Bet kadangi šiomis dienomis tai nei vieno nesustabdė nuo nuomonės apie tą spektaklį reiškimo, tai pareikšiu ir aš. Bet kad nebūt visai jau idiotu (kaip tie, kurie reiškia nuomonę, nors net nematė to, apie ką ja reiškia), aš savo nuomonę pareikšiu apie nuomones kurios yra reiškiamos :)
Pirma gal reikia atvirai pasakyt, kad man visokie menai su didelėm pretenzijom nepatinka. Ne, aš nemanau, kad menas turi būt suprantamas kiekvienam obliui, bet taip ir nemanau, kad labai jau kietas tas menas, kur net protingam žmogui reikia ilgiausios instrukcijos, kad suprast apie ką ten buvo...
Dėl to ir tas prieš keletą metų buvęs J.Šeduikytės demaršas, kuriuo ji protestavo prieš A.Paleckio pasisakymą kelia tik kreivą šypseną. Kad būtų aišku - nors apie A.Paleckį mano nuomonė panaši kaip apie Buratiną bet su konkrečia šita jo mintimi (nebūtinai konkrečia formuluote) aš iš esmės sutinku. Mano nuomone ne valstybė ir ne savivaldybės turetų remti meną, o mecenatai, kurie nori tą daryt. Tie mecenatai gali būt "elito atstovais" finansuojančiais įstabų menininką arba gali būti kaimo mechanizatoriais perkančiais atvirukus, man ne tiek įdomu, bet valstybė/savivaldybė į meno finansavimą kištis neturi, NES vos tik ji ima tą daryti ji iškart ima sortiruot (t.y. is esmės diskriminuot) meną į labiau menišką (vertą remti) ir mažiau menišką. Juolab, kad, kaip ne kart minėta - valstybė su savo tiesioginėm funkcijom (kad ir saugumo užtikrinimo) nelabai susitvarko, tai gal nereik užsiiminėt kuo nereik*.
Ir čia beje subyra ligi tol buvęs nuostabiai logiškas zeppelinus'o situacijos svarstymas - nes bet koks spektaklis, bet kada galės būti įvertintas kaip tam tikros visuomenės dalies saviraiškos realizavimas kitos kokios nors visuomenės dalies interesų sąskaita. Dėl to telieka vienas pasirinkimas iš dviejų - arba sakyt, kad finansuot išvis nereik arba... na tada jau taikstytis su tuo ir neisvedžiot apie teises A, prievoles B, pareigas C12.6 kai Tau (būtent Tau) kažkoks konkretus spektaklis nepatiko.
Ir čia galima nuosekliai pereit prie spektaklio kurį mažai kas matė, bet visi užtat kalba :)
Kaip nesunku suprast, aš pritariu minčiai, kad jis neturėjo būt finansuojamas iš valstybės lėšų. Kaip neturėtų būt ir koks nors spektaklis kuriuo "krikščioniškas jaunimas" būtų ne pasipiktinęs, bet neišpasakytai džiaugtųsi. Nors vat kaip nekeista man kažkodėl neatrodo, kad tas "k...jaunimas" pritartų šitai mano nuomonei :)
Dar keletas aptarimo vertų minčių...
Grinevičiųtė savo Alfos straipsnyje:
Necituosiu kokio nors storo žodyno, kuriame paaiškinama, kas yra cenzūra. Net ir ne tokie šviesūs žino, kad tai – valstybės valia draudžiamas bei persekiojamas laisvas piliečių minčių reiškimas.Čia pora dalykų į kuriuos reikia atkreipt dėmesį.
Pirma, įstabiajai žurnalistei patarčiau pasiskaityt apie "savanorišką" cenzūrą Holivude XX a. pirmoj pusėj. Kuri tik sąlyginai gali būt laikoma "valstybės valia", nepaisant to ji ir buvo cenzūra ir buvo efektyvi.
Antra, aš jau pasakiau apie finansavimą. Tai cenzūra yra tiesiog kitas tos pačios lazdos galas.
“Tikintiems Kristus yra tėvas, todėl tas spektaklis yra jų Tėvo pažeminimas. Gal tada mes turime teisę viešai mėšlu sutepti ministro tėvo portretą?” – taip samprotavo mano šešiolikmetė dukra.
Šiaip keista, kad žurnalistės vaikas, o elementariu dalykų nežino.
Jei ministro tėvas būtų viešas asmuo, tai žinoma, imk ir tepk. Tik va, kad kiek žinau, jis nėra viešas asmuo, tai ir su jo portretu matyt reikia elgtis kiek skirtingai nei su kažkada galbūt egzistavusio asmens išsigalvotu atvaizdu. Nors suprantu, kad butent Grinevičiūtės vaikui ši distinkcija išties yra per sudėtinga - jai privatumas egzistuoja tik jos pačios.
Beje, tikintiems Jėzus nėra tėvas - jis yra sūnus. Bet čia šiaip - nereikšminga smulkmena :)
Bet palikim Grinevičiūtės dukrą. Liudvika Pociūnienė pvz labai gražiai paišo ribas bei tvoras savo plačiu teptuku:
Pirmiausia, tai nėra konfliktas tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų, kaip bando teigti tie, kuriems atrodo, kad scenoje galima viskas (išskyrus tai, kas pažeidžia įstatymą – o tokių požymių taip pat esama, kažkaip negirdėjau, kad vaikų išnaudojimas scenoje būtų leidžiamas kokios nors išimties tvarka). Manau, tai veikiau konfliktas tarp tų, kurie tebėra nepraradę pagarbos kitam žmogui ir tų, kuriems tokia pagarba – dešimtos eilės reikalas, svarbumu tikrai nusileidžiantis komercinei logikai ir kitiems fundamentalaus liberalizmo stabams. Padoriam žmogui, nesvarbu, ar jis krikščionis, ar budistas, ar judaizmo išpažinėjas, ar musulmonas, ar net ateistas, lygiai atgrasu, kai grubiai tyčiojamasi iš greta gyvenančių žmonių šventenybių. Nors ir meno vardan.Aš sutiksiu, kad tai ne konfliktas tarp tikinčių ir ne. Nes akivaizdu, kad tai konfliktas tarp tų, kurie mano, jog kitokia nuomonę turėti galima ir tarp tų, kurie mano, kad ją galima turėt, tik jei ji man patinka ir aš tam neprieštarauju. Tai taip, ši takoskyra visiškai aiški.
Bet va apie pagarbą, tai matyt reikia pasakyt. "Pagarba" nėra beprasmis raidžių kratinys, tai dalykas turintis reikšmę. Ir tauzyjimas apie "pagarbą" bei "grubų tyčiojimąsi iš šventenybių" dėl to ir yra tik tuščias tauzyjimas žmogaus mėgstančio tauzyt, kad jam visai neįdomu, jog pvz. man kaip ir krūvai kitų racionalių žmonių šventenybėmis yra pvz. protas ar tokia smulkmena kaip... kito žmogaus teisės. Ir va tokios p. Liudvikos pastangos nustatinėti kokios turi būti kitų žmonių šventenybės ir reikalavimas kažkokios specialios pagarbos tam labiau nei bet koks spektaklis ir tyčiojasi iš šių šventenybių.
Tik. Jai juk tai nerūpi.
Ir, kaip nekeista - nerūpi ir man. Kodėl? Dėl to, kad iš tikrų ir tariamų šventenybių tyčiotis galima. Tai nemalonu, tai skaudu, tai erzina, tai piktina, tai verčia duoti atkirtį. Bet, kaip sako amerikiečiai There is no right not to be offended. Tu gali prisigalvot kiek nori ir kokių nori šventenybių, bet tai nereiškia, kad visi aplink Tave turi vaikščiot ant pirštų galų kad neduok-die nežgautų kokios nors Tavo šventenybės kuri pasirodo yra įsivaizduojamas draugas (ar vėlgi - tik patvirtinti įsivaizduojami draugai gali būt šventenybėmis?)...
Gal čia ir sustosiu. Netikėtai.
_______________________
* O tiems, kurie puls piktintis, kad tokiu atveju meno išvis nebus, o bus tik "popsa" - meniškai bevertis pataikavimas masėms, - aš galiu pasakyt tik tiek: jeigu jau tas konkretus "menas" ir konkretus "menininkas" išties niekam taip nereikalingas, kad be finansavimo iš valstybės "aruodo" jis nusibaigs... na, ar tai ir nėra atsakymas, kad jis niekam nereikalingas? A?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą