Kaip daroma dešra mūsų gamykloje... t.y. kuriami teisės aktai Lietuvoj

 Tam, kas mėgsta dėšrą, geriau nežinot kaip ji daroma?

Kaip ir nemažai blogerių aš rašau (kai rašau) bloge ne apie tai, ką dirbu, o apie tai, kuo domiuosi. Bet kažkaip čia pramušė parašyt, kodėl zuokiškas gatvių perbraižymas yra bloga teisėkūra, tai va ir dar vienas postas tosna pievosna... Kadangi dauguma žmonių visiškai neįsivaizduoja kaip realiai Lietuvoj vyksta teisėkūra, nusprendžiau truputėlį apie tą papasakot - kaip tas procesas vyksta. Žinoma tai gausis tik eskizas, nes labai daug detalių liks už pasakojimo ribos, tad prašau tai ir vertint atitinkamai - tai nėra detalus proceso aprašymas teisėkūros specialistams, kuriame aprašytas kiekvienas niuansas, o supaprastintas vaizdas, viliuosi, būsiąs suprantamas kiekvienam.

Kas mane išties paskatino tai parašyt, tai šitas prakeiktojo Rokiškio postas ir komentarai po juom bei šits komonsensų rašinys (iš tiesų tai ten visa eilė tų postų) apie teismų darbo pagerinimo perspektyvas. Minėtas Rokiškio konkursas žinoma jau pasibaigęs, bet manau, kad gal visai verta pakalbėt apie tai kaip Lietuvoj gaminamos dešros... tai yra teisės aktai. Maniau gal parašyt komentarą prie jo posto, bet kadangi čia gaunas kiek ilgoka istorija, tai nusprendžiau papostint savo merdėjančiame bloge. Anyvay, tikiuosi, kad tai gal bus indomu kam nors ir gal kas nors net norės pakomentuot.

Filmukas apie tai, kaip gaminama dešra. Lyginant su teisės akto "gamyba" tai yra pasivaikčiojimas parke...


Pradėsiu nuo pastebėjimo, kad mano nuomone teisėkūra Lietuvoj yra tas arklys, kuris gal ir gražiai atrodo iš šono bet į dantis pažiūrėjus kiek ligotas yra. Ir bėda ne tame, kad nėra specialistų (gal jų ne šimtai, bet jų yra), bet...
Imho didžiausios problemos yra dvi:
1. Paplitęs įsivaizdavimas, kad tą gali daryti bet kas ir kad tas nereikalauja specialios kompetencijos (geriausiu atveju yra įsivaizduojama, kad jei tą gali daryt ir ne visai bet kas, tada jau tikrai bet kuris teisininkas - nors pvz. kaip tai nebūtų keista nieks neis dantų taisytis pas pilvo chirurgą, nors abu yra medikai*). Dėl to, nors, kaip minėta specialistų ir yra, bet "kuria" dažnai mėgėjai.
2. Orientavimas į procesą, o ne rezultatą - priemonių pavertimas tikslais. T.y. svarbu yra ne tiek parengto produkto (teisės akto) kokybė (kaip gerai jis atitinka visuomenės lūkesčius, kad vieni ar kiti visuomeniniai santkiai bus sureguliuoti logiškai, protingai, efektyviai, be "perspaudimų" etc.), kiek procedūrų laikymasis, "tilpimas" į terminus, parašų ir pritarimų gavimas, juridinė technika** ir kiti dalykai, kurie mano nuomone būtent ir turėtų būti būtent tik priemonės, o ne tikslai***.


Bet grįšiu prie temos.
Dauguma žmonių kurie tuo niekad nesidomėjo ir su tuo neturėjo progos susidurt teisėkūrą įsivaizduoja maždaug taip: Seimo narys susigalvoja, kad reikia įstatymo. Seimo narys parengia įstatymą. Seimas priima įstatymą.

Realiai gi daugumą įstatymų rengia Vyriausybė (t.y. government plačiąja prasme, apimant ministerijas, kitokias įstaigas etc.). Dar daugiau, Vyriausybė taip pat leidžia ir nuosavus teisės aktus (nutarimus) kur Seimo nariai nevaidina jokio vaidmens
Tai, kad Vyriausybė (government) rengia tuos teisės aktus, įskaitant įstatymus, imho vertintina kaip teigiamas dalykas, nes, nors Seimo nariai turi daug entuziazmo, deja jiems dažnai nepakanka kompetencijos tam, kad kokybiškai parengt projektą****. Tai tai, kad teisės aktų projektus dažniausiai rengia Vyriausybės, ministerijų, kitų institucijų specialistai išmanantys reguliuosiamą sritį kartu su teisėkūros profesionalais, tai yra gerai, BET...na pažvelkim į procesą.

Tarkim Vyriausybė (kokia nors vyriausybinė komisija, ministras etc.) besvarstydama kokį nors klausimą, ar tarkim netgi pats Ministras Pirmininkas asmeniškai, staiga sugalvoja, kad tai, ko Lietuvai labiausiai trūksta tai... bananų augintojų ir nusprendžia parengt bananų įstatymą.
Kas vyksta toliau? O toliau viskas vyksta maždaug taip:
1. MP parašo pavedimą ministerijai įvertint tokio projekto perspektyvas.
2. Ministerija atrašo, kad iš principo projektą rengt galima, bet gal nelabai naudinga, nes pareikalaus krūvos pinigų, o naudos greičiausiai nebus, juolab, kad tik 200X m. tokių planų buvo atsisakyta.
3. Kadangi, jau vis tiek MP spaudoj pasisakė kad būtinai rengs tokį projektą ("nes tai geriausias dalykas since sliced bread") ir dabar jau nelygis sakyt, kad apsigalvojo, tai... MP parašo pavedima ministerijai rengt projektą.
4. Ministerija parengia. Vyksta vidinis derinimas (t.y. derinimas ministerijos viduje, bei su visokiom institucijom šalia ministerijos).
5. Parengtas projektas (su surinkta krūva parašų) išsiunčiamas "išoriniam" derinimui - t.y. į kitas suinteresuotas ministerijas bei institucijas (čia jų priklausomai nuo projekto gali būt viena, o gali but 20+).
6. Kitos ministerijos per nuostatytą terminą tuos projektus įvertina  ir prirašo pastabų, bei atsiunčia rengiančiai ministerijai. Kuri nors iš derinančių institucijų vis tiek vėluoja pateikt pastabas pagal nustatytus terminus, nes arba ten žmogus, kuris tai išmano, atostogavo, arba pas viceministrą ant stalo dvi savaites atsakymas gulėjo ar dar kas nors nutiko.
7. Rengusi ministerija įvertina gautas pastabas ir pagal jas pataiso projektą. Procesas netrivialus, nes tikslas šiame etape yra toks, kad į visas pastabas būtų atsižvelgta (arba susitarta su pastabų teikėju, kad jis "atsiimtų" pastabas). Tas aišku ne visada būna įmanoma, nes kai kurių ministerijų pastabos tarpusavy prieštarauja ar paneigia visą teisės akto esmę / jo tikslus. Tada rengianti ministerija organizuoja tarpinstitucinį pasitarimą, kuriame (tikėkimės) susitariama ir suderinami prieštaravimai. Gerai jei tuos prieštaravimus suderint pavyksta. Ir gerai jei po tų pakeitimų, projektas nepasikeičia iš esmės. Nes jei pasikeičia, tada go to point #5, ir vėl iš naujo.
8. Projektas siunčiamas...ne, dar ne Vyriausybei, o Teisingumo ministerijai (taip, jai teiskiama derinti atskirai jau po to, kai suderinta su kitom ministerijom).
9. Teisingumo ministerija pateikia pastabas (ir reik tikėtis, kad laiku... kas visai nebūtina įvyksta).
10. Rengusi ministerija įvertina ir pataiso pagal TM pastabas. To pasekoj pvz. pataiso ką nors ką jau buvo pataisius pagal tai, kas buvo anksčiau suderinta dėl anksčiau kilusių prieštaravimų.
11. Ministerija siunčia projektą į Vyriausybę.
12. Vyriausybės kanceliarijos teisininkai peržiūri projektą ir sukuria jam savo pastabų.
13. Pastarąsias vėl įvertina rengusi ministerija. Bet dar neskuba siųsti pataisyto projekto Vyriausybei.
14. Projektas keliauja į vadinamąjį ministerijų atstovų pasitarimą - tai toks parengiamojo pobūdžio posėdis kuriame dalyvauja viceministrai ir/ar ministerijų kancleriai.
15. Jei šitam pasitarime viskas vyksta sklandžiai, tada gerai, - projektas yra pataisomas pagal Vyriausybės kanceliarijos teisininkų pastabas, pateikiamas Vyriausybei iš naujo ir keliauja į Vyriausybės posėdį "aprūvinimui"...
Bet gali nutikt ir taip, kad per šį pasitarimą pvz. išstoja viceministrai ministerijų, kurių pataisymai buvo pakeisti dėl Teisingumo ministerijos pataisymų ir reikalauja atitaisyt atgal. Arba koks nors viceministras, kuris mano, kad ir jo ministerijai turėjo būt siunčiama derint, o nebuvo. Arba tiesiog pas ką nors atsiranda naujų klausimų ar pastabų ar idėjų.
Ir čia gali nutikt įvairiai. Gali būt, kad projektas grįžta vėl iš naujo rengėjams tam, kad viską vėl suderintų (organizuotų pvz kokį nors susitikimą su institucijų atstovais ar siuntinėtų suinteresuotoms institucijoms, vėl gautų jų pastabas etc etc etc). Arba nusprendžiama, kad klausimas per sudėtingas ir reikia jį palikt spęst "politiniu lygmeniu" - Vyriausybės pasitarime.
16. Toks projektas keliauja į ministrų pasitarimą (tai irgi ne Vyriausybės posėdis, bet papildomas ministrų lygmens parengiamojo pobūdžio posėdis skirtas išspręst klausimus prieš keliaujant į Vyriausybės posėdį kur jau bus priimamas galutinis sprendimas). Jei ministrams čia pavyksta suderint pozicijas tai gerai, o jei ne... tada projektas pvz gražinamas atgal analogiškai kaip iš atstovų pasitarimo.
17. Po visų šitų važinėjimų pirmyn atgal kairėn dešinėn projektas patenka į Vyriausybės posėdį ir jei niekam daugiau neužkliūna, jis yra priimamas (jei užkliūna, tai vėl grįžta žemyn per kelis ar net per krūva laiptelių... jau nekalbant apie tai, kad kartais nutinka ir taip, kad atkeliavus projektui iki Vyriausybės posėdžio nusprendžiama, kad jis nereikalingas (tada jis keliauja šiukšliadėžėn)... arba kad dėl politinių sumetimų dabar negalima jo priimt, nes spaudoj kils kipišas ("KPŠ? Kam Lietuvai bananai - ir taip bananų respublika?"), tada projekto svarstymas atidedamas... neterminuotai :).
18. Jei tai Vyriausybės nutarimas tai istorija čia ir baigiasi. Bet jei tai įstatymas, tada jis toliau keliauja į Seimą ir čia dar ne pabaiga, nes iš Seimo jis ir vėl gali grįžti atgal rengėjams ir vėl visa karuselė gali imti suktis iš naujo...

Keletas  pastebėjimų:
- Kaip minėjau, viso proceso pagrindas yra terminų laikymasis. MP pavedimas ministerijai paprastai turi nustatytą termina iki kada pateikt projektą Vyriausybei. Kartais šis terminas realus, bet dažnai, atsižvelgiant į paties proceso ilgumą ir žingsnių skaičių, jis nėra realistiškas. Taip pat yra nustatyti terminai institucijoms pateikti pastabas. Jų dažniausiai (bet ne visad) laikomasi.
- Siuntimas TM kaip atskira stadija išskirta (įvesta) šios Vyriausybės. Ligi tol TM buvo siunčiama paraleliai su kitomis ministerijomis. Kiek suprantu tai padaryta su ta mintim, kad TM iš esmės vertina tik teisinius klausimus dėl to jie turi gauti projektą, kuris suderintas su šakinėm ministerijom... Bėdas aš matau tame (tik) dvi: pirma, procesas pailgėja, nes gaunasi du siuntimai ministerijoms; antra... minėta problema ką daryti kai TM pateiktos pastabos prieštarauja / iš esmės keičia tai, kad jau yra suderinta su kitom šakinėm ministerijom.
- Kaip minėta, prie "anos" Vyriausybės nebuvo tokio atskiro siuntimo TM. Taip pat nebuvo stadijos, kurioje pastabas teikia Vyriausybės kanceliarijos teisininkai (jei tiksliau tai ši stadija kažkada senai egzistavo, bet (kiek suprantu) proceso greitumo / efektyvumo vardan buvo panaikinta Kubiliaus vyriausybės).
T.y. buvo panaikinta ši stadija su mintim, kad šių pastabų teikimo funkciją atliks minėtoji TM, o pastaroji tai darys lygiagrečiai su kitomis ministerijomis. Kas (tikėtina) turėjo užtikrint didesnę viso proceso spartą.
- Kad neatrodytų, kad viskas labai rožiška buvo "prie Kubiliaus" reik paminėt bent dvi svarbias praktines problemas buvusias tuo metu:
-- Prie anos Vyriausybės buvo gyva bėda kai reikdavo gauti TM pastabas, nes buvo toks itin ehmm... "stropus" viceministras, kuris kiekvieną projektą pats vertindavo iš naujo ir visiškai nepasitikėjo (kiek aš galiu suprasti) ministerijos specialistais ir jų teikiama nuomone... dėl ko pastabos iš TM vėluodavo keliom savaitėm jei ne mėnesiais. Ironiška (ypač turint omenyje, kad dauguma Vyriausybės sprendimų forminama teisės aktais) tai, kad Remigijus Šimašius pats buvo toje Vyriausybėje didžiausias kovotojas (čia be ironijos - pagarba jam už tai) su biurokratizmu, vilkinimu, visokiausiom proceso ydomis, ovienas diiiiiiiiiidžiulis jei nesakyt miiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiilžiniškas bottleneck'as buvo praktiškai jam panosėj, bet jis jo nepastebėjo ;)
-- Egzistavo tokia saulėlydžio komisija, kuri tariamai turėjo užsiimti sąlygų gerinimu verslui, o realiai dažnai veikdavo kaip proceso stabdis, nes projektai turėdavo laukti jos posėdžio, o ir patekus projektui į posėdį, ten būdavo nagrinėjami ne esminiai projekto dalykai, bet kokios nors neesminės detalės.

Taigi.
Manau, akivaizdu, kad šitas visas procesas yra tobulintinas, nes jis perdaug gremėzdiškas, o ir orientuotas ne visai ta kryptim kuria turėtų būt. Bet kad tai artimiausiu metu pakis, aš nelabai tikiu.

Tai matyt tiek.

____________________________________
* Ir teisėkūrininkai profesionalai tik akis varto kai pamato projektą parengtą kokios nors labai rimtos advokatų kontoros, kuri tačiau neturi tos srities specialistų (kas dažniausiai ir nutinka, nes tipiškas advokatas juk specializuojasi ne tame). Ir kai pateikiamos pastabos tokiam projektui tai yra baisiausiai piktininamasi kokie visi formalistai ir kodėl netinka, kai minėtoji kontora projekte kalbėdama apie tą pati dalyką vienoj vietoj rašo "tvarka", kitoj "tvarkos aprašas", dar kitoj "taisyklės". Jiems tai atrodo formalus kabinėjimasis, nes jie net neįkerta, kad tai ne formos, o turinio yda - teisės akte skirtingų sąvokų artojimas suponuoja, kad kalbama apie skirtingus dalykus. N.B. aš nesakau, kad Lietuvoj nėra advokatų (kontorų), kurie sugebėtų kokybiškai teisės aktus rengti, jų tikrai yra, bet jie reti. Dauguma (aš tikiu) labai gerai atstovauja klientų interesus teismuose ir pan. ir t.t., bet turi labai menką supratimą apie teisėkūrą.
** Juridinė technika, jei paprastai, tai yra taisyklės kaip turi būti rašomas teisės aktas: kur ką paryškint, kur dėt kablelius, kokius žodžius kokiam kotekste vartot etc.
*** Šitą iliustruoja pvz. kad ir toks pavyzdys - berods pernai ar užpernai Teisingumo ministerija buvo sukvietus teisėkūrininkus iš visų įmanomų institucijų į diskusiją/konferenciją apie teisėkūrą ir jos problemas. Sėdėjau aš ten, sėdėjau, klausiau, klausiau, kol nelabai apsikentęs atsistojau ir paklausiau ar mes susirinkome lyg ir tam, kad kalbėtume apie teisėkūrą ir jos problematiką, o tuo tarpu pokalbis visas vyksta tik apie juridinę techniką ir procedūras - kurios taip, yra conditio sine qua non, bet tai tik būtina sąlyga, o ne visa reikalo esmė. Panašu, kad atliepiau krūvos kolegų mintis, nes prasidėjo plojimai.
**** Tam jie teoriškai gali pasisamdyti padėjėjus, bet aš nepamenu ar esu matęs nors vieną Seimo nario padėjėją, kuris išmanytų teisėkūrą bent pusėtinai.

Kodėl Vilniaus eismo pertvarka yra prasta teisėkūra... ir neveiks.

Apie Vilniaus viešojo transporto pertvarkas rašė daug kas - kad ir pvz. tas pats Rokiškis ar leo lenox ar daugybė kitų. Pateikinėjo projekto vertinimus iš ekonominės ir/ar, vadinkim taip, elementarios logikos puses... ar netgi ideologinės :)
Tai aš to nedarysiu.

Bet man labai knieti pažvelgti į kitą, bet susijusį dalyka - ryšium su tuo visu reikalu vykdomas eismo pertvarkas Vilniaus mieste. Tą naują gatvių žymėjimą, kai viena iš dviejų eismo juosta "paaukojama" visuomeniniam transportui, o "privačiam" lieka tik viena.

Nes mano nuomone ta vykdoma pertvarka yra labai geras pavyzdys labai paprastai ir neįmantriai iliustruoti kas tai yra teisėkūra (plačiąja prasme - t.y. elgesio taisyklių nustatymas, nebūtinai apsiribojantys vien tik teisės aktų "rašymu") ir kodėl mano (kuklia, bet... ahemmm.... profesionalia) nuomone teisėkūra (t.y. vienokio ar kitokio teisinio reguliavimo nustatymas) pirmiausia turi remtis sveiku protu ir aiškiu siekiamų tikslų (rezultatų) suvokimu, o ne (dažniausiai perdėtai primityviais) socialinės inžinerijos "polėkiais"*.

Aš dažnai iš anksto galiu pasakyti kad vienas ar kitas teisės akto projektas jį priėmus ir jam tapus teisės aktu neveiks. Ne todėl, kad aš aiškiaregys, bet dėl to, kad šiokia tokia mano patirtis kartais leidžia jau iš anksto pasakyti, kad tai neveiks, nes pasirinkti "reguliavimo" būdai kurie iš esmės yra skirti tam, kad jaustis geriau jog kažkas nuveikta, bet ne tam, kad spręsti problemą. Dar daugiau - visokie keisti neapgalvoti teisėkūriniai manevrai kartais problemą netgi pagilina.
Tik va paprastai paaiškinti, kodėl aš tai iš anksto teigiu (t.y. teigiu, kad vienas ar kitas teisės aktas, kitokio pobudžio teisinė priemonė neveiks) kartais būna gana sudėtinga.

Ir ši situacija šia prasme yra išties yra dėkinga. Kodėl?

Nagi todėl, kad eismo gatvėje reglamentavimas (t.y. jo sureguliavimas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymu, Kelių eismo taisyklėmis etc) yra santykinai paprastas dalykas (lyginant su pvz. kokiu nors mokesčių reglamentavimu). Paprastas, nes savo esme jis susiveda tik į du tikslus, tarp kurių reikia sugebėti rasti tam tikrą pusiausvyrą:
1. Eismas turi vykti greitai. Tą sakyt kažkodėl yra ne visai politkorektiška, bet taip, automobiliai turi judėti greitai. Kuo greičiau, tuo geriau. Nes pati kelių eismo esmė yra greitai nukeliaut iš vieno taško į kitą. Nes lėtai galėtume visi ir pėčiom nueit. Nes jei stovi kamštyje tiek laiko, kad per tą laiką būtum jau pėsčiom nuėjęs, tai tas važiavimas išvis prasmės netenka.
Jei kam nepatinka žodis greitai, galit skaityti tai kaip "eismas turi vykti sklandžiai" - esmė vis tiek liks ta pati - jis turi vykti greitai.
2. Eismas turi vykti saugiai. Čia būtų kita nekorektiška mintis, kad absoliutaus eismo saugumo pasiekt neįmanoma - todėl nereikia jo (to saugumo) ir fetišizuot. Nes visišką saugumą užtikrint įmanoma tik jei automobiliai stovės vietoj**. Ir tai koks dviratininkas ar užsižiopsojęs pėstysis sugebės ir į stovintį automobilį įsirėžt irgi traumas patirt.

Žinant šiuos du tikslus, visa užduotis ir yra surasti tarp jų tinkamą balansą. T.y. pasirinkti tokią kombinaciją iš teisės normų, kuri užtikrintų, kad ir avis būtų sveika (visi nuvyktų kur jiems reikia įmanomai greitai etc.) ir vilkas sotus (t.y. būtų mažai autoįvykių, sužeistųjų, žuvusiųjų etc).


Aišku, kad siūlomi / priimami tam tikri sprendimai dažnai toli gražu nėra visiškai akivaizdūs: pvz. vienareikšmiškai pasakyti, ar davė kokią nors naudą / ar jokios / ar žalą max leistino greičio mieste sumažinimas nuo 60 iki 50 km/h yra labai sunku jei ne neįmanoma***.

Tačiau tai, kad atsakymai į kai kuriuos klausimus nėra 100 proc. akivaizdūs, netrukdo pastebėti, kad kai kurie galimi variantai yra ydingi a priori. Tam suprasti nereikia rengti jokių eksperimentų, pakanka tik apie tai truputį pamastyt.
Pvz., jei nustatysime mieste visur ribojimą max 10 km/h, tai (net su visai nerealistiška išlyga, kad visi to reikalavimo laikysis) bus akivaizdu, kad gal ir pavyks užtirkinti kažkokį "aukštą saugumo lygį", o bet tačiau eismas vyks išties lėtai (nes matyt realus vidutinis greitis tokiu atveju nukristų išvis iki kokių ~5km/h).
Iš kitos pusės žiūrint, jei pvz. nustatysim minimalų greitį miesto gatvėse 200km/h, manau vėlgi akivaizdu, kad greičiausiai nepasieksim nei vieno tikslo - kils labai daug avarijų su, tikėtina, liūdnomis pasekmėmis, dėl ko gatvės, labai tikėtina, bus užgrūstos sudaužytais automobiliais (taigi kitų automobilių sklandus ir greitas judėjimas taps neįmanomas).

Kaip šiame kontekste tenka vertinti eismo "pertvarką", kai gatvėse, kur ir taip buvo automobilių kamščiai, dabar vietoje dviejų judėjimo juostų lieka tik viena? Aišku, kad saugumo tai nepadidins (tikėtina, kad sumažins), o kad judėjimo piko metu greitis sumažės... na manau tai savaime akivaizdu.

Todėl tai, kad šių tikslų nėra tomis pertvarkomis siekiama, tas akivaizdu.
O tai ko siekiama? Bukos socialinės inžinerijos. Per prievartą**** susodint visus į autobusus.
Teigiama, kad autobusai judės greičiau ir žmonės bus priversti persėsti iš nuosavų automobilių į autobusus. Aš tuo labai abejoju. Nes žmonės ir dabar galėtų jais važinėt. Bet to nedaro. Kodėl? Priežasčių yra visokių, bet, kaip sakiau, šia tema aš nesiplėsiu, nes apie tai jau yra prirašę kiti žmonės...

Bet galiu lažintis iš 5 centų, kad išaugs skaičius žmonių, važinėjančių juostomis skirtomis visuomeniniam transportui.
Nes jau dabar dailės akademijos studentai pradėjo darytis manekenus, kad galėtų "pasisodinti" automobilyje ir taip sudaryt įspūdį, kad jame važiuoja 4 asmenys :DDD



_________________________________
* Ir ne, aš nemanau, kad teisinių santykių reguliavime nėra vietos ideologijai ar tam tikrai, saikingai socialinei inžinerijai, tiesiog  dažniausiai tas daroma... na maždaug taip:  "Jei įstatyme parašysiu, kad vasara prasideda sausio 1-ąją - tai taip ir bus!!!"
** Ne paslaptis, kad pirmajame eismo įvykyje, kuris nusinešė žmogaus gyvybę dalyvavo automobilis, kurio maksimalus greitis buvo ~6km/h.
*** Bent mano nuomone, kiek aš esu tuo domėjęsis (įskaitant visokiais užsienyje šia tema vykdytais moksliniais tyrimais), nepaisant visų policijos deklaracijų apie tariamai išaugusį saugumą, aš manau, kad tai buvo žalinga - statistiškai reikšmingo saugumo padidėjimo nėra, o vidutinis judėjimo greitis mieste (ne piko valandomis) nukrito.
**** Tų, kurie norėtų ginčytis, dėmesį atkreipiu į tai, kad prievarta būna ne tik fizinė. Jei tu žmogų užspeiti į kampą net nedavęs jam į snukį - tai irgi bus prievarta.

...laime per prievarta?

Ar galima žmogų padaryti laimingu per prievartą? Ir net nesvarbu ką - patį save ar kažką kitą...

Bet ar tai galima? Ar tai leistina? Ar tai yra moralu ir etiška?

Aš nežinau.

Jei žmogus tikras, kad jam ir taip yra labai gerai?

Atleisk jiems, jie nežinojo ka daro...

Rule 34: There is porn of it, no exceptions.

Jei pažvelgsime į kokį "tipinį" pirmykštį žmogų, tai gyveno jis didesne ar mazesne bendruomene (tarkim "šeima"). Gyveno visi vienoj krūvoj - tikėtina ir vienoj patalpoj.

