Mane vis tiek stebina sitas lietuviskas teisines praktikos fenomenas...
Pries ja, kaip tokia ash lygtai ir neturiu nieko pries... jei ne vienas bet. Pas mus savoka "teisine praktika" kazkodel igyjus reiksme "elgesys neatitinkantis istatymu reikalavimu". T.y., jei elgiamasi, pagal istatyma, tai tiesiog istatymas taip reikalauja, reiskia taip ir yra. Bet jei paaiskeja, kad istatymas pazeidziamas (ypac paciu teises taikymo/laikymosi subjektu), kas nera taip jau reta, - tokiu atveju teigiama "tokia yra teisine praktika".
Ir ash nekalbu apie reguliavimo spragas, kurias uzpildo praktika (kas yra gerai), ar reguliavimo (normu) dviprasmiskumus, kada teisine praktika tai paaiskina - ne, ash kalbu apie situacijas, kai "praktika" yra akivaizdziai priesinga nei istatymo reikalavimai (na, jei istatymas butu nelogiskas, ash toki atveji gal dar irgi suprasciau - bet taip nera)...
Turiu naujiena: teisine praktika kuri priestarauja istatymui yra niekine. Laikas ta jau butu suprasti.
Ir teisininkams irgi.
2007-10-15
2007-10-05
Lygus ir vienodi?
Vyrai ir moterys lygus. Taip, negincytinai. Bet ar mes vienodi?
Man keista, kai dabar tam vyru ir moteru lygybes deklaravimo polekyje kazkaip isijauciama ir ima atrodyti nepolitkorektiska bet kokia uzuomina, kad mes vistik nevienodi.
Mane asmeniskai erzina (kvailu) vyru seksistiniai pareiskimai ir "juokeliai" (jiems tai atrodo juokinga juk, ane?). Cia galim prisiminti kad ir roboto, laikinai einancio Seimo pirmininko pareigas, "nurodyma" vieno Seimo posedzio metu: "Tylet bobos, vyrai kalba!". Mano nuomone po tokio pareiskimo jis turejo but isdulkintas tiek tiesiogine tiek ir perkeltine prasme... na bet... kalba ne apie tai.
Bet man taip pat atrodo visiskai kvailas ir moteru pasishiaushimas, kai tik kalba uzeina apie kazka, kur vyrai ir moterys tiesiog skirtingi. Kad ir pvz. tai, kad moterys vairuoja blogiau nei vyrai.
Taip, yra moteru, kurios vaizuoja geriau nei vyrai.
Taip, moterys atsargesnes (dazniausiai) ir vazineja leciau.
Bet ar tai nusako vairavimo sugebejimus?).
Vyrai geriau suvokia erdve ir sugeba joje orientuotis. Cia moksliniais tyrimais irodytas faktas. Del to vyrai (bendrai imant) yra geresni (tai tik lyginamasis parametras, tai visiskai nebutinai reiskia "geri") vairuotojai nei moterys (bendrai paemus).
Ir tai neparodo jokios nelygybes, o tik skirtinguma. Nejau tai isties taip visiskai nesuprantama?...
Juk niekas (rimtai), kaip nelygybes nevertina to, kad vyrai neturi pvz. krutu ar nesugeba reikst emociju. Mes tiesiog skirtingi. Labai. Taciau lygus.
Taip ir turi buti.
Man keista, kai dabar tam vyru ir moteru lygybes deklaravimo polekyje kazkaip isijauciama ir ima atrodyti nepolitkorektiska bet kokia uzuomina, kad mes vistik nevienodi.
Mane asmeniskai erzina (kvailu) vyru seksistiniai pareiskimai ir "juokeliai" (jiems tai atrodo juokinga juk, ane?). Cia galim prisiminti kad ir roboto, laikinai einancio Seimo pirmininko pareigas, "nurodyma" vieno Seimo posedzio metu: "Tylet bobos, vyrai kalba!". Mano nuomone po tokio pareiskimo jis turejo but isdulkintas tiek tiesiogine tiek ir perkeltine prasme... na bet... kalba ne apie tai.
Bet man taip pat atrodo visiskai kvailas ir moteru pasishiaushimas, kai tik kalba uzeina apie kazka, kur vyrai ir moterys tiesiog skirtingi. Kad ir pvz. tai, kad moterys vairuoja blogiau nei vyrai.
Taip, yra moteru, kurios vaizuoja geriau nei vyrai.
Taip, moterys atsargesnes (dazniausiai) ir vazineja leciau.
Bet ar tai nusako vairavimo sugebejimus?).
Vyrai geriau suvokia erdve ir sugeba joje orientuotis. Cia moksliniais tyrimais irodytas faktas. Del to vyrai (bendrai imant) yra geresni (tai tik lyginamasis parametras, tai visiskai nebutinai reiskia "geri") vairuotojai nei moterys (bendrai paemus).
Ir tai neparodo jokios nelygybes, o tik skirtinguma. Nejau tai isties taip visiskai nesuprantama?...
Juk niekas (rimtai), kaip nelygybes nevertina to, kad vyrai neturi pvz. krutu ar nesugeba reikst emociju. Mes tiesiog skirtingi. Labai. Taciau lygus.
Taip ir turi buti.
2007-09-27
Kodel LTSR.LT?
Čia tikrai turima omenyje Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika? Taip. Turėta omenyje būtent Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika.
Ar tai isitikinimų deklaravimas? Ar tai provokacija? Taip ir taip. BET. Atsakymai į šitus klausimus lyg ir labai paprasti, bet kartu reikalauja tam tikro paaiškinimo.
Ne, aš nesu nei komunistas nei socialistas, nesu netgi socialdemokratas pagal įsitikinimus. Taip pat nesu ir konservatorius ar liberalas. Greičiausia (arčiausiai tiesos) matyt būtų sakyti, kad as esu libertaras (nors irgi ne viskas sutelpa :D).
Aš manau, kad pagrindinė vertybė yra žmogaus laisvė - asmenybės suverenitetas. Iš to išplaukia visi kiti dalykai - tai yra ir šeima, ir visuomenė, ir valstybė (įskaitant pastarosios nepriklausomybę ir jos valdžią). Žmogaus laisvė yra ir privalo būti pirmoje vietoje. Ir ne tik deklaruojama, kaip kad yra dabar.
O žmogaus laisvė prasideda, ir išties pasibaigia irgi, žmogaus mąstymo laisve. Prasideda nuo kritiško ir skeptiško požiūrio į aplinką ir žmones (įskaitant žinoma save). Ir pasibaigia tuo pačiu -sugebėjimu vertinti dogmas bei neginčijamas tiesas ir atsisakyti ribojancių įsitikinimų. Mano nuomone, išties nėra tokio jau didelio skirtumo (kaip bandoma vaizduoti) ar žmogaus mąstymo laisvė yra apribota kažkokios totalitarinės valdžios primestų ar demokratinės sistemos įsiūlytų taisyklių ar, kas dabar pakankamai dažnai nutinka, žmogaus mąstymas yra apribotas paties žmogaus. Jei sau neužduodi klausimų, tau nereikia ieškoti ir atsakymų į juos - tiesiog gali priimt tarsi religinį dogmą tai, ka sako protingesni draugai, televizorius ar tavo mėgiamas politikas.
Kuo tai siejasi su LTSR?
Tuo, kad išties mano asmenine nuomone mūsų brangioji naujoji atkurta ankstesnioji Lietuvos Respublika ne taip jau toli nuėjus nuo LTSR kaip mes norėtume tuo tikėti. Ar to tikėtis.
Nes
Jei mąstantys jauni žmonės, kuriem po 20 su čiut metų (ir kurių neapkaltinsi nostalgija sovietiniams laikams) pasisako už visuotinį sekimą, mano, kad tai gerai...
Jei prieš pora dešimčių metų buvo draudžiama religinė simbolika, o dabar jau demokratinėse šalyse (ir Lietuvoje) siūloma drausti [edit 2012-10-13: jau net uždrausta :/ ] kažkokią kitą simboliką kuri vėl neįtinka "ideologiniu požiūriu"...
Jei mūsų politikai (ir žiniasklaida ir visa visuomenė) vis dar šventai įsitikinę, kad demokratinėje valstybėje geriausias visuomeninių santykių reguliavimo būdas yra drausti ir bausti...
Jei valstybė taip bijo pačios savo piliečių, kad nedrįsta jiems į rankas duoti ginklus...
Jei teisė turėti asmeninę nuomonę vis dar taikoma tik "mano nuomonei", o ne kieno nors kito...
Jei vis dar nepajudinamas įsitikinimas, kad "mano nuomonė" yra ne tai, ka aš išmąsčiau ir susiformulavau žinių pagrindu, bet tai, ką man pasakė (tikras ar tariamas) autoritetas...
Jei homofobiški pasisakymai iš politikų lūpų (o jie juk tik visuomenės atspindys) vis dar yra kažkas normalaus...
Etc etc etc...
Tai, ar nera tai, kas labiausiai pasikeite, butent tik pats pavadinimas?
2007-09-26
Sakot „Oro gitaros“?
Perskaiciau Delfi straipsni: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=14457115
Paskui nusiunciau tam paciam delfiui (redaktoriams) tokio turinio laiska:
"Vakar minėtame "Nuomonių ringe" perskaičiau O.Lapino straipsnį "Ar leisti laisvai įsigyti ginklą" ir panorau atsakyti į jame išdėstytas mintis bei tuo pačiu pats išdėstyti savo nuomonę, kuri, reikia pažymėti, yra skirtinga nei pono O.Lapino.
Dėl to, apeliuodamas į pačią "Nuomonių ringo" idėją (tai vieta kur rungiasi nuomones, tiesa?), bei į principą audiatur et altera pars, siunčiu Jums savo viešą atsakymą ponui O.Lapinui ir siūlau ji paskelbti toje pacioje "Nuomoniu ringo" skiltyje. "
ir prie jo prikabinau wordini teksta.
Kadangi issiunciau laiska 2007-09-21, o is delfi jokio atsakymo lig siol negavau (ir delfi tiklapyje jau pasirode naujas A.Lapino straipsnis), tai matyt vistik per naivu tiketis, kad mano rasliava paskelbs.
Kodel? Atskiras klausimas.
Anyway, stai pats mano "viešas atsakymas":
Sakot „Oro gitaros“? (Atsakant į O.Lapino straipsnį „Ar leisti laisvai įsigyti ginklą?“)
Groti oro gitaromis gal ir neblogai, bet gintis oro ginklais? Bijau kas užpuolikas to tiesiog nesuprastu...
Pasakysiu iš karto tiesiai šviesiai: ši tema mane mažumėle erzina.
Kodėl?
Todėl, kad dauguma pasisakančiųjų apie tai išties net nepasistengia pasidomėti ir giliau apmąstyti tai, apie ką kalba, o vadovaujasi tiesiog nuolat peršamais stereotipais bei mitais. Vėl ir vėl iš naujo postuluojamos tos pačios „tiesos“, kurios nėra pagrįstos proto argumentais ir kuriomis tiesiog stengiamasi sukelti stipresnį emocinį klausytojo (skaitovo, žiūrovo) atsaką. Sukelti aklą baimę: „tik duok „jiems“ ginklus – negalėsi per susišaudymus į gatvę išeiti“.
Ir čia netgi kalba ne tiek apie O.Lapiną ir šį jo rašinį, kiek apie bendrą tendenciją. Manipuliavimas minios emocijomis žmonijos istorijoje žinoma nieko naujo ir tai artimiausiu metu tikrai nepasikeis, bet bent jau stengtis vadovautis protu vis tiek reikėtų...
Bet grįžkime prie straipsnio.
Pradžiai pasakysiu, kad man keisti atrodo pasišaipymai iš laisvės ir lygybės – tai (bent jau mano neįpareigojančia nuomone) yra esminės vertybės. Šaipytis čia nelabai yra iš ko – reikia tiesiog spręsti, kokiu būdu jas geriausiai užtikrinti (apsaugoti). O tai nuspręsti galima tik išties įsigilinus į temą, o ne nuslystant paviršiumi.
O.Lapinas išsako tris (jo taip pavadintas) prielaidas, kurios, jo nuomone, slypi po idėja liberalizuoti ginklų įsigyjimą. Teisingos jos ar ne ir ar būtent jos sąlygoja šią idėją galima ginčytis, bet va su kuo neišeina sutikti, tai su autoriaus pateikiama argumentacija toms „prielaidoms“.
Taigi, pirmoji „prielaida“: „ginklai bus įgyjami ne puolimui, o gynybai.“
Taip, tikėtina, kad atsiras tokių žmonių, kurie panaudos ginklus piktam („puolimui“) – kitaip ir būti negali, to mes niekaip ir niekada neišvengsim. Bet klausimas yra ne apie atskirus antisocialius asmenis ir atvejus, o apie visuomenę. Prielaida, kad Lietuvos piliečiai įsigys ginklus būtent puolimui tiesiogiai išplaukia iš prielaidos, kad dauguma Lietuvos žmonių yra neadekvačiai agresyvūs ir (netgi neturėdami šaunamojo ginklo) puldinėja kitus – kaimynus, praeivius etc. Manau šitos minties klaidingumas akivaizdus ir nereikalauja įrodymų – taip, tokių asmenų yra, bet dauguma vis tik nėra tokia. Taigi „pabėdavojimai“ apie tai, kad nėra aišku, kiek „yra pas mus normalių žmonių“ negali būt laikomi rimtais argumentais.
Kita vertus, keista yra galvoti, kad Lietuvoje žmonės kažkuo labai skiriasi nuo žmonių gyvenančių likusioje pasaulio dalyje. Taip, pas mus nemažai agresijos, taip, nemažai savižudybių ir taip, egzistuoja mokyklinis smurtas. Bet taip pat jis egzistuoja ir kitose pasaulio šalyse kuriose ginklų įsigyjimas yra nuo visai liberalaus iki absoliučiai draudžiamo. Klausimas – koks santykis tarp šių dalykų? Ir atsakymas nėra toks paprastas, kaip norėtųsi.
Iš esmės ko visi klausia (ir ko visi bijo), tai ne „ar ginklai bus įsigyjami puolimui ar gynybai“, o ar tie „laisviau“ įsigijami ginklai nebus panaudojami nusikaltimams vykdyti. Atsakymas į ši klausima išties akivaizdus: galbūt. Tai yra, akivaizdu, kad jei liberalizuosim prekybą ginklais ir jų padaugės pas visuomenės narius, kai kurie iš jų bus panaudoti įvykdyt nusikaltimus, kaip kad yra ir dabar, kai ginklų įsigyjimas yra stipriai ribojamas.
Šioje vietoje paprastai iškeliamas į padanges šūkis „Jei tai padės išgelbėt bent vieną gyvybę!!!“ ir tai pateikiama, kaip argumentas už arba kiek įmanoma didesnį ginklų apyvartos ribojimą (ar net visišką uždraudimą). Tokiu atveju išties visi „argumentai“ (kurie yra grynai emociniai) sumetami į viena svarstyklių lėkštę, o kita sąmoningai paliekama tuščia.
O ką, jei žmogus įsigijęs ginklą, sugebės save apginti ir liks gyvas? Tokiu būdu išgelbės savo gyvybę. Arba besigindamas atims gyvybę užpuolikui, bet išgelbės savąją? Kas tokiu atveju? Ar mes išties tikime, kad ir tokiu atvejų abiejų žmonių gyvybės vienodai vertingos ir reikėjo išsaugot užpuoliko gyvybę, net jei tai reikštų paaukoti besiginančiojo gyvastį? Ar tai nereikštų atvirkščio dalyko – kad mes užpuoliko gyvybę vertinam daugiau nei užpultojo? O ką jei užpuolikas norėjo „tik“ išžagint užpultą merginą ir visai nesiruošė jos žudyti, o pastaroji besigindama jį nušovė? Kadangi bet kuri gyvybe juk aukščiausia vertybė, tai reikia nesiginant leisti žaginti, plėšti, mušti?
Perdaug klausimų, perdaug painūs atsakymai į juos?
Antroji „prielaida“: „statistiniam lietuviui būtina gintis, kad jaustųsi saugus“
Man ši „prielaida“ atrodo visiškai išsigalvota. Suprask: jie turi psichologinių problemų, jei nori įsigyti ginklą.
Tačiau vis tik pažvelkime į pačią „prielaidos“ esmę. Kaip jau sakiau - aš nemanau, kad šia prasme lietuviai kažkuo skirtųsi nuo kitų tautybių (o dar jei imtume diskriminuoti poreikį būti saugiam pagal rasę, lytį bei seksualinę orientaciją, tai išvis (ne)juokinga būtų). Taigi ar būtina žmogui gintis tam, kad jis jaustųsi saugus?
Kaip rodo ta pati statistika – vidutiniškai kiekvienas asmuo per savo gyvenimą bent kartą patirs fizinį smurtą bei moralinį pažeminimą. Jei paimsim domėn, kad toli gražu ne apie kiekvieną ir ne apie visus tokio smurto atvejus yra pranešama statistikos departamentui, tai galima užtikrintai teigti, kad kiekvienas žmogus per savo gyvenimą būtinai (privalomai) bent vieną kartą bus smurto auka. Ir bijau, kad realiai šis skaičius yra gerokai didesnis – kai kurių asmenų atveju netgi iki keliasdešimt kartų.
Taigi, išties, ar būtina gintis, kad jaustumeis saugus? Akivaizdu, kad ne – žmogus gali visiškai niekada nesiginti, pastoviai leistis sumušamas (pavyzdžiui) ir jaustis saugus. Kadangi gynimasis yra veiksmas, kurį galima arba vykdyti (t.y. gintis) arba ne (nesiginti) savo arba kieno nors kito nuožiūra. Saugumo jausmas gi, yra tik emocija, kuri visai neprivalo turėti kokį nors logiškai paaiškinamą pagrindą.
Bet jei suformuluotume ši klausimą kitaip: ar būtina turėti galimybę gintis, tam, kad jaustis saugiu? Šiuo atveju manau atsakymas yra vienareikšmiškas „taip“. Konkrečiu gyvenimo atveju tu gali nuspręsti leistis skriaudžiamas, bet tam kad tu jaustumeis saugus, tau yra būtinas suvokimas, kad jei panorėtum, tu gali gintis ir... apsiginti.
O va būtent čia ir slypi didžioji problema. Apsiginti. Deja, bet žmonės nėra visi lygūs pagal savo fizinį ir psichologinį pajėgumą. Deja, bet žmonės yra taip pat skirtingi ir pagal savo poreikius, polėkius, potraukius ir t.t. ir pan. Ir deja, bet ne kiekvienam gali pakakti psichologinės tvirtybės, drąsos ir tiesiog fizinės jėgos tam, kad apsiginti nuo pikta sumaniusio užpuoliko.
Ir klausimas tada išties formuluojamas jau taip: ar išties būtina turėti ginklą, kad jaustumeis saugus? Arba kaip mėgstama jį kartais pateikt visiškai suprimityvintai: ar tu taip visko aplink bijai, kad tau reikia ginklo? Ir atsakymas matyt vis tik yra „ne“. Tačiau...
Seimo nariai, ministrai, politikai, filosofai, intelektualai ir save tokiais laikantys, visi mes įpratę kalbėti ir žiūrėti į visuomenę iš šono ir iš aukšto: „statistinis lietuvis“, „visuomenė“, „paprastas žmogus“ (suprask atitinkamai: „bukas lietuvis“, „kvailių armija“, „protiškai nepilnavertė, morališkai nuostolinga, mentališkai atsilikus būtybė“). Tai leidžia su protinga mina pakylėtai, abstrakčiai ir atsietai nuo realybės samprotauti, ką kažkas kitas turėtų daryt ir kokios taisyklės kažkam kitam turėtų galioti. Bet pabandykim, bent kartais, pažvelgt į save, abstrahuodamiesi nuo savęs tik minimaliai: kokios taisyklės turėtų būti nustatytos „mums“ „protingiems“, „intelektualiems“; ką mes darytume vienoje ar kitoje situacijoje?
Ir darydamas tai, aš pats sau atsakau į aukščiau keltą klausimą apie baimę: ne, aš tikrai nebijau visko aplink, ir man tikrai nebūtinas ginklas, tam, kad jausčiausi saugus. Aš pakankamai ramus dėl savo sugebėjimų išvengt konflikto, o jei jau to nepavyktų padaryt, tai apsigint ar tiesiog pabėgt (kas galbūt nėra labai „kieta“, užtat protinga).
Kai aš lipu į mašiną aš kiekvieną kartą, kad ir kaip netoli bevažiuočiau, aš visada prisisegu saugos diržą. Ar aš bailys ir perdėtai bijau pakliūti į avarija, bei kiekvieną savo gyvenimo dieną tik tuo ir gyvenu, tik tam ir ruošiuosi, tik apie tai ir tegalvoju? Ne. Aš tiesiog saugausi – kaip to reikalauja mano protas, ne emocijos. Taip pat kaip aš saugausi laukinių žvėrių, palaidų šunų, ar aštrių instrumentų.
Tai ar mano ginklo turėjimas parodytų manau bailumą? Mano nesaugumo jausmą? O gal tiesiog elementarų protingą saugojimąsi?
Bet... aš kartais imu ir pagalvoju. O kas visgi būtų, jei kokią naktį į mano namus įslinktų keli piktadariai. Na, žinot, tokie tikri, ne iš pasakų ar filmų. Tie, kurie degina bobutes lygintuvu tam, kad šios pasakytų, kur jų santaupos, ar suspardo praeivį taip, kad motina neatpažintų, tiesiog „iš sportinio intereso“. Ką aš tada daryčiau? Kokiu būdu aš tada turėčiau apginti savo šeimą ir, konkrečiai imant, savo sūnų, kuriam ketveri ir kuris tikrai nuo jokio suaugusiojo nepajėgus apsiginti? Pabėgt? Ar tikrai? Va dėl tokio „atsitikimo“ tai aš iš tikrųjų bijau.
Tačiau, nepaisant šios baimės, aš labai gerai suvokiu, kad šios mano emocijos neturėtų būti pagrindu sprendžiant ginklų liberalizavimo klausimą ir kad yra būtina vadovautis protu.
Ir čia matyt laikas pakalbėti apie trečiąją „prielaidą“: „esama gynybos sistema – policija, dujų balionėliai ir dujiniai pistoletai - negali užtikrinti pakankamo saugumo“.
Taigi, ką man daryti aukščiau susiklosčiusiose aplinkybėse? Rėkti? Skambinti policijai? O gal vis tik kažkaip gintis pačiam, nors tai ir būtų akivaizdžiai beviltiška dėl to kad jų jėgos keliskart viršija manąsias ir aš neturiu jokių (puolimo ir gynybos) galimybes sulyginančių priemonių?
Pasakysiu naujieną, kurią jau atrodo visas pasaulis palaipsniui įsisąmonina, bet kuri Lietuvoje dar vis nežinoma: tai, kad valstybėje egzistuoja policija, teismai, prokuratūra ir kitos teisėsaugos institucijos nereiškia, kad asmuo atleistas nuo atsakomybės už save, savo ir savo artimųjų sveikatą ir gyvybę, nereiškia, kad jis neprivalo gintis nuo neteisėtų pasikėsinimų pats.
Policijos (ir kitų institucijų) uždavinys – ginti visuomenę kaip visumą. Visuomenę, o ne atskirus individus. Pastarieji ginami teik ir tik tiek, kiek jie yra tos visuomenės sudedamoji dalis. Nes, jei mes darytumėm prielaidą, kad policija privalo ginti kiekvieną atskirai paimtą asmenį, tai turėtume tuo remdamiesi priimti kaip neginčijamus visą eilę teiginių:
mes patys galime nesisaugot (nes yra kažkas, kieno pareiga mus saugot);
prie kiekvieno žmogaus turi stovėti po policininką (nes juk jie turi užtikrinti saugumą visada ir visur), na arba bent jau policininkas visada turi čia pat, kad tik šūktelėjus iškart atbėgtų pagalbon (o ką jei kas nors užpuls taip greitai, kad net šūktelt nespėsi?);
tuo atveju, kai policija neužtikrino saugumo ir žmogus buvo užpultas, jis turi teisę policiją paduoti į teismą ir prisiteisti (didelę) kompensaciją.
Lietuvoje tokios teisminės praktikos, kiek man žinoma, dar nėra (o ir vargu ar kuris teismas rimtai žiūrėtų į tokį skundą), bet pvz. JAV yra buvus ne viena byla teismuose, kuriose buvo suformuluota nedviprasmiška pozicija: policijos pareiga saugoti ir ginti yra tik visos visuomenės atžvilgiu ir negali būti traktuojama siaurinamai, kad policija turi pareigą apginti kiekvieną konkretų individą.
Taigi, asmuo vis dar atsakingas pats už save ir už savo apsaugą. Nors gal tai kažkam ir atrodo keista...
Apie dujinių balionėlių ir dujinių pistoletų palyginimą su šaunamaisiais ginklais čia kalbėti išties nesinori, nes tai visai atskira ir labai plati tema. Apibendrinant tik galima pasakyti, kad tai skirtingi dalykai, kurių skirtingas poveikis ir skirtingas taikymas praktikoje. Kaip nėra įmanomas tiesioginis primityvus palyginimas: kas „geriau“, F-1 bolidas, ar karjerinis savivartis, - taip neišeina paprastai ir atsakyt į klausimą ar šaunamasis ginklas „geriau“ („suteikia daugiau saugumo“) už dujų balionėlį. Taip, kaip šie automobiliai kiekvienas bus labiau ar mažiau tinkamas naudoti vienai ar kitai paskirčiai, taip ir dujų balionėlis ir šaunamasis ginklas priklausomai nuo sąlygų gali būti labiau tinkamas. Tačiau asmuo bet kokiu atveju turi turėti teisę rinktis – ar jam savigynai tam tikru atveju reikalingas dujų balionėlis ar vis tik šaunamasis ginklas...
Gal dar pabaigai keletas pastebėjimų mintims, kurios buvo išsakytos O.Lapino straipsnyje ir kurios, mano nuomone, skirtos tik emocijoms sukelt...
Dėl galimybės, kad ginklus įsigys jaunimo grupuotės, tam kad jaustųsi „kietesni“ ir „neleistų skriaust saviškių“. Manau, kad pagrindinė baimė šiuo atveju yra ne tame, kad įsigis, o tame, kad gali naudoti aiškinantis santykius.
Bet ar čia nedaroma ta pati įprastine jau tapusi klaida – vietoj to, kad tinkamai reglamentuoti visuomeninius santykius (t.y. šiuo atveju užtikrinti, kad ginklai nepateks į netinkamas rankas, o rankos į kurias jie pateks bus atsakingos) bei tinkamai auklėti (t.y. išmokyti kiekvieną, kuris įsigyja ginklą, ne tik keletą įstatymo eilučių ir kaip žiūrint į taikinį paspaust nuleistuką), vėl einama prie to paties sprendimo – UŽDRAUSTI. O jei jau negalim uždraust, tada ribot kiek tik pajėgiam.
Čia tas pats amžinas klausimas ir tas pats atsakymas į jį. Kodėl aš nesu alkoholikas? Ne todėl, kad tai draudžiama (nes nėra), bet todėl, kad mane taip išauklėjo. Kodėl aš nevartoju narkotikų? Ne todėl, kad tai draudžiama (nors yra), bet todėl, kad mane taip išauklėjo. Kodėl aš neužpuldinėju žmonių tamsiose tarpuvartėse? Ne todėl, kad tai draudžiama, bet todėl, kad mane taip išauklėjo. Kodėl? Dėl to paties.
Tiesiog draudimų efektyvumas visados yra nedidelis. Net pats didžiausias žmonijos tabu – draudimas atimti kitam žmogui gyvybę, nėra toks efektyvus, kaip mes tikėtumėmės pagal tai kokio moralinio bei teisinio griežtumo šis draudimas yra. Žmonės nežudo kitų žmonių ne dėl kažkokio draudimo (nes jie arba nekontroliuoja iki galo savo veiksmų arba būna tvirtai įsitikinę, kad išvengs atsakomybės), bet dėl to, kaip jie išauklėti, kas jiems įdiegta nuo mažens. Tų asmenų, kurie tokio vidinio imperatyvo neturi – joks draudimas nesustabdys.
Ir tik žmones auklėjant mes galim pasiekt tai ką mums kaip pavyzdį nurodo O.Lapinas - toje pačioje Skandinavijoje ar Olandijoje visuomenė yra (sąlyginai) neagresyvi ne todėl, kad policininkai neprimena kareivių, o atvirkščiai – pastarieji neprimena kareivių dėl to, kad visuomenė yra „gerai išauklėta“.
Ir tai su „gyventojų ginklavimųsi“ išties neturi daug bendro: JAV valstybinės Alkoholio, tabako ir šaunamųjų ginklų agentūros (kuri pati labai aktyviai pasisako už kuo didesnį ginklų apyvartos ribojimą, panašiai kaip ir mūsų analogiškos kontoros) duomenimis nuo 1970 iki 2000 metų ginklų skaičius tenkantis 1000 gyventojų išaugo daugiau nei dvigubai (nuo 150 iki 340), kai tuo tarpu žmogžudysčių ir savižudybių skaičius išliko praktiškai stabilus (tik per pastarąjį dešimtmetį šiek tiek sumažėjo).
Šveicarijoje yra vieni iš „laisviausių“ ginklų kontrolės įstatymų visame pasaulyje (t.y. daug liberalesni nei toje pačioje JAV), bet nužudymų skaičius per capita ten toks pats kaip Anglijoj, kur šaunamieji ginklai civilinėje apyvartoje išvis uždrausti, o nusikaltimų asmeniui skaičius bendrai imant netgi yra pusantro karto mažesnis nei pastarojoj.
Kalbant apie Angliją galima paminėti, kad ji, kaip ir Australija (kur ginklai taipogi visiškai uždrausti) pirmauja pagal plėšimus, lytinius nusikaltimus bei užpuolimus panaudojant jėgą tarp išsivysčiusių šalių (nors, siekiant būti objektyviu, reikia paminėti, kad Japonijoje, kur ginklai irgi uždrausti, tokių nusikaltimų skaičius yra mažiausias – bet kažkodėl man atrodo, kad tai sąlygoja ne pats ginklų draudimas per se, bet japonų mentalitetas ir pasaulio matymas).
Ta pati O.Lapino minima Skandinavija irgi nėra vienalytė – nors Norvegijoje lyginant su Švedija ginklų (tenkančių vienam namų ūkiui) dvigubai daugiau, tačiau žmogžudyčių skaičius per capita iš esmes yra toks pats (nežymiai mažesnis).
Ir tokios statistikos galima rasti daugiau, jei netingėti šia tema domėtis ir sugebėti atsiriboti nuo perdėtų emocijų – tai padarę akivaizdžiai pamatome, kad koreliacijos tarp ginklų kiekio pas gyventojus bei nusikalstamumo (konkrečiai imant pvz. nužudymų skaičiaus) nesama, o jei ir yra tai ji gaunasi ginklų apyvartos liberalizavimo naudai.
Tai kad lietuviai vairuoja gan agresyviai (nors tiksliau būtų matyt vartoti žodį „piktai“, nes tai nėra tas pats) dar nesitransformuoja į visuotines muštynes jiems išlipus iš automobilių. Dėl to bet kokios aliuzijos į iš to išplaukiančius galimus susišaudymus (pilietinį karą?) išties niekuo pagrįstos.
Kalbant apie „šaudymus mokyklose“ (angl. school shootings) vėlgi nėra viskas taip paprasta, kai bando pavaizduoti O.Lapinas. Tokių atvejų nėra buvę tiek jau daug kaip dažnai (įsi)vaizduojama, kad būtų galima daryti kažkokius statistinius apibendrinimus ir neabejotinas išvadas. Tačiau, pabrėžtina, kad paprastai tai vis tik nėra situacijos, kai „mane nuskriaudė, tai aš dabar atsikeršysiu ir juos visus iššaudysiu“, o gerai apgalvoti, suplanuoti, iš anksto paruošti veiksmai apie kuriuos žinojo visi aplinkiniai. Taip, tie žudikai dažniausiai būna „atstumtieji“, „nuvertintieji“, tie, kurie nori įšsikovoti sau vietą. Bet ar ginklų draudimas (ribojimas) tikrai yra sprendimas šiai problemai? Vargu bau.
Tas pats matyt pasakytina ir apie savižudybių problemą – tikrai nemanau, kad kelias ją spręsti veda „per ginklus“.
Argumentai „jei tu išsitrauki peilį, jis išsitraukia pistoletą, jei tu išsitrauki pistoletą, jis išsitraukia, kulkosvaidį, jei tu išsitrauki kulkosvaidi jis išsitraukia granatsvaidį (ir taip toliau iki atominės bombos)“, „nusikaltėlis panaudos tavo ginklą prieš tave patį, dėl to geriau jokio ginklo neturėti(!!!)“, „ant sienos kabantis šautuvas būtinai iššaus“, „tavo vaikas paims tavo ginklą ir susižalos“ nuvalkioti ir nors iššaukia stiprų emocinį neigiamą atsaką, bet deja tik parodo pačios problemos esmės nesupratimą, kuri šiuo atveju glūdi ne tame, ar liberalizuoti prekyba ginklais, bet kaip išmokyti ginklų savininkus tinkamai ginklais naudotis ir prižiūrėti, kad jie nepatektų į netinkamas rankas.
Tam, kad saugiai naudotis ginklais išties pakanka tik keleto taisyklių – bet jų turi būti laikomasi visada ir visur, nei trumpam neužsimirštant ir nenukrypstant į šoną. Tik tiek.
O toliau seka jau kiti, auklėjimo, dalykai: įdiegimas reikiamų įsitikinimų, kad negalima ginklu mosuoti be reikalo, kad ginklas tavęs ne tik nepaverčia dievu, bet dar ir užkrauna tau papildomą atsakomybę, kad reikia juo išties mokėti naudotis prieš imantis juo naudotis. Svarbiausia – tą išmokti visai nėra sudėtinga, tereikia noro ir poros dienų (ir žinoma geros mokymo programos, kuri būtų orientuota ne į „popierinių tiesų“ kalimą, o į reališką mokymą ir atsakomybės ugdymą).
Toje pačioje JAV, kuriai mėgstama prikaišioti per didelį liberalumą ginklų atžvilgiu ir kitokias „nuodėmes“, vaikai yra nuo mažens mokomi, kad jei kažkur pamato arba randa ginklą, jo jokiu būdu nebandytų liesti, o pakviestų tėvą (kitą suaugusįjį). Imti ginklą į rankas galima tik kai suaugusysis leido ir kai jis prižiūri. Ar Lietuvoj mes vaikus to mokom? Ne, vietoj to, kad auklėtumėm juos ir mokytumėm kas yra ginklas ir kaip su juo elgtis (nesielgti), mes vaikams tiesiog stengiamės įdiegti eilinį draudimą (tabu), nuo kurio, kaip žinia, jiems uždraustas vaisius tampa tik dar geidžiamesnis...
Tai va tiek minčių apie „prielaidas“. Žinoma galima būtų kalbėti dar labai daug, bet žmonės susidomėję mano paliktais siūlo galais, manau patys sugebės rasti papildomos informacijos – juk dabar Interneto laikai. Tiems, kurie domėtis tingi, o tiesiog nori sugromuliuotų atsakymų – tikiuosi kad čia jų pakankamai pateikiau. Tiems gi, kurie vadovaujasi tik emocijom bei ginklų baime, bijau kad jokie loginiai argumentai ir jokie statistiniai duomenys nieko nesugebės įrodyti. Galiu tik pasakyti – aš pats kažkada buvau prieš liberalizuotą ginklų civilinę apyvartą. Bet kai tuo šiek tiek pasidomėjau šis mano įsitikinimas pasikeite.
Ir kalbėdami apie ginklų civilinės apyvartos liberalizavimą mes kalbame ne apie kažkokią abstrakčia homo sapiens konkurencija ir santykių aiškinimąsi, bet apie asmens orumo, sveikatos ir gyvybės apsaugą. Apie žmogaus laisvę ir jo teisę ginti save ir savo artimuosius. Nes, mano nuomone, žmogaus teisė gintis, nors ir neįrašyta nei mūsų Konstitucijoje, nei tarptautiniuose dokumentuose, yra esminė, pati svarbiausia, žmogaus teisė – visų kitų žmogaus teisių garantas. Taigi, bent jau mano akyse, tos įsivaizduojamos svarstyklės krypsta į asmens saugumo užtikrinimo pusę, kas reiškia į civilinės ginklų apyvartos liberalizavimo pusę. O pats saugumo jausmas... jis tik jausmas. Toks pats kaip ir baimės jausmas. O kartais yra būtina ne sekti jais, o tiesiog blaiviai įvertinti visus pliusus ir minusus. Argi ne?
Nes esme visgi yra mumyse, o ne ginkluose.
Paskui nusiunciau tam paciam delfiui (redaktoriams) tokio turinio laiska:
"Vakar minėtame "Nuomonių ringe" perskaičiau O.Lapino straipsnį "Ar leisti laisvai įsigyti ginklą" ir panorau atsakyti į jame išdėstytas mintis bei tuo pačiu pats išdėstyti savo nuomonę, kuri, reikia pažymėti, yra skirtinga nei pono O.Lapino.
Dėl to, apeliuodamas į pačią "Nuomonių ringo" idėją (tai vieta kur rungiasi nuomones, tiesa?), bei į principą audiatur et altera pars, siunčiu Jums savo viešą atsakymą ponui O.Lapinui ir siūlau ji paskelbti toje pacioje "Nuomoniu ringo" skiltyje. "
ir prie jo prikabinau wordini teksta.
Kadangi issiunciau laiska 2007-09-21, o is delfi jokio atsakymo lig siol negavau (ir delfi tiklapyje jau pasirode naujas A.Lapino straipsnis), tai matyt vistik per naivu tiketis, kad mano rasliava paskelbs.
Kodel? Atskiras klausimas.
Anyway, stai pats mano "viešas atsakymas":
Sakot „Oro gitaros“? (Atsakant į O.Lapino straipsnį „Ar leisti laisvai įsigyti ginklą?“)
Groti oro gitaromis gal ir neblogai, bet gintis oro ginklais? Bijau kas užpuolikas to tiesiog nesuprastu...
Pasakysiu iš karto tiesiai šviesiai: ši tema mane mažumėle erzina.
Kodėl?
Todėl, kad dauguma pasisakančiųjų apie tai išties net nepasistengia pasidomėti ir giliau apmąstyti tai, apie ką kalba, o vadovaujasi tiesiog nuolat peršamais stereotipais bei mitais. Vėl ir vėl iš naujo postuluojamos tos pačios „tiesos“, kurios nėra pagrįstos proto argumentais ir kuriomis tiesiog stengiamasi sukelti stipresnį emocinį klausytojo (skaitovo, žiūrovo) atsaką. Sukelti aklą baimę: „tik duok „jiems“ ginklus – negalėsi per susišaudymus į gatvę išeiti“.
Ir čia netgi kalba ne tiek apie O.Lapiną ir šį jo rašinį, kiek apie bendrą tendenciją. Manipuliavimas minios emocijomis žmonijos istorijoje žinoma nieko naujo ir tai artimiausiu metu tikrai nepasikeis, bet bent jau stengtis vadovautis protu vis tiek reikėtų...
Bet grįžkime prie straipsnio.
Pradžiai pasakysiu, kad man keisti atrodo pasišaipymai iš laisvės ir lygybės – tai (bent jau mano neįpareigojančia nuomone) yra esminės vertybės. Šaipytis čia nelabai yra iš ko – reikia tiesiog spręsti, kokiu būdu jas geriausiai užtikrinti (apsaugoti). O tai nuspręsti galima tik išties įsigilinus į temą, o ne nuslystant paviršiumi.
O.Lapinas išsako tris (jo taip pavadintas) prielaidas, kurios, jo nuomone, slypi po idėja liberalizuoti ginklų įsigyjimą. Teisingos jos ar ne ir ar būtent jos sąlygoja šią idėją galima ginčytis, bet va su kuo neišeina sutikti, tai su autoriaus pateikiama argumentacija toms „prielaidoms“.
Taigi, pirmoji „prielaida“: „ginklai bus įgyjami ne puolimui, o gynybai.“
Taip, tikėtina, kad atsiras tokių žmonių, kurie panaudos ginklus piktam („puolimui“) – kitaip ir būti negali, to mes niekaip ir niekada neišvengsim. Bet klausimas yra ne apie atskirus antisocialius asmenis ir atvejus, o apie visuomenę. Prielaida, kad Lietuvos piliečiai įsigys ginklus būtent puolimui tiesiogiai išplaukia iš prielaidos, kad dauguma Lietuvos žmonių yra neadekvačiai agresyvūs ir (netgi neturėdami šaunamojo ginklo) puldinėja kitus – kaimynus, praeivius etc. Manau šitos minties klaidingumas akivaizdus ir nereikalauja įrodymų – taip, tokių asmenų yra, bet dauguma vis tik nėra tokia. Taigi „pabėdavojimai“ apie tai, kad nėra aišku, kiek „yra pas mus normalių žmonių“ negali būt laikomi rimtais argumentais.
Kita vertus, keista yra galvoti, kad Lietuvoje žmonės kažkuo labai skiriasi nuo žmonių gyvenančių likusioje pasaulio dalyje. Taip, pas mus nemažai agresijos, taip, nemažai savižudybių ir taip, egzistuoja mokyklinis smurtas. Bet taip pat jis egzistuoja ir kitose pasaulio šalyse kuriose ginklų įsigyjimas yra nuo visai liberalaus iki absoliučiai draudžiamo. Klausimas – koks santykis tarp šių dalykų? Ir atsakymas nėra toks paprastas, kaip norėtųsi.
Iš esmės ko visi klausia (ir ko visi bijo), tai ne „ar ginklai bus įsigyjami puolimui ar gynybai“, o ar tie „laisviau“ įsigijami ginklai nebus panaudojami nusikaltimams vykdyti. Atsakymas į ši klausima išties akivaizdus: galbūt. Tai yra, akivaizdu, kad jei liberalizuosim prekybą ginklais ir jų padaugės pas visuomenės narius, kai kurie iš jų bus panaudoti įvykdyt nusikaltimus, kaip kad yra ir dabar, kai ginklų įsigyjimas yra stipriai ribojamas.
Šioje vietoje paprastai iškeliamas į padanges šūkis „Jei tai padės išgelbėt bent vieną gyvybę!!!“ ir tai pateikiama, kaip argumentas už arba kiek įmanoma didesnį ginklų apyvartos ribojimą (ar net visišką uždraudimą). Tokiu atveju išties visi „argumentai“ (kurie yra grynai emociniai) sumetami į viena svarstyklių lėkštę, o kita sąmoningai paliekama tuščia.
O ką, jei žmogus įsigijęs ginklą, sugebės save apginti ir liks gyvas? Tokiu būdu išgelbės savo gyvybę. Arba besigindamas atims gyvybę užpuolikui, bet išgelbės savąją? Kas tokiu atveju? Ar mes išties tikime, kad ir tokiu atvejų abiejų žmonių gyvybės vienodai vertingos ir reikėjo išsaugot užpuoliko gyvybę, net jei tai reikštų paaukoti besiginančiojo gyvastį? Ar tai nereikštų atvirkščio dalyko – kad mes užpuoliko gyvybę vertinam daugiau nei užpultojo? O ką jei užpuolikas norėjo „tik“ išžagint užpultą merginą ir visai nesiruošė jos žudyti, o pastaroji besigindama jį nušovė? Kadangi bet kuri gyvybe juk aukščiausia vertybė, tai reikia nesiginant leisti žaginti, plėšti, mušti?
Perdaug klausimų, perdaug painūs atsakymai į juos?
Antroji „prielaida“: „statistiniam lietuviui būtina gintis, kad jaustųsi saugus“
Man ši „prielaida“ atrodo visiškai išsigalvota. Suprask: jie turi psichologinių problemų, jei nori įsigyti ginklą.
Tačiau vis tik pažvelkime į pačią „prielaidos“ esmę. Kaip jau sakiau - aš nemanau, kad šia prasme lietuviai kažkuo skirtųsi nuo kitų tautybių (o dar jei imtume diskriminuoti poreikį būti saugiam pagal rasę, lytį bei seksualinę orientaciją, tai išvis (ne)juokinga būtų). Taigi ar būtina žmogui gintis tam, kad jis jaustųsi saugus?
Kaip rodo ta pati statistika – vidutiniškai kiekvienas asmuo per savo gyvenimą bent kartą patirs fizinį smurtą bei moralinį pažeminimą. Jei paimsim domėn, kad toli gražu ne apie kiekvieną ir ne apie visus tokio smurto atvejus yra pranešama statistikos departamentui, tai galima užtikrintai teigti, kad kiekvienas žmogus per savo gyvenimą būtinai (privalomai) bent vieną kartą bus smurto auka. Ir bijau, kad realiai šis skaičius yra gerokai didesnis – kai kurių asmenų atveju netgi iki keliasdešimt kartų.
Taigi, išties, ar būtina gintis, kad jaustumeis saugus? Akivaizdu, kad ne – žmogus gali visiškai niekada nesiginti, pastoviai leistis sumušamas (pavyzdžiui) ir jaustis saugus. Kadangi gynimasis yra veiksmas, kurį galima arba vykdyti (t.y. gintis) arba ne (nesiginti) savo arba kieno nors kito nuožiūra. Saugumo jausmas gi, yra tik emocija, kuri visai neprivalo turėti kokį nors logiškai paaiškinamą pagrindą.
Bet jei suformuluotume ši klausimą kitaip: ar būtina turėti galimybę gintis, tam, kad jaustis saugiu? Šiuo atveju manau atsakymas yra vienareikšmiškas „taip“. Konkrečiu gyvenimo atveju tu gali nuspręsti leistis skriaudžiamas, bet tam kad tu jaustumeis saugus, tau yra būtinas suvokimas, kad jei panorėtum, tu gali gintis ir... apsiginti.
O va būtent čia ir slypi didžioji problema. Apsiginti. Deja, bet žmonės nėra visi lygūs pagal savo fizinį ir psichologinį pajėgumą. Deja, bet žmonės yra taip pat skirtingi ir pagal savo poreikius, polėkius, potraukius ir t.t. ir pan. Ir deja, bet ne kiekvienam gali pakakti psichologinės tvirtybės, drąsos ir tiesiog fizinės jėgos tam, kad apsiginti nuo pikta sumaniusio užpuoliko.
Ir klausimas tada išties formuluojamas jau taip: ar išties būtina turėti ginklą, kad jaustumeis saugus? Arba kaip mėgstama jį kartais pateikt visiškai suprimityvintai: ar tu taip visko aplink bijai, kad tau reikia ginklo? Ir atsakymas matyt vis tik yra „ne“. Tačiau...
Seimo nariai, ministrai, politikai, filosofai, intelektualai ir save tokiais laikantys, visi mes įpratę kalbėti ir žiūrėti į visuomenę iš šono ir iš aukšto: „statistinis lietuvis“, „visuomenė“, „paprastas žmogus“ (suprask atitinkamai: „bukas lietuvis“, „kvailių armija“, „protiškai nepilnavertė, morališkai nuostolinga, mentališkai atsilikus būtybė“). Tai leidžia su protinga mina pakylėtai, abstrakčiai ir atsietai nuo realybės samprotauti, ką kažkas kitas turėtų daryt ir kokios taisyklės kažkam kitam turėtų galioti. Bet pabandykim, bent kartais, pažvelgt į save, abstrahuodamiesi nuo savęs tik minimaliai: kokios taisyklės turėtų būti nustatytos „mums“ „protingiems“, „intelektualiems“; ką mes darytume vienoje ar kitoje situacijoje?
Ir darydamas tai, aš pats sau atsakau į aukščiau keltą klausimą apie baimę: ne, aš tikrai nebijau visko aplink, ir man tikrai nebūtinas ginklas, tam, kad jausčiausi saugus. Aš pakankamai ramus dėl savo sugebėjimų išvengt konflikto, o jei jau to nepavyktų padaryt, tai apsigint ar tiesiog pabėgt (kas galbūt nėra labai „kieta“, užtat protinga).
Kai aš lipu į mašiną aš kiekvieną kartą, kad ir kaip netoli bevažiuočiau, aš visada prisisegu saugos diržą. Ar aš bailys ir perdėtai bijau pakliūti į avarija, bei kiekvieną savo gyvenimo dieną tik tuo ir gyvenu, tik tam ir ruošiuosi, tik apie tai ir tegalvoju? Ne. Aš tiesiog saugausi – kaip to reikalauja mano protas, ne emocijos. Taip pat kaip aš saugausi laukinių žvėrių, palaidų šunų, ar aštrių instrumentų.
Tai ar mano ginklo turėjimas parodytų manau bailumą? Mano nesaugumo jausmą? O gal tiesiog elementarų protingą saugojimąsi?
Bet... aš kartais imu ir pagalvoju. O kas visgi būtų, jei kokią naktį į mano namus įslinktų keli piktadariai. Na, žinot, tokie tikri, ne iš pasakų ar filmų. Tie, kurie degina bobutes lygintuvu tam, kad šios pasakytų, kur jų santaupos, ar suspardo praeivį taip, kad motina neatpažintų, tiesiog „iš sportinio intereso“. Ką aš tada daryčiau? Kokiu būdu aš tada turėčiau apginti savo šeimą ir, konkrečiai imant, savo sūnų, kuriam ketveri ir kuris tikrai nuo jokio suaugusiojo nepajėgus apsiginti? Pabėgt? Ar tikrai? Va dėl tokio „atsitikimo“ tai aš iš tikrųjų bijau.
Tačiau, nepaisant šios baimės, aš labai gerai suvokiu, kad šios mano emocijos neturėtų būti pagrindu sprendžiant ginklų liberalizavimo klausimą ir kad yra būtina vadovautis protu.
Ir čia matyt laikas pakalbėti apie trečiąją „prielaidą“: „esama gynybos sistema – policija, dujų balionėliai ir dujiniai pistoletai - negali užtikrinti pakankamo saugumo“.
Taigi, ką man daryti aukščiau susiklosčiusiose aplinkybėse? Rėkti? Skambinti policijai? O gal vis tik kažkaip gintis pačiam, nors tai ir būtų akivaizdžiai beviltiška dėl to kad jų jėgos keliskart viršija manąsias ir aš neturiu jokių (puolimo ir gynybos) galimybes sulyginančių priemonių?
Pasakysiu naujieną, kurią jau atrodo visas pasaulis palaipsniui įsisąmonina, bet kuri Lietuvoje dar vis nežinoma: tai, kad valstybėje egzistuoja policija, teismai, prokuratūra ir kitos teisėsaugos institucijos nereiškia, kad asmuo atleistas nuo atsakomybės už save, savo ir savo artimųjų sveikatą ir gyvybę, nereiškia, kad jis neprivalo gintis nuo neteisėtų pasikėsinimų pats.
Policijos (ir kitų institucijų) uždavinys – ginti visuomenę kaip visumą. Visuomenę, o ne atskirus individus. Pastarieji ginami teik ir tik tiek, kiek jie yra tos visuomenės sudedamoji dalis. Nes, jei mes darytumėm prielaidą, kad policija privalo ginti kiekvieną atskirai paimtą asmenį, tai turėtume tuo remdamiesi priimti kaip neginčijamus visą eilę teiginių:
mes patys galime nesisaugot (nes yra kažkas, kieno pareiga mus saugot);
prie kiekvieno žmogaus turi stovėti po policininką (nes juk jie turi užtikrinti saugumą visada ir visur), na arba bent jau policininkas visada turi čia pat, kad tik šūktelėjus iškart atbėgtų pagalbon (o ką jei kas nors užpuls taip greitai, kad net šūktelt nespėsi?);
tuo atveju, kai policija neužtikrino saugumo ir žmogus buvo užpultas, jis turi teisę policiją paduoti į teismą ir prisiteisti (didelę) kompensaciją.
Lietuvoje tokios teisminės praktikos, kiek man žinoma, dar nėra (o ir vargu ar kuris teismas rimtai žiūrėtų į tokį skundą), bet pvz. JAV yra buvus ne viena byla teismuose, kuriose buvo suformuluota nedviprasmiška pozicija: policijos pareiga saugoti ir ginti yra tik visos visuomenės atžvilgiu ir negali būti traktuojama siaurinamai, kad policija turi pareigą apginti kiekvieną konkretų individą.
Taigi, asmuo vis dar atsakingas pats už save ir už savo apsaugą. Nors gal tai kažkam ir atrodo keista...
Apie dujinių balionėlių ir dujinių pistoletų palyginimą su šaunamaisiais ginklais čia kalbėti išties nesinori, nes tai visai atskira ir labai plati tema. Apibendrinant tik galima pasakyti, kad tai skirtingi dalykai, kurių skirtingas poveikis ir skirtingas taikymas praktikoje. Kaip nėra įmanomas tiesioginis primityvus palyginimas: kas „geriau“, F-1 bolidas, ar karjerinis savivartis, - taip neišeina paprastai ir atsakyt į klausimą ar šaunamasis ginklas „geriau“ („suteikia daugiau saugumo“) už dujų balionėlį. Taip, kaip šie automobiliai kiekvienas bus labiau ar mažiau tinkamas naudoti vienai ar kitai paskirčiai, taip ir dujų balionėlis ir šaunamasis ginklas priklausomai nuo sąlygų gali būti labiau tinkamas. Tačiau asmuo bet kokiu atveju turi turėti teisę rinktis – ar jam savigynai tam tikru atveju reikalingas dujų balionėlis ar vis tik šaunamasis ginklas...
Gal dar pabaigai keletas pastebėjimų mintims, kurios buvo išsakytos O.Lapino straipsnyje ir kurios, mano nuomone, skirtos tik emocijoms sukelt...
Dėl galimybės, kad ginklus įsigys jaunimo grupuotės, tam kad jaustųsi „kietesni“ ir „neleistų skriaust saviškių“. Manau, kad pagrindinė baimė šiuo atveju yra ne tame, kad įsigis, o tame, kad gali naudoti aiškinantis santykius.
Bet ar čia nedaroma ta pati įprastine jau tapusi klaida – vietoj to, kad tinkamai reglamentuoti visuomeninius santykius (t.y. šiuo atveju užtikrinti, kad ginklai nepateks į netinkamas rankas, o rankos į kurias jie pateks bus atsakingos) bei tinkamai auklėti (t.y. išmokyti kiekvieną, kuris įsigyja ginklą, ne tik keletą įstatymo eilučių ir kaip žiūrint į taikinį paspaust nuleistuką), vėl einama prie to paties sprendimo – UŽDRAUSTI. O jei jau negalim uždraust, tada ribot kiek tik pajėgiam.
Čia tas pats amžinas klausimas ir tas pats atsakymas į jį. Kodėl aš nesu alkoholikas? Ne todėl, kad tai draudžiama (nes nėra), bet todėl, kad mane taip išauklėjo. Kodėl aš nevartoju narkotikų? Ne todėl, kad tai draudžiama (nors yra), bet todėl, kad mane taip išauklėjo. Kodėl aš neužpuldinėju žmonių tamsiose tarpuvartėse? Ne todėl, kad tai draudžiama, bet todėl, kad mane taip išauklėjo. Kodėl? Dėl to paties.
Tiesiog draudimų efektyvumas visados yra nedidelis. Net pats didžiausias žmonijos tabu – draudimas atimti kitam žmogui gyvybę, nėra toks efektyvus, kaip mes tikėtumėmės pagal tai kokio moralinio bei teisinio griežtumo šis draudimas yra. Žmonės nežudo kitų žmonių ne dėl kažkokio draudimo (nes jie arba nekontroliuoja iki galo savo veiksmų arba būna tvirtai įsitikinę, kad išvengs atsakomybės), bet dėl to, kaip jie išauklėti, kas jiems įdiegta nuo mažens. Tų asmenų, kurie tokio vidinio imperatyvo neturi – joks draudimas nesustabdys.
Ir tik žmones auklėjant mes galim pasiekt tai ką mums kaip pavyzdį nurodo O.Lapinas - toje pačioje Skandinavijoje ar Olandijoje visuomenė yra (sąlyginai) neagresyvi ne todėl, kad policininkai neprimena kareivių, o atvirkščiai – pastarieji neprimena kareivių dėl to, kad visuomenė yra „gerai išauklėta“.
Ir tai su „gyventojų ginklavimųsi“ išties neturi daug bendro: JAV valstybinės Alkoholio, tabako ir šaunamųjų ginklų agentūros (kuri pati labai aktyviai pasisako už kuo didesnį ginklų apyvartos ribojimą, panašiai kaip ir mūsų analogiškos kontoros) duomenimis nuo 1970 iki 2000 metų ginklų skaičius tenkantis 1000 gyventojų išaugo daugiau nei dvigubai (nuo 150 iki 340), kai tuo tarpu žmogžudysčių ir savižudybių skaičius išliko praktiškai stabilus (tik per pastarąjį dešimtmetį šiek tiek sumažėjo).
Šveicarijoje yra vieni iš „laisviausių“ ginklų kontrolės įstatymų visame pasaulyje (t.y. daug liberalesni nei toje pačioje JAV), bet nužudymų skaičius per capita ten toks pats kaip Anglijoj, kur šaunamieji ginklai civilinėje apyvartoje išvis uždrausti, o nusikaltimų asmeniui skaičius bendrai imant netgi yra pusantro karto mažesnis nei pastarojoj.
Kalbant apie Angliją galima paminėti, kad ji, kaip ir Australija (kur ginklai taipogi visiškai uždrausti) pirmauja pagal plėšimus, lytinius nusikaltimus bei užpuolimus panaudojant jėgą tarp išsivysčiusių šalių (nors, siekiant būti objektyviu, reikia paminėti, kad Japonijoje, kur ginklai irgi uždrausti, tokių nusikaltimų skaičius yra mažiausias – bet kažkodėl man atrodo, kad tai sąlygoja ne pats ginklų draudimas per se, bet japonų mentalitetas ir pasaulio matymas).
Ta pati O.Lapino minima Skandinavija irgi nėra vienalytė – nors Norvegijoje lyginant su Švedija ginklų (tenkančių vienam namų ūkiui) dvigubai daugiau, tačiau žmogžudyčių skaičius per capita iš esmes yra toks pats (nežymiai mažesnis).
Ir tokios statistikos galima rasti daugiau, jei netingėti šia tema domėtis ir sugebėti atsiriboti nuo perdėtų emocijų – tai padarę akivaizdžiai pamatome, kad koreliacijos tarp ginklų kiekio pas gyventojus bei nusikalstamumo (konkrečiai imant pvz. nužudymų skaičiaus) nesama, o jei ir yra tai ji gaunasi ginklų apyvartos liberalizavimo naudai.
Tai kad lietuviai vairuoja gan agresyviai (nors tiksliau būtų matyt vartoti žodį „piktai“, nes tai nėra tas pats) dar nesitransformuoja į visuotines muštynes jiems išlipus iš automobilių. Dėl to bet kokios aliuzijos į iš to išplaukiančius galimus susišaudymus (pilietinį karą?) išties niekuo pagrįstos.
Kalbant apie „šaudymus mokyklose“ (angl. school shootings) vėlgi nėra viskas taip paprasta, kai bando pavaizduoti O.Lapinas. Tokių atvejų nėra buvę tiek jau daug kaip dažnai (įsi)vaizduojama, kad būtų galima daryti kažkokius statistinius apibendrinimus ir neabejotinas išvadas. Tačiau, pabrėžtina, kad paprastai tai vis tik nėra situacijos, kai „mane nuskriaudė, tai aš dabar atsikeršysiu ir juos visus iššaudysiu“, o gerai apgalvoti, suplanuoti, iš anksto paruošti veiksmai apie kuriuos žinojo visi aplinkiniai. Taip, tie žudikai dažniausiai būna „atstumtieji“, „nuvertintieji“, tie, kurie nori įšsikovoti sau vietą. Bet ar ginklų draudimas (ribojimas) tikrai yra sprendimas šiai problemai? Vargu bau.
Tas pats matyt pasakytina ir apie savižudybių problemą – tikrai nemanau, kad kelias ją spręsti veda „per ginklus“.
Argumentai „jei tu išsitrauki peilį, jis išsitraukia pistoletą, jei tu išsitrauki pistoletą, jis išsitraukia, kulkosvaidį, jei tu išsitrauki kulkosvaidi jis išsitraukia granatsvaidį (ir taip toliau iki atominės bombos)“, „nusikaltėlis panaudos tavo ginklą prieš tave patį, dėl to geriau jokio ginklo neturėti(!!!)“, „ant sienos kabantis šautuvas būtinai iššaus“, „tavo vaikas paims tavo ginklą ir susižalos“ nuvalkioti ir nors iššaukia stiprų emocinį neigiamą atsaką, bet deja tik parodo pačios problemos esmės nesupratimą, kuri šiuo atveju glūdi ne tame, ar liberalizuoti prekyba ginklais, bet kaip išmokyti ginklų savininkus tinkamai ginklais naudotis ir prižiūrėti, kad jie nepatektų į netinkamas rankas.
Tam, kad saugiai naudotis ginklais išties pakanka tik keleto taisyklių – bet jų turi būti laikomasi visada ir visur, nei trumpam neužsimirštant ir nenukrypstant į šoną. Tik tiek.
O toliau seka jau kiti, auklėjimo, dalykai: įdiegimas reikiamų įsitikinimų, kad negalima ginklu mosuoti be reikalo, kad ginklas tavęs ne tik nepaverčia dievu, bet dar ir užkrauna tau papildomą atsakomybę, kad reikia juo išties mokėti naudotis prieš imantis juo naudotis. Svarbiausia – tą išmokti visai nėra sudėtinga, tereikia noro ir poros dienų (ir žinoma geros mokymo programos, kuri būtų orientuota ne į „popierinių tiesų“ kalimą, o į reališką mokymą ir atsakomybės ugdymą).
Toje pačioje JAV, kuriai mėgstama prikaišioti per didelį liberalumą ginklų atžvilgiu ir kitokias „nuodėmes“, vaikai yra nuo mažens mokomi, kad jei kažkur pamato arba randa ginklą, jo jokiu būdu nebandytų liesti, o pakviestų tėvą (kitą suaugusįjį). Imti ginklą į rankas galima tik kai suaugusysis leido ir kai jis prižiūri. Ar Lietuvoj mes vaikus to mokom? Ne, vietoj to, kad auklėtumėm juos ir mokytumėm kas yra ginklas ir kaip su juo elgtis (nesielgti), mes vaikams tiesiog stengiamės įdiegti eilinį draudimą (tabu), nuo kurio, kaip žinia, jiems uždraustas vaisius tampa tik dar geidžiamesnis...
Tai va tiek minčių apie „prielaidas“. Žinoma galima būtų kalbėti dar labai daug, bet žmonės susidomėję mano paliktais siūlo galais, manau patys sugebės rasti papildomos informacijos – juk dabar Interneto laikai. Tiems, kurie domėtis tingi, o tiesiog nori sugromuliuotų atsakymų – tikiuosi kad čia jų pakankamai pateikiau. Tiems gi, kurie vadovaujasi tik emocijom bei ginklų baime, bijau kad jokie loginiai argumentai ir jokie statistiniai duomenys nieko nesugebės įrodyti. Galiu tik pasakyti – aš pats kažkada buvau prieš liberalizuotą ginklų civilinę apyvartą. Bet kai tuo šiek tiek pasidomėjau šis mano įsitikinimas pasikeite.
Ir kalbėdami apie ginklų civilinės apyvartos liberalizavimą mes kalbame ne apie kažkokią abstrakčia homo sapiens konkurencija ir santykių aiškinimąsi, bet apie asmens orumo, sveikatos ir gyvybės apsaugą. Apie žmogaus laisvę ir jo teisę ginti save ir savo artimuosius. Nes, mano nuomone, žmogaus teisė gintis, nors ir neįrašyta nei mūsų Konstitucijoje, nei tarptautiniuose dokumentuose, yra esminė, pati svarbiausia, žmogaus teisė – visų kitų žmogaus teisių garantas. Taigi, bent jau mano akyse, tos įsivaizduojamos svarstyklės krypsta į asmens saugumo užtikrinimo pusę, kas reiškia į civilinės ginklų apyvartos liberalizavimo pusę. O pats saugumo jausmas... jis tik jausmas. Toks pats kaip ir baimės jausmas. O kartais yra būtina ne sekti jais, o tiesiog blaiviai įvertinti visus pliusus ir minusus. Argi ne?
Nes esme visgi yra mumyse, o ne ginkluose.
2007-09-25
Vertingiausi visuomenes atstovai
Kitas dalykas, kuris vakar mane suzavejo, tai ziniu reportazas...
Isivaizduokit. Jus dirbat gydytoju. Atveza kazkas "ligoni". Visiskai akivaizdu, kad tai absoliutus alkoholikas, vel kazko prigeres. Vietu ligoninej nera taigi kur ji guldyt. Pasiunciat ji pasivaiksciot ir issiblaivyt.
Situacija kaip ir normali ir visi mes taip pasielgtumem. Perdaug jau mes iprate prie tu alkoholiku, ir prie pastoviu istoriju kai kazkas girtas su kazkuo susimuse, ar miegodamas padege nama ir sudege. Matom juos nykesniuose miestu rajonuose ir pagrindinese gatvese elgetaujancius kitam buteliui. Girdim per ziniasklaisda.
Bet si karta jis nusibaigia, nes (matote gi) isgere automobilinio ausinimo skyscio(!). Ir ka? Nieko, staiga tas medikas tampa visoj istorijoj kalciausias (o ne tas kas pribaube nuodu), o ziniasklaida visais trimitais triubyja apie tokio itin vertingo visuomenes nario praradima...
Isivaizduokit. Jus dirbat gydytoju. Atveza kazkas "ligoni". Visiskai akivaizdu, kad tai absoliutus alkoholikas, vel kazko prigeres. Vietu ligoninej nera taigi kur ji guldyt. Pasiunciat ji pasivaiksciot ir issiblaivyt.
Situacija kaip ir normali ir visi mes taip pasielgtumem. Perdaug jau mes iprate prie tu alkoholiku, ir prie pastoviu istoriju kai kazkas girtas su kazkuo susimuse, ar miegodamas padege nama ir sudege. Matom juos nykesniuose miestu rajonuose ir pagrindinese gatvese elgetaujancius kitam buteliui. Girdim per ziniasklaisda.
Bet si karta jis nusibaigia, nes (matote gi) isgere automobilinio ausinimo skyscio(!). Ir ka? Nieko, staiga tas medikas tampa visoj istorijoj kalciausias (o ne tas kas pribaube nuodu), o ziniasklaida visais trimitais triubyja apie tokio itin vertingo visuomenes nario praradima...
A.Butkevicius yra potencialus gejus
Cia siaip, tiesiog galimybes konstatavimas (jei kas iziuri tame izeidima - cia jo problema, cia is tikruju yra pagyrimas).
O jei rimtai. Vaizdelis eilini karta nekoks. Kazkaip tikiesi, kad Susisiekimo ministras truputi daugiau ismanys apie keliu eismo problematika, avaringumo lygi salygojancius veiksnius ir autoivykiu priezastis (jau nekalbant apie tai, kad atsakingiau laidys liezuvi), nei kad bobute, pardavinejanti prie Kalvariju turgaus polietileninius maiselius. Bet atrodo taip nera.
Nes kai Lietuvos Respublikos ministras televizijos laidoje ("TV forumas") pasako fraze: "visi, kas virsija greiti yra potencialus zudikai", tai man zinoma akys piestu stojasi ir jau isties tampa nebeaisku ar tai vertinti kaip vieno atskiro zmogaus tamsumo problema, ar kaip visos musu salies nesugebejima tokia valdzia pasiskirti, kuri, bent jau (kaip minimum), jei nieko neismano, tai ir liezuvio nelaido... nes dabar...
Jei visi kas virsyja greiti yra potencialus zudikai, tai ir konkretus asmuo uzsiiminejantis seksu yra potencialus gejus. A'ne?
O jei rimtai. Vaizdelis eilini karta nekoks. Kazkaip tikiesi, kad Susisiekimo ministras truputi daugiau ismanys apie keliu eismo problematika, avaringumo lygi salygojancius veiksnius ir autoivykiu priezastis (jau nekalbant apie tai, kad atsakingiau laidys liezuvi), nei kad bobute, pardavinejanti prie Kalvariju turgaus polietileninius maiselius. Bet atrodo taip nera.
Nes kai Lietuvos Respublikos ministras televizijos laidoje ("TV forumas") pasako fraze: "visi, kas virsija greiti yra potencialus zudikai", tai man zinoma akys piestu stojasi ir jau isties tampa nebeaisku ar tai vertinti kaip vieno atskiro zmogaus tamsumo problema, ar kaip visos musu salies nesugebejima tokia valdzia pasiskirti, kuri, bent jau (kaip minimum), jei nieko neismano, tai ir liezuvio nelaido... nes dabar...
Jei visi kas virsyja greiti yra potencialus zudikai, tai ir konkretus asmuo uzsiiminejantis seksu yra potencialus gejus. A'ne?
2007-09-24
Ginklu demonizavimas
Taip niekaip ir nesuprantu, kas yra su tuo ginklu demonizavimu. Pasikalbu su zmonem ir lieku eili karta apakes: WTF?!!!
Kodel reikia juos taip demonizuot, kad zmogus apemes ginkla i ranka, jaucia (jis jaucia tai!) kad yra apsestas velnio. Jauciasi, daug pavojingesnis visiems kitiems ir paciam sau...
Ginklas tik instrumentas. Taip kaip sakute, kirvis ar benzopjuklas. Taip, pastarasis yra labai pavojingas ir galima labai rimtai (matyt net rimciau nei su ginklu) suzalot kita zmogu ar susizalot paciam - bet niekur nesusiduriu su tuo, kad zmogus paemes i rankas benzopjukla jaustu ta Belzebubo isikunijima (ar ka jie ten jaucia)...
Taip, tai isntrumentas turintis aiskia specifine paskirti - bet tai tik instrumentas. Ir tik nuo naudotojo (zmogaus) priklauso, kaip jis i panaudos.
Ginklo naudojimo saugumas susiveda tik i 4 taisykles (suformuluotas Col. Jeff Cooper'io), kuriu reikia laikytis - ir joks ginklas pats niekada neissaus:
1. All guns are always loaded. Even if they are not, treat them as if they are.
2. Never let the muzzle cover anything you are not willing to destroy. (For those who insist that this particular gun is unloaded, see Rule 1.)
3. Keep your finger off the trigger till your sights are on the target. This is the Golden Rule. Its violation is directly responsible for about 60 percent of inadvertent discharges.
4. Identify your target, and what is behind it. Never shoot at anything that you have not positively identified.
Tik tiek.
Nes skirtingai nei rodoma filmuose ginklas "pats" neissauna - praktiskai bet kuri dabartini pistoleta metyti trankyti ir jis pats, be samoningu pastangu tai padaryti, neissaus.
Nereikia kaltint negyvo daikto - reikia tiesiog sugebet prisiimti atsakomybe.
Jei demonai kur nors ir slypi, tai ne ginkle, o paciame zmoguje...
Kodel reikia juos taip demonizuot, kad zmogus apemes ginkla i ranka, jaucia (jis jaucia tai!) kad yra apsestas velnio. Jauciasi, daug pavojingesnis visiems kitiems ir paciam sau...
Ginklas tik instrumentas. Taip kaip sakute, kirvis ar benzopjuklas. Taip, pastarasis yra labai pavojingas ir galima labai rimtai (matyt net rimciau nei su ginklu) suzalot kita zmogu ar susizalot paciam - bet niekur nesusiduriu su tuo, kad zmogus paemes i rankas benzopjukla jaustu ta Belzebubo isikunijima (ar ka jie ten jaucia)...
Taip, tai isntrumentas turintis aiskia specifine paskirti - bet tai tik instrumentas. Ir tik nuo naudotojo (zmogaus) priklauso, kaip jis i panaudos.
Ginklo naudojimo saugumas susiveda tik i 4 taisykles (suformuluotas Col. Jeff Cooper'io), kuriu reikia laikytis - ir joks ginklas pats niekada neissaus:
1. All guns are always loaded. Even if they are not, treat them as if they are.
2. Never let the muzzle cover anything you are not willing to destroy. (For those who insist that this particular gun is unloaded, see Rule 1.)
3. Keep your finger off the trigger till your sights are on the target. This is the Golden Rule. Its violation is directly responsible for about 60 percent of inadvertent discharges.
4. Identify your target, and what is behind it. Never shoot at anything that you have not positively identified.
Tik tiek.
Nes skirtingai nei rodoma filmuose ginklas "pats" neissauna - praktiskai bet kuri dabartini pistoleta metyti trankyti ir jis pats, be samoningu pastangu tai padaryti, neissaus.
Nereikia kaltint negyvo daikto - reikia tiesiog sugebet prisiimti atsakomybe.
Jei demonai kur nors ir slypi, tai ne ginkle, o paciame zmoguje...
2007-09-20
Eilerasciu mokymasis mintinai (mokykloje)
Ejau siandien ryte i darba ir mintyse gomuliavau toki klausima - kam reikia tuos eilerascius mokytis mintinai mokykloje? Mes juos kalem desimtimis, dabartiniai mokiniai irgi matyt daro ta pati. Bet KAM? Koks to tikslas?
Lavinti atminti? Atsiminimas "brute force" metodu praktiskai nieko nelavina.
Vystyti meile literaturai? Pasikiamas atvirkstinis efektas.
Auginti "kalbos jausma"? Tada jau geriau skaitymai balsu ir aptarimai, negu skirti istisas pamokas, tam kad kiekvienas mokinys atsiskaitinetu tuos niolika eilerasciu, kuriuos turejo iskalt.
Taip ir nesuprantu, kam to gali reiket.
Bet kokia nors logika tai turetu buti juk? Ar ash klystu?
Lavinti atminti? Atsiminimas "brute force" metodu praktiskai nieko nelavina.
Vystyti meile literaturai? Pasikiamas atvirkstinis efektas.
Auginti "kalbos jausma"? Tada jau geriau skaitymai balsu ir aptarimai, negu skirti istisas pamokas, tam kad kiekvienas mokinys atsiskaitinetu tuos niolika eilerasciu, kuriuos turejo iskalt.
Taip ir nesuprantu, kam to gali reiket.
Bet kokia nors logika tai turetu buti juk? Ar ash klystu?
2007-09-19
Apie apdovanotuosius
Parasiau apie apdovanojimus, dabar apie apdovanotuosius :)
Taigi. Auksciausieji musu valstybes apdovanojimai:
Vytauto ordinas su grandine. Jei atmetam prezidentus (Brazauskas, Adamkus, Paksas) tai juo apdovanota 11 zmoniu (idomu, ar kas nors Lietuvoj pajegtu juos isvardint - tuos 11 asmenu, kurie daugiausia yra nusipelne Lietuvai :D ) is kuriu 1 (vienas) lietuvis - V.Landbergis.
Vytauto didysis kryzius - 46 is ju 6 lietuviai.
Gedimino didysis kryzius - 64 / 8.
"Uz nuopelnus" didysis kryzius - 50/10.
Bendras rezultatas - 171/25 (t.y. lietuviu viena sestoji)
NB. (Vycio didziuoju kryzium apdovanota nemazai lietuviu, bet praktiskai visi jie po mirties, tai siuo atveju neaktualu)
Pazvelgus i siuos skaicius iseitu, kad Didziu Darbu Lietuvai yra gerokai daugiau nudirbe ivairus uzsienieciai negu patys lietuviai. Bent jau man tai mazumele ironiskai skamba :)
Ka mes butume dare jei tu uzsienieciu nebutu buve? Uzlinkus jau butu musu valstybe - nekitaip :DDD
Dar vienas zvilgsnis.
Viso siam momentui skirta 12877 apdovanojimu.
Jie pasiskirsto taip (destymas pagal nesiojimo eile t.y. "verte") :
Taigi. Auksciausieji musu valstybes apdovanojimai:
Vytauto ordinas su grandine. Jei atmetam prezidentus (Brazauskas, Adamkus, Paksas) tai juo apdovanota 11 zmoniu (idomu, ar kas nors Lietuvoj pajegtu juos isvardint - tuos 11 asmenu, kurie daugiausia yra nusipelne Lietuvai :D ) is kuriu 1 (vienas) lietuvis - V.Landbergis.
Vytauto didysis kryzius - 46 is ju 6 lietuviai.
Gedimino didysis kryzius - 64 / 8.
"Uz nuopelnus" didysis kryzius - 50/10.
Bendras rezultatas - 171/25 (t.y. lietuviu viena sestoji)
NB. (Vycio didziuoju kryzium apdovanota nemazai lietuviu, bet praktiskai visi jie po mirties, tai siuo atveju neaktualu)
Pazvelgus i siuos skaicius iseitu, kad Didziu Darbu Lietuvai yra gerokai daugiau nudirbe ivairus uzsienieciai negu patys lietuviai. Bent jau man tai mazumele ironiskai skamba :)
Ka mes butume dare jei tu uzsienieciu nebutu buve? Uzlinkus jau butu musu valstybe - nekitaip :DDD
Dar vienas zvilgsnis.
Viso siam momentui skirta 12877 apdovanojimu.
Jie pasiskirsto taip (destymas pagal nesiojimo eile t.y. "verte") :
- Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine - 14
- Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius - 64
- Vytauto Didžiojo ordino Didysis kryžius - 46
- Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Didysis kryžius - 64
- Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius - 50
- Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius - 43
- Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didysis kryžius - 6
- Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didysis kryžius - 192
- Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didysis kryžius - 47
- Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius - 118
- Vytauto Didžiojo ordino Komandoro kryžius - 5
- Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius - 343
- Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius - 218
- Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius - 212
- Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžius - 30
- Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius - 476
- Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius - 181
- Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžius - 200
- Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžius - 18
- Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius - 599
- Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius - 349
- Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius - 1069
- Vyčio Kryžiaus ordino medalis - 197
- Vytauto Didžiojo ordino medalis - 18
- Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis - 573
- Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis - 314
- Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis - 2901
- Lietuvos nepriklausomybės medalis - 382
- Sausio 13-osios atminimo medalis - 4043
- Dariaus ir Girėno medalis - 105
Logika tarsi ir sakytu, kad esant kazkokiai "vertes" (svarbumo) eilei tiketina, kad daugiausia turetu buti tu apdovanojimu, kurie maziausiai "vertingi" - t.y. kuo zemesnio laipsnio ordinas (ar medalis) tuo ju daugiau suteikta (isskyrus "specialiuosius" apdovanojimus kaip Dariaus ir Gireno medalis ar Zuvanciuju gelbejimo kryzius). O auksciausiuju salies medaliu, atsizvelgiant i tai, kiek laiko Lietuva egzistuoja atkurus nepriklausomybe, turetu buti isdalinta kokie 2 (t.y. du).
Bet taip nera. Tas pats Vytauto Didziojo ordinas (su medaliu) geras to pavyzdys. Ju isduota (laipsnio zemejimo tvarka): 14, 46, 6, 5, 30, 18, 18 vnt... Hmmm... Kokia cia logika?
Pagal Valstybes apdovanojimu istatymo 13 str. ordinais apdovanojama nuosekliai pradedant nuo zemiausio laipsnio. Tik isimtinais atvejais Prezidentas gali apdovanot bet kuriuo laipsniu. Tuo tarpu pazvelgus i apdovanojimus Vytauto ordinu akivaizdu, kad ten absoliuti dauguma apdovanojimu "isimtiniai". Ta pati istorija kaip ir su pilietybes teikimu "isimties tvarka"?
O jei dar paziureti, kam uz ka kokie ordinai teikiami... Isvis neaisku artai liudna artai juokinga darosi. Pavardziu nevardinsiu, bet visai akivaizdus tas dalykas, kad pas mus valstybeje nera visiskai aiski logika bei diferenciacija - uz kokius veiksmus kokio lygmens apdovanojimai gali ir turi buti skiriami (tas ir nenuostabu, kai tokie neaiskus ir perdetai apibendrintai suformuluoti yra ordinu statutai). Tai ir gaunasi paskui, kad jie skiriami is esmes is lubu... Tsknt.
[edit 2007-09-21] Nusiunciau si ir pries ji buvusi posta e-meilu prezidenturai... Idomu, nors atsakymo sulauksiu kokio nors?
Lietuviski ordinai ir medaliai
Perskaiciau nesenai tokia knyga "Idomioji heraldika" (rusiskai). Pati knyga sakyciau nera sedevras (dalis apie herbus), bet viena temu, kurios ten aptariamos - valstybiniai apdovanojimai. Autorius matosi, kad labai gerai ismano sia sriti ir situacija su ja Rusijoje (tiek dabartineje, tiek carineje, tiek SSRS)...
Tai priverte siek tiek susimastyti apie tai, kokia situacija yra Lietuvos Respublikoje su tais apdovanojimais... O situacija isties nekokia. Nes mes pasistengem perimti visas apdovanojimo valstybes ordinais ir medaliais tradicijas is TSRS.
Ordinai ir medaliai yra teikiami ne uz tai, ka zmogus nuveike, ir ne tada, kai jis tai nuveike, kaip turetu buti, bet "uz tai", kad sukako koks nors jubiliejus ar data (sutirstinu kiek spalvas, bet taip yra). Apdovanoti tam tikra diena (tam tikra proga) savaime nera nieko blogo, bet reikia apdovanot uz tai kad buvo nuopelnai o ne del to, kad "arteja apdovanojimo data ir dabar sugalvokim kam cia juos padalinsim" :(
Musu valstybei dar net 20 metu nera, o apdovanojimai jau devalvuoti ir niekas i juos rimtai neziuri - zmogus kuris gaves koki nors zemesnio rango ordina (nekalbant jau apie medalius), juo ne didziuojasi (kaip turetu but), o nukisa, kur nors i tolimaji stalciu. Kodel? Kaip ir aisku - todel, kad teikiami jie yra bet kam ir bet kada.
Sausio 13 atminimo medalis apdovanojimu svarbumo eileje yra paskutineje vietoje, netgi po ordino "Uz nuopelnus Lietuvai" medalio, kuris kaip zinia (pompastiskai) iteiktas net asmeniui kuris de facto uzsiiminejo mokesciu vengimu.
O taip neturetu buti - ka atrodo aiskiai suvoke ir medalio kurejas: sausio 13 atminimo medalio skersmuo (anot prezidenturos tinklapio) - 38mm. Kaip tuo tarpu "Uz nuopelnus lietuvai" medalio (kaip ir visu kitu medaliu) - 36 mm. Tai neturetu buti atsitiktinumas - kalbant apie ordinus ir medalius egzistuoja tradicija, kad aukstesnio rango apdovanojimai yra didesni.
Kitas dalykas: kas cia per nesamone su atskirais ordinu "modeliais" vyrams ir moterims? Kiek pamenu mes demokratine valstybe, kur asmenu lygybe yra vienas is esminiu principu, ir kalbant apie valstybes apdovanojimus tai turetu buti YPAC akcentuojama. Jei jau moterims netinka tie dideli kaspinai, tai reikia padaryti vieninga mazesni. Ash jau nekalbu apie tai, kad skirtingos rozetes vyrams ir moterims - cia isvis absurdas.
Griztant prie to ordinu skyrimo. Ju devalvavimas prasideda jau nuo paties auksciausiojo valstybes apdovanojimo.
Paziurekim i Vytauto Didziojo ordina su aukso grandine. Pagal istatyma pastarasis automatiskai skiriamas isrinktam Prezidentui. Nuostata, kuri akivaizdziai nelogiska - asmuo gauna auksciausia imanoma valstybes apdovanojima tik del to, kad jis buvo isrinktas? TAI yra tas didziausias zygdarbis kuri zmogus gali padaryti savo valstybes labui, kad uz ji gauti auksciausiaji valstybini apdovanojima? Matyt juokaujat? Jei pas mus butu monarchija, si nuostata butu logiska - monarchas, kaip valstybes galva (~savininkas) pirmiausia ordina suteikia sau, o paskui sprendzia, kam cia ji suteikus dar. Bet demokratineje respublikoje?
Variantas, kuris mano nuomone butu logiskas, tai numatyti galimybe suteikti si ordina buvusiam Prezidentui pasibaigus jo kadencijai Parlamentui rekomendavus - tokiu budu butu (bent kazkiek) realiai ivertintas jo darbas.
Kitas dalykas - visuomenes prieziuros nebuvimas. Egzistuojanti Valstybes apdovanojimu taryba - tik imitacija. Jos nuomone - neprivaloma. be to, ja sudaro pats prezidentas savo nuoziura is 9 asmenu. Norint kad ji veiktu realiai, reikia padaryti ja realiai neopriklausoma nuo Prezidento, o jos sprendimus privalomus pastarajam (bent jau ta apimtimi, kuria taryba nerekomenduotu kuriam nors asmeniui skirti valstybes apdovanojima). Modelis galetu buti toks - i sia taryba automatiskai patenka visi Lietuvos pilieciai tape visu keturiu ordinu didziuju kryziu kavalieriais. Taryba sprendimus ar rekomenduoti asmeni valstybes apdovanojimui skiria balsu dauguma, esant kvorumui, privalomai apsvarsciusi kiekviena kandidatura.
Dar vienas dalykas, kuri manau butina padaryti - tai numatyti kokia nauda suteikia ordino kavalieriui to ordino turejimas. Tam, kad nenumatineti visokiu keistu lengvatu (a la sklypu gavimo, su kuo paskui visokios kvailos istorijos nutinka) yra paprasciausias budas - numatyti kavalieriaus renta nuo ordino gavimo momento iki pat mirties + 1 menuo (tam, kad nasle/paveldetojai galetu susitvarkyti laidotuves normaliai).
Tarkim zemiausiojo Lietuvos ordino - ordino "Uz nuoplenus Lietuvai" Riterio kryziaus kavalieriui skirti menesine renta, kuri butu lygi vidutiniam menesiniam darbo uzmokesciui (dabartiniam momentui tai bene 1100lt), kuri mokama be jokiu islygu nepaisant kokias dar ismokas jis gauna. Na, o auksciausio apdovanojimo kavalieriams menesine renta butu lygi tarkim 20 vidutiniu menesiniu darbo uzmokesciu - 20+kLt. Be teises atsisakyti sios rentos (draudimas atsisakyti butinas, nes dauguma iskiliu zmoniu, jos matyt atsisakytu - taigi nebutu pasiekiami ir sio mechanizmo ivedimo tikslai. Ka apdovanotasis toliau veiktu su ta gaunama renta - pervestu ja vaiku namams ar pragertu - cia jau tik jo reikalas (kaip ir turetu buti)).
Jau girdziu pasipiktinusius balsus sakancius, kad apdovanojimas yra ir turi buti asmens nuopelnu ivertinimas, o ne kazkokia tarsi pensija. Sutinku pilnai. Bet tik noriu atkreipt demesi i keleta dalyku:
1. Apdovanojimas turi buti dalykas vertingas. Kad ji vertintu tiek pats apdovanotasis, tiek ir visi aplinkiniai reikstu tokiam asmeniui pagarba. Ne del to, kad jis turi ordina, bet del to, kad jis padare kazka tikrai svarbaus, uz ka jam tas ordinas iteiktas.
2. Del to, kas mineta, tas ordinas turi turet realia verte - nebuti tik metalo gabalu. Visais laikais ir visose salyse (gal kiek per platus apibendrinimas - gal reiktu rasyt "beveik", bet esmes tai nekeicia), ordinu kavalieriai turedavo tam tikrus pranasumus - privilegijas, jei norit. Taip ir turi buti - nes, nors asmuo, kuris daro zygdarbi, daro ji ne del to, kad veliau gautu medali ar/ir renta, o del savo vidiniu imperatyvu, taciau visuomene ir valstybe pati turi jausti pareiga (= vidini imperatyva) ivertinti tai ka zmogus padare. Ir ivertinti ne tiesiog iteikiant metalo gabala.
3. Ir svarbiausia. Remiantis tuo, kas pasakyta, butina taip pat atsizvelgt i kita dalyka. Jei ordino teikimas butu realiai susijes ir su valstybes isipareigojimu, t.y. jei pati valstybe i ji neziuretu tik kaip i metalo gabala (kaip kad yra dabar), galima tiketis, kad ordinai nebutu devalvuojami, nebutu teikiami, tikd el to, kad sukako data, o butu labai labai labai rimtai pamastoma ar tas zmogus tikrai vertas to apdovanojimo, ar tikrai valstybe ir visuomene jam turi buti TIEK dekingi, kad prisiimtu taip pat ir realius finansinius isipareigojimus.
Dar vienas dalykas, kuri butina aptarti, bet kuris nera padarytas - buvusios TSRS apdovanojimu nesiojimo tvarka. Taip, nemaza dalis apdovanojimu buvo teikiami "is lempos" (na taip, kaip dabar dauguma teikiami ir Lietuvoje :) ), bet taip pat buvo apdovanojimai teikiami ir uz tikrai didelius nuopelnus. Ir cia as kalbu ne apie politines idejas ar Lietuvos okupacija, o apie zmoniu zygdarbiu ivertinima.
Klausimas isties yra - kaip tuos apdovanojimus traktuoti:
a. kaip Lietuvos valstybes apdovanojimus
b. kaip uzsienio valstybes apdovanojimus.
Kodel tai svarbu? Na isivaizduokim, kad asmuo turi Didziojo Tevynes karo I laipsnio ordina, dalyvavo musiuose paimant Berlyna etc etc. Arba jei norisi kazko paprastesnio - uz tarnyba Afganistane asmuo gavo Raudonosios zvaigzdes (arba tarkim dar labiau nepolitkorektiskai - Lenino) ordina. Dabar jis gauna musu branguji nevertinga, teikiama praktiskai uz nieka medali "Uz nuopelnus Lietuvai". Koks gaunasi eiliskumas? Kas pirmiau, o kas paskiau?
Suprantu, kai ordinas yra uzsienio valstybes - viskas kaip ir aisku. Bet problema ta, kad tas zmogus kuris kovojo antrajam pasauliniame (ar "teike" Afganistane "internacionaline pagalba"), jis kovojo uz savo valstybe (nesvarbu, kad ji buvo "ne ta", ir kad jis kovojo "ne uz tai" ir "ne ten"), o ne uz uzsienio...
Isties kaip tai logiskai issprest ash nesugalvojau (dar), bet man tai aisku, kuri apdovanojima labiau vertins zmogus praejes WWII ar Afganistano mesmale ir ten palikes savo draugus...
Tai va. Esu tikras, kad trukumu lietuviskoj sistemoj egzistuoja ir dar daugiau...
Tai priverte siek tiek susimastyti apie tai, kokia situacija yra Lietuvos Respublikoje su tais apdovanojimais... O situacija isties nekokia. Nes mes pasistengem perimti visas apdovanojimo valstybes ordinais ir medaliais tradicijas is TSRS.
Ordinai ir medaliai yra teikiami ne uz tai, ka zmogus nuveike, ir ne tada, kai jis tai nuveike, kaip turetu buti, bet "uz tai", kad sukako koks nors jubiliejus ar data (sutirstinu kiek spalvas, bet taip yra). Apdovanoti tam tikra diena (tam tikra proga) savaime nera nieko blogo, bet reikia apdovanot uz tai kad buvo nuopelnai o ne del to, kad "arteja apdovanojimo data ir dabar sugalvokim kam cia juos padalinsim" :(
Musu valstybei dar net 20 metu nera, o apdovanojimai jau devalvuoti ir niekas i juos rimtai neziuri - zmogus kuris gaves koki nors zemesnio rango ordina (nekalbant jau apie medalius), juo ne didziuojasi (kaip turetu but), o nukisa, kur nors i tolimaji stalciu. Kodel? Kaip ir aisku - todel, kad teikiami jie yra bet kam ir bet kada.
Sausio 13 atminimo medalis apdovanojimu svarbumo eileje yra paskutineje vietoje, netgi po ordino "Uz nuopelnus Lietuvai" medalio, kuris kaip zinia (pompastiskai) iteiktas net asmeniui kuris de facto uzsiiminejo mokesciu vengimu.
O taip neturetu buti - ka atrodo aiskiai suvoke ir medalio kurejas: sausio 13 atminimo medalio skersmuo (anot prezidenturos tinklapio) - 38mm. Kaip tuo tarpu "Uz nuopelnus lietuvai" medalio (kaip ir visu kitu medaliu) - 36 mm. Tai neturetu buti atsitiktinumas - kalbant apie ordinus ir medalius egzistuoja tradicija, kad aukstesnio rango apdovanojimai yra didesni.
Kitas dalykas: kas cia per nesamone su atskirais ordinu "modeliais" vyrams ir moterims? Kiek pamenu mes demokratine valstybe, kur asmenu lygybe yra vienas is esminiu principu, ir kalbant apie valstybes apdovanojimus tai turetu buti YPAC akcentuojama. Jei jau moterims netinka tie dideli kaspinai, tai reikia padaryti vieninga mazesni. Ash jau nekalbu apie tai, kad skirtingos rozetes vyrams ir moterims - cia isvis absurdas.
Griztant prie to ordinu skyrimo. Ju devalvavimas prasideda jau nuo paties auksciausiojo valstybes apdovanojimo.
Paziurekim i Vytauto Didziojo ordina su aukso grandine. Pagal istatyma pastarasis automatiskai skiriamas isrinktam Prezidentui. Nuostata, kuri akivaizdziai nelogiska - asmuo gauna auksciausia imanoma valstybes apdovanojima tik del to, kad jis buvo isrinktas? TAI yra tas didziausias zygdarbis kuri zmogus gali padaryti savo valstybes labui, kad uz ji gauti auksciausiaji valstybini apdovanojima? Matyt juokaujat? Jei pas mus butu monarchija, si nuostata butu logiska - monarchas, kaip valstybes galva (~savininkas) pirmiausia ordina suteikia sau, o paskui sprendzia, kam cia ji suteikus dar. Bet demokratineje respublikoje?
Variantas, kuris mano nuomone butu logiskas, tai numatyti galimybe suteikti si ordina buvusiam Prezidentui pasibaigus jo kadencijai Parlamentui rekomendavus - tokiu budu butu (bent kazkiek) realiai ivertintas jo darbas.
Kitas dalykas - visuomenes prieziuros nebuvimas. Egzistuojanti Valstybes apdovanojimu taryba - tik imitacija. Jos nuomone - neprivaloma. be to, ja sudaro pats prezidentas savo nuoziura is 9 asmenu. Norint kad ji veiktu realiai, reikia padaryti ja realiai neopriklausoma nuo Prezidento, o jos sprendimus privalomus pastarajam (bent jau ta apimtimi, kuria taryba nerekomenduotu kuriam nors asmeniui skirti valstybes apdovanojima). Modelis galetu buti toks - i sia taryba automatiskai patenka visi Lietuvos pilieciai tape visu keturiu ordinu didziuju kryziu kavalieriais. Taryba sprendimus ar rekomenduoti asmeni valstybes apdovanojimui skiria balsu dauguma, esant kvorumui, privalomai apsvarsciusi kiekviena kandidatura.
Dar vienas dalykas, kuri manau butina padaryti - tai numatyti kokia nauda suteikia ordino kavalieriui to ordino turejimas. Tam, kad nenumatineti visokiu keistu lengvatu (a la sklypu gavimo, su kuo paskui visokios kvailos istorijos nutinka) yra paprasciausias budas - numatyti kavalieriaus renta nuo ordino gavimo momento iki pat mirties + 1 menuo (tam, kad nasle/paveldetojai galetu susitvarkyti laidotuves normaliai).
Tarkim zemiausiojo Lietuvos ordino - ordino "Uz nuoplenus Lietuvai" Riterio kryziaus kavalieriui skirti menesine renta, kuri butu lygi vidutiniam menesiniam darbo uzmokesciui (dabartiniam momentui tai bene 1100lt), kuri mokama be jokiu islygu nepaisant kokias dar ismokas jis gauna. Na, o auksciausio apdovanojimo kavalieriams menesine renta butu lygi tarkim 20 vidutiniu menesiniu darbo uzmokesciu - 20+kLt. Be teises atsisakyti sios rentos (draudimas atsisakyti butinas, nes dauguma iskiliu zmoniu, jos matyt atsisakytu - taigi nebutu pasiekiami ir sio mechanizmo ivedimo tikslai. Ka apdovanotasis toliau veiktu su ta gaunama renta - pervestu ja vaiku namams ar pragertu - cia jau tik jo reikalas (kaip ir turetu buti)).
Jau girdziu pasipiktinusius balsus sakancius, kad apdovanojimas yra ir turi buti asmens nuopelnu ivertinimas, o ne kazkokia tarsi pensija. Sutinku pilnai. Bet tik noriu atkreipt demesi i keleta dalyku:
1. Apdovanojimas turi buti dalykas vertingas. Kad ji vertintu tiek pats apdovanotasis, tiek ir visi aplinkiniai reikstu tokiam asmeniui pagarba. Ne del to, kad jis turi ordina, bet del to, kad jis padare kazka tikrai svarbaus, uz ka jam tas ordinas iteiktas.
2. Del to, kas mineta, tas ordinas turi turet realia verte - nebuti tik metalo gabalu. Visais laikais ir visose salyse (gal kiek per platus apibendrinimas - gal reiktu rasyt "beveik", bet esmes tai nekeicia), ordinu kavalieriai turedavo tam tikrus pranasumus - privilegijas, jei norit. Taip ir turi buti - nes, nors asmuo, kuris daro zygdarbi, daro ji ne del to, kad veliau gautu medali ar/ir renta, o del savo vidiniu imperatyvu, taciau visuomene ir valstybe pati turi jausti pareiga (= vidini imperatyva) ivertinti tai ka zmogus padare. Ir ivertinti ne tiesiog iteikiant metalo gabala.
3. Ir svarbiausia. Remiantis tuo, kas pasakyta, butina taip pat atsizvelgt i kita dalyka. Jei ordino teikimas butu realiai susijes ir su valstybes isipareigojimu, t.y. jei pati valstybe i ji neziuretu tik kaip i metalo gabala (kaip kad yra dabar), galima tiketis, kad ordinai nebutu devalvuojami, nebutu teikiami, tikd el to, kad sukako data, o butu labai labai labai rimtai pamastoma ar tas zmogus tikrai vertas to apdovanojimo, ar tikrai valstybe ir visuomene jam turi buti TIEK dekingi, kad prisiimtu taip pat ir realius finansinius isipareigojimus.
Dar vienas dalykas, kuri butina aptarti, bet kuris nera padarytas - buvusios TSRS apdovanojimu nesiojimo tvarka. Taip, nemaza dalis apdovanojimu buvo teikiami "is lempos" (na taip, kaip dabar dauguma teikiami ir Lietuvoje :) ), bet taip pat buvo apdovanojimai teikiami ir uz tikrai didelius nuopelnus. Ir cia as kalbu ne apie politines idejas ar Lietuvos okupacija, o apie zmoniu zygdarbiu ivertinima.
Klausimas isties yra - kaip tuos apdovanojimus traktuoti:
a. kaip Lietuvos valstybes apdovanojimus
b. kaip uzsienio valstybes apdovanojimus.
Kodel tai svarbu? Na isivaizduokim, kad asmuo turi Didziojo Tevynes karo I laipsnio ordina, dalyvavo musiuose paimant Berlyna etc etc. Arba jei norisi kazko paprastesnio - uz tarnyba Afganistane asmuo gavo Raudonosios zvaigzdes (arba tarkim dar labiau nepolitkorektiskai - Lenino) ordina. Dabar jis gauna musu branguji nevertinga, teikiama praktiskai uz nieka medali "Uz nuopelnus Lietuvai". Koks gaunasi eiliskumas? Kas pirmiau, o kas paskiau?
Suprantu, kai ordinas yra uzsienio valstybes - viskas kaip ir aisku. Bet problema ta, kad tas zmogus kuris kovojo antrajam pasauliniame (ar "teike" Afganistane "internacionaline pagalba"), jis kovojo uz savo valstybe (nesvarbu, kad ji buvo "ne ta", ir kad jis kovojo "ne uz tai" ir "ne ten"), o ne uz uzsienio...
Isties kaip tai logiskai issprest ash nesugalvojau (dar), bet man tai aisku, kuri apdovanojima labiau vertins zmogus praejes WWII ar Afganistano mesmale ir ten palikes savo draugus...
Tai va. Esu tikras, kad trukumu lietuviskoj sistemoj egzistuoja ir dar daugiau...
2007-09-18
Tevai ir motinos :/
Ko nemegstu, tai kai negana, kad zmones kalba apie tai ko neismano, tai dar ir patys elementarios logikos nesilaiko.
Ishkauskas "Ziniu radijuje": http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/article.php?id=14420502
Nesigilinsiu kas ta vakuumine bomba, kaip ji veikia ir kam jos reikia...
Bet kaip jums sitas (paryskinimai mano):
"Kodėl gi ši bomba vadinama humaniška ir švaria? Todėl, kad ji sunaikina tik gyvąją jėgą, sudegina ir tiesiog išgarina visa, kas gyva, tačiau visa priešo ginkluotė išlieka. Ekspertai papildo, kad ji gali būti naudojama ir branduoliniams objektams naikinti, nes nepažeidžia pačių branduolinių užtaisų."
vs
"Vakuuminės bombos – tai tarpinis variantas tarp įprasto trotilo užtaiso ir atominio. Jos pripildomos specialaus kuro, kuris turi labai aukštą degimo ir skvarbos laipsnį. Nuo karščio visa, kas gyva, tiesiog išgaruoja maždaug 300 m spinduliu. Sprogimas sunaikina bunkerių kompleksą ar šachtas keliolikos metrų gylyje. "
Nereikia but genijui, kad suprast, jog po tokio sprogimo, kuris sunaikina "bunkerius keliolikos metru gylyje" tikrai kad "visa priešo ginkluotė" neishlieka... :/
"Ekspertai".
Nykuma.
Ishkauskas "Ziniu radijuje": http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/article.php?id=14420502
Nesigilinsiu kas ta vakuumine bomba, kaip ji veikia ir kam jos reikia...
Bet kaip jums sitas (paryskinimai mano):
"Kodėl gi ši bomba vadinama humaniška ir švaria? Todėl, kad ji sunaikina tik gyvąją jėgą, sudegina ir tiesiog išgarina visa, kas gyva, tačiau visa priešo ginkluotė išlieka. Ekspertai papildo, kad ji gali būti naudojama ir branduoliniams objektams naikinti, nes nepažeidžia pačių branduolinių užtaisų."
vs
"Vakuuminės bombos – tai tarpinis variantas tarp įprasto trotilo užtaiso ir atominio. Jos pripildomos specialaus kuro, kuris turi labai aukštą degimo ir skvarbos laipsnį. Nuo karščio visa, kas gyva, tiesiog išgaruoja maždaug 300 m spinduliu. Sprogimas sunaikina bunkerių kompleksą ar šachtas keliolikos metrų gylyje. "
Nereikia but genijui, kad suprast, jog po tokio sprogimo, kuris sunaikina "bunkerius keliolikos metru gylyje" tikrai kad "visa priešo ginkluotė" neishlieka... :/
"Ekspertai".
Nykuma.
2007-09-17
Pasakele is vokelio
Kad jau pasakoju istorijas, tai papasakosiu dar viena visiskai issigalvota pasaka-nepasaka (bet kokie panasumai i realybe visiskai atsitiktiniai ir netikri).
Gyvena Jonas. Kaime vardu Pakrekiskes. Darbo nera daug, o gyvent reikia. Nueina Jonas pas dirbti i UABa. UABas vadinasi "Pakrekiskiu autoradijos". Ir sito UAB'o savininko zmonosbroliodraugesesessunsauklesitevis yra Seimo narys Petras. Oficialiai uzsima sita firma radiju instaliavimu i automobilius. Ir kaip Jonas zino dar pries ateidamas - neoficialiai ji uzsiima radiju vagystem is automobiliu. Darbuotoju daug - ne vienas simtas. Visi vagia, visi plusha.
Dirba ten Jonas. Na, toks smulkus vagis yra, bet ka padarysi - gyvent tai reikia. Sukasi is dienos i diena... Paeina metu pusantru...
Ir stai viena diena i kaima atvyksta Petras. Su kazkokia eiline rinkimine akcija "Isrink mane ir duosiu isgert!". Ir ne visai aisku kodel, bet staiga Jonui uzpuola noras pasisakyt. Gal del to, kad jis pagiringas po vakar, o gal del kokiu kitu priezasciu, kas gi dabar supaisys. Bet jis staiga atsistoja vidury sales ir sako: "Ei, a girdi, Petrai, a ilgai mes cia da tuos magus vogsim? A? "...
Padarykim sitoje vietoje nedidele pertrauka ir persokime, brangus pasakeles skaitytojai, truputeli toliau i ateiti. Kai jau visi zino, kad ta firma uzsiiminejo vagystem, ir visi zino, kad Jonas vage. Manai, izvalgusis skaitytojau, kad Jonas sedi tose vietose kur grazu peizaza puosia dar grazesnes grotos ? :) Ne sitoj pasakaitej. Taigi teskim toliau.
Kaip sakyta: visi jau zino ir apie Jono darbelius ir apie "Pakrekiskiu autoradiju" versla. Jona zinoma po jo issisokimo truputeli atleidzia is "darbo".
Bet tai nieko. Nes sitoje pasakoje-nepasakoje, viskas kiek kitaip. Jonas tampa didvyriu. Jo zygdarbis vertinamas kaip pareikalaves ypatingo pasiaukojimo bei narsos, kaip nepaprastas ir neprilygstamas. Atsiranda geru zmoniu, kurie skiria Jonui sumele pinigu pragyvenimui. O paskui dar netgi zmogaus teisiu gynimo organizacija "Tegyvuoja Zmogaus Teises", skiria Jonui nusipelniusio liaudies metu artisto, bei siaip-visaip-kitaip-paties-nuostabiausio-zmogaus-kiek-akis-mato apdovanojima. O Valstybes Prezidentas yteikia medali "Uz Ipatingus Nuoplenus Saliai ir Tevynei"...
Netikit sia pasaka? Ar ne todel, kad tai realybe?
Gyvena Jonas. Kaime vardu Pakrekiskes. Darbo nera daug, o gyvent reikia. Nueina Jonas pas dirbti i UABa. UABas vadinasi "Pakrekiskiu autoradijos". Ir sito UAB'o savininko zmonosbroliodraugesesessunsauklesitevis yra Seimo narys Petras. Oficialiai uzsima sita firma radiju instaliavimu i automobilius. Ir kaip Jonas zino dar pries ateidamas - neoficialiai ji uzsiima radiju vagystem is automobiliu. Darbuotoju daug - ne vienas simtas. Visi vagia, visi plusha.
Dirba ten Jonas. Na, toks smulkus vagis yra, bet ka padarysi - gyvent tai reikia. Sukasi is dienos i diena... Paeina metu pusantru...
Ir stai viena diena i kaima atvyksta Petras. Su kazkokia eiline rinkimine akcija "Isrink mane ir duosiu isgert!". Ir ne visai aisku kodel, bet staiga Jonui uzpuola noras pasisakyt. Gal del to, kad jis pagiringas po vakar, o gal del kokiu kitu priezasciu, kas gi dabar supaisys. Bet jis staiga atsistoja vidury sales ir sako: "Ei, a girdi, Petrai, a ilgai mes cia da tuos magus vogsim? A? "...
Padarykim sitoje vietoje nedidele pertrauka ir persokime, brangus pasakeles skaitytojai, truputeli toliau i ateiti. Kai jau visi zino, kad ta firma uzsiiminejo vagystem, ir visi zino, kad Jonas vage. Manai, izvalgusis skaitytojau, kad Jonas sedi tose vietose kur grazu peizaza puosia dar grazesnes grotos ? :) Ne sitoj pasakaitej. Taigi teskim toliau.
Kaip sakyta: visi jau zino ir apie Jono darbelius ir apie "Pakrekiskiu autoradiju" versla. Jona zinoma po jo issisokimo truputeli atleidzia is "darbo".
Bet tai nieko. Nes sitoje pasakoje-nepasakoje, viskas kiek kitaip. Jonas tampa didvyriu. Jo zygdarbis vertinamas kaip pareikalaves ypatingo pasiaukojimo bei narsos, kaip nepaprastas ir neprilygstamas. Atsiranda geru zmoniu, kurie skiria Jonui sumele pinigu pragyvenimui. O paskui dar netgi zmogaus teisiu gynimo organizacija "Tegyvuoja Zmogaus Teises", skiria Jonui nusipelniusio liaudies metu artisto, bei siaip-visaip-kitaip-paties-nuostabiausio-zmogaus-kiek-akis-mato apdovanojima. O Valstybes Prezidentas yteikia medali "Uz Ipatingus Nuoplenus Saliai ir Tevynei"...
Netikit sia pasaka? Ar ne todel, kad tai realybe?
Apie iskilias asmenybes ir emocini manipuliavima
Zinau, kad dabar tarp visu "demokratiniu jegu" beigi "zmogaus teisiu gyneju", madinga kabinti visus padvesusius sunis, kates bei kitus gyvunus ant teisesaugos, policijos, prokuraturos na ir t.t.
Isvedziojimai apie autoritarizma, savivale ir ka ten tik nori.
Kad ir cia: http://www.balsas.lt/nuomones/straipsnis138181 (tik dabar uzmaciau)
Nesiimu vertinti Donskio, kaip filosofo (nes nesijauciu kompetentingas), bet va tokios rasliavos, kurios grindziamos tusciom emocijoms isties nieko vertos (kaip blog'ai). Bent jau ta dalim, kuria jos yra tik emocijoms "grindziami" pokalbiai apie nieka.
"Iki šiol niekas nepaaiškėjo ir niekas net nekrustelėjo dėl skandalingo, Lietuvą autoritarinėms šalims prilyginančio mūsų policijos elgesio su rašytoju Gintaru Beresnevičiumi". O ar kas nors nori tai girdeti? Ar kas nors nori girdeti, kad pastarasis nepaprastai iskilus zmogus elgesi, kaip paprastas visai neiskilus bomzas - ir policininkai elgesi su juo atitinkamai. Sakysit, jie neturejo teises taip elgtis ir su bomzu. Sutinku visu 100%, bet ar isties kas nors butu atkreipes bent truputeliuciukuti demesio, jei tai butu paprasciausias bomzas, o ne "zymus rasytojas, eseistas ir mokslininkas"?
"Ką galvoti apie valstybę, kurioje leidžiama skleisti žemiausio lygio paskalas ir brutalų melą apie jai didelių nuopelnų turėjusį ir savo gyvybę jai paaukojusį karininką? Juk jokių abejonių nekelia faktas, kad Vytautas Pociūnas buvo apšmeižtas". Abejoniu nekelia? Gerb. Donskis turi kokiu nors irodymu, kuriu neturejo prokuratura? Tai kodel ju pastarajai nepateikia? Ar tas faktas "nekelia abejoniu" tik del to, kad jis "pagristas" emocijom - t.y. jo pagrist isvis nereikia, pakanka garsiau parekaut ir jis taps tiesa?
Siaip, is praktines puses, be jokiu emociju pazvelkim tarkim visiskai hipotetiskai i tokia visiskai issigalvota situacija (ji nesusijus nei su vienu egzistuojanciu ir/ar egzistavusiu zmogumi):
Zmogus guli ant zemes, uzsimushes. Virsuje atdaras langas. Ant palanges slapimas.
Kokius cia mes matom galimus variantus? Daugybe isties. Bet kas pirmiausia ateina i galva?
1. Zmogus slapinosi pro langa ir iskrito.
Bet dar zinoma galimi ir kiti variantai:
2. Zmogus slapinosi pro langa ir ji isstume Baltarusijos slaptosios tarnybos.
3. Zmogus nesislapino pro langa, o tiesiog siaip iskrito ir ten isvis obuoliu sultys ant tos palanges.
4. Zmogus nesislapino pro langa, o tiesiog buvo ismestas auksciau minetu slaptuju tarnybu, o ten isvis obuoliu sultys ant tos palanges.
5. Slapinosi pro langa kazkas kitas, o zmogus apacioj isvis neiskrito pro langa, o buvo atveztas is kazkur kitur ir po tuo langu padetas. O antveze ji auksciau minetos...
6. (na ir taip toliau - tingiu galvoti visus tuos niolika tukstanciu imanomu variantu)...
Na va. Ir paskui kazkos zurnalistas uzmina ant kaklo kazkokiam vargsui prokuraturos darbuotojui is kurio "islauzia" zodzius, kad darbine versija yra Nr.1, paraso tai...
O kas toliau, mes jau kaip ir zinom. Toliau seka emocinis scam'as pumpuojamas tos pacios ziniasklaidos, kuri siaip jau, viska ir sukele... Ieskomi atpirkimo oziai, kuriais zinoma turetu tapti, kokie nors prokurorai, kurie tiesiog dirbo savo darba, neisekodami tame jokios politikos.
O vargse nasle bei gerbiamasis Donskis netgi nesupranta, kad ji tera tik zaislas "kazkieno" rankose... Nors Donskis turetu.
O siaip straipsnis tikrai neblogas. Ir su daug kuo galima sutikt. Netgi reikia.
Isvedziojimai apie autoritarizma, savivale ir ka ten tik nori.
Kad ir cia: http://www.balsas.lt/nuomones/straipsnis138181 (tik dabar uzmaciau)
Nesiimu vertinti Donskio, kaip filosofo (nes nesijauciu kompetentingas), bet va tokios rasliavos, kurios grindziamos tusciom emocijoms isties nieko vertos (kaip blog'ai). Bent jau ta dalim, kuria jos yra tik emocijoms "grindziami" pokalbiai apie nieka.
"Iki šiol niekas nepaaiškėjo ir niekas net nekrustelėjo dėl skandalingo, Lietuvą autoritarinėms šalims prilyginančio mūsų policijos elgesio su rašytoju Gintaru Beresnevičiumi". O ar kas nors nori tai girdeti? Ar kas nors nori girdeti, kad pastarasis nepaprastai iskilus zmogus elgesi, kaip paprastas visai neiskilus bomzas - ir policininkai elgesi su juo atitinkamai. Sakysit, jie neturejo teises taip elgtis ir su bomzu. Sutinku visu 100%, bet ar isties kas nors butu atkreipes bent truputeliuciukuti demesio, jei tai butu paprasciausias bomzas, o ne "zymus rasytojas, eseistas ir mokslininkas"?
"Ką galvoti apie valstybę, kurioje leidžiama skleisti žemiausio lygio paskalas ir brutalų melą apie jai didelių nuopelnų turėjusį ir savo gyvybę jai paaukojusį karininką? Juk jokių abejonių nekelia faktas, kad Vytautas Pociūnas buvo apšmeižtas". Abejoniu nekelia? Gerb. Donskis turi kokiu nors irodymu, kuriu neturejo prokuratura? Tai kodel ju pastarajai nepateikia? Ar tas faktas "nekelia abejoniu" tik del to, kad jis "pagristas" emocijom - t.y. jo pagrist isvis nereikia, pakanka garsiau parekaut ir jis taps tiesa?
Siaip, is praktines puses, be jokiu emociju pazvelkim tarkim visiskai hipotetiskai i tokia visiskai issigalvota situacija (ji nesusijus nei su vienu egzistuojanciu ir/ar egzistavusiu zmogumi):
Zmogus guli ant zemes, uzsimushes. Virsuje atdaras langas. Ant palanges slapimas.
Kokius cia mes matom galimus variantus? Daugybe isties. Bet kas pirmiausia ateina i galva?
1. Zmogus slapinosi pro langa ir iskrito.
Bet dar zinoma galimi ir kiti variantai:
2. Zmogus slapinosi pro langa ir ji isstume Baltarusijos slaptosios tarnybos.
3. Zmogus nesislapino pro langa, o tiesiog siaip iskrito ir ten isvis obuoliu sultys ant tos palanges.
4. Zmogus nesislapino pro langa, o tiesiog buvo ismestas auksciau minetu slaptuju tarnybu, o ten isvis obuoliu sultys ant tos palanges.
5. Slapinosi pro langa kazkas kitas, o zmogus apacioj isvis neiskrito pro langa, o buvo atveztas is kazkur kitur ir po tuo langu padetas. O antveze ji auksciau minetos...
6. (na ir taip toliau - tingiu galvoti visus tuos niolika tukstanciu imanomu variantu)...
Na va. Ir paskui kazkos zurnalistas uzmina ant kaklo kazkokiam vargsui prokuraturos darbuotojui is kurio "islauzia" zodzius, kad darbine versija yra Nr.1, paraso tai...
O kas toliau, mes jau kaip ir zinom. Toliau seka emocinis scam'as pumpuojamas tos pacios ziniasklaidos, kuri siaip jau, viska ir sukele... Ieskomi atpirkimo oziai, kuriais zinoma turetu tapti, kokie nors prokurorai, kurie tiesiog dirbo savo darba, neisekodami tame jokios politikos.
O vargse nasle bei gerbiamasis Donskis netgi nesupranta, kad ji tera tik zaislas "kazkieno" rankose... Nors Donskis turetu.
O siaip straipsnis tikrai neblogas. Ir su daug kuo galima sutikt. Netgi reikia.
Ko vertas sitas mano blogas?
Siandien matyt esu mazumele "ant bangos" (arba tiesiog neturiu ka veikti :DDD), kad rasineju be galo...
Uzsinorejosi paliesti tema %subj%.
Sitam mano blogui jau bene 10 menesiu ir jame jau kokie 45+ irasu. Ko visa tai verta?
Kodel ash apie tai susimasciau? Paskaitinejau cia siandien ryte mazumele dievu ziniasklaidos, mykolo katkaus, liutauro uleviciaus blogus... Siaip isties mano nuomone labai neblogi skaitalai, matosi, kad zmones masto ir turi ka pasakyti (kita vertus - gal jie tiesiog neranda kaip saves realizuot ir tai daro grafomaniskai isliedami is galvos visokias nemasones i interneta, netgi dazniau nei as kaikurie ;) ).
Bet kas man pasirode bendra ir idomu - tai tas vieningas isitikinimas, kad blogas yra kazkokia vertybe. Jie zinoma to nesako atviru tekstu - bet to ir nereikia. Nes tai sviecia is rasymo manieros, is isitikinimo, kad jie yra kazkokie kovotojai kazkaip kovojantys uz kazka... na ir t.t. Ir, ju nuomone, tie, kurie rasineja anoniminius komentarus - va tu rasliavos, tai tuscia vieta, nieko neverti plerpalai ir (pavartojant grazu tam tikru metu buvusi populiariu zodi) "issividuriavimai"...
Va.
Ir man paciam pasirode keista ir idomu, kad ash, nepaisant savo nepematuojamos arogancijos ir granitinio isitikinimo, kad mano mintys be galo protingos ir vertingos, vistik manau, kad sitas blogas nieko nevertas. Ne todel, kad jame nieko nepasakau - tie kas masto ir domisi, tikiuosi cia galetu kazka gero isskaityt.
As apie kita.
As perdaug gerai suvokiu kodel ash ji rasau: rasau, nes, viena vertus tai padeda realizuot minetus grafomaniskuosius polekius, kita vertus - ugdo disciplina, nes ash sau isipareigojau kas savaite parasyti bent jau po viena irasa (na gerai, is pradziu bandziau isipareigot parasyt bent jau du, bet atrodo, kad nesu jau TOKS grafomanas). Tikrai nerasau del to, kad kazkas ji skaito (mano kukliais vertinimais dabartiniu metu ji kartais skaitanciu zmoniu kokie 5 ir maziau - nors tiketina, kad tai gali keistis). Ir tikrai nerasau del to, kad jauciuosi kurias beprotiskai fantastiska kurybines polemines literaturos vertybe (na taip, isties ja kuriu :), bet sau - sitas blogas tai mano dienorastis, kurio ash niekada gyvenime nerasiau).
Taigi. Nors man jis isties nemazai vertas, bet, kaip ir sakiau, ziurint platesniam kontekste - tai tiesiog tusti paplepsejimai - niekuo perdaug nepranokstantys tu ononiminiu komentatoriu (kuriais garseja tas pats delfis)... Nes nors as gal ir idedu cia daugiau minties ir maziau isvadinu visus aplink visokiais negraziais vardais, taciau...
Visi mes tik tuo ir uzsiimam... mentaliniu... ... ...
Uzsinorejosi paliesti tema %subj%.
Sitam mano blogui jau bene 10 menesiu ir jame jau kokie 45+ irasu. Ko visa tai verta?
Kodel ash apie tai susimasciau? Paskaitinejau cia siandien ryte mazumele dievu ziniasklaidos, mykolo katkaus, liutauro uleviciaus blogus... Siaip isties mano nuomone labai neblogi skaitalai, matosi, kad zmones masto ir turi ka pasakyti (kita vertus - gal jie tiesiog neranda kaip saves realizuot ir tai daro grafomaniskai isliedami is galvos visokias nemasones i interneta, netgi dazniau nei as kaikurie ;) ).
Bet kas man pasirode bendra ir idomu - tai tas vieningas isitikinimas, kad blogas yra kazkokia vertybe. Jie zinoma to nesako atviru tekstu - bet to ir nereikia. Nes tai sviecia is rasymo manieros, is isitikinimo, kad jie yra kazkokie kovotojai kazkaip kovojantys uz kazka... na ir t.t. Ir, ju nuomone, tie, kurie rasineja anoniminius komentarus - va tu rasliavos, tai tuscia vieta, nieko neverti plerpalai ir (pavartojant grazu tam tikru metu buvusi populiariu zodi) "issividuriavimai"...
Va.
Ir man paciam pasirode keista ir idomu, kad ash, nepaisant savo nepematuojamos arogancijos ir granitinio isitikinimo, kad mano mintys be galo protingos ir vertingos, vistik manau, kad sitas blogas nieko nevertas. Ne todel, kad jame nieko nepasakau - tie kas masto ir domisi, tikiuosi cia galetu kazka gero isskaityt.
As apie kita.
As perdaug gerai suvokiu kodel ash ji rasau: rasau, nes, viena vertus tai padeda realizuot minetus grafomaniskuosius polekius, kita vertus - ugdo disciplina, nes ash sau isipareigojau kas savaite parasyti bent jau po viena irasa (na gerai, is pradziu bandziau isipareigot parasyt bent jau du, bet atrodo, kad nesu jau TOKS grafomanas). Tikrai nerasau del to, kad kazkas ji skaito (mano kukliais vertinimais dabartiniu metu ji kartais skaitanciu zmoniu kokie 5 ir maziau - nors tiketina, kad tai gali keistis). Ir tikrai nerasau del to, kad jauciuosi kurias beprotiskai fantastiska kurybines polemines literaturos vertybe (na taip, isties ja kuriu :), bet sau - sitas blogas tai mano dienorastis, kurio ash niekada gyvenime nerasiau).
Taigi. Nors man jis isties nemazai vertas, bet, kaip ir sakiau, ziurint platesniam kontekste - tai tiesiog tusti paplepsejimai - niekuo perdaug nepranokstantys tu ononiminiu komentatoriu (kuriais garseja tas pats delfis)... Nes nors as gal ir idedu cia daugiau minties ir maziau isvadinu visus aplink visokiais negraziais vardais, taciau...
Visi mes tik tuo ir uzsiimam... mentaliniu... ... ...
"Karas keliuose" revisited
Taigi.
Atrodo praeita penktadieni vos nemiriau. Vaziuoju ramiai, neskubedamas. Gatve - po viena juosta i kiekviena puse. Saligatviai labai auksti. Gatve daro lanka. Is priekio atvaziuoja kazkoks automobilis. Dar net matyt leciau nei as.
Ir paskui ji atlekia Volvo X90 (tas "atseit dzipas"). Atlekia tikrai greit (is akies sakyciau ~100km/h). Ir (akivaizdu) nes nepasistenges ivertinti masinu greiciu ir atstumu ima lenkt. Ima lenkti taip, kad jei visi judesim tuo pat greiciu ir ta pacia trajektorija kaip iki siol, Volvo bamperis akivaizdziai ivaziuos man i dantis. As galvoju "visai bl*** ****** ********** ******** debilas" - bet akivaizdu, kad jis net nesiruosia pristabdyti ar dar kazka daryt. As kertu ant stabdziu, praktiskai sustoju, jis aplenkia ta is priekio atveziuojancia masina ir nulekia toliau.
O dabar, DEMESIO, klausimas: ar cia tikrai kaltas greitis?????
Ir btw, uzskaitau: http://www.vrp.lt/lt/blog/?id=39 arba (tas pats) http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=14383629
Atrodo praeita penktadieni vos nemiriau. Vaziuoju ramiai, neskubedamas. Gatve - po viena juosta i kiekviena puse. Saligatviai labai auksti. Gatve daro lanka. Is priekio atvaziuoja kazkoks automobilis. Dar net matyt leciau nei as.
Ir paskui ji atlekia Volvo X90 (tas "atseit dzipas"). Atlekia tikrai greit (is akies sakyciau ~100km/h). Ir (akivaizdu) nes nepasistenges ivertinti masinu greiciu ir atstumu ima lenkt. Ima lenkti taip, kad jei visi judesim tuo pat greiciu ir ta pacia trajektorija kaip iki siol, Volvo bamperis akivaizdziai ivaziuos man i dantis. As galvoju "visai bl*** ****** ********** ******** debilas" - bet akivaizdu, kad jis net nesiruosia pristabdyti ar dar kazka daryt. As kertu ant stabdziu, praktiskai sustoju, jis aplenkia ta is priekio atveziuojancia masina ir nulekia toliau.
O dabar, DEMESIO, klausimas: ar cia tikrai kaltas greitis?????
Ir btw, uzskaitau: http://www.vrp.lt/lt/blog/?id=39 arba (tas pats) http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=14383629
Apie lemiamas rungtynes...
Siandien isgirdau ryte per radija spaudos apzvalgoje apie tai, kad Lietuvos rinktine sugebejo sukaupti jegas pries lemiamas rungtynes ir nugaleti Graikija...
Pasakysiu savo nuomone apie lemiamas rungtynes: galima pralaimeti Graikijai, Prancuzijai, Turkijai, Ispanijai, kam tiki nori, netgi latviams ar kokiai nors vidurines mokyklos komandai - bet pralaimeti Rusijai - jokiu būdu.
Na, bet pragurinom.
p.s. Tik nereikia to suprasti, kaip to, kas pasiekta, nuvertinimo. Kalba eina tiesiog apie tai, kurios butent rungtynes buvo lemiamos.
Pasakysiu savo nuomone apie lemiamas rungtynes: galima pralaimeti Graikijai, Prancuzijai, Turkijai, Ispanijai, kam tiki nori, netgi latviams ar kokiai nors vidurines mokyklos komandai - bet pralaimeti Rusijai - jokiu būdu.
Na, bet pragurinom.
p.s. Tik nereikia to suprasti, kaip to, kas pasiekta, nuvertinimo. Kalba eina tiesiog apie tai, kurios butent rungtynes buvo lemiamos.
2007-09-13
"The Grand Duche of Lithuania is a middle age belarusian state"
Idomu ar kada nors kas nors susimaste, kokios vistik to priezastys, kad pvz. Lietuvoje pas mus siokia ar tokia demokratija (nesigilinant i ka tai reiskia, kiek tai gerai ir kokia ji turetu buti, isties), kai tuo tarpu Baltarusijoj - totalitarizmas? Istorines Lukasenkos iskilimo i valdzia aplinkybes kaip ir zinomos, bet kas tai salygoja placiaja prasme
Mano nuomone, viena esminiu priezasciu - istorines tradicijos nebuvimas pas Baltarusius. Jei mes galim atsizvelgt atgal ir matyti Lietuvos Didziaja Kunigaikstyste, karaliu Mindauga, Seimus, bajoru demokratija, Abieju tautu Respublika, geguzes 3-osios Konstitucija, tai ka gali matyti baltarusiai?
Baltarusija, kaip valstybe atsiranda XX a. pradzioje - 1918m. isikurus Baltarusijos tautinei respublikai (kuri tiesa egzistavo tik metus pries pavirsdama (aisku su kieno pagalba :) Baltarusijos SSR). Iki tol ji visa laika buvo tiesiog dalis kitu valstybiu: tos pacios LDK ar Rusijos imperijos. O isties nepriklausoma ji tampa tik 1991 m. Kitaip sakant - jokios istorines valstybingumo tradicijos neegzistuoja isvis!
Bet ji yra butina. Kadangi, kaip sakoma "tas kas neprisimena praeities, neturi ateities". Ir ka daro baltarusiai? Easy! Jie tiesiog uzurpuoja Lietuvos istorija :)
Nezinau, ar tai juokinga ar graudu, bet tokie teiginiai, kaip %subj% yra baltarusiskosios opozicines Baltarusijos istoriografijos pagrindas. Ir tada visai nesvarbu, kad baltos rusios pavadinimas isvis pirma karta minimas tik XVI a. gale - nes lietuviu nacionaline valstybe (kaip mes tai matom) isties yra baltarusiu nacionaline valstybe!
Tos "demokratines Baltarusijos jegos", kurias mes taip labai visokiais budais remiam, visiskai nedviprasmiskai kalba apie tai, kad Lietuva yra Baltarusijos dalis. Na, atskilus zinoma nuo jos. Bet tai juk nereiskia, kad negali buti prijungta. Ironiska?... gal nelabai.
Nezinau ka cia daugiau ir pasakyt :)
Imho akivaizdu tai, kad nepaisant visu isvedziojimu apie Baltarusijos istorine praeiti kaip LDK, jos valstybingumo tradicija yra slaviska - jei tiksliau, akivaidziai rusiskai-imperiska... O noras pagristi damokratijos siekius vercia kurti mitus... arba vogti juos is kitu :DDD
Jei kam idomu:
http://www.belarusguide.com/as/history/jermal.html
http://www.belarusguide.com/as/history/pahonia.html
Cia isvis galima prisiskaityt ir apie tai, kaip zemaiciai perrase LDK istorija :) ir kaip Vyčio priėmimas kaip herbo reiske Lietuvos imperinius planus (cia XX a. pradzioj! :) ir kitu labai idomiu dalyku, kurie lietuviams nezinomi :D
[edit] Va cia apie vyti, kaip yra: http://geraldika.ru/symbols/5044
Mano nuomone, viena esminiu priezasciu - istorines tradicijos nebuvimas pas Baltarusius. Jei mes galim atsizvelgt atgal ir matyti Lietuvos Didziaja Kunigaikstyste, karaliu Mindauga, Seimus, bajoru demokratija, Abieju tautu Respublika, geguzes 3-osios Konstitucija, tai ka gali matyti baltarusiai?
Baltarusija, kaip valstybe atsiranda XX a. pradzioje - 1918m. isikurus Baltarusijos tautinei respublikai (kuri tiesa egzistavo tik metus pries pavirsdama (aisku su kieno pagalba :) Baltarusijos SSR). Iki tol ji visa laika buvo tiesiog dalis kitu valstybiu: tos pacios LDK ar Rusijos imperijos. O isties nepriklausoma ji tampa tik 1991 m. Kitaip sakant - jokios istorines valstybingumo tradicijos neegzistuoja isvis!
Bet ji yra butina. Kadangi, kaip sakoma "tas kas neprisimena praeities, neturi ateities". Ir ka daro baltarusiai? Easy! Jie tiesiog uzurpuoja Lietuvos istorija :)
Nezinau, ar tai juokinga ar graudu, bet tokie teiginiai, kaip %subj% yra baltarusiskosios opozicines Baltarusijos istoriografijos pagrindas. Ir tada visai nesvarbu, kad baltos rusios pavadinimas isvis pirma karta minimas tik XVI a. gale - nes lietuviu nacionaline valstybe (kaip mes tai matom) isties yra baltarusiu nacionaline valstybe!
Tos "demokratines Baltarusijos jegos", kurias mes taip labai visokiais budais remiam, visiskai nedviprasmiskai kalba apie tai, kad Lietuva yra Baltarusijos dalis. Na, atskilus zinoma nuo jos. Bet tai juk nereiskia, kad negali buti prijungta. Ironiska?... gal nelabai.
Nezinau ka cia daugiau ir pasakyt :)
Imho akivaizdu tai, kad nepaisant visu isvedziojimu apie Baltarusijos istorine praeiti kaip LDK, jos valstybingumo tradicija yra slaviska - jei tiksliau, akivaidziai rusiskai-imperiska... O noras pagristi damokratijos siekius vercia kurti mitus... arba vogti juos is kitu :DDD
Jei kam idomu:
http://www.belarusguide.com/as/history/jermal.html
http://www.belarusguide.com/as/history/pahonia.html
Cia isvis galima prisiskaityt ir apie tai, kaip zemaiciai perrase LDK istorija :) ir kaip Vyčio priėmimas kaip herbo reiske Lietuvos imperinius planus (cia XX a. pradzioj! :) ir kitu labai idomiu dalyku, kurie lietuviams nezinomi :D
[edit] Va cia apie vyti, kaip yra: http://geraldika.ru/symbols/5044
2007-09-12
Zeitgeist revisited
Kas idomu su smegenu plovimu? Tai, kad kiekvienas isitikines, kad jam ju isplauti neimanoma, taciau nepaisant to, visu (ok, absoliucios daugumos) mastymas aiskiai formuojamas to plovimo. Na, pvz: demokratija yra gerai, virsyti greiti yra blogai, reikia kovoti su terorizmu, Adamkus - geras prezidentas... ir t.t.
Ir nors ash ir islieku (tikiuosi) skeptiskas net tokiu tariamu aksiomu atzvilgiu, juo labiau buna idomu atrasti, kad man paciam isplove smegenis :)
Apie ka as?
9/11.
Kai ivyko tie isgarseje ivykiai, tai mano pirmosios mintys buvo apie tai, kad tai vistik daug per daug per sudetinga operacija, kad juos galetu atlikti kazkokia is esmes marginaline (jei nekreipsim demesio i ispusta burbula) grupuote. As nesu iki galo tikras ar tai (taip sekmingai) pavyktu pvz Rusijos spec. tarnyboms (na, gal...), bet cia kazkokia grupele tikrai ne geniju surenge tokia akcija su kuria siuolaikineje istorijoje nelabai kas gali lygintis. Keista. Ir kelia daug abejoniu. Isties man tada buvo labai panasu, kad cia kazkokia akcija, kuria organizuojant dalyvavo pacios JAV slaptosios tarnybos. Vienu ar kitu budu.
Ir ka paskui?
O paskui...
OSAMA BIN LADEN!!! Bin Laden, binladen bin laden... durchladen, nachladen, osama bin laden binladen bin laden... Na ir t.t. Kol visas mano skepsis isgaravo: "viska padare alkaida su binladenu - jokiu klausimu nera". Net jei kazkur ir perskaitydavau kokias nors abejones sia 'tiesa', kazkaip net nesusimatydavau apie tai...
Dabar va vel kazkaip susimaciau... Na taip, todel, kad paziurejau "Zeitgeist". Hmmm... :\
Va taip va ir plaunamos smegenys :)
Ir nors ash ir islieku (tikiuosi) skeptiskas net tokiu tariamu aksiomu atzvilgiu, juo labiau buna idomu atrasti, kad man paciam isplove smegenis :)
Apie ka as?
9/11.
Kai ivyko tie isgarseje ivykiai, tai mano pirmosios mintys buvo apie tai, kad tai vistik daug per daug per sudetinga operacija, kad juos galetu atlikti kazkokia is esmes marginaline (jei nekreipsim demesio i ispusta burbula) grupuote. As nesu iki galo tikras ar tai (taip sekmingai) pavyktu pvz Rusijos spec. tarnyboms (na, gal...), bet cia kazkokia grupele tikrai ne geniju surenge tokia akcija su kuria siuolaikineje istorijoje nelabai kas gali lygintis. Keista. Ir kelia daug abejoniu. Isties man tada buvo labai panasu, kad cia kazkokia akcija, kuria organizuojant dalyvavo pacios JAV slaptosios tarnybos. Vienu ar kitu budu.
Ir ka paskui?
O paskui...
OSAMA BIN LADEN!!! Bin Laden, binladen bin laden... durchladen, nachladen, osama bin laden binladen bin laden... Na ir t.t. Kol visas mano skepsis isgaravo: "viska padare alkaida su binladenu - jokiu klausimu nera". Net jei kazkur ir perskaitydavau kokias nors abejones sia 'tiesa', kazkaip net nesusimatydavau apie tai...
Dabar va vel kazkaip susimaciau... Na taip, todel, kad paziurejau "Zeitgeist". Hmmm... :\
Va taip va ir plaunamos smegenys :)
2007-09-11
Robototechnika revisited :)
Is patikimu saltiniu gavau informacija, kad galimai atnaujinta androido, laikinai einancio MVD ministro pareigas programine iranga - pastebetas labiau zmones primenantis elgesys, bei kai kurios emociju apraiskos...
Will keep you informed :)
Will keep you informed :)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)