už pieną, tyresnis už vandenį.
Aš irgi pažeidinėju teisės reikalavimus... jei man atrodo, kad savo protu vadovautis yra geriau... ir tas ne taip jau retai nutinka :)

Ir bobutė turguj tegul ir šeštą kartą pagauta beprekiaujanti cigaretėmis man nesukelia šventeiviško pasipiktinimo... nes ir mano prosenelis tarpukario Lietuvoj irgi buvo baisusis kontrabandininkas ir yra pasėdėjęs tiek Lietuvos tiek ir Latvijos bei Rusijos kalėjimuose... nes jis kiek gebėdamas stengėsi išlaikyti savo šeimą... Ir man pačiam atsidūrus analogiškoj situacijoj tai nebūtų jokia gėda.


Tiesiog... kai kurie dalykai man atrodo nepriimtini. Ne todėl kad tai draudžia kažkokios "visuomenės moralės bei sanbūvio normos"...


O kodėl tada? Aš ir pats to dorai negaliu paaiškinti...
Tiesiog. Noblesse oblige.
Nes mano kilmė mane įpareigoja.
Nes žiūrėdamas į savo sūnų aš matau save, matau savo tėvus ir senelius.
Nes va taip va keistai aš suprantu garbę.





Hmmm... jei kas nors čia ką nors suprato :)

Tai tiek.



______________________

* Disclaimer: visa ši istorija, aplinkybės, asmenys visiškai išsigalvota - jokių tokių pažįstamų aš neturiu.
** Kad aš turėčiau susirast darbą, kuris man leistų tai daryt, tas aišku... aš sutinku ir net nesiginčiju. Tik kad Lietuvoj rasti gerai apmokamą darbą, kur dar ir viskas skaidru būtų yra gan sunkokoka... a-ha... lame excuses :DDD
*** Ne, čia ne apie mane... bet pavyzdys nėra iš piršto laužtas.

Ar bausim Mianmariečius?

Apie naująją Mianmaro vėliavą jau manau visi žino. Ji "šiek tiek" primena lietuviškąją "trispalvę". Netgi ne šiek tiek, o visai net ir labai: praktiškai tokia pati, tik jos centre balta (sidabrinė) penkiakampė žvaigždė...

Vat dabar ir mąstau - ar reiktų bausti kokį mjanmarietį (ar kad ir lietuvį), jei jis imtų ir pasipuoštų marškinėliais su tokia vėliava? Žvaigždė žinoma nėra "sovietinė raudona" bet vis tiek as nesu visai tikras ar čia negalime teigti, kad šita vėliava sudaryta tos žvaigždės "pagrindu"... A?

Prisipažįstu: juokauju aš čia, žinoma*. Bet tik iš dalies.
O ką jei toj vėliavoj būtų ne žvaigždė, o pvz. svastika (kuri, žinia, yra visame pasaulyje paplitęs simbolis). Kas tada?

______________
* T.y. realiai čia jokio tokio klausimo žinoma nekyla...

54 < 44 ?

Prieš kažkiektais čia netgi nelabai mažai laiko (du metus? tris?) Seime buvo svarstomas klausimas dėl atėmimo iš Ginklų fondo išimtinės (t.y. monopolinės) teisės prekiauti trumpaisiais šaunamaisiais ginklais - suteikiant tą teisę visiems reikalavimus atitinktiems ir reikiamas licencijas gavusiems ūkio subjektams*. Tas žinoma neįvyko. Nes gi biurokratai labai tvirtai sugeba įsikibt į savo kėdes ir labai jau tvirtai jų laikytis... ir jei tik reikia įrodo visiems ir visur, kad be jų tokio svarbaus darbo dangus sugrius :)

Tai ir tada, pamenu, vienas iš esminių Ginklų fondo pateikiamų argumentų buvo tas, kad komercinė apyvarta nieko neduos inter alia kainos nuo to nesumažės, nes Ginklų fondo kainos ir taip mažiausios ir mažesnės nei būtų komercinės. Jie ten netgi kažkokią analizę ir skaičiavimus pateikinėjo Seimui.

Ir taip pat pamenu, kad vos išgirdęs tą "argumentą", aš iškart net nesigilindamas pasakiau, kad tai tuščios kalbos. Nes monopolistas būtent tuo ir laimingas, kad jis turi tokią galimybę, kokios neturi verslas konkurencijos sąlygomis - jis gali kainas pagal savo norus tiek ir užsikelti (it kokia Mažeikių nafta), tiek ir, esant tokiam poreikiui, nuleisti jas iki žemo lygio tam, kad kažkam kažką įrodyti - tačiau tai realiai nieko neparodo. Tačiau, sugebant pažvelgt tik truputėlį toliau savo nosies yra akivaizdu, kad valstybinė kontora, ypač veikianti monopolio sąlygomis, neturi visiškai jokio intereso stengtis patenkinti kliento lūkesčius ir poreikius... ir nesvarbu ką ta kontora pardavinėja - ginklus ar ką kita.

Dabar praėjo tie keletas metų, kalbos apie Ginklų fondo naikinimą aptilo (nors ir yra Seime vėl atitinkamas įstatymo projektas užregistruotas bet kol kas jis ten tik guli) ir viskas sustojo į savo vietas: žinoma, pvz. pistoletų kainų Ginklų fonde ir komercinėj prekyboje Lietuvoj palyginti neina, nes juk niekas kitas negali jais prekiaut apart Ginklų fondo, bet pvz. populiariausio 9x19mm kalibro Barnaul gamybos šoviniai Ginklų fonde kainuoja 54 ct už vienetą, kai tuo tarpu tokioj komercinėj parduotuvėlėj Survival - 44 cnt/vnt...

54 < 44? **.

_______________________
* Kiek dar pamenu, atitinkamą įstatymo projektą buvo įregistravęs Steponavičius.
** Taip, pvz. Glock'ų ar SmithWesson'ų kainos Ginklų fonde iš esmės atitinka gamintojų skelbiamas rekomenduojamas pardavimo kainas, tai formaliai žiūrint viskas žinoma labai gražu, bet jei turėt omenyje, kad konkurencijos sąlygomis prekės paprastai pardavinėjamos žemiau tos rekomenduojamos kainos ir užmetus akį į tą nebanalų šovinių kainos skirtumą... hmmm...

International law and expanding bullets

Anytime there is talk about hollowpoint (expanding) bullets everybody and his grandma is starting to mention "Geneva convention" which supposedly forbids the use of such bullets...
Let's put some things straight:

1. Geneva conventions are important part of humanitarian law, but they are not dealing with the use of bullets.
It's Hague convention of 1899 Declaration III.

2. First and foremost, it should be noted that said Declaration was adopted based on political conjecture (stemming from the development of the so (wrongly) called "dum-dum" bullets) and not on humanitarian grounds.

3. Declaration says: "The Contracting Parties agree to abstain from the use of bullets which expand or flatten easily in the human body, such as bullets with a hard envelope which does not entirely cover the core, or is pierced with incisions".

4. Stricto sensu declaration does not cover use of fragmenting bullets, although (imho) it could be argued, that use of such bullets falls into the scope of the Declaration (at least in spirit) because:
4.1. Declaration makes an appeal to the Declaration of St.Petersburg of 1868 which deems unwanted "employment of arms which uselessly aggravate the sufferings of disabled men, or render their death inevitable".
4.2. Fragmenting bullets before they fragment must deform ("expand or flaten") - there is no other way.

5. Bullets (M193 and M855) used in 5.56x45mm NATO caliber guns (which are standart in the NATO countries) do fragment on hiting the target (they are intended to fragment).

6. Because of that (points 4 and 5), imho, the rules set forth in the Declaration can not be considered part of customary international law (or customs of war) - you can not talk about the existence of the customs when nobody cares for them or acts according to them.

7. Declaration is binding only in the time of war - not in the time of peace.

8. Declaration is binding only for states which are contracting parties of declaration in the armed conflict between them.

9. Points 6 and 7 mean that Declaration has no effect what-so-ever on bullets used for self defence (and counter terrorism or peacekeeping operations).

10. It should be noted, that there is another Hague convention - Hague Convention of 1907. This convention did expand upon original Hague convention. Convention (Hague IV, Anex) inter alia states: "it is especially forbidden -
To employ arms, projectiles, or material calculated to cause unnecessary suffering" (please note, that the wording here is different from the wording used in abovementioned Declaration of St.Petersburg).

11. This rule is considered customary rule of international law.

12. Hague convention of 1907 does not include (verbatim or otherwise) text of the Declarations of the Hague convention of 1899.

13. "Unnecessary suffering" is a term which can not be satisfactory defined. Although from the look at the current state of affairs it seems that aforementioned NATO bullets, i.e. fragmenting bullets and bullets which wound by yawing (rotation) are not considered to be causing "unnecessary suffering"*.

14. Again, as was mentioned when talking about Convention of 1899, all of this is only apliccable to the war. Not peacetime. Not self defence.



[edit 20100924] Welcome, visitors from SayUncle :)
Further discussion on this topic can be found here.

__________________
* And I would agree with this assessment:
imho "unnecessary" in this context means "going beyond the sufering which is unavoidable when striving to achieve the goals". Bullets (when used in the war) should be at least effective enough to cause wounds which would remove wounded soldier from the action for a considerable time - 5.56mm diameter bullet which did not expand, fragment or yaw (rotate) would be totally unable to do that. Yes, such bullets would not cause "unnecessary suffering", but would be totally ineffective as a means of war (would not achieve the goals).

Be komentarų

Jei sąžiningai, tai net nežinau ką komentuot...
Čia turėjo būti reklaminis filmukas "Sveiki atvykę į policinę valstybę"? Aš teisingai supratau?

Topless: Apie ka diskusija?

Italijoje atseit diskutuojama ar gali moterys pliaže rengtis taip kaip vyrai.
Delfio komentatorių kiekis rodo, kad ši tema kažkodėl labai įdomi ir lietuviams.

Bet apie ką čia išvis diskusija?

"Jeigu baudos nesinori, išsirengti bendrame paplūdimyje nederėtų“, - DELFI aiškino Klaipėdos miesto savivaldybės Viešosios tvarkos poskyrio vedėjas Marius Poimanskis. Pasak M. Poimanskio, už nepadorų elgesį viešoje vietoje atsakomybė numatyta Administracinių teisės pažeidimų kodekse (ATPK)" (arba bent jau žurnalistas teigia, kad tas policininkas taip sakė).

Atsiprašau, aš matyt blogai nugirdau? Kokį tokį elgesį?

Kas nors girdėjo apie tokį stebuklą kaip Lietuvos Respublikos Konstitucija?
29 str. 2 d. nedviprasmiškai sako:

Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Jei iki pusės išsirengusi moteris elgiasi "nepadoriai", tai tada tas pats turi galioti ir vyrams - kitu atveju tai diskriminacija, kuriai nėra jokio teisinio pagrindo (ir kuri pažeidžia Konstituciją).


Tiems kas bandytų prieštaraut, kad faktinis pagrindas yra (nes krūtys juk yra): ką Jūs gerbiamieji sakytumėt tokiu atveju jei tai būtų moteris kuri neturi išreikštos krūtinės? Arba dar geriau - jei tai vienas tų vyrų, kuris kaip tik turi išreikštą krūtinę? Jis irgi tūrėtų dėvėti liemenėlę? Jei ne - tai kodėl? Dėl to, kad jis vyras?

Tai, kad kažkas turi ant krūtinės ląstos gamtos "sumontuotas" nelabai moksliškai paaiškinamas (bent kol kas) riebalų sankaupas (ypač kai visas skirtumas ir yra is esmės tik sukauptų riebalų kiekyje), kai kažkas kitas - ne (tas "kažkas kitas" paprastai sankaupas ant pilvo sukaupia), nėra pagrindas tokius asmenis diskriminuoti.


Laikas jau būtų suprasti tai - galima būtų apseit be tuščio burnos aušinimo.

Vasiliauskas vs Kūris

Paskaitinėjau :)))) šitą va šedevrą (via Račas)

Pasijuokiau mažumėle. Vėl eiliniam (kaip jam atrodo) "kietam bičui" užkliuvo E.Kūris :))) Atsimenu kažkada Kuolys irgi labai aiškino Kūriui kaip pastarasis turėtų suprasti Konstituciją :DDD

Bet grįžtant prie tos rašliavos. Ji visa tokia įspudingai persunkta emocijom, bet nelabai turinti turinio, kad net nuostabu. Galima būtų vos ne pažožiui nagrinėt...bet tingiu. Tai gal pakomentuosiu tik kai ką :)

Kas labiausiai žavi, tai kad kaltindamas E.Kūrį tikrom ir išgalvotom nuodėmėm jis pats stengiasi jas "pagerint" :DDD

Iš anksto pasakysiu, kad:
R.Miliūtės nevirškinu kaip ir kitų Lietuvos "žiniasklaidos" hipokritų, kurie akivaizdžiai per gerai apie save galvoja, tačiau vienokius standartus taiko sau, kitokius - visiems kitiems...
Dėl E.Kūrio mano nuomonė gerokai sudėtingesnė: viena vertus jis toli gražu neidealus (politizavo Konstitucinį Teismą etc.), kita vertus... imho KT aktyvizmas E.Kūrio vadovavimo metu išties buvo labai geras dalykas Lietuvai atsižvelgiant į tai, kokie žmonės (kaip gerai išmanantys teisėkūrą) ten susirinkę... Na o toj laidoj tai imho kažkaip jis perdėtai emocingai pasireiškė... nelabai supratau, kodėl jis dėl to taip nervinasi :/ Na bet...
O S.Stoma, mano galva, tiesiog eilinis lietuviškas sudėtinga sofistika besidengiantis homofobas. Tuo matyt viskas ir pasakyta.


Betgi pažiūrim, ką gi gerb. VVasiliauskas rašo.

Visuomet tikėjau, kad neteisingą nuomonę reikia ne uždrausti, o atremti.

Būtų neblogai. Bet kam gi kažką atremdinėt, jei galima tiesiog iš sportinio intereso pasidrabstyt purvais.

Tai patvirtino ir praėjusios savaitės viena tendencinga Lietuvos televizijos laida, virtusi generalinio prokuroro apologija.

Taip, laida buvo tendencinga. BET. Šia tema dabar visos televizijos laidas tik ir štampuoja... Ir visos jos iki tiek tendencingos į priešingą pusę, kad viena "tendencinga" laida palaikanti Valantiną tikrai nieko baisaus (anei stebėtino).

Tačiau šiuo atveju apšepusio pagiringo stribo išvaizda visiškai atitiko to pagrindinio laidos herojaus vidų ir laibu, šiek tiek moterišku balseliu skelbiamas mintis.

:DDD
Kietai :)
Šaunuolis. Mama matyt didžiuojasi savo sūneliu. :)))

Tačiau nevalia tylėti, kai dumblais drabstomi nekalti žmonės, daužomi visi tie, kurie nesutinka su melu ir neteisingumu, nori apginti silpnuosius, negalinčius apsiginti (iškrypėlių prievartaujamą Kauno mergaitę), trokšta gyventi kitokioje, geresnėje Lietuvoje.

Taip išeitų, kad Kūris palaiko iškrypėlius? :DDD
Gal reikėjo pabandyt paklausyt, ką ten tas Kūris kalbėjo - gal tada nereiktų taip nusišnekėt.

Ir jei ką... niekam ta mergaitė nerūpi. Nei jos tėvui, nei tiems visiems geradariams. Jiems rūpi kerštas. Jiems reikia kraujo - ir net nesvarbu kieno. O tai jei ką, nėra tas pat, kaip "negalinčiųjų apsiginti gynimas".

Egidijus Kūris, būdamas Konstitucinio Teismo pirmininkas, padarė viską, kad Seimas būtų paverstas butaforine institucija, tikru marionečių teatru, kurį šokdina, tampo už virvučių, kas netingi: prezidentūra, Valstybės saugumo departamentas, prokurorai, bet pirmiausia – teisėjų klanas.

Kaltint Kūrį, kad jis "nuleido" (kalėjimo terminiją vartojant) Seimą, tai mažumėle perdėtai sureikšmint Kūrį... tai, kad Seimas pas mus juokingas tikrai nėra Kūrio nuopelnas, o pačių Seimo narių, kuriuos kaip žinia rinkėjai išrenka... ne "teisėjų klanas".

Na ir kiek gi galima nusišnekėt apie tuos klanus? Tie žurnalistai, jie ką, išties tom nesąmonėm tiki? Nors bendrai aš tuo neisistebiu... jie patys priklauso "žurnalistų klanui", tai manau ir visur kitur klanus mato...

Graudžiai atrodo E.Kūrio įtikėjimas savo neklystamumu, pretenzija į paskutinį žodį – komiška lietuviško fundamentalizmo atmaina.

Vasiliausko įsitikinimas savo neklystamumu juokingai neatrodo :)
Neatrodo, tai neatrodo...

Tačiau visiškai nejuokinga, kai universiteto teisės profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas viešai užsipuola Seimo narį, žurnalistą ir rašytoją Saulių Stomą, pareikšdamas, kad normalioje valstybėje jis negalėtų prie Generalinės prokuratūros priartėti per 50 metrų, o štai Lietuvoje drįsta ją net kritikuoti. Mat kadaise buvo nuteistas ir sėdėjęs kalėjime.
Iš tikrųjų Lietuva nėra normali civilizuota teisinė valstybė. Bet ne dėl S.Stomos, o dėl E.Kūrio, kuris viešai mindo Konstituciją, įstatymus, žmogaus teises ir nesulaukia protestų, nėra ignoruojamas diskusijos dalyvių. Vargiai pajėgtume išvardyti – nuo Servanteso, Fiodoro Dostojevskio ar Oscaro Wilde'o – visus pasaulio rašytojus, kuriems teko pasėdėti belangėje. Tačiau niekam nešaudavo į galvą jų paskelbti raupsuotaisiais, kaip tai padarė E.Kūris ir R.Miliūtė.

Ilgoka pastraipa, bet nelabai ėjo man ją padalint.
Pradėkim nuo to, kad sutinku, kad Lietuva nėra civilizuota valstybė. Bet vėlgi - tai taip pat ne Kūrio nuopelnas, skirtingai nei atrodo Vasiliauskui :DDD
Tai, kad Stoma sėdėjo nereiškia, kad jis raupsuotas. BET, bet kuris kuris buvo nuteistas vis aiškina, kad prokurorai blogi ir jį nuskriaudė, kad jis "vargšas" sėdi "už nieką"... tai ta jo nuomonė tokia atitinkamai "vertinga" gaunasi... Tai draust jos prasmės nėra, bet ir klausyt jos neverta.
Ir aš nesu tikras ar minėti Servantesas, Dostojevskis ir Wilde'as kažką aiškino apie generalinį prokurorą... :)

Viešai drausdamas S.Stomai kritikuoti Generalinę prokuratūrą buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas pažeidė mažiausiai tris Konstitucijos straipsnius, teigiančius, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos reikšti (25 str.); įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs (29 str.); piliečiams garantuojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ir pareigūnų darbą, draudžiama persekioti už kritiką (33 str.).

Šitą net tingiu komentuot. Jei trumpai - čia visiškas kliedesys.
Jei aš kam nors liepiu užsičiaupt, tai dar automatiškai nėra Konstitucijos pažeidimas, net jei kažkam tai vaidenasi.

Tai geriausiai atspindi E.Kūrio tėvo Prano Kūrio biografijos eilutė: LTSR teisingumo ministras 1977–1991 m. (nuo 1990 m. – Lietuvos teisingumo ministras). Tarp LTSR ir Lietuvos teisingumo – jokios tarpinės ar tranzitinės stotelės.

Kad ir kas toks bebūtų P.Kūris (o, kiek žinau, jis geras teisininkas), bet bet kokiu atveju vaikai už savo tėvų veiksmus neatsako. Jeigu ką.

Todėl nenuostabu, kad jo nelabai nusisekęs sūnus E.Kūris, užsimiršęs, jog jau ne Sovietų Sąjungos laikai, bando iš S.Stomos atimti žmogaus teises ir nurodinėti, apie ką jis gali rašyti, o apie ką ne. Sovietinis, represyvios kilmės mentalitetas, kuris priešinasi bet kokiam pilietinių teisių plėtimui. Ar ne todėl E.Kūris gulė kryžiumi prieš tai, kad išeivijai būtų suteikta daugiau teisių ir antroji pilietybė?

Jei ligi šitos vietos maniau, kad Vasiliauskas šiaip perdėtai reaguoja, tai va čia jau ėmiau galvoti, kad gal jam čia psichozė nuo apsinuodijimo antifrizu :/
Kūris bando atimt žmogaus teises? Wtf?
Priešinasi pilietinių teisių plėtimui? O čia apie ką?
Antroji pilietybė? Koks skirtumas kuo ten tas Kūris kur gulė, jei mūsų Konstitucija neleidžia dvigubos pilietybės (išskyrus išimtis). Derėtų tą vieną kart įsisamoninti. Tame net jokio klausimo nėra. Klausimas yra tik apie tai, kokios gali būti tos išimtys. TIK.


Grįžtant prie to, nuo ko pradėjau... vis tik mane žavi va tokios rašliavos. Persunktos pykčiu. Tulžim :)
Imho labai gerai iliustruoja bendrą situacija su Lietuvos žiniasklaida...