Laimes trupineliai...

Grizau siandien (~pietus) is klasioku susitikimo... Tai po visos nakties sventimo ir keleto "miegotu" valandu jauciuosi truputi kaip nesuteptas robotas :)

Bet as ne apie tai... as apie... apie ka gi as cia?
Apie laimes trupinius. Apie nostalgija vaikystei. Apie zmones, kurie taip labai pasikeite vis tiek islieka visiskai tokie patys...

Hmmm...
Idomu. Praejo atrodo daug laiko (isivaizduoju, kaip mano tevas mintyse sypsosi sita skaitydamas :) ) po mokyklos baigimo.
Bet va susitinki klasiokus ir iskart isijungi su jais i pokalbi. Be jokios pauzes, be jokio pasiruosimo, be jokio "apsiuostymo". Taip lyg vakar butumem sedeje klaseje ir siandien susitikom vel. Ir vakaryksciai pokalbiai tarsi tesiasi toliau. Keista :) Nezinau kaip kitiems, man kazkaip tai vis tiek keista :)
Ir kalbos lyg ir tos pacios ir juokai lyg ir tokie pat. Tik matai, kad zmoniu veidai gerokai labiau "brandūs" (Geras zodis :DDD. Kvailas kazkokstai. Brandus - ka tas is viso turetu reiksti? A?).
Idomu, kad visi atrodo visiskai nepasikeitę, visiskai tokie pat, kaip buvo anksciau. Ir tuo pat metu labai pasikeitę... bet beveik neiseina uzciuopti kuo...

Nezinau isties kaip kiti zmones, bet as jauciu labai stipria nostalgija vaikystei. Tiek tai, kai buvau visai mazas ir zaidziau su plastmasiniu krokodilu smelio kruvoj, tiek ir velesniems metams, paskutiniosioms mokyklos klasems, kai baiginejom mokykla ir kai buvo "visas gyvenimas pries akis".
Prisimenu, kaip po isleistuviu paryciais (jau po visokiu "saules sutiktuviu") gryzau namo... Parejau, pastaciau viduryje didziojo kambario foteli (priesais langa), uzsidejau ausines (idant neprizadinciau mieganciu tevu), "paleidau" 'Tangerine Dream'... sedejau ir ziurejau pro langa... i dangu... i ateiti...

Keista, a'ne? Kai tevai tau tai sako, tu to nesuvoki. Nesugebi suvokt. Bet va praeina laikas ir supranti, ka jie turejo omeny, kai sake, kad prasideda naujas gyvenimo etapas ir kad niekas jau nebebus taip, kaip buvo...
Ta ateitis i kuria bandziau pazvelgt pro didziojo kambario langa siandien jau tapo praeitis...
O nostalgija lieka. Tam kazkam, kas buvo taip (dabar net atrodo keistai) tyra. Neaplipe visu siuo kasdienybes luobu. Pasaulis buvo paprastas. Ir grazus. Problemos buvo "tikros" ir "dideles" :))) Kaip tai atrodo naivu dabar...

Ir siandien ryte, kai "vakarelis" jau baigesi... kaip iprasta visi spėriai issilakste po namus.
Ir vaikstai po nama (kur sventem), kur va atrodo tik ka buvo shurmulys, kruva taip gerai pazistamu zmoniu... ir dabar nieko nera. Tustuma.
Ir ta tustuma taip ir isiskverbia i siela. "Lig gyvuonies".
O vakar... vakar iseini is namo (i "gonkas"), stabtelni... priesais nama pastatytas saules nushviestas stalas su pora ilgu suolu. Ten sedi, stoviniuoja, valgineja, gerineja, juokauja, sypsosi, saiposi... klasiokai :)

Ir va tuo trumpu momentu pasijauti laimingas. Isties laimingas. Tiesiog laimingas.
Nesprendziant jokiu ten sudetingu klausimu, o kas ta laime, o kodel cia dabar ji, o kokia viso to prasme?
Tiesiog. L a i m i n g a s.

As visad sakau: zmogaus gyvenimas neturi prasmes. Deja. Jis beprasmis. Mes gimstam. Gyvenam. Mirstam. Viskas.
Bet toks atsakymas nieko netenkina :))) Ir del to zmones kazko iesko. Iesko kazkokios tikrosios "gyvenimo prasmes". Ir kazko prisigalvoja... susigalvoja dieva, kuriam atseit zmones kazkodel turetu/galetu rupeti... susigalvoja dar kazka...

O juk viskas taip paprasta.
Visa ta "prasme" tera laimes troskimas. Jos ieskojimas.
Ne kazkokios abstrakcios neaiskios nenustatytos ir niekur nematytos Laimes, bet va tu tokiu paprastu... greitai prasprustanciu pro pirstus... nesulaikomu... tu mazyciu laimes trupineliu... tarsi saules zuikuciu - cia jis buvo, - cia jo jau nera. Tik saldu saldu lieka širdyje. Ir norisi DAR.
Norisi surinkti pilnas rieskucias... ir istirpti jose... ... ... ... ... ... ...


Velnias, kaip ash jus visus myliu!
Na va, pasakiau :). Ir net negeda (beveik) :)))


Ačiū.