Arbatėlė su daktaru Petru...

Atsibodo man tie rinkimai ir politika jau visiškai... :/ Gal ne tiek patys rinkimai, kiek tas aplinkinis begalinis  pilstymas iš kiauro į tuščią apsimetant, kad tai jog A elgiasi blogai kažkokiu būdu pateisina B blogą elgesį...
Buvau jau net nusprendęs parašyt apie ką nors ne tokio "opaus", bet staiga pamačiau, kad delfiuje atsirado mano bendramokslio Petro Ragausko straipsnelis "Ekscelencija Prezidente... gal arbatos?".
Ir nesusilaikiau - į tą pagėrimą pasikviečiau ir pats save :)

Su dalimi dėstymo, kurioje Petras kalba apie "prezidentines" ir "parlamentines" respublikas bei užsižaidimą kategorijomis, bei neskyrimą, kur yra modelis, o kur realybė, aš sutinku, dėl to nematau ką polemizuot.
Bet va kiti Petro "argumentai"... jie skamba taip keistai (ir tokie pritempti už ausų), kad man net kyla abejonių ar Petras neieško naujos darbo vietos (Prezidentūroj) :DDD

Šį, rinkimuose išsakyta dalies piliečių valia grindžiamą, argumentą ryškiai apibūdina kadenciją baigusio prezidento pasisakymai, kad jam neįsivaizduojama kaip „demokratinės valstybės vadovas galėtų krėsti tokius pokštus“, kad „piliečių valia yra šventas dalykas”, ir, esą, jei „jos nepaisytume, reikštų, kad norime grįžti ten, kur buvome ištisus penkis dešimtmečius, bet ryžtingai išėjome 1990 metų kovo 11-ąją“.

Tokios retorikos seklumą galima kritikuoti keliais aspektais. Visų pirma, jei jau kalbame apie pagarbą rinkėjų valiai, prezidentė turi gerokai ryškesnį piliečių pasitikėjimą nei Darbo partija: jei už šią partiją pastaruosiuose Seimo rinkimuose balsavo 271 520 piliečių, tai už pareigas einančią prezidentę – 950 407. Skirtumas pakankamai įspūdingas: už prezidentės nugaros pusketvirto karto daugiau piliečių balsų nei už Darbo partijos (ir čia su visais užkandžiais bei 10 litų vertės balsais!). Netgi visa besiformuojanti koalicija gavo 623 250 rinkėjų balsų, t.y. tik du trečdalius to ką turi prezidentė.

Petro argumentavimas mano galva dar seklesnis nei exPrezidento teiginiai. Nejau jam išties atrodo, kad jei Prezidentė surinko tuos 950 tūkstančių* tai dėl to ji įgija teisę nuvertinti kitų 270 tūkst. rinkėjų balsus? Čia ne skaičiuje esmė - kalba gali būt ir apie 950 rinkėjų (tada ji bus už juos surinkus 1000x daugiau balsų), bet bent jau mano kukliu supratimu, tai bet kokiu atveju nesuteikia Prezidentei teisės imti ir tiesiog nuvertinti jų balsus (nes tai ką ji padarė, kaip jau esu minėjęs, yra iš esmės pasakymas rinkėjams, kad tie jų atiduoti balsai yra išvis nesvarbūs).

Apsimesti, kad čia kalba eina ne apie principus ir kalbėtis tik apie skaičius ("tas gavo tris kartus daugiau, anas - septynis kartus mažiau")... žinoma galima. Bet pokalbis tada gaunasi ir pro šalį ir apie nieką.

Išvis... man mažumėle panašu, kad tiek Prezidentė, tiek Petras "pamiršta" tai, kad Prezidentas dabartinėj Lietuvoj, tai ne visai tas pats, kas (lai ir bajorijos išrinktas) monarchas.
Prezidentas - tai yra valstybės pareigūnas - valstybės tarnautojas (plačiausia prasme), kuris tarnauja savo šeimininkui - būtent tam pačiam rinkėjui (Tautai, politinei bendruomenei, - Petro žodžiais tariant).

Antra vertus, reikia suprasti, kad valdžių padalijimas ir joms suteiktų galių pusiausvyra nėra vien to meto mados padiktuota mūsų galiojančios 1992 m. Konstitucijos nuostata, o jos kertinis akmuo. Pats valdžių padalijimas ir galių išskirstymas skirtas politinei bendruomenei (Tautai) padėti apsisaugoti nuo galios koncentravimo ir piktnaudžiavimo suteikta galia. Galime prisiminti ne vieną demokratijos nesėkmę, kurią sukėlė tinkamo galių padalijimo stoka. 

Tai gal dėl to ir išankstinė Prezidentės pozicija "dabar visi klausykit manęs aš pasakysiu kaip čia viskas bus" bei tam tikros politinės jėgos, už kurią balsavo daugybę žmonių išankstinis nuvertinimas ir kelia nemažai abejonių?

Šiuo požiūriu mūsų Konstitucijoje užprogramuota situacija, kuomet dėl ministro pirmininko kandidatūros turi būti pasiektas Seimo ir Respublikos prezidento konsensusas, o dėl visų ministrų kandidatūrų – ministro pirmininko, Seimo ir Respublikos prezidento konsensusas. Nes nė vienas iš jų neturi teisinių svertų paskirti ką įsigeidęs, bet kiekvienas turi absoliutaus veto teisę: taigi, prezidentė Seimo neprivers ministru pirmininku paskirti vieną jos patarėjų arba šiaip mylėtojų, tačiau jokie koalicijos partnerių sutarimai ir jos neprivers Seimui pasiūlyti neįtinkantį ministrą pirmininką arba paskirti neįtinkantį ministrą.

Aš nesu didelis specialistas, bet apeliavimas į "absoliutų veto" skamba neįtikinamai jau vien dėl to, kad vetavimas sprendimų priėmime konsensuso pagrindu iš principo vertinamas kaip ydingas, nes jis yra nekonstruktyvus - reikia ne prieštarauti ir rėkti "Nie pozwalam!" (ką darė Prezidentė), o konstruktyviai siūlyti kaip spręsti esamus nesutarimus (ką šiuo atveju ir darė koalicija su socdemais priešakyje).

Tai šiuo pagrindu ir vėl neišeina apginti Prezidentės užimtos pozicijos - jei kalbamapie konsensuso paieškas ji nieko ta linkme nenuveikė...

Netgi Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime suformuluota į jo konstitucinių funkcijų žanrą sveiko proto ir teisės mokslo požiūriu netelpanti prielaida (savo žymųjį samprotavimą pats Konstitucinis Teismas minėtame nutarime įvardijo ne kaip „išvadą“ ar „interpretaciją“, o būtent šitaip – „prielaida“!), esą „Respublikos prezidentas negali laisvai pasirinkti Ministro Pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų pareigūnų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais“, nieko nesako apie tai, kad kažkas prezidentui trukdytų reikšti savo poziciją dėl kandidatų į ministrus pirmininkus ar ministrus tinkamumo; atvirkščiai, čia pabrėžiamas galių formuojant Vyriausybę pasidalijimas ir būtinumas pasiekti kompromisą.

Dar kartėlį: bet tai gi tame ir esmė, kad Prezidentė nesakė "Aš nemanau, kad Jonas bus tinkamas Finansų ministras dėl to, kad jis teistas "už gerus darbus"". Ji tiesiog iš anksto aprioriškai atmetė visus įmanomus kandidatus jei tik juos siūlytų tam tikra politinė jėga. Jokiu kompromisu ar jo paieškomis čia net nekvepia.

Ir bent aš linkęs galvoti, kad vadovaujantis elementaria logika jei Prezidentas anot Konstitucinio Teismo negali "laisvai pasirinkti", tai vargu ar jis gali "laisvai atmesti"**... juolab iškart visą neapibrėžtą (potencialiai begalinį) ratą galimų kandidatų į ministrus.

O tai, kad buvę valstybės vadovai taip stačiai visko anksčiau nesakydavo – iš esmės taktikos ir jų asmeninių charakterio savybių dalykas. 

Gal.
Arba gal jie tiesiog suprasdavo, kad jie atstovauja visą politinę bendruomenę (Tautą) ir dėl to tam tikrose situacijose savo asmenines simpatijas ir antipatijas (net jei jos labai pagrįstos) reikia sugebėti bent kažkiek palikti nuošalyje ir susilaikyti nuo kai kuriu perdaug jau overreaching pasisakymų?

Vertinant į praktiką orientuotą argumentą („tokios konstitucinės praktikos laikomasi Lietuvoje“) ir perfrazuojant vieną teisės teorijos šulų H. Hartą, senas įprotis rytais gerti kavą teisės požiūriu man netrukdo rytoj ryte vietoj kasdienio kavos puodelio užsiplikyti juodos arbatos.

Į tai aš atsakysiu paties Petro žodžiais iš šito paties straipsnio pradžios "Tai kas tinka teoriniam pokalbiui auditorijoje ar moksliniam straipsniui, ne visada tinka politinei argumentacijai".

Teisiniu požiūriu žinoma nėra skirtumo kava ar arbata, tačiau politinio konsensuso paieškose kaip argumentai neitin tinka įnoringu tonu nuspalvinti perdėtai kategoriški pareiškimai-draudimai ten, kur reikia ramaus apmastymo bei konstruktyvios geriausio įmanomo sprendimo paieškos...


Tai gal vis tik geriau kokios valerijono tinktūros tik išlipus iš lovos?

___________________________________
* Ir apsimeskim, kad pamiršom tą smulkmeną, kad tie balsai buvo gauti baisybiško populizmo rezultate... Balsai gal perkami (bent jau visai tiesiogine prasme) ir nebuvo, bet pati rinkiminė kampanija... ir kandidatės pareiškimai... na, nelabai jie ten kuo nusileido darbietiškajam "Mes žinom kaip".
** Nes toks "laisvas atmetimas" sudarytų sąlygas bukai atmetinėt visus siūlomus kandidatus tol, kol pagaliau bus "įsiklausyta" ir bus pasiūlytas tas "laisvai pasirinktas"...