А ВЫ МОГЛИ БЫ?

Я сразу смазал карту будня,
плеснувши краску из стакана;
я показал на блюде студня
косые скулы океана.
На чешуе жестяной рыбы
прочел я зовы новых губ.
А вы
ноктюрн сыграть
могли бы
на флейте водосточных труб?

- Владимир Маяковский

Dydis

Afigennai :)

http://learn.genetics.utah.edu/content/begin/cells/scale/

If ye love wealth better than liberty, the tranquility of servitude better than the animating contest of freedom, go home from us in peace. We ask not your counsels or your arms. Crouch down and lick the hands which feed you. May your chains set lightly upon you, and may posterity forget that you were our countrymen.

- Samuel Adams

Re: Laws that forbid the carrying of arms ...

Kartais diskusija išsivysčiusi po posto būna geresnė negu pats postas :) Tai ir šis įrašas yra diskusijos vykusios po šiuo postu pratęsimas... bet kadangi komentaras gavosi jau labai ilgas, tai įdedu jį atskiru įrašu bloge.

Tai jau tampa juokinga :DDD
Na gerai, dar kartelį, šį kartą iš eilės papunkčiui:

Nereprezentatyvi imtis? Taip, matyt žudikai tiesiog nėra
reprezentatyvi visuomenės dalis, ir ką čia dabar padarysi? Nelabai matau, kur tame kyla problema.

Dar kartą: problema tame, kad rezultatas ekstrapoliuojamas visai visuomenei. Jei norima tą daryti reikia atrinkti imtį, kuri reprezentuotų tą visuomenę. Negi tas neaišku?

Toliau, apie psichologinius ir fizinius barjerus: šaunamasis ginklas reikalauja mažiau fizinių pastangų ir labiau nuasmenina žudymą, galima žudyti per atstumą. Taigi, abiem požiūriais nušauti žmogų lengviau nei užkapoti jį kirviu.
Taip, lengviau. Bet jau 4x kartoju – paskaityk knyga :)))
Ar su BMW M3 „lengviau“ viršyt greitį nei su BMW325? Taip, „lengviau“. Ir ką? „Lengvumas“ yra faktorius, bet tik vienas iš faktorių ir ne pats pagrindinis.

Beje, daugelis kirvį turinčių žmonių jo pastoviai nesinešioja už diržo.
Vadovaujantis tamstos teorija tai neturėtų būti reikšmingas veiksnys, nes vis tiek žudoma namie.

Toliau, galbūt nesiremkime bulvarinių laikraščių straipsniais, o paimkime vienareikšmiškesnį kriterijų (violent crime apibrėžimai skirtingose šalyse skiriasi, todėl lyginti šį rodiklį sudėtinga), pvz., nužudymų skaičius 100 000 gyventojų. Ir pamatysime, kad JAV lenkia D. Britaniją 2,5 karto ( http://en.wikipedia.org/wiki/List_of_countries_by_murder_rate ).
Tu atmeti smurtinius nusikaltimus kaip argumentą. Hmmm... Gerai, tebūnie - apsiribokim „vienareikšmišku kriterijum“ - tik nužudymais.
Palikime nuošalyje „bulvarinius laikraščius“? Gerai, tebūnie - pasinaudokime Tavo siūloma wikipedija...
Taip ir padarysim, tik prieš tai atsakysiu į likusias Tavo mintis:

Citatos iš, vėl gi, lobistinio websaito manęs neįtikina.
Vėlgi, Tave kažkodėl įtikina citatos iš priešingos lobistinės pusės saitų. Kodėl? :DDD
Tik. Kai aš pateikiu kokį peidžą - aš ir neneigiu, kad jis pro-gun. Tuo tarpu, kai Tu pateiki kokį 'anti' peidžą – Tu vaidini, kad jis objektyvus...

Ar nemanau, kad tavo pozicija šiek tiek susijusi su tuo, kad tu „domiesi“ informacija būtent iš tokių websaitų? ;)
Taip, vienareikšmiškai. To aš neneigiu. Tačiau...
Nemanai, kad Tavo pozicija šiek tiek susijus su tuo, kad Tu šia tema išvis nelabai domiesi (na, iki šio momento), o žinai tik tiek, kiek „populiarioji žiniasklaida parašo“? ;) Iš esmės – vadovaujiesi emocijom (nepaaiškinamom baimėm), o ne žiniomis ir protu? Ne, atsakyti visai nereikia... :)))

Kalbant apie principus: o kodėl neprieštarauji, kad valstybė neleidžia žmonėms įsigyti tankų? Berods, pats nesi nuoseklus savo principuose. Kodėl savigynos ribą nubrėži ties kulkosvaidžiu, o ne ties branduoline galvute?
Nemanau, kad principai privalo būti absurdiški.
Pakartosiu: ribą aš nubrėžiu ten, kur kalba eina apie savęs ir savo artimųjų gynimą (žinoma čia vėl gali bandyt suvedinėt i tai, kad visa „Lietuva man giminės dėl to man reikia bombos“, bet tai ir vėl bus niekur nevedantis ad absurdum). Valstybės/visuomenės kaip visumos gynimas gi (imho) yra tai ką mes pagal „kontraktą“ pavedėm valstybei.
Nelabai įsivaizduoju situaciją, kada gali prireikti atominės bombos savigynai. Kaip (nežinau ar) pastebėjai, kulkosvaidį ir tą aš parašiau tik su „uragano išlyga“ (N.Orleane po uragano siautėjant gaujoms nutikdavo taip, kad vienam-dviems žmonėms tekdavo ginti savo būstą nuo didelės krūvos plėšikų. Pilnai automatinis ginklas net ir tokiu atveju realiai nėra niekuo itin geriau nei pusautomatis išskyrus (imho) du gan svarbius faktorius – serijom šaudančiu ginklu galima sukurt „ugnies užtvarą“ plius kai šaudoma serijom, tai „skamba“ labai baisiai (baisiau nei pavieniai šūviai :)). Jei atmetant tokį retą atvejį, tai nelabai matau, kam ir tas kulkosvaidis galėtų būt reikalingas savigynai...
Savigyna ir kariavimas labai labai labai daug skiriasi. Tiek „filosofiniu“ tiek ir praktiniu požiūriu. Gal dėl to ir ginklams yra keliami skirtingi reikalavimai.

Ir taip, aš manau, kad teises reikia riboti tiek, kiek būtina. Kad apsaugoti kitų teises. Ir aš manau, kad mano teisės kur kas geriau apsaugotos, kai gatvėje nesišlaisto gausybė ginkluotų žmonių.
Tai, ką Tu čia stengiesi racionalizuot, būtų galima išreikšti labai paprastai: „aš bijau ginklų“*.
O va aš ginklų nebijau (nes tai daiktai kurie patys, be žmonių, nieko nedaro). Aš bijau blogų žmonių (nesvarbu kuo jie ginkluoti). Ir tikrai nesijausčiau mažiau saugus (atvirkščiai – daugiau saugus), jei ginkluotų gerų žmonių gatvėje būtų daugiau (ir jei žinočiau, kad jie moka tais ginklais naudotis).
Ir šiaip... jokio realaus faktinio pagrindo Tavo baimėms nėra – legaliai turimų ginklų nuolat daugėja, bet nusikaltimų, padarytų panaudojant ginklą, skaičius nuo 2000 metų Lietuvoje iš esmės išlieka stabilus...

O apskritai visa šita „savigynos teorija“ paremta klaidingu kriminalistinės situacijos supratimu.

Tas dalykas vadinasi kriminologija. NE kriminalistika (tai visai visai kitas mokslas).
Kotais aš abejoju, kad Tu geriau „supranti situaciją“ negu aš, jei net pavadinimo nelabai žinai ;)

Taip, jei įsivaizduosime, kad yra tie „geri žmonės“, kurie niekada nedaro nusikaltimų, ir kuriems reikia ginklo savigynai, ir yra „nusikaltėliai“, kurie padaro visus nusikaltimus ir kurie vis vien turi ginklus, jei manysime, kad daugelis nužudymų įvykdomi profesionalių recidyvistų, iš anksto suplanavusių nusikaltimą ir apsirūpinusių ginklais – atrodytų, kad ginklas savigynai yra puiki idėja.
Taip iš esmės ir yra, jei imsime visus smurtinius nusikaltimus, o ne tik nužudymus
Kaip jau minėta anksčiau - Tavo logikoj yra viena yda (matyt yra ir daugiau :) ). Tai prezumpcija, kad ginklas yra skirtas gintis vien tik nuo nužudymo, o kitkam jis "nereikalingas". Kai tuo tarpu išties jis skirtas gintis ir nuo kitų sunkių nusikalstamų veikų, kaip kad: plėšimo, žaginimo, sunkaus sužalojimo etc.
Ir jei recidyvistas ruošiasi moterį „tik“ išžaginti, bet visai nesiruošia jos nužudyti, tai, bent jau mano nuomone, ji turi teisę gintis (imho išties – ji privalo gintis, bet šiuo atveju ne apie tai kalba). Ir jei nuo vieno vyro ji dar turi nedidelę teorinę galimybę apsiginti ir be ginklo... Nedidelę. Teorinę. Tai nuo daugiau...
Pagal vertinimus yra pranešama apie mažiau nei pusę pavykusių išžaginimų. O apie kiek nepavykusių (t.y. tokių, kur auka vienu ar kitu būdu sugebėjo apsiginti) Tavo nuomone yra pranešama? Nustebčiau jei susidarytų bent dešimtadalis procento.
Problema su tais „neįvykdytais nusikaltimais“ ir yra ta, kad apie juos labai sunku surinkti kažkokią statistiką – skirtingai nuo Tų pačių nužudymų.

Bet kaip jau ne kartą sakiau: statistika man būtų giliai px jeigu tektų ginti save ir savo artimus nuo nusikaltėlio kėsinimosi. NET jei pastarasis būtų ginkluotas ne šaunamuoju ginklu, o „tik“ peiliu ar beisbolo lazda.

Bėda, kad dažniausiai žmogžudystės įvyksta buitinio konflikto metu, tarp tų pačių eilinių „gerų žmonių“, be jokio planavimo ir pasiruošimo. Ir čia galimybė greitai ir nesunkiai pribaigti artimą savo tampa lemtingu kriterijumi, apsprendžiančiu, ar viskas apsiribos snukių daužymu, ar lavonu.
NET jei ir taip, NET jei šitas Tavo teiginys būtų visiška absoliuti ir nepajudinama tiesa – net ir tuo atveju tai NIEKO nepasakytų apie būtinumą uždrausti ginklus. Nes kalba eina tik apie pakankamai nedidelę dalį visuomenės. Nes, kaip matyt pats (tikiuosi) žinai butiniai nužudymai vyksta paprastai ne tarp „pačių iškiliausių visuomenės atstovų“, o tarp tam tikro gan specifinio „kontingento“...


Bet grįžkim atgal prie Tavo įmestos wikipedijos nuorodos ir pasinaudokim ja.

Tu teigi, kad ginklų skaičius neigiamai įtakoja nužudymų skaičių. Plius tu teigi, kad tai itin reikšmingas veiksnys įtakojantis nužudymų skaičių (kiek supratau ir visą nusikalstamumą irgi – bet dėl pastarojo dalyko galiu klysti). T.y. anot Tavęs - jei valstybėje daugiau ginklų, tai bus daugiau ir nužudymų.
Aš teigiu atvirkščiai. Imho ginklų skaičius nėra perdėtai reikšmingas veiksnys (nes esminis veiksnys vis tik yra žmonių mentalitetas) tačiau, jei kalbam būtent apie ginklus, tai imho ginklų skaičius teigiamai įtakoja smurtinių nusikaltimų skaičių. T.y. jei ginklų daugiau – smurtinių nusikaltimų mažiau (taigi ir nužudymų irgi).

Supaprastinant:
Tu sakai: More guns = more homicide.
Aš sakau: More guns = less homicide.

Jei imam tiesiog konkrečias valstybes rezultatai gali nebūti perdaug sakantys: Tu va lygini US su UK ir gauni vieną rezultatą, bet aš galėčiau pvz. lygint Jemeną su Kolumbija – ir rezultatas būtų priešingas.

Bet galima pabandyti palyginti ne atskiras valstybes, bet bendras tendencijas. Kas teisus, o kas ne, turėtų aiškiai matytis sugretinus Tavo pateiktą sąrašą su va šitu.
Jei Tu teisus – turėtų matytis akivaizdi tendencija, kad kuo daugiau valstybėse ginklų, tuo daugiau nužudymų. Žinoma kiekviena šalis turi savo specifiką, todėl konkretūs skaičiai gali būti įvairiausi, bet pati tendencija turėtų būti akivaizdi.
Jei teisus aš – tendencija turi būti atvirkščia.

Paėmiau (nieko neatrinkinėdamas ir nemanipuliuodamas) šalis iš „list by gun ownership“ sąrašo ir prie jų prirašiau nužudymų skaičius iš Tavo nurodytos lentelės (skaičiai apvalinti (tingėjau su tais po kablelio terliotis) – bet tai esmės nekeičia).


Country/Guns (per 100)/Homicide (per 100000)
US **/90/6
Yemen/61/4
Swiss/46/2
Iraq/39/21
Serbia/38/1
France/32/2
Finland/32/2
Canada/32/2
Sweden/32/1
Austria/31/1

Germany/30/1
N.Zealand/27/2
Saudi Arabia/26/1
Greece/23/1
Angola/21/40
Thailand/16/8
Australia/16/1
Mexico/15/10
South Africa/13/37
Turkey/13/6
Argentina/13/5
Italy/12/1
Pakistan/12/7

Spain/11/1
Russia/9/17
Ukraine/9/7
Brasil/9/26
Columbia/7/36
UK/6/2
Iran/5/3
Phillipines/5/4
India/4/3
China/4/2

Jau krenta į akis kokios nors tendencijos? Sakysi nelabai?

O jei pažvelgtume taip:
Pirmo 10tuko 'guns' vidurkis 43.3, 'homicide' vidurkis 4.2
Paskutinio 10tuko 'guns' vidurkis 6.9, 'homicide' vidurkis 10.1
(Likusių vidurinių 13-os 'guns' vidurkis 18.2, 'homicide' vidurkis 9.3)

Taigi... gautų rezultatų „paklaidoms“ nenurašysi. -> Pataisymas: ghoul, kuris geriau išmano statistiką patikslino, kad rezultatas statistiškai nereikšmingas (žr. komentarus)

Kadangi esi mąstantis žmogus – pats turėtum suprasti ką tai reiškia :)

Pakartokim: jei manytumėm, kad Tavo teiginys apie tai, kad ginklų turėjimas neigiamai įtakoja nužudymus šalyje yra teisingas, tada nužudymų skaičiaus tendencija lyginant įvairias valstybes turėtų iš esmės atkartoti ginklų skaičiaus tendenciją. T.y. daugiau ginklų – daugiau nužudymų.
Bet (primenu - žiūrime ne atskiras konkrečias valstybes, o bendras tendencijas) yra visai atvirkščiai – kuo daugiau ginklų, tuo nužudymų mažiau :)
Aišku, kad skirtingose valstybėse skaičiai labai skirtingi, bet bendra tendencija YRA akivaizdi.

Ok, dabar gal sakysi, kad tai nesiskaito ir kad reikia imt ne bendrą visų nužudymų skaičių, o tik nužudymų panaudojant ginklus skaičių?
Kaip minėjau – mano nuomone tai neteisinga, nes, kaip jau sakiau, cituoju:
nelogiška išskirti vien nusikaltimus susijusius su ginklais. Kodėl? Todėl kad mes būtent apie tai ir kalbam – ar ginklų minusai (kad juos panaudojant padaromi nusikaltimai) "atperka" tai, kad jais kažkas apsigina nuo smurto. Dėl to jei apie kažką kalbėt, tai apie bendrą smurtinių nusikaltimų skaičių.

Bet tarkim.
Ginklų skaičius valstybėse*** vs nužudymai ginklu****

Country/Guns (per 100)/Gun homicide(per 100000)
US *****/90/3.7
Swiss/46/0.6
France/32/0.4
Finland/32/0.9
Canada/32/0.8
Sweden/32/0.2
Austria/31/0.4
Germany/30/0.2
N.Zealand/27/0.2
Greece/23/0.6

Thailand/16/33******
Australia/16/0.4
Mexico/15/9.9

South Africa/13/74.6
Argentina/13/2.1
Italy/12/1.7
Spain/11/0.2
Ukraine/9/0.4
Brasil/9/10.6
Columbia/7/51.8
UK/6/0.3
Phillipines/5/9.5
India/4/0.9

Pirmo 10tuko 'guns' vidurkis 37.5, 'gun homicide' vidurkis 0.8
Paskutinio 10tuko 'guns' vidurkis 8.9, 'gun homicide' vidurkis 15.2 (net atmetus Kolumbiją ir PAR vidurkis gaunasi 3.2, kas lyginant su 0.8 yra keturis kartus daugiau – taigi apie „paklaidas“ kalba neina...).-> Pataisymas: ghoul, kuris geriau išmano statistiką patikslino, kad rezultatas statistiškai nereikšmingas (žr. komentarus)

Taigi. Ir pagal šitą palyginimą: daugiau ginklų – mažiau nusikaltimų. Ką pastarasis palyginimas dar parodo, tai kad kuo daugiau yra ginklų šalyje, tuo su jais atsakingiau elgiamasi...

Jei dar to nesupratai: aš ką tik Tave sumušiau Tavo paties pasirinktais ginklais.
Fair and square.

Jei čia šita diskusija išties buvo „racionali“, tai dabar Tu turėtum prisipažinti klydęs ir pripažinti savo pralaimėjimą. Nes visa kita ką sakysi, tebus bandymai išsukti uodegą...

p.s. Kita įdomi tendencija, kurią nesunku pastebėti, tai kad ginklų yra daugiau "išsivysčiusiose" valstybėse, negu tose "antrojo" ir "trečiojo" pasaulio. Įdomu - ką gi tai galetų reikšti? ;)

_____________________

* Nors, pripažįstu, galiu ir klysti: gal Tu tiesiog esi socialistas pagal savo vidinius politinius įsitikinimus ir tai niekuo nesusiję su baime? "Valstybė kaip motina turi rūpintis savo vaikais, nušluostyt jiems tekančia nosį, apginti juos nuo skriaudikų, bla bla..."... :)
**Kadangi apie Nigerijos nužudymus info nėra, tai ją išbraukiau iš lentelės (Bandžiau „ant greitųjų“ paieškot info, kiek ginklų turima Lietuvoj, bet radau tik tiek.)
*** Iš tos pačios lentelės.
**** 'Firearm homicide' iš čia. Nemanau, kad logiška būtų įskaičiuot savižudybes (mes pagal jas sėkmingai pirmaujam ir be ginklų) ar atsitiktines mirtis (nes kalbant apie atsitiktinumus tai aš linkęs būčiau tikėti (o tikrint tingiu), kad kuo daugiau ginklų, tuo daugiau atsitiktinumų su jais ir nutinka) .
***** Išmečiau iš lentelės visas valstybes apie kurių 'firearm homicide' nebuvo duomenų.
****** Beje, pas kai kurias valstybes ‚gun homicide‘ gaunasi didesnis nei ‚homicide‘ ankstesnėj lentelėj – taip yra todėl, kad duomenys šitose lentelėse skirtingų metų.

No Excuses.

“We started our research seeking men in their 20s who had never consumed pornography,” said Professor Simon Louis Lajeunesse. “We couldn't find any.”


What else could you expect? :)))

Žmogus šaudo - dievas kulkas gaudo...

Senokai rašiau apie ginklus ir savigyną, nors kaip tik buvo gera (nors liudna) proga apie tai vėl pakalbėt - žmogus nušovė savo anūką.

Ikiteisminis tyrimas išsiaiškins konkrečias aplinkybes ir priežastis, bet kai kuriuos bendrus dalykus galima pasakyti jau dabar.

Pirmas dalykas, kurį reikia pasakyti - turėti ginklą ir mokėti juo naudotis yra du visiškai skirtingi dalykai.
Jeff Cooper sakydavo “Owning a handgun doesn't make you armed any more than owning a guitar makes you a musician”. Mintis juk išties labai paprasta - vien turėti ginklą nepakanka - reikia mokėti juo naudotis.
Aš jau pora kartų rašiau apie 4 taisykles, tai dar kartą nesikartosiu, tik pabrėšiu, kad eilinį kartą tragedija įvyko dėl to, kad jų nebuvo laikomasi. O laikomasi jų nebuvo nes... greičiausiai tas šaulys jų tiesiog nebuvo mokytas.

Kai perskaitau tokį sakinį: "Bandydamas sulaikyti vagis, vyriškis juos pagąsdino šūviu, tačiau kulka pataikė į kartu su juo atėjusį nepilnametį", tai plaukai ant galvos stojasi...
Pradėkim nuo to, kad ginklas nėra skirtas gąsdinti. Žinau, kad krūva žmonių, kurie įsigyja ginklą įsivaizduoja, kad "jei ką, aš tik pagąsdinsiu", bet toks požiūris, nevyniojant į vatą, yra kvailystė.
Jei norima gąsdinti galima (reikia?) tą daryti žodžiu (pvz. rėkti "Aš esu ginkluotas! Stok!!! Šausiu!!!"). Vieną kartą derėtų atsikratyti tos iš tarybinių laikų "paveldėtos" nesąmonės, kad (prieš ginantis) pirmiausia "reikia šauti perspėjamajį šūvį (į orą)". Nereikia. Į orą šaudyti nedėrėtų jau vien dėl tos paprastos priežasties, kad tai kas pakyla į viršų - su laiku grįžta atgal. Ir nors grįžta ne visai su ta pačia jėga, kaip pakyla, tačiau nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms kas nors gali būti sužalotas (stipriai). Taip pat nedėrėtų šaudyt ir į žemę - dėl rikošeto pavojaus.
Išvis, nedėrėtų šaudyti niekur, kol nesi visiškai tikras į ką pataikysi. Clint Smith ne veltui sako "We don't shoot at sounds and shadows" - šaunama gali būti tik tuo atveju, jei taikinys visiškai aiškiai idetifikuotas ir jei jį visiškai neabejotinai norima sunaikinti. Tik tuo atveju.*


Summa sumarum:
1. Jei situacija pakankamai kritiška, kad būtų naudojamas ginklas - šauti reikia į užpuoliką.
2. Jei situacija nėra kritiška - nereikia šaudyt išvis (geriausia - išvis nemosikuot (nedemonstruot) ginklu).
3. "Gal aš geriau šausiu perspėjamąjį šūvį į orą"? Dar kartelį - šaudant "belenkur" (į orą, į žemę, pagąsdinimui etc.) galima pataikyt į beleką. O pašovus (juolab nušovus) pašalinį žmogų (jau nekalbant apie anūką) nelabai pasiteisinsi "aš tik pagąsdinti norejau...".

__________________
* Šitam kontekste verta taip pat paminėti, kad naktį geras prožektorius yra ne mažiau, o matyt net daugiau svarbus negu ginklas, nes deja, bet žmonės tamsoj mato prastai ir norint kažką matyti reikia pasišviesti.

Land of the free?

Šito dar nebuvau matęs...



Visokių blevyzgų prikalbėta (pvz. apie galutinį vergijos panainkinimą (wtf?)), bet ta gi jau "geroji dalis" maždaug ties 3:55 prasideda: "I pledge to be a servant to our president..." :/

Hmmm...


Ich schwöre Adolf Hitler unerschütterliche Treue. Ich schwöre ihm und den Führern, die er mir bestimmt, unbedingten Gehorsam. Adolf Hitler: Sieg Heil! *

____________________
*O kas gi čia? SS priesaika...

Laws that forbid the carrying of arms ... disarm only those who are neither inclined nor determined to commit crimes... Such laws make things worse for the assaulted and better for the assailants; they serve rather to encourage than to prevent homicides, for an unarmed man may be attacked with greater confidence than an armed man.

- Thomas Jefferson, quoting Cesare Beccaria ('On Crimes and Punishment')

Aš nieko prieš

Buvau šiandien per pietus duoti kraujo ("vėluoju" jau kokius 2 mėn., bet geriau vėliau negu niekad). Žmonių gerokai daugiau nei įprastai, bet absoliuti dauguma duoda kraują už pinigus - krizė akivaizdžiai jaučiasi :/
Kadangi aš duodu neatlygintinai, tai žmonių kiekis nėra jokia problema, nes vis tiek visur be eilės einu...

Bet šiandien toks vienas įdomesnis dalykas nutiko. Laukiu prie procedūrinio (ten kur jau turi imti tą kraują), seselė (?) baigia pildyti paskutinius duomenis sveikatos kortelėj... ir staiga klausia manęs:
- Ar Jūs nieko prieš, jei Jūsų kraujas būtų perpiltas konkrečiam asmeniui greitosios pagalbos ligoninėj?

Atvirai sakant, iš pradžių aš net nesupratau klausimo. Na, žodžius žinoma supratau ir ką jie reiškia sulipdyti į sakinį irgi supratau - bet va kokia to klausimo mintis - ne. Juk aš ir duodą tą kraują būtent su ta mintim, kad jį kažkam (kam jo reikia) perpils (o ne panaudos drabužių dažymui pvz.). Tai... kame klausimas?
Peklausiau dar keletą kartų - išties klausia būtent to, ko klausia...
Atsakiau:
- Aš nieko prieš.

Ir tik važiuojant atgal į darbą man pagaliau kažkaip "dašuto" kodėl klausia tokio keisto klausimo...
Nes juk yra žmonių (nebadysiu pirštais ;) ), kurie mano, kad kartu su krauju tu kitam žmogui atiduodi dalį savo "sielos" (ar ten kažko panašaus) ir paskui jis kaip "energetinis vampyras" gali iš tavęs "siurbti" tavo "gyvybines jėgas" :DDD
Na... ir ką čia pasakysi? Kai kurie žmonės tiki "žiauriu nematomu draugu", tai matyt ir toks tikėjimas - nieko nuostabaus.

Klausimas tik - o tai koks skirtumas ar tas duotas kraujas bus perpiltas vienam konkrečiam žmogui ar bus panaudotas bendrąja tvarka?


p.s. Kaskart stebiuosi tuo keistu jausmu, kuris apima "pridavus" kraują. Aš ne apie fizinius pojūčius (nors tas lengvumas, kuris apima, irgi toks savotiškas... ypatingas), bet apie tą keistą, tokį naivų ir kvailą pasididžiavimą savim savo paties akyse :))) nes padarei kažką išties Gero... ir galbūt (tik galbūt) išties kažkam išgelbėjai gyvybę....

Apie klausimų formulavimą

Vakar netyčiom bejunginėdamas TV kanalus užklydau ant LTV laidos 'Paskutinis klausimas'. Ilgai aš ten jos nežiūrėjau (kas gali iškęsti kvailas Dagio demagogijas?), bet akis rėžė vienas dalykas - ekrano apačioje matomas klausimas (cituoju iš atminties): "Ar iš pensininkų atimti pinigai išgelbės Sodrą? Taip/Ne?"...

Pasakysiu (kaip įprasta), kad aš joks nei viešųjų ryšių nei reklamos specialistas (nors ir turiu lentynoj diplomą iš vieno l.rimto "polittechnologinio" seminaro), bet atvirai pasakius... tokia klausimo formuluotė man "negerai kvepia".

Jei pabandyčiau paklausti, į ką toks klausimas orientuotas (kas jo "tikslinė grupė", t.y. ką jis turi "užkabint"), tai būtų akivaizdu, kad į tuos pačius pensininkus - jis skirtas sukelti pastarųjų pasipiktinimą ir paskatinti juos balsuoti (Ne!!!). Ką akivaizdžiai ir rodė balsavimo rezultatai - tuo metu, kai buvau įsijungęs, buvo 120 'Taip' ir 2700+ 'Ne'... O kiekvienas balsas - berods pora litų... (Kaip manot, ar būtų tokie balsavimo rezultatai, jei klausimas būtų suformuluotas neutraliau? Pvz. "Ar pensijų sumažinimas prisidės prie Sodros gelbėjimo?")


Melžti pinigus iš pensininkų?
"Visuomeninis transliuotojas", sakote?

There is a difference between what is wrong and what is evil. Evil is committed when clarity is taken away from what is clearly wrong, allowing wrong to be seen as less wrong, excusable, right, or an obligatory commandment of the Lord God Almighty.
Evil is bad sold as good, wrong sold as right, injustice sold as justice. Like the coat of a virus, a thin veil of right can disguise enormous wrong and confer an ability to infect others.

- John Hartung

Pirmasis Klonas

Ne, tai nebuvo avis Dolly ir net ne kokiataiten varlė.


Susimąsčiau šiandien (net keista, kaip tai anksčiau į galvą neatėjo?)...

Norint paimti vyro somatines ląsteles (pvz. šonkaulį :) ) ir iš jų gauti moterį, reikia ją klonuoti. Ir dar negana to - pries klonuojant reikia tas lasteles genetiškai modifikuoti (idant pakeisti lytį... hmmm... jau nekalbant apie tai, kad reiktu matyt siaip "pamiksuot" mažumele genus, idant ta moteris nesigautų vyro "dvynė"... su visa iš to išplaukiančia padidinta palikuonių išsigimimų rizika)...

Nesunku suprasti, kad pirmasis klonuotojas ir genetinis inžinierius (jei tikėtume krikščioniškomis dogmomis) buvo dievas.

Oj ne veltui krikščionys (pirmiausia žinoma katalikų bažnyčia, kaip jau įprasta) itin priešinasi žmogaus klonavimui (o ir genetinei inžinerijai irgi) - juk jų nuomone tai (turėtų būti) monopolinė (dievo) veikla :D

Mandagumo dilemos

Situacija į kurią pakliūnu netgi gan dažnai: sėdžiu kokiam nors vakarėlyje / bare / kitam pasisėdėjime. Kalbama kaip įprasta apie viską ir apie nieką. Ir staiga taip iš kalbos išeina, kad vienas koks nors žmogus ima kitiems aiškinti kokią nors "tiesą". Aš nekalbu apie "egzistencijos tiesas", o apie kažką palyginus paprasto kaip pvz. žuvį fugu, homeopatijos naudą, narkotikų žalą etc. - t.y. ne pakylėtus filosofinius dalykus, bet kažką visai realaus, bet tik tiek, kad daugumai žmonių nežinomo (kadangi jie į tai niekad nesigilino).

Ir nors aš nesu "visažinis", o bet tačiau mėgstu pasidomėt įvairiausiais dalykais... ir gaunas, kad kartais klausausi žmogaus ir kraupstu, kaip jis visiškai, totaliai, absoliučiai nusišneka - akivaizdu, kad perskaitė kažkokį straipsnelį lietuviškoj "spaudoj" ir iš to susidarė "nuomonę", kuri neturi nieko bendro su tuo, kaip viskas išties yra... O žmogus šneka visiškai užtikrintai, 100proc. įsitikinęs savo neklystamumu, vartoja visokius protingus žodžius (kurių reikšmės, panašu, pats nelabai supranta iki galo)...


Klausimas žinoma yra tas: o ką gi tokiu atveju daryti?

Jei tai būtų kokiam forume (neakivaizdžiai), tai galima būtų imti ir jo pasisakymą išrankioti į sudedamąsias dalis*, bet kai akivaizdžiai?
Jei žmogus tik truputėlį klystų detalėse - galima jį būtų subtiliai pataisyt... bet kai jis klysta absoliučiai totaliai? Nepasakysi gi tokiu atveju "Tu čia truputelį suklydai...", o toliau paaiškinus paaiškėtų, kad tas "truputėlį" reiškia, kad jis visiškai nusišnekėjo?

Tai va tokiu atveju sėdžiu-tyliu-kraupstu ir galvoju ką čia dabar daryt. Mandagumas neleidžia suvarinėt kito žmogaus net ir pabrėžtinai mandagia forma (pagaliau jei vakarėlis, tai visi aplink gi "draugai")... o ka reiktų daryt neaišku.
Nes kai jis išdėsto tas "tiesas", tada ir visi kiti patiki, kad taip ir yra... ir tokių "žinovų" atsiranda dar daugiau. Ir jie paskui kitiems tas "tiesas" perduos...

Tataigi.

______________________
* Ką aš paprastai ir linkęs daryti jei netingiu... Bandydavau taikyti dialektinius metodus (klausti žmogaus "jei tarkim tavo teiginys teisingas, tai tada išeitų kad teisingi ir teiginiai A, B ir C? Ar taip?"), bet paprastai susidurdavau su nenoriu pabandyt pamąstyt ir paieškot atsakymų į iškeltus klausimus... na, is serijos "tu negudrauk, pirštu parodyk" :DDD

Religious faith represents so uncompromising a misuse of the power of our minds that it forms a kind of perverse, cultural singularity— a vanishing point beyond which rational discourse proves impossible.

- Sam Harris

Kul'tura

- Dobryj den'. Eto prachechnaya?

- Prachechnaya chuyachechnaya - eto ministerstvo kultury!

/senas anekdotas/

Buvau šiandien "Delano". Jei tiksliau tai ne "Delano", bet "CanCan" "picerijoj" kuri Gedimino prospekte (ji per pietus dirba kaip (anksčiau ten buvęs) "Delano")... Buvau jau po gan ilgo tarpo.
Pastoviniavau, pažiūrėjau, kas yra repertuare, o paskui tvarkingai atsistojau į eilutę laukti savo eilės, kad galėčiau pasakyti kokį patiekalą noriu gauti. Atėjo mano eilė ir moteris dirbanti už ten tą padavėją - maisto dalintoją paklausė: "Ko Jums?". Atsakiau maždaug: "Kažkokį ten gabalą užkeptą grybais" - ir parodžiau ranka, kur tas maždaug gabalas turėtų gulėti, nes aš buvau gan toli nuo jo (kaip minėta - stovėjau eilėje, o prieš mane stovėję žmonės dar nebuvo spėję atsiimti savo patiekalų).

Toliau ji man pasakė: "Tai prieikite čia."
Ir va dabar, kai tai parašau, tai atrodo visai nieko įspūdingo, nes... parašyme neatsispindi intonacijos. O juos šiuo atveju labai daug lemia. Kadangi tai nebuvo pasakyta mandagia malonia prašymo intonacija, tai buvo paliepimas - įsakymas. Ir dar netgi su vos slepiamu suirzimu.

Galima būtų žinoma numot ranka: "kam nebūna blogų dienų". Bet šiu atveju kalba eina greičiau apie žmogų, kam gerų dienų nebūna. Aš jau ne pirmą kartą pastebėjau, kad nuėjęs ten, aš jos visad vengiu, kadangi man su ja yra nemalonu bendrauti - stengiuosi visad stoti į kitą eilę nei ji (aptarnauja).
Nes ta moteris, kuri kiek suprantu dirba ten brigadininke (kaip tai pas juos besivadintų), visada taip elgiasi. Ir su visais. Visada visiems įsakinėja, visada nepatenkinta. Ir jei pavaldinių atžvilgiu toks elgesys dar gali būti kažkiek suprantamas (nors, bent jau mano nuomone, įmanoma žmonėms vadovauti ir apseinant be šunų dresavimo komandų), tai klientų atžvilgiu - vargu bau.

Šiandien, kadangi ji man sugadino šiaip jau gerą lig tol buvusią nuotaiką, aš jai apie tai užsiminiau - paklausiau: "Ar Jums kas nors sakė, kad Jūs elgiatės su klientais, kaip su pavaldiniais?". Klausimą ji tiesa suprato iš kokio trečio karto, bet net ir tada nematė jokių problemų savo elgesyje: "Aš Jūsų tik paprašiau prieiti..."...

A-ha. Tikrai.

Pedotema

Lietuvoje sutikimo (lytiniams santykiams) amžius yra 14 metų. Dabar kai šis pedofilijos skandalas taip nuskambėjo jau pasigirsta Seimo narių šūkiai, kad reiktų jį padidint iki 16 metų. Moralistai, kurių dažnas bus katalikas, tą sutiktų džiaugsmo šūksniais.
O dabar klausimas: kur Europoje yra žemiausia sutikimo amžiaus riba? Jei kas netingi, gali pagooglint, o tiems kas tingi, pasakysiu, kad... Vatikane. 12 metų. Visi, kam tai pasakau, išplečia akis nesuprasdami (ir nelabai tikėdami), kam Vatikane išvis tai reikalinga... bet taip yra. Čia tenka žinom prisiminti katalikinius pedofilijos skandalus (kaip sarkastiškai juokauja Ch.Hitchens "no child's behind left"), bet tai nėra mano esminis akcentas šiuo atveju...

Kita.
Po Kedžio istorijos Lietuvoje baisiausias pasipiktinimas pedofilų "klanais". Net vaikiški žurnalai spausdina nesąmoningus komiksus. Tačiau...
Vyksta "Lietuvos talentų" pusfinalis ir jame be konkurencijos laimi mergaitė (vaikas). Šokanti pagal muziką "I know you want me... You know I want'cha..." ir visai ne mergaitiškai, o moteriškai besiranganti bei bekraipanti sėdimąją. Už ją balsavo daugiausia žiūrovų.
Sakot "pedofilų klanai"? Nežinau ar čia dar reikia komentuoti.


Ir... hmmm...
As linkęs apie save galvoti, kaip apie humanistą.
Tačiau, nors tai ir neskambės itin politkorektiškai, aš manau, kad yra didesnių vertybių negu gyvybė...


Tai tiek tos įžangos. O dabar apie atskirus klausimus susijusius su pedofilija:


Dėl amžiaus ribos. Dėl to, kokia yra "teisinga".
Kaip minėta, moralistai matyt pasisakytų už 16 metų (gal net dar daugiau... ir griežčiau... lytiniai santykiai tik po vedybų?). Mastantys žmonės atkreiptų dėmesį, kad šiais laikais "pradėti lytinį gyvenimą" 14 metų gal dar ir nėra taisyklė, tačiau tai nieko jau nestebina. Ir taip, yra tokių, kurie pradeda ir anksčiau - ir be jokios suaugusiųjų "pagalbos". O net jei ir su pastarųjų pagalba - dabartinės trylikametės taip prisimaliavoja, kad nelabai atspėsi (kol nepakliūsi į teismą ;) ), kad jai ne 16... Tai tas "teisingas amžius" tada yra 12, kaip mus ir "moko" Šv. Sostas?
Irgi ne. Nes kai kurie 16-mečiai dar nėra pakankamai subrendę "tam"...
Manau akivaizdu, kad jokio "teisingo" amžiaus nėra ir būti negali. Kiekvienas žmogus lytiškai ir protiškai (su)bręsta skirtingai. Pasirinktas įtvirtinti teisės aktuose amžius tėra kažkokstai (vykęs arba nelabai - priklausomai nuo požiūrio) kompromisas...
Ar tai geriausias įmanomas sprendimas? Mano galva - ne. Mano nuomone, jis jau atgyvenęs. Tas kompromisinis amžius "ateina" iš XX a. vidurio, kai mokslas (psichologija & co), sakykim taip, dar nebuvo tiek pažengęs, kaip dabar.
Mano nuomone logiškiausias (vienintelis logiškas?) sprendimas yra (neatsisakant metų kaip tam tikro "bazinio dydžio" įtvirtinimo) kiekvienu atveju vertinti brandą individualiai. As nesu didelis specialistas bes gal išties kai kurie žmonės subręsta "tam reikalui" 11 metų kai kiti tik 22-erių (jei žinoma tokių yra)? Nelabai matau nei kodėl turėtų būti baudžiamas tas, kas "pažino" ta perdėtai išsivysčiusią 11-metę, nei kodėl turėtų būti nebaudžiamas tas, kuris "pasinaudojo" perdėtai infantilia 22-mete (tikiuosi visiems akivaizdu, kad čia hiperbolė kuria tiesiog siekiama iliustruoti mintį?). Pagaliau galima net įtvirtinti žirkles: jei asmuo jaunesnis nei (pvz.) 11 metų ar vyresnis nei (pvz.) 18 metų - jokių klausimų nekyla. O jei patenka į tą "tarpą" - sprendžiama individualiai...


Pedofilija ir homoseksualumas.
Kaip minėta - mėgiamas katalikų argumentas kalbant apie homoseksualių asmenų teisę tuoktis.
Apart to, kad tai akivaizdi logikos klaida ("slippery slope"), reikia pasakyti, kad daroma esminė klaida vertinime.
Sąvokoje "lytiniai santykiai su vaiku" problemos esmė glūdi ne žodžiuose "lytiniai sanykiai" (kaip atrodo katalikams - kas nenuostabu žinant jų "santykius" su "lytiniais santykiais"), o žodžiuose "su vaiku".
Problema ne tame, kad kažkas uzsiima sesku, o tame, kad tai daroma su asmeniu, kuris tam nėra subrendęs, kuris negali nei suprasti, nei įvertinti, nei sutikti su tuo, kas daroma. Todėl kad jis per jaunas. Todėl, kad jis vaikas.
Ir čia slypi esminis skirtumas nuo homoseksualių asmenų - pastarieji, būdami du suaugę asmenys, gali patys spręsti kuo jie nori užsiimti. Ir niekas (joks moralistas) jiems neturėtų nieko nurodinėti.
Tai yra tiek paprasta, kad to nesuprasti įmanoma tik būnant keistai perdėtai "susirūpinus" savo ir visų aplinkinių lytiškumu, tik gebant mėgautis atskiru žodžiu lyg kiekvienu uždraustojo vaisiaus kąsniu.
Kitas "niuansėlis" būtų tas, mergaičių tvirkinimas vis tik pasitaiko geroooookai dažniau nei berniukų (ir čia vien ta statistika, kuri žinoma - o kiek nuskriaustų mergaičių lieka nežinomų? Juk tikimybė, kad apie nuskriaustą berniuką mūsų homofibiškoj visuomenėj bus pranešta yra gerokai didesnė, nei apie mergaitę (nes pastaroji dažnu atveju "bus" "pati kalta", jau nekalbant apie tai, kad globėjai nenorės jai daryti "dar didesnės negarbės" (įdomu, a'ne? Jei buvo nuskriaustas berniukas - jam tai nėra negarbė (tiesiog vargšas vaikas buvo nuskriaustas), jei mergaitė - jau yra))) - taigi ir kaltint homoseksualus dėl pedofilijos kaipo ir nėra didesnio pagrindo nei heteroseksualus. Bet nepaisant to, "delfinio" pavyzdžio komentatoriai netgi Kedžio istorijoj (kur, primenu, mergaitę (galimai) tvirkino vyrai), sugeba prikergti homoseksualus, kaip grėsmę visuomenei... :/



Gal dar pora žodžių apie "chemininę kastraciją"...
Apie moralinius ir teisinius šio reikalo aspektus jau kalbėta nemažai. Tik va, ką aš norėčiau išgirsti, tai psichologų nuomonę šiuo klausimu. Nes bent jau aš įtariu, kad iš tos cheminės kastracijos (net jei išties būtų įmanoma ją realizuoti) nebūtų tiek tos naudos, kaip tikimasi.
Jei paklausytume/paskaitytume kas yra kalbama/rašoma apie pedofilų "motyvaciją", tai ten kalba eina apie visokias "tyrumas", "nepaliestumus" etc. Tas man, atvirai pasakius, kelia tam tikrų abejonių dėl to, kad seksualinis motyvas yra pagrindinis šiuo atveju.
Jau pakankamai gerai žinom, kad moters žaginimo atveju lytinis potraukis, nors ir vaidina itin svarbų vaidmenį, tačiau, vis tik, jis nėra lemiantis - gerokai svarbiau žagintojui yra pasitenkinimas, kurį jis patiria iš savo valios primetimo.
Turiu kažkaip įtarimų, kad panaši situacija visai gali būti ir su vaikais - o tokiu atveju bijau, kad lytinį potraukį mažinančių vaistų vartojimas niekuo perdaug nepadės, nes net ir nejaučiant jo vaikai vis tiek išliks "tyri ir nepaliesti"...




O šiaip... man tai keista. Vaikų lytinis auklėjimas Lietuvoj yra "tabu". Ką ten auklėjimas... tėvai bijo, kad jų vaikai jų nuogų nepamatytų... Vaikai žingeidūs... pagaliau visi mes vaikystėj "gydytojus" žaidėm. O tas "tabu" sukurimas nieko gero neduoda.
Paskui ir gaunam situaciją, kai pedofilai naudojasi tuo, kad tie vaikai nieko apie tai nežino ir nesuvokia, kas leistina, o kas ne... "Neimk iš dėdes saldainio"? Na gerai, vaikas neims. Bet jei tas dėdė visai ne saldainį duoda - tai jau galima imti? O norint paaiškint, kad negalima, reikia paaiškint kodėl...
Ne, aš nesiūlau penkiamečiams detaliai aiškinti apie lytinius organus bei santykius. Bet daryti iš to "baubą", "tabu" ar "uždraustąjį vaisių" pagaliau? Mano galva tai irgi ne visai "tas" sprendimas.



Gal tiek.

I'd take the awe of understanding over the awe of ignorance any day.

- Douglas Adams

Shake off all the fears of servile prejudices, under which weak minds are servilely crouched. Fix reason firmly in her seat, and call on her tribunal for every fact, every opinion.

- Thomas Jefferson

Juoda, balta ir valstybes tarnyba

Paskaičiau čia vienam bloge įrašą ir norėjau trumpai pakomentuot... bet kai pradėjau rašyt gavosi ne taip jau ir trumpai ir net truputį į pievas ;). Tai įmetu tą komentarą taip pat ir čia atskiru postu:

Del pačios posto temos... Mane visad stebina, kaip žiniasklaida žaisdama skaičiukais užmiršta, pavadinkim taip, "inerciją"... (ar tyčia jos nepastebi)
Darbuotojų skaičiaus mažinimas valstybės tarnyboj nevyksta akimirksniu. Tarpas tarp sprendimo priėmimo ir išmetimo žmonių į gatvę berods 4 mėn (ir jei ką - tai teisinė garantija, o ne "vilkinimas"). Ir tos apsimestinės "viltys", kad va rytoj skaičius bus mažesnis ketvirtadaliu nei kad buvo vakar... naivus?
Panašiai ir su atlyginimų mažinimais: jei atlyginimas sumažintas nuo lapkričio pirmos, tai akivaizdu, kad statistikoje už spalį to (eilinio) sumažinimo nesimatys. Ane? :))) Pasirodo - ne.

Šitas (žemiau) tai man patiko :)

"Antra, darbuotojų skaičiaus mažinimas iki tam tikro lygio yra netgi sveikintinas procesas, nes taip darbą palieka mažiausiai produktyvūs darbuotojai, priimti ir abejotiną naudą nešę tik ekonominio bumo laikotarpiu."
Tokią neabejojančią nuomonę (kalbant apie valstybės tarnybą Lietuvoje) gali išreikšti tik tas, kas neturėjo laimės susipažinti su tuo kaip ji iš vidaus atrodo, ta "valstybės tarnyba" :)))

Aš vis kartoju, kad sumažinus valstybės tarnautojų 2x, o likusiems pakėlus atlyginimus 1.5x būtų ir pinigų sutaupoma ir padaroma daugiau (ir geriau). (Jei darant tą protingai - t.y. kalba turi eit ne tik apie mažinimą, bet ir apie perpaskirstymą "etatų". Nes dabartiniu metu, nors ir yra daugybė tų, kurie imituoja darba, rašinėja pirmyn atgal niekam nereikalingus popiergalius ir kitaip š mala (ir kurie yra tas chrestomatinis žiniasklaidos peikiamas "valdininkas"), yra taip pat ir nemažas kiekis valstybes tarnautojų, kurie "aria" iki "kraujo iš nosies" (dirba ir už tuos "poilsiautojus" irgi), bet tai neatsispindi nei jų darbo vertinime (finansiniam ar kitokiam) nei žiniasklaidos priemonėse).

Taigi, aš lyg ir visom keturiom "už", BET.
1. Nelabai įsivaiduoju, kaip realiai tą mažinimą būtų galima atlikt, kai dabartiniu metu karjerą sėkmingiausiai daro visokie partiniai "kolegos", žmonų draugės, asmenys su talentu tuščiažodžiauti ir imtuoti didelį darbą bei svarbą ir šiaip turintys lindimo be muilo gebėjimus...
Kažko manau, kad net ir atliekant mažinimą pastarasis kontingentas realiai turės didesnius šansus išlikti už nemuiliną, neturintį gero užnugario specialistą (profesionalą)...
2. Nemanau taip pat, kad krizė - tinkamas momentas išmetinėt žmones į gatvę. Ir ypač iš valstybinių institucijų.
Nepamirškim, kad žmonių motyvacija dirbti valstybei visą laiką buvo maždaug tokia: nesvarbu, kad uždirbu mažiau nei (analogiškas specialistas) privačiai, tačiau turiu rimtesnes garantijas (įskaitant ir garantiją, kad tavęs neims ir neišmes į gatvę tiesiog šiaip sau). Ok, žinoma visad buvo kažkokia nedidelė dalis tokių, kurie įsivaizduodavo, kad "nieko neveiksiu užtat atlyginimą gausiu", bet nemanau, kad apie juos verta kalbėt (juos vertėtų tiesiog išmest, bet vėlgi susidurtume su minėtom problemom).
Dabar gi valstybė praranda šį stabilumo įvaizdį... ir įgauna didelių abejonių dėl savo, kaip darbdavio, patikimumo.


Tiems kam atrodo, kad vykdomas valstybės tarnautojų skaičiaus mažinimas "nerimtas", aš siūlau pažvelgt į tai iš to valstybės tarnautojo, kurio instituciją dabar naikina (o tokių institucijų ne viena ir ne dvi) pozicijų... Jam kažkaip bijau, kad neitin rūpi statistika, kuri atseit sako, kad tarnautojų skaičius sumažėjo "nežymiai"... Jis žino, ką tas mažėjimas reiškia ne skaičiukuose, o realiai.
Jis žino, kad jį nuo Naujųjų atleis. Tiesiog išvys į gatvę. Be jokių šansų susirasti darbą. Per patį šildymo sezoną, kai labiausiai reikia pinigų...
Jeu girdžiu šūksnius apie tai, kad tai niekuo neisiskiria nuo bet kokio darbuotojo privačiam versle, kuris (kaip įprasta) ateidamas dirbti iš anksto yra parašęs prašyma "savo noru" atleisti iš darbo. Galbūt.
Bet paklauskim savęs: koks stimulas tam valstybės tarnautojui, kurį netrukus išmes, stengtis ir dirbti? Bandyt padaryt kažką Gero Lietuvai?
Ar pagaliau - koks jam stimulas neimti kyšių, jei jis žino, kad jį vis tiek po poros mėnesių išmes basą ant ledo? Na taip... moralė. Tik. Bet ar jam atrodo morali jo paties valstybė, kuri jį sunkiausiu metu meta į gatvę - klausimas atskiras.

Kas iš to išplaukia?
Krizė baigsis (kada nors). Ir paklauskim savęs, ar tas (tikrai sąžiningas ir geras - nes taip, tokių valstybės tarnyboj yra, ir nemažai - kad ir ką berašytų žiniasklaida) specialistas, kuris buvo išmestas iš darbo pačioj krizės duobėj, kai darbą susirasti yra sunkiausia (juolab jei tuo tarpu koks nors "pateptasis" nors ir neitin kompetentingas liko vietoj jo)... ar jis galvos apie darbą valstybei? Vargu bau... galvos tie, kur "nieko neveiksiu užtat uždirbsiu" arba "pasisemsiu į kišenę"...
Ir paėjus porai metelių žiniasklaida tik dar labiau dejuos, kad valstybės tarnyboj niekas nedirba, korupcija auga... na ir t.t.



Hmmm... turėjo būt trumpas komentaras, bet prirašiau mažumėle :)))

Šiaip, ką aš bandau pasakyti... nėra čia viskas tik juoda ir balta ir taip labai jau paprasta, kad išmetei valstybės tarnautojus ir gyvenimas Lietuvoj pagerėjo - vieni pliusai...
Kažkaip dažnai atrodo, kad nieks nesusimasto apie to viso kainą...