__________________________________________________________
Juokauju :) Beveik :)
Tiesiog šitą užpūtė į galva toks viešas atsakymas kurį Povilas Račas parašė į Užkalnio mintis.
Mano "namas iš krašto" šiuo atveju, bet kadangi jis pats kviečia į kovą tai ir aš pa(si)sakysiu... Povilo mintys gražios, ir kaip matosi iš komentarų jo bloge, patiko jo bendraamžiams, bet bet... drįsiu vis tik pasakyti, kad Užkalnis, nepaisant visos jo tulžies atsargos, vis tik tikrai pastebi keletą dalykų taikliai...
Kita vertus, kaip komentaruose pastebėjo Justinas Žilinskas, tikėtina, kad "ne apie tokius kaip tu jis rašė". Nes ir aš manyčiau, kad (kiek aš (neakivaizdžiai žinoma) A.Račą pažįstu) tėvukas Povilą turėjo išmokyt mąstyt ir vertint aplinką bent kažkiek kritiškai... bet vėlgi: kritinis mąstymas nėra įprastas ir kiekvienam žmogui būdingas dalykas. Jaunimui irgi.
Dėl to ir šitoje Povilo rašliavoje, tas jo "mes" greičiausiai apima tik nedidelę dalį tų, apie kuriuos savo rašliavoj kalbėjo
Ir neskubėkit sakyti, kad aš koks išlepęs tėvų vaikelis, nes viskas bus paaiškinta.Tu išlepęs tėvų vaikelis.
Na va, kai su esminiu dalyku išsiaiškinom, galim pakalbėt ir apie kitką :DDD
Nusipelnėme gyventi geriau. Už ką? - iškart skuba klausti. O aš atsakau, kai mes gyvensime geriau, mūsų vaikai gyvens dar geriau, o vaikų vaikai…<...> Ir manot mes nesam dėkingi? Manot kiekviena sausio 13d. ar vasario 16d. mums nieko nereiškia? Manot, kad žiūrėdami, kaip 1992 metais Lietuvos rinktinė iškovoja bronzą, mes nenubraukiam ašaros?Man tai įdomesnis klausimas: o kodėl jums atrodo, kad jūs to nusipelnėt? Ką jūs tokio nuveikėt kad nusipelnytumėt? Gimėt? :)
Jūs dėkingi? O koks skirtumas? Suprantu tėvukas pasidžiaugė, kad važiuos į Havajus (Havajus?). Na ir kas?
Esmė juk čia (bent jau imho) ne kažkokiam dėkingume, o būtent tuose batuose (kurių nėra kur nusipirkt)... t.y. tame suvokime, kad tai, kas yra (aplink) nėra "savaime suprantama" kaip tam "auksiniam jaunimui" rodosi. Esmė čia ne kažkokiose ten barikadose prie Seimo ar pralietam kraujyje - esmė yra mąstyme. Tame įsitikinime, kurį Tu pats užtikrintai dėstai:
Mūsų tėvai mums suteikė pamatą, išvalydami visą žemę nuo šlykščių nesąmonių ir mes to jau nebepatirsim.Bet ar Tu visiškai tikras, kad nepatirsit? Tu tikras, kad istorija jau baigėsi ir dabar jau "visi gyveno gražiai ir laimingai"?
...esame po-zi-ty-ve-sni......sakai?
O ar nėra tas "pozityvumas", tai tiesiog žiūrėjimas nosį užvertus į dangų ir gėrėjimasis juo, nenorint pažvelgt aplink ir apsidairyt kas po kojom? Alegorijos apie pamatus ir namus yra gražu, tik kad realybėj deja nėra taip, kad tėvai davė pamatą ir jis čia jau amžiams (buvo laikai, kai "atėjo Leninas visiems laikams"... ir kur jis dabar?). Tą pamatą juk lipdyti reikia nuolat, ir nuolat prižiūrėti, kad nesutrupėtų... bet juk daug įdomiau svajot apie dangoraižių iš stiklo ir aliuminio statybas?
Kūryba, įkvėpimas - tai pasaulio varomoji jėga. Juodadarbius keičia mašinos, kompiuteriai. Vis dažniau ir dažniau. Bet kūrybininkų kompiuteriai niekada nepakeis. Žmogus tuo ir yra unikalus, kad geba generuoti idėjas! Tad kodėl to neišnaudojus visu šimtu procentų?Idėjos yra gerai. Be jų - niekur. Bet išties jos turi vertę tik kai jos įgyvendinamos. Jei jos yra įgyvendinamos. Idėjų įgyvendinimas yra ta "pasaulio varomoji jėga", o ne tiesiog (tuščias) jų generavimas*.
O tie visi "kuribinių asmenybių" šūkiai "aš kuribinė asmenybė!" labai jau dažnai reiškia tik tiek, kad "aš tingiu dirbt, duokit man paėst"... :/
Mūsų kartos požymis yra tas, kad mes siekiame komforto. Išorinio, vidinio. Pakartosiu - siekiame. Ne laukiame. Ir vėlgi, tai tik dėl geresnio pasaulio. Mano manymu.Mintis graži. Norėčiau ja tikėt. Ir patikrint ja matyt galima nesunkiai - ėmus ir išmetus krūvelę tokių siekėjų į negyvenamą salą. Įdomu juk, kas būtų: siektų jie to "geresnio gyvenimo" susidariusiose sąlygose ar lauktų kol juos išgelbės ir jie galės grįžti į savo komfortabilius pasaulėlius?
Kaip manai?
Jūs siekiat komforto? Tikrai? Įtariu, kad Užkalniui, kaip ir man, atrodo kiek kitaip. Jūs jo ne tiek siekiat, kiek manot, kad tas komfortas yra visiskai normalu, natūralu ir taip turi būti ir visada bus (taip taip... čia tas "pamatas", kurį "tėvai suteikė")...
Individualybės. Šiais laikais didžiausia blogybė yra būti “pilka mase”. Nieko negali būti blogiau už sutapatinimą su “pilka mase”. Taigi, žmonės (jaunimas) siekia individualumo. Ir vėlgi - kas tame blogo? Orvelas rašė 1984-uosiuose apie tuos vienodus žmones, galbūt dabar kas parašys apie visus skirtingus.O Tu tą knygą, kurią mini, skaitei? Ir tikrai nepastebi, kaip labai ta realybė panaši į mūsų dabartinę. Ne, ne išoriniais požymiais, ne visu tuo grotesku, kurį nupaišė Orvelas, bet savo esme? Vienodu mąstymu, kuris politkorektiškai privalomas? Tariamu saugumu, kurį tariamai turi užtikrinti kažkas kitas (valdžia)? Nepastebi? Na, gal čia tik aš tą įžiuriu... paranojikas... :)
Kišant mano nuomonę čia - įvairovė yra gerai. Spalvos. Nauji potyriai. Nemonotomiškas gyvenimas. Toks visuomenės įvairialypumas neleidžia tau pačiam dūlėti stagnacijoje, tu esi tiesiog priverstas judėti pirmyn, keistis, ieškoti naujų raiškos formų.
<...>
Rūbai ir kt. Va čia mano karta man labiausiai patinka. Nes jie peržengė ribą.
Sakai "jie peržengė ribą"?
Ką ką jie padarė? :)))
Prisėsk kada nors tam pačia CoffeeInn'e ir pažiūrėk į tuos "peržengėlius" tuntais einančius pro šalį... ir kuo ilgiau žiūrėsi tuo aiškiau pamatysi, kad "marga, tai yra nauja pilka".
Čia vienas tų dalykų, kuris mane stebina išties: tarybiniais laikais visi buvo pilki (juodi, tamsiai ir šviesiau mėlyni, rudai gelsvi etc) - vienodi... Dabar gi... visi atseit margi... margi vienodai. Marga masė tai ta pati pilka masė tik netyčia įklampojusi į statybinių dažų sandėlį? Visi vienodai neindividualūs savo įsivaizduojamame individualume. Visi individualiai galvoja tas pačias mintis. Visi juda pirmyn žingsnis į žingsnį su visa marga mase, visi ieško tų pačių vienodų saviraiškos formų - visi tokie vienodai tapačiai "individualūs".
Į tą juk ir bado pirštu Užkalnis - tos "individualybės" yra fake (liet. netikros, dirbtinės) kai tie visi "individai" apsiavę vienodom "baskėtkėm" su vienodais mac'ais ir visi toooooooookie vienodai "kuribingi"...
Ir kai visi su vienodais paštininko krepšiais - tai irgi joks individualumas.
Ir tas krepšys juokiasi iš pederastkės tokiu pačiu juoku, kokiu juokiasi puodas, kad katilas juodas...
Dabar visi nori apple’o.Taip kaip visi nori Porsche. Nesvarbu, kad dauguma važiuot normaliai nemoka. Ir net nesiruošia. Bet juk jie tikrai nori ne dėl to, kad Porsche gerai atrodo ar kad tai atseit "kieta" (ir "skečia kojas"), bet todėl, kad gerai traukia ir dar geriau "stovi" ant kelio. Va jie kaip tik vakar išsinagrinėjo technines charaketeristikas ir negalėjo nustot džiaugtis kintamo ilgio įsiurbimo kolektorium ir daugiasvirte galine pakaba... if you get my drift ;)
Per savo gyvenimą turėjau tiek sugedusių ausinių ir mp3 playerių, kad būtų išėjęs labai geras iPod’as, kuris, galiu lažintis, iki dabar veiktų.Aš per gyvenimą turėjau vieną "plejerį" (kasetinį žinoma :) ) ir viena mp3 grotuvą... Mp3 grotuvas veikia (tiesa nežinau kur tas plejeris). Tai jokios konkurencijos vansi... :)
Bet vis matau tuos gatvem einančius jaunuolius su ausinėmis ausyse. Jų žinoma buvo ir anksčiau. Bet anksčiau tos ausinės buvo skirtos klausytis muzikos. Dabar?
Labai jau man atrodo (nors ir norėčiau tikėti, kad klystu), kad paskirtis jų visai kita: pabėgti nuo realybės. Atsiriboti nuo juos. Tie žmonės vaikšto kaip zombiai ir elgiasi kaip zombiai... nieko aplink nemato, negirdi į nieką nereaguoja ir visa savo povyza sako "manęs čia išvis nėra". Ir tik išlupus ausines iš ausų jie staiga atgyja - pabunda į šią realybę. Veiduose atsiranda gyvybė ir emocijos.
Ir tie visi mac'ai su nemokamu wi-fi... Juk tai irgi tas pats. Juk ne informacijos prieinamume esme. Ne žiniose kurias gali semti rieškučiomis ir gerti tarsi iš šaltinio. Ar kam tai idomu?
O vilioja juk galimybė pabėgti... Vilioja visokie "socialiniai" tinklai, tas susikurtas gyvenimas kur tu esi "individualus". Kur tavo avataras parodo koks įspudingas tu norėtum būti...
Nes kai išlendi iš to pasaulio į realybę, staiga paaiškėja, kad visas tas tavo ypatingumas tebuvo iliuzija. O tas bliūkštančio baliono jausmas krūtinėje yra oi koks nemalonus...
Hmmm...
O betgi tačiau, nepaisant viso to, ką prirašiau, manau, kad viskas bus gerai.
Arba ne.
Bet irgi: o koks skirtumas?...
Deja, bet visi mes esam daug daug labiau panašūs, negu skirtingi. Nors visi paslapčia norim būti ypatingais, individualiais... norim būt antžmogiais.
Ir tik labai nedaugeliui tas pavyksta...
_____________________
* Taip taip, netgi tokių labai abstrakčių idėjų (plačiausia žodžio prasme) kaip kvantinė mechanika ar reliatyvumo teorija... Ir ne, aš nesuvedu visko iki "tefloninės keptuvės" (čia pagal Neil deGrasse Tyson'ą), aš pritariu jo minčiai, kad ne viskas keptuvėmis matuojama. Aš šiuo atveju tiesiog apie tai, kad palepsėt belenką ir vadint tai idėjomis yra lengva... imti vėliavą ir bėgt ant barikadų - sunku.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą