Apie (tėvų ir) vaikų auklėjimą

Žmones grobti yra blogai. Neginčijamai. Vaikus - juo labiau. Tie padugnes, kurie pagrobė turi sėsti toli ir ilgam. Čia viskas aišku.


Kas man neaišku užtat, tai kokia ligūsta "logika" reikia vadovautis, kad iš tos nusikaltimo istorijos "išmelžti" idėją, jog reikia bausti tėvus, kurie vaiką iki 12 metų palieka pusvalandžiui vieną...


Hmmm... pakartokim. Buvo įvykdytas nusikaltimas. Nu-si-kal-timas.
Tas reiškia, kad "negeri žmonės" padarė "negerus darbus". Ne tėvai pagrobė tą vaiką, ne jie kažką blogo padarė, o nusikaltėliai.
Iš manęs pavogė automobilį (kaip jau rašyta). Tai ar dabar ir aš esu kaltas, kad nesėdėjau tame automobilyje kiaurą naktį ir jo nesaugojau?


Aišku, kad tėvai turi rūpintis vaikais - tame klausimo jokio nėra. Tačiau matyt reiktų gebėti bent kažkiek vadovautis sveiku protu - tėvų pareiga rupintis savo vaikais nereiškia jų pareigos būti nuo to vaiko ne toliau kaip per 3 metrus 24 valandas per parą (ar samdyti kokį nors "suaugusįjį" kuris tai darytų).
Taip, jei tėvai būtų buvę šalia to pagrobimo gal ir nebūtų įvykę, bet ar taio reiškia, kad jie tą vaiką turi persekiot kiekvienam žingsnyje?



Aš leisiu sau išreikšti netgi tokią (akivaizdu, kuo toliau tuo mažiau de facto populiarią) nuomonę, kad vaikus reikia auklėti savarankiškais, sugebančiais prisimti atsakomybe už save ir savo veiksmus, asmenimis.

Man stipriai keista idėja, kad, anot lietuviškųjų "giliaminčių", tėvai turi įstatyminę teisę vaikui kišti į galvą visokius prietarus apie danguje gyvenančius genocidinių polinkių turinčius barzdylas, tačiau už vaiko auklėjimą savarankišku žmogumi jie bus baudžiami?


Hmmm... Mano pirmoji mokykla buvo už ~3 km nuo mano namų. Galima buvo važiuoti autobusu, bet mes pakankamai dažnai su draugais eidavome namo pėsčiomis. Ir takas ėjo gana nuošaliomis vietomis - laukais, pamiškėm, krūmynais. Užtrukdavom kelyje gerą valandą. Be jokių suaugusiųjų priežiūros. Grįžę namo vėl bėgdavom į lauką (t.y. laukus ir miškelius). Ir vėl tėvai nebėgdavo kartu. Ir niekam tai neatrodė nuostabu.
Net atvirkščiai - per didelis tėvų rūpinimasis savo atžalomis mūsų vaikų buvo laikomas "lazha".
A, dar maumedžio viršūnėje (taip iš lempos sakyčiau kokių 6+m aukštyje) įsirengėme štabą. Iš kurio (o siaube!!!) juk buvo galima iškristi ir net užsimušti.

Ir ką? Ir nieko.
Būdavo nubalnotų galūnių, nusidegintų pirštų, bekuriant laužus, ir dar visko būdavo, bet nieks dėl to nepsichuodavo - tėvai suvokdavo, kad vaikai yra vaikai - vis tiek visko nenusaugosi, nebent kambaryje užrakintum (o ir tai vaikas ka nors sugalvos). O vaikai savo ruožtu suvokdavo (būdavo įteigta), kad kol tėvų nėra šalia reikia sugebėti pačiam savimi pasirūpinti - bent minimaliai.

Mano sūnui dabar 6 metai. Kai jis lauke žaidžia su draugais aš nestoviu šalia. Kartais parlekia pagerti ar pasiimt kokį sausainį, kaip kad ir mes darydavom būdami vaikais - ir tiek. Vienas namie ilgam jis dar kol kas nepalikinėjamas, bet jei reikia pusvalandžiui išlėkt iki parduotuvės - tame visiškai jokios problemos nėra. Nei man nei jam. Ir aš labai labai tikiuosi, kad augdamas jis taps kuo toliau tuo labiau savarankiškas, sugebantis vis daugiau atsakomybės prisiimti.

Ne atvirškčiai.


O atsižvelgiant į tai, kaip "sėkmingai" ta valstybė geba susitvarkyti su savo "tiesioginėmis pareigomis" - kad ir tų pačių nusikaltėlių gaudymu, - gal ji išties geriau tegul palieka mano vaikų auklėjimą man pačiam?