Gerbiamas E.Kūri, bet juk Jūs klystate...

Mano kuklia nuomone Egidijus Kūris ne tik kad vienas iš geriausių teisininkų Lietuvoj, aš manau, kad jis vienas iš reikšmingiausių. Istorija žinoma parodys, bet aš visai nenustebčiau, jei po pusės amžiaus E.Kūrio darbai būtų studijuojami teisės studentų vienoje eilėje su M.Roemeriu...
Bet. Tai nekeičia, to, kad mano nuomone, jis irgi ne visada teisus.

Prieš keletą dienų buvo E.Kūrio konferencija Delfyje. Atsižvelgiant į dabartinę situaciją klausimų jam buvo daugybę ir kaip visad jo atsakymai įdomūs ir pagrįsti. Ir su dauguma aš visiškai sutinku, bet buvo du, kur mano nuomone, E.Kūrio pozicija neteisinga (ar dėl to kad jis neturėjo progos pakankamai įsigilint ar dėl to, kad laikosi kitokios "filosofijos" žvelgiant į teisę nei aš - bet tas pagaliau nesvarbu).


Vienas dalykas, tai tas D.Grybauskaitės leptelėjimas apie "Konstitucijos garantą". Ne tik E.Kūris, bet ir pvz. V.Nekrošius ir mano kursiokas P.Ragauskas vertina tai kaip persistengimą - Lietuvoje Prezidentas nėra Konstitucijos garantas. Ir aš leisiu sau pagarbiai su jais nesutikt.

Pradėkim gal nuo konstatavimo, kad ne, mano nuomone dabartinė prezidentė nėra Konstitucijos garantas - nemanau, kad tai galima būtų teigti po to, kai žmogus pasirašo įstatymą, kuris, kaip jis puikiai žino, neabejotinai tikrai prieštarauja Konstitucijai... Taigi ne, D.Grybauskaitė nėra garantas. Bet aš vis tiek manau, kad Lietuvos Prezidentas turėtų būti Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantu.

Pradėkim gal nuo to, kad tas "garantas" bent jau Lietuvoje tai nėra teisinė sąvoka - joks įstatymas tokios nei pareigos nei funkcijos neįtvirtina. Tai tiesiog bendrinės kalbos sąvoka reiškianti asmenį (pareigūną), kurio funkcija kažką užtikrinti - šiuo atveju užtikrinti konstitucingumą.

Žinoma, Konstitucinio Teismo kompetencija šioje srityje gerokai platesnė ir daugiau apimanti (nei pvz. Prezidento), bet vis tik, viena vertus, jis įgyvendina konstitucingumo priežiūra ex post (su tam tikrom išimtimis) - t.y. jau po to, kai teisės aktas buvo priimtas ir galioja. Kita vertus - Konstitucinis Teismas pats neturi teisės inicijuoti vieno ar kito teisės akto konstitucingumo patikrinimo, - tą gali tik Konstitucijoje įvardinti subjektai. Todėl bent mano nuomone nelabai jam tinka Konstitucijos garanto vaidmuo - nei dėl jo kolegialumo, nei dėl negalėjimo pačiam inicijuot konstitucingumo tikrinimo, - tai tiesiog teismas su tam tikrais specialiais (labai svarbiais) įgalinimais.

Grįžtant prie Prezidento, noriu atkreipt dėmesį į (visiems teisininkams puikiai žinomą) dalyką, kuris mano nuomone labai svarbus ir kuris, tuo atveju jei Prezidentas pilnai išnaudotų savo galimybes šioje srityje, leistų teigti, kad Prezidentas yra mūsų Konstitucijos garantas:
Prezidentas yra (vienintelis) subjektas, kuris Lietuvoje turi (suspensyvinio) veto teisę - t.y. jis gali gražinti Seimui šio priimtus įstatymų projektus, nurodydamas to motyvus. Konstitucija nedetalizuoja kokie tai gali būti motyvai dėl to jie gali būti patys įvairiausi - nuo višiškai pragmatinių buitinių iki filosofinių ideologinių.
Tačiau bant man akivaizdu, kad Prezidentas turėtų (ir jei ne teisiškai, tai bent moraliai, ir privalėtų) pasinaudoti šia teise tuo atveju jei toks priimtas įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Pakartosiu, kad tai vienintelis subjektas turintis tokią teisę, vienintelis subjektas galintis įvertinti kiekvieną priimtą (bet dar neįsigaliojusį) įstatymą konstitucingumo požiūriu ir gražinti jį Seimui, jei paaiškėja, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Tą sprendimą jis gali priimti vienasmeniškai, vadovaudamasis tiesiog savo paties nuomone, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Akivaizdu, kad tai labai didelė galia esanti vieno asmens rankose (reikia žinoma gebėti ja naudotis).

Todėl, bent mano įsitikinimu, jei asmuo einantis Prezidento pareigas šia savo teise realiai ir efektyviai naudotųsi, tai būtų galima visiškai vienareikšmiškai teigti, kad jis yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantas, nes garantuoja, kad aukščiausios galios teisės aktus (įstatymus) leidžianti institucija (Seimas) laikytųsi Konstitucijos*...


Kitas dalykas, kur aš nesutinku su E.Kūriu (ir, mano galva, jis stipriai klysta... manau, kad tiesiog nespėjo pasigilint prieš laidą į įstatymą) tai dėl veiksmų būtinų atsižvelgiant į referendumo rezultatus:

Pagal įstatymą, atrodo, per mėnesį nuo patariamojo referendumo paskelbimo Seime turi tuo klausimu būti priimtas sprendimas. Vadinasi, dar dabartiniame Seime.

Čia jis iš esmės kartoja L.Balsio emocingus pasisakymus. Bet jei L.Balsys yra žurnalistas ir jam svarbu sukelt emocijas, tai mes teisininkai ir turėtume pažiūrėt vis tik ką rašo įstatymas. Aptariama nuostata (Referendumo įstatymo 8 str. 2 d.) skamba taip:

2. Tuo atveju, kai konsultaciniame (patariamajame) referendume dalyvavo daugiau kaip pusė piliečių ir konkretaus sprendimo priėmimui pritarė ne mažiau kaip pusė jame dalyvavusių piliečių, sprendimas yra laikomas priimtu. Klausimas dėl šio referendumo sprendimo įgyvendinimo ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo jo paskelbimo turi būti svarstomas Seime Seimo statuto nustatyta tvarka.

Paryškinimas mano.
Įstatymas kalba apie konkretaus sprendimo priėmimą. Žinau, kad yra tokių, kurie teigia, kad atsisakymas priimti sprendimą irgi yra sprendimas, bet bent šiuo atveju taip nėra... jei analizuosim Referendumo įstatymo normas, o ne kalbėsim iš lubų.
Reikia turėt omenyje, kad įstatymo nuostatas reikia vertinti kompleksiškai, imant ir analizuojant visą to įstatymo tekstą, o ne įsikabinant atskirą nuostatą ir išlupant ją iš konteksto. Kas tas yra referendumo "sprendimas" ir kaip būtent jį reiktų suvokti yra įvardinta pakankamai aiškiai. Įstatymo 10 str. 1, 2, 4, 6 d., 11 str. 1 d., 12 str. 1 d., 14 str. 2 d., 15 str. 1 d. etc etc etc ypač atkreiptinas dėmesys į 65 str. 1 d. 9, 13, 16 p. visiškai nedviprasmiškai kalba apie "referendumu siūlomą priimti sprendimą", "referendumui pateiktą sprendimą". Būtent tik tam tikras konkretus sprendimas yra iškeliamas referendume ir būtent tam konkrečiam sprendimui turi pritarti (arba nepritarti) rinkėjai. Ir tik tuo atveju, jei rinkėjai tokiam sprendimui pritaria, kyla Seimo pareiga tokį sprendimą įgyvendinti. Jei sprendimui nepritariama, tokia pareiga pagal įstatymą nekyla. Nekyla, nes sprendimas nebuvo priimtas - jam nebuvo pritarta.

Tai, kad gal Seimas turėtų vis tik kažkokių veiksmų imtis atsižvelgiant į tuos rezultatus matyt yra tiesa, bet tai nėra jo įstatyminė pareiga.

___________________________________
* Čia galiu paminėti, kad mano nuomone labai naudinga būtų Prezidentui suteikti teisę ne tik motyvuotai gražinti Seimo priimtą įstatymą pačiam Seimui, kaip yra dabar, bet ir tiesiogiai (motyvuotai) perduoti priimtą, bet neįsigaliojusį įstatyma Konstituciniam Teismui, kad šis įvertintų vienos ar kitos abejotinos įstatymo nuostatos konstitucingumą dar prieš įsigaliojant tokiam įstatymui... Bet tam reiktų keisti Konstituciją.