Kadangi sumeciau "Pasikapstymus", tai prisiminiau ir dar viena rasliava, kuri niekada niekur nebuvo "publikuota".
Cia issakytas mano poziuris i amzina ginca: kas geriau AK ar AR (M16)? Gincai vyksta be galo, daznai pateikinejami visokie argumentai... (pakanka vien google ivest "ak vs ar" ir pamatyt kiek visko randama - pvz. kad ir va: http://community.livejournal.com/warhistory/651704.html)... bet labai daznai tokiuose gincuose salys remiasi "ekspertais", kurie deja patys nepakankamai pasidomejo tema.
Rasliavoj as nepretenduoju i negincijama tiesa (juolab, kad tikrai ne visi argumentai uz ir pries kiekviena sistema yra aptarti), taciau manau skaitinys bus idomus visiems, kas domisi ginklais.
Apibendrinant galima pasakyti, kad sie ginklai kurti skirtingu metu, vadovaujantis skirtinga karybos filosofija, del to jie gavosi labai skirtingi. Vienareiksmiskai atsakyti, kad geresnis vienas, o ne kitas, neiseina - nes viskas priklauso nuo to, kurias savybes mes laikysim svarbiausiom, o kurias maziau svarbiom.
Tekstas parasytas 2003-11-07. Tekstas ilgas.
AK vs AR: kitas požiūris
Ilgą laika buvusi nusverta į vieną pusę švytuoklė dabar pasiekia priešingą savo amplitudės tašką…
Apie ką aš čia taip lyriškai? Jei TSRS laikais tarybinė ideologija buvo geriausia, ginklai taikliausi, lėktuvai greičiausi, tai dabar tapo įprasta viską kas tarybiška / rusiška nuvertinti, nors dažnai tie ginklai ar įrengimai nėra tokie jau blogi, kaip stengiamasi pavaizduoti.
Tarybų Sąjungoj buvo daug pagyrų ginklams, tame tarpe Kalašnikovo automatui, kurios turėjo nedaug ką bendro su realybe - bet dabar praktiškai tą patį galima pasakyti apie AR - jis dabar yra pats taikliausias, pats moderniausias, ir išvis vos ne idealus.
Šiame tinklapyje jau galima rasti AK palyginimą su AR, kuriame akcentuojami AR pliusai. Dabar aš siūlyčiau į tai pažiūrėt kiek iš kitos pusės… taigi atskirais punktais įvairūs (rimti ir ne visai) AK privalumai bei jam priskiriami (teisingai ar ne visai) trūkumai. *[1] (išnašos teksto pabaigoje)
1. Mitas apie tai, kad amerikiečiai Vietname mesdavo šalin M16 (iš tiesų tai XM16E1) ir imdavo AK neabejotinai yra mitas. Tačiau nebūna dūmų be ugnies. Amerikiečiai nemesdavo pastoviai stringančių M16 toli gražu ne dėl to, kad M16 buvo pranašesni, o dėl kitų sumetimų. Trofėjinius automatus centralizuotai būtų buvę sunku aprūpinti šoviniais, be to AK turi specifini garsą ir juo šaudantis amerikietis būtų pritraukęs į save saviškių ugnį*[2], na ir patriotizmas matyt nebuvo paskutinėj vietoj .
2. TSRS "atsilikimas" pereinant prie mažo kalibro automato šovinių.
Tai, kad TSRS įvedė mažo kalibro automato šaudmenis vėliau nei JAV turi loginį pagrindimą ir toli gražu nerodo TSRS atsilikimo šaunamųjų ginklų tobulinimo srityje - greičiau netgi priešingai.
Reikėtų grįžti šiek tiek atgal laiku į Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Pokario metais intensyviai vyko naujų pėstininkų ginklų kūrimas. Pirmiausia tai siejama su taip vadinamo tarpinio šovinio atsiradimu - t.y. tarpinio galingumo tarp pistoletinio bei "pilno galingumo" šautuvo šovinio (tyrimai šia kryptimi buvo atliekami dar iki Antrojo pasaulinio karo, bet būtent šis karas parodė tarpinio šovinio koncepcijos aktualumą). Buvo sukurta daugybė įvairių eksperimentinių šovinių, ko pasekoje TSRS buvo priimtas į naudojimą 7.62x39mm kalibro šaudmuo, o JAV bei NATO - 7.62mm NATO (.308 Winchester).
Tarybinį 1943 m. pavyzdžio 7.62x39mm kalibro šovinį konstruktoriai N.M.Jelizarov ir B.V.Semin iš esmės klonavo nuo vieno iš vokiečių eksperimentinių šovinių*[3]. Tai buvo tikras tarpinis šovinys tarp tuo metu TSRS naudotų 7.62mm TT pistoletinio šovinio bei 7.62x54mmR (Mosin) šautuvo šovinio. Šis šovinys buvo pakankamai lengvas (t.y. lyginant su pilno dydžio šoviniais pėstininkas galėjo jų nešiotis daugiau), tačiau efektyvus (tam panaudojimui, kuriam jis buvo kurtas).
Tuo tarpu 7.62mm NATO, kuri JAV priėmė kaip standartinį ( ir primetė visai Šiaurės Atlanto sąjungai) buvo tik šiek tiek sutrumpintas .30-06 Springfield šovinys. Kaip tarpiniam šoviniui jis buvo per didelis bei per sunkus ir realios žymios naudos, lyginant su šoviniu kurį jis pakeitė, nedavė (atkreiptinas dėmesys, kad tiek Didžioji Britanija tiek Belgija siūlė kitus kalibrus - "labiau" tarpinius, bet JAV užsispyrimo dėka jie nukeliavo istorijos šiukšlynan *[4]).
Jei kuriant naująjį kalibrą JAV dar nebuvo pilnai įsisąmoninę tarpinio kalibro pranašumų, tai šeštojo dešimtmečio pradžioje taktinis AK-47 pranašumas prieš M-14 jau buvo akivaizdus. JAV buvo reikalingas naujas šovinys bei ginklas šiam šoviniui.
Kita vertus TSRS tuo metu turėjo efektyvų šovinį, bei efektyvų ginklą - ir naujo šovinio kūrimo klausimas nebuvo toks aktualus kaip JAV *[5].
(Beje, priimtas ginkluotėn naujasis M193 šaudmuo nebuvo tobulas - kitaip nebūtų reikėję jo pakeisti vėlesniu M855 (SS109), kas ne tik lėmė nemažai kainuojančius pakeitimus ginklų gamyboj (žymiai pasikeitė vamzdžio graižtvų žingsnis), bet ir sudarė tam tikrų problemų dėl seno pavyzdžio automato suderinamumo su naujojo pavyzdžio šaudmenimis (tokio derinio atveju iššauta kulka yra nepakankamai stabilizuojama, dėl ko ne tik labai stipriai kenčia taiklumas, bet ir itin sumažėja kulkos efektyvumas pataikymo atveju)).
3. AK yra paprasčiausia Mkb42g/MP43/MP44/Stg44 kopija?
Nors šis teiginys nėra visai tikslus, bet dalis tiesos jame matyt yra. Tačiau - net jei tai ir tiesa - ar tai taip jau blogai?
Apie išvaizdos panašumus kalbėti, mano nuomone, bergždžias reikalas. Kai kuriems žmonėms Stg44 atrodo labai panašus į AK, nors man tai jis greičiau jau primena M16. Tačiau išvaizda nėra svarbiausias požymis.
Pirmiausia matyt reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad pats Stg44 nebuvo visiškai originali konstrukcija - esminiai konstrukciniai sprendimai buvo nukopijuoti nuo čeko Vaclav'o Holek'o automatinio šautuvo ZH-29 - ir automatikos veikimas dujų nuvedimo iš vamzdžio dėka, ir spynos užsklendimas jos užskersavimu, ir smogiamojo-paleidžiamojo mechanizmo schema. Tačiau tai dar nėra pagrindas kaltinti H. Schmeisser'į plagiatu (juolab jei žiūrėt dar anksčiau istoriškai, tai galima teigti, kad praktiškai visos XX a. sukurtos bei dabar kuriamos šautuvų bei automatų konstrukcijos savo pagrinde turi austrų konstruktoriaus F.Manlicher'io sprendimus - jis per savo gyvenimą sukūrė daugiau nei 150 labai įvairių šaunamųjų ginklų konstrukcijų, kurios tuo metu nebuvo (ir negalėjo būti) panaudotos, nes labai pralenkė laiką).
Tai kad Stg44 buvo štampuotas kaip ir vėliau AK irgi matyt nelabai gali būt laikoma kopijavimu, nes TSRS šią technologiją naudojo jau gaminant pistoletus-kulkosvaidžius PPŠ41 bei PPS43.
Teigti, kad AK yra tiesiog Stg44 kopija nėra jokio pagrindo - šie ginklai turi perdaug skirtumų.
Antra vertus - galbūt AK gali būti laikomas tolesne Stg44 evoliucija. 1946-52 metais H.Schmeisser'is kalėjo TSRS ir, nors ir nėra jokių faktinių duomenų, vis tik tikėtina, kad jis pats kažkiek prisidėjo prie AK kūrimo. Ar tai blogai? Greičiau jau ne - H.Schmeisser'is neginčijamai yra vienas iš iškiliausių XX a. šaunamųjų ginklų dizainerių.
AK konstrukcijoje buvo panaudota daug įvairių sprendimų, kuriuos galima rasti įvairiose ankstesnėse vokiškose, amerikietiškose, austriškose ar čekiškose ginklų konstrukcijose, bet šių sprendimų novatoriškas apjungimas į vieną visumą bei paties M.T.Kalašnikov'o inovacijos ir padarė AK ta legenda kuria jis yra dabar.
4. AK daug sunkesnis už AR (ir išvis - jis labai sunkus).
Na, pastarasis teiginys pasitaiko gana dažnai, bet kiek jis tiesa? Sunku atsakyt - skirtingi šaltiniai nurodo labai įvairias automatų mases ir bijau, kad be didelio praktinio tiriamojo darbo (surinkti visas AK bei AR modifikacijas kurios buvo gamintos visame pasaulyje nuo šių ginklų pasirodymo iki dabar ir jas kiekvieną tiksliai pasverti) klausimas taip ir liks neatsakytas.
A.Žuk savo knygoje "Strelkovoje oružyje" nurodo tokias automatų mases:
AK-47 3,8kg
AK-74 3,3kg
M16A1 3,1kg
M16A2 3,6kg
Jei lygint AK-47 su M16A1, tai AK yra visais 0,7kg sunkesnis - tačiau lyginant M16A2 ir AK-74 šis skirtumas jau yra AK naudai (0,3kg).
Kiek šie duomenys patikimi? Sunku pasakyti. Va pavyzdžiui labai rimtas amerikiečių žurnalas apie šaunamuosius ginklus Guns&Ammo savo specleidinyje International Combat Arms (Action series #4, 1982) nurodo tokias automatų mases:
Colt AR-15 ("civiline" M16A1 versija) 6,8lb (3.1kg)
Maadi AKM (AKM pagamintas pagal licencija Egipte) 6,5lb (2.95kg)
Taigi AKM'as lyg ir būtų kiek lengvesnis.
Tam tikrų problemų nustatant AK-47/AKM masę sudaro taip pat tai, kad šio automato uokso buvo net trys versijos: I-ji ir III-ji naudojo štampuotą uoksą, kai tuo tarpu II-ji - tradicinį lietą. Jos pakankamai žymiai skyrėsi mase: pagal kai kuriuos duomenis II-os versijos automatas svėrė 4.3 kg, o III-os - tik 3.1 kg *[6].
Taigi kaip minėjau masių klausimas taip ir lieka ne visai aiškus. Vienas dalykas tačiau neginčijamas - 5,56mm NATO šoviniai yra kiek lengvesni nei 7,62x39mm, kas reiškia, kad pėstininkas jų gali nešiotis daugiau.
5. Didelė AK pataikymų sklaida.
Visuotinai pripažinta, kad AR yra gerokai taiklesnis nei AK. Net ir po didelių modifikavimų AK išlieka pakankamai "netikslus" - t.y. turi labai nemažą sklaidą. Tai yra sąlygota jo konstrukcinių savybių, pirmiausia gana masyvios spynos.
Tačiau pažiūrėkim į tai iš kitos pusės. Kaip minėta, šaudant iš tipinio šiai ginklų rūšiai 300m atstumo M16 sklaida (horizontali x vertikali) sudaro 15 x 22 cm. Lyginant su tuo AK-74 sklaida yra 50 x 77 cm - daugiau nei 3 kartus prastesne. Jei manytume, kad šie rezultatai yra tipiniai, tai AK sklaida yra pakankamai maža kad praktiškai kiekvienu šūviu iš tokio nuotolio pataikyt į žmogų. Kokio dar taiklumo reikia paprastam masinės gamybos pėstininko ginklui?
6. Komponuotės klausimai.
Kaip minėta, AK komponuotė yra klasikinė (taikymo linija žemai virs vamzdžio, buožės atramos į petį statinis žemiau nei vamzdžio linija) - ji turi visą eilę trūkumų (dėl to naujuose automatų modeliuose jos dažnai atsisakoma), bet negalima pamiršti, kad taipogi ir "moderni" komponuotė, kai taikymo linija iškelta virš vamzdžio, turi savų trūkumų. Be jau minėtų trūkumų - apsunkinto šaudymo "prisimetus" ginklą, didesnio atsidengimo šaudant iš apkaso yra dar vienas trūkumas kuris vertintinas kaip pakankamai svarbus ginklui kurio pagrindinė savybė yra didelis taiklumas (kokiu neabejotinai laikytinas AR-15), tai didelis skirtumas tarp taikymo linijos bei vamzdžio linijos. Toks ginklas yra "jautresnis" nuvirtimui į šoną nuo vertikalios padėties. Be to jis apsunkina chirurgiškai taiklų šaudymą nedideliais atstumais (kuriuose ginklo sklaida dar nėra labai aktuali), nes tikslus nuotolio bei skirtumo tarp taikymosi taško bei pataikymo taško įvertinimas, norint atlikt taiklų šūvį, tampa kritiniu.
7. AK kulkos neefektyvios lyginant su AR.
Šis klausimas reikalauja kiek platesnio paaiškinimo. Pradėkime gal nuo to, kad tarybinės 7,62mm bei 5,45mm kulkos pagal savo poveikį gyvam audiniui yra daugiau mažiau vienodos (žinoma kiekybiškai poveikis taikiniui skirtingas - pagaliau 7,62mm kulka yra dvigubai sunkesnė ir jos energija didesne 1,5 karto - tačiau pats veikimo mechanizmas yra daugiau mažiau tapatus). Tas pats pasakytina ir apie 5,56mm NATO kulkas: ankstyvąją M193 ir vėlesniąją M855 (SS109).
Kaip parodė kulkų poveikio gyviesiems audiniams tyrėjo, daktaro M.L. Facklerio atlikti bandymai su balistine želatina (speciali kontroliuojamos sudėties bei paruošimo želatina, kurios paskirtis tiksliai imituoti žmogaus kūno audinius) tarybinės kulkos pataikiusios į taikinį kurį laiką išlaiko judėjimo kryptį tiesiai nosim į priekį. Po to skverbdamosi giliau jos stojasi skersai judėjimo krypčiai, vėl išsitiesina nosim į prieki, po to apsisuka galu pirmyn ir taip baigia savo "kelionę". 5,56mm NATO kulka pataikiusi į taikinį iš pradžių juda tiesiai. Po kurio laiko ji stojasi skersai ir neatlaikiusi hidrodinaminio spaudimo galine kulkos dalis suyra (fragmentuoja) į daug smulkiu skeveldrų (fragmentų) tokiu būdų sukurdama didelę vidinę žaizdą. Likęs kulkos smaigalys apsisuka galu į priekį ir taip išnaudoja visą dar likusią energiją*[7].
Apibendrinant galima pasakyti, kad gyvame audinyje NATO kulkos palieka didesnes žaizdas negu tarybines, nors pastarųjų efektyvumo menkinti taip pat per daug nevertėtų (tarp kitko čia gal galima būtų paminėti, kad nėra visai aišku ar Hagos konvencija leidžia kare naudoti fragmentuojančias kulkas…*[8] bet ką tai domina :).
Tačiau kovos lauke retas karys bėgioja nuogas po plyną lauką… Dažniausiai prieš patenkant į gyvuosius audinius kulkos kelyje pasitaiko įvairios kliūtys bei barjerai - pradedant stora kelių sluoksnių apranga, automobiliu durelių skarda bei stiklu ir baigiant neperšaunamosiomis liemenėmis ir pan. Ir prieš tokius taikinius tarybinės kulkos dėka savo konstrukcijos (kulkos viduje yra plieninis cilindras - šerdis) yra efektyvesnės už santykinai lengvai fragmentuojančias amerikietiškas M193 (vėlesnės M855 (SS109) nuo tarybinių 5,54mm kalibro kulkų šia prasme praktiškai neatsilieka (7,62x49mm - kitas reikalas)).
Apibendrinant galima pasakyti, kad nors 5,56mm NATO kulkos ir yra efektyvesnes prieš neapsaugotą žmogaus kūną, tačiau tarybiniam šaudmenų kūrėjams pavyko rasti labai neblogą kompromisą tarp kulkos poveikio gyvam audiniui bei jos gebėjimo įveikti pasitaikiusius barjerus.
8. Taikymo prietaisai.
Apie dioptrinio taikiklio pliusus ir minusus lyginant su atviru sektoriniu galima kalbėti daug, bet manau neverta kartotis.
Tačiau būtų galima atkreipti dėmesį į dar vieną dalyką. Kaip buvo minėta AK kryptukas bei taikiklis abu yra pritaisyti prie vamzdžio (na, taikiklis ne visai prie paties vamzdžio, bet iš esmės jis sumontuotas vamzdžio drūtgalyje ir neatsiejamai sujungtas su vamzdžiu). Pas AR taikiklis montuojamas gan toli nuo vamzdžio kitame uokso gale. Toks AK taikymo prietaisų montavimas turi trūkumų (trumpa taikymosi linija, taikiklis santykinai toli nuo akies), tačiau turi ir viena gana svarbų pliusą - esant tokiam išsidėstymui, naudojant automatą ne visai pagal paskirtį (kaip pvz. snukdaužyje :), taikiklis yra kiek mažiau linkęs "nusimušti" nei pas AR (kadangi taikymo prietaisai nejuda vienas kito atžvilgiu net tuo atveju, jei šiek tiek vienas kito atžvilgiu sujuda vamzdis ir uoksas). Taipogi ir šaudant, prie vamzdžio pritaisyti taikiklis ir kryptukas juda kartu su vamzdžiu (kas teigiamai įtakoja taiklumą), skirtingai nei pas AR (tiesa šis AK privalumas yra daugiau teorinis :).
Kaip M16 taikymo prietaisų privalumas taip pat nurodoma tai, kad M16 gali naudoti ant vamzdžio užmaunamas granatas. Na, tai gali būt laikoma pliusu - tik tiek, kad kuriant AK toks reikalavimas keliamas nebuvo - kaip rodo pavyzdžiai (lenkų PMK-DGN-60, Izraelio Galil) esant tokiam poreikiui AK konstrukcija būtų buvus be problemų atitinkamai adaptuota.
9. M16 pranašesnis, nes gali šaudyti serijomis po 3 šovinius. Juk kareivis stresinėj situacijoj gali iššaudyti visa apkabą jei to nebūtų…
Na, pirmiausia tai trišūvio galimybės pas XM16E1, M16, M16A1 nebuvo. Ji atsirado tik pas M16A2 (ir beje pas dalį M16A3 jos vėl nebuvo), taip kad šis privalumas nėra universalus visiems AR-15.
Tokia galimybė neabejotinai yra pliusas. Tačiau ne dėl to, kad kareivis stresinėj situacijoj "sutaupys", o dėl to, kad leidžia padidinti pataikymo tikimybę. Argumentas apie "taupymą" primena carinės Rusijos karo valdininkų mastymą kuriuo vadovaujantis dvigubo veikimo Nagant M1895 revolveriai buvo skirti tik karininkams, nes paprastas kareivis su tokiu revolveriu mūšio metu būtų švaistęs perdaug amunicijos. Šis argumentas neatlaiko elementarios loginės kritikos: jei kareivis pakankamai prastai apmokytas, kad mūšio metu dėl didelio jaudulio gali vienu paspaudimu išleist visą apkabą, tai jam nebus daug sunkiau bergždžiai išnaudoti šovinius spazmiškai spaudžiojant nuleistuką.
Taip pat reikia pabrėžti, kad Tarybinėj armijoj (kaip matyt ir daugumoje pasaulio kariuomenių) kariai per apmokymus buvo mokomi šaudyti trumpomis serijomis po keletą šūvių. Taigi iš esmės trišūvio galimybė vertintina kaip techninis sprendimas mokymo problemai (ir kaip čia neprisiminsi Phantom'ų F-4 Korėjoj…).
Be to pats M16A2 naudotas trišūvio mechanizmas nebuvo be priekaištų - dėl nuleistuko nuspaudimui reikalingos jėgos nepastovumo, lyginant su M16A1, tapo sunkesnis taiklus šaudymas pavieniais šūviais.
10. E.Stoner'is ir AR (bei AK)
Teiginys, kad E.Stoner'is sukūrė AR-15 (t.y. M16 ir "gimines") yra ne visiškai tikslus. E.Stoner'is sukūrė AR-10 - 7,62mm NATO kalibro ginklą, kurį atitinkamai sumažinus ArmaLite inžinieriai L.J.Sullivan bei B.Fremont vėliau sukūrė AR-15. Dar daugiau - pats E.Stoner ne itin mėgo 5,56mm NATO kalibrą ir bevelijo 7,62mm NATO, kuriam ir kūrė savo ginklų konstrukcijas.
Taip pat reikėtų paminėt, kad pats E.Stoner'is, 1964 m. priimant į ginkluotę M16, nelaikė AR-10/15 paskutiniu progreso žingsniu. Jis išėjo iš ArmaLite dar 1962 metais ir ėmėsi darbo nedidelėje firmoje Cadillac Gage, kurioje sukūrė 7,62mm NATO ginklo prototipą pavadinimu Stoner 62. Vėliau šį ginklą L.J.Sullivan ir B.Fremont (kurie iki to laiko taip pat paliko ArmaLite ir perėjo dirbti kartu su E.Stoner'iu) pritaikė 5,56mm NATO kalibrui. Šis ginklas gavo pavadinimą Stoner 63. Stoner 62/63 konstrukcija iš esmės skyrėsi nuo ankstesnės keletu dalykų: šie ginklai buvo didžiąja dalimi štampuoti iš plieno (kaip AK, skirtingai nuo AR-15, kurie gaminami iš lengvo lydinio liejinių) bei naudojo analogišką kaip AK automatikos sistemą - iš vamzdžio nuvestos dujos veikia ne tiesiogiai spyną, kaip yra AR, bet per specialų stūmokliuką (čia galima paminėti, kad po M16 įvedimo į ginkluotę 1964 metais pasaulyje sukurtuose automatuose automatikos sistema analogiška AR-15 buvo panaudota matyt tik vieną kartą - vokiečių prototipiniam HK G11, kai tuo tarpu AK sistema gan dažnai naudojama (įvairiose šalyse buvo sukurta daugiau nei 20 konstrukcijų)). Dar viena Stoner 62/63 naujovė buvo ta, kad ginklo konstrukcija leido jį pritaikyti maitinimui juostomis ar apkaba iš viršaus (lengvojo kulkosvaidžio vaidmeniui).
Stoner 63 buvo entuziastingai sutiktas JAV Jūrų pėstininkų korpuso (U.S. Marine Corps) kuris buvo linkęs priimti naudojimui šį ginklą, o ne M16 (tuo momentu M16 dar nebuvo patvirtintas kaip standartinis). Tačiau ginkluotės unifikavimo kariuomenėje sumetimai nugalėjo ir buvo pasirinktas M16. (Nepaisant to JAV Jūrų ruoniai (U.S. Navy SEAL), kurie dėl savo specifinio statuso galėjo rinktis tokią ginkluotę kokią manė esant tinkamiausia, pasirinko Stoner 63 ir plačiai naudojo šiuos ginklus Vietname bei po jo.)
Nepaisant patobulinimų šis ginklas išsaugojo pagrindinį ankstesnių E.Stoner'io konstrukcijų trūkumą - daug smulkių dalių ir to sąlygotą jautrumą priežiūrai.
Taip pat nederėtų pamiršti to, kad pats E.Stoner'is susitikime su M.T.Kalaškikov'u pripažino, kas pastarasis sukūrė geresnį ginklą - AK yra paprastesnis ir patikimesnis (teisybės dėlei matyt reikia paminėti, jog kartais AR šalininkų yra teigiama, kad šitas pripažinimas buvo sąlygotas E.Stoner'io "užuojautos" M.T.Kalašnikov'ui - E.Stoner'is iš savo konstrukcijų labai nemažai uždirbo, kai tuo tarpu M.T.Kalašnikov'o "uždarbis" už pagamintus ir eksportuojamus AK, bei už gamybos licencijų pardavimą, atitekdavo "tarybinei liaudžiai").
11. Šaudant serijomis AK nuleistukas nudaužo pirštą.
Tai pasitaiko dažnai, tačiau tai ne tiek konstrukcijos, kiek gamybos kokybės bei tolerancijų trūkumas. Teisingai pagamintas AK piršto nudaužyti neturėtų.
12. AK yra '40-jų XX a. metų konstrukcija - jis pasenęs.
Šitas argumentas man asmeniškai atrodo keistas.
Pistoletas Colt M1911 atsirado XX a. amžiaus pradžioje (konstrukcijos šaknys išvis XIX a.), bet nemažai specialistų ir dabar laiko jį vienu iš geriausių (jei ne pačiu geriausiu) pistoletu. Snaiperiniai šautuvai vis dar naudoja standartine Mauser'io schemą, kuri irgi atsirado daugiau nei prieš 100 metų. Ir niekam neatrodo, kad dėl to šios ginklų konstrukcijos yra pasenę. Taip, gamybos technologijos keičiasi, keičiasi medžiagos iš kurių gaminama - bet patys ginklų konstrukciniai sprendimai kinta ne tiek ir daug.
Kita vertus - net ir naudojant tokią vertinimo sistemą AR-15 irgi jau matyt nėra paskutinis technikos žodis - pagaliau jis jaunesnis už AK tik nepilnais dvidešimčia metų. Rusija kaip tik šiuo metu pradėjo savo kariuomenės perginklavimą naujos kartos automatais AN-94. Kas galėtų paneigti, kad po kokių 20 metų JAV nepakeis M16 kuo nors modernesniu? Ar dėl to galima teigti, kad JAV atsilieka nuo pažangos?
Tačiau net ir JAV bei Rusijai priėmus į ginkluotę naujus automatų modelius tiek AK tiek AR dar labai ilgai išliks vienais iš dažniausiai naudojamų ginklų kariniuose konfliktuose visame pasaulyje.
13. Dažnas argumentas AK vs AR diskusijose: negi tokia valstybė kaip JAV gali apginkluoti savo kariuomenę netobulais ginklais? Juk negali? O be to, AR priimtas ginkluotėn ir kitose valstybėse - juk jos būtų galėjusios pasirinkti geresnius ginklus.
Deja, bet net ir JAV kariniai vadovai nėra tobuli ir toli gražu ne visada JAV priimami į ginkluotę patys geriausi ginklai. Pagaliau, be paties ginklo taktinių techninių charakteristikų dažnai lemia ir kiti - ekonominiai ar politiniai motyvai bei netgi asmeninės ambicijos, simpatijos bei antipatijos (tai ypač reikia turėti omenyje kalbant apie AR priėmimą į ginkluotę kitose valstybėse).
Jau minėtas pavyzdys: kai po Antrojo pasaulinio karo buvo kuriami tarpinio kalibro šoviniai, JAV priėmė į ginkluotę bei primetė kitoms NATO valstybėms narėms neitin tikusį skirtajam vaidmeniui abejotiną kompromisinį 7.62mm NATO.
Tai žinoma atskiras atvejis, neleidžiantis daryti apibendrinimų, bet panašiai nutiko JAV priimant ginkluotėn M1 Garand šautuvą. Ruošiantis priimti šį šautuvą į ginkluotę atlikti eksperimentai rodė, kad .30-06 Springfield kalibro šovinys nusileido pagal taktines charakteristikas naujai sukurtam eksperimentiniam .276 (7x53mm) kalibro šoviniui. JAV Ginkluotės departamentas rekomendavo būtent šio kalibro šautuvą priimti ginkluotėn kaip standartinį, tačiau generolas D.MacArthur'as šias rekomendacijas ignoravo ir nurodė pradėti gaminti .30-06 kalibro šautuvą.
Tokių pavyzdžių paieškojus matyt galima būtų surasti ir daugiau.
14. Na ir paskutinis ir matyt dažniausiai pateikiamas argumentas AK naudai - tai jo nejautrumas aplinkos poveikiams bei nesudėtinga jo priežiūra.
AR per visus tuos metus, kol buvo gaminamas buvo tobulinamas ir dabartiniai modeliai jau labai toli pažengę patikimumo prasme lyginant su pirmaisiais pusiau eksperimentiniais naudotais Vietnamo kare. Tinkamai prižiūrimi bei gerai sutepti AR giminės ginklai veikia puikiai ir be jokių priekaištų. Tačiau…
Nepaisant to, kad kai kurie šiuolaikinio sterilaus karo apologetai teigia, jog šiuolaikiniam šaunamajam ginklui patikimumas nėra svarbiausia savybė ir prioritetas turi atitekti taiklumui, XX a. karų praktika, pradedant I-ju pasauliniu bei baigiant nesenais konfliktais Čečėnijoje *[9], Irake ar Afganistane, to nepatvirtina. Visuose karuose - ir I-jo pasaulinio purvo pilnose tranšėjose ir Vietnamo požeminiuose tuneliuose ir net Afganistano kalnuose pagrindinis reikalavimas automatui išlieka patikimumas. Ir patikimumo prasme AK yra pranašesnis už AR. Nors skirtumas tarp šių ginklų nėra toks labai didelis kaip kai kurie Kalašnikovo mylėtojai stengiasi pavaizduoti - bet jis yra *[10].
Kaip minėta, tinkamai prižiūrėtas ir suteptas AR yra visai patikimas. Bet jis turi būt prižiurimas skrupulingai. JAV Jūrų pėstininkai nesenos Afganistano operacijos metu gavo nurodymą valyti savo ginklus 3 kartus į dieną (paprastai buvo valomi 1 kartą), kadangi kitu atveju dėl visur lendančių labai smulkių dulkių ginklai tapdavo nepatikimi.
Kita vertus - AK veikia net ir perdaug neprižiūrimas - ką pripažįsta net tie, kurie neginčijamai įsitikinę AR pranašumu.
Dar vienas AK privalumas - jis nesudėtingai išsiardo, ,o jo dalys yra pakankamai stambios, kad tai, esant tokiam reikalui, galima būtų atlikti ir lauko sąlygomis esant ne pačiam geriausiam apšvietimui.
Pabaigai reiktų pasakyti, kad AK lyginimas su AR, tai tarsi obuolių lyginimas su apelsinais. Kiekvienas iš jų savotiškai geras, kiekvienas turi savo pranašumus bei trūkumus, kiekvienas kurtas vadovaujantis tam tikra karine doktrina ir specifiniais reikalavimais - kuriuos šie ginklai puikiai tenkina. Objektyviai palyginti ir nustatyti, kad vienas iš jų yra geresnis, yra neįmanoma - čia galima kalbėti tik apie asmenines kiekvieno žmogaus preferencijas.
(c) 2003. Visos teisės mano.
[1] Tekste vartojami trumpiniai AK bei AR. Šie trumpiniai designuoja visus atitinkamos konstrukcijos ginklus. AK atveju turima omenyje AK-47, AKM, AK-74, AK-74M, AK-100 ir kiti AK variantai bei variacijos gamintos visame pasaulyje (Norinco, Zastava, Valmet, Galil, Vector etc.). AR apima įvairiausius AR-10/15 giminės ginklus: AR-10, XM16E1, M16, M16A1, M16A2, CAR-15, M4 ir kiti variantai bei variacijos (korėjiečių K1, Kanados C7, įvairiausi komercinės gamybos AR-15 variantai etc.). Tuo atveju kai turimas omenyje konkretus tam tikras ginklo modelis jis yra atitinkamai konkrečiai įvardinamas.
[2] Plačiau apie pirmųjų M16 panaudojimą Vietname galima pasiskaityti čia: http://www.jouster.com/articles30m1/index.html ir http://www.jouster.com/articles30m1/M16part2.html. Pasakojimas iš lūpų žmogaus, kuris pats ten buvo ir matė.
[3] Bet NE nuo 7.92x33mm Polte šovinio (kurį naudojo Stg44), o artima eksperimentinio 7.62x39mm GeCo kopija. Plačiau apie tai: http://guns.connect.fi/gow/QA4.html
[4] Kažkur turėjau linką, kur šis klausimas aptariamas detaliai, bet neatrandu. Šiek tiek informacijos yra čia: http://www.cruffler.com/trivia-June01.html
[5] 5.56mm NATO (ir su tuo susijusios ginkluotės) chronologija nuo teorinių ištakų iki šių dienų (nemažas failas, bet verta pasiskaityt): http://www.thegunzone.com/556dw.html
[6] Trumpai apie tai čia: http://www.cruffler.com/trivia-March01.html
[7] Tiems kas nori patenkinti savo smalsumą apie daktarą Martin'ą Fackler'į bei jo atliktus tyrimus: http://home.snafu.de/l.moeller/military_bullet_wound_patterns.html. Dar truputį tik kiek kita tema: http://www.rkba.org/research/fackler/wrong.html
[8] Jei kas netingi gilintis: http://www.lib.byu.edu/~rdh/wwi/hague.html.
[9] Rekomenduoju paskaityti šiuos prisiminimus apie Čečėnijos karą. Be pagražinimu. http://zhurnal.lib.ru/m/mironov_v_n/
[10] Čia vienas toks atsiliepimas - gal ne tiek AK mylėtojo, kiek AR nemylėtojo: http://www.madogre.com/Interviews/Hate_the_AR15.htm
