(Jeu ir nepamenu ar (gal) esu apie tai rases, bet jei taip, tai tiesiog pasikartosiu...)
Geras posakis. Labai teisingas.
Ir mane be galo stebinantis tuo, kad dauguma zmoniu supranta ji (sugeba ji suprast) neteisingai.
Taigi. Kartojimas yra mokslo motina, bet ne paciame begaliniame kartojime yra esme. Esme yra musyse. Jei tiksliau: esme slypi tame kaip kartoji.
Kartojimas vardan kartojimo yra visiskai (absoliuciai) beprasmis.
Nepamenu jau ar esu kada nors apie tai rases, bet savo laiku buvo atliktas toks eksperimentas (labai dabar tingiu googlint, tai jei kam idomu, patys nepatingekit) viename JAV universitete. Paimtos trys grupes studentu. Nemokanciu zaisti krepsinio. Atrinktos pagal tuos visokius mokslinius reikalavimus, kad visos trys butu imanomai vienodos visom prasmem.
Viena (aisku) kontroline.
Kitos dvi buvo trumpai apmokytos (taisyklingai) mesti kamuoli i krepsi. Po to, viena is tu grupiu kasdien ejo i sporto sale ir treniravosi metyti, kita gi kasdien tiek pat laiko sededavo ir "nieko neveikdavo" - t.y. jie sededavo ir vizualizuodavo metima i krepsi. Mintyse kartodavo metimo i krepsi procesa.
Po kurio laiko buvo patikrinti ju gebejimai. Kontrolines grupes rezultatas aisku buvo prasciausias. Geriausias rezultatas buvo tos grupes, kuri kasdien treniravosi. BET, grupes, kuri kasdien vizualizuodavo metima i krepsi rezultatas nuo tu, kurie kasdien treniravosi skyresi labai nedaug (kiek pamenu maziau nei 5%).
Ka mums tai sako?
Matyt tai, kad pats savaime kartojimas nieko nereiskia - svarbu kaip tai yra daroma.
Smegenys ypatingos savo gebejimu, esant tokiam poreikiui, atsirinkti "teisinga" elgesio varianta ir stengtis ji kartoti.
T.y. (pasinaudosim vis tuo paciu metimo i krepsi pavyzdziu) jei zmogus nemoka mesti i krepsi, tai is pirmu 10 metimu jis matyt nepataikys nei vieno. Jei visa esme slypetu tik kartojime, tai ka toks kartojimas jam duotu? Teisingai - jis tik dar labiau itvirtintu gebejima NEpataikyti i krepsi. Taigi, jei visa esme buti tik paciame kartojime, tai kuo daugiau zmogus meto i krepsi, tuo uztikrinciau jis nepataiko.
Kodel taip nera? T.y., kodel nepaisant to, kad pradejus metyt i krepsi zmogus nepataiko 10 kartu is 10, jo rezultatai tolydzio gereja, kol (galbut) pasiekia beveik 10 pataikymu is 10 metimu?
Kame "paslaptis"?
O ji pakankamai paprasta. Smegenys (tiksliau matyt butu siuo atveju sakyti "pasamone") sugeba net be jokio zmogaus samoningo dalyvavimo atsirinkti ta varianta kuris yra geriausias ir bandyti (stengtis) ji kartoti. T.y. nors visi 10 metimu ir buvo nepataikyti, bet tarp ju buvo 1 ar 2 kurie buvo kokybiskai geresni uz kitus, kurie buvo arciau pataikymo. Jie imami uz pagrinda tolesniam mokymuisi, tolesniam kartojimui.
Is to ka cia prirasiau, matyt akivaizdu, kad pats kartojimas nereikskia nieko :).
Jei zmogus nenusiteikes kazka ismokti, jei pasamonei nera duota komanda atrinkineti teisingus variantus, tai galima kartoti ir 1000 ir 10000 ir milijona kartu - is to nebus jokios naudos.
Kita vertus - jei motyvacija ir pasiruosimas isisavinti nauja informacija/gebejimus yra itin auksti, - tereikes keleto (ne keliu tukstanciu ar milijonu) pakartojimu...
p.s. Beje, todel ir kartojimas mintyse (vizualizavimas) yra itin efektyvus: vizuoalizuojant metimus, kiekvienas tavo metimas yra taisyklingas ir pataiko i krepsi... skirtingai nei realybej. Del to tu kartoji tik teigiamus potyrius, be neigiamu - atmestinu. Lieka tik perkelti ta galvoje sudaryta idealu modeli i realu mosikavima rankomis... kas zinoma nera taip jau absoliuciai paprasta, nes kitaip pats kartojimas realybej isvis nebutu reikalingas, viska butu galima daryti tik mintyse. Hmmm... :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą