Parasiau ir pagalvojau, kad kai kurie zmones, kurie linke mazai gilintis, bet daug kritikuot ir vel neisikirs iki galo, ka norejau pasakyt pabaigoj ir vel kreivai ishinterpretuos :/
Isitikinimas savo neribotomis galimybemis nepriestarauja sveikam protui (jei ka).
Paimkim tarkim "praktini" pavyzdi:
Stovi du devynauksciai namai. Tarpas tarp ju metru 10 (t.y. tikrai nemazas). Nuo vieno stogo ant kito nutiestas vamzdis (tarkim 15 cm skersmens, kad visi isivaizduotumem vienodai :D). Vamzdis gerai pritvirtintas (privirintas, imurytas etc) ir siaip yra storasienis, besiulis, chrommolibdeninis... labai tvirtas - ne tai, kad zmogu, begemota islaikytu :). Reikia juo pereit.
As net sekundei neabejoju, kad tai galeciau. Kodel gi ir ne - jei pasaulyje yra kruvos zmoniu, kurie tai gali padaryti, tai akivaizdu, kad as irgi pajegus. Bet sveikas protas sako, kad man ant vamzdzio lysti ekspromtu tikrai nera ko - buciau visai kvailas tai darydamas. Nebent situacija tikrai to reikalautu.
Taigi faktiskai isitikinimas "as tai galiu" turi tarsi du aspektus:
1. As galiu ta padaryti, jei man to labai noretusi ir ideciau pakankamai pastangu, kad to ismokciau. Tai nereiskia, kad turiu but durnas ir kist galva kur nereikia. Taciau akivaizdu, kad as esu pajegus tai padaryti daug greiciau ir "tikriau", nei tas kuris mano, kad jam tai nepavyks (= ribojantis isitikinimas), nes jam pirmiausia tektu dirbti, kol jis pakeistu pati ta savo trukdanti isitikinima.
2. Iskilus kritinei situacijai (vienas devynaukstis dega) akivaizdu, kad treniruotems laiko nera ir reikia tiesiog eiti. Tokiu atveju isitikinimas, kad tikrai tai gali ir padarysi suteikia akivaizdu pranasuma pries bet kuri kita zmogu, kuris "abejoja ar pavyks", t.y. de facto yra isitikines, kad nukris (= ribojantis isitikinimas).
Mazdaug taip. Tikiuosi dabar visiems aisku. Net man :)
p.s. Nu ok, kritiniu atveju protingiausia butu sliauzt tuo vamzdziu, bet ne apie tai kalba ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą