Vis tiek idomu.
Internetas. "Vieta", kur sukaupti tokie kiekiai infoamcijos kiekvienu ir bet kokiu klausimu, kiek niekada zmonijos istorijoje jos nebuvo "vienoj kruvoj".
Tai lyg ir turetu buti privalumas - protingam zmogui tai suteikia su niekuo nesulyginama galimybe dometis, analizuoti ir daryti isvadas. Bet.
As kartais klausiu saves: ar tas visuotinis aplinkui matomas nutuupejimas yra tik iliuzija? Gal tai nera kazkas kas isties vyksta, o tiesiog taip man atrodo, ir taip atrode panasiems i mane pries 100, 200 ir dar ten kiek metu?
Bet paskui vel pamatau, kad kai kuriems zmonems net internetas, kuris turetu lygtai skatinti mastyma, atlieka visiskai atvirkscia vaidmeni - atstoja ji (mastyma). Kadangi jame yra "atsakymai i visus klausimus", tai mastyt kaip ir nereikia - galima tiesiog perskaityt, ka kazkas kitas ten jau parase (nors jis gal irgi nebutinai maste, o tiesiog perrase is kazkur kitur tam paciam internete... ir nebutinai be klaidu... ir tos informacijos kokybe, net jei pradzioj ir buvo, tolydzio prasteja... "sugedes telefonas"?) - nuomones nereikia formuotis, ja galima gauti saukstu it vaikiska tyrele.
T.y. vieniems zmonems, tas pats instrumentas suteikia neribotas galimybes tobuleti, kitiems - ne maziau neribotas galimybes... degraduoti matyt.
Ir nepaisant to, kad zmones su "isejimu i interneta" isivazduoja, kad jie gerokai protingesni uz ta "pilkaja mase", "runkleius" etc. tai nebutinai ir ne visada yra tiesa.
Tai zinoma nera naujas procesas. Galim manyti, kad jis buvo visada - ta pati vaidmeni is esmes atlieka religines dogmos, kurios net nebutinai turi buti uzrasytos popieriuje. O atsiradus radijui ir veliau televizijai tai isvis tapo neisvengiamybe: "RABOTAJUT VSE RADIOSTANCYI SOVETSKOGO SOJUZA! GOVORIT MOSKVA!" (nors demoktratiniam vakaru pasaulyje situacija nesiskyre ISVIS - smegenys buvo plaunamos taip pat sekmingai kaip TSRS). Dar ir dabar absoliuti dauguma lietuviu yra tikri (ka rodo apklausos), kad jei kazkas buvo pasakyta per televizoriu, tai tai yra tiesa ir yra butent taip, kaip buvo pasakyta. Nekitaip.
Sia prasme internetas zinoma turi nemaza privaluma - deka to, kad ten informacijos yra tokia daugybe, visada galima rasti daugybe (ne dvi ar tris, ar isvis viena "teisinga") nuomoniu kiekvienu klausimu ir tai leidzia, turint noro, paciam darytis isvadas...
Nors jokiu budu nesakau, kad tai yra butina :)))
2007-12-23
Tautine valstybe, atomine bomba ir ES
Tautines valstybes ideja, kaip zinia iskyla ~XVIII amziuje (paprastai tai siejama su Prancuzijos revoliucija, kai pirma ,karta valstybe imta identifikuoti su tam tikra tauta, bet ne su asmeniu (valdanciaja dinastija)... tautos suvereniteto, tautu apsisprendimo teise ir t.t. ir pan... (Galima zinoma bandyt kazkokias istakas izvelgti kad ir antikinej Graikijoj, bet ten irgi viskas suivede i gyvenamaja vieta (miesta), o ne i tautiskumo msavybe, kaip tokia)).
Taigi siai dienai ji yra tik kiek daugiau nei 200 metu senumo (laikas lyg ir nedidelis, bet atsizvelgiant i vis greitejancius progreso mastus, ne toks jau mazas). Ji atrodo nepakeiciama ir imperatyvi. Ideja, kuri stovi matyt vienoj eilej su fundamentaliomis zmogaus teisemis. Net tokia valstybe, kaip pvz JAV, kur is esmes tauta kaip tokia (kaip ja suprantam mes Europoje) neegzistuoja ir net negali egzistuoti - vis ties susikuria surogata - "tauta", kuri vadinasi "amerikieciai".
Dabar gi uzmeskime aki i Europos Sajunga. Nepaisant to, kad as lyg ir ES specialistas, as save ivardinu vienareiksmiskai kaip euroskeptika - kad mano poziuris i ES skeptiskas. (Bent jau lyginant su kitais zmonem (ypac Lietuvoj), tai cia matyt svelniai pasakyta. Nors jei nelyginant su kitais, tai mano nuomone jis tiesiog imanomai objektyvus - as nelinkes nei matyti vien blogi, kaip tie asmenys, kurie dazniausia ivardija save skeptikais, nei vien geri, ka daro eurosalininkai. Jis buvo skeptiskas, dar pries gerus penkis metus iki stojimo, kai Lietuvoj dauguma zmoniu (ka ten zmoniu - net ministru) visiskai tuo nesidomejo... Kalba ne apie tai, tik norejau paaiskint pozicija). Ir as labai skeptiskai ziurejau i Lietuvos stojima i ES. Taciau nepaisant viso mano skeptiskumo as taip pat buvau visiskai isitikines, kad tai yra neisvengiama ir butina. Argumentai aiskus: saugumas (politinis ir karinis), ekonominiai privalumai bla bla (reklamas visi zinom). Taciau man paciam buvo akivaizdu, kad jie nepakankami. Turejo buti dar kazkas dar kazkoks veiksnys, salygojes mano isitikinima tuop imperatyvumu. Ir nors negaliu pasakyt, kad jau viska iki galo supratau, taciau bent jau vienas dalykas isryskejo...
Kuo cia deta atomine bomba?
Isties dabar jau WWIII su atominio ginklo naudojimu (ir kas is to isplaukia, zmonijos (bent jau absoliuciai didziosios jos dalies) sunaikinimu) pavojus kaip ir nuslinko i antraji... na matyt i koki gal 57 plana. Bet...
Atominio ginklo atsiradimas reiske pirma realia galimybe susinaikinti. Ir ne atskiriems zmonems ar ju grupei, bet visai zmonijai. Ir net nesibaigus WWII ryskejant konfrontacijai tarp "rytu" ir "vakaru", mastantiems zmonems (N.Bohr'ui, L.Szilard'ui, veliau ir R.Oppenheimer'iui) tapo akivaizdu, kad isties yra problema, kuri turi buti kazkaip isspresta. Ir issprest ja buvo imanoma, tik vienu budu - sukuriant kazkoki visa zeme apimanti mechanizma... kad ir kas tai butu, kad ir kaip tai atrodytu. Nes kai kalbam apie atominius ginklus, tai jau kalbejimas is savo "tautos" (kad ir kaip mes ja garbintumem) poziciju tampa maziausiai kvailas - nes tai tikrai ne tie ginklai kurie leidzia atrinkineti zmones pagal tautybe. Ziurint is atomines bombos poziciju visa zmonija yra viena tauta (nepaisant ne tik tautiskumo, bet ir odos spalvos, lyties, seksualines orientacijos na ir t.t.).
(Kaip zinia buvo nueita shunkeliu - pasukta i ginklavimosi varzybas... tarpusavio susinaikinimo gresme ir visa kita... Nors is ties jau tada mastantys zmones teige, kad jei butu pasukta sia linkme, tai negaletu buti vertinama kaip sprendimas - tai tik butu pereinamasis etapas i vieninteli imanoma sprendima)
Va taip va viskas ir sulimpa i viena gumula... Akivaizdu, kad siuolaikiniame pasaulyje (net be atominio susinaikinimo gresmes (nors ji niekur nedingo ir isties jau niekada nedings, net ir sunaikinus visus branduolinius uztaisus), o jau vien deka tarkim interneto) tautine valstybe, pati jos ideja, tolydzio ir uztikrintai tampa oksimoronu. Sis procesas taip pat visiskai akivaizdziai kuo toliau, tuo labiau greiteja. Ir cia, nepaisant visu federatyvumo priesininku nuogastavimu ES yra akivaizdi progreso apraiska...
Taigi... nors mano nuomone, sis projektas yra bergzdzias ir galutiniame variante nebus gyvybingas, taciau jis jau dabar parodo, kur keliaujam - i vieninga visus zemes zmones apjungianti darini, kad ir kaip jis atrodytu, kad ir kaip jis besivadintu, kad ir kokiais principais jis butu pagristas, kad ir kiek tas procesas beuztruktu. Ir kad ir kaip tai dabar dabar atrodytu beprotiskai fantastiska ir kvailai neimanoma.
Tautine valstybe jau atgyveno (nors galima prognozuot, kad dar koki simta kita trecia metu ji vistik neisnyks).
Ir tai yra Imperatyvas.
p.s. O kalbant apie tautiskuma. Kaip jau rasiau... jis kazkur cia, sirdyje. Ir nors as, kaip ir visi kiti ginsim (ir turim ta daryt) ta musu Lietuva nuo bet kokiu (net labai draugisku) kesinimusi, bet...
Taigi siai dienai ji yra tik kiek daugiau nei 200 metu senumo (laikas lyg ir nedidelis, bet atsizvelgiant i vis greitejancius progreso mastus, ne toks jau mazas). Ji atrodo nepakeiciama ir imperatyvi. Ideja, kuri stovi matyt vienoj eilej su fundamentaliomis zmogaus teisemis. Net tokia valstybe, kaip pvz JAV, kur is esmes tauta kaip tokia (kaip ja suprantam mes Europoje) neegzistuoja ir net negali egzistuoti - vis ties susikuria surogata - "tauta", kuri vadinasi "amerikieciai".
Dabar gi uzmeskime aki i Europos Sajunga. Nepaisant to, kad as lyg ir ES specialistas, as save ivardinu vienareiksmiskai kaip euroskeptika - kad mano poziuris i ES skeptiskas. (Bent jau lyginant su kitais zmonem (ypac Lietuvoj), tai cia matyt svelniai pasakyta. Nors jei nelyginant su kitais, tai mano nuomone jis tiesiog imanomai objektyvus - as nelinkes nei matyti vien blogi, kaip tie asmenys, kurie dazniausia ivardija save skeptikais, nei vien geri, ka daro eurosalininkai. Jis buvo skeptiskas, dar pries gerus penkis metus iki stojimo, kai Lietuvoj dauguma zmoniu (ka ten zmoniu - net ministru) visiskai tuo nesidomejo... Kalba ne apie tai, tik norejau paaiskint pozicija). Ir as labai skeptiskai ziurejau i Lietuvos stojima i ES. Taciau nepaisant viso mano skeptiskumo as taip pat buvau visiskai isitikines, kad tai yra neisvengiama ir butina. Argumentai aiskus: saugumas (politinis ir karinis), ekonominiai privalumai bla bla (reklamas visi zinom). Taciau man paciam buvo akivaizdu, kad jie nepakankami. Turejo buti dar kazkas dar kazkoks veiksnys, salygojes mano isitikinima tuop imperatyvumu. Ir nors negaliu pasakyt, kad jau viska iki galo supratau, taciau bent jau vienas dalykas isryskejo...
Kuo cia deta atomine bomba?
Isties dabar jau WWIII su atominio ginklo naudojimu (ir kas is to isplaukia, zmonijos (bent jau absoliuciai didziosios jos dalies) sunaikinimu) pavojus kaip ir nuslinko i antraji... na matyt i koki gal 57 plana. Bet...
Atominio ginklo atsiradimas reiske pirma realia galimybe susinaikinti. Ir ne atskiriems zmonems ar ju grupei, bet visai zmonijai. Ir net nesibaigus WWII ryskejant konfrontacijai tarp "rytu" ir "vakaru", mastantiems zmonems (N.Bohr'ui, L.Szilard'ui, veliau ir R.Oppenheimer'iui) tapo akivaizdu, kad isties yra problema, kuri turi buti kazkaip isspresta. Ir issprest ja buvo imanoma, tik vienu budu - sukuriant kazkoki visa zeme apimanti mechanizma... kad ir kas tai butu, kad ir kaip tai atrodytu. Nes kai kalbam apie atominius ginklus, tai jau kalbejimas is savo "tautos" (kad ir kaip mes ja garbintumem) poziciju tampa maziausiai kvailas - nes tai tikrai ne tie ginklai kurie leidzia atrinkineti zmones pagal tautybe. Ziurint is atomines bombos poziciju visa zmonija yra viena tauta (nepaisant ne tik tautiskumo, bet ir odos spalvos, lyties, seksualines orientacijos na ir t.t.).
(Kaip zinia buvo nueita shunkeliu - pasukta i ginklavimosi varzybas... tarpusavio susinaikinimo gresme ir visa kita... Nors is ties jau tada mastantys zmones teige, kad jei butu pasukta sia linkme, tai negaletu buti vertinama kaip sprendimas - tai tik butu pereinamasis etapas i vieninteli imanoma sprendima)
Va taip va viskas ir sulimpa i viena gumula... Akivaizdu, kad siuolaikiniame pasaulyje (net be atominio susinaikinimo gresmes (nors ji niekur nedingo ir isties jau niekada nedings, net ir sunaikinus visus branduolinius uztaisus), o jau vien deka tarkim interneto) tautine valstybe, pati jos ideja, tolydzio ir uztikrintai tampa oksimoronu. Sis procesas taip pat visiskai akivaizdziai kuo toliau, tuo labiau greiteja. Ir cia, nepaisant visu federatyvumo priesininku nuogastavimu ES yra akivaizdi progreso apraiska...
Taigi... nors mano nuomone, sis projektas yra bergzdzias ir galutiniame variante nebus gyvybingas, taciau jis jau dabar parodo, kur keliaujam - i vieninga visus zemes zmones apjungianti darini, kad ir kaip jis atrodytu, kad ir kaip jis besivadintu, kad ir kokiais principais jis butu pagristas, kad ir kiek tas procesas beuztruktu. Ir kad ir kaip tai dabar dabar atrodytu beprotiskai fantastiska ir kvailai neimanoma.
Tautine valstybe jau atgyveno (nors galima prognozuot, kad dar koki simta kita trecia metu ji vistik neisnyks).
Ir tai yra Imperatyvas.
p.s. O kalbant apie tautiskuma. Kaip jau rasiau... jis kazkur cia, sirdyje. Ir nors as, kaip ir visi kiti ginsim (ir turim ta daryt) ta musu Lietuva nuo bet kokiu (net labai draugisku) kesinimusi, bet...
2007-12-22
Vogtos sventes
Na ka... varom svest... vogtu svenciu.
Visgi idomu, kaip religija viska nusavina :)
Pradedant tiesa ir baigiant sventem ir taika pasaulyje...
Gal del to man labiau ir patinka Naujieji.
Visgi idomu, kaip religija viska nusavina :)
Pradedant tiesa ir baigiant sventem ir taika pasaulyje...
Gal del to man labiau ir patinka Naujieji.
2007-12-11
"Neigalumas - ne kliutis"
Ar kazkaip panasiai.
Stebiuosi ash kartais tom musu socialinem reklamom. Kai reklama komercine, tai stengiamasi, kad ji butu kokybiska. Bet kai uzsakineja institucijos...
Pamaciau siandien viename sviecianciame skelbimu skyde reklamini plakata su sukiu "Neigalumas - ne kliutis" (ar kazkaip panasiai - gal zodziai skiriasi, bet mintis tiksli).
Jame vaizduojamas, kazkoks parko keliukas nueinantis i toli. Pirmame plane is nugaros matom mergina vezimelyje ir vaikina (stovinti normaliai ant koju), susikabinusius uz ranku. Jie tiesiog stovi nejudedami ir ziuri i preiki tako linkme. O is ten i juos atvaziuoja dviratininkas. Ir turint omeny, kad jie stovi ir tokiu budu uztveria kelia - kas jie tokie, jei ne kliutis?
Ar "neigalumas ne kliutis" cia reik suprasti, mazdaug: nekreipk demesio - vaziuok per juos - bichas gal ir spes pasitraukt... na o neigalumas juk jokia kliutis ;)
Nezinau ar tai juokinga :)
Stebiuosi ash kartais tom musu socialinem reklamom. Kai reklama komercine, tai stengiamasi, kad ji butu kokybiska. Bet kai uzsakineja institucijos...
Pamaciau siandien viename sviecianciame skelbimu skyde reklamini plakata su sukiu "Neigalumas - ne kliutis" (ar kazkaip panasiai - gal zodziai skiriasi, bet mintis tiksli).
Jame vaizduojamas, kazkoks parko keliukas nueinantis i toli. Pirmame plane is nugaros matom mergina vezimelyje ir vaikina (stovinti normaliai ant koju), susikabinusius uz ranku. Jie tiesiog stovi nejudedami ir ziuri i preiki tako linkme. O is ten i juos atvaziuoja dviratininkas. Ir turint omeny, kad jie stovi ir tokiu budu uztveria kelia - kas jie tokie, jei ne kliutis?
Ar "neigalumas ne kliutis" cia reik suprasti, mazdaug: nekreipk demesio - vaziuok per juos - bichas gal ir spes pasitraukt... na o neigalumas juk jokia kliutis ;)
Nezinau ar tai juokinga :)
2007-12-10
"Oro gitaros" revisited
Rasiau ne karta, ka manau apie ginklus ir ju butinybe (gyvenant realiam pasaulyje, o ne utopijoje, kaip megsta kai kurie "filosofai").
Na ir prasau - liudna iliustracija: V.Kapochiaus zutis.
Galbut jis galejo neatidaryt duru, galbut dar kas nors. Gal reikejo elgtis vienaip, o ne kitaip - po fakto visi gudrus. Bet as noriu pasakyt ne apie tai.
Televizijos rode jo gyvenimo drauge, kuri matesi buvo baisiam strese ir reke kazka apie tai, kur ta policija ir kodel ji neapsaugo...
Kada zmones pagaliau ims suprast, kad kiekvienas primiausia turi save ir savo artimuosius saugoti _pats_... net jei valstybe, kurioj jis gyvena ir nepadeda ir net nenori jam padeti tai daryti... (isties tai netgi ir tuo atveju, jei valstybe vistik butu pasiruosus ir noretu padeti).
Vis tos oro gitaros :(
Na ir prasau - liudna iliustracija: V.Kapochiaus zutis.
Galbut jis galejo neatidaryt duru, galbut dar kas nors. Gal reikejo elgtis vienaip, o ne kitaip - po fakto visi gudrus. Bet as noriu pasakyt ne apie tai.
Televizijos rode jo gyvenimo drauge, kuri matesi buvo baisiam strese ir reke kazka apie tai, kur ta policija ir kodel ji neapsaugo...
Kada zmones pagaliau ims suprast, kad kiekvienas primiausia turi save ir savo artimuosius saugoti _pats_... net jei valstybe, kurioj jis gyvena ir nepadeda ir net nenori jam padeti tai daryti... (isties tai netgi ir tuo atveju, jei valstybe vistik butu pasiruosus ir noretu padeti).
Vis tos oro gitaros :(
Lojalumas ir lazda su dviem galais
Taigi. Bent man atrodo, kad lojalumas (konkreciai imant - vadovui ir/ar firmai (kadangi dazniausiai kai kalbama apie lojaluma, tai butent siame kontekste)) - tai lazda su dviem galais. T.y. ne tik pavaldinys (darbuotojas) turi buti lojalus vadovo (firmos) atzvilgiu, bet ir atvirksciai. Na, bent jau man tai kazkodel atrodo savaime suprantamas dalykas - kitaip ir buti negaletu.
Taciau ziurint is praktines puses, matau, kad isties taip nera.
Dauguma vadovu, kazkodel isivaizduoja, kad pavaldinys turi buti lojalus, o vat jam, vadovui, jokiu lojalumo salygojamu pareigu (isipareigojimu) nekyla - jis gali elgtis belenkaip. Ir gaunasi, kad zmogus dirba, stengiasi buti lojalus o paskui paaiskeja, kad jis tebuvo "spaliukas - Lenino anukas".
Siaip matyt galima isplestai ta pati pasakyti ir apie visa valstybe: mes tikimes, kad pilietis bus jai lojalus visada ir besalygiskai. Bet kazkaip pamirstam, kad ir valstybe turi but jam lojali. Kaip ne visada yra.
Taciau ziurint is praktines puses, matau, kad isties taip nera.
Dauguma vadovu, kazkodel isivaizduoja, kad pavaldinys turi buti lojalus, o vat jam, vadovui, jokiu lojalumo salygojamu pareigu (isipareigojimu) nekyla - jis gali elgtis belenkaip. Ir gaunasi, kad zmogus dirba, stengiasi buti lojalus o paskui paaiskeja, kad jis tebuvo "spaliukas - Lenino anukas".
Siaip matyt galima isplestai ta pati pasakyti ir apie visa valstybe: mes tikimes, kad pilietis bus jai lojalus visada ir besalygiskai. Bet kazkaip pamirstam, kad ir valstybe turi but jam lojali. Kaip ne visada yra.
2007-11-26
Desnis
Kuo daugiau zmoniu ir kuo maziau ziniu, tuo daugiau nuomoniu.
Toks naujas socialines saveikos desnis... tik ka sugalvojau :)
Toks naujas socialines saveikos desnis... tik ka sugalvojau :)
2007-11-23
Policija. Poziuris. Ir kaip jis itakoja ja.
Atleido Grigaraviciu su Sukiu. Na ir atleido. Nors man nei vienas nei kitas perdaug ir nepatiko (Sukys del savo nezmogisko robotiskumo, Grigaravivicius, nes imho buvo dar vienas ziniasklaidos isreklamuotas "riteris ant balto zirgo" (kuri pati ziniasklaida is esmes dabar ir suvalge)), bet klausimas lieka, kuo tas ju atleidimas gali padeti.
Atleisti abu del to, kad kazkoks girtas mentas suvazinejo vaikus. Akivaizdu, kad nei Grigaravicius nei Sukys nei privalejo, nei turejo kokiu nors galimybiu ji priziureti. O net jei ir butu tai dare, tai dar nereiskia, kad koks nors kitas policijos "atstovas" nebutu ko nors panasaus iskretes.
Jie turejo priziuret visa sistema ir pasiekti, kad ten tokiu zmoniu isvis nebutu? Galima zinoma juos kaltinti, kad jie to nepadare, bet velgi - bukim ziaurus - jie to nepajegtu net labai besistengdami.
Kodel? Del visuomenes ir ziniasklaidos (nes pataroji pirmajai visad linkus maitinti emocijas, o ne mintis) poziurio. Del musu paciu - nors mes ir norim visad matyt kaltus kitais, tik ne save.
Mes norim, kad vidutinis policininkas butu auksciau vidutinio visuomenes atstovo pagal savo moralines, zmogiskasias, bei visas kitas imanomas savybes, o ne butu nepilnavertiskumo kamuojamas, vidinius kompleksus realizuojantis zmogenas kaip yra dabar? Kaip to pasiekt?
Sugrieztint atranka ir padaryt ja isties efektyvia? Numatyti griezta atsakomybe net uz pakankamai smulkius pazeidimus jei tai padare zmogus su uniforma? Reiktu matyt. Kaip gi be to. Taciau...
Bandyt galima. Bet tai neveiks.
Ir visai aisku kodel. Del vieno labai paprasto dalyko - jei mes norim, kad policininkas butu siuolaikinis riteris su grieztu suvokimu apie geri, teisinguma, tiesa ir garbe mes ne tik turim is jo grieztai reikalauti, bet ir daug jam duoti - kad jis pats jaustusi gerbiamas ir vertinamas ir kad jis pats zinotu, jog visa tai gali prarasti, jei kazkada nusizengtu principams.
Paprastai tariant - jei mes norim elito, mes turim ir moket kaip elitui (pinigais ir ne tik pinigais). Tiketis, kad kazkas uz juokinga atlyginima eis dirbti pareigose i kurias visuomene ziuri su panieka?...
Tai ir gaunasi, kad posakis: "Jam buvo du keliai: arba eiti i policija arba i kalejima" visai neatrodo keistas musu realiam gyvenime, o ne kokioje kvailoje holivudo komedijoje.
Taigi.
Bet tik pabandyk kur nors uzsiminti apie tai, kad reiktu kelti atlyginimus valstybes tarnautojams (arba tarkim, numatyti jiems kazkokias papildomas socialines garantijas, skatinimo priemones ar neduoktudie privilegijas)... Tuoj ziniasklaida uzmeto supuvusiom darzovem :)
Turim ka turim: perkam daikta kuris turetu kainuoti 1000 litų uz 100 litu ir paskui patys nepatenktinti, kad jo kokybe shudina.
Atleisti abu del to, kad kazkoks girtas mentas suvazinejo vaikus. Akivaizdu, kad nei Grigaravicius nei Sukys nei privalejo, nei turejo kokiu nors galimybiu ji priziureti. O net jei ir butu tai dare, tai dar nereiskia, kad koks nors kitas policijos "atstovas" nebutu ko nors panasaus iskretes.
Jie turejo priziuret visa sistema ir pasiekti, kad ten tokiu zmoniu isvis nebutu? Galima zinoma juos kaltinti, kad jie to nepadare, bet velgi - bukim ziaurus - jie to nepajegtu net labai besistengdami.
Kodel? Del visuomenes ir ziniasklaidos (nes pataroji pirmajai visad linkus maitinti emocijas, o ne mintis) poziurio. Del musu paciu - nors mes ir norim visad matyt kaltus kitais, tik ne save.
Mes norim, kad vidutinis policininkas butu auksciau vidutinio visuomenes atstovo pagal savo moralines, zmogiskasias, bei visas kitas imanomas savybes, o ne butu nepilnavertiskumo kamuojamas, vidinius kompleksus realizuojantis zmogenas kaip yra dabar? Kaip to pasiekt?
Sugrieztint atranka ir padaryt ja isties efektyvia? Numatyti griezta atsakomybe net uz pakankamai smulkius pazeidimus jei tai padare zmogus su uniforma? Reiktu matyt. Kaip gi be to. Taciau...
Bandyt galima. Bet tai neveiks.
Ir visai aisku kodel. Del vieno labai paprasto dalyko - jei mes norim, kad policininkas butu siuolaikinis riteris su grieztu suvokimu apie geri, teisinguma, tiesa ir garbe mes ne tik turim is jo grieztai reikalauti, bet ir daug jam duoti - kad jis pats jaustusi gerbiamas ir vertinamas ir kad jis pats zinotu, jog visa tai gali prarasti, jei kazkada nusizengtu principams.
Paprastai tariant - jei mes norim elito, mes turim ir moket kaip elitui (pinigais ir ne tik pinigais). Tiketis, kad kazkas uz juokinga atlyginima eis dirbti pareigose i kurias visuomene ziuri su panieka?...
Tai ir gaunasi, kad posakis: "Jam buvo du keliai: arba eiti i policija arba i kalejima" visai neatrodo keistas musu realiam gyvenime, o ne kokioje kvailoje holivudo komedijoje.
Taigi.
Bet tik pabandyk kur nors uzsiminti apie tai, kad reiktu kelti atlyginimus valstybes tarnautojams (arba tarkim, numatyti jiems kazkokias papildomas socialines garantijas, skatinimo priemones ar neduoktudie privilegijas)... Tuoj ziniasklaida uzmeto supuvusiom darzovem :)
Turim ka turim: perkam daikta kuris turetu kainuoti 1000 litų uz 100 litu ir paskui patys nepatenktinti, kad jo kokybe shudina.
2007-11-22
Ko (mano) Lietuvai tikrai NEreikia
Perskaiciau bernardinuose.lt interviu su A.Kubilium. Interviu idomus, palieciantis kruva klausimu, sukeliantis minciu. Va pvz...
"Mes visuomenininkams sakome paprastą dalyką: „Lietuvai reikia daugiau čilinskų“. Kitaip sakant, visuomenės veikėjai turi eiti į politiką, keisti Seimo darbą, darbuotis Vyriausybėje."
Va ko mano Lietuvai tikrai NEreikia, tai cilinsku. Nes K.Cilinskas mano ir kitu teisinku kuriuose ash gerbiu ir kurie kazkatai ismano apie teise (skirtingai nuo mineto asmens), nuomone - tiesiog ziniasklaidos ispustas burbulas. Zmogus kuris, deja, apie teise ismano matyt net maziau, nei vidutinis tik ka universiteta baiges studentas, ir kuriam, isties, teises ir teisingumo klausimai netgi nera idomus. O kas idomu? Savireklama.
Tai labai gerai matesi pries pora savaiciu rodytoje televizijos laidoje ("Spaudos klubas" bene), kur kalba ejo apie Konstitucinio teismo sprendimus ir kurioje be Cilinsko dalyvavo ir pora Konstitucinio teismo teiseju bei keliu universitetu teises destytojai. Kiekvienam zmogui su teisiniu issilavinimu, buvo akivaizdu, kad Cilinsko "pasirodymas" buvo visiskas fiasko - buvo pademonstruotas neismaneliskumas, buvo sokinejama nuo vienos minties prie kitos, buvo nesugebama suregzti net elementarios argumentacijos savo teiginiams, buvo pateikiamos spekuliacijos kaip faktai ir kaip negincyjamos dogmos pateikiami abejotini dalykai. Buvo akivaizdu, kad tarp susirinkusiu (vienu is) geriausiu Lietuvos teisininku papuole zmogus, kuris aiskiai "nestovi su jais vienoje rikiuoteje"...
Ir ka? Ir nieko. Nes kai as pabandziau i tai paziuret, paprasto zmogaus akimis, kurio issilavinimas gerai jei vidurinis ir kuris zino tik viena dalyka "valdzia bloga" (taciau kazkodel vis tiek laukia kol pastaroji juo pasirupins)... tai tokiam zmogui Cilinskas tikrai turejo padaryt ispudi. Itin teigiama. Nes tam nera reikalingas nei loginis mastymas, nei sugebejimas argumentuot, nei teises ismanymas - pakanka sugebeti pusti emocijas ir nuolat kartoti, kokia bloga yra valdzia (siu atveju jos vaidmenyje atsidure Konstitucinis Teismas), kaip ji skriaudzia zmones, ir koks ash riteris ant balto zirgo tuo zmones nuo jos ginu...
Suprantu, kad Konservams, dabar toks asmuo (vokelininkiu gynejas, "teises ekspertas", gerai isreklamuotas riteris ant balto zirgo bla bla bla) labai parankus, atsizvelgiant i tai, kad arteja rinkimai... BET: daugiau tokiu zmoniu tai Lietuvai kurioje ash noriu gyventi tikrai nereikia.
Mums reikia ne kazkokiutais abejotinos vertes ir ismanymo "visuomenes veikeju", o tiesiog protingu zmoniu. Tiesiog. Protingu. Ir man net nesvarbu ar jie bus saltkalviais ar mikrobiologais nanotechnologais. Bet man reikia is ju sugebejimo skeptiskai ivertint ir logiskai pasvert, o ne tiesiog pasigriebus emociju veliava sokt ant barikadu patraukiant paskui save "mases". Ir visai nesvarbu, kad mums kaip tik visai i priesinga puse reiketu.
http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/69952
"Mes visuomenininkams sakome paprastą dalyką: „Lietuvai reikia daugiau čilinskų“. Kitaip sakant, visuomenės veikėjai turi eiti į politiką, keisti Seimo darbą, darbuotis Vyriausybėje."
Va ko mano Lietuvai tikrai NEreikia, tai cilinsku. Nes K.Cilinskas mano ir kitu teisinku kuriuose ash gerbiu ir kurie kazkatai ismano apie teise (skirtingai nuo mineto asmens), nuomone - tiesiog ziniasklaidos ispustas burbulas. Zmogus kuris, deja, apie teise ismano matyt net maziau, nei vidutinis tik ka universiteta baiges studentas, ir kuriam, isties, teises ir teisingumo klausimai netgi nera idomus. O kas idomu? Savireklama.
Tai labai gerai matesi pries pora savaiciu rodytoje televizijos laidoje ("Spaudos klubas" bene), kur kalba ejo apie Konstitucinio teismo sprendimus ir kurioje be Cilinsko dalyvavo ir pora Konstitucinio teismo teiseju bei keliu universitetu teises destytojai. Kiekvienam zmogui su teisiniu issilavinimu, buvo akivaizdu, kad Cilinsko "pasirodymas" buvo visiskas fiasko - buvo pademonstruotas neismaneliskumas, buvo sokinejama nuo vienos minties prie kitos, buvo nesugebama suregzti net elementarios argumentacijos savo teiginiams, buvo pateikiamos spekuliacijos kaip faktai ir kaip negincyjamos dogmos pateikiami abejotini dalykai. Buvo akivaizdu, kad tarp susirinkusiu (vienu is) geriausiu Lietuvos teisininku papuole zmogus, kuris aiskiai "nestovi su jais vienoje rikiuoteje"...
Ir ka? Ir nieko. Nes kai as pabandziau i tai paziuret, paprasto zmogaus akimis, kurio issilavinimas gerai jei vidurinis ir kuris zino tik viena dalyka "valdzia bloga" (taciau kazkodel vis tiek laukia kol pastaroji juo pasirupins)... tai tokiam zmogui Cilinskas tikrai turejo padaryt ispudi. Itin teigiama. Nes tam nera reikalingas nei loginis mastymas, nei sugebejimas argumentuot, nei teises ismanymas - pakanka sugebeti pusti emocijas ir nuolat kartoti, kokia bloga yra valdzia (siu atveju jos vaidmenyje atsidure Konstitucinis Teismas), kaip ji skriaudzia zmones, ir koks ash riteris ant balto zirgo tuo zmones nuo jos ginu...
Suprantu, kad Konservams, dabar toks asmuo (vokelininkiu gynejas, "teises ekspertas", gerai isreklamuotas riteris ant balto zirgo bla bla bla) labai parankus, atsizvelgiant i tai, kad arteja rinkimai... BET: daugiau tokiu zmoniu tai Lietuvai kurioje ash noriu gyventi tikrai nereikia.
Mums reikia ne kazkokiutais abejotinos vertes ir ismanymo "visuomenes veikeju", o tiesiog protingu zmoniu. Tiesiog. Protingu. Ir man net nesvarbu ar jie bus saltkalviais ar mikrobiologais nanotechnologais. Bet man reikia is ju sugebejimo skeptiskai ivertint ir logiskai pasvert, o ne tiesiog pasigriebus emociju veliava sokt ant barikadu patraukiant paskui save "mases". Ir visai nesvarbu, kad mums kaip tik visai i priesinga puse reiketu.
http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/69952
2007-11-21
Nebeateis?
Radau delfi straipsni. Mano nuomone labai geras. Na, kaip visada su iprastinem islygom - ne visur ir ne su viskuo butina (ar galima) sutikti, bet mintims peno duoda... ir i kai kuriuos dalykus jei ne atveria akis, tai bent jau labai idomu zvilgsnio kampa parodo...
http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/article.php?id=15077486
http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/article.php?id=15077486
2007-11-16
ZIV, rukymas ir atomines bombos
Kuom ZIV panasus i atomines bombas?
Tuo, kad didzioji dauguma zmoniu nei apie ta nei apie kita isvis nieko nezino (ir net nesiruosia zinoti), taciau paniskai bijo.
Idomu, bet man visada atrode, kad reikia stengtis suprasti, kas tai per dalykas. Tada ir neracionalia baime pakeicia protingas saugojimasis ir poziuris i problema tampa gerokai realesniu.
O rukymas kuo cia detas?
Tuo, kad ZIV labiau panasus i rukyma nei i atomine bomba (jei norisi su kuo nors lyginti pastaraja, tai galima pvz. su zaire ebolavirus).
Su dabartine medicinos bukle anot studiju prognozuojamas asmens gyvenimo laikas isivysciusiose salyse nuo uzsikretimo HIV yra 24 metus.
Kitos statistines studijos rodo, kad nuo susirgimo AIDS zmogus vidutiniskai isgyvens 10,6 metu (kai tuo tarpu kontroline grupe (t.y.) nesergantys - 21,5).
Dar kiti tyrimai rodo, kad rukoriai gyvena 10 metu trumpiau nei nerukantys... Panasu? :)
Skirtumas tik tas, kad vieni turi kasdien vartoti nuodus, tam, kad ilgiau isgyventu, kiti tuo tarpu juos vartoja savanoriskai stengdamiesi, kad gyventu trumpiau.
p.s. Kad asmenys, minimi pirmoje pastraipoje (tiek kurie niekuo nesidomi) nesuprastu to, kas parasyta neteisingai, pasakysiu: tai, ka parasiau, nereiskia, kad AIDS (ZIV) nereikia saugotis. Isvada kaip tik atvirkscia.
p.p.s. Kita vertus, to taip pat nereikia suvokti, kaip gasdinimo, kad rukymas toks pats baisus kaip ZIV. Taip nera. Rukymu taip pat is pradziu reiktu pasidometi pries darant isvadas...
p.p.p.s. Isvis - mastyti ir dometis yra labai geras dalykas :DDD. Pamatai, kad atsakymai daznai gerokai sudetingesni nei klausimai... :(
http://news.med.cornell.edu/wcmc/wcmc_2006/11_01a_06.shtml
http://qjmed.oxfordjournals.org/cgi/content/abstract/100/2/97
http://www.bmj.com/cgi/content/abstract/328/7455/1519
Tuo, kad didzioji dauguma zmoniu nei apie ta nei apie kita isvis nieko nezino (ir net nesiruosia zinoti), taciau paniskai bijo.
Idomu, bet man visada atrode, kad reikia stengtis suprasti, kas tai per dalykas. Tada ir neracionalia baime pakeicia protingas saugojimasis ir poziuris i problema tampa gerokai realesniu.
O rukymas kuo cia detas?
Tuo, kad ZIV labiau panasus i rukyma nei i atomine bomba (jei norisi su kuo nors lyginti pastaraja, tai galima pvz. su zaire ebolavirus).
Su dabartine medicinos bukle anot studiju prognozuojamas asmens gyvenimo laikas isivysciusiose salyse nuo uzsikretimo HIV yra 24 metus.
Kitos statistines studijos rodo, kad nuo susirgimo AIDS zmogus vidutiniskai isgyvens 10,6 metu (kai tuo tarpu kontroline grupe (t.y.) nesergantys - 21,5).
Dar kiti tyrimai rodo, kad rukoriai gyvena 10 metu trumpiau nei nerukantys... Panasu? :)
Skirtumas tik tas, kad vieni turi kasdien vartoti nuodus, tam, kad ilgiau isgyventu, kiti tuo tarpu juos vartoja savanoriskai stengdamiesi, kad gyventu trumpiau.
p.s. Kad asmenys, minimi pirmoje pastraipoje (tiek kurie niekuo nesidomi) nesuprastu to, kas parasyta neteisingai, pasakysiu: tai, ka parasiau, nereiskia, kad AIDS (ZIV) nereikia saugotis. Isvada kaip tik atvirkscia.
p.p.s. Kita vertus, to taip pat nereikia suvokti, kaip gasdinimo, kad rukymas toks pats baisus kaip ZIV. Taip nera. Rukymu taip pat is pradziu reiktu pasidometi pries darant isvadas...
p.p.p.s. Isvis - mastyti ir dometis yra labai geras dalykas :DDD. Pamatai, kad atsakymai daznai gerokai sudetingesni nei klausimai... :(
http://news.med.cornell.edu/wcmc/wcmc_2006/11_01a_06.shtml
http://qjmed.oxfordjournals.org/cgi/content/abstract/100/2/97
http://www.bmj.com/cgi/content/abstract/328/7455/1519
2007-11-14
Dievas, AIDS ir kataliku baznycia
Klausimas: ar Dievas sukure AIDS (tiksliau zinoma ZIV)?
Nepaisant viso sito klausimo sventvagiskumo, vistik atsakymas i ji labai idomus (ir nors ash suprantu, kad to atsakymo rasti neimanoma, bet pati paieska manau gali but vertinga).
Taigi.
Paprasciausias zinoma atsakymas, kad ZIV sukure velnias. Tik kad tai nieko is esmes nekeicia, nes bent jau kiek ash sugebu izvelgti, tai savoka "velnias" is esmes gali tureti du turinius:
1. Anti-dievas (dievas su minuso zenklu) - ir tada vadovaudamasi ideja, kad dievas yra vienas, gaunam rezulatate ta pati: dievas=[-dievas] (tiesa jei manytume, kad ju gali buti ne vienas, tada atsiveria visokios idomesnes galimybes).
2. Zmogaus vidiniu neigiamu (baznycios, socialinio programavimo etc. poziuriu) abstrahacijos personifikavimas. T.y. velnias yra kazkas kas slypi paciam zmoguje, jis yra atskiras dalykas ir akivaizdu, akd nelabai geli buti ZIV sukureju, nes tam reikalingi dieviski igalinimai (net tuo atveju, jei koks nors zmogus laboratorijoj ir butu sukures ZIV, manytina, kad jo rankas "valde" vis tiek dievas (jis tai padare dievo vedamas). Na ir t.t.).
Taigi griztam atgal prie to paties.
Jei mes manysim, kad Dievas sukure viska, tai taip iseitu, kad jis sukure ir ZIV?
Man asmeniskai vienintelis surandamas atsakymas yra "taip". Nes jei jis butu "ne", tai iseitu, kad dievas ne viska cia pas mus sukure, kas savo ruoztu reiskia, kad arba jsi ne visagalis, arba, jis ne vienas (cia galimos versijos, kad yra konkurencija is kito dievo, arba dievas turi pagalbininkus ir nesugeba sukontroliuot ju darbo, arba jo isvis nera).
Ideja, kad ZIV vistik sukurtas dievo patvirtintu ir kataliku baznycios pozicija (ji matyt turetu geriausiai zinot ka dievas galvoja), kuri pasisako pries prezervatyvus (nes kaip zinia, pagrindinis ZIV plitimo kelias yra lytinis ir geriausia apsauga nuo jos vis dar islieka sargiai). Nes nors pasisakymas pries kontracepcija ir kvailas, bet jis dar kazkaip suprantamas (nors visai nelogiskas, bet cia nesiplesiu), taciau pasisakymas pries apsisaugojima nuo ligos, kiek ash tai suvokiu, negali buti paaiskintas niekaip kitaip, tik laikant, kad ZIV yra dievo kurinys.
Tiesa ash nesu visai tikras kokiu budu tai dera su baznycios nuostatomis pries savizudybes - nes man atrodo, kad uzsikretimas ZIV samoningai, kai tu zinojai, kad reikia saugotis, bet nesisaugojai vertintina, kaip savizudybe. Na, ji labai leta zinoma. Bet koks tada tas laikas, kuriams istesus procesa savizudybe tampa leistina?
O kur dar klausimas, kaip su tuo aspektu, kad ziurint is baznycios poziciju, uzkrestas asmuo, kuris turi lytiniu santykiu su sveiku pazeidzia imperatyva "nezudyk". Ar letas zudymas irgi yra leistinas? Tai koks gi tas terminas???
Apie visa tai pamascius iseitu, kad baznycia vykdo kazkokia aukstesne uzduoti ir siekia kazkokiu svarbesniu tikslu, jei leidzia savizudybes sia konkrecia forma ir skatina ZIV plitima. Kokiu? Ir jei mes vistik manom, kad tie tikslai, nera ju paciu susigalvoti (savo naudai), o dievo nustatyti, tada kyla klausimas: o kam dievas ta ZIV sukure? (nors tai zinoma atskira (plati) tema).
Reiktu dar paminet, kad kataliku baznycia vistik pasisako UZ kova su AIDS. Kaip tai bebutu keista. Iseitu, kad nevykdo dieviskosios uzduoties?...
Tingiu daugiau ir bemastyt. Pavargau :(
Nepaisant viso sito klausimo sventvagiskumo, vistik atsakymas i ji labai idomus (ir nors ash suprantu, kad to atsakymo rasti neimanoma, bet pati paieska manau gali but vertinga).
Taigi.
Paprasciausias zinoma atsakymas, kad ZIV sukure velnias. Tik kad tai nieko is esmes nekeicia, nes bent jau kiek ash sugebu izvelgti, tai savoka "velnias" is esmes gali tureti du turinius:
1. Anti-dievas (dievas su minuso zenklu) - ir tada vadovaudamasi ideja, kad dievas yra vienas, gaunam rezulatate ta pati: dievas=[-dievas] (tiesa jei manytume, kad ju gali buti ne vienas, tada atsiveria visokios idomesnes galimybes).
2. Zmogaus vidiniu neigiamu (baznycios, socialinio programavimo etc. poziuriu) abstrahacijos personifikavimas. T.y. velnias yra kazkas kas slypi paciam zmoguje, jis yra atskiras dalykas ir akivaizdu, akd nelabai geli buti ZIV sukureju, nes tam reikalingi dieviski igalinimai (net tuo atveju, jei koks nors zmogus laboratorijoj ir butu sukures ZIV, manytina, kad jo rankas "valde" vis tiek dievas (jis tai padare dievo vedamas). Na ir t.t.).
Taigi griztam atgal prie to paties.
Jei mes manysim, kad Dievas sukure viska, tai taip iseitu, kad jis sukure ir ZIV?
Man asmeniskai vienintelis surandamas atsakymas yra "taip". Nes jei jis butu "ne", tai iseitu, kad dievas ne viska cia pas mus sukure, kas savo ruoztu reiskia, kad arba jsi ne visagalis, arba, jis ne vienas (cia galimos versijos, kad yra konkurencija is kito dievo, arba dievas turi pagalbininkus ir nesugeba sukontroliuot ju darbo, arba jo isvis nera).
Ideja, kad ZIV vistik sukurtas dievo patvirtintu ir kataliku baznycios pozicija (ji matyt turetu geriausiai zinot ka dievas galvoja), kuri pasisako pries prezervatyvus (nes kaip zinia, pagrindinis ZIV plitimo kelias yra lytinis ir geriausia apsauga nuo jos vis dar islieka sargiai). Nes nors pasisakymas pries kontracepcija ir kvailas, bet jis dar kazkaip suprantamas (nors visai nelogiskas, bet cia nesiplesiu), taciau pasisakymas pries apsisaugojima nuo ligos, kiek ash tai suvokiu, negali buti paaiskintas niekaip kitaip, tik laikant, kad ZIV yra dievo kurinys.
Tiesa ash nesu visai tikras kokiu budu tai dera su baznycios nuostatomis pries savizudybes - nes man atrodo, kad uzsikretimas ZIV samoningai, kai tu zinojai, kad reikia saugotis, bet nesisaugojai vertintina, kaip savizudybe. Na, ji labai leta zinoma. Bet koks tada tas laikas, kuriams istesus procesa savizudybe tampa leistina?
O kur dar klausimas, kaip su tuo aspektu, kad ziurint is baznycios poziciju, uzkrestas asmuo, kuris turi lytiniu santykiu su sveiku pazeidzia imperatyva "nezudyk". Ar letas zudymas irgi yra leistinas? Tai koks gi tas terminas???
Apie visa tai pamascius iseitu, kad baznycia vykdo kazkokia aukstesne uzduoti ir siekia kazkokiu svarbesniu tikslu, jei leidzia savizudybes sia konkrecia forma ir skatina ZIV plitima. Kokiu? Ir jei mes vistik manom, kad tie tikslai, nera ju paciu susigalvoti (savo naudai), o dievo nustatyti, tada kyla klausimas: o kam dievas ta ZIV sukure? (nors tai zinoma atskira (plati) tema).
Reiktu dar paminet, kad kataliku baznycia vistik pasisako UZ kova su AIDS. Kaip tai bebutu keista. Iseitu, kad nevykdo dieviskosios uzduoties?...
Tingiu daugiau ir bemastyt. Pavargau :(
2007-10-30
Turiu problemu su kalbom :-)
Idomu. Kaip moku daugiau maziau ne vien tik lietuvių kalba ir pora-trejeta kitų, tai kartais susiduriu su tokiu keistu dalyku - pasigendu tinkamu lietuvisku zodziu. Ar gal butu tiksliau sakyti - nerandu tokio lietuvisko zodzio kuris tiksliai perteiktu visus atspalvius ka daro koks nors angliskas, vokiskas, rusiskas etc zodis. Ir as nekalbu apie automobiline performance ;) terminija (va ir pvz - neimanoma kokybiskai isverst), bet daznai ir siaip kalboje ar rastuose...
Kaip pvz lietuviskai suformuluot distinct, bet taip, kad tiksliai atspindetu visus atspalvius? Alkonas duoda:
1 skirtingas
2 atskiras, individualus
3 aiškus, ryškus
Tie kad sita zodi supranta gali pasakyt, kad taip, visa tai, kas nurodyta, bet ir dar papildomi visokie dalykai...
Paskui gaunasi, kad nori nenori tenka i ta kalba maisyti svetimybes, jei nori kad tave suprastu tiksliai taip, kaip tu tai sakai. Na zinoma tik jokiu budu ne oficialioje kalboje, kad neduoktudie kalbininkai nesupyktu :D. Nors man kazkodel atrodo, kad tai ir turetu buti ju darbas, stengtis surasti (sukurti) tinkamus (tikslius) zodzius, kiekvienam atvejui... vietoj to kad stengtis visomis isgalemis islaikyti ta musu kalba uo galima archaiskesne ir kuo labiau netinkama kasdieniniam bendravimui.
Kaip pvz lietuviskai suformuluot distinct, bet taip, kad tiksliai atspindetu visus atspalvius? Alkonas duoda:
1 skirtingas
2 atskiras, individualus
3 aiškus, ryškus
Tie kad sita zodi supranta gali pasakyt, kad taip, visa tai, kas nurodyta, bet ir dar papildomi visokie dalykai...
Paskui gaunasi, kad nori nenori tenka i ta kalba maisyti svetimybes, jei nori kad tave suprastu tiksliai taip, kaip tu tai sakai. Na zinoma tik jokiu budu ne oficialioje kalboje, kad neduoktudie kalbininkai nesupyktu :D. Nors man kazkodel atrodo, kad tai ir turetu buti ju darbas, stengtis surasti (sukurti) tinkamus (tikslius) zodzius, kiekvienam atvejui... vietoj to kad stengtis visomis isgalemis islaikyti ta musu kalba uo galima archaiskesne ir kuo labiau netinkama kasdieniniam bendravimui.
2007-10-24
D vs B vs H
Cia gal ne i tema kiek pasirodys :)
Bet ash sakiau, kad rasysiu apie automobilius, tai matyt parasysiu, nes yra noras.
Tie, kas nieko nezinot apie Hondas - jums neidomu ir tiesiog neskaitykit, nes cia atrodys kazkokia ezoterika :DDD
Skaitineju as visokiuose uzsienio bei lietuvos forumuose apie B16/18/20 versus H22 swap'a i 5gen/6gen civica... Ir visur issakoma tie patys "nuogastavimai". Tai stai mano poziuris viska susumuojant:
Geriausias swap'as, jei pinigai nesvarbu, butu K20. Cia jokiu klausimu nera. Jei kalbam apie kitus, tai jau kalbam apie kompromisa. I ji ir ziurekim.
Dedant H22 prarandamas kondicionierius (vairo stiprintuvas su naujausiais mount kit'ais yra islaikomas, o jei ka galima idet pvz. ir elektrini siurbli). Tai jei tai isties labai didele beda, tai H22 atkrenta iskart.
H22 karteris gaunasi pakankamai arti prie asfalto - kas zinoma nera gerai. Vaziuojant grybauti teks imt kita masina.
Understeeras.
Pagrindinis minusas H22 swapo paprastai nurodomas, kad jis sunkesnis del to civic'as ims labiau slysti per prieki. Bet:
1. Civicai siaip jau is is gamyklos neiseina paprastai su svorio pasiskirstymu 50/50.
2. Jei civicas lengvinamas - pasiskirstymas dar labiau pasislenka priekio naudai (nes lengvinamas daugiausia salonas, o ne tai kas po kapotu).
3. T.y. net nekeisdami variklio, mes pasistenge galime padaryti taip, akd svorio pasiskirstymas butu analogiskas kaip su H22 swap'u. Bet niekas kazkaip tuo perdaug nesiskundzia.
4. Beje standartine civic'o pakaba tycia taip padaryta (sureguliuota), kad slystu priekis - pas Honda net nebuvo tokio noro, padaryti civic'a neutralu.
5. Nors svorio pasiskistymas zinoma svarbu, bet tai toli grazu ne pagrindinis faktorius - yra tiek ir tiek masinu, pas kurias didzioji dalis svorio tenka vienas kuriam nors galui, bet ju valdymas vis tiek vertinamas kaip puikus. Pagrindinis faktorius - pakabos sureguliavimas.
6. Jei lyginant H22 su B16/18/20 valsomumas taip labai pablogetu (svorio skirtumas ~36kg), tai pereinant nuo D15/16 prie B16/18/20 jis turetu pablogeti zymiai labiau - nes mases skirtumas tarp siu varikliu zymiai didesnis nei tarp H22 ir B16/18/20 (~45kg).
Trumpai tariant - as manau, kad H22 yra labai idomus variantas, ir jei jis dedamas i kebula kuriame buvo D15/16, tai is esmes situacija tapati kaip ir su b16/18/20 - pakaba reikia tunint is naujo jei norime tikrai geru rezultatu (valdymo prasme). Manau, kad as pats jei keisciau varikli Hondoje is D16 i kazkoki kitai, tai vistik butu H22...
p.s. Ir beje: H22 swapas atseis pigiau nei B16/18/20 swapas su analogisku galingumu / sukimo momentu, net iskaitant butinus pakabos modifikavimus.
Bet ash sakiau, kad rasysiu apie automobilius, tai matyt parasysiu, nes yra noras.
Tie, kas nieko nezinot apie Hondas - jums neidomu ir tiesiog neskaitykit, nes cia atrodys kazkokia ezoterika :DDD
Skaitineju as visokiuose uzsienio bei lietuvos forumuose apie B16/18/20 versus H22 swap'a i 5gen/6gen civica... Ir visur issakoma tie patys "nuogastavimai". Tai stai mano poziuris viska susumuojant:
Geriausias swap'as, jei pinigai nesvarbu, butu K20. Cia jokiu klausimu nera. Jei kalbam apie kitus, tai jau kalbam apie kompromisa. I ji ir ziurekim.
Dedant H22 prarandamas kondicionierius (vairo stiprintuvas su naujausiais mount kit'ais yra islaikomas, o jei ka galima idet pvz. ir elektrini siurbli). Tai jei tai isties labai didele beda, tai H22 atkrenta iskart.
H22 karteris gaunasi pakankamai arti prie asfalto - kas zinoma nera gerai. Vaziuojant grybauti teks imt kita masina.
Understeeras.
Pagrindinis minusas H22 swapo paprastai nurodomas, kad jis sunkesnis del to civic'as ims labiau slysti per prieki. Bet:
1. Civicai siaip jau is is gamyklos neiseina paprastai su svorio pasiskirstymu 50/50.
2. Jei civicas lengvinamas - pasiskirstymas dar labiau pasislenka priekio naudai (nes lengvinamas daugiausia salonas, o ne tai kas po kapotu).
3. T.y. net nekeisdami variklio, mes pasistenge galime padaryti taip, akd svorio pasiskirstymas butu analogiskas kaip su H22 swap'u. Bet niekas kazkaip tuo perdaug nesiskundzia.
4. Beje standartine civic'o pakaba tycia taip padaryta (sureguliuota), kad slystu priekis - pas Honda net nebuvo tokio noro, padaryti civic'a neutralu.
5. Nors svorio pasiskistymas zinoma svarbu, bet tai toli grazu ne pagrindinis faktorius - yra tiek ir tiek masinu, pas kurias didzioji dalis svorio tenka vienas kuriam nors galui, bet ju valdymas vis tiek vertinamas kaip puikus. Pagrindinis faktorius - pakabos sureguliavimas.
6. Jei lyginant H22 su B16/18/20 valsomumas taip labai pablogetu (svorio skirtumas ~36kg), tai pereinant nuo D15/16 prie B16/18/20 jis turetu pablogeti zymiai labiau - nes mases skirtumas tarp siu varikliu zymiai didesnis nei tarp H22 ir B16/18/20 (~45kg).
Trumpai tariant - as manau, kad H22 yra labai idomus variantas, ir jei jis dedamas i kebula kuriame buvo D15/16, tai is esmes situacija tapati kaip ir su b16/18/20 - pakaba reikia tunint is naujo jei norime tikrai geru rezultatu (valdymo prasme). Manau, kad as pats jei keisciau varikli Hondoje is D16 i kazkoki kitai, tai vistik butu H22...
p.s. Ir beje: H22 swapas atseis pigiau nei B16/18/20 swapas su analogisku galingumu / sukimo momentu, net iskaitant butinus pakabos modifikavimus.
V.Adamkaus g-vė
Pavadinkim viena is Vilniaus gatviu V.Adamkaus vardu. Gal net kuria is centriniu.
Kodel?
O kodel ne?
Juk visiskai aisku, kad turesim mes ir V.Landsbergio ir A.M.B. ir V.Adamkaus gatves. Bet zinoma tik po ju mirties. (O R.Pakso gatves tai galima but tikram, kad neturesim ;)
Bet kas tokiam V.Adamkui is to gatves pavadinimo po jo mirties. Nieko. Visiskai.
Vaiku jis irgi neturi, kuriems nuo to butu geriau (bent jau moraliskai).
Tai pavadinkim kokia gatve DABAR. Tegul pasidziaugia senukas.
Kodel?
O kodel ne?
Juk visiskai aisku, kad turesim mes ir V.Landsbergio ir A.M.B. ir V.Adamkaus gatves. Bet zinoma tik po ju mirties. (O R.Pakso gatves tai galima but tikram, kad neturesim ;)
Bet kas tokiam V.Adamkui is to gatves pavadinimo po jo mirties. Nieko. Visiskai.
Vaiku jis irgi neturi, kuriems nuo to butu geriau (bent jau moraliskai).
Tai pavadinkim kokia gatve DABAR. Tegul pasidziaugia senukas.
2007-10-15
Teisine praktika vs istatymas
Mane vis tiek stebina sitas lietuviskas teisines praktikos fenomenas...
Pries ja, kaip tokia ash lygtai ir neturiu nieko pries... jei ne vienas bet. Pas mus savoka "teisine praktika" kazkodel igyjus reiksme "elgesys neatitinkantis istatymu reikalavimu". T.y., jei elgiamasi, pagal istatyma, tai tiesiog istatymas taip reikalauja, reiskia taip ir yra. Bet jei paaiskeja, kad istatymas pazeidziamas (ypac paciu teises taikymo/laikymosi subjektu), kas nera taip jau reta, - tokiu atveju teigiama "tokia yra teisine praktika".
Ir ash nekalbu apie reguliavimo spragas, kurias uzpildo praktika (kas yra gerai), ar reguliavimo (normu) dviprasmiskumus, kada teisine praktika tai paaiskina - ne, ash kalbu apie situacijas, kai "praktika" yra akivaizdziai priesinga nei istatymo reikalavimai (na, jei istatymas butu nelogiskas, ash toki atveji gal dar irgi suprasciau - bet taip nera)...
Turiu naujiena: teisine praktika kuri priestarauja istatymui yra niekine. Laikas ta jau butu suprasti.
Ir teisininkams irgi.
Pries ja, kaip tokia ash lygtai ir neturiu nieko pries... jei ne vienas bet. Pas mus savoka "teisine praktika" kazkodel igyjus reiksme "elgesys neatitinkantis istatymu reikalavimu". T.y., jei elgiamasi, pagal istatyma, tai tiesiog istatymas taip reikalauja, reiskia taip ir yra. Bet jei paaiskeja, kad istatymas pazeidziamas (ypac paciu teises taikymo/laikymosi subjektu), kas nera taip jau reta, - tokiu atveju teigiama "tokia yra teisine praktika".
Ir ash nekalbu apie reguliavimo spragas, kurias uzpildo praktika (kas yra gerai), ar reguliavimo (normu) dviprasmiskumus, kada teisine praktika tai paaiskina - ne, ash kalbu apie situacijas, kai "praktika" yra akivaizdziai priesinga nei istatymo reikalavimai (na, jei istatymas butu nelogiskas, ash toki atveji gal dar irgi suprasciau - bet taip nera)...
Turiu naujiena: teisine praktika kuri priestarauja istatymui yra niekine. Laikas ta jau butu suprasti.
Ir teisininkams irgi.
2007-10-05
Lygus ir vienodi?
Vyrai ir moterys lygus. Taip, negincytinai. Bet ar mes vienodi?
Man keista, kai dabar tam vyru ir moteru lygybes deklaravimo polekyje kazkaip isijauciama ir ima atrodyti nepolitkorektiska bet kokia uzuomina, kad mes vistik nevienodi.
Mane asmeniskai erzina (kvailu) vyru seksistiniai pareiskimai ir "juokeliai" (jiems tai atrodo juokinga juk, ane?). Cia galim prisiminti kad ir roboto, laikinai einancio Seimo pirmininko pareigas, "nurodyma" vieno Seimo posedzio metu: "Tylet bobos, vyrai kalba!". Mano nuomone po tokio pareiskimo jis turejo but isdulkintas tiek tiesiogine tiek ir perkeltine prasme... na bet... kalba ne apie tai.
Bet man taip pat atrodo visiskai kvailas ir moteru pasishiaushimas, kai tik kalba uzeina apie kazka, kur vyrai ir moterys tiesiog skirtingi. Kad ir pvz. tai, kad moterys vairuoja blogiau nei vyrai.
Taip, yra moteru, kurios vaizuoja geriau nei vyrai.
Taip, moterys atsargesnes (dazniausiai) ir vazineja leciau.
Bet ar tai nusako vairavimo sugebejimus?).
Vyrai geriau suvokia erdve ir sugeba joje orientuotis. Cia moksliniais tyrimais irodytas faktas. Del to vyrai (bendrai imant) yra geresni (tai tik lyginamasis parametras, tai visiskai nebutinai reiskia "geri") vairuotojai nei moterys (bendrai paemus).
Ir tai neparodo jokios nelygybes, o tik skirtinguma. Nejau tai isties taip visiskai nesuprantama?...
Juk niekas (rimtai), kaip nelygybes nevertina to, kad vyrai neturi pvz. krutu ar nesugeba reikst emociju. Mes tiesiog skirtingi. Labai. Taciau lygus.
Taip ir turi buti.
Man keista, kai dabar tam vyru ir moteru lygybes deklaravimo polekyje kazkaip isijauciama ir ima atrodyti nepolitkorektiska bet kokia uzuomina, kad mes vistik nevienodi.
Mane asmeniskai erzina (kvailu) vyru seksistiniai pareiskimai ir "juokeliai" (jiems tai atrodo juokinga juk, ane?). Cia galim prisiminti kad ir roboto, laikinai einancio Seimo pirmininko pareigas, "nurodyma" vieno Seimo posedzio metu: "Tylet bobos, vyrai kalba!". Mano nuomone po tokio pareiskimo jis turejo but isdulkintas tiek tiesiogine tiek ir perkeltine prasme... na bet... kalba ne apie tai.
Bet man taip pat atrodo visiskai kvailas ir moteru pasishiaushimas, kai tik kalba uzeina apie kazka, kur vyrai ir moterys tiesiog skirtingi. Kad ir pvz. tai, kad moterys vairuoja blogiau nei vyrai.
Taip, yra moteru, kurios vaizuoja geriau nei vyrai.
Taip, moterys atsargesnes (dazniausiai) ir vazineja leciau.
Bet ar tai nusako vairavimo sugebejimus?).
Vyrai geriau suvokia erdve ir sugeba joje orientuotis. Cia moksliniais tyrimais irodytas faktas. Del to vyrai (bendrai imant) yra geresni (tai tik lyginamasis parametras, tai visiskai nebutinai reiskia "geri") vairuotojai nei moterys (bendrai paemus).
Ir tai neparodo jokios nelygybes, o tik skirtinguma. Nejau tai isties taip visiskai nesuprantama?...
Juk niekas (rimtai), kaip nelygybes nevertina to, kad vyrai neturi pvz. krutu ar nesugeba reikst emociju. Mes tiesiog skirtingi. Labai. Taciau lygus.
Taip ir turi buti.
2007-09-27
Kodel LTSR.LT?
Čia tikrai turima omenyje Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika? Taip. Turėta omenyje būtent Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika.
Ar tai isitikinimų deklaravimas? Ar tai provokacija? Taip ir taip. BET. Atsakymai į šitus klausimus lyg ir labai paprasti, bet kartu reikalauja tam tikro paaiškinimo.
Ne, aš nesu nei komunistas nei socialistas, nesu netgi socialdemokratas pagal įsitikinimus. Taip pat nesu ir konservatorius ar liberalas. Greičiausia (arčiausiai tiesos) matyt būtų sakyti, kad as esu libertaras (nors irgi ne viskas sutelpa :D).
Aš manau, kad pagrindinė vertybė yra žmogaus laisvė - asmenybės suverenitetas. Iš to išplaukia visi kiti dalykai - tai yra ir šeima, ir visuomenė, ir valstybė (įskaitant pastarosios nepriklausomybę ir jos valdžią). Žmogaus laisvė yra ir privalo būti pirmoje vietoje. Ir ne tik deklaruojama, kaip kad yra dabar.
O žmogaus laisvė prasideda, ir išties pasibaigia irgi, žmogaus mąstymo laisve. Prasideda nuo kritiško ir skeptiško požiūrio į aplinką ir žmones (įskaitant žinoma save). Ir pasibaigia tuo pačiu -sugebėjimu vertinti dogmas bei neginčijamas tiesas ir atsisakyti ribojancių įsitikinimų. Mano nuomone, išties nėra tokio jau didelio skirtumo (kaip bandoma vaizduoti) ar žmogaus mąstymo laisvė yra apribota kažkokios totalitarinės valdžios primestų ar demokratinės sistemos įsiūlytų taisyklių ar, kas dabar pakankamai dažnai nutinka, žmogaus mąstymas yra apribotas paties žmogaus. Jei sau neužduodi klausimų, tau nereikia ieškoti ir atsakymų į juos - tiesiog gali priimt tarsi religinį dogmą tai, ka sako protingesni draugai, televizorius ar tavo mėgiamas politikas.
Kuo tai siejasi su LTSR?
Tuo, kad išties mano asmenine nuomone mūsų brangioji naujoji atkurta ankstesnioji Lietuvos Respublika ne taip jau toli nuėjus nuo LTSR kaip mes norėtume tuo tikėti. Ar to tikėtis.
Nes
Jei mąstantys jauni žmonės, kuriem po 20 su čiut metų (ir kurių neapkaltinsi nostalgija sovietiniams laikams) pasisako už visuotinį sekimą, mano, kad tai gerai...
Jei prieš pora dešimčių metų buvo draudžiama religinė simbolika, o dabar jau demokratinėse šalyse (ir Lietuvoje) siūloma drausti [edit 2012-10-13: jau net uždrausta :/ ] kažkokią kitą simboliką kuri vėl neįtinka "ideologiniu požiūriu"...
Jei mūsų politikai (ir žiniasklaida ir visa visuomenė) vis dar šventai įsitikinę, kad demokratinėje valstybėje geriausias visuomeninių santykių reguliavimo būdas yra drausti ir bausti...
Jei valstybė taip bijo pačios savo piliečių, kad nedrįsta jiems į rankas duoti ginklus...
Jei teisė turėti asmeninę nuomonę vis dar taikoma tik "mano nuomonei", o ne kieno nors kito...
Jei vis dar nepajudinamas įsitikinimas, kad "mano nuomonė" yra ne tai, ka aš išmąsčiau ir susiformulavau žinių pagrindu, bet tai, ką man pasakė (tikras ar tariamas) autoritetas...
Jei homofobiški pasisakymai iš politikų lūpų (o jie juk tik visuomenės atspindys) vis dar yra kažkas normalaus...
Etc etc etc...
Tai, ar nera tai, kas labiausiai pasikeite, butent tik pats pavadinimas?
2007-09-26
Sakot „Oro gitaros“?
Perskaiciau Delfi straipsni: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=14457115
Paskui nusiunciau tam paciam delfiui (redaktoriams) tokio turinio laiska:
"Vakar minėtame "Nuomonių ringe" perskaičiau O.Lapino straipsnį "Ar leisti laisvai įsigyti ginklą" ir panorau atsakyti į jame išdėstytas mintis bei tuo pačiu pats išdėstyti savo nuomonę, kuri, reikia pažymėti, yra skirtinga nei pono O.Lapino.
Dėl to, apeliuodamas į pačią "Nuomonių ringo" idėją (tai vieta kur rungiasi nuomones, tiesa?), bei į principą audiatur et altera pars, siunčiu Jums savo viešą atsakymą ponui O.Lapinui ir siūlau ji paskelbti toje pacioje "Nuomoniu ringo" skiltyje. "
ir prie jo prikabinau wordini teksta.
Kadangi issiunciau laiska 2007-09-21, o is delfi jokio atsakymo lig siol negavau (ir delfi tiklapyje jau pasirode naujas A.Lapino straipsnis), tai matyt vistik per naivu tiketis, kad mano rasliava paskelbs.
Kodel? Atskiras klausimas.
Anyway, stai pats mano "viešas atsakymas":
Sakot „Oro gitaros“? (Atsakant į O.Lapino straipsnį „Ar leisti laisvai įsigyti ginklą?“)
Groti oro gitaromis gal ir neblogai, bet gintis oro ginklais? Bijau kas užpuolikas to tiesiog nesuprastu...
Pasakysiu iš karto tiesiai šviesiai: ši tema mane mažumėle erzina.
Kodėl?
Todėl, kad dauguma pasisakančiųjų apie tai išties net nepasistengia pasidomėti ir giliau apmąstyti tai, apie ką kalba, o vadovaujasi tiesiog nuolat peršamais stereotipais bei mitais. Vėl ir vėl iš naujo postuluojamos tos pačios „tiesos“, kurios nėra pagrįstos proto argumentais ir kuriomis tiesiog stengiamasi sukelti stipresnį emocinį klausytojo (skaitovo, žiūrovo) atsaką. Sukelti aklą baimę: „tik duok „jiems“ ginklus – negalėsi per susišaudymus į gatvę išeiti“.
Ir čia netgi kalba ne tiek apie O.Lapiną ir šį jo rašinį, kiek apie bendrą tendenciją. Manipuliavimas minios emocijomis žmonijos istorijoje žinoma nieko naujo ir tai artimiausiu metu tikrai nepasikeis, bet bent jau stengtis vadovautis protu vis tiek reikėtų...
Bet grįžkime prie straipsnio.
Pradžiai pasakysiu, kad man keisti atrodo pasišaipymai iš laisvės ir lygybės – tai (bent jau mano neįpareigojančia nuomone) yra esminės vertybės. Šaipytis čia nelabai yra iš ko – reikia tiesiog spręsti, kokiu būdu jas geriausiai užtikrinti (apsaugoti). O tai nuspręsti galima tik išties įsigilinus į temą, o ne nuslystant paviršiumi.
O.Lapinas išsako tris (jo taip pavadintas) prielaidas, kurios, jo nuomone, slypi po idėja liberalizuoti ginklų įsigyjimą. Teisingos jos ar ne ir ar būtent jos sąlygoja šią idėją galima ginčytis, bet va su kuo neišeina sutikti, tai su autoriaus pateikiama argumentacija toms „prielaidoms“.
Taigi, pirmoji „prielaida“: „ginklai bus įgyjami ne puolimui, o gynybai.“
Taip, tikėtina, kad atsiras tokių žmonių, kurie panaudos ginklus piktam („puolimui“) – kitaip ir būti negali, to mes niekaip ir niekada neišvengsim. Bet klausimas yra ne apie atskirus antisocialius asmenis ir atvejus, o apie visuomenę. Prielaida, kad Lietuvos piliečiai įsigys ginklus būtent puolimui tiesiogiai išplaukia iš prielaidos, kad dauguma Lietuvos žmonių yra neadekvačiai agresyvūs ir (netgi neturėdami šaunamojo ginklo) puldinėja kitus – kaimynus, praeivius etc. Manau šitos minties klaidingumas akivaizdus ir nereikalauja įrodymų – taip, tokių asmenų yra, bet dauguma vis tik nėra tokia. Taigi „pabėdavojimai“ apie tai, kad nėra aišku, kiek „yra pas mus normalių žmonių“ negali būt laikomi rimtais argumentais.
Kita vertus, keista yra galvoti, kad Lietuvoje žmonės kažkuo labai skiriasi nuo žmonių gyvenančių likusioje pasaulio dalyje. Taip, pas mus nemažai agresijos, taip, nemažai savižudybių ir taip, egzistuoja mokyklinis smurtas. Bet taip pat jis egzistuoja ir kitose pasaulio šalyse kuriose ginklų įsigyjimas yra nuo visai liberalaus iki absoliučiai draudžiamo. Klausimas – koks santykis tarp šių dalykų? Ir atsakymas nėra toks paprastas, kaip norėtųsi.
Iš esmės ko visi klausia (ir ko visi bijo), tai ne „ar ginklai bus įsigyjami puolimui ar gynybai“, o ar tie „laisviau“ įsigijami ginklai nebus panaudojami nusikaltimams vykdyti. Atsakymas į ši klausima išties akivaizdus: galbūt. Tai yra, akivaizdu, kad jei liberalizuosim prekybą ginklais ir jų padaugės pas visuomenės narius, kai kurie iš jų bus panaudoti įvykdyt nusikaltimus, kaip kad yra ir dabar, kai ginklų įsigyjimas yra stipriai ribojamas.
Šioje vietoje paprastai iškeliamas į padanges šūkis „Jei tai padės išgelbėt bent vieną gyvybę!!!“ ir tai pateikiama, kaip argumentas už arba kiek įmanoma didesnį ginklų apyvartos ribojimą (ar net visišką uždraudimą). Tokiu atveju išties visi „argumentai“ (kurie yra grynai emociniai) sumetami į viena svarstyklių lėkštę, o kita sąmoningai paliekama tuščia.
O ką, jei žmogus įsigijęs ginklą, sugebės save apginti ir liks gyvas? Tokiu būdu išgelbės savo gyvybę. Arba besigindamas atims gyvybę užpuolikui, bet išgelbės savąją? Kas tokiu atveju? Ar mes išties tikime, kad ir tokiu atvejų abiejų žmonių gyvybės vienodai vertingos ir reikėjo išsaugot užpuoliko gyvybę, net jei tai reikštų paaukoti besiginančiojo gyvastį? Ar tai nereikštų atvirkščio dalyko – kad mes užpuoliko gyvybę vertinam daugiau nei užpultojo? O ką jei užpuolikas norėjo „tik“ išžagint užpultą merginą ir visai nesiruošė jos žudyti, o pastaroji besigindama jį nušovė? Kadangi bet kuri gyvybe juk aukščiausia vertybė, tai reikia nesiginant leisti žaginti, plėšti, mušti?
Perdaug klausimų, perdaug painūs atsakymai į juos?
Antroji „prielaida“: „statistiniam lietuviui būtina gintis, kad jaustųsi saugus“
Man ši „prielaida“ atrodo visiškai išsigalvota. Suprask: jie turi psichologinių problemų, jei nori įsigyti ginklą.
Tačiau vis tik pažvelkime į pačią „prielaidos“ esmę. Kaip jau sakiau - aš nemanau, kad šia prasme lietuviai kažkuo skirtųsi nuo kitų tautybių (o dar jei imtume diskriminuoti poreikį būti saugiam pagal rasę, lytį bei seksualinę orientaciją, tai išvis (ne)juokinga būtų). Taigi ar būtina žmogui gintis tam, kad jis jaustųsi saugus?
Kaip rodo ta pati statistika – vidutiniškai kiekvienas asmuo per savo gyvenimą bent kartą patirs fizinį smurtą bei moralinį pažeminimą. Jei paimsim domėn, kad toli gražu ne apie kiekvieną ir ne apie visus tokio smurto atvejus yra pranešama statistikos departamentui, tai galima užtikrintai teigti, kad kiekvienas žmogus per savo gyvenimą būtinai (privalomai) bent vieną kartą bus smurto auka. Ir bijau, kad realiai šis skaičius yra gerokai didesnis – kai kurių asmenų atveju netgi iki keliasdešimt kartų.
Taigi, išties, ar būtina gintis, kad jaustumeis saugus? Akivaizdu, kad ne – žmogus gali visiškai niekada nesiginti, pastoviai leistis sumušamas (pavyzdžiui) ir jaustis saugus. Kadangi gynimasis yra veiksmas, kurį galima arba vykdyti (t.y. gintis) arba ne (nesiginti) savo arba kieno nors kito nuožiūra. Saugumo jausmas gi, yra tik emocija, kuri visai neprivalo turėti kokį nors logiškai paaiškinamą pagrindą.
Bet jei suformuluotume ši klausimą kitaip: ar būtina turėti galimybę gintis, tam, kad jaustis saugiu? Šiuo atveju manau atsakymas yra vienareikšmiškas „taip“. Konkrečiu gyvenimo atveju tu gali nuspręsti leistis skriaudžiamas, bet tam kad tu jaustumeis saugus, tau yra būtinas suvokimas, kad jei panorėtum, tu gali gintis ir... apsiginti.
O va būtent čia ir slypi didžioji problema. Apsiginti. Deja, bet žmonės nėra visi lygūs pagal savo fizinį ir psichologinį pajėgumą. Deja, bet žmonės yra taip pat skirtingi ir pagal savo poreikius, polėkius, potraukius ir t.t. ir pan. Ir deja, bet ne kiekvienam gali pakakti psichologinės tvirtybės, drąsos ir tiesiog fizinės jėgos tam, kad apsiginti nuo pikta sumaniusio užpuoliko.
Ir klausimas tada išties formuluojamas jau taip: ar išties būtina turėti ginklą, kad jaustumeis saugus? Arba kaip mėgstama jį kartais pateikt visiškai suprimityvintai: ar tu taip visko aplink bijai, kad tau reikia ginklo? Ir atsakymas matyt vis tik yra „ne“. Tačiau...
Seimo nariai, ministrai, politikai, filosofai, intelektualai ir save tokiais laikantys, visi mes įpratę kalbėti ir žiūrėti į visuomenę iš šono ir iš aukšto: „statistinis lietuvis“, „visuomenė“, „paprastas žmogus“ (suprask atitinkamai: „bukas lietuvis“, „kvailių armija“, „protiškai nepilnavertė, morališkai nuostolinga, mentališkai atsilikus būtybė“). Tai leidžia su protinga mina pakylėtai, abstrakčiai ir atsietai nuo realybės samprotauti, ką kažkas kitas turėtų daryt ir kokios taisyklės kažkam kitam turėtų galioti. Bet pabandykim, bent kartais, pažvelgt į save, abstrahuodamiesi nuo savęs tik minimaliai: kokios taisyklės turėtų būti nustatytos „mums“ „protingiems“, „intelektualiems“; ką mes darytume vienoje ar kitoje situacijoje?
Ir darydamas tai, aš pats sau atsakau į aukščiau keltą klausimą apie baimę: ne, aš tikrai nebijau visko aplink, ir man tikrai nebūtinas ginklas, tam, kad jausčiausi saugus. Aš pakankamai ramus dėl savo sugebėjimų išvengt konflikto, o jei jau to nepavyktų padaryt, tai apsigint ar tiesiog pabėgt (kas galbūt nėra labai „kieta“, užtat protinga).
Kai aš lipu į mašiną aš kiekvieną kartą, kad ir kaip netoli bevažiuočiau, aš visada prisisegu saugos diržą. Ar aš bailys ir perdėtai bijau pakliūti į avarija, bei kiekvieną savo gyvenimo dieną tik tuo ir gyvenu, tik tam ir ruošiuosi, tik apie tai ir tegalvoju? Ne. Aš tiesiog saugausi – kaip to reikalauja mano protas, ne emocijos. Taip pat kaip aš saugausi laukinių žvėrių, palaidų šunų, ar aštrių instrumentų.
Tai ar mano ginklo turėjimas parodytų manau bailumą? Mano nesaugumo jausmą? O gal tiesiog elementarų protingą saugojimąsi?
Bet... aš kartais imu ir pagalvoju. O kas visgi būtų, jei kokią naktį į mano namus įslinktų keli piktadariai. Na, žinot, tokie tikri, ne iš pasakų ar filmų. Tie, kurie degina bobutes lygintuvu tam, kad šios pasakytų, kur jų santaupos, ar suspardo praeivį taip, kad motina neatpažintų, tiesiog „iš sportinio intereso“. Ką aš tada daryčiau? Kokiu būdu aš tada turėčiau apginti savo šeimą ir, konkrečiai imant, savo sūnų, kuriam ketveri ir kuris tikrai nuo jokio suaugusiojo nepajėgus apsiginti? Pabėgt? Ar tikrai? Va dėl tokio „atsitikimo“ tai aš iš tikrųjų bijau.
Tačiau, nepaisant šios baimės, aš labai gerai suvokiu, kad šios mano emocijos neturėtų būti pagrindu sprendžiant ginklų liberalizavimo klausimą ir kad yra būtina vadovautis protu.
Ir čia matyt laikas pakalbėti apie trečiąją „prielaidą“: „esama gynybos sistema – policija, dujų balionėliai ir dujiniai pistoletai - negali užtikrinti pakankamo saugumo“.
Taigi, ką man daryti aukščiau susiklosčiusiose aplinkybėse? Rėkti? Skambinti policijai? O gal vis tik kažkaip gintis pačiam, nors tai ir būtų akivaizdžiai beviltiška dėl to kad jų jėgos keliskart viršija manąsias ir aš neturiu jokių (puolimo ir gynybos) galimybes sulyginančių priemonių?
Pasakysiu naujieną, kurią jau atrodo visas pasaulis palaipsniui įsisąmonina, bet kuri Lietuvoje dar vis nežinoma: tai, kad valstybėje egzistuoja policija, teismai, prokuratūra ir kitos teisėsaugos institucijos nereiškia, kad asmuo atleistas nuo atsakomybės už save, savo ir savo artimųjų sveikatą ir gyvybę, nereiškia, kad jis neprivalo gintis nuo neteisėtų pasikėsinimų pats.
Policijos (ir kitų institucijų) uždavinys – ginti visuomenę kaip visumą. Visuomenę, o ne atskirus individus. Pastarieji ginami teik ir tik tiek, kiek jie yra tos visuomenės sudedamoji dalis. Nes, jei mes darytumėm prielaidą, kad policija privalo ginti kiekvieną atskirai paimtą asmenį, tai turėtume tuo remdamiesi priimti kaip neginčijamus visą eilę teiginių:
mes patys galime nesisaugot (nes yra kažkas, kieno pareiga mus saugot);
prie kiekvieno žmogaus turi stovėti po policininką (nes juk jie turi užtikrinti saugumą visada ir visur), na arba bent jau policininkas visada turi čia pat, kad tik šūktelėjus iškart atbėgtų pagalbon (o ką jei kas nors užpuls taip greitai, kad net šūktelt nespėsi?);
tuo atveju, kai policija neužtikrino saugumo ir žmogus buvo užpultas, jis turi teisę policiją paduoti į teismą ir prisiteisti (didelę) kompensaciją.
Lietuvoje tokios teisminės praktikos, kiek man žinoma, dar nėra (o ir vargu ar kuris teismas rimtai žiūrėtų į tokį skundą), bet pvz. JAV yra buvus ne viena byla teismuose, kuriose buvo suformuluota nedviprasmiška pozicija: policijos pareiga saugoti ir ginti yra tik visos visuomenės atžvilgiu ir negali būti traktuojama siaurinamai, kad policija turi pareigą apginti kiekvieną konkretų individą.
Taigi, asmuo vis dar atsakingas pats už save ir už savo apsaugą. Nors gal tai kažkam ir atrodo keista...
Apie dujinių balionėlių ir dujinių pistoletų palyginimą su šaunamaisiais ginklais čia kalbėti išties nesinori, nes tai visai atskira ir labai plati tema. Apibendrinant tik galima pasakyti, kad tai skirtingi dalykai, kurių skirtingas poveikis ir skirtingas taikymas praktikoje. Kaip nėra įmanomas tiesioginis primityvus palyginimas: kas „geriau“, F-1 bolidas, ar karjerinis savivartis, - taip neišeina paprastai ir atsakyt į klausimą ar šaunamasis ginklas „geriau“ („suteikia daugiau saugumo“) už dujų balionėlį. Taip, kaip šie automobiliai kiekvienas bus labiau ar mažiau tinkamas naudoti vienai ar kitai paskirčiai, taip ir dujų balionėlis ir šaunamasis ginklas priklausomai nuo sąlygų gali būti labiau tinkamas. Tačiau asmuo bet kokiu atveju turi turėti teisę rinktis – ar jam savigynai tam tikru atveju reikalingas dujų balionėlis ar vis tik šaunamasis ginklas...
Gal dar pabaigai keletas pastebėjimų mintims, kurios buvo išsakytos O.Lapino straipsnyje ir kurios, mano nuomone, skirtos tik emocijoms sukelt...
Dėl galimybės, kad ginklus įsigys jaunimo grupuotės, tam kad jaustųsi „kietesni“ ir „neleistų skriaust saviškių“. Manau, kad pagrindinė baimė šiuo atveju yra ne tame, kad įsigis, o tame, kad gali naudoti aiškinantis santykius.
Bet ar čia nedaroma ta pati įprastine jau tapusi klaida – vietoj to, kad tinkamai reglamentuoti visuomeninius santykius (t.y. šiuo atveju užtikrinti, kad ginklai nepateks į netinkamas rankas, o rankos į kurias jie pateks bus atsakingos) bei tinkamai auklėti (t.y. išmokyti kiekvieną, kuris įsigyja ginklą, ne tik keletą įstatymo eilučių ir kaip žiūrint į taikinį paspaust nuleistuką), vėl einama prie to paties sprendimo – UŽDRAUSTI. O jei jau negalim uždraust, tada ribot kiek tik pajėgiam.
Čia tas pats amžinas klausimas ir tas pats atsakymas į jį. Kodėl aš nesu alkoholikas? Ne todėl, kad tai draudžiama (nes nėra), bet todėl, kad mane taip išauklėjo. Kodėl aš nevartoju narkotikų? Ne todėl, kad tai draudžiama (nors yra), bet todėl, kad mane taip išauklėjo. Kodėl aš neužpuldinėju žmonių tamsiose tarpuvartėse? Ne todėl, kad tai draudžiama, bet todėl, kad mane taip išauklėjo. Kodėl? Dėl to paties.
Tiesiog draudimų efektyvumas visados yra nedidelis. Net pats didžiausias žmonijos tabu – draudimas atimti kitam žmogui gyvybę, nėra toks efektyvus, kaip mes tikėtumėmės pagal tai kokio moralinio bei teisinio griežtumo šis draudimas yra. Žmonės nežudo kitų žmonių ne dėl kažkokio draudimo (nes jie arba nekontroliuoja iki galo savo veiksmų arba būna tvirtai įsitikinę, kad išvengs atsakomybės), bet dėl to, kaip jie išauklėti, kas jiems įdiegta nuo mažens. Tų asmenų, kurie tokio vidinio imperatyvo neturi – joks draudimas nesustabdys.
Ir tik žmones auklėjant mes galim pasiekt tai ką mums kaip pavyzdį nurodo O.Lapinas - toje pačioje Skandinavijoje ar Olandijoje visuomenė yra (sąlyginai) neagresyvi ne todėl, kad policininkai neprimena kareivių, o atvirkščiai – pastarieji neprimena kareivių dėl to, kad visuomenė yra „gerai išauklėta“.
Ir tai su „gyventojų ginklavimųsi“ išties neturi daug bendro: JAV valstybinės Alkoholio, tabako ir šaunamųjų ginklų agentūros (kuri pati labai aktyviai pasisako už kuo didesnį ginklų apyvartos ribojimą, panašiai kaip ir mūsų analogiškos kontoros) duomenimis nuo 1970 iki 2000 metų ginklų skaičius tenkantis 1000 gyventojų išaugo daugiau nei dvigubai (nuo 150 iki 340), kai tuo tarpu žmogžudysčių ir savižudybių skaičius išliko praktiškai stabilus (tik per pastarąjį dešimtmetį šiek tiek sumažėjo).
Šveicarijoje yra vieni iš „laisviausių“ ginklų kontrolės įstatymų visame pasaulyje (t.y. daug liberalesni nei toje pačioje JAV), bet nužudymų skaičius per capita ten toks pats kaip Anglijoj, kur šaunamieji ginklai civilinėje apyvartoje išvis uždrausti, o nusikaltimų asmeniui skaičius bendrai imant netgi yra pusantro karto mažesnis nei pastarojoj.
Kalbant apie Angliją galima paminėti, kad ji, kaip ir Australija (kur ginklai taipogi visiškai uždrausti) pirmauja pagal plėšimus, lytinius nusikaltimus bei užpuolimus panaudojant jėgą tarp išsivysčiusių šalių (nors, siekiant būti objektyviu, reikia paminėti, kad Japonijoje, kur ginklai irgi uždrausti, tokių nusikaltimų skaičius yra mažiausias – bet kažkodėl man atrodo, kad tai sąlygoja ne pats ginklų draudimas per se, bet japonų mentalitetas ir pasaulio matymas).
Ta pati O.Lapino minima Skandinavija irgi nėra vienalytė – nors Norvegijoje lyginant su Švedija ginklų (tenkančių vienam namų ūkiui) dvigubai daugiau, tačiau žmogžudyčių skaičius per capita iš esmes yra toks pats (nežymiai mažesnis).
Ir tokios statistikos galima rasti daugiau, jei netingėti šia tema domėtis ir sugebėti atsiriboti nuo perdėtų emocijų – tai padarę akivaizdžiai pamatome, kad koreliacijos tarp ginklų kiekio pas gyventojus bei nusikalstamumo (konkrečiai imant pvz. nužudymų skaičiaus) nesama, o jei ir yra tai ji gaunasi ginklų apyvartos liberalizavimo naudai.
Tai kad lietuviai vairuoja gan agresyviai (nors tiksliau būtų matyt vartoti žodį „piktai“, nes tai nėra tas pats) dar nesitransformuoja į visuotines muštynes jiems išlipus iš automobilių. Dėl to bet kokios aliuzijos į iš to išplaukiančius galimus susišaudymus (pilietinį karą?) išties niekuo pagrįstos.
Kalbant apie „šaudymus mokyklose“ (angl. school shootings) vėlgi nėra viskas taip paprasta, kai bando pavaizduoti O.Lapinas. Tokių atvejų nėra buvę tiek jau daug kaip dažnai (įsi)vaizduojama, kad būtų galima daryti kažkokius statistinius apibendrinimus ir neabejotinas išvadas. Tačiau, pabrėžtina, kad paprastai tai vis tik nėra situacijos, kai „mane nuskriaudė, tai aš dabar atsikeršysiu ir juos visus iššaudysiu“, o gerai apgalvoti, suplanuoti, iš anksto paruošti veiksmai apie kuriuos žinojo visi aplinkiniai. Taip, tie žudikai dažniausiai būna „atstumtieji“, „nuvertintieji“, tie, kurie nori įšsikovoti sau vietą. Bet ar ginklų draudimas (ribojimas) tikrai yra sprendimas šiai problemai? Vargu bau.
Tas pats matyt pasakytina ir apie savižudybių problemą – tikrai nemanau, kad kelias ją spręsti veda „per ginklus“.
Argumentai „jei tu išsitrauki peilį, jis išsitraukia pistoletą, jei tu išsitrauki pistoletą, jis išsitraukia, kulkosvaidį, jei tu išsitrauki kulkosvaidi jis išsitraukia granatsvaidį (ir taip toliau iki atominės bombos)“, „nusikaltėlis panaudos tavo ginklą prieš tave patį, dėl to geriau jokio ginklo neturėti(!!!)“, „ant sienos kabantis šautuvas būtinai iššaus“, „tavo vaikas paims tavo ginklą ir susižalos“ nuvalkioti ir nors iššaukia stiprų emocinį neigiamą atsaką, bet deja tik parodo pačios problemos esmės nesupratimą, kuri šiuo atveju glūdi ne tame, ar liberalizuoti prekyba ginklais, bet kaip išmokyti ginklų savininkus tinkamai ginklais naudotis ir prižiūrėti, kad jie nepatektų į netinkamas rankas.
Tam, kad saugiai naudotis ginklais išties pakanka tik keleto taisyklių – bet jų turi būti laikomasi visada ir visur, nei trumpam neužsimirštant ir nenukrypstant į šoną. Tik tiek.
O toliau seka jau kiti, auklėjimo, dalykai: įdiegimas reikiamų įsitikinimų, kad negalima ginklu mosuoti be reikalo, kad ginklas tavęs ne tik nepaverčia dievu, bet dar ir užkrauna tau papildomą atsakomybę, kad reikia juo išties mokėti naudotis prieš imantis juo naudotis. Svarbiausia – tą išmokti visai nėra sudėtinga, tereikia noro ir poros dienų (ir žinoma geros mokymo programos, kuri būtų orientuota ne į „popierinių tiesų“ kalimą, o į reališką mokymą ir atsakomybės ugdymą).
Toje pačioje JAV, kuriai mėgstama prikaišioti per didelį liberalumą ginklų atžvilgiu ir kitokias „nuodėmes“, vaikai yra nuo mažens mokomi, kad jei kažkur pamato arba randa ginklą, jo jokiu būdu nebandytų liesti, o pakviestų tėvą (kitą suaugusįjį). Imti ginklą į rankas galima tik kai suaugusysis leido ir kai jis prižiūri. Ar Lietuvoj mes vaikus to mokom? Ne, vietoj to, kad auklėtumėm juos ir mokytumėm kas yra ginklas ir kaip su juo elgtis (nesielgti), mes vaikams tiesiog stengiamės įdiegti eilinį draudimą (tabu), nuo kurio, kaip žinia, jiems uždraustas vaisius tampa tik dar geidžiamesnis...
Tai va tiek minčių apie „prielaidas“. Žinoma galima būtų kalbėti dar labai daug, bet žmonės susidomėję mano paliktais siūlo galais, manau patys sugebės rasti papildomos informacijos – juk dabar Interneto laikai. Tiems, kurie domėtis tingi, o tiesiog nori sugromuliuotų atsakymų – tikiuosi kad čia jų pakankamai pateikiau. Tiems gi, kurie vadovaujasi tik emocijom bei ginklų baime, bijau kad jokie loginiai argumentai ir jokie statistiniai duomenys nieko nesugebės įrodyti. Galiu tik pasakyti – aš pats kažkada buvau prieš liberalizuotą ginklų civilinę apyvartą. Bet kai tuo šiek tiek pasidomėjau šis mano įsitikinimas pasikeite.
Ir kalbėdami apie ginklų civilinės apyvartos liberalizavimą mes kalbame ne apie kažkokią abstrakčia homo sapiens konkurencija ir santykių aiškinimąsi, bet apie asmens orumo, sveikatos ir gyvybės apsaugą. Apie žmogaus laisvę ir jo teisę ginti save ir savo artimuosius. Nes, mano nuomone, žmogaus teisė gintis, nors ir neįrašyta nei mūsų Konstitucijoje, nei tarptautiniuose dokumentuose, yra esminė, pati svarbiausia, žmogaus teisė – visų kitų žmogaus teisių garantas. Taigi, bent jau mano akyse, tos įsivaizduojamos svarstyklės krypsta į asmens saugumo užtikrinimo pusę, kas reiškia į civilinės ginklų apyvartos liberalizavimo pusę. O pats saugumo jausmas... jis tik jausmas. Toks pats kaip ir baimės jausmas. O kartais yra būtina ne sekti jais, o tiesiog blaiviai įvertinti visus pliusus ir minusus. Argi ne?
Nes esme visgi yra mumyse, o ne ginkluose.
Paskui nusiunciau tam paciam delfiui (redaktoriams) tokio turinio laiska:
"Vakar minėtame "Nuomonių ringe" perskaičiau O.Lapino straipsnį "Ar leisti laisvai įsigyti ginklą" ir panorau atsakyti į jame išdėstytas mintis bei tuo pačiu pats išdėstyti savo nuomonę, kuri, reikia pažymėti, yra skirtinga nei pono O.Lapino.
Dėl to, apeliuodamas į pačią "Nuomonių ringo" idėją (tai vieta kur rungiasi nuomones, tiesa?), bei į principą audiatur et altera pars, siunčiu Jums savo viešą atsakymą ponui O.Lapinui ir siūlau ji paskelbti toje pacioje "Nuomoniu ringo" skiltyje. "
ir prie jo prikabinau wordini teksta.
Kadangi issiunciau laiska 2007-09-21, o is delfi jokio atsakymo lig siol negavau (ir delfi tiklapyje jau pasirode naujas A.Lapino straipsnis), tai matyt vistik per naivu tiketis, kad mano rasliava paskelbs.
Kodel? Atskiras klausimas.
Anyway, stai pats mano "viešas atsakymas":
Sakot „Oro gitaros“? (Atsakant į O.Lapino straipsnį „Ar leisti laisvai įsigyti ginklą?“)
Groti oro gitaromis gal ir neblogai, bet gintis oro ginklais? Bijau kas užpuolikas to tiesiog nesuprastu...
Pasakysiu iš karto tiesiai šviesiai: ši tema mane mažumėle erzina.
Kodėl?
Todėl, kad dauguma pasisakančiųjų apie tai išties net nepasistengia pasidomėti ir giliau apmąstyti tai, apie ką kalba, o vadovaujasi tiesiog nuolat peršamais stereotipais bei mitais. Vėl ir vėl iš naujo postuluojamos tos pačios „tiesos“, kurios nėra pagrįstos proto argumentais ir kuriomis tiesiog stengiamasi sukelti stipresnį emocinį klausytojo (skaitovo, žiūrovo) atsaką. Sukelti aklą baimę: „tik duok „jiems“ ginklus – negalėsi per susišaudymus į gatvę išeiti“.
Ir čia netgi kalba ne tiek apie O.Lapiną ir šį jo rašinį, kiek apie bendrą tendenciją. Manipuliavimas minios emocijomis žmonijos istorijoje žinoma nieko naujo ir tai artimiausiu metu tikrai nepasikeis, bet bent jau stengtis vadovautis protu vis tiek reikėtų...
Bet grįžkime prie straipsnio.
Pradžiai pasakysiu, kad man keisti atrodo pasišaipymai iš laisvės ir lygybės – tai (bent jau mano neįpareigojančia nuomone) yra esminės vertybės. Šaipytis čia nelabai yra iš ko – reikia tiesiog spręsti, kokiu būdu jas geriausiai užtikrinti (apsaugoti). O tai nuspręsti galima tik išties įsigilinus į temą, o ne nuslystant paviršiumi.
O.Lapinas išsako tris (jo taip pavadintas) prielaidas, kurios, jo nuomone, slypi po idėja liberalizuoti ginklų įsigyjimą. Teisingos jos ar ne ir ar būtent jos sąlygoja šią idėją galima ginčytis, bet va su kuo neišeina sutikti, tai su autoriaus pateikiama argumentacija toms „prielaidoms“.
Taigi, pirmoji „prielaida“: „ginklai bus įgyjami ne puolimui, o gynybai.“
Taip, tikėtina, kad atsiras tokių žmonių, kurie panaudos ginklus piktam („puolimui“) – kitaip ir būti negali, to mes niekaip ir niekada neišvengsim. Bet klausimas yra ne apie atskirus antisocialius asmenis ir atvejus, o apie visuomenę. Prielaida, kad Lietuvos piliečiai įsigys ginklus būtent puolimui tiesiogiai išplaukia iš prielaidos, kad dauguma Lietuvos žmonių yra neadekvačiai agresyvūs ir (netgi neturėdami šaunamojo ginklo) puldinėja kitus – kaimynus, praeivius etc. Manau šitos minties klaidingumas akivaizdus ir nereikalauja įrodymų – taip, tokių asmenų yra, bet dauguma vis tik nėra tokia. Taigi „pabėdavojimai“ apie tai, kad nėra aišku, kiek „yra pas mus normalių žmonių“ negali būt laikomi rimtais argumentais.
Kita vertus, keista yra galvoti, kad Lietuvoje žmonės kažkuo labai skiriasi nuo žmonių gyvenančių likusioje pasaulio dalyje. Taip, pas mus nemažai agresijos, taip, nemažai savižudybių ir taip, egzistuoja mokyklinis smurtas. Bet taip pat jis egzistuoja ir kitose pasaulio šalyse kuriose ginklų įsigyjimas yra nuo visai liberalaus iki absoliučiai draudžiamo. Klausimas – koks santykis tarp šių dalykų? Ir atsakymas nėra toks paprastas, kaip norėtųsi.
Iš esmės ko visi klausia (ir ko visi bijo), tai ne „ar ginklai bus įsigyjami puolimui ar gynybai“, o ar tie „laisviau“ įsigijami ginklai nebus panaudojami nusikaltimams vykdyti. Atsakymas į ši klausima išties akivaizdus: galbūt. Tai yra, akivaizdu, kad jei liberalizuosim prekybą ginklais ir jų padaugės pas visuomenės narius, kai kurie iš jų bus panaudoti įvykdyt nusikaltimus, kaip kad yra ir dabar, kai ginklų įsigyjimas yra stipriai ribojamas.
Šioje vietoje paprastai iškeliamas į padanges šūkis „Jei tai padės išgelbėt bent vieną gyvybę!!!“ ir tai pateikiama, kaip argumentas už arba kiek įmanoma didesnį ginklų apyvartos ribojimą (ar net visišką uždraudimą). Tokiu atveju išties visi „argumentai“ (kurie yra grynai emociniai) sumetami į viena svarstyklių lėkštę, o kita sąmoningai paliekama tuščia.
O ką, jei žmogus įsigijęs ginklą, sugebės save apginti ir liks gyvas? Tokiu būdu išgelbės savo gyvybę. Arba besigindamas atims gyvybę užpuolikui, bet išgelbės savąją? Kas tokiu atveju? Ar mes išties tikime, kad ir tokiu atvejų abiejų žmonių gyvybės vienodai vertingos ir reikėjo išsaugot užpuoliko gyvybę, net jei tai reikštų paaukoti besiginančiojo gyvastį? Ar tai nereikštų atvirkščio dalyko – kad mes užpuoliko gyvybę vertinam daugiau nei užpultojo? O ką jei užpuolikas norėjo „tik“ išžagint užpultą merginą ir visai nesiruošė jos žudyti, o pastaroji besigindama jį nušovė? Kadangi bet kuri gyvybe juk aukščiausia vertybė, tai reikia nesiginant leisti žaginti, plėšti, mušti?
Perdaug klausimų, perdaug painūs atsakymai į juos?
Antroji „prielaida“: „statistiniam lietuviui būtina gintis, kad jaustųsi saugus“
Man ši „prielaida“ atrodo visiškai išsigalvota. Suprask: jie turi psichologinių problemų, jei nori įsigyti ginklą.
Tačiau vis tik pažvelkime į pačią „prielaidos“ esmę. Kaip jau sakiau - aš nemanau, kad šia prasme lietuviai kažkuo skirtųsi nuo kitų tautybių (o dar jei imtume diskriminuoti poreikį būti saugiam pagal rasę, lytį bei seksualinę orientaciją, tai išvis (ne)juokinga būtų). Taigi ar būtina žmogui gintis tam, kad jis jaustųsi saugus?
Kaip rodo ta pati statistika – vidutiniškai kiekvienas asmuo per savo gyvenimą bent kartą patirs fizinį smurtą bei moralinį pažeminimą. Jei paimsim domėn, kad toli gražu ne apie kiekvieną ir ne apie visus tokio smurto atvejus yra pranešama statistikos departamentui, tai galima užtikrintai teigti, kad kiekvienas žmogus per savo gyvenimą būtinai (privalomai) bent vieną kartą bus smurto auka. Ir bijau, kad realiai šis skaičius yra gerokai didesnis – kai kurių asmenų atveju netgi iki keliasdešimt kartų.
Taigi, išties, ar būtina gintis, kad jaustumeis saugus? Akivaizdu, kad ne – žmogus gali visiškai niekada nesiginti, pastoviai leistis sumušamas (pavyzdžiui) ir jaustis saugus. Kadangi gynimasis yra veiksmas, kurį galima arba vykdyti (t.y. gintis) arba ne (nesiginti) savo arba kieno nors kito nuožiūra. Saugumo jausmas gi, yra tik emocija, kuri visai neprivalo turėti kokį nors logiškai paaiškinamą pagrindą.
Bet jei suformuluotume ši klausimą kitaip: ar būtina turėti galimybę gintis, tam, kad jaustis saugiu? Šiuo atveju manau atsakymas yra vienareikšmiškas „taip“. Konkrečiu gyvenimo atveju tu gali nuspręsti leistis skriaudžiamas, bet tam kad tu jaustumeis saugus, tau yra būtinas suvokimas, kad jei panorėtum, tu gali gintis ir... apsiginti.
O va būtent čia ir slypi didžioji problema. Apsiginti. Deja, bet žmonės nėra visi lygūs pagal savo fizinį ir psichologinį pajėgumą. Deja, bet žmonės yra taip pat skirtingi ir pagal savo poreikius, polėkius, potraukius ir t.t. ir pan. Ir deja, bet ne kiekvienam gali pakakti psichologinės tvirtybės, drąsos ir tiesiog fizinės jėgos tam, kad apsiginti nuo pikta sumaniusio užpuoliko.
Ir klausimas tada išties formuluojamas jau taip: ar išties būtina turėti ginklą, kad jaustumeis saugus? Arba kaip mėgstama jį kartais pateikt visiškai suprimityvintai: ar tu taip visko aplink bijai, kad tau reikia ginklo? Ir atsakymas matyt vis tik yra „ne“. Tačiau...
Seimo nariai, ministrai, politikai, filosofai, intelektualai ir save tokiais laikantys, visi mes įpratę kalbėti ir žiūrėti į visuomenę iš šono ir iš aukšto: „statistinis lietuvis“, „visuomenė“, „paprastas žmogus“ (suprask atitinkamai: „bukas lietuvis“, „kvailių armija“, „protiškai nepilnavertė, morališkai nuostolinga, mentališkai atsilikus būtybė“). Tai leidžia su protinga mina pakylėtai, abstrakčiai ir atsietai nuo realybės samprotauti, ką kažkas kitas turėtų daryt ir kokios taisyklės kažkam kitam turėtų galioti. Bet pabandykim, bent kartais, pažvelgt į save, abstrahuodamiesi nuo savęs tik minimaliai: kokios taisyklės turėtų būti nustatytos „mums“ „protingiems“, „intelektualiems“; ką mes darytume vienoje ar kitoje situacijoje?
Ir darydamas tai, aš pats sau atsakau į aukščiau keltą klausimą apie baimę: ne, aš tikrai nebijau visko aplink, ir man tikrai nebūtinas ginklas, tam, kad jausčiausi saugus. Aš pakankamai ramus dėl savo sugebėjimų išvengt konflikto, o jei jau to nepavyktų padaryt, tai apsigint ar tiesiog pabėgt (kas galbūt nėra labai „kieta“, užtat protinga).
Kai aš lipu į mašiną aš kiekvieną kartą, kad ir kaip netoli bevažiuočiau, aš visada prisisegu saugos diržą. Ar aš bailys ir perdėtai bijau pakliūti į avarija, bei kiekvieną savo gyvenimo dieną tik tuo ir gyvenu, tik tam ir ruošiuosi, tik apie tai ir tegalvoju? Ne. Aš tiesiog saugausi – kaip to reikalauja mano protas, ne emocijos. Taip pat kaip aš saugausi laukinių žvėrių, palaidų šunų, ar aštrių instrumentų.
Tai ar mano ginklo turėjimas parodytų manau bailumą? Mano nesaugumo jausmą? O gal tiesiog elementarų protingą saugojimąsi?
Bet... aš kartais imu ir pagalvoju. O kas visgi būtų, jei kokią naktį į mano namus įslinktų keli piktadariai. Na, žinot, tokie tikri, ne iš pasakų ar filmų. Tie, kurie degina bobutes lygintuvu tam, kad šios pasakytų, kur jų santaupos, ar suspardo praeivį taip, kad motina neatpažintų, tiesiog „iš sportinio intereso“. Ką aš tada daryčiau? Kokiu būdu aš tada turėčiau apginti savo šeimą ir, konkrečiai imant, savo sūnų, kuriam ketveri ir kuris tikrai nuo jokio suaugusiojo nepajėgus apsiginti? Pabėgt? Ar tikrai? Va dėl tokio „atsitikimo“ tai aš iš tikrųjų bijau.
Tačiau, nepaisant šios baimės, aš labai gerai suvokiu, kad šios mano emocijos neturėtų būti pagrindu sprendžiant ginklų liberalizavimo klausimą ir kad yra būtina vadovautis protu.
Ir čia matyt laikas pakalbėti apie trečiąją „prielaidą“: „esama gynybos sistema – policija, dujų balionėliai ir dujiniai pistoletai - negali užtikrinti pakankamo saugumo“.
Taigi, ką man daryti aukščiau susiklosčiusiose aplinkybėse? Rėkti? Skambinti policijai? O gal vis tik kažkaip gintis pačiam, nors tai ir būtų akivaizdžiai beviltiška dėl to kad jų jėgos keliskart viršija manąsias ir aš neturiu jokių (puolimo ir gynybos) galimybes sulyginančių priemonių?
Pasakysiu naujieną, kurią jau atrodo visas pasaulis palaipsniui įsisąmonina, bet kuri Lietuvoje dar vis nežinoma: tai, kad valstybėje egzistuoja policija, teismai, prokuratūra ir kitos teisėsaugos institucijos nereiškia, kad asmuo atleistas nuo atsakomybės už save, savo ir savo artimųjų sveikatą ir gyvybę, nereiškia, kad jis neprivalo gintis nuo neteisėtų pasikėsinimų pats.
Policijos (ir kitų institucijų) uždavinys – ginti visuomenę kaip visumą. Visuomenę, o ne atskirus individus. Pastarieji ginami teik ir tik tiek, kiek jie yra tos visuomenės sudedamoji dalis. Nes, jei mes darytumėm prielaidą, kad policija privalo ginti kiekvieną atskirai paimtą asmenį, tai turėtume tuo remdamiesi priimti kaip neginčijamus visą eilę teiginių:
mes patys galime nesisaugot (nes yra kažkas, kieno pareiga mus saugot);
prie kiekvieno žmogaus turi stovėti po policininką (nes juk jie turi užtikrinti saugumą visada ir visur), na arba bent jau policininkas visada turi čia pat, kad tik šūktelėjus iškart atbėgtų pagalbon (o ką jei kas nors užpuls taip greitai, kad net šūktelt nespėsi?);
tuo atveju, kai policija neužtikrino saugumo ir žmogus buvo užpultas, jis turi teisę policiją paduoti į teismą ir prisiteisti (didelę) kompensaciją.
Lietuvoje tokios teisminės praktikos, kiek man žinoma, dar nėra (o ir vargu ar kuris teismas rimtai žiūrėtų į tokį skundą), bet pvz. JAV yra buvus ne viena byla teismuose, kuriose buvo suformuluota nedviprasmiška pozicija: policijos pareiga saugoti ir ginti yra tik visos visuomenės atžvilgiu ir negali būti traktuojama siaurinamai, kad policija turi pareigą apginti kiekvieną konkretų individą.
Taigi, asmuo vis dar atsakingas pats už save ir už savo apsaugą. Nors gal tai kažkam ir atrodo keista...
Apie dujinių balionėlių ir dujinių pistoletų palyginimą su šaunamaisiais ginklais čia kalbėti išties nesinori, nes tai visai atskira ir labai plati tema. Apibendrinant tik galima pasakyti, kad tai skirtingi dalykai, kurių skirtingas poveikis ir skirtingas taikymas praktikoje. Kaip nėra įmanomas tiesioginis primityvus palyginimas: kas „geriau“, F-1 bolidas, ar karjerinis savivartis, - taip neišeina paprastai ir atsakyt į klausimą ar šaunamasis ginklas „geriau“ („suteikia daugiau saugumo“) už dujų balionėlį. Taip, kaip šie automobiliai kiekvienas bus labiau ar mažiau tinkamas naudoti vienai ar kitai paskirčiai, taip ir dujų balionėlis ir šaunamasis ginklas priklausomai nuo sąlygų gali būti labiau tinkamas. Tačiau asmuo bet kokiu atveju turi turėti teisę rinktis – ar jam savigynai tam tikru atveju reikalingas dujų balionėlis ar vis tik šaunamasis ginklas...
Gal dar pabaigai keletas pastebėjimų mintims, kurios buvo išsakytos O.Lapino straipsnyje ir kurios, mano nuomone, skirtos tik emocijoms sukelt...
Dėl galimybės, kad ginklus įsigys jaunimo grupuotės, tam kad jaustųsi „kietesni“ ir „neleistų skriaust saviškių“. Manau, kad pagrindinė baimė šiuo atveju yra ne tame, kad įsigis, o tame, kad gali naudoti aiškinantis santykius.
Bet ar čia nedaroma ta pati įprastine jau tapusi klaida – vietoj to, kad tinkamai reglamentuoti visuomeninius santykius (t.y. šiuo atveju užtikrinti, kad ginklai nepateks į netinkamas rankas, o rankos į kurias jie pateks bus atsakingos) bei tinkamai auklėti (t.y. išmokyti kiekvieną, kuris įsigyja ginklą, ne tik keletą įstatymo eilučių ir kaip žiūrint į taikinį paspaust nuleistuką), vėl einama prie to paties sprendimo – UŽDRAUSTI. O jei jau negalim uždraust, tada ribot kiek tik pajėgiam.
Čia tas pats amžinas klausimas ir tas pats atsakymas į jį. Kodėl aš nesu alkoholikas? Ne todėl, kad tai draudžiama (nes nėra), bet todėl, kad mane taip išauklėjo. Kodėl aš nevartoju narkotikų? Ne todėl, kad tai draudžiama (nors yra), bet todėl, kad mane taip išauklėjo. Kodėl aš neužpuldinėju žmonių tamsiose tarpuvartėse? Ne todėl, kad tai draudžiama, bet todėl, kad mane taip išauklėjo. Kodėl? Dėl to paties.
Tiesiog draudimų efektyvumas visados yra nedidelis. Net pats didžiausias žmonijos tabu – draudimas atimti kitam žmogui gyvybę, nėra toks efektyvus, kaip mes tikėtumėmės pagal tai kokio moralinio bei teisinio griežtumo šis draudimas yra. Žmonės nežudo kitų žmonių ne dėl kažkokio draudimo (nes jie arba nekontroliuoja iki galo savo veiksmų arba būna tvirtai įsitikinę, kad išvengs atsakomybės), bet dėl to, kaip jie išauklėti, kas jiems įdiegta nuo mažens. Tų asmenų, kurie tokio vidinio imperatyvo neturi – joks draudimas nesustabdys.
Ir tik žmones auklėjant mes galim pasiekt tai ką mums kaip pavyzdį nurodo O.Lapinas - toje pačioje Skandinavijoje ar Olandijoje visuomenė yra (sąlyginai) neagresyvi ne todėl, kad policininkai neprimena kareivių, o atvirkščiai – pastarieji neprimena kareivių dėl to, kad visuomenė yra „gerai išauklėta“.
Ir tai su „gyventojų ginklavimųsi“ išties neturi daug bendro: JAV valstybinės Alkoholio, tabako ir šaunamųjų ginklų agentūros (kuri pati labai aktyviai pasisako už kuo didesnį ginklų apyvartos ribojimą, panašiai kaip ir mūsų analogiškos kontoros) duomenimis nuo 1970 iki 2000 metų ginklų skaičius tenkantis 1000 gyventojų išaugo daugiau nei dvigubai (nuo 150 iki 340), kai tuo tarpu žmogžudysčių ir savižudybių skaičius išliko praktiškai stabilus (tik per pastarąjį dešimtmetį šiek tiek sumažėjo).
Šveicarijoje yra vieni iš „laisviausių“ ginklų kontrolės įstatymų visame pasaulyje (t.y. daug liberalesni nei toje pačioje JAV), bet nužudymų skaičius per capita ten toks pats kaip Anglijoj, kur šaunamieji ginklai civilinėje apyvartoje išvis uždrausti, o nusikaltimų asmeniui skaičius bendrai imant netgi yra pusantro karto mažesnis nei pastarojoj.
Kalbant apie Angliją galima paminėti, kad ji, kaip ir Australija (kur ginklai taipogi visiškai uždrausti) pirmauja pagal plėšimus, lytinius nusikaltimus bei užpuolimus panaudojant jėgą tarp išsivysčiusių šalių (nors, siekiant būti objektyviu, reikia paminėti, kad Japonijoje, kur ginklai irgi uždrausti, tokių nusikaltimų skaičius yra mažiausias – bet kažkodėl man atrodo, kad tai sąlygoja ne pats ginklų draudimas per se, bet japonų mentalitetas ir pasaulio matymas).
Ta pati O.Lapino minima Skandinavija irgi nėra vienalytė – nors Norvegijoje lyginant su Švedija ginklų (tenkančių vienam namų ūkiui) dvigubai daugiau, tačiau žmogžudyčių skaičius per capita iš esmes yra toks pats (nežymiai mažesnis).
Ir tokios statistikos galima rasti daugiau, jei netingėti šia tema domėtis ir sugebėti atsiriboti nuo perdėtų emocijų – tai padarę akivaizdžiai pamatome, kad koreliacijos tarp ginklų kiekio pas gyventojus bei nusikalstamumo (konkrečiai imant pvz. nužudymų skaičiaus) nesama, o jei ir yra tai ji gaunasi ginklų apyvartos liberalizavimo naudai.
Tai kad lietuviai vairuoja gan agresyviai (nors tiksliau būtų matyt vartoti žodį „piktai“, nes tai nėra tas pats) dar nesitransformuoja į visuotines muštynes jiems išlipus iš automobilių. Dėl to bet kokios aliuzijos į iš to išplaukiančius galimus susišaudymus (pilietinį karą?) išties niekuo pagrįstos.
Kalbant apie „šaudymus mokyklose“ (angl. school shootings) vėlgi nėra viskas taip paprasta, kai bando pavaizduoti O.Lapinas. Tokių atvejų nėra buvę tiek jau daug kaip dažnai (įsi)vaizduojama, kad būtų galima daryti kažkokius statistinius apibendrinimus ir neabejotinas išvadas. Tačiau, pabrėžtina, kad paprastai tai vis tik nėra situacijos, kai „mane nuskriaudė, tai aš dabar atsikeršysiu ir juos visus iššaudysiu“, o gerai apgalvoti, suplanuoti, iš anksto paruošti veiksmai apie kuriuos žinojo visi aplinkiniai. Taip, tie žudikai dažniausiai būna „atstumtieji“, „nuvertintieji“, tie, kurie nori įšsikovoti sau vietą. Bet ar ginklų draudimas (ribojimas) tikrai yra sprendimas šiai problemai? Vargu bau.
Tas pats matyt pasakytina ir apie savižudybių problemą – tikrai nemanau, kad kelias ją spręsti veda „per ginklus“.
Argumentai „jei tu išsitrauki peilį, jis išsitraukia pistoletą, jei tu išsitrauki pistoletą, jis išsitraukia, kulkosvaidį, jei tu išsitrauki kulkosvaidi jis išsitraukia granatsvaidį (ir taip toliau iki atominės bombos)“, „nusikaltėlis panaudos tavo ginklą prieš tave patį, dėl to geriau jokio ginklo neturėti(!!!)“, „ant sienos kabantis šautuvas būtinai iššaus“, „tavo vaikas paims tavo ginklą ir susižalos“ nuvalkioti ir nors iššaukia stiprų emocinį neigiamą atsaką, bet deja tik parodo pačios problemos esmės nesupratimą, kuri šiuo atveju glūdi ne tame, ar liberalizuoti prekyba ginklais, bet kaip išmokyti ginklų savininkus tinkamai ginklais naudotis ir prižiūrėti, kad jie nepatektų į netinkamas rankas.
Tam, kad saugiai naudotis ginklais išties pakanka tik keleto taisyklių – bet jų turi būti laikomasi visada ir visur, nei trumpam neužsimirštant ir nenukrypstant į šoną. Tik tiek.
O toliau seka jau kiti, auklėjimo, dalykai: įdiegimas reikiamų įsitikinimų, kad negalima ginklu mosuoti be reikalo, kad ginklas tavęs ne tik nepaverčia dievu, bet dar ir užkrauna tau papildomą atsakomybę, kad reikia juo išties mokėti naudotis prieš imantis juo naudotis. Svarbiausia – tą išmokti visai nėra sudėtinga, tereikia noro ir poros dienų (ir žinoma geros mokymo programos, kuri būtų orientuota ne į „popierinių tiesų“ kalimą, o į reališką mokymą ir atsakomybės ugdymą).
Toje pačioje JAV, kuriai mėgstama prikaišioti per didelį liberalumą ginklų atžvilgiu ir kitokias „nuodėmes“, vaikai yra nuo mažens mokomi, kad jei kažkur pamato arba randa ginklą, jo jokiu būdu nebandytų liesti, o pakviestų tėvą (kitą suaugusįjį). Imti ginklą į rankas galima tik kai suaugusysis leido ir kai jis prižiūri. Ar Lietuvoj mes vaikus to mokom? Ne, vietoj to, kad auklėtumėm juos ir mokytumėm kas yra ginklas ir kaip su juo elgtis (nesielgti), mes vaikams tiesiog stengiamės įdiegti eilinį draudimą (tabu), nuo kurio, kaip žinia, jiems uždraustas vaisius tampa tik dar geidžiamesnis...
Tai va tiek minčių apie „prielaidas“. Žinoma galima būtų kalbėti dar labai daug, bet žmonės susidomėję mano paliktais siūlo galais, manau patys sugebės rasti papildomos informacijos – juk dabar Interneto laikai. Tiems, kurie domėtis tingi, o tiesiog nori sugromuliuotų atsakymų – tikiuosi kad čia jų pakankamai pateikiau. Tiems gi, kurie vadovaujasi tik emocijom bei ginklų baime, bijau kad jokie loginiai argumentai ir jokie statistiniai duomenys nieko nesugebės įrodyti. Galiu tik pasakyti – aš pats kažkada buvau prieš liberalizuotą ginklų civilinę apyvartą. Bet kai tuo šiek tiek pasidomėjau šis mano įsitikinimas pasikeite.
Ir kalbėdami apie ginklų civilinės apyvartos liberalizavimą mes kalbame ne apie kažkokią abstrakčia homo sapiens konkurencija ir santykių aiškinimąsi, bet apie asmens orumo, sveikatos ir gyvybės apsaugą. Apie žmogaus laisvę ir jo teisę ginti save ir savo artimuosius. Nes, mano nuomone, žmogaus teisė gintis, nors ir neįrašyta nei mūsų Konstitucijoje, nei tarptautiniuose dokumentuose, yra esminė, pati svarbiausia, žmogaus teisė – visų kitų žmogaus teisių garantas. Taigi, bent jau mano akyse, tos įsivaizduojamos svarstyklės krypsta į asmens saugumo užtikrinimo pusę, kas reiškia į civilinės ginklų apyvartos liberalizavimo pusę. O pats saugumo jausmas... jis tik jausmas. Toks pats kaip ir baimės jausmas. O kartais yra būtina ne sekti jais, o tiesiog blaiviai įvertinti visus pliusus ir minusus. Argi ne?
Nes esme visgi yra mumyse, o ne ginkluose.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)