Kadangi tingiu rašyti apie kulkas savigynai (ir kodėl ekspansinių kulkų draudimas yra blogis), tai nusprendžiau atsakyt į komentaruose iškeltą klausima: „kuo ginklas geriau už dujų balionėlį?“. Trumpą atsakymą jau daviau: „geriau“ nėra šiuo atveju tinkama kategorija, o ilgesnis atsakymas... skaitykit toliau jei įdomu.
Pirmiausia gal atkreipsiu dėmesį į patį posto pavadinimą, o tiksliau į vartojamą jungtuką. Jis yra ‚&‘, o ne ‚vs‘, būtent todėl, kad tai nėra vieno daikto priešpastatymas kitam – jie gali būt naudojami kiekvienas atskirai arba abu kartu, bet jie nėra vienas kitą pakeičiantys (pasinaudojant eiliniu kvailu palyginimu :) – taip pat kai sriuba ir desertas, - jie gali būti valgomi ir kartu (na, vienas po kito) ir kiekvienas atskirai, bet jie nėra vienas kito „pakaitalas“).
Taigi. Pereinant prie pačios temos.
Tarkim. Naktis. Grįžtam namo iš darbo (užsisėdėję iki vėlumos dėl to, kad reikia priduoti kokią nors ten ketvirčio ataskaitą). Galvoje vis dar sukasi mintys apie darbą ir ką ten dar reikia suspėt nuveikt per rytdieną. Ir staiga „iš niekur“ išdygsta koks nors įkaušęs bičas smegenų masės trūkumą (sėkmingai) kompensuojantis raumenų mase ir „paprašo cigarečių“. Mes mandagiai atsakom, kad nerūkom ir ruošiamės eiti toliau. Bet tas bičas turi kitų planų... jam gal gyvenime tiesiog trūksta pramogų ar šiaip draugė „nedavė“, bet jis nusiteikęs pramankštinti tuos savo raumenis pasinaudodamas mumis kaip bokso kriauše. Hmmm... nemaloni perspektyva. Ir kas toliau?
„Protingiausias“ pasakymas šiuo atveju žinoma yra tas, kad reikėjo būti budresniam ir tiesiog nepakliūti į tokią situaciją etc etc etc... ir tai žinoma yra tiesa. Bėda tik, kad kai jau papuoli į tokią situaciją – išvedžiojimams yra per vėlu. Kitas logiškas sprendimas būtų pabėgti. Bet įsivaizduokim, kad bėgti negalim nes vakar besportuodami raumenį pasitempėm :)
Taigi – kas toliau?
Čia kartosiu tai, ką esu rašęs (ir matyt ne kartą), bet mūsų interesas tokioj situacijoj yra NE nužudyti kažką, NE sužaloti, NE išgąsdinti... – mūsų interesas yra paprastas, - kad mus paliktų ramybėje. Mūsų interesas yra nutraukti užpuolimą. Tik tiek.
Aišku, kad kiekvienas normalus žmogus nori, kad ta kaina būtų kuo mažesnė (geriausia, kad užpuolikas tiesiog pabėgtų), bet tai jau priklauso ne tik ir ne tiek nuo mūsų, kiek nuo užpuoliko. Jei pakanka vien psichologinio poveikio – pvz. jei užpuolikas pabėga jau vien pajutęs mūsų intenciją gintis – tas puiku. Toks variantas yra pats geriausias.
Bet jei to nepakanka?
Koks yra vienintelis absoliučiai patikimas būdas nutraukti užpuolimą?
Užtikrinti, kad užpuolikas fiziškai būtų nepajėgus to padaryti.
O kokiu būdu tai užtikrinti?
Čia atsakymai gali būti įvairūs: jei kažkas turi keletą kovos menų juodų diržų (ir atitinkamos spalvos batus) – jis (galbūt) gali fiziškai užpuoliką nukenksmint („išjungt“). Žinoma čia tuo atveju, jei tas užpuolikas nėra pakankamai fiziškai stiprus ir/ar pats mokantis muštis, kad pasipriešintų (ir jei tas užpuolikas neturi kokio nors ginklo (nebūtinai šaunamojo), ir jei... ir jei...).
Bet koks kitas būdas irgi yra tinkamas jei tik jis (pasirodytų besąs) efektyvus.
Na, ir žinoma galima pasinaudoti (turimu) šaunamuoju ginklu tam, kad sukelti užpuolikui pakankamai fizinės žalos, kad jis nepajėgtų tęsti užpuolimo. (Nesigilinkim šiuo atveju į visokius ten mentalinius aspektus, kad norint naudotis ginklu reikia mokėti tą daryti, be to norint apsiginti reikia būti morališkai pasirengusiam jį panaudot... etc.). Ir nors žmogus net su peršauta širdimi dar gali pakankamai sėkmingai funkcionuoti net iki 15 sekundžių, tačiau didelio kiekio kraujo praradimas sukeltas keleto taiklių pataikymų yra patikimiausias mechanizmas nutraukti užpuolimui (pataikymas į smegenis ar stuburo smegenis žinoma dar efektyvesnis, bet tai per maži (+judantys) taikiniai... hmmm... užmesti ant užpuoliko (statybinį) bloką matyt būtų dar efektyviau, užtat visiškai nerealu). Taip, tai gali sukelti mirtį (bet neprivalo – pagal amerikiečių statistiką berods daugiau nei 80 proc. pašautų žmonių sėkmingai išgyvena). Ir taip, žinoma, kad analogiškus sužalojimus galima sukelti ir pvz. peiliu ar kokiu nors kitu aštresniu daiktu (nusmailintu pagaliu pagaliau), bet šaunamasis ginklas leidžia apginti save nesueinant į fizinį kontaktą su užpuoliku – kur lemiamą reikšmę turi fizinė jėga ir tokio „rungimosi“ patirtis.
Būtent dėl to šaunamasis ginklas yra efektyviausia įmanoma savigynos nuo gyvybei ir sveikatai pavojingo kėsinimosi priemonė. Ir taip – juo reikia mokėti saugiai naudotis – to niekas neatšaukė. Ir taip pat taip – ginklas nėra visko pradžia ir pabaiga – kai kuriais atvejais jo panaudojimas gali būti netinkamas (neįmanomas, nepateisinamas).
Taigi, čia pakartojau tai, kas jau ir taip žinoma apie ginklus (ir ką jau esu rašęs).
Bet kaip yra su dujų balionėliais (susitarkim , kad čia kalbam apie pipirinį (OC) purškalą, nes jis bendrai imant (su tam tikrom išlygom) efektyvesnis nei ašarinės dujos (CS/CN))?
Fiziologiškai purškalas yra (turėtų būti) labai efektyvus – sekundės papurškimas į užpuoliko veidą sukelia skausmą, deginimo pojūtį, nevaldomą akių užsimerkimą, tampa sunku kvėpuoti (ir dar visokių kitokių „malonių“ pojūčių) kurie turėtų užpuoliką „išvesti iš rikiuotės“ 30-60 minučių. Pipirinis purškalas nėra mirtinas (sveikam žmogui – nors yra pasitaikę (nykstamai mažas procentas) mirčių dėl jo panaudojimo, kai žmonės sirgo astma etc.) ir nepalieka liekamųjų pasekmių, dėl to gali būti naudojamas kiek „laisviau“ negu šaunamasis ginklas. Išties galima matyt netgi teigti, kad balionėlis yra „švelnesnė“ (mažiau pavojinga kitam asmeniui) poveikio priemonė negu smūgių sudavimas (ypač jei jie suduodami instrumentu – lazda etc.).
Kita vertus, jei mes kalbame apie savigyną, dujų balionėlis turi pakankamai ribotumų (trūkumais to nepavadinčiau – tai tiesiog ypatumai, kuriuos reik turėt omenyje).
Pirma, tai gana ribotos jo praktinio panaudojimo galimybės. Jis turi būti purškiamas užpuolikui į veidą (akis, burną, nosį). Papurškus kitur jis nebus itin efektyvus. Naudojamas gali būti tik ~1-5 metrų atstumu (t.y. arčiau kaip ~1 metras yra per arti, nes galima gauti dozę pačiam, o toliau kaip ~5 metrai, jau per toli – nepakaks balionėlio „toliašaudos“). Nelabai gali būti naudojamas uždaroje patalpoje - kambaryje, lifte (pažymėtina, kad šaudymas uždaroj patalpoj irgi gali (dėl didelio garso) būti traumuojantis - sukeliantis laikiną klausos netekimą, bet regos netekti (dėl pipirų poveikio) yra gerokai blogiau savigynos situacijoj). Atviroje erdvėje, vėlgi – reikia kreipti dėmesį į vėjo kryptį, kad pačiam negauti „porcijos“. Be to lyjant lietui purškalo efektyvumas krenta (tuo labiau, kur stipriau lyja).
Kitas dalykas, kad kaip rodo praktika (pvz. ši studija) purškalas yra efektyvus tik 80-90 procentų atvejų, taigi ne visada...
Gal galima paminėt, kad JAV jūrų pėstininkai (kartais ir policininkai) mokomi kautis netgi gavę purškalo... Ne, aš nemanau, kad nusikaltėliai treniruojasi taip kaip jūrų pėstininkai :), bet atsižvelgiant į jų „darbo aprašymą“ visai gali būti, kad jiems jau yra tekę ragauti tokio purškalo, dėl to jie žino, kas tai yra – o tai reiškia, kad jie gali tęsti užpuolimą net ir po „dozės“.
Kitas dalykas į kurį kažkodėl :) norėtųsi atkreipti dėmesį, tai kad minėtoj studijoj kalba eina apie policininkus ir nusikaltėlių sulaikymą, cituoju: „incapacitated enough to be effectively arrested“. T.y. mes kalbam ne apie visišką agresoriaus „nukenksminimą“, o tik tokį, kurio pakanka tam, kad jį efektyviai areštuoti. Lyg ir norėtųsi galvoti, kad jei žmogus pakankamai nukenksmintas, kad jį areštuoti, tai turėtų būti nukenksmintas pakankamai ir kad nuo jo pabėgti – bet akivaizdu, kad taip yra ne visada. Nes jei užpuolikas pvz. užspaudė (silpnesnę) auką į kampą, tai jis netgi nieko nematydamas gali neleisti jai pabėgti ir sukelti kūno sužalojimus. T.y. pipirinis purškalas iš esmės yra tik „minkštiklis“ skirtas „suminkštint“ užpuolikui ir suteikiantis galimybę panaudoti prieš jį kitas poveikio priemones. Na, arba tiesiog pabėgti.
Lygtai atrodytų, kad aš visai nuvertinu pipirinį purškalą ir iškeliu kaip „vienintelį teisingą“ daiktą skirtą savigynai šaunamąjį ginklą? Taip nėra. Kaip jau minėjau – kaip kirvis nėra „blogiau“ už benzopjūklą, taip ir dujų balionėlis nėra „blogiau“ už šaunamąjį ginklą. Abu turi tam tikrų pranašumų ir trūkumų.
Įsivaizduokim save (jei norim, gale save įsivaizduoti patrauklia jauna moterim :) ) pvz. daugiaaukštėje automobilių stovėjimo aikštelėje. Naktis. Apšvietimas nekoks. Stovime prie automobilio ir rakiname dureles, kai pamatome staigiu žingsniu tarp automobilių prie mūsų artėjantį tikrai labai įtartinos išvaizdos tipą kuris visiškai akivaizdžiai turi kažkokių negerų kėslų.
Ką tokiu atveju daryti?
Pirmas dalykas kurį reikia daryti, tai garsiai komanduojančiu balsu rėkti: „STOK!!! Nesiartink!!!“, ir rodyti atitinkamą ženklą ranką. Jei žmogus normalus ir mums tik pasivaideno – jis iškart sustos vietoj (net jei jis užsienietis ir net jei jis kurčias) ir pabandys paaiškint kas vyksta: „Jūs pamiršot piniginę – vijausi Jus, kad atiduočiau...“ ar „aš tiesiog einu prie savo automobilio – va to va“... Po to galima paprašyt jo apeit aplink ar parodyti tą piniginę.
Bet ką tokiu atveju, jei komanda neturi poveikio ir jis nesustoja, o tik paspartina žingsnį?
Išsitraukti ginklą ir imti pleškinti nelabai yra pagrindo (tokiu atveju gali ir nepavykti įrodyti būtinąją gintį (priklausomai žinoma nuo konkrečių aplinkybių)). Va tokiu atveju balionėlis ir yra itin tinkama priemonė – jei asmuo nereaguoja į komandą sustot ir grėsmingai artinasi toliau, reikia jam priartėjus per 2-3 metrus (t.y. neprisileidžiant prie pat) papurkšt į veidą pipirų. Be perspėjimo, nes perspėjimas leidžia užpuolikui pasiruošti fiziškai (pvz. stengtis išvengti) ir psichologiškai.
(Čia vėlgi, viskas priklauso nuo situacijos - jei tas besiartinantis rankoj turi „svinorezą“, tada balionėlis matyt jau nebūtų tinkamiausias atsakas...)
Na va.
Tikiuosi daugmaž paaiškinau, ką turėjau omenyje sakydamas, kad tai, nepaisant kai kurių panašumų (abu naudojami savigynai) yra du skirtingi dalykai su skirtingom funkcijom.
Ginklas nėra „geriau“ už dujų balionėlį, nes jo panaudojimui keliami daug didesni (griežtesni) reikalavimai nei balionėliui ir dėl šios priežasties jį gali būti ne visada įmanoma suspėti panaudoti laiku. Dujų balionėlį gi galima panaudoti (palyginus) labai anksti, nelaukiant, kol susidariusi situacija eskaluosis iki tokio lygio, kad bus pateisinamas šaunamojo ginklo panaudojimas.
Savo ruožtu dujų balionėlis nėra „geriau“ už ginklą, nes jis neturi to „gebėjimo“ nutraukti gyvybei ir sveikatai keliančią agresiją vienareikšmiškai ir visiškai, nepaisant užpuoliko valios, kas deja, bet kartais gali būti būtina.
Taigi.
Dujų balionėlis nėra pakaitalas šaunamajam ginklui. Ir atvirkščiai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą