Kaip daroma dešra mūsų gamykloje... t.y. kuriami teisės aktai Lietuvoj

 Tam, kas mėgsta dėšrą, geriau nežinot kaip ji daroma?

Kaip ir nemažai blogerių aš rašau (kai rašau) bloge ne apie tai, ką dirbu, o apie tai, kuo domiuosi. Bet kažkaip čia pramušė parašyt, kodėl zuokiškas gatvių perbraižymas yra bloga teisėkūra, tai va ir dar vienas postas tosna pievosna... Kadangi dauguma žmonių visiškai neįsivaizduoja kaip realiai Lietuvoj vyksta teisėkūra, nusprendžiau truputėlį apie tą papasakot - kaip tas procesas vyksta. Žinoma tai gausis tik eskizas, nes labai daug detalių liks už pasakojimo ribos, tad prašau tai ir vertint atitinkamai - tai nėra detalus proceso aprašymas teisėkūros specialistams, kuriame aprašytas kiekvienas niuansas, o supaprastintas vaizdas, viliuosi, būsiąs suprantamas kiekvienam.

Kas mane išties paskatino tai parašyt, tai šitas prakeiktojo Rokiškio postas ir komentarai po juom bei šits komonsensų rašinys (iš tiesų tai ten visa eilė tų postų) apie teismų darbo pagerinimo perspektyvas. Minėtas Rokiškio konkursas žinoma jau pasibaigęs, bet manau, kad gal visai verta pakalbėt apie tai kaip Lietuvoj gaminamos dešros... tai yra teisės aktai. Maniau gal parašyt komentarą prie jo posto, bet kadangi čia gaunas kiek ilgoka istorija, tai nusprendžiau papostint savo merdėjančiame bloge. Anyvay, tikiuosi, kad tai gal bus indomu kam nors ir gal kas nors net norės pakomentuot.

Filmukas apie tai, kaip gaminama dešra. Lyginant su teisės akto "gamyba" tai yra pasivaikčiojimas parke...


Pradėsiu nuo pastebėjimo, kad mano nuomone teisėkūra Lietuvoj yra tas arklys, kuris gal ir gražiai atrodo iš šono bet į dantis pažiūrėjus kiek ligotas yra. Ir bėda ne tame, kad nėra specialistų (gal jų ne šimtai, bet jų yra), bet...
Imho didžiausios problemos yra dvi:
1. Paplitęs įsivaizdavimas, kad tą gali daryti bet kas ir kad tas nereikalauja specialios kompetencijos (geriausiu atveju yra įsivaizduojama, kad jei tą gali daryt ir ne visai bet kas, tada jau tikrai bet kuris teisininkas - nors pvz. kaip tai nebūtų keista nieks neis dantų taisytis pas pilvo chirurgą, nors abu yra medikai*). Dėl to, nors, kaip minėta specialistų ir yra, bet "kuria" dažnai mėgėjai.
2. Orientavimas į procesą, o ne rezultatą - priemonių pavertimas tikslais. T.y. svarbu yra ne tiek parengto produkto (teisės akto) kokybė (kaip gerai jis atitinka visuomenės lūkesčius, kad vieni ar kiti visuomeniniai santkiai bus sureguliuoti logiškai, protingai, efektyviai, be "perspaudimų" etc.), kiek procedūrų laikymasis, "tilpimas" į terminus, parašų ir pritarimų gavimas, juridinė technika** ir kiti dalykai, kurie mano nuomone būtent ir turėtų būti būtent tik priemonės, o ne tikslai***.


Bet grįšiu prie temos.
Dauguma žmonių kurie tuo niekad nesidomėjo ir su tuo neturėjo progos susidurt teisėkūrą įsivaizduoja maždaug taip: Seimo narys susigalvoja, kad reikia įstatymo. Seimo narys parengia įstatymą. Seimas priima įstatymą.

Realiai gi daugumą įstatymų rengia Vyriausybė (t.y. government plačiąja prasme, apimant ministerijas, kitokias įstaigas etc.). Dar daugiau, Vyriausybė taip pat leidžia ir nuosavus teisės aktus (nutarimus) kur Seimo nariai nevaidina jokio vaidmens
Tai, kad Vyriausybė (government) rengia tuos teisės aktus, įskaitant įstatymus, imho vertintina kaip teigiamas dalykas, nes, nors Seimo nariai turi daug entuziazmo, deja jiems dažnai nepakanka kompetencijos tam, kad kokybiškai parengt projektą****. Tai tai, kad teisės aktų projektus dažniausiai rengia Vyriausybės, ministerijų, kitų institucijų specialistai išmanantys reguliuosiamą sritį kartu su teisėkūros profesionalais, tai yra gerai, BET...na pažvelkim į procesą.

Tarkim Vyriausybė (kokia nors vyriausybinė komisija, ministras etc.) besvarstydama kokį nors klausimą, ar tarkim netgi pats Ministras Pirmininkas asmeniškai, staiga sugalvoja, kad tai, ko Lietuvai labiausiai trūksta tai... bananų augintojų ir nusprendžia parengt bananų įstatymą.
Kas vyksta toliau? O toliau viskas vyksta maždaug taip:
1. MP parašo pavedimą ministerijai įvertint tokio projekto perspektyvas.
2. Ministerija atrašo, kad iš principo projektą rengt galima, bet gal nelabai naudinga, nes pareikalaus krūvos pinigų, o naudos greičiausiai nebus, juolab, kad tik 200X m. tokių planų buvo atsisakyta.
3. Kadangi, jau vis tiek MP spaudoj pasisakė kad būtinai rengs tokį projektą ("nes tai geriausias dalykas since sliced bread") ir dabar jau nelygis sakyt, kad apsigalvojo, tai... MP parašo pavedima ministerijai rengt projektą.
4. Ministerija parengia. Vyksta vidinis derinimas (t.y. derinimas ministerijos viduje, bei su visokiom institucijom šalia ministerijos).
5. Parengtas projektas (su surinkta krūva parašų) išsiunčiamas "išoriniam" derinimui - t.y. į kitas suinteresuotas ministerijas bei institucijas (čia jų priklausomai nuo projekto gali būt viena, o gali but 20+).
6. Kitos ministerijos per nuostatytą terminą tuos projektus įvertina  ir prirašo pastabų, bei atsiunčia rengiančiai ministerijai. Kuri nors iš derinančių institucijų vis tiek vėluoja pateikt pastabas pagal nustatytus terminus, nes arba ten žmogus, kuris tai išmano, atostogavo, arba pas viceministrą ant stalo dvi savaites atsakymas gulėjo ar dar kas nors nutiko.
7. Rengusi ministerija įvertina gautas pastabas ir pagal jas pataiso projektą. Procesas netrivialus, nes tikslas šiame etape yra toks, kad į visas pastabas būtų atsižvelgta (arba susitarta su pastabų teikėju, kad jis "atsiimtų" pastabas). Tas aišku ne visada būna įmanoma, nes kai kurių ministerijų pastabos tarpusavy prieštarauja ar paneigia visą teisės akto esmę / jo tikslus. Tada rengianti ministerija organizuoja tarpinstitucinį pasitarimą, kuriame (tikėkimės) susitariama ir suderinami prieštaravimai. Gerai jei tuos prieštaravimus suderint pavyksta. Ir gerai jei po tų pakeitimų, projektas nepasikeičia iš esmės. Nes jei pasikeičia, tada go to point #5, ir vėl iš naujo.
8. Projektas siunčiamas...ne, dar ne Vyriausybei, o Teisingumo ministerijai (taip, jai teiskiama derinti atskirai jau po to, kai suderinta su kitom ministerijom).
9. Teisingumo ministerija pateikia pastabas (ir reik tikėtis, kad laiku... kas visai nebūtina įvyksta).
10. Rengusi ministerija įvertina ir pataiso pagal TM pastabas. To pasekoj pvz. pataiso ką nors ką jau buvo pataisius pagal tai, kas buvo anksčiau suderinta dėl anksčiau kilusių prieštaravimų.
11. Ministerija siunčia projektą į Vyriausybę.
12. Vyriausybės kanceliarijos teisininkai peržiūri projektą ir sukuria jam savo pastabų.
13. Pastarąsias vėl įvertina rengusi ministerija. Bet dar neskuba siųsti pataisyto projekto Vyriausybei.
14. Projektas keliauja į vadinamąjį ministerijų atstovų pasitarimą - tai toks parengiamojo pobūdžio posėdis kuriame dalyvauja viceministrai ir/ar ministerijų kancleriai.
15. Jei šitam pasitarime viskas vyksta sklandžiai, tada gerai, - projektas yra pataisomas pagal Vyriausybės kanceliarijos teisininkų pastabas, pateikiamas Vyriausybei iš naujo ir keliauja į Vyriausybės posėdį "aprūvinimui"...
Bet gali nutikt ir taip, kad per šį pasitarimą pvz. išstoja viceministrai ministerijų, kurių pataisymai buvo pakeisti dėl Teisingumo ministerijos pataisymų ir reikalauja atitaisyt atgal. Arba koks nors viceministras, kuris mano, kad ir jo ministerijai turėjo būt siunčiama derint, o nebuvo. Arba tiesiog pas ką nors atsiranda naujų klausimų ar pastabų ar idėjų.
Ir čia gali nutikt įvairiai. Gali būt, kad projektas grįžta vėl iš naujo rengėjams tam, kad viską vėl suderintų (organizuotų pvz kokį nors susitikimą su institucijų atstovais ar siuntinėtų suinteresuotoms institucijoms, vėl gautų jų pastabas etc etc etc). Arba nusprendžiama, kad klausimas per sudėtingas ir reikia jį palikt spęst "politiniu lygmeniu" - Vyriausybės pasitarime.
16. Toks projektas keliauja į ministrų pasitarimą (tai irgi ne Vyriausybės posėdis, bet papildomas ministrų lygmens parengiamojo pobūdžio posėdis skirtas išspręst klausimus prieš keliaujant į Vyriausybės posėdį kur jau bus priimamas galutinis sprendimas). Jei ministrams čia pavyksta suderint pozicijas tai gerai, o jei ne... tada projektas pvz gražinamas atgal analogiškai kaip iš atstovų pasitarimo.
17. Po visų šitų važinėjimų pirmyn atgal kairėn dešinėn projektas patenka į Vyriausybės posėdį ir jei niekam daugiau neužkliūna, jis yra priimamas (jei užkliūna, tai vėl grįžta žemyn per kelis ar net per krūva laiptelių... jau nekalbant apie tai, kad kartais nutinka ir taip, kad atkeliavus projektui iki Vyriausybės posėdžio nusprendžiama, kad jis nereikalingas (tada jis keliauja šiukšliadėžėn)... arba kad dėl politinių sumetimų dabar negalima jo priimt, nes spaudoj kils kipišas ("KPŠ? Kam Lietuvai bananai - ir taip bananų respublika?"), tada projekto svarstymas atidedamas... neterminuotai :).
18. Jei tai Vyriausybės nutarimas tai istorija čia ir baigiasi. Bet jei tai įstatymas, tada jis toliau keliauja į Seimą ir čia dar ne pabaiga, nes iš Seimo jis ir vėl gali grįžti atgal rengėjams ir vėl visa karuselė gali imti suktis iš naujo...

Keletas  pastebėjimų:
- Kaip minėjau, viso proceso pagrindas yra terminų laikymasis. MP pavedimas ministerijai paprastai turi nustatytą termina iki kada pateikt projektą Vyriausybei. Kartais šis terminas realus, bet dažnai, atsižvelgiant į paties proceso ilgumą ir žingsnių skaičių, jis nėra realistiškas. Taip pat yra nustatyti terminai institucijoms pateikti pastabas. Jų dažniausiai (bet ne visad) laikomasi.
- Siuntimas TM kaip atskira stadija išskirta (įvesta) šios Vyriausybės. Ligi tol TM buvo siunčiama paraleliai su kitomis ministerijomis. Kiek suprantu tai padaryta su ta mintim, kad TM iš esmės vertina tik teisinius klausimus dėl to jie turi gauti projektą, kuris suderintas su šakinėm ministerijom... Bėdas aš matau tame (tik) dvi: pirma, procesas pailgėja, nes gaunasi du siuntimai ministerijoms; antra... minėta problema ką daryti kai TM pateiktos pastabos prieštarauja / iš esmės keičia tai, kad jau yra suderinta su kitom šakinėm ministerijom.
- Kaip minėta, prie "anos" Vyriausybės nebuvo tokio atskiro siuntimo TM. Taip pat nebuvo stadijos, kurioje pastabas teikia Vyriausybės kanceliarijos teisininkai (jei tiksliau tai ši stadija kažkada senai egzistavo, bet (kiek suprantu) proceso greitumo / efektyvumo vardan buvo panaikinta Kubiliaus vyriausybės).
T.y. buvo panaikinta ši stadija su mintim, kad šių pastabų teikimo funkciją atliks minėtoji TM, o pastaroji tai darys lygiagrečiai su kitomis ministerijomis. Kas (tikėtina) turėjo užtikrint didesnę viso proceso spartą.
- Kad neatrodytų, kad viskas labai rožiška buvo "prie Kubiliaus" reik paminėt bent dvi svarbias praktines problemas buvusias tuo metu:
-- Prie anos Vyriausybės buvo gyva bėda kai reikdavo gauti TM pastabas, nes buvo toks itin ehmm... "stropus" viceministras, kuris kiekvieną projektą pats vertindavo iš naujo ir visiškai nepasitikėjo (kiek aš galiu suprasti) ministerijos specialistais ir jų teikiama nuomone... dėl ko pastabos iš TM vėluodavo keliom savaitėm jei ne mėnesiais. Ironiška (ypač turint omenyje, kad dauguma Vyriausybės sprendimų forminama teisės aktais) tai, kad Remigijus Šimašius pats buvo toje Vyriausybėje didžiausias kovotojas (čia be ironijos - pagarba jam už tai) su biurokratizmu, vilkinimu, visokiausiom proceso ydomis, ovienas diiiiiiiiiidžiulis jei nesakyt miiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiilžiniškas bottleneck'as buvo praktiškai jam panosėj, bet jis jo nepastebėjo ;)
-- Egzistavo tokia saulėlydžio komisija, kuri tariamai turėjo užsiimti sąlygų gerinimu verslui, o realiai dažnai veikdavo kaip proceso stabdis, nes projektai turėdavo laukti jos posėdžio, o ir patekus projektui į posėdį, ten būdavo nagrinėjami ne esminiai projekto dalykai, bet kokios nors neesminės detalės.

Taigi.
Manau, akivaizdu, kad šitas visas procesas yra tobulintinas, nes jis perdaug gremėzdiškas, o ir orientuotas ne visai ta kryptim kuria turėtų būt. Bet kad tai artimiausiu metu pakis, aš nelabai tikiu.

Tai matyt tiek.

____________________________________
* Ir teisėkūrininkai profesionalai tik akis varto kai pamato projektą parengtą kokios nors labai rimtos advokatų kontoros, kuri tačiau neturi tos srities specialistų (kas dažniausiai ir nutinka, nes tipiškas advokatas juk specializuojasi ne tame). Ir kai pateikiamos pastabos tokiam projektui tai yra baisiausiai piktininamasi kokie visi formalistai ir kodėl netinka, kai minėtoji kontora projekte kalbėdama apie tą pati dalyką vienoj vietoj rašo "tvarka", kitoj "tvarkos aprašas", dar kitoj "taisyklės". Jiems tai atrodo formalus kabinėjimasis, nes jie net neįkerta, kad tai ne formos, o turinio yda - teisės akte skirtingų sąvokų artojimas suponuoja, kad kalbama apie skirtingus dalykus. N.B. aš nesakau, kad Lietuvoj nėra advokatų (kontorų), kurie sugebėtų kokybiškai teisės aktus rengti, jų tikrai yra, bet jie reti. Dauguma (aš tikiu) labai gerai atstovauja klientų interesus teismuose ir pan. ir t.t., bet turi labai menką supratimą apie teisėkūrą.
** Juridinė technika, jei paprastai, tai yra taisyklės kaip turi būti rašomas teisės aktas: kur ką paryškint, kur dėt kablelius, kokius žodžius kokiam kotekste vartot etc.
*** Šitą iliustruoja pvz. kad ir toks pavyzdys - berods pernai ar užpernai Teisingumo ministerija buvo sukvietus teisėkūrininkus iš visų įmanomų institucijų į diskusiją/konferenciją apie teisėkūrą ir jos problemas. Sėdėjau aš ten, sėdėjau, klausiau, klausiau, kol nelabai apsikentęs atsistojau ir paklausiau ar mes susirinkome lyg ir tam, kad kalbėtume apie teisėkūrą ir jos problematiką, o tuo tarpu pokalbis visas vyksta tik apie juridinę techniką ir procedūras - kurios taip, yra conditio sine qua non, bet tai tik būtina sąlyga, o ne visa reikalo esmė. Panašu, kad atliepiau krūvos kolegų mintis, nes prasidėjo plojimai.
**** Tam jie teoriškai gali pasisamdyti padėjėjus, bet aš nepamenu ar esu matęs nors vieną Seimo nario padėjėją, kuris išmanytų teisėkūrą bent pusėtinai.

Kodėl Vilniaus eismo pertvarka yra prasta teisėkūra... ir neveiks.

Apie Vilniaus viešojo transporto pertvarkas rašė daug kas - kad ir pvz. tas pats Rokiškis ar leo lenox ar daugybė kitų. Pateikinėjo projekto vertinimus iš ekonominės ir/ar, vadinkim taip, elementarios logikos puses... ar netgi ideologinės :)
Tai aš to nedarysiu.

Bet man labai knieti pažvelgti į kitą, bet susijusį dalyka - ryšium su tuo visu reikalu vykdomas eismo pertvarkas Vilniaus mieste. Tą naują gatvių žymėjimą, kai viena iš dviejų eismo juosta "paaukojama" visuomeniniam transportui, o "privačiam" lieka tik viena.

Nes mano nuomone ta vykdoma pertvarka yra labai geras pavyzdys labai paprastai ir neįmantriai iliustruoti kas tai yra teisėkūra (plačiąja prasme - t.y. elgesio taisyklių nustatymas, nebūtinai apsiribojantys vien tik teisės aktų "rašymu") ir kodėl mano (kuklia, bet... ahemmm.... profesionalia) nuomone teisėkūra (t.y. vienokio ar kitokio teisinio reguliavimo nustatymas) pirmiausia turi remtis sveiku protu ir aiškiu siekiamų tikslų (rezultatų) suvokimu, o ne (dažniausiai perdėtai primityviais) socialinės inžinerijos "polėkiais"*.

Aš dažnai iš anksto galiu pasakyti kad vienas ar kitas teisės akto projektas jį priėmus ir jam tapus teisės aktu neveiks. Ne todėl, kad aš aiškiaregys, bet dėl to, kad šiokia tokia mano patirtis kartais leidžia jau iš anksto pasakyti, kad tai neveiks, nes pasirinkti "reguliavimo" būdai kurie iš esmės yra skirti tam, kad jaustis geriau jog kažkas nuveikta, bet ne tam, kad spręsti problemą. Dar daugiau - visokie keisti neapgalvoti teisėkūriniai manevrai kartais problemą netgi pagilina.
Tik va paprastai paaiškinti, kodėl aš tai iš anksto teigiu (t.y. teigiu, kad vienas ar kitas teisės aktas, kitokio pobudžio teisinė priemonė neveiks) kartais būna gana sudėtinga.

Ir ši situacija šia prasme yra išties yra dėkinga. Kodėl?

Nagi todėl, kad eismo gatvėje reglamentavimas (t.y. jo sureguliavimas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymu, Kelių eismo taisyklėmis etc) yra santykinai paprastas dalykas (lyginant su pvz. kokiu nors mokesčių reglamentavimu). Paprastas, nes savo esme jis susiveda tik į du tikslus, tarp kurių reikia sugebėti rasti tam tikrą pusiausvyrą:
1. Eismas turi vykti greitai. Tą sakyt kažkodėl yra ne visai politkorektiška, bet taip, automobiliai turi judėti greitai. Kuo greičiau, tuo geriau. Nes pati kelių eismo esmė yra greitai nukeliaut iš vieno taško į kitą. Nes lėtai galėtume visi ir pėčiom nueit. Nes jei stovi kamštyje tiek laiko, kad per tą laiką būtum jau pėsčiom nuėjęs, tai tas važiavimas išvis prasmės netenka.
Jei kam nepatinka žodis greitai, galit skaityti tai kaip "eismas turi vykti sklandžiai" - esmė vis tiek liks ta pati - jis turi vykti greitai.
2. Eismas turi vykti saugiai. Čia būtų kita nekorektiška mintis, kad absoliutaus eismo saugumo pasiekt neįmanoma - todėl nereikia jo (to saugumo) ir fetišizuot. Nes visišką saugumą užtikrint įmanoma tik jei automobiliai stovės vietoj**. Ir tai koks dviratininkas ar užsižiopsojęs pėstysis sugebės ir į stovintį automobilį įsirėžt irgi traumas patirt.

Žinant šiuos du tikslus, visa užduotis ir yra surasti tarp jų tinkamą balansą. T.y. pasirinkti tokią kombinaciją iš teisės normų, kuri užtikrintų, kad ir avis būtų sveika (visi nuvyktų kur jiems reikia įmanomai greitai etc.) ir vilkas sotus (t.y. būtų mažai autoįvykių, sužeistųjų, žuvusiųjų etc).


Aišku, kad siūlomi / priimami tam tikri sprendimai dažnai toli gražu nėra visiškai akivaizdūs: pvz. vienareikšmiškai pasakyti, ar davė kokią nors naudą / ar jokios / ar žalą max leistino greičio mieste sumažinimas nuo 60 iki 50 km/h yra labai sunku jei ne neįmanoma***.

Tačiau tai, kad atsakymai į kai kuriuos klausimus nėra 100 proc. akivaizdūs, netrukdo pastebėti, kad kai kurie galimi variantai yra ydingi a priori. Tam suprasti nereikia rengti jokių eksperimentų, pakanka tik apie tai truputį pamastyt.
Pvz., jei nustatysime mieste visur ribojimą max 10 km/h, tai (net su visai nerealistiška išlyga, kad visi to reikalavimo laikysis) bus akivaizdu, kad gal ir pavyks užtirkinti kažkokį "aukštą saugumo lygį", o bet tačiau eismas vyks išties lėtai (nes matyt realus vidutinis greitis tokiu atveju nukristų išvis iki kokių ~5km/h).
Iš kitos pusės žiūrint, jei pvz. nustatysim minimalų greitį miesto gatvėse 200km/h, manau vėlgi akivaizdu, kad greičiausiai nepasieksim nei vieno tikslo - kils labai daug avarijų su, tikėtina, liūdnomis pasekmėmis, dėl ko gatvės, labai tikėtina, bus užgrūstos sudaužytais automobiliais (taigi kitų automobilių sklandus ir greitas judėjimas taps neįmanomas).

Kaip šiame kontekste tenka vertinti eismo "pertvarką", kai gatvėse, kur ir taip buvo automobilių kamščiai, dabar vietoje dviejų judėjimo juostų lieka tik viena? Aišku, kad saugumo tai nepadidins (tikėtina, kad sumažins), o kad judėjimo piko metu greitis sumažės... na manau tai savaime akivaizdu.

Todėl tai, kad šių tikslų nėra tomis pertvarkomis siekiama, tas akivaizdu.
O tai ko siekiama? Bukos socialinės inžinerijos. Per prievartą**** susodint visus į autobusus.
Teigiama, kad autobusai judės greičiau ir žmonės bus priversti persėsti iš nuosavų automobilių į autobusus. Aš tuo labai abejoju. Nes žmonės ir dabar galėtų jais važinėt. Bet to nedaro. Kodėl? Priežasčių yra visokių, bet, kaip sakiau, šia tema aš nesiplėsiu, nes apie tai jau yra prirašę kiti žmonės...

Bet galiu lažintis iš 5 centų, kad išaugs skaičius žmonių, važinėjančių juostomis skirtomis visuomeniniam transportui.
Nes jau dabar dailės akademijos studentai pradėjo darytis manekenus, kad galėtų "pasisodinti" automobilyje ir taip sudaryt įspūdį, kad jame važiuoja 4 asmenys :DDD



_________________________________
* Ir ne, aš nemanau, kad teisinių santykių reguliavime nėra vietos ideologijai ar tam tikrai, saikingai socialinei inžinerijai, tiesiog  dažniausiai tas daroma... na maždaug taip:  "Jei įstatyme parašysiu, kad vasara prasideda sausio 1-ąją - tai taip ir bus!!!"
** Ne paslaptis, kad pirmajame eismo įvykyje, kuris nusinešė žmogaus gyvybę dalyvavo automobilis, kurio maksimalus greitis buvo ~6km/h.
*** Bent mano nuomone, kiek aš esu tuo domėjęsis (įskaitant visokiais užsienyje šia tema vykdytais moksliniais tyrimais), nepaisant visų policijos deklaracijų apie tariamai išaugusį saugumą, aš manau, kad tai buvo žalinga - statistiškai reikšmingo saugumo padidėjimo nėra, o vidutinis judėjimo greitis mieste (ne piko valandomis) nukrito.
**** Tų, kurie norėtų ginčytis, dėmesį atkreipiu į tai, kad prievarta būna ne tik fizinė. Jei tu žmogų užspeiti į kampą net nedavęs jam į snukį - tai irgi bus prievarta.

...laime per prievarta?

Ar galima žmogų padaryti laimingu per prievartą? Ir net nesvarbu ką - patį save ar kažką kitą...

Bet ar tai galima? Ar tai leistina? Ar tai yra moralu ir etiška?

Aš nežinau.

Jei žmogus tikras, kad jam ir taip yra labai gerai?

Atleisk jiems, jie nežinojo ka daro...

Rule 34: There is porn of it, no exceptions.

Jei pažvelgsime į kokį "tipinį" pirmykštį žmogų, tai gyveno jis didesne ar mazesne bendruomene (tarkim "šeima"). Gyveno visi vienoj krūvoj - tikėtina ir vienoj patalpoj.

Savo ruožtu tai reiske, kad viskas ir vyko vienoj vietoj - kažkas miegojo, kažkas uzsiiminejo seksu, kažkas išleidinejo paskutinį kvapą priešmirtinėse agonijose, kažkas gimdė etc etc etc.
Viskas buvo čia pat. Požiūris į viską buvo paprastas ir (nesant geresnio žodzio) tikras. Tiek seksas / gimimas (gyvybės pradžia), tiek mirtis (visko pabaiga) tebuvo normalios gyvenimo dalys - nuo jo neatsiejamos. Buvo džiaugiamasi gimimu ir liūdima del mirties, tačiau buvo suvokiama ne tik kad tai neišvengiama, bet ir kad tai normalu ir natūralu.

Dabar?

Ir isties, kaip gi dabar?

Jei pabandysim pažvelgt į tai, pamatysim, kad seksas (kaip ir mirtis) dabartiniu metu yra atsidurę gyvenimo užribyje - jie NĖRA normali ir natūrali gyvenimo dalis. Tai kažkas NENORMALAUS.

Kai čia taip drastiškai pasisakiau, tai manau būtų krūva norinčiu priestarauti, bet paklauskit Jūs patys saves kurioje vietoje jus matot seksą (na ir mirtį) - ir atsakymas bus vienareikšmis, - šie dalykai yra uzribyje. Gal jie ir nėra absoliučiai tabu, jie nėra uždrausti, tačiau jie tiesiog nėra normali gyvenimo dalis...

Kurlink aš vedu?

Įsigyjau va nesenai Nexus'ą kuriame žinoma už browser'į yra Chrome. Pastarasis turi tokią naujovę kaip Incognito naršymą, kuris uždarius naršyklę nepalieka jokių pėdsakų kompiuteryje. Suprantu, kad tokio dalyko reikalingumas greičiausiai buvo racionalizuojamas išvedžiojimais, kad gal kartais gali tekti lankytis visokiuose tinklapiuose su konfidencialia informacija naudojantis ne savo smartfonu / tabletu... bet realiai tai visi suprantam, kam tas reikalinga:

The Internet is for Porn. Visas internetas egzistuoja dėl porno. Jei internete nebūtų pornografijos tai trafikas sumažėtu keletą (jei ne keliolika) kartų... (tik nieks nedrįsta prisipažint, kad jis internete pornografiją žiūri (dažniausiai vyrai) / skaito (dažniausiai moterys)).


Tai niekam nieko nesako? Nesako kiek svarbi yra šita "aptariama tema" ir kad bandyti nukišt ją į "užribį" nereikėtų? Nesako?

Visiems tiems begaliniams moralizuotojams apie dera / nedera, pasileidusį jaunimą, netinkamas reklamas dėl to, kad merginos suknelė nuotraukoj per trumpa? Tam "moraliniam" (atseit) talibanui?
Jie tikrai nesupranta, kad savo tokiom kalbom (ir paskesniu tokiu kliedesių įtvirtinimu teisės aktuose) jie tik dar labiau stumia tai, kas turėtų būti pats natūraliausias dalykas žemėje į šešėlį? Dar labiau stengiasi padaryt iš jo tabu, kažką nederamo ir netinkamo, purvino ir gašlaus... ir tuo pačiu dar labiau daro iš jo supersaldųjį uždraustąjį vaisių?

Bet kadangi tas vaisius uždraustas, tai jo paieškos dėka tų visų represijų išvirsta į visokiausius dalykus...
Nuo kažko teigiamo kaip pvz. poezija (ar pornografija). Iki... skirstymo į šeimas ir ne šeimas, homofobijos... pedofilijos ir seksualinio manjakizmo. Kas žaloja žmonių gyvenimus ir palieka tuštumą.


Atleisk jiems Viešpatie, nes jie nežino ką daro.

Let us be clear, if you carry a knife our objective and determination is that you will be caught; you will be prosecuted; you will be punished. 
But we want to do all in our power also to prevent anyone carrying a knife in the first place.

- Gordon Brown, 2008; Prime Minister of (formerly) Great Britain.

Never attribute to malice that which is adequately explained by stupidity.

- Robert J. Hanlon

Socialistų kiaušiniai.

Kažkurią čia dieną vaikas manęs paklausė: "Žinai kas buvo anksčiau - višta ar kiaušinis". Až žinoma atsakiau, kad nežinau. Tada jis man paaiškino, kad anksčiau buvo kiaušinis, nes pastarieji buvo gerokai anksčiau nei atsirado vištos - juos dėjo net dinozaurai.
Kaipo ir akivaizdus dalykas įdomu tik kai tai aiškina devynmetis vaikas...
Bet jei devynmetis vaikas sugeba atsirinkt kas pirmiau, tai yra žmonių kurie vis dar to nesugeba.


Šiaip jau niekad nekomentuoju Delfio komentatorių "komentarų": tai kaip ėjimas ristynių su kiaule - galutiniam rezultate vis tiek liksi mėšlinas, o kiaulei dar tai ir patinka.
Bet va atsirado vienas komentaras, kurio negaliu susilaikyt nepakomentavęs jau vien todėl, kad autorius pasirašo "LTSR"*. Ir akivaizdu, kad ta LTSR jam imponuoja, nes jis pažeria tokių tipiškai proletarinių socialistinių minčių (kurios, beje netgi sulaukia susižavėjimo šūksnių "idealus komentaras apibūdinantis sistemą bla bla bla...").
Komentaras paliktas prie straipsnio apie tai, kaip moteris gaunanti pašalpą (socialinę piniginę paramą), nepatenkinta tuo, kad jai dar teko ir padirbėti (savivaldybė ją pasitelkė visuomenei naudingai veiklai) padavė minėtą savivaldybę į teismą dėl priverstinio darbo. Ir nors grynai formaliai teisiniu (o ir praktiniu pagaliau) požiūriu aš turiu sutikt, kad tame yra kažkiek racijos, tačiau taip pat man visiškai akivazdu, kad tai (bent jau iš dalies) yra to, kas vadinama "entitlement mentality" (ir aš neįsivaizduoju, kaip tai kokybiškai išversti į lietuvių kalbą) atspindys - įsitikinimas, kad asmuo nusipelno kažką tiesiog "gauti" iš valstybės (visuomenės) nieko neduodama mainais.

Geras filmukas iliustruojantis "entitlement mentality" iš "Judge Judy"**:

(Jei Jums nepasišiaušia plaukai pažiūrėjus - Jūs socialistas. Beviltiškas.Viskas prarasta.)

Komentarų prie minėto straipsnio yra įvairių, bet kaip sakiau man "užkliuvo" tas, kuris pasirašytas "LTSR". Aš suprantu, kad "darbo liaudis" linkusi save labai gerai vertinti net ir tais atvejais kai tam visiškai nėra jokio pagrindo ir visad dėl visko peikti "bloguosius" darbdavius.

Bet nori to ar nenori, patinka tai ar ne, bet kiaušinis buvo anksčiau nei višta - ir darbo vieta atsiranda anksčiau nei kad darbuotojas joje (jei žinoma tai ne valstybinis darbas - tada ši taisyklė galioja nebūtinai ;) :/ ).
Realybė yra tokia, kad žmonių yra daugybė ir tik labai nedidelė (kad nesakyti nykstama) dalis jų dėka savo vidinių savybių (gebėjimo rizikuoti, prisiimti atsakomybę, ekonomikos dėsnių išmanymo ir t.t. ir pan.) sugeba tapti darbdaviais, sugeba sukurti įmones, kuriose atsiranda darbo vietos, kuriose paskui gali dirbti darbuotojai, kurie savo ruožtu gali būti patenkinti arba ne tiek dirbamu darbu, tiek darbo užmokesčiu, tiek pačiu darbdaviu. Ir jei visomis pastangomis bus stengiamasi atmušt bet kokį norą kurti savo verslą, tapti darbdaviu... darbo vietų nuo to daugiau nebus ir darbas nuo to nebus geriau apmokamas***. Tikrai. Pažadu.

Bet pereikim prie komentaro:

Nebūtų pašalpų sistemos, visoje Europoje būtų gausybė badaujančių vaikų ir daugybė benamių, 

Dėl vaikų, tai panašu, kad esama sistema ne kažinkiek padeda bent jau Lietuvoj. Nes perdaug jau dažnai tie "pašalpų gavėjai" laiko pašalpos gavimo dieną nacionaline prisigėrimo švente ir nuo to, kad jie tą pašalpą gavo kitą rytą jų vaikams ne geriau. O normalūs žmonės tiesiog ieskosi darbo (jiems ta pašalpa gal ir padeda išgyvent sunkų etapą, bet ties ja viskas nesibaigia).
Dėl benamių tai irgi... kažkaip atsižvelgiant į nuomos bei paskolų kainas abejoju, kad tos pašalpos turi didelę reikšmę tam dalykui.

o išbadėję ir be namų likę žmonės, kaip žinoma, nebeturi ko prarasti. O juk istorija ne vienu pavyzdžiu jau parodė, ką nebeturintys ko prarasti gali padaryti.

Ir ką ji parodė? Kad ieškomas greičiausias nors ir amoralus sprendimas - atimt iš to, kas turi? Ir kad ilgainiui kai iš visų viskas atimta visi sėdi toje pačioje š duobėje vienodai neturtingi?

“Jūs nenorėkit daryti, ką mėgstat, eikit dirbti, kas naudinga, – mėgstama šūkauti. - Ir dirbkit už tiek, kiek mokėti naudinga tiems, kurie darbo duoda. Nes jie - šventieji darbdaviai. Net jei grašius temoka ar išvis nemoka, jie šventieji darbdaviai.” 

Idėja, kad "aš dirbu ką aš noriu ir man už tai moka tiek kiek aš noriu"? Nejau neakivaizdu, kad ji kvaila? Taip, kiekvienas žinoma gali dirbt ką jis nori, bet kiek jam bus mokama priklausys... nuo to ką jis dirba IR kaip gerai jis tai dirba (paliekant trumpam nuošaly rinkos veiksnius kaip paklausą ir pasiūlą).
Tas įsivaizdavimas, kad darbdaviai panorėję galėtų mokėti dvigubai daugiau kiekvienam, yra absurdiškas tiek pat, kiek įsivaizdavimas, kad pirkėjas mokėtu dvigubai už televizorių - juk akivaizdu, kad jis to nedarytų, o tiesiog eitų ir susirastų konkurento televizorių už mažesnę kainą, nebent už tą pirmąjį televizorių buvo verta mokėti dvigubai dėl jo papildomų funkcijų, galimybių, geresnės kokybės etc.
Taip ir darbdavys: vietoj to, kad mokėt dvigubai jis geriau tiesiog pasamdys kitą darbuotoją nebent tam darbuotojui verta mokėti dvigubai nes jis geriau/našiau dirba. Juk paprasta.
Tai jei pats taip elgiesi, tai ko tada tikėtis iš kito (darbdavio) kažko kito? Ar čia reikia ir iš paties šaipytis "šventasis pirkėjas, nesvarbu kad jam rūpi tik akcijos ir nuolaidos, jis vis tiek šventasis pirkėjas"?...

Šventieji darbdaviai, gal ne visi, bet nemaža jų dalis, labai norėtų, kad pašalpų išvis nebūtų, nes tada žmogus dirbtų vien už duonos kąsnį.

Greičiau jau jie mano (kaip ir aš manau, nors aš ir ne darbdavys, o samdinys... tarnas netgi :) ), kad tokiu atveju žmonėms būtų stimulas dirbti geriau ir kažko siekti, o ne galvoti "ai, koks skirtumas jei ir išmes - gausiu pašalpą, o daryt nieko nereikės, galėsiu tinginiaut". Įdomu, juk, kad žmonės kurie dirba ir linkę dirbti tiesiog susiranda darbą net jei ir ne visai tokį kokio nori ir dirbdami stengiasi pagerint savo situaciją, o ne laukia, kol kažkas atneš viską ant lėkštutės.
Kai aš buvau išmestas iš darbo (tiesiog "dingo" mano darbo vieta) aš susiradau darbą po mėnesio (ir ne, ne tokį prabangų kokio būčiau norėjęs, bet ką padarysi) ir į to mėnesio pabaigą jau jaučiau, kad tas sėdėjimas namie be darbo "smegenis spaudžia" - nes normalaus žmogaus savęs vertinimas labai daug priklauso nuo to dirba jis ar yra tiesiog išlaikytinis...

Juk būtent pašalpų sistema priverčia juos pasistengti, kad darbo užmokestis netaptų už pašalpą mažesnis. 

Mintis imponuojanti socialistams, bet absurdiška.
Ar norima pasakyt, kad ir pvz. smegenų mikrochirurgas gautų 200 Lt/mėn jei nebūtų pašalpų? O ar nėra taip, kad darbo užmokestis, kaip minėta, priklauso nuo darbo kuris dirbamas ir kaip gerai jis dirbamas? A?
Gal duobkasys ir neturėtų uždirbti tiek kiek mikrochirurgas? Ir negti duobkasys, jei jis geras, uždirbs daugiau nei šiaip chronius su kastuvu - nes taip, net duobę iškast ir į ją karstą nuleist reikia mokėti.
O jei nieko doro nemoki - tai ir nereik skųstis, kad nieks už tai ir mokėt nesirengia.

Kai žmogui dirbti nebenaudinga, jis nedirba. Natūralu. 

Pirmas dėdė tai J.F.Kennedy sakantis savo inauguracinę kalbą...
(po to JAV žmogų į mėnulį nusiuntė). Antras - šiaip "varguolis".

Būtent.
Ir kuo didesnė pašalpa, tuo daugiau atsiranda tokių, kurie mano, kad dirbt "nenaudinga" - kam save vargint, geriau tiesiog gaut išmokas iš valstybės. Nes juk niekas nepasiūlo jiems darbo tokio "kokio jie norėtų" ir nesutinka mokėti tiek "kiek jie jaučiasi nusipelnę gauti".
Ir su tuo vadinamosios "gerovės valstybės" siekimu ilgainiui prieinama iki tokio absurdo kai JAV faktiškai (keturių asmenų šeimoje su vienu dirbančiuoju) geriau nesivargint ir nedirbt negu uždirbt $60000 į metus (kas tikrai nėra mažas atlyginimas JAV), o jei uždirbi $30000 - tai dirbt išvis "nebenaudinga".

Nes juk ir verslininkas, jeigu naudos nemato, verslu neužsiima. Pašalpomis piktnaudžiaujama? Taip. O kiek milijonierių piktnaudžiauja galimybėmis nemokėti mokesčių? Bet dėl milijonierių mokesčių moralistai triukšmo nekelia. Nejaugi vien todėl, kad nebus pakviesti į pobūvį ar vakarėlį ir negalės pasitrinti greta “elito”?

O gal tiesiog todėl, kad yra skirtumas, kur žmogus nenori savo sąžiningai uždirbtų pinigų atiduoti valstybei iššvaistyti ir kur kažkas gviešiasi į tai ko nenusipelnė?
(Ir žinoma reiktų skirti, kur pažeidžiami įstatymai (daromi nusikaltimai) ir kur tiesiog pasinaudojama įstatymų suteiktomis galimybėmis - suprantu, kad pastarasis dalykas gal ir nelabai patinka, bet kažko man atrodo, kad ir tas pats (ta pati?) LTSR susigražintų kuo daugiau sumokėtų mokesčių jei tik turėtų tokią galimybę... ir burnotų ant valstybės jei pastaroji jį (ją) nepagrįstai kokiu nors mokesčiu apmokestintų.)

Pašalpiniai ar darbo žmogeliai vakarėlių nekelia, ir dėl šmeižto ar įžeidimo į teismą nepaduos, nes pinigų neturi, - tokius galima taršyti be atokvėpio. Ir malonumą teikia, ir teisuoliu pasijunti.

Na taip. Jie rengia išgertuves pašalpos gavimo proga... vakarėliu to nepavadinsi.
O į teismą kreiptis jiems teisę Konstitucija garantuoja. Tai, kad jie ja nesinaudoja... kieno tai bėda jei ne jų pačių? Klausimas retorinis.

Vargingiausius sluoksnius užsipuolančių moralistų pastaruoju metu Lietuvoje itin užderėjo. Net žado gali netekti sužinojęs, kad buvęs popdainuškų kūrėjas, pusmetį ar metus patarnavęs kokios nors partijos veikėjo parankiniu, įgauna teisuolio aurą ir ima aiškinti, kas ir ko Lietuvoje vertas. 

Ne "vargingiausius", o tuos kurie tingi, bet jaučiasi, kad jiems kažkas kažką skolingas, kažkas turi jais pasirūpint, duoti jiems darbą kokio jie nori ir mokėti jiems tiek, kiek jie mano, kad nusipelnė.
Tuos gi žmones, kurie tegu ir vargingai gyvena, bet stengiasi dirbti ir pagerint savo situaciją visi**** gerbia.

Beje, milijonieriais tapę šventieji darbdaviai turėtų būti dėkingi pašalpiniams, tiksliau, pašalpų sistemai. Mat tai, ką jie pagaili sumokėti už darbą, kad darbo jėga patys iš bado nemirtų ir palikuonis, t.y. kitą darbo jėgos kartą išauginti galėtų, valstybė, t.y. mokesčių mokėtojai, priduria.

T.y. milijonierių interesas, kad tokių kurie neturi jokios kvalifikacijos, nieko nesugeba, bet gerai apie save galvoja, mano, kad nusipelnė viską gauti nieko nedirbdami būtų kuo daugiau??? :)
Kažko aš labai abejoju...
Išvis šitas skandavimas "Gailikas! Gailikas!" tinka vaikams smėlio dėžėje, bet ne suaugusiems žmonėms, kurie turėtų suprasti, kad jei jiems darbdavys moka išties realiai neadekvačiai per mažai, tai reikia mest tą darbą ir susirast kitą - kur darbdavys mokėtų sąžiningą kainą. BET, jei tas dirbamas darbas bei jo atlikimo kokybė išties tik tiek tėra verti, o tobulintis ir įgyt naujų įgūdžių nenorima... tai niekas (kitas) čia nėra kaltas... ir nereikia tada tikėtis, kad uždirbsi kaip raketų mokslininkas.

O už darbo jėgos pirkimui sutaupytus pinigėlius galima dar vieną džipą arba jachtą įsigyti. 

O vat aš už sutaupytus pinigus nusipirkau motociklą (o paskui dėka kažkokios žioplės ji sudaužiau). Ir ką? Koks kieno reikalas kas ir ką daro su savo paties sutaupytais pinigais? Tai juk to žmogaus pinigai.
Pagaliau - o iš kur žinot ar jis už tuos "sutaupytus" pinigus tą džipą pirko ar už kitus (savo darbo užmokestį)? Gal tuos "sutaupytus" jis investavo į verslo plėtrą ir sukūrė naujas darbo vietas, kuriose galės dirbti tie, kurie dirbti nori - ir jei jie gerai dirbs ir jei jų darbas bus to vertas - jie gaus gerus atlyginimus...

Be to, už pašalpas perkamas maistas, drabužiai, mokama už būstą ir paslaugas, o tai reiškia, kad pelnas eina tiems, kas maisto gamyba ir pardavimu, namų statyba ir nuoma ir panašiais gyventojų aptarnavimo verslais užsiima. Viskas susiję. Ir, deja, kaip keistai tai beskambėtų, pašalpų sistema, nors humanistinių intencijų pagimdyta, tapo šiuolaikinės vartotojiškos ekonomikos ramsčiu.

Būtent, kad viskas susiję... ir tie pinigai pašalpoms iš oro neatsiranda.
Juos kažkas sumoka mokesčių pavidalu. Ir ne tik "verslininkai", bet ir pvz. aš. Ir jei aš nesumokėčiau tų 300 (ar kiek ten) litų per mėnesį kuriuos paskui gauna kažkas "itin nusipelnęs" gal tada aš galėčiau pats skatint tą gi "vartotojišką ekonomiką" savo asmenine nuožiūra išleisdamas tuos pinigus?

Skirtumas tik būtų tas, kad aš tuos pinigus būčiau uždirbęs savo darbu.

Svarbus skirtumas.

_________________________
* Taip, žinoma, kad tai ne aš. Ir btw šito blogo pavadinimas yra ne LTSR kaip kai kas neteisingai vis įvardina, bet LTSR.LT, - t.y. LTSR + LT = LTSR.LT
** Beje, tiems kas mano, kad ten viskas netikra - Jūs klystat. Tai žinoma nėra teismas, tačiau tai yra arbitražas - abi šalys raštiškai įsipareigoja vykdyti sprendimą, kurį priims "teisėja" ir iš to sprendimo kyla realios teisinės pasekmės bylos šalims.
*** Socialistai čia žinoma pultų prieštaraut, kad jei nebūtų darbuotojų tai ir darbdavys nieko neturėtų ir... tai yra tiesa. Su vienu, užtat labai dideliu, BET. Nes tas "nebūtų darbuotojų" tai de facto turėtų reikšti "nebūtų žmonių", nes kol yra žmonių, (kaip minėta) darbuotojų visada yra daug daug daug daug daug daug daug daug daugiau nei darbdavių... ir išvis jų praktiškai visada visur perteklius (nors taip pat visur ir visada trūksta kvalifikuotų darbuotojų (kurie žinoma gauna "gerus" atlyginimus) ir dėl to nepatenka į aptariamą šitame kontekste imtį).
**** Aišku imtis per plati ir aišku yra ir snobų, bet tai išimtis, o ne taisyklė.