Savo ruožtu tai reiske, kad viskas ir vyko vienoj vietoj - kažkas miegojo, kažkas uzsiiminejo seksu, kažkas išleidinejo paskutinį kvapą priešmirtinėse agonijose, kažkas gimdė etc etc etc.
Viskas buvo čia pat. Požiūris į viską buvo paprastas ir (nesant geresnio žodzio) tikras. Tiek seksas / gimimas (gyvybės pradžia), tiek mirtis (visko pabaiga) tebuvo normalios gyvenimo dalys - nuo jo neatsiejamos. Buvo džiaugiamasi gimimu ir liūdima del mirties, tačiau buvo suvokiama ne tik kad tai neišvengiama, bet ir kad tai normalu ir natūralu.

Dabar?

Ir isties, kaip gi dabar?

Jei pabandysim pažvelgt į tai, pamatysim, kad seksas (kaip ir mirtis) dabartiniu metu yra atsidurę gyvenimo užribyje - jie NĖRA normali ir natūrali gyvenimo dalis. Tai kažkas NENORMALAUS.

Kai čia taip drastiškai pasisakiau, tai manau būtų krūva norinčiu priestarauti, bet paklauskit Jūs patys saves kurioje vietoje jus matot seksą (na ir mirtį) - ir atsakymas bus vienareikšmis, - šie dalykai yra uzribyje. Gal jie ir nėra absoliučiai tabu, jie nėra uždrausti, tačiau jie tiesiog nėra normali gyvenimo dalis...

Kurlink aš vedu?

Įsigyjau va nesenai Nexus'ą kuriame žinoma už browser'į yra Chrome. Pastarasis turi tokią naujovę kaip Incognito naršymą, kuris uždarius naršyklę nepalieka jokių pėdsakų kompiuteryje. Suprantu, kad tokio dalyko reikalingumas greičiausiai buvo racionalizuojamas išvedžiojimais, kad gal kartais gali tekti lankytis visokiuose tinklapiuose su konfidencialia informacija naudojantis ne savo smartfonu / tabletu... bet realiai tai visi suprantam, kam tas reikalinga:

The Internet is for Porn. Visas internetas egzistuoja dėl porno. Jei internete nebūtų pornografijos tai trafikas sumažėtu keletą (jei ne keliolika) kartų... (tik nieks nedrįsta prisipažint, kad jis internete pornografiją žiūri (dažniausiai vyrai) / skaito (dažniausiai moterys)).


Tai niekam nieko nesako? Nesako kiek svarbi yra šita "aptariama tema" ir kad bandyti nukišt ją į "užribį" nereikėtų? Nesako?

Visiems tiems begaliniams moralizuotojams apie dera / nedera, pasileidusį jaunimą, netinkamas reklamas dėl to, kad merginos suknelė nuotraukoj per trumpa? Tam "moraliniam" (atseit) talibanui?
Jie tikrai nesupranta, kad savo tokiom kalbom (ir paskesniu tokiu kliedesių įtvirtinimu teisės aktuose) jie tik dar labiau stumia tai, kas turėtų būti pats natūraliausias dalykas žemėje į šešėlį? Dar labiau stengiasi padaryt iš jo tabu, kažką nederamo ir netinkamo, purvino ir gašlaus... ir tuo pačiu dar labiau daro iš jo supersaldųjį uždraustąjį vaisių?

Bet kadangi tas vaisius uždraustas, tai jo paieškos dėka tų visų represijų išvirsta į visokiausius dalykus...
Nuo kažko teigiamo kaip pvz. poezija (ar pornografija). Iki... skirstymo į šeimas ir ne šeimas, homofobijos... pedofilijos ir seksualinio manjakizmo. Kas žaloja žmonių gyvenimus ir palieka tuštumą.


Atleisk jiems Viešpatie, nes jie nežino ką daro.

Let us be clear, if you carry a knife our objective and determination is that you will be caught; you will be prosecuted; you will be punished. 
But we want to do all in our power also to prevent anyone carrying a knife in the first place.

- Gordon Brown, 2008; Prime Minister of (formerly) Great Britain.

Never attribute to malice that which is adequately explained by stupidity.

- Robert J. Hanlon

Socialistų kiaušiniai.

Kažkurią čia dieną vaikas manęs paklausė: "Žinai kas buvo anksčiau - višta ar kiaušinis". Až žinoma atsakiau, kad nežinau. Tada jis man paaiškino, kad anksčiau buvo kiaušinis, nes pastarieji buvo gerokai anksčiau nei atsirado vištos - juos dėjo net dinozaurai.
Kaipo ir akivaizdus dalykas įdomu tik kai tai aiškina devynmetis vaikas...
Bet jei devynmetis vaikas sugeba atsirinkt kas pirmiau, tai yra žmonių kurie vis dar to nesugeba.


Šiaip jau niekad nekomentuoju Delfio komentatorių "komentarų": tai kaip ėjimas ristynių su kiaule - galutiniam rezultate vis tiek liksi mėšlinas, o kiaulei dar tai ir patinka.
Bet va atsirado vienas komentaras, kurio negaliu susilaikyt nepakomentavęs jau vien todėl, kad autorius pasirašo "LTSR"*. Ir akivaizdu, kad ta LTSR jam imponuoja, nes jis pažeria tokių tipiškai proletarinių socialistinių minčių (kurios, beje netgi sulaukia susižavėjimo šūksnių "idealus komentaras apibūdinantis sistemą bla bla bla...").
Komentaras paliktas prie straipsnio apie tai, kaip moteris gaunanti pašalpą (socialinę piniginę paramą), nepatenkinta tuo, kad jai dar teko ir padirbėti (savivaldybė ją pasitelkė visuomenei naudingai veiklai) padavė minėtą savivaldybę į teismą dėl priverstinio darbo. Ir nors grynai formaliai teisiniu (o ir praktiniu pagaliau) požiūriu aš turiu sutikt, kad tame yra kažkiek racijos, tačiau taip pat man visiškai akivazdu, kad tai (bent jau iš dalies) yra to, kas vadinama "entitlement mentality" (ir aš neįsivaizduoju, kaip tai kokybiškai išversti į lietuvių kalbą) atspindys - įsitikinimas, kad asmuo nusipelno kažką tiesiog "gauti" iš valstybės (visuomenės) nieko neduodama mainais.

Geras filmukas iliustruojantis "entitlement mentality" iš "Judge Judy"**:

(Jei Jums nepasišiaušia plaukai pažiūrėjus - Jūs socialistas. Beviltiškas.Viskas prarasta.)

Komentarų prie minėto straipsnio yra įvairių, bet kaip sakiau man "užkliuvo" tas, kuris pasirašytas "LTSR". Aš suprantu, kad "darbo liaudis" linkusi save labai gerai vertinti net ir tais atvejais kai tam visiškai nėra jokio pagrindo ir visad dėl visko peikti "bloguosius" darbdavius.

Bet nori to ar nenori, patinka tai ar ne, bet kiaušinis buvo anksčiau nei višta - ir darbo vieta atsiranda anksčiau nei kad darbuotojas joje (jei žinoma tai ne valstybinis darbas - tada ši taisyklė galioja nebūtinai ;) :/ ).
Realybė yra tokia, kad žmonių yra daugybė ir tik labai nedidelė (kad nesakyti nykstama) dalis jų dėka savo vidinių savybių (gebėjimo rizikuoti, prisiimti atsakomybę, ekonomikos dėsnių išmanymo ir t.t. ir pan.) sugeba tapti darbdaviais, sugeba sukurti įmones, kuriose atsiranda darbo vietos, kuriose paskui gali dirbti darbuotojai, kurie savo ruožtu gali būti patenkinti arba ne tiek dirbamu darbu, tiek darbo užmokesčiu, tiek pačiu darbdaviu. Ir jei visomis pastangomis bus stengiamasi atmušt bet kokį norą kurti savo verslą, tapti darbdaviu... darbo vietų nuo to daugiau nebus ir darbas nuo to nebus geriau apmokamas***. Tikrai. Pažadu.

Bet pereikim prie komentaro:

Nebūtų pašalpų sistemos, visoje Europoje būtų gausybė badaujančių vaikų ir daugybė benamių, 

Dėl vaikų, tai panašu, kad esama sistema ne kažinkiek padeda bent jau Lietuvoj. Nes perdaug jau dažnai tie "pašalpų gavėjai" laiko pašalpos gavimo dieną nacionaline prisigėrimo švente ir nuo to, kad jie tą pašalpą gavo kitą rytą jų vaikams ne geriau. O normalūs žmonės tiesiog ieskosi darbo (jiems ta pašalpa gal ir padeda išgyvent sunkų etapą, bet ties ja viskas nesibaigia).
Dėl benamių tai irgi... kažkaip atsižvelgiant į nuomos bei paskolų kainas abejoju, kad tos pašalpos turi didelę reikšmę tam dalykui.

o išbadėję ir be namų likę žmonės, kaip žinoma, nebeturi ko prarasti. O juk istorija ne vienu pavyzdžiu jau parodė, ką nebeturintys ko prarasti gali padaryti.

Ir ką ji parodė? Kad ieškomas greičiausias nors ir amoralus sprendimas - atimt iš to, kas turi? Ir kad ilgainiui kai iš visų viskas atimta visi sėdi toje pačioje š duobėje vienodai neturtingi?

“Jūs nenorėkit daryti, ką mėgstat, eikit dirbti, kas naudinga, – mėgstama šūkauti. - Ir dirbkit už tiek, kiek mokėti naudinga tiems, kurie darbo duoda. Nes jie - šventieji darbdaviai. Net jei grašius temoka ar išvis nemoka, jie šventieji darbdaviai.” 

Idėja, kad "aš dirbu ką aš noriu ir man už tai moka tiek kiek aš noriu"? Nejau neakivaizdu, kad ji kvaila? Taip, kiekvienas žinoma gali dirbt ką jis nori, bet kiek jam bus mokama priklausys... nuo to ką jis dirba IR kaip gerai jis tai dirba (paliekant trumpam nuošaly rinkos veiksnius kaip paklausą ir pasiūlą).
Tas įsivaizdavimas, kad darbdaviai panorėję galėtų mokėti dvigubai daugiau kiekvienam, yra absurdiškas tiek pat, kiek įsivaizdavimas, kad pirkėjas mokėtu dvigubai už televizorių - juk akivaizdu, kad jis to nedarytų, o tiesiog eitų ir susirastų konkurento televizorių už mažesnę kainą, nebent už tą pirmąjį televizorių buvo verta mokėti dvigubai dėl jo papildomų funkcijų, galimybių, geresnės kokybės etc.
Taip ir darbdavys: vietoj to, kad mokėt dvigubai jis geriau tiesiog pasamdys kitą darbuotoją nebent tam darbuotojui verta mokėti dvigubai nes jis geriau/našiau dirba. Juk paprasta.
Tai jei pats taip elgiesi, tai ko tada tikėtis iš kito (darbdavio) kažko kito? Ar čia reikia ir iš paties šaipytis "šventasis pirkėjas, nesvarbu kad jam rūpi tik akcijos ir nuolaidos, jis vis tiek šventasis pirkėjas"?...

Šventieji darbdaviai, gal ne visi, bet nemaža jų dalis, labai norėtų, kad pašalpų išvis nebūtų, nes tada žmogus dirbtų vien už duonos kąsnį.

Greičiau jau jie mano (kaip ir aš manau, nors aš ir ne darbdavys, o samdinys... tarnas netgi :) ), kad tokiu atveju žmonėms būtų stimulas dirbti geriau ir kažko siekti, o ne galvoti "ai, koks skirtumas jei ir išmes - gausiu pašalpą, o daryt nieko nereikės, galėsiu tinginiaut". Įdomu, juk, kad žmonės kurie dirba ir linkę dirbti tiesiog susiranda darbą net jei ir ne visai tokį kokio nori ir dirbdami stengiasi pagerint savo situaciją, o ne laukia, kol kažkas atneš viską ant lėkštutės.
Kai aš buvau išmestas iš darbo (tiesiog "dingo" mano darbo vieta) aš susiradau darbą po mėnesio (ir ne, ne tokį prabangų kokio būčiau norėjęs, bet ką padarysi) ir į to mėnesio pabaigą jau jaučiau, kad tas sėdėjimas namie be darbo "smegenis spaudžia" - nes normalaus žmogaus savęs vertinimas labai daug priklauso nuo to dirba jis ar yra tiesiog išlaikytinis...

Juk būtent pašalpų sistema priverčia juos pasistengti, kad darbo užmokestis netaptų už pašalpą mažesnis. 

Mintis imponuojanti socialistams, bet absurdiška.
Ar norima pasakyt, kad ir pvz. smegenų mikrochirurgas gautų 200 Lt/mėn jei nebūtų pašalpų? O ar nėra taip, kad darbo užmokestis, kaip minėta, priklauso nuo darbo kuris dirbamas ir kaip gerai jis dirbamas? A?
Gal duobkasys ir neturėtų uždirbti tiek kiek mikrochirurgas? Ir negti duobkasys, jei jis geras, uždirbs daugiau nei šiaip chronius su kastuvu - nes taip, net duobę iškast ir į ją karstą nuleist reikia mokėti.
O jei nieko doro nemoki - tai ir nereik skųstis, kad nieks už tai ir mokėt nesirengia.

Kai žmogui dirbti nebenaudinga, jis nedirba. Natūralu. 

Pirmas dėdė tai J.F.Kennedy sakantis savo inauguracinę kalbą...
(po to JAV žmogų į mėnulį nusiuntė). Antras - šiaip "varguolis".

Būtent.
Ir kuo didesnė pašalpa, tuo daugiau atsiranda tokių, kurie mano, kad dirbt "nenaudinga" - kam save vargint, geriau tiesiog gaut išmokas iš valstybės. Nes juk niekas nepasiūlo jiems darbo tokio "kokio jie norėtų" ir nesutinka mokėti tiek "kiek jie jaučiasi nusipelnę gauti".
Ir su tuo vadinamosios "gerovės valstybės" siekimu ilgainiui prieinama iki tokio absurdo kai JAV faktiškai (keturių asmenų šeimoje su vienu dirbančiuoju) geriau nesivargint ir nedirbt negu uždirbt $60000 į metus (kas tikrai nėra mažas atlyginimas JAV), o jei uždirbi $30000 - tai dirbt išvis "nebenaudinga".

Nes juk ir verslininkas, jeigu naudos nemato, verslu neužsiima. Pašalpomis piktnaudžiaujama? Taip. O kiek milijonierių piktnaudžiauja galimybėmis nemokėti mokesčių? Bet dėl milijonierių mokesčių moralistai triukšmo nekelia. Nejaugi vien todėl, kad nebus pakviesti į pobūvį ar vakarėlį ir negalės pasitrinti greta “elito”?

O gal tiesiog todėl, kad yra skirtumas, kur žmogus nenori savo sąžiningai uždirbtų pinigų atiduoti valstybei iššvaistyti ir kur kažkas gviešiasi į tai ko nenusipelnė?
(Ir žinoma reiktų skirti, kur pažeidžiami įstatymai (daromi nusikaltimai) ir kur tiesiog pasinaudojama įstatymų suteiktomis galimybėmis - suprantu, kad pastarasis dalykas gal ir nelabai patinka, bet kažko man atrodo, kad ir tas pats (ta pati?) LTSR susigražintų kuo daugiau sumokėtų mokesčių jei tik turėtų tokią galimybę... ir burnotų ant valstybės jei pastaroji jį (ją) nepagrįstai kokiu nors mokesčiu apmokestintų.)

Pašalpiniai ar darbo žmogeliai vakarėlių nekelia, ir dėl šmeižto ar įžeidimo į teismą nepaduos, nes pinigų neturi, - tokius galima taršyti be atokvėpio. Ir malonumą teikia, ir teisuoliu pasijunti.

Na taip. Jie rengia išgertuves pašalpos gavimo proga... vakarėliu to nepavadinsi.
O į teismą kreiptis jiems teisę Konstitucija garantuoja. Tai, kad jie ja nesinaudoja... kieno tai bėda jei ne jų pačių? Klausimas retorinis.

Vargingiausius sluoksnius užsipuolančių moralistų pastaruoju metu Lietuvoje itin užderėjo. Net žado gali netekti sužinojęs, kad buvęs popdainuškų kūrėjas, pusmetį ar metus patarnavęs kokios nors partijos veikėjo parankiniu, įgauna teisuolio aurą ir ima aiškinti, kas ir ko Lietuvoje vertas. 

Ne "vargingiausius", o tuos kurie tingi, bet jaučiasi, kad jiems kažkas kažką skolingas, kažkas turi jais pasirūpint, duoti jiems darbą kokio jie nori ir mokėti jiems tiek, kiek jie mano, kad nusipelnė.
Tuos gi žmones, kurie tegu ir vargingai gyvena, bet stengiasi dirbti ir pagerint savo situaciją visi**** gerbia.

Beje, milijonieriais tapę šventieji darbdaviai turėtų būti dėkingi pašalpiniams, tiksliau, pašalpų sistemai. Mat tai, ką jie pagaili sumokėti už darbą, kad darbo jėga patys iš bado nemirtų ir palikuonis, t.y. kitą darbo jėgos kartą išauginti galėtų, valstybė, t.y. mokesčių mokėtojai, priduria.

T.y. milijonierių interesas, kad tokių kurie neturi jokios kvalifikacijos, nieko nesugeba, bet gerai apie save galvoja, mano, kad nusipelnė viską gauti nieko nedirbdami būtų kuo daugiau??? :)
Kažko aš labai abejoju...
Išvis šitas skandavimas "Gailikas! Gailikas!" tinka vaikams smėlio dėžėje, bet ne suaugusiems žmonėms, kurie turėtų suprasti, kad jei jiems darbdavys moka išties realiai neadekvačiai per mažai, tai reikia mest tą darbą ir susirast kitą - kur darbdavys mokėtų sąžiningą kainą. BET, jei tas dirbamas darbas bei jo atlikimo kokybė išties tik tiek tėra verti, o tobulintis ir įgyt naujų įgūdžių nenorima... tai niekas (kitas) čia nėra kaltas... ir nereikia tada tikėtis, kad uždirbsi kaip raketų mokslininkas.

O už darbo jėgos pirkimui sutaupytus pinigėlius galima dar vieną džipą arba jachtą įsigyti. 

O vat aš už sutaupytus pinigus nusipirkau motociklą (o paskui dėka kažkokios žioplės ji sudaužiau). Ir ką? Koks kieno reikalas kas ir ką daro su savo paties sutaupytais pinigais? Tai juk to žmogaus pinigai.
Pagaliau - o iš kur žinot ar jis už tuos "sutaupytus" pinigus tą džipą pirko ar už kitus (savo darbo užmokestį)? Gal tuos "sutaupytus" jis investavo į verslo plėtrą ir sukūrė naujas darbo vietas, kuriose galės dirbti tie, kurie dirbti nori - ir jei jie gerai dirbs ir jei jų darbas bus to vertas - jie gaus gerus atlyginimus...

Be to, už pašalpas perkamas maistas, drabužiai, mokama už būstą ir paslaugas, o tai reiškia, kad pelnas eina tiems, kas maisto gamyba ir pardavimu, namų statyba ir nuoma ir panašiais gyventojų aptarnavimo verslais užsiima. Viskas susiję. Ir, deja, kaip keistai tai beskambėtų, pašalpų sistema, nors humanistinių intencijų pagimdyta, tapo šiuolaikinės vartotojiškos ekonomikos ramsčiu.

Būtent, kad viskas susiję... ir tie pinigai pašalpoms iš oro neatsiranda.
Juos kažkas sumoka mokesčių pavidalu. Ir ne tik "verslininkai", bet ir pvz. aš. Ir jei aš nesumokėčiau tų 300 (ar kiek ten) litų per mėnesį kuriuos paskui gauna kažkas "itin nusipelnęs" gal tada aš galėčiau pats skatint tą gi "vartotojišką ekonomiką" savo asmenine nuožiūra išleisdamas tuos pinigus?

Skirtumas tik būtų tas, kad aš tuos pinigus būčiau uždirbęs savo darbu.

Svarbus skirtumas.

_________________________
* Taip, žinoma, kad tai ne aš. Ir btw šito blogo pavadinimas yra ne LTSR kaip kai kas neteisingai vis įvardina, bet LTSR.LT, - t.y. LTSR + LT = LTSR.LT
** Beje, tiems kas mano, kad ten viskas netikra - Jūs klystat. Tai žinoma nėra teismas, tačiau tai yra arbitražas - abi šalys raštiškai įsipareigoja vykdyti sprendimą, kurį priims "teisėja" ir iš to sprendimo kyla realios teisinės pasekmės bylos šalims.
*** Socialistai čia žinoma pultų prieštaraut, kad jei nebūtų darbuotojų tai ir darbdavys nieko neturėtų ir... tai yra tiesa. Su vienu, užtat labai dideliu, BET. Nes tas "nebūtų darbuotojų" tai de facto turėtų reikšti "nebūtų žmonių", nes kol yra žmonių, (kaip minėta) darbuotojų visada yra daug daug daug daug daug daug daug daug daugiau nei darbdavių... ir išvis jų praktiškai visada visur perteklius (nors taip pat visur ir visada trūksta kvalifikuotų darbuotojų (kurie žinoma gauna "gerus" atlyginimus) ir dėl to nepatenka į aptariamą šitame kontekste imtį).
**** Aišku imtis per plati ir aišku yra ir snobų, bet tai išimtis, o ne taisyklė.

Herbainiai

Ko jau ko, bet manęs neapkaltinsi meile taip vadinamajai "partijai" "Drąsos kelias". Nesinorėtų jų tiesiai vadinti durnių laivu, bet galvoju aš vis tik kažkaip panašiai...

Kita vertus, kai mūsų perdėtai išvešėjus valdžia ir atskiri jos perdaug susireikšminę funkcionieriukai  išlenda ir ima paistyti nesąmones - mane tai erzina dar labiau.

Heraldikos komisija (dar viena kontora, kuri galėjo sėkmingai būti panaikinta... išvis tradiciškai žiūrint valstybėse būdavo vienas žmogus - heraldas... ir manau taip ir turėtų būti - reikia tiesiog paskirti gerą tos srities ekspertą, o ne sudarinėt eilinę komisiją) pareiškė, kad DK savo simbolikoj panaudojo Gediminaičių stulpus neteisėtai. Jei tiksliau - jie net sako:

Raudonos ir auksinės (geltonos) spalvų pakeitimas į violetinę, mėlyną ar kokią nors kitą menkina šį ženklą, iškraipo jo per amžius susiklosčiusią spalvinę simboliką.

Aš nors aš tik labai probegšmiais domėjaus*, į tai galiu atsakyt tik viena dalyką į tai - kliedesys.

Viena vertus todėl, kad prekės ženklai /= herbams. Tiems ir kitiems taikomos visiškai skirtingos taisyklės (pradedant nuo tokios smulkmenos, kad prekės ženklas, tai yra paveiksliukas, tuo tarpu herbas, skirtingai nei daugumai žmonių atrodo yra NE paveiksliukas, o aprašymas (blazonas)**). Dėl to pulti taikyti heraldikos taisykles prekės ženklams nėra jokio pagrindo. Kitas dalykas žinoma tas, kad tie stulpai netgi nėra herbas, o tiesiog nacionalinis simbolis. Ir koks jis "nacionalinis" (kas, beje, reiškia "tautinis") jei jo niekas niekur negalėtų naudoti neatsiklausęs mamos (komisijos šiuo atveju)?...

Antra vertus dėl to, kad man išties nelabai suprantamas tas visoms komisijoms (tiek šitai, tiek ir Lietuvių kalbos) būdingas noras užsikabint "lietuviškumo saugotojų" aureolę. Apie "kalbainius" su jų visais idiotizmais ir nesugebėjimais bent kažkiek pažvelgt į XXI a. Lietuvos realybę rašinėja jau visas įmanomas lietuviškas internetas, bet panašu, kad dabar atsiranda "herbainiai", kurie irgi turi ką pasakyti bei didelį norą pasireikšti... :)
Aš suprantu, kad principų lygmenyje teisės į tokius simbolius kaip vytis, trispalvė ar tie patys stulpai gali*** priklausyti valstybei vien tais sumetimais, kad neatsirastų koks gudročius, kuris juos užregistruos kaip prekės ženklą. Bet taip pat akivaizdu, kad, kaip minėta, tai nacionaliniai simboliai ir jie priklauso visai Tautai, o ne kažkokiems biurokratams, kurie jaučiasi galį nurodinėt aplinkiniams, ką jiems daryt ir ne... Na taip, šiandien uždraus stulpus "Drasos kelio", o rytoj gali sugalvot uždraust neštis vėliavas patriotams-idiotams per pastarųjų eitynes (nes vėlgi - tai menkina šį ženklą). Ir taip, jie juk jausis teisūs tai darydami (kaip kad teisi jaučiasi Lietuvių kalbos komisija nurodinėdama kokius žodžius kam kur kada vartot, o kokius ne) nes juk kaip sako "Leidimo vartoti Lietuvos Respublikos oficialųjį ar tradicinį pavadinimą, herbą, vėliavą ar kitus valstybės heraldikos objektus ar juos mėgdžiojantį žymenį, taip pat garantinius ir prabos ženklus, antspaudus, pasižymėjimo ar apdovanojimo ženklus prekių ženkluose ir dizaine suteikimo komisijos" pirmininkas Ž.Danys:

Žiūrime, kad nebūtų prie Lietuvos vėliavos prirašyta keiksmažodžių, kad Gediminaičių stulpai būtų naudojami pagal etaloną.

Ir juk herbainiams nė motais, kad yra tam tikras skirtumas tarp bybio nupaišymo Vyčiui ant skydo ir kitokios spalvos Gediminaičių stulpų naudojimo partijos simbolyje...**** "Nedidelis" skirtumas.

Ir nors ir vieni (Drąsos kelias) ir kiti (ura-patriotai) man nepatinka, bet aš vis tiek ginsiu jų teisę į laisvą saviraišką (įskaitant ir teisę naudoti nacionalinius simbolius), nes laisvė - tai pirmiausia asmens laisvė nuo nepagrįsto valstybės kišimosi kur nereikia...*****

Na ir trečia vertus... Kodėl užkliuvo "Drąsos kelias"? Aš labai tingiu ieškot pavyzdžių, bet pirmas atėjęs į galvą dalykas buvo LTOK su jų žaliais stulpais. Senai naudojamais. Bet neužkliuvusiais - nieks nepuolė rašyti kad "žalia spalva menkina šį ženklą, iškraipo per amžius susiklosiusią simboliką"******. Arba tas pats Eurobasket 2011 su juodais stulpais.
Ai ką ten, paimkim mažumėle šventvagiškiau: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis su jo baltais (heraldiškai sidabriniais) stulpais irgi menkina, iškraipo ir "perdėtai susireikšmina"?

Ir baigsiu šitą rašliavą gal  E.Rimšos (minėtos Heraldikos komisijos pirmininko) pasisakymu:

Tokie dalykai atsitinka, kai ambicijos milžiniškos, o kultūros vertybinis supratimas lygus nuliui arba artimas nuliui.

Manau, kad kažkam labai vertėtų pažiūrėti į tą alegorinį veidrodį... ambicijos milžiniškos, supratimas apie tai kas yra, o kas nėra vertybės lygus nuliui... 

O dar vienos biurokratinės kontoros perdėtas susireikšminimas - jokia vertybė.

Tai tiek.

_______________________
* Šiaip mano bibliotekoj guli ir Boutell'io ir Fox Davies foliantai (heraldikos "žanro klasika", galima sakyt "heraldikos biblijos"), bet atvirai prisipažinsiu, kad juos esu tik pavartęs / paskeitinėjęs - rimtai perskaityt viską nuo pradžios iki galo neprisiruošiu.
** Dėl šios priežasties beje, visiškai yra kvaili tie aiškinimaisi ar arklio uodega Lietuvos herbe turi būti į viršų ar į apačia - herbe tas neturi jokios reikšmės, - gali jis isvis be uodegos būt.
*** Bet neturi. Nes jie sekmingai gali priklausyti ir atitinkamų giminių palikuonims kaip bet kuris kitas herbas.
**** Beje, etalonas tereiškia "standartinis pavyzdys" (na arba "geriausias egzemliorius" priklausomai nuo konteksto), bet jis nereiškia "vienintelis įmanomas"...
***** O tik po to, ir išsivedanti iš pirmojo, jau valstybės nepriklausomybė.
****** Heraldikos požiūriu, beje (nors kaip sakiau, heraldika čia "ne prie ko"), žalia ir violetinė (purpurinė) abi vienodai geros spalvos (purpurinė žinoma antrinė spalva, bet gal nesigilinkim į tas detales).

Jei...

Jei vis tik darytumėm prielaidą, kad realybę galima keisti, realybė yra lanksti, ją galima minkyti kaip molį... ir jei darytumėm prielaidą, kad ši prielaida teisinga.

Klausimas: koks modelis (hipotezė/prielaida) labiausiai tinkamas (kokiu geriausia vadovautis) norint ją keisti?


Paralelinės visatos (realybes) ir ju sukeitimas?


Magija? Burtažodžiai keičią šią realybę?


Realybės "vaizdo" išsaugoto galvoje keitimas?


Tiesiog brute force bandymas viską daryt "raumenimis"?



Čia žinoma klausimas ne tiems, kurie mano, kad gyvenimas apspręstas... likimas iš anksto nubrėžtas ir žmogus tik šapas sraunioje upėje. Tai yra klausimas pilotams - ne keleiviams.


Klausimas žinoma gal daugiau retorinis. Pamąstymui...

Aš atsakymo irgi nežinau :)

We have all heard the old saying that giving a man a fish feeds him only for a day, while teaching him to fish feeds him for a lifetime. Redistributionists give him a fish and leave him dependent on the government for more fish in the future.
If the redistributionists were serious, what they would want to distribute is the ability to fish, or to be productive in other ways. Knowledge is one of the few things that can be distributed to people without reducing the amount held by others.
That would better serve the interests of the poor, but it would not serve the interests of politicians who want to exercise power, and to get the votes of people who are dependent on them.

- Thomas Sowell, The Fallacy...

Paaiškink...

Ką aš galvoju perskaitęs apie tai kažkoks pastorius mirė nuo gyvatės įkandimo (su kuria jis pats ir žaidė, tuo "įrodydamas" savo tikėjimą) tai man kaip ir aišku: dar vienas miręs dėl to, kad iracionaliai tikėjo nesąmonėmis (nors tam tikra (visai nemaža) dalimi mane žinoma žavi tas užsispyrimas, kai net akivaizdžios mirties akivaizdoje žmogus neatsisako savo įsitikimų... tik manau, kad toks užsispyrimas galėtų būti daug geriau panaudotas).

Bet kas man visad įdomu, tai ką galvoja tie tikintieji... nes dauguma jų galvoja taip pat kaip aš - "mirė dėl savo tikėjimo nesąmonėm"... T.y jie visi puikiai supranta, kad žaisti su gyvatėm blogai ir jei jau tau kokia nors įkando tai reikia varyt į ligoninę, kad suleistų priešnuodžių.
Taigi su šiuo (praktiniu) klausimu viskas aišku.

O kaip gi dievas tokioj situacijoj? Kodėl jis nepadėjo tokiam išties giliai tikinčiam (čia be jokios ironijos ar pašaipos) žmogui? Kaip tą "racionaliai" paaiškint...

Ir man keista, kaip kuribingai jie tą racionalizuoja:
Jis kažką ne taip suprato ("dievas veikia ne tokiu būdu")...
Dievas kažką ne taip suprato ("dievo keliai nežinomi")...
Ne tuo dievu ir ne taip kaip reikia jis tikėjo ("taigi čia kažkoks sektantas")...
...etc.

Ir juk kiekvieną kartą kai kažkas panašaus nutinka vis reikia tai "paaiškint"...



That is all.

We live in a society that David McCullough Jr. describes as rewarding mediocrity because everything fairness and equality. Everyone is special, so nobody is. Everyone should get a prize for participating. And even though Johnny didn't win, we're going to give him a trophy for trying because he is special, too. Competition is bad because there is a winner and loser, and that's not fair. This fundamentally wrong notion breeds false equality and ultimately false fairness and entitlement. We do no one a favor by preaching this. We are lazy parents if we can't find a constructive way to celebrate the winner and help our children be happy for him. Instead, we have chosen an easier road: to make all things fair and equal. If nothing can rise above, be more important, or be first, then all must be mediocre. If all must be fair and equal, all will assume the position of being just as important and just as entitled as everyone else despite the real emergency or the real need.

- Michael E. Jacobson

RTWT.

Inteligentiška kaliausių medžioklė

Akinių trūksta...

Šiaudinė kaliausė (angl. straw man)... tokia argumentavimo yda. Kai vietoj to kai paneigti oponento poziciją, jo pateiktus argumentus jie yra perfrazuojami, sukarikatūrinami idant legviau sukritikuoti tą karikatūrą (kaliausę)... Bet ką daryt tokiu atveju, kai ta "pozicija" jau iš karto visiška karikatūra ir jos neįmanoma labiau sukarikatūrint?

Arba pažvelkim iš kitos pusės. Vakaruose (ypač JAV žinoma, bet ir Europoj tarp netinginčių mastyti žmonių) dabar yra paplitęs toks "šiuolaikinio intelektualo" stereotipas. Žmogus, kuris greičiausiai yra labai siauros srities specialistas, bet įsivaizduoja kad gali kalbėti apie viską net nepasigilinęs; kuris žino temomis apie kurias labai kalba mažai, bet užtat reiškia apie viską tvirtą nuomonę; kuris vadovaujasi ne logika ir racionaliu mastymu, bet emocijomis, jausmais ir išgyvenimais. Jis sako ne "aš žinau, kad šis sprendimas teisingas, dėl argumentų A, B ir C", o "aš giliai širdyje jaučiu, kad reikia daryti būtent taip"... truthiness etc.
Tai žinoma stereotipas, bet ką daryt, kai imi ir realybėj susiduri su tokiu personažu?

Aš bent jau nežinau net teorinio atsakymo nei į vieną šių klausimų. Imti aiškint, įrodinėt, kažką argumentuot? Bet juk tai iš anksto beviltiška, jei jau iš anksto žmogus savo pasisakymais faktiškai deklaruoja, kad jis vadovaujasi tikrai ne protu. Tiesiog nusispjaut ir tiek?


Bet va iškilo man tie klausimai ir praktikoj, nes atsirado kokis-tai Vitalijus Balkus kuris ėmė ir parašė straipsnį-nuomonę "Sustabdykime medžioklę - kruviną „pramogą”". Aš žinoma nepavargstu kartot, kad "nuomonė" tai nėra tas pats, kas "bet koks nusišnekėjimas"... bet kartais susiduriu su atvejais kaip šis, kai aš net nežinau kaip (man pačiam savo galvoje į tai) reaguot, nes čia nuomone net nekvepia - čia kažkokstai išoriškai išreikštas emocinis išgyvenimas pasūdytas  niekaip nesusijusiais faktais... ar kažkas panašaus... Žmogus parašo vieną teiginį su kuriuo neįmanoma nesutikt, bet apipyla jį tokio storumo sluoksniu gumuluoto emocinio kisieliaus, kad vien pažvelgus perkreipia skrandį.
Ir kai paskaitai komentarus prie to "straipsnio" - matai, kad yra daugybė žmonių, kurie tuos iracionalius kliedesius (nebijokim to žodžio ten  kur jis itin tinka) vertina kaip kažka labai iškilaus ir drąsaus... ir panašu - net protingo.

Iškart deklaruosiu, kad aš ne medžiotojas. Ir nesiruosiu juo tapt ateity. Tačiau kaip nekeista aš šiek tiek esu tuo domėjęsis (tiek pagal darbą kažkada, tiek ir šiaip laisvalaikiu, nes tai juk siejasi su ginklais) ir gal dėl to negyvenu rožinių svajonių pasaulyje, kur gyvūnėliai gyventų gražiai ir laimingai ir vilkas su ėriuku šoktu po egle, jei tik nebūtų tų blogųjų medžiotojų...

Rytas, miško takais rieda galingi visureigiai. Juose – ginkluoti, žudyti trokštantys vyrai. Tai ne du dešimtmečius pilietinio karo niokojamo Kongo džiunglės, tai – Lietuvos miškai. Kraujas bus liejamas ant Lietuvos žemės. Tie, kurie lies kraują, nėra nei policijos ieškomi nusikaltėliai, nei teroristai. Maža to – jie ne tik neslepia savo pomėgio žudyti, bet juo net didžiuojasi. Kas jie? Manau, supratote, kad kalbėsiu apie medžioklę ir medžiotojus.

Jau pati įžanga nieko gero nežada :)
Prilyginti Kongo pilietinį karą medžioklei? Rimtai???...
Ne tai kad mane tai stebintų - juk yra debilų, kurie ir vištų fermas prilygina Holokaustui.

O pradėsiu nuo istorinio ir socialinio ekskurso. Medžioklė – seniausias iš žmonijos amatų, ne tik padėjęs mūsų protėviams išgyventi, bet ir išugdęs komunikacinius gebėjimus, tad ji tapo pirmųjų įrankių atsiradimo priežastimi. Dar ir šiandien gyvena žmonių grupės, kuriems medžioklė yra neatsiejama kasdienės būties dalis, nes jos tiesiog neturi kito būdo prasimaitinti.

Kodėl-gi? Tegul eina žemę aria. Ar panašiai kažkuo "moraliu" užsiima.

Ko gero, visiems aišku, kad po Lietuvos miškus važinėjantys ne nuo bado gelbstisi, todėl apie medžioklę kaip amatą nėra ko kalbėti. 

O jei kažkas pvz. augina kiaules - juk irgi ne nuo bado gelbstisi (nesvarbu, kad tas kiaules pats valgys)?
Na žinoma,  galima išgyvent ir be kiaulienos... klausimo nėra. Arba be vištienos. Arba be laukinių žvėrių mėsos. Arba arba arba... bet visi tokie teiginiai vienodai absurdiški bus - žinoma, kad vienas ar kitas dalykas "negelbsti nuo bado" siaurąja prasme... bet ir niekaip nepagrindžia pozicijos.

Daug įdomiau prisiminti viduramžius, kuomet medžioklė jau įgavo privilegijos statusą. Su absoliučia feodalu teise valdyti viską, kas jo žemėje, siejama ir teisė dovanoti gyvybę arba mirtį visiems gyviems padarams. Elitinis medžiotojo statusas viduramžiais buvo įtvirtintas įstatymiškai: medžioti galėjo tik laisvi ir kilmingi žmonės, tuo tarpu medžiojant pagautas baudžiauninkas dažnai baigdavo savo dienas kilpoje.

Ir ką?

Tarybinės medžioklės tradicijos irgi neatsiejamos nuo elito, t y. nuo partinės ir ūkio nomenklatūros. Visi, kas nagrinėja tarybinę istoriją ir skaito anuometinių žymių veikėjų memuarus, puikiai žino, kad beveik kiekviename jų (ypač atspindinčių vėlyvąjį laikotarpį) gausu įvykių, susijusiu su medžiokle. Medžioklės metu būdavo aptariamos kandidatūros į svarbius šalies postus, skirstomi pinigai respublikoms ir ūkio šakoms. Medžioklėje buvo nulemtas net TSKP generalinio sekretoriaus N. Chruščiovo likimas. Medžiojo ne tik aukščiausi TSRS vadovai, analogiški vietinio elito medžiotojų būreliai buvo kiekvienoje respublikoje, kiekviename rajone ir kiekvienoje žinyboje. Apie šių uždarų klubų kasdienybę byloja ne tik knygomis išleisti prisiminimai, bet ir tūkstančiai anekdotų, kurie irgi yra tam tikras elito medžioklės „kultūrinis pjūvis“. 

Ir KĄ? Kuo šis visas istorinis ekskursas parturtina diskusiją?
Taip, kažkada buvo feodalai. Taip, neseniai buvo TSRS. Bet dabar viskas pasikeitę nuo tų laikų.
Ir?

Vis dar šonu apeinu istorines medžioklės tradicijas, kuriomis taip mėgsta manipuliuoti medžioklės garbintojai, nes nesuprantu, kaip X a. medžioklės apeigos, kuomet buvo pagerbiamas ne tik medžiotojas, bet ir nudobtas žvėris, susijusios su šiuolaikiniais mechanizuotais gyvūnų žudikais, apsiginklavusiais graižtviniais šautuvais su optiniais taikikliais. 

Nieks tuo nemanipuliuoja, tiesiog konstatuoja, kad tokios yra. Tai, kad kažkas nežino, kad jos yra, nereiškia juk, kad jų nėra.
Kita vertus, žinoma, kad tos tradicijos ne X a. Ir ginklai irgi ne X a. Kodėl? Ogi todėl, kad dabar ne X a., o XXI a. Kaip vis tik viskas paprasta, jei nesistengi pūsti emocinių burbulų, o tiesiog blaiviai žiūri į situaciją? Žemės ūkis juk irgi kažkiek pasistūmėjęs nuo to modelio, kai tekdavo kaskart išdegint naują miško plotą norint kažką jame užaugint...

Ir šiaip... mane visad žavi tas niekad nebandžiusių šaudyti žmonių klaviatūros kaubojizmas a la "reikia šaut į ranką" :)... Tai ir šits įsivaizdavimas, kad jei šautuvas graižtvinis ir su "optika" tai jis šaudo pats ir jokių gebėjimų nereikia - irgi iš tos pačios idiotiškos serijos :)

Beje, čia vėl pora žodžių apie racionalumą. Tas "graižtvinis šautuvas su optiniu taikikliu" pateikiama tarsi tai būtų kažkoks blogis. O tai ko mes vis tik siekiam, a? Humaniškumo? Jei taip, tai lygiavamzdis šautuvas su mechaniniu taikikliu yra daugybę kartų blogiau - nes kuo tikslesnis šautuvas turi būti kuo tikslesni taikymo įrenginiai tuo tikslesnis šūvis, o tai reiškia, kad tuo mažesnė tikimybė, kad gyvūnas kankinsis.
Bet juk norint tą suprast reikia gebėt mastyt. Bent pusėtinai racionaliai.

Medžioklė kaip tęstinė istorinė-kultūrinė tradicija Europoje yra visiškai išnykusi, ir jos likučius galime aptikti tik tarp mažųjų Šiaurės tautų. 

Čia tai net nežinau ką komentuot. Tai tiesiog netiesa. Europoj medžioklės tradicijos ne tai kad gyvos, jos labai stiprios. O žmogus tokias nesąmones rašantis arba 1. visiškai nežino apie ką kalba; arba 2. žino, bet meluoja.
Šitoj vietoj iš esmės jau galima būtų ir baigt, na bet važiuojam toliau...

Net ir didžiausi medžioklės priešininkai sutiktų su medžiokle, jei medžiotojas stotų prieš lokį su peiliu rankoje. Tebūnie kova! Pasiseks – kailis ant sienos, nepasiseks – gėlės ant kapo.

Aš irgi visai neprieštaraučiau jei nesąmonės būtų rašomos nulindus giliai į urvo kampą, o ne viešai internete... :) bet, kaip minėta, už lango XXI amžius...

Tačiau yra kitas dalykas į kurį reikia atkreipt dėmesį - po tokių "pasiūlymų" bent man ne visai aišku, ko "autorius" siekia? Humaniško elgesio su gyvūnais? Tikrai tikrai?
Nes bent aš nesu tikras, kuo situacija būtų geresnė tam pačiam lokiui jei jis "nusiuntęs žmogų gėlių" nušliaužtų į savo urvą kankintis nuo daugybinių pjautinių/durtinių žaizdų (net jei tarkim galutiniam rezultate jis ir pasveiktų)? Smulkmena, bet tokios žaizdos (lyginant su plėštinėm) gyja sunkiai ir ilgai (jei nesusiuvinėtos operacinėj).

Beje, pernelyg aršiems kruvinos pramogos mėgėjams visai rimtai siūlyčiau išbandyti jėgas tarpusavio kovose. Juk mirtinos dvikovos – tai irgi istorinės praeities tradicija. Dekriminalizuokime dvikovas! Jus tai šokiruoja?

Mane asmeniškai tai šokiruoja tai į kokias kliedesio aukštumas pajėgia pakilt autoriaus planeris. "Man nepatinka medžioklė dėl to dekriminalizuokim dvikovas". O jei pvz man nepatinka žuvininkystė, tai dekriminalizuokim... ką? Žaginimą?
Ir tai turėtų būt argumentas? Tokių logikos šuolių aš nelabai pajėgus įveikt...

O mane šokiruoja atlaidus požiūris į skerdynes miškuose. 

O va apie tai kas yra skerdynės aš pasisakysiu šiek tiek plačiau. Nes visi šiti nesugebatys mastyti "žvėrelių mylėtojai" nelabai suvokia apie ką kalba.
Girdėta kada nors, kad gerais norais kelias į pragarą grįstas?...

Norit skerdynių?
Pasidomėkit laisvalaikiu situacija su drambliais Afrikoje. Ne vienoj ir ne dviejose šalyse ten vienu ar kitu metu buvo vykdomas "ekperimentas" "uždrauskim dramblių medžioklę" (labiausiai aprašytas Pietų Afrikos atvejis, bet jis ne vienintelis). Ir jis visada baigdavosi tuo pačiu - dramblių privisdavo tiek, kad jie imdavo ieškoti ėdesio žmonių laukuose ir ilgainiui nori nenori tekdavo užsiimti... būtent, jų skerdimu. Masiniu naikinimu. Čia kalba jau apie ne apie vieną atskirą medžiotoją, kuris vienu/dviem šūviais pribaigia konkretų gyvūną siekdamas jam sukelt kuo mažiau skausmo (kiekvienam normaliam medžiotojui tai garbės dalykas, kad gyvūnas nesikankintų) - čia kalba eina apie ištisas veik karines operacijas kuriose dalyvaudavo krūvos žmonių. Buvo išnaikinamos (išskerdžiamos) ištisos dramblių kaimenės.
Jei valstybė labiau pasiturinti, tas buvo daroma "humaniškai" - drambliai pirma būdavo užmigdomi, o paskui vienu šūviu į galvą pribaigiami... o jei ne... tai tiesiog sulipdavo krūva juodaodžių su kalašnikovais į sunkvežimį ir važiuodavo ieškot dramblių kaimenės.

Palyginimui, drambliams skirtas .577 Tyrannosaur ir 7.62x51mm (NATO standartinis
kalibras - pastarasis beje geru trečdaliu galingesnis nei Kalašnikovo 7.62x39mm)

Gal aš čia neužsiimsiu detaliu aiškinimu kuo skiriasi tipinio elephant gun'o kalibras nuo kalašo, tiesiog manau, kad ir bebrui turėtų būti aišku, kad jei kalbam apie humanišką elgesį su gyvūnais, tai gerokai etiškiau yra viena/dvi didelio (t.y. specialiai drambliams medžioti skirto) kalibro kulkos į širdį ir/ar smegenis ir greita mirtis, negu keliasdešimt (santykinai) mažo kalibro kalibro kulkų kur pakliuvo ir ilgas gyvūno kankinimasis*.


Tuos, kam atrodo, kad dramblių atvejis kažkuo ypatingas, turiu nuvilt - tas pats nutinka su bet kokiais gyvūnais, jei jų populiacija nėra kontroliuojama (vilkais, šernais... elniais) - jei nusprendžiama uždrausti juos medžiot, ilgainiui jų prisiveisia, jie ima lysti į žmonių laukus ir kaimus ir paskui tenka rengti masines skerdynes.

Kalbos apie natūralią atranką ir leidimą gamtai pačiai spręsti skamba labai gražiai. Tik va bėda - natūraliai atrankai reikia natūralios gamtos - gamtos be žmonių, jų namų, daržų, gamyklų.  Ir jei mes kalbam ne apie Amazonės džiunglių gilumą ar Sibiro platybes, kur žmogus labai retas svečias, tai galim pamiršt apie natūralią gamtą, vadinasi ir natūralią atranką. Žmogus su savo miestais, kaimais, greikteliais ir laukais taip plačiai išsiplėtė, kad pastaroji nemažoje dalyje žemės vyksta tik santykinai ir iš dalies... Gal ji net vyktų išties, jei jai būtų leidžiama, bet kai drambliai pradeda vaikščiot po kaimus tai jau tampa pavojinga žmonėms ir tenka "kažką daryti" (o natūralią atranką logiškai pratęst iki savo vaiko retas kuris "gamtos mylėtojas" sutinka, kaip nekeista).
Ir dėl to nori nenori, bet tenka mums patiems (žmonėms) prisiimt atsakomybę net jei tai nepatinka kai kuriems nesugebantiems susitaikyt su realybe gamtos "mylėtojams" ir kažkaip stengtis protingai reguliuoti tą visą "atrankos reikalą"...

Vakaruose požiūris į medžioklę ir medžiotoją vis blogėja. Jau neįmanoma įsivaizduoti politiko, pozuojančio prie gyvūno lavono. Apgailestauti dėl dalyvavimo medžioklėje tenka net monarchams, kurių nei kas renka, nei kas vers. Neseniai teko viešai atsiprašinėti Ispanijos karaliui, dalyvavusiam dramblių medžioklėje Botsvanoje. 

Šitas tai man kelia šypseną dėl to, kad juk visa tai kas aprašyta ir vyksta dėl tų visų iracionalių "gamtos mylėtojų" keliamos isterijos :DDD Juk jei būtų gebama bent kažkiek vadovautis protu, tai piktintis nelabai būtų kuo (tačiau galima būtų racionaliai diskutuot apie tai, kaip geriausia galima užtikrint tiek žmonių, tiek ir gyvūnų interesus).
O čia tai pirma patys rėkia, o paskui patys ir teikia tą rėkimą kaip "argumentą" :)

Dar vienas medžiotojų tariamai stiprus argumentas yra teiginys, kad ūkyje irgi žudomi gyvūnai. Nesu užkietėjęs veganas, tačiau jei žinočiau, kad skerdyklose gyvuliai šaudomi, ir jie miršta ne per sekundes dalis, o prieš mirdami kankinasi – irgi negalėčiau valgyti mėsos. 

Tai gal tada iškarta ir reiktų nevalgyt? Jei jau būt nuosekliam ir neišvedžiot pasiteisinimų... (juolab, kad tas "miršta per sekundės dalis" tėra pasaka)

Turėtume diskutuoti ir dėl pramoninio gyvūnų auginimo bei jų vartojimo maistui ar kitoms reikmėms – tai, kad gyvi padarai užmušami tik dėl menkos jų kūno dalies, nėra priimtina. 

Vėl nesąmonės - toli gražu ne "menka dalis" gyvūno yra panaudojama, o praktiškai viskas.

 Gyvūno teisė į gyvybę man atrodo tokia pat natūrali, kaip ir žmogaus. Atmeskime teiginius apie žmogų – „gamtos valdovą“, nes ir taip visko per daug išnaikinome. 

Taip. Visiškai ir pilnai sutinku.

Bet yra milžiniška mastymo praraja tarp pripažinimo, kad žmogus yra iš esmės tiesiog gyvūnas (ir kad joks dievas nėra jo "palytėjęs" ar jam "dvasią įpūtęs") ir bandymo dėti lygybės ženklą tarp žmogaus ir (pvz) anties.
Ir būtent - nors "žvėrelių mylėtojai" teisę į gyvybę yra natūrali. Taip pat natūralu yra tai, kad vieni gyvūnai ėda kitus. Įskaitant ir tai, kad primatas homo sapiens (tarp viso kito savo raciono) ėda ir sus scrofa... tiek domesticus, tiek ir nelabai.

Gyvus padarus reikia mylėti, o ne juos žudyti. 

 Galima apie tai papasakoti apie tai pvz. natūraliems vilkams...** Aš manau, kad jie myli - tik savotiškai.

Kai kuriems jų teko laimė tapti žmonių numylėtiniais, ir jiems negręsia nei kulka, nei puodas. Kitus nuo mirties saugo kultūrinės tradicijos. Anokia paslaptis, kad šunienoje labai mažai riebalų ir cholesterolio, tačiau sunkiai įsivaizduoju, kad Vilniuje būtų atidarytas korėjiečių virtuvės restoranas. Veikiami kultūrinių tradicijų, maistui nenaudojame ir, pavyzdžiui, gulbių, nors jų mėsa, kaip teigia senos kulinarinės knygos, yra labai skani.

Ir???
Mane tai žavi kaip dažnai šis "autorius" pažeria niekuo nesisiejančių minčių ir įsivaizduoja, kad tai yra argumentai ir kad jie kažką "pagrindžia" ar "įrodo"...

Baigdamas šį tekstą prisiminiau kadaise skaitytą mokslinę studiją apie serijinius žudikus, kurioje aiškiai nustatyta, kad dauguma žudikų turi rimtų potencijos problemų. Nenoriu nieko pasakyti ir net nežinau, kodėl rašydamas apie medžioklę šį faktą prisiminiau.

MEGAFAIL!!! (nes nu jau toks "tūpas" ad hominem)
Bullshit!!! (nes išpiešta iš lubų)



Tai va. Lyg ir atsakiau į kiekvieną pasvaičiojimą... bet jaučiuos lyg su vėjo malūnu kovojęs... nes juk naudos teikti racionalius argumentus tiems, kas jų nevertina ir net nesupranta... nėra.

__________________________
* Jau nekalbant apie tai, kad pvz. dramblio medžioklės organizavimas uždirba didelius pinigus kuriuos galima paskui investuoti į tų pačių dramblių situacijos gerinimą... skirtingai nei visos bandos išskerdimas.
** Btw. moksliškai patvirtintas yra faktas, kad vilkai (kartais) žudo (medžioja) "iš sportinio intereso" - t.y. sumedžioja, paskerdžia ir palieka net neėdę... Įdomu kaip tai įsipaišo į rožinių fantazijų pasaulį, kur blogi medžiotojai medžioja vargšus gyvūnėlius ir "ne nuo bado gelbstisi".

"Tokia kaip saulėlydis, tik žalia..."

A.Kubilius siūlo nevertinti "Saulėlydžio" komisijos darbo vien pinigais...
Gerai, pavertintkim iš kitos pusės.

Įsivaizduokit, kad yra parengiamas visiškai naujas įstatymas (tiksliau - įstatymo projektas, kuris taps įstatymu jei pateks į Seimą ir bus priimtas) turintis naujai reglamentuoti valstybės tarnautojų veiklą (teises, pareigas, darbo užmokesčio priklausomomumą nuo darbo kokybės ir taip toliau ir panašiai - viską kas susiję su valstybės tarnautojų veikla). Įstatymas yra visiškai naujas savo esme - naujumo jame kokie 60-70 proc*. Tai yra labai labai labai didelis naujumo procentas... taip, žinoma 90-ųjų pradžioje (tik atkūrus nepriklausomybę) buvo kuriami įstatymai, kuriuose naujumo laipsnis buvo ir dar didesnis**, bet dabartiniu metu net naujos įstatymų redakcijos pasižymi gerokai mažesniu naujumo laipsniu...

Tataigi, yra toks va visiškai naujas įstatymo projektas. Kadangi projektas naujas ir tikrai nemažos apimties, nustatntis visiškai naujas taisykles, tai jame yra daugybė normų kurios gali kelti dideles abejones ir/ar prieštaravimus***.
Ir toks projektas pateka į tą vadinamąją "Saulėlydžio" komisiją. Pastaroji jo svarstymui skiria apie valandą. Kas yra juokingai mažai norint ten kažką suprasti. Bet žinoma racionaliai tą laiką panaudojant galima ir per jį padaryt kažkokias išvadas...
Tačiau kuo užsiima komisija? Didžiąją dalį viso to laiko ji svarsto visiškai neesminę, nesvarbią ir nieko perdaug net nekeičiančią**** (net jei ją išvis išbraukus) nuostatą pagal kurią valstybės tarnautojai turi mokėti bent vieną iš šių užsienio kalbų: anglų, vokiečių arba prancūzų. Vyriausybė nustatytų minimalius šių užsienio kalbų mokėjimo lygius, kurie galėtų būti skirtingi skirtingoms valstybės tarnautojų grupėms*****.

Kodėl gi toks keistas susidomėjimas tokia, kaip minėta, ne pačia svarbiausia šio įstatymo kontekste? :)

Keistas jis atrodo tik tiems, kad nelabai susipažinęs su lietuviška valstybės tarnybos situacija. Tiems, kas susipažinę iškart viskas tampa aišku - visa bėda tame, kad tarp aukščiausio lygmens valsybės tarnautojų vienos iš šių kalbų laisvas mokėjimas vis dar nėra savaime supratamas dalykas****** - nors neretai jų CV įrašytos šių kalbų žinios, realybėj patikrinus... situacija gerokai liūdnesnė nei ant popieriaus. Ir numačius tokį reikalavimą įstatyme beigi ėmus tikrinti tuos gebėjimus... na, patys suprantate...
Būtent dėl to šis klausimas ir yra toks "opus", dėl to jam reikėjo skirti visą naujo, itin svarbaus įstatymo projekto svarstymui skirtą laiką... hmmm...

Išvadas siųlau pasidaryt patiems.

Bet bent jau aš tai stipriai skeptiškas minėtos komisijos atžvilgiu. Labai stipriai.

_______________________________
* Taip, čia vertinimas iš mano akies :), tai žinoma turint noro galima ginčytis, bet kadangi aš projektų ne vieną ir ne du "matęs" tai manau, kad vertinimas pakankamai tikslus.
** Ir dabar žinoma laikas nuo laiko pasitaiko įstatymų kurių naujumo laipsnis didesnis - tačiau jie paprastai skirti sureguliuoti visuomeniniams santykiams, kurie ligtol teisiškai reguliuojami (detaliau) nebuvo.
*** Kaip pavyzdys gali būti visiškai nauja (ir painesnė už esamą) darbo apmokėjimo sistema turinti užtikrinti, kad darbo užmokestis priklausytų nuo darbo rezultatų bei skatintų dirbti kuo geriau...
**** Kitų didesnių pakeitimų konktekste. Nors šiaip pats reikalavimas mano galva visiškai logiškas ir jis turėtų būti įstatyme. Beje, tiems, kas pultų aiškint apie diskriminacijas ir nelygiateisiškumą, nes numatytos tik trys kalbos ("o kuo kitos blogesnės" etc.) - išsiplaukit galvą. Čia visoks "kalbų lygiateisiškumas" niekuo dėtas, nes čia kalbama apie reikalavimus valstybės tarnautojui, kurie nustatomi atsižvelgiant į mūsų realijas. (Ir išvis - ta kalba turėjo būt tik viena toj vietoj. Visi žinom kuri...)
***** T.y. pvz. kokiems nors tarnautojams sėdintiems Balbieriškyje ir niekada nesinaudojantiems tomis užsienio kalbomis tie reikalavimai būtų minimalūs - gebėt pasisveikint, pasiųst "ant trijų raidžių" etc. Juokauju.
****** Nors va pvz rusų, tai dauguma moka ;)

Arbatėlė su daktaru Petru...

Atsibodo man tie rinkimai ir politika jau visiškai... :/ Gal ne tiek patys rinkimai, kiek tas aplinkinis begalinis  pilstymas iš kiauro į tuščią apsimetant, kad tai jog A elgiasi blogai kažkokiu būdu pateisina B blogą elgesį...
Buvau jau net nusprendęs parašyt apie ką nors ne tokio "opaus", bet staiga pamačiau, kad delfiuje atsirado mano bendramokslio Petro Ragausko straipsnelis "Ekscelencija Prezidente... gal arbatos?".
Ir nesusilaikiau - į tą pagėrimą pasikviečiau ir pats save :)

Su dalimi dėstymo, kurioje Petras kalba apie "prezidentines" ir "parlamentines" respublikas bei užsižaidimą kategorijomis, bei neskyrimą, kur yra modelis, o kur realybė, aš sutinku, dėl to nematau ką polemizuot.
Bet va kiti Petro "argumentai"... jie skamba taip keistai (ir tokie pritempti už ausų), kad man net kyla abejonių ar Petras neieško naujos darbo vietos (Prezidentūroj) :DDD

Šį, rinkimuose išsakyta dalies piliečių valia grindžiamą, argumentą ryškiai apibūdina kadenciją baigusio prezidento pasisakymai, kad jam neįsivaizduojama kaip „demokratinės valstybės vadovas galėtų krėsti tokius pokštus“, kad „piliečių valia yra šventas dalykas”, ir, esą, jei „jos nepaisytume, reikštų, kad norime grįžti ten, kur buvome ištisus penkis dešimtmečius, bet ryžtingai išėjome 1990 metų kovo 11-ąją“.

Tokios retorikos seklumą galima kritikuoti keliais aspektais. Visų pirma, jei jau kalbame apie pagarbą rinkėjų valiai, prezidentė turi gerokai ryškesnį piliečių pasitikėjimą nei Darbo partija: jei už šią partiją pastaruosiuose Seimo rinkimuose balsavo 271 520 piliečių, tai už pareigas einančią prezidentę – 950 407. Skirtumas pakankamai įspūdingas: už prezidentės nugaros pusketvirto karto daugiau piliečių balsų nei už Darbo partijos (ir čia su visais užkandžiais bei 10 litų vertės balsais!). Netgi visa besiformuojanti koalicija gavo 623 250 rinkėjų balsų, t.y. tik du trečdalius to ką turi prezidentė.

Petro argumentavimas mano galva dar seklesnis nei exPrezidento teiginiai. Nejau jam išties atrodo, kad jei Prezidentė surinko tuos 950 tūkstančių* tai dėl to ji įgija teisę nuvertinti kitų 270 tūkst. rinkėjų balsus? Čia ne skaičiuje esmė - kalba gali būt ir apie 950 rinkėjų (tada ji bus už juos surinkus 1000x daugiau balsų), bet bent jau mano kukliu supratimu, tai bet kokiu atveju nesuteikia Prezidentei teisės imti ir tiesiog nuvertinti jų balsus (nes tai ką ji padarė, kaip jau esu minėjęs, yra iš esmės pasakymas rinkėjams, kad tie jų atiduoti balsai yra išvis nesvarbūs).

Apsimesti, kad čia kalba eina ne apie principus ir kalbėtis tik apie skaičius ("tas gavo tris kartus daugiau, anas - septynis kartus mažiau")... žinoma galima. Bet pokalbis tada gaunasi ir pro šalį ir apie nieką.

Išvis... man mažumėle panašu, kad tiek Prezidentė, tiek Petras "pamiršta" tai, kad Prezidentas dabartinėj Lietuvoj, tai ne visai tas pats, kas (lai ir bajorijos išrinktas) monarchas.
Prezidentas - tai yra valstybės pareigūnas - valstybės tarnautojas (plačiausia prasme), kuris tarnauja savo šeimininkui - būtent tam pačiam rinkėjui (Tautai, politinei bendruomenei, - Petro žodžiais tariant).

Antra vertus, reikia suprasti, kad valdžių padalijimas ir joms suteiktų galių pusiausvyra nėra vien to meto mados padiktuota mūsų galiojančios 1992 m. Konstitucijos nuostata, o jos kertinis akmuo. Pats valdžių padalijimas ir galių išskirstymas skirtas politinei bendruomenei (Tautai) padėti apsisaugoti nuo galios koncentravimo ir piktnaudžiavimo suteikta galia. Galime prisiminti ne vieną demokratijos nesėkmę, kurią sukėlė tinkamo galių padalijimo stoka. 

Tai gal dėl to ir išankstinė Prezidentės pozicija "dabar visi klausykit manęs aš pasakysiu kaip čia viskas bus" bei tam tikros politinės jėgos, už kurią balsavo daugybę žmonių išankstinis nuvertinimas ir kelia nemažai abejonių?

Šiuo požiūriu mūsų Konstitucijoje užprogramuota situacija, kuomet dėl ministro pirmininko kandidatūros turi būti pasiektas Seimo ir Respublikos prezidento konsensusas, o dėl visų ministrų kandidatūrų – ministro pirmininko, Seimo ir Respublikos prezidento konsensusas. Nes nė vienas iš jų neturi teisinių svertų paskirti ką įsigeidęs, bet kiekvienas turi absoliutaus veto teisę: taigi, prezidentė Seimo neprivers ministru pirmininku paskirti vieną jos patarėjų arba šiaip mylėtojų, tačiau jokie koalicijos partnerių sutarimai ir jos neprivers Seimui pasiūlyti neįtinkantį ministrą pirmininką arba paskirti neįtinkantį ministrą.

Aš nesu didelis specialistas, bet apeliavimas į "absoliutų veto" skamba neįtikinamai jau vien dėl to, kad vetavimas sprendimų priėmime konsensuso pagrindu iš principo vertinamas kaip ydingas, nes jis yra nekonstruktyvus - reikia ne prieštarauti ir rėkti "Nie pozwalam!" (ką darė Prezidentė), o konstruktyviai siūlyti kaip spręsti esamus nesutarimus (ką šiuo atveju ir darė koalicija su socdemais priešakyje).

Tai šiuo pagrindu ir vėl neišeina apginti Prezidentės užimtos pozicijos - jei kalbamapie konsensuso paieškas ji nieko ta linkme nenuveikė...

Netgi Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime suformuluota į jo konstitucinių funkcijų žanrą sveiko proto ir teisės mokslo požiūriu netelpanti prielaida (savo žymųjį samprotavimą pats Konstitucinis Teismas minėtame nutarime įvardijo ne kaip „išvadą“ ar „interpretaciją“, o būtent šitaip – „prielaida“!), esą „Respublikos prezidentas negali laisvai pasirinkti Ministro Pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų pareigūnų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais“, nieko nesako apie tai, kad kažkas prezidentui trukdytų reikšti savo poziciją dėl kandidatų į ministrus pirmininkus ar ministrus tinkamumo; atvirkščiai, čia pabrėžiamas galių formuojant Vyriausybę pasidalijimas ir būtinumas pasiekti kompromisą.

Dar kartėlį: bet tai gi tame ir esmė, kad Prezidentė nesakė "Aš nemanau, kad Jonas bus tinkamas Finansų ministras dėl to, kad jis teistas "už gerus darbus"". Ji tiesiog iš anksto aprioriškai atmetė visus įmanomus kandidatus jei tik juos siūlytų tam tikra politinė jėga. Jokiu kompromisu ar jo paieškomis čia net nekvepia.

Ir bent aš linkęs galvoti, kad vadovaujantis elementaria logika jei Prezidentas anot Konstitucinio Teismo negali "laisvai pasirinkti", tai vargu ar jis gali "laisvai atmesti"**... juolab iškart visą neapibrėžtą (potencialiai begalinį) ratą galimų kandidatų į ministrus.

O tai, kad buvę valstybės vadovai taip stačiai visko anksčiau nesakydavo – iš esmės taktikos ir jų asmeninių charakterio savybių dalykas. 

Gal.
Arba gal jie tiesiog suprasdavo, kad jie atstovauja visą politinę bendruomenę (Tautą) ir dėl to tam tikrose situacijose savo asmenines simpatijas ir antipatijas (net jei jos labai pagrįstos) reikia sugebėti bent kažkiek palikti nuošalyje ir susilaikyti nuo kai kuriu perdaug jau overreaching pasisakymų?

Vertinant į praktiką orientuotą argumentą („tokios konstitucinės praktikos laikomasi Lietuvoje“) ir perfrazuojant vieną teisės teorijos šulų H. Hartą, senas įprotis rytais gerti kavą teisės požiūriu man netrukdo rytoj ryte vietoj kasdienio kavos puodelio užsiplikyti juodos arbatos.

Į tai aš atsakysiu paties Petro žodžiais iš šito paties straipsnio pradžios "Tai kas tinka teoriniam pokalbiui auditorijoje ar moksliniam straipsniui, ne visada tinka politinei argumentacijai".

Teisiniu požiūriu žinoma nėra skirtumo kava ar arbata, tačiau politinio konsensuso paieškose kaip argumentai neitin tinka įnoringu tonu nuspalvinti perdėtai kategoriški pareiškimai-draudimai ten, kur reikia ramaus apmastymo bei konstruktyvios geriausio įmanomo sprendimo paieškos...


Tai gal vis tik geriau kokios valerijono tinktūros tik išlipus iš lovos?

___________________________________
* Ir apsimeskim, kad pamiršom tą smulkmeną, kad tie balsai buvo gauti baisybiško populizmo rezultate... Balsai gal perkami (bent jau visai tiesiogine prasme) ir nebuvo, bet pati rinkiminė kampanija... ir kandidatės pareiškimai... na, nelabai jie ten kuo nusileido darbietiškajam "Mes žinom kaip".
** Nes toks "laisvas atmetimas" sudarytų sąlygas bukai atmetinėt visus siūlomus kandidatus tol, kol pagaliau bus "įsiklausyta" ir bus pasiūlytas tas "laisvai pasirinktas"...

Way to go Prezidente, way to go...

D.Grybauskaitė nenustoja manęs džiuginusi :)
Paskutinė naujiena yra ta, kad ji kreipsis į Konstitucinį Teismą dėl rinkimų rezultatų :)
Nes ji matote gi turi tokia teisę. Teisę, o ne pareigą. Ji neprivalo kreiptis, ale bet gali :DDD
Arba kaip sako jos vyr. patarėja teisės klausimais:

Kreipimasis į KT išvados nėra įpareigojantis, tai nėra privalomybė, nes kiekvienu atveju būtina turėti svarių tiek faktinų, tiek teisinių argumentų, kad toks kreipimasis būtų priimtas ir išnagrinėtas. Kita vertus, kreipimasis į KT yra labai svarbus, ir prezidentė tai vertina kaip labai svarbų teisinį svertą, ypač kai kalbama apie rinkimų rezultatus ir būsimos valdžios legitimumą.

Nepasakysi, kad ji neteisi. Nors pats jos pasisakymas žinoma apie nieką. Ir jis visai nepaaiškina to keisto dalyko, kad Prezidentė prieš keletą dienų pakalbėjo su A.Butkevičium apie Vyriausybės sudarymą, išreiškė savo "įsakymus". Ir tik tada kai naujoji koalicija išdrįso jų neklausyti, staiga prisiminė savo teisę (ne ne, ne pareigą), kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Noooors... gal tam patarėjos pasisakyme vis tik ir slypi visa esmė - gal tas leptelėjimas apie "svertą" (juk ne atsitiktinai toks žodis parinktas) yra koks nusišnekėjimas pagal Froidą?

Aš žinoma neprieštarauju Prezidento teisei kreiptis. Manau, kad tai vienas svarbių svertų užtikrinti demokratiją bei legitimią įstatymus leidžiančiąją valdžia Lietuvoje. 

BET. 

Viena yra sąžiningai naudotis įstatymu suteiktomis teisėmis. Ir visai kas kita yra jomis piktnaudžiauti bei naudotis kaip instrumentu ("svertu") tenkint savo įgeidžius ir ginti... ka? Savo įžeistą savimeilę? Perdėtą savo reikšmės įsivaizdavimą?...

Netikėtai nelauktai prisiminti tariamą teisę tik (ir tik) dėl to, kad kažkokios politinės jėgos nepaklausė jiems aiškiai ir nedviprasmiškai duotų nurodymų? 

Ir juk visi suvokiame, kad jei būtų paklausiusios, tai juk viskas būtų buvę OK, jokių kreipimųsi į Konstitucinį teismą nebūtų reikėję?...

Way to go Prezidente, way to go...

"Vienas iš mūsų..."

Pradžioj ilgai galvojau ar šitą rašyti... Paskui parašęs - ar verta jį dėti į blogą... Ir galiu atvirai pasakyt kodėl - todėl kad aptariamas subjektas man imponuoja (ne, ne kaip vyras :DDD) - nors aš jo asmeniškai nepažįstu, bet su juo esam kažkiek polemizavę šio blogo komentaruose... o ir pažįstu žmonių, kurie jį pažįsta IRL ir turi teigiamą nuomonę apie jį.
Bet galutiniam rezultate nusprendžiau patalpint. Kodėl? Na, labiausiai gal todėl, kad tiems kurie "savi" ir kurie mums imponuoja mes linkę būt atlaidesni - nors kartais gal kaip tik būtent jiem turėtume būt griežtesni...

_______________________________________

Motociklininkai prasilenkdami susimojuoja rankomis. Ar linktelna galvą. Žodžiu - pasisveikina. Net jei tarp jų mažai bendro, nes vienas yra "britvininkas", o kitas "čioperistas".
Nieko naujo čia nepasakiau - bet kurioje subkultūroje, kad ir kokiu pagrindu ji būtų susikūrus, egzistuoja tas jos narių vidinio bendrumo jausmas - pojūtis, kad tas kitas žmogus yra "vienas iš mūsų".

Blogeriai žinoma irgi turi tą jausmą - visi mes kažko vieno dalis. Ir kad tas bendrumo jausmas žmonėms yra svarbus parodė to paties Skirmanto Tumelio sėkmė ("šuolis" per 74 vietas aukštyn partijos sąraše) - be internetų palaikymo tai būtų aiškiai neįmanoma. Tas džiugina*.

Kita vertus, bent jau mano nuomone, jei jau mes esam to vieno dalis, tai tada reik nebijot pasakyt ir to, kad kartais tos dalys š mala.

Aš isties labai džiaugiausi, kai išgirdau, kad Liutaurą Ulevičių paskyrė Vyriausiosios rinkimų komisijos nariu. Viena vertus todėl, kad jis "vienas iš mūsų", kita vertus todėl, kad jis mėgsta pasiknaisiot giliau ir maniau (manau?), kad tokioj vietoj tai išties yra didelis privalumas.

Bet. Tai, kas čia dabar nutiko "ant dienų" aš likau absoliučiai nesupratęs. Aš žinoma kalbu apie tą visą istoriją su Vytautu Gapšiu. Ką išdarinėja ir ko realiai siekia Liutauras visoj toj istorijoj aš nežinau. Ir nelabai suprantu.

Variantus aš išties matau tik du:
1. Istorija apie trolinimą - tik bandymas paslėpt iš esmės korupcinių "manevrų" pėdsakus;
2. Tai išties buvo trolinimas (siekiant kažkokių gilių tikslų).

Variantą su korupcija tikiuosi išsiaiškins prokuratūra su Valstybės saugumo departamentu, ką jie būtinai turi padaryti, nepaisant visų Liutauro dėstymų apie "visiškus Gapšio užsitrolinimus" ir "sprendimą pagal sugedimo laipsnį". Šiaip jau pats Liutauras, jei jau imasi žaisti tokius žaidimus, turėtų suvokti, kad tai yra būtina - jis pats gali kartot daugybę kartų, kad tai tik trolinimas, bet kaip sako amerikiečiai - play stupid games, win stupid prizes, - jei žaidi su baudžiamąja teise, tada atsakingos institucijos bet kokiu atveju turės pasakyt galutinį žodį ar nusipelnai prizo. Tai čia nėra labai ką kalbėt. Jei paaiškės, kad Liutauras išties prisidirbo... na aš būsiu labai juo nusivylęs ir tikėsiuos, kad jis gaus visą "aukso puodą".

O va tas variantas su trolinimu... Jei tai išties buvo bandymas trolinti, tai Liutauras ne tiek užtrolino V.Gapšį, kiek užsitrolino pats. Ir panašu, kad jis pats to nesupranta, kaip rodo jo vieši pasisakymai.

Trolinimas tinkamu laiku, tinkamoj vietoj, tinkamų adresatų atžvilgiu yra vertingas dalykas, nes padeda atskleist vieną ar kitą ydą, problemą ar susireikšminusį šunsnukį. Ir galbūt būtų buvę išties neblogai patrolinti partijas laimėtojas...

Bet va čia yra bėda - ir vieta ir laikas ir pats trolis netinkamas. Vyriausiosios rinkimų komisijos nariui daryt išpuolį prieš vienos iš partijų rinkimų štabo vadovą prieš antrąjį rinkimų turą nedera.
Taip pat kaip Prezidentei nedera siųsti rinkėjų nx (nors gal ji to nedarė, gal ji irgi tik trolino Darbo partiją?... ar čia ji socdemus trolino šiuo atveju? ar rinkėjus?). Todėl, kad kaip ir Prezidentas turėtų būti visos valstybės vadovas, o ne vienos politinės krypties atstovas**, taip ir Vyriausiosiosios rinkimų komisijos narys neturėtų daryti provokacijų jam nepatinkančių politinių jėgų atžvilgiu (net jei jis mano, kad antipatija labai pagrįsta). Ypač tai netinka prie fizionomijos Komisijos nariui kuris skirtas iš Teisingumo ministro pasiūlytų kandidatų... ne tik todėl kad savo tokiu poelgiu jis pastato jį siūliusį pareigūną į stipriai dviprasmišką situaciją, bet ir dėl to***, kad Teisingumo ministro ir teisininkų draugijos siūlyti nariai turi sudaryti "atsvarą" Komisijos nariams deleguotiems partijų... o ne patys būt vienų ar kitų partinių ar net platesne prasme politinių krypčių interesų atstovais...****


Ir panašu, kad Liutauras šitos paprastos tiesos nesuvokia.



[edited to add] Šiandien (2012-11-06) L.Ulevičiaus spaudos konferencija, kur jis turėtų viską paaiškint (ir trolinimą irgi). Bent jau man išties labai įdomu - tikėkimės bus kas nors kas užfilmuos ir įmes į kokią Tubę...


________________________________________
* Btw.: Pasinaudodamas proga noriu prisipažinti, kad klydau. Klydau, kai sakiau, kad gal ir geriau, kad Skirmanto neišrinko. Aš atrodo nepamasčiau apie du svarbius dalykus. Viena - vargu ar tų žinių, kurių mano galva jam trūksta, įmanoma įgyti su tuo balaganu nesusidūrus. Antra - jei Skirmantas būtų netingėjęs bent kartą į savaitę savo bloge rašyti "žinias iš fronto", manau, kad tas būtų buvę itin naudinga tiek jam, tiek visai blogosferai... mažumėle pamatyti viską akimis žmogaus kuris yra viduje ir išgirst jo vertinimus "ne spaudai".
** Juk ne veltui Konstitucija kalba apie "visiems lygiai teisingas" bei narystės politinės partijose ir organizacijos sustabdymą?...
*** Tas absoliučiai akivaizdu iš Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo formuluočių.
**** Tai nereiškia, kad toks Komisijos narys negali turėt politinių įsitikinimų, bet jis turėtų sugebėt įvertinti kur ir kada juos tinka demonstruot, o kur ir kada ne...