2007-09-27
Kodel LTSR.LT?
Čia tikrai turima omenyje Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika? Taip. Turėta omenyje būtent Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika.
Ar tai isitikinimų deklaravimas? Ar tai provokacija? Taip ir taip. BET. Atsakymai į šitus klausimus lyg ir labai paprasti, bet kartu reikalauja tam tikro paaiškinimo.
Ne, aš nesu nei komunistas nei socialistas, nesu netgi socialdemokratas pagal įsitikinimus. Taip pat nesu ir konservatorius ar liberalas. Greičiausia (arčiausiai tiesos) matyt būtų sakyti, kad as esu libertaras (nors irgi ne viskas sutelpa :D).
Aš manau, kad pagrindinė vertybė yra žmogaus laisvė - asmenybės suverenitetas. Iš to išplaukia visi kiti dalykai - tai yra ir šeima, ir visuomenė, ir valstybė (įskaitant pastarosios nepriklausomybę ir jos valdžią). Žmogaus laisvė yra ir privalo būti pirmoje vietoje. Ir ne tik deklaruojama, kaip kad yra dabar.
O žmogaus laisvė prasideda, ir išties pasibaigia irgi, žmogaus mąstymo laisve. Prasideda nuo kritiško ir skeptiško požiūrio į aplinką ir žmones (įskaitant žinoma save). Ir pasibaigia tuo pačiu -sugebėjimu vertinti dogmas bei neginčijamas tiesas ir atsisakyti ribojancių įsitikinimų. Mano nuomone, išties nėra tokio jau didelio skirtumo (kaip bandoma vaizduoti) ar žmogaus mąstymo laisvė yra apribota kažkokios totalitarinės valdžios primestų ar demokratinės sistemos įsiūlytų taisyklių ar, kas dabar pakankamai dažnai nutinka, žmogaus mąstymas yra apribotas paties žmogaus. Jei sau neužduodi klausimų, tau nereikia ieškoti ir atsakymų į juos - tiesiog gali priimt tarsi religinį dogmą tai, ka sako protingesni draugai, televizorius ar tavo mėgiamas politikas.
Kuo tai siejasi su LTSR?
Tuo, kad išties mano asmenine nuomone mūsų brangioji naujoji atkurta ankstesnioji Lietuvos Respublika ne taip jau toli nuėjus nuo LTSR kaip mes norėtume tuo tikėti. Ar to tikėtis.
Nes
Jei mąstantys jauni žmonės, kuriem po 20 su čiut metų (ir kurių neapkaltinsi nostalgija sovietiniams laikams) pasisako už visuotinį sekimą, mano, kad tai gerai...
Jei prieš pora dešimčių metų buvo draudžiama religinė simbolika, o dabar jau demokratinėse šalyse (ir Lietuvoje) siūloma drausti [edit 2012-10-13: jau net uždrausta :/ ] kažkokią kitą simboliką kuri vėl neįtinka "ideologiniu požiūriu"...
Jei mūsų politikai (ir žiniasklaida ir visa visuomenė) vis dar šventai įsitikinę, kad demokratinėje valstybėje geriausias visuomeninių santykių reguliavimo būdas yra drausti ir bausti...
Jei valstybė taip bijo pačios savo piliečių, kad nedrįsta jiems į rankas duoti ginklus...
Jei teisė turėti asmeninę nuomonę vis dar taikoma tik "mano nuomonei", o ne kieno nors kito...
Jei vis dar nepajudinamas įsitikinimas, kad "mano nuomonė" yra ne tai, ka aš išmąsčiau ir susiformulavau žinių pagrindu, bet tai, ką man pasakė (tikras ar tariamas) autoritetas...
Jei homofobiški pasisakymai iš politikų lūpų (o jie juk tik visuomenės atspindys) vis dar yra kažkas normalaus...
Etc etc etc...
Tai, ar nera tai, kas labiausiai pasikeite, butent tik pats pavadinimas?
2007-09-26
Sakot „Oro gitaros“?
Perskaiciau Delfi straipsni: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=14457115
Paskui nusiunciau tam paciam delfiui (redaktoriams) tokio turinio laiska:
"Vakar minėtame "Nuomonių ringe" perskaičiau O.Lapino straipsnį "Ar leisti laisvai įsigyti ginklą" ir panorau atsakyti į jame išdėstytas mintis bei tuo pačiu pats išdėstyti savo nuomonę, kuri, reikia pažymėti, yra skirtinga nei pono O.Lapino.
Dėl to, apeliuodamas į pačią "Nuomonių ringo" idėją (tai vieta kur rungiasi nuomones, tiesa?), bei į principą audiatur et altera pars, siunčiu Jums savo viešą atsakymą ponui O.Lapinui ir siūlau ji paskelbti toje pacioje "Nuomoniu ringo" skiltyje. "
ir prie jo prikabinau wordini teksta.
Kadangi issiunciau laiska 2007-09-21, o is delfi jokio atsakymo lig siol negavau (ir delfi tiklapyje jau pasirode naujas A.Lapino straipsnis), tai matyt vistik per naivu tiketis, kad mano rasliava paskelbs.
Kodel? Atskiras klausimas.
Anyway, stai pats mano "viešas atsakymas":
Sakot „Oro gitaros“? (Atsakant į O.Lapino straipsnį „Ar leisti laisvai įsigyti ginklą?“)
Groti oro gitaromis gal ir neblogai, bet gintis oro ginklais? Bijau kas užpuolikas to tiesiog nesuprastu...
Pasakysiu iš karto tiesiai šviesiai: ši tema mane mažumėle erzina.
Kodėl?
Todėl, kad dauguma pasisakančiųjų apie tai išties net nepasistengia pasidomėti ir giliau apmąstyti tai, apie ką kalba, o vadovaujasi tiesiog nuolat peršamais stereotipais bei mitais. Vėl ir vėl iš naujo postuluojamos tos pačios „tiesos“, kurios nėra pagrįstos proto argumentais ir kuriomis tiesiog stengiamasi sukelti stipresnį emocinį klausytojo (skaitovo, žiūrovo) atsaką. Sukelti aklą baimę: „tik duok „jiems“ ginklus – negalėsi per susišaudymus į gatvę išeiti“.
Ir čia netgi kalba ne tiek apie O.Lapiną ir šį jo rašinį, kiek apie bendrą tendenciją. Manipuliavimas minios emocijomis žmonijos istorijoje žinoma nieko naujo ir tai artimiausiu metu tikrai nepasikeis, bet bent jau stengtis vadovautis protu vis tiek reikėtų...
Bet grįžkime prie straipsnio.
Pradžiai pasakysiu, kad man keisti atrodo pasišaipymai iš laisvės ir lygybės – tai (bent jau mano neįpareigojančia nuomone) yra esminės vertybės. Šaipytis čia nelabai yra iš ko – reikia tiesiog spręsti, kokiu būdu jas geriausiai užtikrinti (apsaugoti). O tai nuspręsti galima tik išties įsigilinus į temą, o ne nuslystant paviršiumi.
O.Lapinas išsako tris (jo taip pavadintas) prielaidas, kurios, jo nuomone, slypi po idėja liberalizuoti ginklų įsigyjimą. Teisingos jos ar ne ir ar būtent jos sąlygoja šią idėją galima ginčytis, bet va su kuo neišeina sutikti, tai su autoriaus pateikiama argumentacija toms „prielaidoms“.
Taigi, pirmoji „prielaida“: „ginklai bus įgyjami ne puolimui, o gynybai.“
Taip, tikėtina, kad atsiras tokių žmonių, kurie panaudos ginklus piktam („puolimui“) – kitaip ir būti negali, to mes niekaip ir niekada neišvengsim. Bet klausimas yra ne apie atskirus antisocialius asmenis ir atvejus, o apie visuomenę. Prielaida, kad Lietuvos piliečiai įsigys ginklus būtent puolimui tiesiogiai išplaukia iš prielaidos, kad dauguma Lietuvos žmonių yra neadekvačiai agresyvūs ir (netgi neturėdami šaunamojo ginklo) puldinėja kitus – kaimynus, praeivius etc. Manau šitos minties klaidingumas akivaizdus ir nereikalauja įrodymų – taip, tokių asmenų yra, bet dauguma vis tik nėra tokia. Taigi „pabėdavojimai“ apie tai, kad nėra aišku, kiek „yra pas mus normalių žmonių“ negali būt laikomi rimtais argumentais.
Kita vertus, keista yra galvoti, kad Lietuvoje žmonės kažkuo labai skiriasi nuo žmonių gyvenančių likusioje pasaulio dalyje. Taip, pas mus nemažai agresijos, taip, nemažai savižudybių ir taip, egzistuoja mokyklinis smurtas. Bet taip pat jis egzistuoja ir kitose pasaulio šalyse kuriose ginklų įsigyjimas yra nuo visai liberalaus iki absoliučiai draudžiamo. Klausimas – koks santykis tarp šių dalykų? Ir atsakymas nėra toks paprastas, kaip norėtųsi.
Iš esmės ko visi klausia (ir ko visi bijo), tai ne „ar ginklai bus įsigyjami puolimui ar gynybai“, o ar tie „laisviau“ įsigijami ginklai nebus panaudojami nusikaltimams vykdyti. Atsakymas į ši klausima išties akivaizdus: galbūt. Tai yra, akivaizdu, kad jei liberalizuosim prekybą ginklais ir jų padaugės pas visuomenės narius, kai kurie iš jų bus panaudoti įvykdyt nusikaltimus, kaip kad yra ir dabar, kai ginklų įsigyjimas yra stipriai ribojamas.
Šioje vietoje paprastai iškeliamas į padanges šūkis „Jei tai padės išgelbėt bent vieną gyvybę!!!“ ir tai pateikiama, kaip argumentas už arba kiek įmanoma didesnį ginklų apyvartos ribojimą (ar net visišką uždraudimą). Tokiu atveju išties visi „argumentai“ (kurie yra grynai emociniai) sumetami į viena svarstyklių lėkštę, o kita sąmoningai paliekama tuščia.
O ką, jei žmogus įsigijęs ginklą, sugebės save apginti ir liks gyvas? Tokiu būdu išgelbės savo gyvybę. Arba besigindamas atims gyvybę užpuolikui, bet išgelbės savąją? Kas tokiu atveju? Ar mes išties tikime, kad ir tokiu atvejų abiejų žmonių gyvybės vienodai vertingos ir reikėjo išsaugot užpuoliko gyvybę, net jei tai reikštų paaukoti besiginančiojo gyvastį? Ar tai nereikštų atvirkščio dalyko – kad mes užpuoliko gyvybę vertinam daugiau nei užpultojo? O ką jei užpuolikas norėjo „tik“ išžagint užpultą merginą ir visai nesiruošė jos žudyti, o pastaroji besigindama jį nušovė? Kadangi bet kuri gyvybe juk aukščiausia vertybė, tai reikia nesiginant leisti žaginti, plėšti, mušti?
Perdaug klausimų, perdaug painūs atsakymai į juos?
Antroji „prielaida“: „statistiniam lietuviui būtina gintis, kad jaustųsi saugus“
Man ši „prielaida“ atrodo visiškai išsigalvota. Suprask: jie turi psichologinių problemų, jei nori įsigyti ginklą.
Tačiau vis tik pažvelkime į pačią „prielaidos“ esmę. Kaip jau sakiau - aš nemanau, kad šia prasme lietuviai kažkuo skirtųsi nuo kitų tautybių (o dar jei imtume diskriminuoti poreikį būti saugiam pagal rasę, lytį bei seksualinę orientaciją, tai išvis (ne)juokinga būtų). Taigi ar būtina žmogui gintis tam, kad jis jaustųsi saugus?
Kaip rodo ta pati statistika – vidutiniškai kiekvienas asmuo per savo gyvenimą bent kartą patirs fizinį smurtą bei moralinį pažeminimą. Jei paimsim domėn, kad toli gražu ne apie kiekvieną ir ne apie visus tokio smurto atvejus yra pranešama statistikos departamentui, tai galima užtikrintai teigti, kad kiekvienas žmogus per savo gyvenimą būtinai (privalomai) bent vieną kartą bus smurto auka. Ir bijau, kad realiai šis skaičius yra gerokai didesnis – kai kurių asmenų atveju netgi iki keliasdešimt kartų.
Taigi, išties, ar būtina gintis, kad jaustumeis saugus? Akivaizdu, kad ne – žmogus gali visiškai niekada nesiginti, pastoviai leistis sumušamas (pavyzdžiui) ir jaustis saugus. Kadangi gynimasis yra veiksmas, kurį galima arba vykdyti (t.y. gintis) arba ne (nesiginti) savo arba kieno nors kito nuožiūra. Saugumo jausmas gi, yra tik emocija, kuri visai neprivalo turėti kokį nors logiškai paaiškinamą pagrindą.
Bet jei suformuluotume ši klausimą kitaip: ar būtina turėti galimybę gintis, tam, kad jaustis saugiu? Šiuo atveju manau atsakymas yra vienareikšmiškas „taip“. Konkrečiu gyvenimo atveju tu gali nuspręsti leistis skriaudžiamas, bet tam kad tu jaustumeis saugus, tau yra būtinas suvokimas, kad jei panorėtum, tu gali gintis ir... apsiginti.
O va būtent čia ir slypi didžioji problema. Apsiginti. Deja, bet žmonės nėra visi lygūs pagal savo fizinį ir psichologinį pajėgumą. Deja, bet žmonės yra taip pat skirtingi ir pagal savo poreikius, polėkius, potraukius ir t.t. ir pan. Ir deja, bet ne kiekvienam gali pakakti psichologinės tvirtybės, drąsos ir tiesiog fizinės jėgos tam, kad apsiginti nuo pikta sumaniusio užpuoliko.
Ir klausimas tada išties formuluojamas jau taip: ar išties būtina turėti ginklą, kad jaustumeis saugus? Arba kaip mėgstama jį kartais pateikt visiškai suprimityvintai: ar tu taip visko aplink bijai, kad tau reikia ginklo? Ir atsakymas matyt vis tik yra „ne“. Tačiau...
Seimo nariai, ministrai, politikai, filosofai, intelektualai ir save tokiais laikantys, visi mes įpratę kalbėti ir žiūrėti į visuomenę iš šono ir iš aukšto: „statistinis lietuvis“, „visuomenė“, „paprastas žmogus“ (suprask atitinkamai: „bukas lietuvis“, „kvailių armija“, „protiškai nepilnavertė, morališkai nuostolinga, mentališkai atsilikus būtybė“). Tai leidžia su protinga mina pakylėtai, abstrakčiai ir atsietai nuo realybės samprotauti, ką kažkas kitas turėtų daryt ir kokios taisyklės kažkam kitam turėtų galioti. Bet pabandykim, bent kartais, pažvelgt į save, abstrahuodamiesi nuo savęs tik minimaliai: kokios taisyklės turėtų būti nustatytos „mums“ „protingiems“, „intelektualiems“; ką mes darytume vienoje ar kitoje situacijoje?
Ir darydamas tai, aš pats sau atsakau į aukščiau keltą klausimą apie baimę: ne, aš tikrai nebijau visko aplink, ir man tikrai nebūtinas ginklas, tam, kad jausčiausi saugus. Aš pakankamai ramus dėl savo sugebėjimų išvengt konflikto, o jei jau to nepavyktų padaryt, tai apsigint ar tiesiog pabėgt (kas galbūt nėra labai „kieta“, užtat protinga).
Kai aš lipu į mašiną aš kiekvieną kartą, kad ir kaip netoli bevažiuočiau, aš visada prisisegu saugos diržą. Ar aš bailys ir perdėtai bijau pakliūti į avarija, bei kiekvieną savo gyvenimo dieną tik tuo ir gyvenu, tik tam ir ruošiuosi, tik apie tai ir tegalvoju? Ne. Aš tiesiog saugausi – kaip to reikalauja mano protas, ne emocijos. Taip pat kaip aš saugausi laukinių žvėrių, palaidų šunų, ar aštrių instrumentų.
Tai ar mano ginklo turėjimas parodytų manau bailumą? Mano nesaugumo jausmą? O gal tiesiog elementarų protingą saugojimąsi?
Bet... aš kartais imu ir pagalvoju. O kas visgi būtų, jei kokią naktį į mano namus įslinktų keli piktadariai. Na, žinot, tokie tikri, ne iš pasakų ar filmų. Tie, kurie degina bobutes lygintuvu tam, kad šios pasakytų, kur jų santaupos, ar suspardo praeivį taip, kad motina neatpažintų, tiesiog „iš sportinio intereso“. Ką aš tada daryčiau? Kokiu būdu aš tada turėčiau apginti savo šeimą ir, konkrečiai imant, savo sūnų, kuriam ketveri ir kuris tikrai nuo jokio suaugusiojo nepajėgus apsiginti? Pabėgt? Ar tikrai? Va dėl tokio „atsitikimo“ tai aš iš tikrųjų bijau.
Tačiau, nepaisant šios baimės, aš labai gerai suvokiu, kad šios mano emocijos neturėtų būti pagrindu sprendžiant ginklų liberalizavimo klausimą ir kad yra būtina vadovautis protu.
Ir čia matyt laikas pakalbėti apie trečiąją „prielaidą“: „esama gynybos sistema – policija, dujų balionėliai ir dujiniai pistoletai - negali užtikrinti pakankamo saugumo“.
Taigi, ką man daryti aukščiau susiklosčiusiose aplinkybėse? Rėkti? Skambinti policijai? O gal vis tik kažkaip gintis pačiam, nors tai ir būtų akivaizdžiai beviltiška dėl to kad jų jėgos keliskart viršija manąsias ir aš neturiu jokių (puolimo ir gynybos) galimybes sulyginančių priemonių?
Pasakysiu naujieną, kurią jau atrodo visas pasaulis palaipsniui įsisąmonina, bet kuri Lietuvoje dar vis nežinoma: tai, kad valstybėje egzistuoja policija, teismai, prokuratūra ir kitos teisėsaugos institucijos nereiškia, kad asmuo atleistas nuo atsakomybės už save, savo ir savo artimųjų sveikatą ir gyvybę, nereiškia, kad jis neprivalo gintis nuo neteisėtų pasikėsinimų pats.
Policijos (ir kitų institucijų) uždavinys – ginti visuomenę kaip visumą. Visuomenę, o ne atskirus individus. Pastarieji ginami teik ir tik tiek, kiek jie yra tos visuomenės sudedamoji dalis. Nes, jei mes darytumėm prielaidą, kad policija privalo ginti kiekvieną atskirai paimtą asmenį, tai turėtume tuo remdamiesi priimti kaip neginčijamus visą eilę teiginių:
mes patys galime nesisaugot (nes yra kažkas, kieno pareiga mus saugot);
prie kiekvieno žmogaus turi stovėti po policininką (nes juk jie turi užtikrinti saugumą visada ir visur), na arba bent jau policininkas visada turi čia pat, kad tik šūktelėjus iškart atbėgtų pagalbon (o ką jei kas nors užpuls taip greitai, kad net šūktelt nespėsi?);
tuo atveju, kai policija neužtikrino saugumo ir žmogus buvo užpultas, jis turi teisę policiją paduoti į teismą ir prisiteisti (didelę) kompensaciją.
Lietuvoje tokios teisminės praktikos, kiek man žinoma, dar nėra (o ir vargu ar kuris teismas rimtai žiūrėtų į tokį skundą), bet pvz. JAV yra buvus ne viena byla teismuose, kuriose buvo suformuluota nedviprasmiška pozicija: policijos pareiga saugoti ir ginti yra tik visos visuomenės atžvilgiu ir negali būti traktuojama siaurinamai, kad policija turi pareigą apginti kiekvieną konkretų individą.
Taigi, asmuo vis dar atsakingas pats už save ir už savo apsaugą. Nors gal tai kažkam ir atrodo keista...
Apie dujinių balionėlių ir dujinių pistoletų palyginimą su šaunamaisiais ginklais čia kalbėti išties nesinori, nes tai visai atskira ir labai plati tema. Apibendrinant tik galima pasakyti, kad tai skirtingi dalykai, kurių skirtingas poveikis ir skirtingas taikymas praktikoje. Kaip nėra įmanomas tiesioginis primityvus palyginimas: kas „geriau“, F-1 bolidas, ar karjerinis savivartis, - taip neišeina paprastai ir atsakyt į klausimą ar šaunamasis ginklas „geriau“ („suteikia daugiau saugumo“) už dujų balionėlį. Taip, kaip šie automobiliai kiekvienas bus labiau ar mažiau tinkamas naudoti vienai ar kitai paskirčiai, taip ir dujų balionėlis ir šaunamasis ginklas priklausomai nuo sąlygų gali būti labiau tinkamas. Tačiau asmuo bet kokiu atveju turi turėti teisę rinktis – ar jam savigynai tam tikru atveju reikalingas dujų balionėlis ar vis tik šaunamasis ginklas...
Gal dar pabaigai keletas pastebėjimų mintims, kurios buvo išsakytos O.Lapino straipsnyje ir kurios, mano nuomone, skirtos tik emocijoms sukelt...
Dėl galimybės, kad ginklus įsigys jaunimo grupuotės, tam kad jaustųsi „kietesni“ ir „neleistų skriaust saviškių“. Manau, kad pagrindinė baimė šiuo atveju yra ne tame, kad įsigis, o tame, kad gali naudoti aiškinantis santykius.
Bet ar čia nedaroma ta pati įprastine jau tapusi klaida – vietoj to, kad tinkamai reglamentuoti visuomeninius santykius (t.y. šiuo atveju užtikrinti, kad ginklai nepateks į netinkamas rankas, o rankos į kurias jie pateks bus atsakingos) bei tinkamai auklėti (t.y. išmokyti kiekvieną, kuris įsigyja ginklą, ne tik keletą įstatymo eilučių ir kaip žiūrint į taikinį paspaust nuleistuką), vėl einama prie to paties sprendimo – UŽDRAUSTI. O jei jau negalim uždraust, tada ribot kiek tik pajėgiam.
Čia tas pats amžinas klausimas ir tas pats atsakymas į jį. Kodėl aš nesu alkoholikas? Ne todėl, kad tai draudžiama (nes nėra), bet todėl, kad mane taip išauklėjo. Kodėl aš nevartoju narkotikų? Ne todėl, kad tai draudžiama (nors yra), bet todėl, kad mane taip išauklėjo. Kodėl aš neužpuldinėju žmonių tamsiose tarpuvartėse? Ne todėl, kad tai draudžiama, bet todėl, kad mane taip išauklėjo. Kodėl? Dėl to paties.
Tiesiog draudimų efektyvumas visados yra nedidelis. Net pats didžiausias žmonijos tabu – draudimas atimti kitam žmogui gyvybę, nėra toks efektyvus, kaip mes tikėtumėmės pagal tai kokio moralinio bei teisinio griežtumo šis draudimas yra. Žmonės nežudo kitų žmonių ne dėl kažkokio draudimo (nes jie arba nekontroliuoja iki galo savo veiksmų arba būna tvirtai įsitikinę, kad išvengs atsakomybės), bet dėl to, kaip jie išauklėti, kas jiems įdiegta nuo mažens. Tų asmenų, kurie tokio vidinio imperatyvo neturi – joks draudimas nesustabdys.
Ir tik žmones auklėjant mes galim pasiekt tai ką mums kaip pavyzdį nurodo O.Lapinas - toje pačioje Skandinavijoje ar Olandijoje visuomenė yra (sąlyginai) neagresyvi ne todėl, kad policininkai neprimena kareivių, o atvirkščiai – pastarieji neprimena kareivių dėl to, kad visuomenė yra „gerai išauklėta“.
Ir tai su „gyventojų ginklavimųsi“ išties neturi daug bendro: JAV valstybinės Alkoholio, tabako ir šaunamųjų ginklų agentūros (kuri pati labai aktyviai pasisako už kuo didesnį ginklų apyvartos ribojimą, panašiai kaip ir mūsų analogiškos kontoros) duomenimis nuo 1970 iki 2000 metų ginklų skaičius tenkantis 1000 gyventojų išaugo daugiau nei dvigubai (nuo 150 iki 340), kai tuo tarpu žmogžudysčių ir savižudybių skaičius išliko praktiškai stabilus (tik per pastarąjį dešimtmetį šiek tiek sumažėjo).
Šveicarijoje yra vieni iš „laisviausių“ ginklų kontrolės įstatymų visame pasaulyje (t.y. daug liberalesni nei toje pačioje JAV), bet nužudymų skaičius per capita ten toks pats kaip Anglijoj, kur šaunamieji ginklai civilinėje apyvartoje išvis uždrausti, o nusikaltimų asmeniui skaičius bendrai imant netgi yra pusantro karto mažesnis nei pastarojoj.
Kalbant apie Angliją galima paminėti, kad ji, kaip ir Australija (kur ginklai taipogi visiškai uždrausti) pirmauja pagal plėšimus, lytinius nusikaltimus bei užpuolimus panaudojant jėgą tarp išsivysčiusių šalių (nors, siekiant būti objektyviu, reikia paminėti, kad Japonijoje, kur ginklai irgi uždrausti, tokių nusikaltimų skaičius yra mažiausias – bet kažkodėl man atrodo, kad tai sąlygoja ne pats ginklų draudimas per se, bet japonų mentalitetas ir pasaulio matymas).
Ta pati O.Lapino minima Skandinavija irgi nėra vienalytė – nors Norvegijoje lyginant su Švedija ginklų (tenkančių vienam namų ūkiui) dvigubai daugiau, tačiau žmogžudyčių skaičius per capita iš esmes yra toks pats (nežymiai mažesnis).
Ir tokios statistikos galima rasti daugiau, jei netingėti šia tema domėtis ir sugebėti atsiriboti nuo perdėtų emocijų – tai padarę akivaizdžiai pamatome, kad koreliacijos tarp ginklų kiekio pas gyventojus bei nusikalstamumo (konkrečiai imant pvz. nužudymų skaičiaus) nesama, o jei ir yra tai ji gaunasi ginklų apyvartos liberalizavimo naudai.
Tai kad lietuviai vairuoja gan agresyviai (nors tiksliau būtų matyt vartoti žodį „piktai“, nes tai nėra tas pats) dar nesitransformuoja į visuotines muštynes jiems išlipus iš automobilių. Dėl to bet kokios aliuzijos į iš to išplaukiančius galimus susišaudymus (pilietinį karą?) išties niekuo pagrįstos.
Kalbant apie „šaudymus mokyklose“ (angl. school shootings) vėlgi nėra viskas taip paprasta, kai bando pavaizduoti O.Lapinas. Tokių atvejų nėra buvę tiek jau daug kaip dažnai (įsi)vaizduojama, kad būtų galima daryti kažkokius statistinius apibendrinimus ir neabejotinas išvadas. Tačiau, pabrėžtina, kad paprastai tai vis tik nėra situacijos, kai „mane nuskriaudė, tai aš dabar atsikeršysiu ir juos visus iššaudysiu“, o gerai apgalvoti, suplanuoti, iš anksto paruošti veiksmai apie kuriuos žinojo visi aplinkiniai. Taip, tie žudikai dažniausiai būna „atstumtieji“, „nuvertintieji“, tie, kurie nori įšsikovoti sau vietą. Bet ar ginklų draudimas (ribojimas) tikrai yra sprendimas šiai problemai? Vargu bau.
Tas pats matyt pasakytina ir apie savižudybių problemą – tikrai nemanau, kad kelias ją spręsti veda „per ginklus“.
Argumentai „jei tu išsitrauki peilį, jis išsitraukia pistoletą, jei tu išsitrauki pistoletą, jis išsitraukia, kulkosvaidį, jei tu išsitrauki kulkosvaidi jis išsitraukia granatsvaidį (ir taip toliau iki atominės bombos)“, „nusikaltėlis panaudos tavo ginklą prieš tave patį, dėl to geriau jokio ginklo neturėti(!!!)“, „ant sienos kabantis šautuvas būtinai iššaus“, „tavo vaikas paims tavo ginklą ir susižalos“ nuvalkioti ir nors iššaukia stiprų emocinį neigiamą atsaką, bet deja tik parodo pačios problemos esmės nesupratimą, kuri šiuo atveju glūdi ne tame, ar liberalizuoti prekyba ginklais, bet kaip išmokyti ginklų savininkus tinkamai ginklais naudotis ir prižiūrėti, kad jie nepatektų į netinkamas rankas.
Tam, kad saugiai naudotis ginklais išties pakanka tik keleto taisyklių – bet jų turi būti laikomasi visada ir visur, nei trumpam neužsimirštant ir nenukrypstant į šoną. Tik tiek.
O toliau seka jau kiti, auklėjimo, dalykai: įdiegimas reikiamų įsitikinimų, kad negalima ginklu mosuoti be reikalo, kad ginklas tavęs ne tik nepaverčia dievu, bet dar ir užkrauna tau papildomą atsakomybę, kad reikia juo išties mokėti naudotis prieš imantis juo naudotis. Svarbiausia – tą išmokti visai nėra sudėtinga, tereikia noro ir poros dienų (ir žinoma geros mokymo programos, kuri būtų orientuota ne į „popierinių tiesų“ kalimą, o į reališką mokymą ir atsakomybės ugdymą).
Toje pačioje JAV, kuriai mėgstama prikaišioti per didelį liberalumą ginklų atžvilgiu ir kitokias „nuodėmes“, vaikai yra nuo mažens mokomi, kad jei kažkur pamato arba randa ginklą, jo jokiu būdu nebandytų liesti, o pakviestų tėvą (kitą suaugusįjį). Imti ginklą į rankas galima tik kai suaugusysis leido ir kai jis prižiūri. Ar Lietuvoj mes vaikus to mokom? Ne, vietoj to, kad auklėtumėm juos ir mokytumėm kas yra ginklas ir kaip su juo elgtis (nesielgti), mes vaikams tiesiog stengiamės įdiegti eilinį draudimą (tabu), nuo kurio, kaip žinia, jiems uždraustas vaisius tampa tik dar geidžiamesnis...
Tai va tiek minčių apie „prielaidas“. Žinoma galima būtų kalbėti dar labai daug, bet žmonės susidomėję mano paliktais siūlo galais, manau patys sugebės rasti papildomos informacijos – juk dabar Interneto laikai. Tiems, kurie domėtis tingi, o tiesiog nori sugromuliuotų atsakymų – tikiuosi kad čia jų pakankamai pateikiau. Tiems gi, kurie vadovaujasi tik emocijom bei ginklų baime, bijau kad jokie loginiai argumentai ir jokie statistiniai duomenys nieko nesugebės įrodyti. Galiu tik pasakyti – aš pats kažkada buvau prieš liberalizuotą ginklų civilinę apyvartą. Bet kai tuo šiek tiek pasidomėjau šis mano įsitikinimas pasikeite.
Ir kalbėdami apie ginklų civilinės apyvartos liberalizavimą mes kalbame ne apie kažkokią abstrakčia homo sapiens konkurencija ir santykių aiškinimąsi, bet apie asmens orumo, sveikatos ir gyvybės apsaugą. Apie žmogaus laisvę ir jo teisę ginti save ir savo artimuosius. Nes, mano nuomone, žmogaus teisė gintis, nors ir neįrašyta nei mūsų Konstitucijoje, nei tarptautiniuose dokumentuose, yra esminė, pati svarbiausia, žmogaus teisė – visų kitų žmogaus teisių garantas. Taigi, bent jau mano akyse, tos įsivaizduojamos svarstyklės krypsta į asmens saugumo užtikrinimo pusę, kas reiškia į civilinės ginklų apyvartos liberalizavimo pusę. O pats saugumo jausmas... jis tik jausmas. Toks pats kaip ir baimės jausmas. O kartais yra būtina ne sekti jais, o tiesiog blaiviai įvertinti visus pliusus ir minusus. Argi ne?
Nes esme visgi yra mumyse, o ne ginkluose.
Paskui nusiunciau tam paciam delfiui (redaktoriams) tokio turinio laiska:
"Vakar minėtame "Nuomonių ringe" perskaičiau O.Lapino straipsnį "Ar leisti laisvai įsigyti ginklą" ir panorau atsakyti į jame išdėstytas mintis bei tuo pačiu pats išdėstyti savo nuomonę, kuri, reikia pažymėti, yra skirtinga nei pono O.Lapino.
Dėl to, apeliuodamas į pačią "Nuomonių ringo" idėją (tai vieta kur rungiasi nuomones, tiesa?), bei į principą audiatur et altera pars, siunčiu Jums savo viešą atsakymą ponui O.Lapinui ir siūlau ji paskelbti toje pacioje "Nuomoniu ringo" skiltyje. "
ir prie jo prikabinau wordini teksta.
Kadangi issiunciau laiska 2007-09-21, o is delfi jokio atsakymo lig siol negavau (ir delfi tiklapyje jau pasirode naujas A.Lapino straipsnis), tai matyt vistik per naivu tiketis, kad mano rasliava paskelbs.
Kodel? Atskiras klausimas.
Anyway, stai pats mano "viešas atsakymas":
Sakot „Oro gitaros“? (Atsakant į O.Lapino straipsnį „Ar leisti laisvai įsigyti ginklą?“)
Groti oro gitaromis gal ir neblogai, bet gintis oro ginklais? Bijau kas užpuolikas to tiesiog nesuprastu...
Pasakysiu iš karto tiesiai šviesiai: ši tema mane mažumėle erzina.
Kodėl?
Todėl, kad dauguma pasisakančiųjų apie tai išties net nepasistengia pasidomėti ir giliau apmąstyti tai, apie ką kalba, o vadovaujasi tiesiog nuolat peršamais stereotipais bei mitais. Vėl ir vėl iš naujo postuluojamos tos pačios „tiesos“, kurios nėra pagrįstos proto argumentais ir kuriomis tiesiog stengiamasi sukelti stipresnį emocinį klausytojo (skaitovo, žiūrovo) atsaką. Sukelti aklą baimę: „tik duok „jiems“ ginklus – negalėsi per susišaudymus į gatvę išeiti“.
Ir čia netgi kalba ne tiek apie O.Lapiną ir šį jo rašinį, kiek apie bendrą tendenciją. Manipuliavimas minios emocijomis žmonijos istorijoje žinoma nieko naujo ir tai artimiausiu metu tikrai nepasikeis, bet bent jau stengtis vadovautis protu vis tiek reikėtų...
Bet grįžkime prie straipsnio.
Pradžiai pasakysiu, kad man keisti atrodo pasišaipymai iš laisvės ir lygybės – tai (bent jau mano neįpareigojančia nuomone) yra esminės vertybės. Šaipytis čia nelabai yra iš ko – reikia tiesiog spręsti, kokiu būdu jas geriausiai užtikrinti (apsaugoti). O tai nuspręsti galima tik išties įsigilinus į temą, o ne nuslystant paviršiumi.
O.Lapinas išsako tris (jo taip pavadintas) prielaidas, kurios, jo nuomone, slypi po idėja liberalizuoti ginklų įsigyjimą. Teisingos jos ar ne ir ar būtent jos sąlygoja šią idėją galima ginčytis, bet va su kuo neišeina sutikti, tai su autoriaus pateikiama argumentacija toms „prielaidoms“.
Taigi, pirmoji „prielaida“: „ginklai bus įgyjami ne puolimui, o gynybai.“
Taip, tikėtina, kad atsiras tokių žmonių, kurie panaudos ginklus piktam („puolimui“) – kitaip ir būti negali, to mes niekaip ir niekada neišvengsim. Bet klausimas yra ne apie atskirus antisocialius asmenis ir atvejus, o apie visuomenę. Prielaida, kad Lietuvos piliečiai įsigys ginklus būtent puolimui tiesiogiai išplaukia iš prielaidos, kad dauguma Lietuvos žmonių yra neadekvačiai agresyvūs ir (netgi neturėdami šaunamojo ginklo) puldinėja kitus – kaimynus, praeivius etc. Manau šitos minties klaidingumas akivaizdus ir nereikalauja įrodymų – taip, tokių asmenų yra, bet dauguma vis tik nėra tokia. Taigi „pabėdavojimai“ apie tai, kad nėra aišku, kiek „yra pas mus normalių žmonių“ negali būt laikomi rimtais argumentais.
Kita vertus, keista yra galvoti, kad Lietuvoje žmonės kažkuo labai skiriasi nuo žmonių gyvenančių likusioje pasaulio dalyje. Taip, pas mus nemažai agresijos, taip, nemažai savižudybių ir taip, egzistuoja mokyklinis smurtas. Bet taip pat jis egzistuoja ir kitose pasaulio šalyse kuriose ginklų įsigyjimas yra nuo visai liberalaus iki absoliučiai draudžiamo. Klausimas – koks santykis tarp šių dalykų? Ir atsakymas nėra toks paprastas, kaip norėtųsi.
Iš esmės ko visi klausia (ir ko visi bijo), tai ne „ar ginklai bus įsigyjami puolimui ar gynybai“, o ar tie „laisviau“ įsigijami ginklai nebus panaudojami nusikaltimams vykdyti. Atsakymas į ši klausima išties akivaizdus: galbūt. Tai yra, akivaizdu, kad jei liberalizuosim prekybą ginklais ir jų padaugės pas visuomenės narius, kai kurie iš jų bus panaudoti įvykdyt nusikaltimus, kaip kad yra ir dabar, kai ginklų įsigyjimas yra stipriai ribojamas.
Šioje vietoje paprastai iškeliamas į padanges šūkis „Jei tai padės išgelbėt bent vieną gyvybę!!!“ ir tai pateikiama, kaip argumentas už arba kiek įmanoma didesnį ginklų apyvartos ribojimą (ar net visišką uždraudimą). Tokiu atveju išties visi „argumentai“ (kurie yra grynai emociniai) sumetami į viena svarstyklių lėkštę, o kita sąmoningai paliekama tuščia.
O ką, jei žmogus įsigijęs ginklą, sugebės save apginti ir liks gyvas? Tokiu būdu išgelbės savo gyvybę. Arba besigindamas atims gyvybę užpuolikui, bet išgelbės savąją? Kas tokiu atveju? Ar mes išties tikime, kad ir tokiu atvejų abiejų žmonių gyvybės vienodai vertingos ir reikėjo išsaugot užpuoliko gyvybę, net jei tai reikštų paaukoti besiginančiojo gyvastį? Ar tai nereikštų atvirkščio dalyko – kad mes užpuoliko gyvybę vertinam daugiau nei užpultojo? O ką jei užpuolikas norėjo „tik“ išžagint užpultą merginą ir visai nesiruošė jos žudyti, o pastaroji besigindama jį nušovė? Kadangi bet kuri gyvybe juk aukščiausia vertybė, tai reikia nesiginant leisti žaginti, plėšti, mušti?
Perdaug klausimų, perdaug painūs atsakymai į juos?
Antroji „prielaida“: „statistiniam lietuviui būtina gintis, kad jaustųsi saugus“
Man ši „prielaida“ atrodo visiškai išsigalvota. Suprask: jie turi psichologinių problemų, jei nori įsigyti ginklą.
Tačiau vis tik pažvelkime į pačią „prielaidos“ esmę. Kaip jau sakiau - aš nemanau, kad šia prasme lietuviai kažkuo skirtųsi nuo kitų tautybių (o dar jei imtume diskriminuoti poreikį būti saugiam pagal rasę, lytį bei seksualinę orientaciją, tai išvis (ne)juokinga būtų). Taigi ar būtina žmogui gintis tam, kad jis jaustųsi saugus?
Kaip rodo ta pati statistika – vidutiniškai kiekvienas asmuo per savo gyvenimą bent kartą patirs fizinį smurtą bei moralinį pažeminimą. Jei paimsim domėn, kad toli gražu ne apie kiekvieną ir ne apie visus tokio smurto atvejus yra pranešama statistikos departamentui, tai galima užtikrintai teigti, kad kiekvienas žmogus per savo gyvenimą būtinai (privalomai) bent vieną kartą bus smurto auka. Ir bijau, kad realiai šis skaičius yra gerokai didesnis – kai kurių asmenų atveju netgi iki keliasdešimt kartų.
Taigi, išties, ar būtina gintis, kad jaustumeis saugus? Akivaizdu, kad ne – žmogus gali visiškai niekada nesiginti, pastoviai leistis sumušamas (pavyzdžiui) ir jaustis saugus. Kadangi gynimasis yra veiksmas, kurį galima arba vykdyti (t.y. gintis) arba ne (nesiginti) savo arba kieno nors kito nuožiūra. Saugumo jausmas gi, yra tik emocija, kuri visai neprivalo turėti kokį nors logiškai paaiškinamą pagrindą.
Bet jei suformuluotume ši klausimą kitaip: ar būtina turėti galimybę gintis, tam, kad jaustis saugiu? Šiuo atveju manau atsakymas yra vienareikšmiškas „taip“. Konkrečiu gyvenimo atveju tu gali nuspręsti leistis skriaudžiamas, bet tam kad tu jaustumeis saugus, tau yra būtinas suvokimas, kad jei panorėtum, tu gali gintis ir... apsiginti.
O va būtent čia ir slypi didžioji problema. Apsiginti. Deja, bet žmonės nėra visi lygūs pagal savo fizinį ir psichologinį pajėgumą. Deja, bet žmonės yra taip pat skirtingi ir pagal savo poreikius, polėkius, potraukius ir t.t. ir pan. Ir deja, bet ne kiekvienam gali pakakti psichologinės tvirtybės, drąsos ir tiesiog fizinės jėgos tam, kad apsiginti nuo pikta sumaniusio užpuoliko.
Ir klausimas tada išties formuluojamas jau taip: ar išties būtina turėti ginklą, kad jaustumeis saugus? Arba kaip mėgstama jį kartais pateikt visiškai suprimityvintai: ar tu taip visko aplink bijai, kad tau reikia ginklo? Ir atsakymas matyt vis tik yra „ne“. Tačiau...
Seimo nariai, ministrai, politikai, filosofai, intelektualai ir save tokiais laikantys, visi mes įpratę kalbėti ir žiūrėti į visuomenę iš šono ir iš aukšto: „statistinis lietuvis“, „visuomenė“, „paprastas žmogus“ (suprask atitinkamai: „bukas lietuvis“, „kvailių armija“, „protiškai nepilnavertė, morališkai nuostolinga, mentališkai atsilikus būtybė“). Tai leidžia su protinga mina pakylėtai, abstrakčiai ir atsietai nuo realybės samprotauti, ką kažkas kitas turėtų daryt ir kokios taisyklės kažkam kitam turėtų galioti. Bet pabandykim, bent kartais, pažvelgt į save, abstrahuodamiesi nuo savęs tik minimaliai: kokios taisyklės turėtų būti nustatytos „mums“ „protingiems“, „intelektualiems“; ką mes darytume vienoje ar kitoje situacijoje?
Ir darydamas tai, aš pats sau atsakau į aukščiau keltą klausimą apie baimę: ne, aš tikrai nebijau visko aplink, ir man tikrai nebūtinas ginklas, tam, kad jausčiausi saugus. Aš pakankamai ramus dėl savo sugebėjimų išvengt konflikto, o jei jau to nepavyktų padaryt, tai apsigint ar tiesiog pabėgt (kas galbūt nėra labai „kieta“, užtat protinga).
Kai aš lipu į mašiną aš kiekvieną kartą, kad ir kaip netoli bevažiuočiau, aš visada prisisegu saugos diržą. Ar aš bailys ir perdėtai bijau pakliūti į avarija, bei kiekvieną savo gyvenimo dieną tik tuo ir gyvenu, tik tam ir ruošiuosi, tik apie tai ir tegalvoju? Ne. Aš tiesiog saugausi – kaip to reikalauja mano protas, ne emocijos. Taip pat kaip aš saugausi laukinių žvėrių, palaidų šunų, ar aštrių instrumentų.
Tai ar mano ginklo turėjimas parodytų manau bailumą? Mano nesaugumo jausmą? O gal tiesiog elementarų protingą saugojimąsi?
Bet... aš kartais imu ir pagalvoju. O kas visgi būtų, jei kokią naktį į mano namus įslinktų keli piktadariai. Na, žinot, tokie tikri, ne iš pasakų ar filmų. Tie, kurie degina bobutes lygintuvu tam, kad šios pasakytų, kur jų santaupos, ar suspardo praeivį taip, kad motina neatpažintų, tiesiog „iš sportinio intereso“. Ką aš tada daryčiau? Kokiu būdu aš tada turėčiau apginti savo šeimą ir, konkrečiai imant, savo sūnų, kuriam ketveri ir kuris tikrai nuo jokio suaugusiojo nepajėgus apsiginti? Pabėgt? Ar tikrai? Va dėl tokio „atsitikimo“ tai aš iš tikrųjų bijau.
Tačiau, nepaisant šios baimės, aš labai gerai suvokiu, kad šios mano emocijos neturėtų būti pagrindu sprendžiant ginklų liberalizavimo klausimą ir kad yra būtina vadovautis protu.
Ir čia matyt laikas pakalbėti apie trečiąją „prielaidą“: „esama gynybos sistema – policija, dujų balionėliai ir dujiniai pistoletai - negali užtikrinti pakankamo saugumo“.
Taigi, ką man daryti aukščiau susiklosčiusiose aplinkybėse? Rėkti? Skambinti policijai? O gal vis tik kažkaip gintis pačiam, nors tai ir būtų akivaizdžiai beviltiška dėl to kad jų jėgos keliskart viršija manąsias ir aš neturiu jokių (puolimo ir gynybos) galimybes sulyginančių priemonių?
Pasakysiu naujieną, kurią jau atrodo visas pasaulis palaipsniui įsisąmonina, bet kuri Lietuvoje dar vis nežinoma: tai, kad valstybėje egzistuoja policija, teismai, prokuratūra ir kitos teisėsaugos institucijos nereiškia, kad asmuo atleistas nuo atsakomybės už save, savo ir savo artimųjų sveikatą ir gyvybę, nereiškia, kad jis neprivalo gintis nuo neteisėtų pasikėsinimų pats.
Policijos (ir kitų institucijų) uždavinys – ginti visuomenę kaip visumą. Visuomenę, o ne atskirus individus. Pastarieji ginami teik ir tik tiek, kiek jie yra tos visuomenės sudedamoji dalis. Nes, jei mes darytumėm prielaidą, kad policija privalo ginti kiekvieną atskirai paimtą asmenį, tai turėtume tuo remdamiesi priimti kaip neginčijamus visą eilę teiginių:
mes patys galime nesisaugot (nes yra kažkas, kieno pareiga mus saugot);
prie kiekvieno žmogaus turi stovėti po policininką (nes juk jie turi užtikrinti saugumą visada ir visur), na arba bent jau policininkas visada turi čia pat, kad tik šūktelėjus iškart atbėgtų pagalbon (o ką jei kas nors užpuls taip greitai, kad net šūktelt nespėsi?);
tuo atveju, kai policija neužtikrino saugumo ir žmogus buvo užpultas, jis turi teisę policiją paduoti į teismą ir prisiteisti (didelę) kompensaciją.
Lietuvoje tokios teisminės praktikos, kiek man žinoma, dar nėra (o ir vargu ar kuris teismas rimtai žiūrėtų į tokį skundą), bet pvz. JAV yra buvus ne viena byla teismuose, kuriose buvo suformuluota nedviprasmiška pozicija: policijos pareiga saugoti ir ginti yra tik visos visuomenės atžvilgiu ir negali būti traktuojama siaurinamai, kad policija turi pareigą apginti kiekvieną konkretų individą.
Taigi, asmuo vis dar atsakingas pats už save ir už savo apsaugą. Nors gal tai kažkam ir atrodo keista...
Apie dujinių balionėlių ir dujinių pistoletų palyginimą su šaunamaisiais ginklais čia kalbėti išties nesinori, nes tai visai atskira ir labai plati tema. Apibendrinant tik galima pasakyti, kad tai skirtingi dalykai, kurių skirtingas poveikis ir skirtingas taikymas praktikoje. Kaip nėra įmanomas tiesioginis primityvus palyginimas: kas „geriau“, F-1 bolidas, ar karjerinis savivartis, - taip neišeina paprastai ir atsakyt į klausimą ar šaunamasis ginklas „geriau“ („suteikia daugiau saugumo“) už dujų balionėlį. Taip, kaip šie automobiliai kiekvienas bus labiau ar mažiau tinkamas naudoti vienai ar kitai paskirčiai, taip ir dujų balionėlis ir šaunamasis ginklas priklausomai nuo sąlygų gali būti labiau tinkamas. Tačiau asmuo bet kokiu atveju turi turėti teisę rinktis – ar jam savigynai tam tikru atveju reikalingas dujų balionėlis ar vis tik šaunamasis ginklas...
Gal dar pabaigai keletas pastebėjimų mintims, kurios buvo išsakytos O.Lapino straipsnyje ir kurios, mano nuomone, skirtos tik emocijoms sukelt...
Dėl galimybės, kad ginklus įsigys jaunimo grupuotės, tam kad jaustųsi „kietesni“ ir „neleistų skriaust saviškių“. Manau, kad pagrindinė baimė šiuo atveju yra ne tame, kad įsigis, o tame, kad gali naudoti aiškinantis santykius.
Bet ar čia nedaroma ta pati įprastine jau tapusi klaida – vietoj to, kad tinkamai reglamentuoti visuomeninius santykius (t.y. šiuo atveju užtikrinti, kad ginklai nepateks į netinkamas rankas, o rankos į kurias jie pateks bus atsakingos) bei tinkamai auklėti (t.y. išmokyti kiekvieną, kuris įsigyja ginklą, ne tik keletą įstatymo eilučių ir kaip žiūrint į taikinį paspaust nuleistuką), vėl einama prie to paties sprendimo – UŽDRAUSTI. O jei jau negalim uždraust, tada ribot kiek tik pajėgiam.
Čia tas pats amžinas klausimas ir tas pats atsakymas į jį. Kodėl aš nesu alkoholikas? Ne todėl, kad tai draudžiama (nes nėra), bet todėl, kad mane taip išauklėjo. Kodėl aš nevartoju narkotikų? Ne todėl, kad tai draudžiama (nors yra), bet todėl, kad mane taip išauklėjo. Kodėl aš neužpuldinėju žmonių tamsiose tarpuvartėse? Ne todėl, kad tai draudžiama, bet todėl, kad mane taip išauklėjo. Kodėl? Dėl to paties.
Tiesiog draudimų efektyvumas visados yra nedidelis. Net pats didžiausias žmonijos tabu – draudimas atimti kitam žmogui gyvybę, nėra toks efektyvus, kaip mes tikėtumėmės pagal tai kokio moralinio bei teisinio griežtumo šis draudimas yra. Žmonės nežudo kitų žmonių ne dėl kažkokio draudimo (nes jie arba nekontroliuoja iki galo savo veiksmų arba būna tvirtai įsitikinę, kad išvengs atsakomybės), bet dėl to, kaip jie išauklėti, kas jiems įdiegta nuo mažens. Tų asmenų, kurie tokio vidinio imperatyvo neturi – joks draudimas nesustabdys.
Ir tik žmones auklėjant mes galim pasiekt tai ką mums kaip pavyzdį nurodo O.Lapinas - toje pačioje Skandinavijoje ar Olandijoje visuomenė yra (sąlyginai) neagresyvi ne todėl, kad policininkai neprimena kareivių, o atvirkščiai – pastarieji neprimena kareivių dėl to, kad visuomenė yra „gerai išauklėta“.
Ir tai su „gyventojų ginklavimųsi“ išties neturi daug bendro: JAV valstybinės Alkoholio, tabako ir šaunamųjų ginklų agentūros (kuri pati labai aktyviai pasisako už kuo didesnį ginklų apyvartos ribojimą, panašiai kaip ir mūsų analogiškos kontoros) duomenimis nuo 1970 iki 2000 metų ginklų skaičius tenkantis 1000 gyventojų išaugo daugiau nei dvigubai (nuo 150 iki 340), kai tuo tarpu žmogžudysčių ir savižudybių skaičius išliko praktiškai stabilus (tik per pastarąjį dešimtmetį šiek tiek sumažėjo).
Šveicarijoje yra vieni iš „laisviausių“ ginklų kontrolės įstatymų visame pasaulyje (t.y. daug liberalesni nei toje pačioje JAV), bet nužudymų skaičius per capita ten toks pats kaip Anglijoj, kur šaunamieji ginklai civilinėje apyvartoje išvis uždrausti, o nusikaltimų asmeniui skaičius bendrai imant netgi yra pusantro karto mažesnis nei pastarojoj.
Kalbant apie Angliją galima paminėti, kad ji, kaip ir Australija (kur ginklai taipogi visiškai uždrausti) pirmauja pagal plėšimus, lytinius nusikaltimus bei užpuolimus panaudojant jėgą tarp išsivysčiusių šalių (nors, siekiant būti objektyviu, reikia paminėti, kad Japonijoje, kur ginklai irgi uždrausti, tokių nusikaltimų skaičius yra mažiausias – bet kažkodėl man atrodo, kad tai sąlygoja ne pats ginklų draudimas per se, bet japonų mentalitetas ir pasaulio matymas).
Ta pati O.Lapino minima Skandinavija irgi nėra vienalytė – nors Norvegijoje lyginant su Švedija ginklų (tenkančių vienam namų ūkiui) dvigubai daugiau, tačiau žmogžudyčių skaičius per capita iš esmes yra toks pats (nežymiai mažesnis).
Ir tokios statistikos galima rasti daugiau, jei netingėti šia tema domėtis ir sugebėti atsiriboti nuo perdėtų emocijų – tai padarę akivaizdžiai pamatome, kad koreliacijos tarp ginklų kiekio pas gyventojus bei nusikalstamumo (konkrečiai imant pvz. nužudymų skaičiaus) nesama, o jei ir yra tai ji gaunasi ginklų apyvartos liberalizavimo naudai.
Tai kad lietuviai vairuoja gan agresyviai (nors tiksliau būtų matyt vartoti žodį „piktai“, nes tai nėra tas pats) dar nesitransformuoja į visuotines muštynes jiems išlipus iš automobilių. Dėl to bet kokios aliuzijos į iš to išplaukiančius galimus susišaudymus (pilietinį karą?) išties niekuo pagrįstos.
Kalbant apie „šaudymus mokyklose“ (angl. school shootings) vėlgi nėra viskas taip paprasta, kai bando pavaizduoti O.Lapinas. Tokių atvejų nėra buvę tiek jau daug kaip dažnai (įsi)vaizduojama, kad būtų galima daryti kažkokius statistinius apibendrinimus ir neabejotinas išvadas. Tačiau, pabrėžtina, kad paprastai tai vis tik nėra situacijos, kai „mane nuskriaudė, tai aš dabar atsikeršysiu ir juos visus iššaudysiu“, o gerai apgalvoti, suplanuoti, iš anksto paruošti veiksmai apie kuriuos žinojo visi aplinkiniai. Taip, tie žudikai dažniausiai būna „atstumtieji“, „nuvertintieji“, tie, kurie nori įšsikovoti sau vietą. Bet ar ginklų draudimas (ribojimas) tikrai yra sprendimas šiai problemai? Vargu bau.
Tas pats matyt pasakytina ir apie savižudybių problemą – tikrai nemanau, kad kelias ją spręsti veda „per ginklus“.
Argumentai „jei tu išsitrauki peilį, jis išsitraukia pistoletą, jei tu išsitrauki pistoletą, jis išsitraukia, kulkosvaidį, jei tu išsitrauki kulkosvaidi jis išsitraukia granatsvaidį (ir taip toliau iki atominės bombos)“, „nusikaltėlis panaudos tavo ginklą prieš tave patį, dėl to geriau jokio ginklo neturėti(!!!)“, „ant sienos kabantis šautuvas būtinai iššaus“, „tavo vaikas paims tavo ginklą ir susižalos“ nuvalkioti ir nors iššaukia stiprų emocinį neigiamą atsaką, bet deja tik parodo pačios problemos esmės nesupratimą, kuri šiuo atveju glūdi ne tame, ar liberalizuoti prekyba ginklais, bet kaip išmokyti ginklų savininkus tinkamai ginklais naudotis ir prižiūrėti, kad jie nepatektų į netinkamas rankas.
Tam, kad saugiai naudotis ginklais išties pakanka tik keleto taisyklių – bet jų turi būti laikomasi visada ir visur, nei trumpam neužsimirštant ir nenukrypstant į šoną. Tik tiek.
O toliau seka jau kiti, auklėjimo, dalykai: įdiegimas reikiamų įsitikinimų, kad negalima ginklu mosuoti be reikalo, kad ginklas tavęs ne tik nepaverčia dievu, bet dar ir užkrauna tau papildomą atsakomybę, kad reikia juo išties mokėti naudotis prieš imantis juo naudotis. Svarbiausia – tą išmokti visai nėra sudėtinga, tereikia noro ir poros dienų (ir žinoma geros mokymo programos, kuri būtų orientuota ne į „popierinių tiesų“ kalimą, o į reališką mokymą ir atsakomybės ugdymą).
Toje pačioje JAV, kuriai mėgstama prikaišioti per didelį liberalumą ginklų atžvilgiu ir kitokias „nuodėmes“, vaikai yra nuo mažens mokomi, kad jei kažkur pamato arba randa ginklą, jo jokiu būdu nebandytų liesti, o pakviestų tėvą (kitą suaugusįjį). Imti ginklą į rankas galima tik kai suaugusysis leido ir kai jis prižiūri. Ar Lietuvoj mes vaikus to mokom? Ne, vietoj to, kad auklėtumėm juos ir mokytumėm kas yra ginklas ir kaip su juo elgtis (nesielgti), mes vaikams tiesiog stengiamės įdiegti eilinį draudimą (tabu), nuo kurio, kaip žinia, jiems uždraustas vaisius tampa tik dar geidžiamesnis...
Tai va tiek minčių apie „prielaidas“. Žinoma galima būtų kalbėti dar labai daug, bet žmonės susidomėję mano paliktais siūlo galais, manau patys sugebės rasti papildomos informacijos – juk dabar Interneto laikai. Tiems, kurie domėtis tingi, o tiesiog nori sugromuliuotų atsakymų – tikiuosi kad čia jų pakankamai pateikiau. Tiems gi, kurie vadovaujasi tik emocijom bei ginklų baime, bijau kad jokie loginiai argumentai ir jokie statistiniai duomenys nieko nesugebės įrodyti. Galiu tik pasakyti – aš pats kažkada buvau prieš liberalizuotą ginklų civilinę apyvartą. Bet kai tuo šiek tiek pasidomėjau šis mano įsitikinimas pasikeite.
Ir kalbėdami apie ginklų civilinės apyvartos liberalizavimą mes kalbame ne apie kažkokią abstrakčia homo sapiens konkurencija ir santykių aiškinimąsi, bet apie asmens orumo, sveikatos ir gyvybės apsaugą. Apie žmogaus laisvę ir jo teisę ginti save ir savo artimuosius. Nes, mano nuomone, žmogaus teisė gintis, nors ir neįrašyta nei mūsų Konstitucijoje, nei tarptautiniuose dokumentuose, yra esminė, pati svarbiausia, žmogaus teisė – visų kitų žmogaus teisių garantas. Taigi, bent jau mano akyse, tos įsivaizduojamos svarstyklės krypsta į asmens saugumo užtikrinimo pusę, kas reiškia į civilinės ginklų apyvartos liberalizavimo pusę. O pats saugumo jausmas... jis tik jausmas. Toks pats kaip ir baimės jausmas. O kartais yra būtina ne sekti jais, o tiesiog blaiviai įvertinti visus pliusus ir minusus. Argi ne?
Nes esme visgi yra mumyse, o ne ginkluose.
2007-09-25
Vertingiausi visuomenes atstovai
Kitas dalykas, kuris vakar mane suzavejo, tai ziniu reportazas...
Isivaizduokit. Jus dirbat gydytoju. Atveza kazkas "ligoni". Visiskai akivaizdu, kad tai absoliutus alkoholikas, vel kazko prigeres. Vietu ligoninej nera taigi kur ji guldyt. Pasiunciat ji pasivaiksciot ir issiblaivyt.
Situacija kaip ir normali ir visi mes taip pasielgtumem. Perdaug jau mes iprate prie tu alkoholiku, ir prie pastoviu istoriju kai kazkas girtas su kazkuo susimuse, ar miegodamas padege nama ir sudege. Matom juos nykesniuose miestu rajonuose ir pagrindinese gatvese elgetaujancius kitam buteliui. Girdim per ziniasklaisda.
Bet si karta jis nusibaigia, nes (matote gi) isgere automobilinio ausinimo skyscio(!). Ir ka? Nieko, staiga tas medikas tampa visoj istorijoj kalciausias (o ne tas kas pribaube nuodu), o ziniasklaida visais trimitais triubyja apie tokio itin vertingo visuomenes nario praradima...
Isivaizduokit. Jus dirbat gydytoju. Atveza kazkas "ligoni". Visiskai akivaizdu, kad tai absoliutus alkoholikas, vel kazko prigeres. Vietu ligoninej nera taigi kur ji guldyt. Pasiunciat ji pasivaiksciot ir issiblaivyt.
Situacija kaip ir normali ir visi mes taip pasielgtumem. Perdaug jau mes iprate prie tu alkoholiku, ir prie pastoviu istoriju kai kazkas girtas su kazkuo susimuse, ar miegodamas padege nama ir sudege. Matom juos nykesniuose miestu rajonuose ir pagrindinese gatvese elgetaujancius kitam buteliui. Girdim per ziniasklaisda.
Bet si karta jis nusibaigia, nes (matote gi) isgere automobilinio ausinimo skyscio(!). Ir ka? Nieko, staiga tas medikas tampa visoj istorijoj kalciausias (o ne tas kas pribaube nuodu), o ziniasklaida visais trimitais triubyja apie tokio itin vertingo visuomenes nario praradima...
A.Butkevicius yra potencialus gejus
Cia siaip, tiesiog galimybes konstatavimas (jei kas iziuri tame izeidima - cia jo problema, cia is tikruju yra pagyrimas).
O jei rimtai. Vaizdelis eilini karta nekoks. Kazkaip tikiesi, kad Susisiekimo ministras truputi daugiau ismanys apie keliu eismo problematika, avaringumo lygi salygojancius veiksnius ir autoivykiu priezastis (jau nekalbant apie tai, kad atsakingiau laidys liezuvi), nei kad bobute, pardavinejanti prie Kalvariju turgaus polietileninius maiselius. Bet atrodo taip nera.
Nes kai Lietuvos Respublikos ministras televizijos laidoje ("TV forumas") pasako fraze: "visi, kas virsija greiti yra potencialus zudikai", tai man zinoma akys piestu stojasi ir jau isties tampa nebeaisku ar tai vertinti kaip vieno atskiro zmogaus tamsumo problema, ar kaip visos musu salies nesugebejima tokia valdzia pasiskirti, kuri, bent jau (kaip minimum), jei nieko neismano, tai ir liezuvio nelaido... nes dabar...
Jei visi kas virsyja greiti yra potencialus zudikai, tai ir konkretus asmuo uzsiiminejantis seksu yra potencialus gejus. A'ne?
O jei rimtai. Vaizdelis eilini karta nekoks. Kazkaip tikiesi, kad Susisiekimo ministras truputi daugiau ismanys apie keliu eismo problematika, avaringumo lygi salygojancius veiksnius ir autoivykiu priezastis (jau nekalbant apie tai, kad atsakingiau laidys liezuvi), nei kad bobute, pardavinejanti prie Kalvariju turgaus polietileninius maiselius. Bet atrodo taip nera.
Nes kai Lietuvos Respublikos ministras televizijos laidoje ("TV forumas") pasako fraze: "visi, kas virsija greiti yra potencialus zudikai", tai man zinoma akys piestu stojasi ir jau isties tampa nebeaisku ar tai vertinti kaip vieno atskiro zmogaus tamsumo problema, ar kaip visos musu salies nesugebejima tokia valdzia pasiskirti, kuri, bent jau (kaip minimum), jei nieko neismano, tai ir liezuvio nelaido... nes dabar...
Jei visi kas virsyja greiti yra potencialus zudikai, tai ir konkretus asmuo uzsiiminejantis seksu yra potencialus gejus. A'ne?
2007-09-24
Ginklu demonizavimas
Taip niekaip ir nesuprantu, kas yra su tuo ginklu demonizavimu. Pasikalbu su zmonem ir lieku eili karta apakes: WTF?!!!
Kodel reikia juos taip demonizuot, kad zmogus apemes ginkla i ranka, jaucia (jis jaucia tai!) kad yra apsestas velnio. Jauciasi, daug pavojingesnis visiems kitiems ir paciam sau...
Ginklas tik instrumentas. Taip kaip sakute, kirvis ar benzopjuklas. Taip, pastarasis yra labai pavojingas ir galima labai rimtai (matyt net rimciau nei su ginklu) suzalot kita zmogu ar susizalot paciam - bet niekur nesusiduriu su tuo, kad zmogus paemes i rankas benzopjukla jaustu ta Belzebubo isikunijima (ar ka jie ten jaucia)...
Taip, tai isntrumentas turintis aiskia specifine paskirti - bet tai tik instrumentas. Ir tik nuo naudotojo (zmogaus) priklauso, kaip jis i panaudos.
Ginklo naudojimo saugumas susiveda tik i 4 taisykles (suformuluotas Col. Jeff Cooper'io), kuriu reikia laikytis - ir joks ginklas pats niekada neissaus:
1. All guns are always loaded. Even if they are not, treat them as if they are.
2. Never let the muzzle cover anything you are not willing to destroy. (For those who insist that this particular gun is unloaded, see Rule 1.)
3. Keep your finger off the trigger till your sights are on the target. This is the Golden Rule. Its violation is directly responsible for about 60 percent of inadvertent discharges.
4. Identify your target, and what is behind it. Never shoot at anything that you have not positively identified.
Tik tiek.
Nes skirtingai nei rodoma filmuose ginklas "pats" neissauna - praktiskai bet kuri dabartini pistoleta metyti trankyti ir jis pats, be samoningu pastangu tai padaryti, neissaus.
Nereikia kaltint negyvo daikto - reikia tiesiog sugebet prisiimti atsakomybe.
Jei demonai kur nors ir slypi, tai ne ginkle, o paciame zmoguje...
Kodel reikia juos taip demonizuot, kad zmogus apemes ginkla i ranka, jaucia (jis jaucia tai!) kad yra apsestas velnio. Jauciasi, daug pavojingesnis visiems kitiems ir paciam sau...
Ginklas tik instrumentas. Taip kaip sakute, kirvis ar benzopjuklas. Taip, pastarasis yra labai pavojingas ir galima labai rimtai (matyt net rimciau nei su ginklu) suzalot kita zmogu ar susizalot paciam - bet niekur nesusiduriu su tuo, kad zmogus paemes i rankas benzopjukla jaustu ta Belzebubo isikunijima (ar ka jie ten jaucia)...
Taip, tai isntrumentas turintis aiskia specifine paskirti - bet tai tik instrumentas. Ir tik nuo naudotojo (zmogaus) priklauso, kaip jis i panaudos.
Ginklo naudojimo saugumas susiveda tik i 4 taisykles (suformuluotas Col. Jeff Cooper'io), kuriu reikia laikytis - ir joks ginklas pats niekada neissaus:
1. All guns are always loaded. Even if they are not, treat them as if they are.
2. Never let the muzzle cover anything you are not willing to destroy. (For those who insist that this particular gun is unloaded, see Rule 1.)
3. Keep your finger off the trigger till your sights are on the target. This is the Golden Rule. Its violation is directly responsible for about 60 percent of inadvertent discharges.
4. Identify your target, and what is behind it. Never shoot at anything that you have not positively identified.
Tik tiek.
Nes skirtingai nei rodoma filmuose ginklas "pats" neissauna - praktiskai bet kuri dabartini pistoleta metyti trankyti ir jis pats, be samoningu pastangu tai padaryti, neissaus.
Nereikia kaltint negyvo daikto - reikia tiesiog sugebet prisiimti atsakomybe.
Jei demonai kur nors ir slypi, tai ne ginkle, o paciame zmoguje...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)