As dar NEMIRIAU!

Uzknisa mane sitas: "Negali ismokyt seno suns nauju dalyku..."
Sita (matyt daugumos) zmoniu pozicija. "O vat as jau toks esu ir jau nebepasikeisiu".

Wtf? As ka, jau mires, kad jau nieko negaliu padaryt, kad negaliu keistis?

As toks esu?
Taip!
Ir zinoma as nepulsiu keistis del to, kad kazkam nepatinka, kad as esu toks koks esu ir jis noretu kad buciau kitoks.
Bet jei as pats suprantu, kad tureciau buti kitoks. Pats suvokiu tai, kad turiu pasikeist. Kad turiu but kitoks, elgtis kitaip, mastyt kitaip.
Tai koks tokiu atveju gali buti isitikinimas, kad as nebepasikeisiu? As dar NEmiriau. As GALIU keistis. Kasdien. Kiekviena sekunde. Net dabar kai rasau sita.

Tapti dar geresniu savim.

Nes (skirtingai nei teigia dabartine standartizuota pasauleziura) buti paciu savim NEPAKANKA.

Reikia buti paciu geriausiu savim kokiu tik pajegi.

Reikia KEISTIS ir TOBULETI. Nuolat.

Ir tai nepriklauso nuo lyties, amziaus, proto ar isitikinimu... na nebent turi ta debiliska isitikinima, kad keistis ("jau") negali.

Nes tuo atveju esi tiesiog gyvas vaiksciojantis lavonas. Kurio nauju dalyku tikrai neimanoma ismokyt...