As turiu viena problema - tai nepataisomas optimizmas.
Net kai aplinkybes aiskiai rodo, kad viskas sh, ir nors as pats jauciu, kad tikrai viskas sh, ir nors tas sh skraido aplink ir metosi kiekvienam kampe - vis tiek... tereikia truputeli laiko, mano smegenu krumpliaraciai prasisuka ir jau turiu optimistini poziuri: "ai, viskas vis tiek i gera - tai kad aplink tiek sh tai tik geles graziau zydes"...
Ir nors ash manau, kad ta realizmo kauke, po kuria absoliuti dauguma zmoniu slepia savo pesimizma yra ydinga, taciau tenka pripazinti, kad tas overboostintas optimizmas... hmmm... na, ne tai kad yra neigiamas - taip tikrai nera, bet akivaizdu, kad kartkartem jis butu gerokai efektyvesnis jei jame butu kiek daugiau realizmo.
Kita vertus... akivaizdu taip pat ir tai, kad jei to realizmo butu daugiau, tai tada tikrai nekiltu jokio noro pramusineti galva siena ir tiketis, kad tai pavyks.
Idomu siaip.
Juk jei is anksto tikesies, kad tai nepavyks - tai tikrai nepavyks.
Bet jei tikrai tvirtai tikesi, kad pavyks, tai... kaip sako M.Cunningham'as: "be carefull what you wish for - you just might get it"...
Tokie tad optimizmo privalumai ir trukumai :)
Manau, kad pasiliksiu prie optimizmo - ne geriau kai pasaulis rozinis nei kad pilkas.
O matyt tokiom spalvom pasauli, koks jis is tikro yra, telieka nepasiekiamas idealas - jo reikia siekti, bet neverta tureti net iliuziju, kad jis isties pasiekiamas... ... ... nors gal kaip tik - verta, - belieka pasirinkt is kurios puse bandyt prie to eiti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą