Pojechali!
- J.Gagarin
Kartais pagalvoju, kad kosmoso amzius per anksti prasidejo... Jei jis butu prasidejes 3-4-5 desimtmeciais veliau, gal zmones jau dabar isliptu Marse (na, gal ir ne).
Laikoma, kad kosmoso amzius isausta su pirmuoju Sputnik'u - 1957 m. spalio 4 d.
Kas tas buvo pirmasis dirbtinis zemes palydovas? 58.5 cm skersmens 83.6kg metaline sfera, kurios (grubiai imant) visa iranga buvo baterija ir siustuvas. Klausimas: kiek dabar svertu ir kokio dydzio butu sputnikas, jei butu kuriamas panaudojant pacias naujausias siuo metu esancias technologijas?
Arba pavyzdziui Luna 3 - pirmasis aparatas nufotografaves nematoma menulio puse. 1.3x1.2m, 278.5kg... Is esmes ax****nno dydzio fotoaparatas (ten zinoma buvo ir radio siustuvas ir dar kitos mokslines irangos, bet pagrindinis tikslas buvo Menulio fotografavimas). Tas "fotikas" turejo du fiksuoto zidinio objektyvus, naudojo 35mm juostele ir padare 29 (!) nespalvotas nuotraukas. Nufotografavus juosta buvo (tame paciame kosminiame aparate!) isryskinta, uzfiksuota ir isdziovinta, po ko pateko i primityvu (dabartiniu poziuriu) "skaneri", kur buvo paversta i 1000 liniju (!) televizini signala... Tiesa gryno sito irenginio svorio rasti man nepavyko, bet akivaizdu, kad jis svere ne viena desimti kilogramu, o paprasta dabartine skaitmenine muiline (pora simtu gramu tesverianti) daug geresnes nuotraukas daro...
Aisku, kad visas tas zmogaus ejimas i kosmosa buvo salygotas saltojo karo: atomines bombas reikejo kazkaip pristatyti i taikini ir tam geriausiai tiko tarpkontinentines balistines raketos, nuo kurios tik vienas zingnis iki raketos nesejos.
Taciau kita vertus (kaip nesunku suzinoti pasinaudojus google) atrodo, kad tas zmogaus ejimas i kosmosa vistik nebuvo neivengiamas - galima buvo tiesiog apsiriboti balistinemis raketomis (ir galbut automatiniais kosminiais aparatais).
Taigi... ir kartais man atrodo, kad taip butu buve geriau, nes dabar jau akivaizdu, kad tas "kosmoso amzius" issikvepe - skrydziai i kosmosa taip nezavi zmoniu vaizduotes, kaip tai dare XX a. septintajame - astuntajame desimtmeciais... Valstybes nors ir vykdo kosmines programas taciau ju nesulyginsi su Apollo, nei pagal finansavimo lygi nei pagal "angazhavimasi"...
Gi jei nebutu taip skubeta i ta kosmosa, gal dabar, jau itin issivyscius elektronikai, kompiuteriams etc butu pats tas momentas prasideti kosmoso amziui - viska imanoma labai miniatiurizuoti, galima atlikti ko tik nori koki tik nori modeliavima ir t.t. ir pan. Viskas butu daug pigiau, paprasciau, patikimiau ir kainuotu gerokai maziau, tiek materialia prasme, tiek (norisi tiketi) ir zmoniu gyvybiu prasme.
Jei dabar mes pradetume "kosmoso uzkariavima" su tuo entuziazmu, kuris buvo tada zmonijos matyt nelabai kas galetu sulaikyti nuo issilaipinimo ne tik Menulyje ar Marse, bet ir gal kokiam Titane...
Cia tik tuscios (ir gan eklektiskos) spekuliacijos ir (zinoma) as suprantu, kad prie viso technikos progreso, kuri matom "uz lango", labai daug prisidejo ir tas pats kosmoso amzius, bet man kazkaip mazumele gaila to polekio islipti is savo lopsio (anot K.Ciolkovskio) kuriuo kazkada pasizymejo zmonija ir kurio dabar jau nelabai ir beliko...
Tokie pamąstymai labai uždega, panašiai, kaip ir svarstyti, o kas, jeigu kai Žemėje egzistavo tik kelių ląstelių organizmai, kažkurią dieną vėjas būtų papūtęs į kitą pusę? Matyt, šiandien atrodytume/elgtumėmes/etc. visai kitaip.
AtsakytiPanaikintiPolėkis išlipti iš savo lopšio. Matyt, jis niekur nedingo, tiesiog kritinė masė dabar užsikrėtusi kitais dalykais. O galbūt trūksta tik vieno kokio nors išradimo, ir sukils nauja banga? Bet panašu, kad dabar žmonijos protai bando viską modeliuoti Žemėje (CERN ir panašiai). Taip saugiau? O gal pernelyg sustiprėjęs noras būti kūrėjais (dievais?), o ne atradėjais?