2010-09-28

Naivumas?

Sakoma, kad naivumas yra šventas. Ir jis labai būdingas vaikams. Ir (atrodytų) intelektualams (bent kai kuriems). Paskaičiau Ainiaus Lašo straipsnelį delfyje ir turiu pasakyt, kad jis man labai stipriai sudaro įspūdį tų naivių intelektualų-pacifistų, kurie po Pirmojo pasaulinio karo buvo įsitikinę, kad daugiau karų nebebus ir pasaulyje įsivyraus taika (žinia, to neįvyko). Niekaip nepajėgiu suprasti tų bandymų apsimesti, kad šalia mūsų nėra Rusijos... ar kad ta Rusija nėra tokia, kokia ji yra...

Dėl to man taip naiviai skamba visi samprotavimai, kuriuose bandoma vaizduotis, kad Lietuvos situacija yra iš esmės statiška ir priklausanti labiausiai būtent nuo pačios Lietuvos vienokių ar kitokių veiksmų, o visi mūsų potencialūs priešininkai yra tik potenciniam lygmenyje ir iš esmės potenciškai jie yra impotenciški dėl ko mes juos potencialiai galime pastumti ten, kur mums labiau patinka, ir tik nuo mūsų potencialaus elgesio priklausys, kaip jie potencialiai elgsis. A-ha. Potencialu.



Suprantu, tiesą sakant ir iš kur A.Lašo požiūris per būtent tokią prizmę - ne veltui juk jis (kiek suprantu) dirba Jungtinių tautų universiteto taikos ir tvarumo institute, - tai "uždeda" specifinį antspaudą ant pasaulėžiūros.

Bet nesu tikras ar tas "antspaudas" turi ką nors bendro su Lietuvos realybe. Realybė ta, kad Lietuva gali rinktis kokiais rūbais rengtis, bet ji (deja deja) pati madų nediktuoja.
Mano iškelta „trečiojo kelio“ idėja siekia peržengti juodų-baltų kategorijų rėmus vidaus ir užsienio politikoje, o ne balansuoti tarp Rytų ir Vakarų.
Idėja graži ir manau dauguma jai pritartų. Bėda tik, kad pasaulyje, kuris, patinka mums tai ar ne, yra pasidalinęs į (tegu ir ne dvi, o tris ar keturias) dalis, galima bandyti įžvelginėti atspalvius, bet jų įžvelginėjimas neduoda atsako į esminį klausimą: o kokios spalvos esame mes. Ir mes žinoma galime į savo dažų puodą savo nuožiūra įlašint keletą lašų vienokio ar kitokio atspalvio, bet pati fundamentali esminė spalva nuo to nepasikeis. Klausimas tik - kokia ji?

Geopolitine prasme mes jau esame Vakaruose - ir tai yra bet kokios diskusijos išeitinis taškas. Būtent ši atrama ir leidžia vykdyti racionalesnę užsienio politiką.
Geopolitine prasme mes esame "vakarų" pakraštys (kad nesakyti užkampis). Su iš to išplaukiančiom pasekmėm. Dėl to ir ta "atrama" gaunasi atitinkama. Silpnoka. Dėl to ir ta "racionali užsienio politika" turi būti nukreipta pirmiausia ją (šią atramą) stiprint. Iliuzijos apie saugumą be šios atramos yra tuščios.

Sprendžiant iš jos veiksmų, D. Grybauskaitė siekia artimiau bendradarbiauti su Vakarų Europos šalimis, kurios ne mažiau svarbios mūsų šalies saugumui nei JAV.
Priklauso nuo to, kaip interpretuoti tą "ne mažiau svarbios". Nes tokia Rusija yra "ne mažiau", o netgi "daug daugiau svarbi" mūsų saugumui, negu JAV, žiūrint plačiąja prasme.
Tik jei interpretuoti tą "ne mažiau" siauresne prasme, tai Vakarų Europa yra tikrai mažiau svarbi mūsų saugumui negu JAV. Jei tiksliau - apart deklaracijų kol kas aš nelabai įžiūri kažką tokio, ką būtų galima laikyti realiu veiksniu užtikrinančiu Lietuvos saugumą. Europinis karinis bendradarbiavimas ne NATO rėmuose (kur, žinia, JAV yra pagrindinis veikėjas) susiveda daugiau mažiau į šnipštą. Vieninga Europos energetinio saugumo sistema irgi kol kas tik gražių blevyzgų lygyje.
Ar tai gali keistis? Teorinis potencialas yra, bet praktiškai Europos valstybių pozicijos dažnai per daug skiriasi ir jos per daug linkusios ignoruoti kitų Europos valstybių susirūpinimą.

Kai kurie politikai ir apžvalgininkai linkę abejoti Prancūzijos ir Vokietijos geranoriškumu Baltijos šalių atžvilgiu, tačiau jie tarsi nesupranta arba nenori suprasti, jog vien tik JAV niekados nesugebės garantuoti Lietuvos saugumo. Juk bet kokia NATO karinė operacija Baltijos regione negali apsieiti be Vakarų Europoje esančios Aljanso infrastruktūros.
1. Abejonės prancūzų ir vokiečių geranoriškumu nėra laužtos iš piršto - jos turi labai aiškų pagrindą.
2. Taip, JAV nesugebės garantuoti Lietuvos saugumo. Dėl šito aš iš esmės sutinku. Juo labiau, to nesugebės garantuoti Europos šalys. Ir tikrai niekas to nesugebės, kol tai netaps mūsų pačių realiu interesu. Realiu interesu, norėtųsi pabrėžti, o ne vien blevyzgomis. Bet čia tema atskiram ir labai ilgam pokalbiui...
3. Infrastruktūros reikia, sakote? Infrastruktūra žinoma gerai, bet tai tik indas, kurį reikia kažkuo pripildyt.

Iš tiesų tokie gynybinio pobūdžio mokymai buvo surengti dar pernai, tačiau jų „taikiniu“ nebuvo pasirinkta jokia konkreti šalis. Beje, kad per daug nesusireikšmintume, verta prisiminti, jog Baltarusija dar ribojasi ir su Lenkija, Latvija bei Ukraina.
Čia reikia pastebėti:
1. Lenkijos padėtis kardinaliai skiriasi. Neverta net pradėt kalbėt.
2. Atskiros Latvijos nėra - kariniu "potencialaus priešininko" požiūriu Baltijos šalys vertintinos kaip vienas taikinys.
3. Tai, kad mokymai vyksta ties Ukraina mūsų guost neturėtų. Nes jei būtų dėl vienų ar kitų priežasčių nuspręsta "padaryti tvarką" Ukrainoj, tai reikštų, kad Lietuvai jau per vėlu rūpintis savo saugumu... nors kaip aš tą Lietuvą pažįstu, net jei taip ir nutiktų, mes ir toliau apsimestume kad nematome, kas vyksta ir ką tai reiškia mums.

Nesutinku ir su Rusijos bei Baltarusijos suplakimu į vieną priešišką visumą. Tai – dvi skirtingos valstybės su skirtingais požiūriais ir reikmėmis. <...> Taigi pastaruoju metu Baltarusijos-Rusijos draugystė yra gerokai atvėsus, o Minskas dairosi Vakarų link. Tad pasinaudokime šia proga, o ne ieškokime priešų.
Nominaliai tai dvi skirtingos valstybės. O jei ne vien į pavadinimus žiūrint, tai Baltarusiją aš išvis nežinau kaip vertint. Aišku, kad ji bando daryti būtent tai, kas siūloma Lietuvai - "eiti savo keliu" tarp rytų ir vakarų (nors akivaizdu, į kurią pusę ji labiau pasvirus eina).
Ir taip, daugiau mažiau akivaizdu, kad pati Baltarusija šiuo metu mums realaus pavojaus nekelia (imho bent kol batka valdžioj), bet naivu manyti, kad Rusija, turėdama norą, nesugebėtų visko pakeisti sau naudinga linkme per keletą metelių. Todėl tai, apie ką mes kalbam šiandien, po penkerių metų gali imt ir atrodyti juokinga. Va tai mane ir neramina.
O tai, kad Minskas "dairosi" nieko perdaug nereiškia, nes svarbu juk ne kad jis aplink dairosi (tą daro kiekviena valstybė), o kur eina ir ką daro. O mokymus karinius jis rengia ne kartu su Lietuva. Ir prieš juos kažkoks vienas (ar net dvidešimt vienas) tanklaivis su nafta labai jau nublanksta.
Žinoma, reikia stengtis gerint santykius su Baltarusija, bet nelabai matau pagrindo apsimetinėti, kad nėra taip kaip yra. O yra taip, kad Baltarusija yra Rusijos įtakoje.
Turint tai omenyje, noriu pabrėžti, jog „trečiasis kelias“ – tai ne tiltas į niekur, o tiltas į racionalią ir daugialypę politiką, kuri suderina valstybinius principus bei vertybes su interesais. Čia nekalbu apie Lietuvos neutralitetą, bet apie tam tikrą pamatinę nuostatą, atmetančią iš anksto nustatytas primityvias kategorijas, kurios automatiškai pateikia ganėtinai tiesmukus ir dažnai neteisingus atsakymus.
Kaip jau sakiau. Ta kažkokia "racionali ir daugialypė politika, kuri suderina valstybinius principus bei vertybes su interesais" skamba nuostabiai gražiai. Ir visi tam pritartų - įskaitant mane.
Bėda tik ta, kad mes jos negalime vykdyti apsimesdami, kad realybė neegzistuoja. Ir būtent dėka tos realybės, kurioje Lietuva įstrigus tarsi briedis pelkėje, ir atsiranda tos vadinamosios "kategorijos", kurios, kiek suprantu, iš Tokijaus žiūrint atrodo primityvios...