Perskaiciau nesenai tokia knyga "Idomioji heraldika" (rusiskai). Pati knyga sakyciau nera sedevras (dalis apie herbus), bet viena temu, kurios ten aptariamos - valstybiniai apdovanojimai. Autorius matosi, kad labai gerai ismano sia sriti ir situacija su ja Rusijoje (tiek dabartineje, tiek carineje, tiek SSRS)...
Tai priverte siek tiek susimastyti apie tai, kokia situacija yra Lietuvos Respublikoje su tais apdovanojimais... O situacija isties nekokia. Nes mes pasistengem perimti visas apdovanojimo valstybes ordinais ir medaliais tradicijas is TSRS.
Ordinai ir medaliai yra teikiami ne uz tai, ka zmogus nuveike, ir ne tada, kai jis tai nuveike, kaip turetu buti, bet "uz tai", kad sukako koks nors jubiliejus ar data (sutirstinu kiek spalvas, bet taip yra). Apdovanoti tam tikra diena (tam tikra proga) savaime nera nieko blogo, bet reikia apdovanot uz tai kad buvo nuopelnai o ne del to, kad "arteja apdovanojimo data ir dabar sugalvokim kam cia juos padalinsim" :(
Musu valstybei dar net 20 metu nera, o apdovanojimai jau devalvuoti ir niekas i juos rimtai neziuri - zmogus kuris gaves koki nors zemesnio rango ordina (nekalbant jau apie medalius), juo ne didziuojasi (kaip turetu but), o nukisa, kur nors i tolimaji stalciu. Kodel? Kaip ir aisku - todel, kad teikiami jie yra bet kam ir bet kada.
Sausio 13 atminimo medalis apdovanojimu svarbumo eileje yra paskutineje vietoje, netgi po ordino "Uz nuopelnus Lietuvai" medalio, kuris kaip zinia (pompastiskai) iteiktas net asmeniui kuris de facto uzsiiminejo mokesciu vengimu.
O taip neturetu buti - ka atrodo aiskiai suvoke ir medalio kurejas: sausio 13 atminimo medalio skersmuo (anot prezidenturos tinklapio) - 38mm. Kaip tuo tarpu "Uz nuopelnus lietuvai" medalio (kaip ir visu kitu medaliu) - 36 mm. Tai neturetu buti atsitiktinumas - kalbant apie ordinus ir medalius egzistuoja tradicija, kad aukstesnio rango apdovanojimai yra didesni.
Kitas dalykas: kas cia per nesamone su atskirais ordinu "modeliais" vyrams ir moterims? Kiek pamenu mes demokratine valstybe, kur asmenu lygybe yra vienas is esminiu principu, ir kalbant apie valstybes apdovanojimus tai turetu buti YPAC akcentuojama. Jei jau moterims netinka tie dideli kaspinai, tai reikia padaryti vieninga mazesni. Ash jau nekalbu apie tai, kad skirtingos rozetes vyrams ir moterims - cia isvis absurdas.
Griztant prie to ordinu skyrimo. Ju devalvavimas prasideda jau nuo paties auksciausiojo valstybes apdovanojimo.
Paziurekim i Vytauto Didziojo ordina su aukso grandine. Pagal istatyma pastarasis automatiskai skiriamas isrinktam Prezidentui. Nuostata, kuri akivaizdziai nelogiska - asmuo gauna auksciausia imanoma valstybes apdovanojima tik del to, kad jis buvo isrinktas? TAI yra tas didziausias zygdarbis kuri zmogus gali padaryti savo valstybes labui, kad uz ji gauti auksciausiaji valstybini apdovanojima? Matyt juokaujat? Jei pas mus butu monarchija, si nuostata butu logiska - monarchas, kaip valstybes galva (~savininkas) pirmiausia ordina suteikia sau, o paskui sprendzia, kam cia ji suteikus dar. Bet demokratineje respublikoje?
Variantas, kuris mano nuomone butu logiskas, tai numatyti galimybe suteikti si ordina buvusiam Prezidentui pasibaigus jo kadencijai Parlamentui rekomendavus - tokiu budu butu (bent kazkiek) realiai ivertintas jo darbas.
Kitas dalykas - visuomenes prieziuros nebuvimas. Egzistuojanti Valstybes apdovanojimu taryba - tik imitacija. Jos nuomone - neprivaloma. be to, ja sudaro pats prezidentas savo nuoziura is 9 asmenu. Norint kad ji veiktu realiai, reikia padaryti ja realiai neopriklausoma nuo Prezidento, o jos sprendimus privalomus pastarajam (bent jau ta apimtimi, kuria taryba nerekomenduotu kuriam nors asmeniui skirti valstybes apdovanojima). Modelis galetu buti toks - i sia taryba automatiskai patenka visi Lietuvos pilieciai tape visu keturiu ordinu didziuju kryziu kavalieriais. Taryba sprendimus ar rekomenduoti asmeni valstybes apdovanojimui skiria balsu dauguma, esant kvorumui, privalomai apsvarsciusi kiekviena kandidatura.
Dar vienas dalykas, kuri manau butina padaryti - tai numatyti kokia nauda suteikia ordino kavalieriui to ordino turejimas. Tam, kad nenumatineti visokiu keistu lengvatu (a la sklypu gavimo, su kuo paskui visokios kvailos istorijos nutinka) yra paprasciausias budas - numatyti kavalieriaus renta nuo ordino gavimo momento iki pat mirties + 1 menuo (tam, kad nasle/paveldetojai galetu susitvarkyti laidotuves normaliai).
Tarkim zemiausiojo Lietuvos ordino - ordino "Uz nuoplenus Lietuvai" Riterio kryziaus kavalieriui skirti menesine renta, kuri butu lygi vidutiniam menesiniam darbo uzmokesciui (dabartiniam momentui tai bene 1100lt), kuri mokama be jokiu islygu nepaisant kokias dar ismokas jis gauna. Na, o auksciausio apdovanojimo kavalieriams menesine renta butu lygi tarkim 20 vidutiniu menesiniu darbo uzmokesciu - 20+kLt. Be teises atsisakyti sios rentos (draudimas atsisakyti butinas, nes dauguma iskiliu zmoniu, jos matyt atsisakytu - taigi nebutu pasiekiami ir sio mechanizmo ivedimo tikslai. Ka apdovanotasis toliau veiktu su ta gaunama renta - pervestu ja vaiku namams ar pragertu - cia jau tik jo reikalas (kaip ir turetu buti)).
Jau girdziu pasipiktinusius balsus sakancius, kad apdovanojimas yra ir turi buti asmens nuopelnu ivertinimas, o ne kazkokia tarsi pensija. Sutinku pilnai. Bet tik noriu atkreipt demesi i keleta dalyku:
1. Apdovanojimas turi buti dalykas vertingas. Kad ji vertintu tiek pats apdovanotasis, tiek ir visi aplinkiniai reikstu tokiam asmeniui pagarba. Ne del to, kad jis turi ordina, bet del to, kad jis padare kazka tikrai svarbaus, uz ka jam tas ordinas iteiktas.
2. Del to, kas mineta, tas ordinas turi turet realia verte - nebuti tik metalo gabalu. Visais laikais ir visose salyse (gal kiek per platus apibendrinimas - gal reiktu rasyt "beveik", bet esmes tai nekeicia), ordinu kavalieriai turedavo tam tikrus pranasumus - privilegijas, jei norit. Taip ir turi buti - nes, nors asmuo, kuris daro zygdarbi, daro ji ne del to, kad veliau gautu medali ar/ir renta, o del savo vidiniu imperatyvu, taciau visuomene ir valstybe pati turi jausti pareiga (= vidini imperatyva) ivertinti tai ka zmogus padare. Ir ivertinti ne tiesiog iteikiant metalo gabala.
3. Ir svarbiausia. Remiantis tuo, kas pasakyta, butina taip pat atsizvelgt i kita dalyka. Jei ordino teikimas butu realiai susijes ir su valstybes isipareigojimu, t.y. jei pati valstybe i ji neziuretu tik kaip i metalo gabala (kaip kad yra dabar), galima tiketis, kad ordinai nebutu devalvuojami, nebutu teikiami, tikd el to, kad sukako data, o butu labai labai labai rimtai pamastoma ar tas zmogus tikrai vertas to apdovanojimo, ar tikrai valstybe ir visuomene jam turi buti TIEK dekingi, kad prisiimtu taip pat ir realius finansinius isipareigojimus.
Dar vienas dalykas, kuri butina aptarti, bet kuris nera padarytas - buvusios TSRS apdovanojimu nesiojimo tvarka. Taip, nemaza dalis apdovanojimu buvo teikiami "is lempos" (na taip, kaip dabar dauguma teikiami ir Lietuvoje :) ), bet taip pat buvo apdovanojimai teikiami ir uz tikrai didelius nuopelnus. Ir cia as kalbu ne apie politines idejas ar Lietuvos okupacija, o apie zmoniu zygdarbiu ivertinima.
Klausimas isties yra - kaip tuos apdovanojimus traktuoti:
a. kaip Lietuvos valstybes apdovanojimus
b. kaip uzsienio valstybes apdovanojimus.
Kodel tai svarbu? Na isivaizduokim, kad asmuo turi Didziojo Tevynes karo I laipsnio ordina, dalyvavo musiuose paimant Berlyna etc etc. Arba jei norisi kazko paprastesnio - uz tarnyba Afganistane asmuo gavo Raudonosios zvaigzdes (arba tarkim dar labiau nepolitkorektiskai - Lenino) ordina. Dabar jis gauna musu branguji nevertinga, teikiama praktiskai uz nieka medali "Uz nuopelnus Lietuvai". Koks gaunasi eiliskumas? Kas pirmiau, o kas paskiau?
Suprantu, kai ordinas yra uzsienio valstybes - viskas kaip ir aisku. Bet problema ta, kad tas zmogus kuris kovojo antrajam pasauliniame (ar "teike" Afganistane "internacionaline pagalba"), jis kovojo uz savo valstybe (nesvarbu, kad ji buvo "ne ta", ir kad jis kovojo "ne uz tai" ir "ne ten"), o ne uz uzsienio...
Isties kaip tai logiskai issprest ash nesugalvojau (dar), bet man tai aisku, kuri apdovanojima labiau vertins zmogus praejes WWII ar Afganistano mesmale ir ten palikes savo draugus...
Tai va. Esu tikras, kad trukumu lietuviskoj sistemoj egzistuoja ir dar daugiau...
Apdovanojim tema man įdomi ir nesvetima- pats kolekcionuoju kai kurių šalių karinius apdovanojimus. Skaičiau ir jūsų minimą knygą, pilnai sutinku su jos vertinimu šio komentuojamo pranešimo pradžioje.
AtsakytiPanaikintiDėl dabartinių Lietuvos Respublikos apdovanojimų- jei niekas nesikeis, po kurio laiko turėsime infliaciją, panašią į Brežnevo laikų TSRS... Kolekcininkų rinkoje labai greitai matyti, kaip apdovanojimai vertinami apdovanotųjų. Sutikite, kad jei apdovanotieji puola pardavinėti savo apdovanojimus, tai tikriausiai reiškia, kad jų prestižas švelniai tariant nedidelis... Ne mano kolekcionavimo sritis, tačiau pastebiu, kad aukšto laipsnio dabartiniai lietuviški apdovanojimai rinkoje (dar) nesirodo, bet Sausio-13 osios, Savanorio medalius, įvairius žinybinius apdovanojimus- gauti nėra sunku. Ir kaina šimto litų ribose...
Man regis, kad didžiulė problema yra menka kompetencija ir menkas istorijos išmanymas tų žmonių, kurie turi teisę teikti apdovanojimus. Prasimuša tarybinis- kolūkietiškas supratimas, kad tai tik blizgutis ir gerų ryšių ženklas. Juk ordinai pagal savo pirminę prasmę- riterių brolija su savo simboliu. To riteriškumo ir pasišventimo tarnauti savo šaliai kaip tik ir trūksta. O ko verta situacija, kada tuo pačiu apdovanojimu apdovanojamas ir buvęs disidentas, ir jį kažkada tardęs buvęs tarybinis tardytojas? :) Mano nuomone, apdovanojimai turėtų būti susiję su privilegijomis (pvz., renta ar pan., bet patį apdovanojimą gauti turėtų būti LABAI sunku. Tokiu būdu valstybė galėtų atsidėkoti jai tikrai nusipelniusiems žmonėms ir neleisti jiems mirti skurde (kaip gan dažnai atsitikdavo istorijoje).
Užsieniečių apdovanojimai. Kai kuriose šalyse užsieniečiams apdovanoti (pvz., diplomatiniais tikslais) yra įsteigti specialūs ordinai užsieniečiams. Suprantama, jei kažkoks užsienietis atliko realų žygdarbį, rizikavo gyvybe vardan Lietuvos valstybės ar jos piliečių- tegu bus apdovanojamas Vyčio kryžium, bet teikti Aukščiausią valstybės apdovanojimą tik dėl to, kad koks nors monarchas teikėsi pusdienį pabūti Lietuvoje- smarkiai per daug.